Jonas Aistis ir jo kūriniai

XX a. vidurio modernioji literatūra Jonas Aistis Kultūrinis kontekstas Neoromantizmas Pirmoji neoromantikų karta Pirmąja neoromantikų karta laikomi Juozapas Albinas Herbačiauskas, Vincas Krėvė, Vaižgantas, Vydūnas (iš dalies Šatrijos Ragana), kurie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, ilgėjosi kažko nepasiekiamo. Jų kūrybai būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, tautinio charakterio analizė, domėjimasis egzotiškais Rytais, bibliniai įvaizdžiai. Antroji neoromantikų karta Kultūrinė aplinka „Granitas“ ir „Naujoji Romuva“ XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija, keturvėjininkų eksperimentai ir „Trečio fron­to“ atvirai deklaruojamos revoliucinės idėjos jau nebedomino skaitytojų taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl imta ieškoti naujų estetinių formų. Literatūros almanachas „Granitas“ ir žurnalas „Naujoji Romuva“ subūrė jaunus rašytojus, kurie ne tik siekė moderniškumo, taikydami įvairias modernistinių krypčių naujoves, bet ir propagavo katalikybės bei lietuvybės idėjas, spaudoje nuolat aptardavo lietuvių romantizmą. Taip atsirado antroji neoromantikų karta, kurios branduolį sudarė poetai - Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie - saviti menininkai, individualybės, bet jų poezijoje esama ir tų pačių motyvų (apie bėgantį laiką kalbama kaip apie trumpalaikį žydėjimą, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), pasaulėjautos bendrumų: kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidinius išgyvenimus, regėjimus, vizijas), kas neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo egzistavimo klausimą), kas nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmes). Tradicija ir modernumas Neoromantikų ypatumas - tradicijos ir modernumo jungtis. Šie menininkai tęsia romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Bet neoromantikai aiškiai supranta, kad vien nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai literatūrai būdinga distancija ir ironija. Neoromantikų poezijoje gausu pasakos elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių. Pati poezija suvokiama kaip pasakiška, nes, anot neoromantikų, eilėraštis yra iš žodžių sukurtas stebuklas, paneigiantis kasdienybę, logiką. Todėl neoromantikų eilėraščiuose peizažas dažnai yra ne tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys, bet ir pasakiškas vaizdas: Tarytum laužo žarijas būt žarstę, Rūsčiais veidais susėdę milžinai Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą, Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais. Jonas Aistis, „Kūrimo valanda“ Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros elementai, gamtą linkstama apibūdinti kultūros sąvokomis: Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį Su baltais taškais, Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis1, Rymančiais miškais. Jonas Aistis, „Persevalis“ 1 Persevalis - viduramžių legendų personažas, vienas iš karaliaus Artūro Apvaliojo Stalo riterių. Mėgstami tarptautiniai žodžiai, intarpai užsienio kalbomis, ironiška žodžių vartosena (pvz., kvepalų pavadinimai): Vakaro toks asketiškas vaizdas. Liūdna ir gera, Dieve mano! Aplink saulę Pranciškaus žaizdos, Alyvos trenkia „loriganu“2. Jonas Aistis, „Šv. Pranciškus“ 2 „L'origan de Coty“ - nuo 1905 m. iki šiol