Gimtųjų namų praradimo tema lietuvių literatūroje (Salomėja Nėris, Jonas Aistis)

Gimtieji namai – labai svarbūs žmogui. Ši vieta kupina daugybės prisiminimų, nuotykių ir emocijų. Gimtajame krašte žmogus jaučiasi visavertis: čia yra jo šeima, draugai, mėgstamos vietos. Nuo pat gimimo žmogus jaučia prisirišimą prie savo namų. Daug metų vienoje vietoje gyvenančiam žmogui sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be gimtojo krašto. Tačiau žmogaus gyvenimas yra nepaprastai nenuspėjamas ir niekas negali žinoti, kas laukia toliau. Būna atvejų, kai žmonės praranda savo gimtuosius namus. Netekęs tokios stiprios vertybės, žmogus jaučia ilgesį, asmeninį nevisavertiškumą. Tokie Lietuvos kūrėjai kaip Salomėja Nėris ir Jonas Aistis savo asmenine patirtimi parodė žmogaus jausmus netekus namų bei jų svarbą.
Netekus gimtosios žemės, atsiranda ilgesio jausmas. Ši problema buvo aktuali visais laikais, tačiau išsamiai pradėta aprašyti lietuvių literatūroje XX amžiaus pradžioje, plėtota katastrofų laikotarpiu. Lietuvių lyrikė Salomėja Nėris savo kūryboje pavaizdavo žmogaus, išdavusio tėvynę bei paniekinusio jos vertybes, likimą. Propagandos paveikta ji savo noru išdavė tėvynę ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasitraukė į SSRS. Salomėja Nėris sau svetimoje šalyje suprato savo klaidą. Gyvenimas toli nuo gimtųjų namų įkvėpė daug apmąstymų ir atsispindėjo kūryboje. Jos skausmingi lyriniai apmąstymai virto dramatiškais eilėraščiais, sudarančiais rinkinį ,,Prie didelio kelio”. Čia svarbiausios temos - kaltė ir atgaila. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Tolimas sapnas“ labai stipriai juntama, kad lyrinis subjektas jaučiasi kaltas dėl padarytų klaidų. Pats pavadinimas išreiškia, kad gimtieji namai yra sapnas, kuris yra nesugrąžinamas. Eilėraštyje lyrinis subjektas sugrįžta į tėvynę ir pajunta vaikystės prisiminimus. Atgailauja, bet sekasi sunkiai, nes tam reikia didelių pastangų: „Bet kojos žengt nedrįsta – Tiek daug, tiek daugel klydę.“ Lyrinis subjektas nori viską ištaisyti, bet ir supranta, kad greičiausiai niekas jam neatleis ir jo nepripažins.
Poetę kankina širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė kitame eilėraštyje - „Tėvynei“.
Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: ”Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!