gaminami garsūs prancūziški kvepalai. Kaip ir ankstesni poetai, neoromantikai naudojo tautosakos stilistiką, bet jiems svarbus buvo įvairių kraštų ir epochų literatūrinis bei kultūrinis kontekstas: viduramžiai, Renesansas, egzotiški Rytai, Vakarų Europos literatūra, Biblija. Tai rodo, kad jiems rūpėjo universalios problemos, o lietuvių poeziją suvokė kaip pasaulinės kultūros dalį. Jų poezijoje ryški nuopuolio, žlugimo, artėjančios katastrofos nuojauta. Tai susiję su modernaus žmogaus savivoka istorijos akivaizdoje (artėjo Antrasis pasaulinis karas), kai imama abejoti pasaulio tvarkos teisingumu, juntamas žmogaus menkumas prieš istorijos, politikos visagalybę. Akivaizdžiausiai šias nuotaikas atskleidė neoromantikų mėgstamas žodis „agonija“, trapumo, rudens motyvai. Bet kas iš to, kad piršto nepajudini, Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa... Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa. Jonas Aistis, „Džiazas“ Neoromantikai taip pat buvo savo krašto vaikai. Visi jie yra parašę patriotinių eilėraš­čių, tačiau meilė tėvynei jau nebėra meilė abstrak­čiai idėjai. Jie kalba ne apie tėvynę apskritai, bet apie konkrečią vietą, detalę, situaciją. Meilė tėvynei reiškiama be patoso, nevengiama parodyti jos kasdienybės, vargo ir skurdo. Neoromantikų biografijos gana ryškios, nes jiems teko išgyventi daugybę istorinių sukrėtimų: dvi sovietų okupacijas, Antrąjį pasaulinį karą, emigraciją (Aistis, Brazdžionis), sovietinį lagerį (Antanas Miškinis); Salomėja Nėris dalyvavo delegacijoje, kuri 1940 m. važiavo į Maskvą „parvežti Stalino saulės“. Asmeninės ir istorinės patirties pėdsakų daugiau ar mažiau esama visų neoromantikų kūryboje. Ta­čiau kaip tikri modernizmo atstovai jie protestavo prieš rašytojo kūrybos ir jo gyvenimo painiojimą (tai ryškiausia Aisčio poezijoje). Modernistinei literatūrai būdinga: 1. Nepatiklus požiūris į žmogaus prigimtį, į jo pažinti­nes galias. 2. Svarbiausiu vaizdavimo objektu tampa žmogaus sąmonė, kurią valdo ne tik protas, bet ir žmogaus prigimtis, išgyventos emocijos, aistros, todėl jie dažniausiai sukelia įvairų asociacijų. 3. Atsisakoma visažinio pasakotojo, lyrikoje - lyrinio „aš“ (kalbančiojo). 4. Nuoseklus siužetas, būdingas realizmui ir kitoms ankstesnėms meno kryptims, keičiamas fragmen­tiniu vaizdavimu (sakiniai nutrūksta nebaigę minties, vyrauja kreipiniai, sušukimai, klausimai, kurie taip pat nėra nuoseklūs, logiški), nes modernistai manė, jog tikrovė yra pernelyg sudėtinga, o žmogaus patirtis per daug ribota, asmeniška, kad meno kūrinyje būtų galima perteikti tikrovės atvaizdą. 5. Vartojamos ne tik įprastinės, tiesioginės žodžių reikšmės, bet ir perkeltinės, simbolinės, nes modernistai jaučia ne tik ypatingą kalbos galią, bet ir jos ribotumą (toli gražu ne viską ja galima išsakyti). 6. Labai svarbus estetizmas, kuris estetines vertybes, grožį iškelia aukščiau už kitas vertybes. 7. Kratosi mokytojo, mokslininko vaidmens. 8. Vis labiau vertinamas individualumas ir originalumas, kuris pasiekiamas nesilaikant nusistovėjusių meno kūrimo taisyklių (peržengiamos rūšių, žanrų ribos, tekstas prisodrinamas poteksčių, intelektualinių nuorodų...). Todėl mažiau išprususiems žmonėms modernistinis menas yra sunkiau suvokiamas. 9. Menas prilyginamas religijai, nes jo pagalba galima daug giliau įsiskverbti į žmogaus ir pasaulio paslaptis. 10. Iš esmės keičiasi kūrėjo vaidmuo: jis yra Dievo įkvėptas, todėl ieško tobulų formų, siekia pavaiz­duoti gražesnį gyvenimą. 11. Kinta tradicinės erdvės bei laiko sampratos: jos pateikiamos subjektyviai, fragmentiškai, dažnai simboliškai. Menas atsisako kam nors tarnauti - jis tampa pats sau vertybe. Keičiasi poeto, rašytojo, apskritai kūrėjo padėtis visuomenėje: pabrėžiamas kūrybinio proceso išskirtinumas. Netekęs tradicinio pasaulio suvokimo, žmogus savo būtį ėmė išgyventi kaip atskirą ir pačią didžiausią vertybę. Ilgisi susiliejimo su didesne už save visuma. Yra neramus, mėgina suvokti naująją žmogaus būtį: ar nuo jos gintis, ar nuo jos bėgti ar mėginti ją pataisyti. Biografinis kontekstas. Jonas Aistis (tikroji pavardė – Aleksandravičius1) - vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantikų, lyrinio, eleginio eilėraščio kūrėjas, gimė Kauno rajone, netoli Rumšiškių. Kaimynai jų šeimą vadino Kuosomis, galbūt todėl poetas pasirin­ko Kuosos priedą prie pavardės ir iki 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiumi ar Kuosa Aleksandriškiu. Pirmąjį eilėraštį išspausdino „Ateities“ žurnale dar būdamas gimnazistas. Pirmuosius poetinius bandymus palaikė klasės draugas Antanas Miškinis. Ir kūry­biniu, ir gyvenimiškuoju autoritetu buvo poetas Kazys Binkis. Jo padrąsinimas kurti droviam ir užsisklendusiam jaunuoliui buvo labai svarbus. Vėliau Aistis net išmėgino (tiesa, nelabai sėkmingai) bohemiškąjį Binkio gyvenimo būdą. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo lituanistiką. Pir­mąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai“, pasirašė kaip Jonas Kossu-Aleksandravičius. Pasipiktinu­s tokiu „totorišku“ prielipu profesoriui Jonui Balčikoniui, poetas aiškinęs, kad jį sudaro pirmosios jo mylimųjų: Konstancijos, Onos, Sa­ros, Sonios ir Uršulės, vardų raidės. Tokiu anek­dotišku pasakojimu poetas šaipėsi ir iš tuo metu vykusios pavardžių lietuvinimo kampanijos (tiesa, 1940 m. poezijos rinkinį jis pasirašė kaip Kuosa Aleksandriškis, taigi sulietuvino abu pavardės dė­menis). Iki 1940 m. poetas išleido dar tris poezijos rinkinius: „Imago mortis“, „Intymios giesmės“ ir „Užgesę chimeros akys“ (už pastarąjį gavo Valstybės premiją), taip pat eseistikos knygą „Die­vai ir smūtkeliai“. 1936 m. poetui skirta Švietimo ministerijos stipendija, ir jis išvyko į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Į Lietuvą jis nebegrįžo. 1940 m. gavo Prancūzijos užsienio rei­kalų ministerijos stipendiją tęsti studijas. Kurį laiką dirbo Nicos archyve, Paryžiaus naciona­linėje bibliotekoje. Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į JAV, kur dėstė lietuvių, pran­cūzų ir ispanų kalbas, dirbo Laisvosios Europos komitete (Niujorke), JAV Kongreso bibliotekoje (Vašingtone). Išeivijoje pirmąjį eilėraščių rinkinį „Be tėvynės brangios“ išleido dar Antrojo pasaulinio karo metais ir pasirašė Jono Ais­čio slapyvardžiu. Šiuo vardu išėjo ir kitos jo poezi­jos knygos: „Nemuno ilgesys“, „Sesuo bui­tis“, „Kristaliniam karste“. Emigraci­joje Aistis išleido ir dvi eseistikos knygas - „Apie laiką ir žmones“, „Milfordo gatvės elegijos“. Jose, kaip ir knygoje „Dievai ir smūtkeliai“, svarstomos istorinės, visuomeninės problemos, aptariama išeivio padėtis. Po Antrojo pasaulinio karo Jono Aisčio kūryba Lietuvoje nepubli­kuota. Pirmoji jo poezijos rinktinė pasirodė tik Sąjūdžio metais (1988), tačiau turėjo didžiulę įtaką lietuvių poezijos atsinaujinimui. Tiesa, ji gana su­dėtinga, todėl niekada nebuvo tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries kūryba. Aistis mirė Vašing­tone. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, perlaidotas Rumšiškėse. 1 Poetui nepatiko jo pavardė Aleksandravičius, todėl vis bandė ją keisti. Gyvendamas JAV pasivadino Aisčiu. Tada nurimo, tarsi būtų pašauktas tikruoju vardu. Aisčiai, arba baltai, - lietuvių protėviai. Kūrybos bruožai 1. Aistis kuria lyrinį, eleginį eilėraštį, kuriame nesprendžiami sudėtingi žmogaus būties klausimai, o stengiamasi perteikti lyrinio subjekto sukrėtimą - domi­nuoja skausmas ir kančia. „Juk žmogus - tai epušės lapas, kuris dažnai virpa be vėjo.“ Šie žodžiai iš Jono Aisčio laiško itin tinka apibūdinti jo eilėraščių lyrinio subjekto būseną. (Pavyzdžiai iš eilėraščių: „Švelni rugpjūčio vėsuma, / O širdis net ritmą lėtina...“; eil. „Rugpjūčio naktis“; „Šlama liepos tokia laime, / Tokiu liūdesiu savu“; eil. „Peizažas“). 2. ,,Intymi poezija“ dažnai kuriama pasitelkiant pa­saulinės kultūros įvaizdžius, tautosakos motyvus. 3. Nuoširdumas ir poetinė meistrystė. Poetas labai aiškiai suvokia, kad nuoširdus, tikras jausmas dar nėra pakankama sąlyga eilėraščiui atsirasti, nes poezija kuriama ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kurie turi perteikti išgyventą nuoširdumą. Todėl Aistis eilėraščiuose dažnai svarsto, ar poetui visada pavyksta žodžiais išsakyti patirtą jausmą, kalbėdamas apie kūrybinę kančią arba nesėkmę, pasitelkia kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir negyvo žodžio priešpriešas („Ir nelaša kraujas rašalu juodu“, - eil. „Karunka“; „Žodis - žiedas, pumpure nuvytęs, / Jis numirš­ta į pasaulį pakeliui“, - eil. „Katarsis“). 4. Ryški distancija ir ironija išsakomam jausmui. Distancija kuriama pasitelkiant spektaklio bruožus, teatrališkumą: a) kokia nors istorija pateikiama kaip tikra, o paskui parodoma, kad ji buvo suvaidinta, sugalvota (eil. „Antroji meilė“, „Atėjo vakaras“); Skaitytojui siūloma eilėraštį skaityti kaip tikros gyvenimiškos situacijos, tikro jausmo aprašymą („Atėjo vakaras, suraukęs antakius. / Kaip žmog­žudys, krauju rankas sutepęs...“, - eil. „Atėjo vaka­ras“), bet paskui parodoma, kad tai yra iš žodžių sukurtas stebuklas - pasaka („Tai vakaras netikras - mano sukurtinis“, - eil. „Atėjo vakaras“), kuria vienintele ir įmanoma pasidalyti su skaity­toju („Susikūriau savo pasakišką šalį - / Pats ne­pasidžiaugęs, perdaviau žodžiu“, - eil. „Karunka“). Iš visų neoromantikų būtent Aisčiui pasakiškumas yra svarbiausias. Jis mėgsta naudotis ne tik pasakos motyvais ir situacijomis (dažna veikėja karalaitė), bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, kuris paneigia realybės dėsnius. (Nuo Aisčio - tik vienas žingsnis iki Radausko, paskelbusio: „Pasauliu netikiu, o Pa­saka tikiu.“) b) pasikartojantis kaukės ir tikro veido motyvas. c) tikrovė persunkta ironijos (pvz., eilėraštyje ,,Karaliaus šuo“ šaipomasi iš perdėto laidotuvių iškilmingumo). 1. Gana įvairūs nuolat besikartojantys vakaro vaizdai verčia skaitytoją suglumti, nes nežino, ar prieš jį siel­vartingas lyrikas, ar tik kaukė, kurią tai užsideda, tai nusiima modernus poetas? Vakaro vaizdai: a) paslaptingo vakaro sukeltas nerimas, siejamas su poetiniu įkvėpi­mu. Eilėraščio žmogus kartais tiesiog rėkte išrėkia: „O Viešpatie, koks vakaras, koks nerimas, / Koks sielvartas mane apėmęs!“ (,,Pastoralė“). b) ilgesingas vakaras horizonte išsitie­sia kaip „šilo juosta mėlyna“. c) tamsus, tragišką grėsmę slepiantis vakaras („Skliaute ištrykšta dar nuraudusi vakarė, / Prabėga lapais šiurpus šlamesys, / Bet jau nuo kalnų, šilo ir nuo marių / Grasus kaip slibinas pakyla debesis.“; eil. „Kūrimo valanda“) atskleidžia dviprasmiškas žmogaus situacijas, kurias sustiprina vaizdo teatrališkumas, polinkis į fantazijas, stebuklus, pasakas. Tai verčia skaitytoją suglumti, nes nežino, ar prieš jį sielvartingas romantinis lyrikas, ar tik kaukę užsidėjęs modernus poetas? 6. Žmogaus ir gamtos vienybės tema (jau plėtota A. Baranausko, Maironio) aukščiausią jausmo įtampą pasiekia eilėraštyje „Miškas ir lietuvis“ („Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo!“). Aistis yra minėjęs, kad jam gimtinės šilas - išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta, poezijos mokykla. 7. Artėjančio karo nuo­jauta („Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“, - eil. „Džiazas“). 8. Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje, kaip ir daugelio išeivių kūryboje, vyrauja tautos likimo aspektai: karo nuojauta; išeivių dalia, tėvynės meilės, ilgesio motyvai; kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas (eil. „Vienas kraujo lašas“). Tiesa, tų jausmų užuomazgų galima rasti ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose ,,Peizažas“, ,,Miškas ir lietuvis“, ,,Džiazas“. 9. Tėvynė iš arti ir iš toli. Kaip ir kitų neoromantikų, Jono Aisčio eilėraščiuose meilė tėvynei jau nebėra meilė abstrakčiai idėjai - kalbama apie konkrečią vietą, detalę, situaciją. Kalbama be patoso, nevengiama parodyti tėvynės kasdienybės, vargo ir skurdo (eil. ,,Peizažas“). Eilėraščių analizė Kritiškas požiūris į Lietuvos praeitį. Eilėraštyje „Likimo giesmė“ galima įžvelgti tautos ir Lietuvos valstybės brendimo ženklų. Jame poetas tarsi kalbasi su Lietuva, artimai kreipdamasis į ją ,,tu“ (tokiam pokalbiui pirmasis ryžosi A. Baranauskas („Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“), po jo – Maironis, o po Maironio - J. Aistis). Niekada tau laimė nebuvo pražydus, Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj - Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas, Vienas Gediminas krito Veliuonoj! Tu ėjai per amžius lyg per tamsų mišką, Kur nebesimatė palaukių šviesos: Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško, Neaprėpus kelio ir savęs visos. Maironis kvietė kurti Lietuvos ateitį, remiantis jos garbinga istorija, o J. Aistis kritiškai vertino Lietuvos praeitį. Pasak jo, Lietuvos kūrimosi kelyje buvo daug ašarų ir kraujo, o karo žygiai, garsios pergalės nenaikina skaudžios tiesos, kad viduramžiais Lietuvai trūko pilnos sąmonės, trūko išminties šviesos, nes Lietuvos valdovai pirmiausia siekė galybės, bet ne išminties, kuri šviestų Lietuvai ir po jų mirties, nesirūpino savitomis valstybingumo formomis - lietuviškumu, lietuvių kalba. Baltų gentys nerėmė viena kitos, todėl ,,jotvingiai sutirpo ir neramūs prūsai gynėsi ir žuvo patys sau vieni...“ Karalių Mindaugą taip pat pražudė aplinkinių pavydas bei kerštas, kas, deja, keroja iki šiol. Todėl šiandieninė Lietuva neturėtų vien žiūrėti į praeitį ir ja didžiuotis, lyg nepajėgtų žvelgti į priekį, į ateitį: Savo kunigaikščiais didžiavais ir gyreis, Kai jie veržės, ėjo į svečias žemes, Tartum pats likimas tau būtų paskyręs, Tau būtų nulėmęs nykti be prasmės... Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių, Ant žydro Dunojaus tu pilis statei, Kai iš tavo žemių tave pačią varė, Kai savųjų marių tu jau nematei... Šis eilėraštis parašytas sunkiu Lietuvai metu, kai ji, atrąkart netekusi laisvės, tik menkomis partizanų jėgomis priešinosi okupantams (1953 m. pradžioje). Tai skatino poetą permąstyti Lietuvos istoriją. Eilėraštis „Vienas kraujo lašas...“ - Lietuvos istorinės situacijos 1940 m. apibendrinimas: Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai, Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės – Liko netesėti mūsų pažadai... Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, Bet varge jo vieno tu pasigedai, Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – Liko netesėti mūsų pažadai... Poeto supratimu Lietuva 1940 m. turėjo pasipriešinti okupantams. ,,Vienas kraujo lašas“ gal ir nebūtų turėjęs realios reikšmės, bet tikrai būtų apgynęs tautos garbę, nuplovęs gėdą ir tapęs svarbus vėlesniam tautos sąmonės brendimui. Deja, patriotiniai pažadai liko netesėti. Žmogaus ir tėvynės ryšys. Eilėraštyje „Peizažas“ J. Aistis įamžino tradicinį Lietuvos kaimą, išsaugojusį tautos kultūrą, formavusį savitą pasaulio suvokimą, meninį jausmą. Deja, tokio Lietuvos peizažo, tokio kaimo, su tarp klevų kyšančiais žirgeliais, su šulinių svirtimis jau nebėra. Atskirų jo fragmentų tegalima rasti poeto gimtinėje, Rumšiškių etnografiniame muziejuje. Eilėraščio ,,Persevalis“ analizė Persevalis1 Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį Su baltais taškais, Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis, Rymančiais miškais. Stovi Persevalis, pasirėmęs kardu, Taip tyrom akim, Ir kartoja šventą savo damos vardą Geliama širdim. - Išklajojai žemę, daug vardų apgynei Veidu vis linksmu, Ar ne tavo dama kojomis pamynė Tuos šventus jausmus? Ar radai tu meilę, baltas Persevali, Eidamas miškais? – Klausė jo klastingos akys per vualį Su baltais taškais. Kaunas, 1933 04 29 Eilėraštis prasideda dažna situacija: tam­sus nakties dangus ir šviesus („baltas“) mėnulis. Ta­čiau ši situacija Aisčio eilėraštyje nėra fonas subjek­to išgyvenimams ar apmąstymams kaip V. Mykolaičio-Putino eilėraščiuose „Rudenio naktį“ ar „Rūpintojėlis“. Po šiuo nakties dangumi nėra jokios žmogiškos būtybės. Priešingai, naktis ir mėnulis personifikuojami, t.y. paverčiami poetinio pasakojimo veikėjais. Naktis lyginama su koketuojančia, provokuojančia moterimi. Jos juodos akys ir vualis primena tarp neoromantikų populiarų Karmen įvaizdį. Kita vertus, vualį „su baltais taškais“ galima laikyti žvaigž­dėtos nakties metafora. Ryškiausias vualio taškas - mėnulis tampa legendiniu personažu – karaliaus Artūro riteriu Persevaliu. Kadangi riteriškumas neįsivaizduojamas be damos kulto, Persevalį (mėnulį) veikti („nuėjo“) išprovokuoja žvilgsnis „per vualį“. Pristačius personažus, eilėraštyje gamtos tarsi ir nelieka. Matome tipišką įsimylėjusio riterio paveikslą: tyros akys, geliama širdis, paminti jausmai. Pradėtas poetinis pasakojimas („nuėjo

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!