J. Biliūnas ir jo kūriniai

J.Biliūnas(1879-1907)–lietuvių lyrinės, psichologinės prozos pradininkas lietuvių literatūroje. Prozininkas, publicistas, humanistas. Svarbiausia jo kūrybinė ir moralinė nuostata- užuojauta skriaudžiamiems ,nelaimingiems. Biliūno kūryboje pabrėžiamos socialinės ir moralinės problemos : gailimasi nuskriaustojo ,pasiaukojama kitų labui, , todėl dažni kaltės ir atgailos motyvai. Vaizduojamas žmogus atsiduria keblioje padėtyje, kur atsiskleidžia jo dvasinė stiprybė, padedanti neprarasti žmogiškumo ir padorumo. Pasakotojas dalyvauja veiksme, kalba pirmuoju asmeniu, kartais atskleidžia savo savijautą, nuotaiką .Biliūnas gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį, ir išgyvenimus, siekia analizuoti psichologinę būseną. Novelės“Vagis“(psichologinės savianalizės pavyzdys), „Ubagas,“Lazda“,apysaka „Liūdna pasaka“, alegorinė pasaka „Laimės žiburys“ J. Biliūnas – lyrinės prozos pradininkas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas.  Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą, tikėjosi, kad bus kunigas.Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją, kurioje subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi (lietuvių kultūros puoselėjimo) draugiją, tapo socialdemokratinio judėjimo atstovu. Vėliau iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto, kuriame mokėsi medicinos, būsimas rašytojas dėl revoliucinės veiklos buvo pašalintas. Susipažinęs subūsimąja žmona Julija Janulaityte, J. Biliūnas rašė straipsnius, kūrė eilėraščius, vertėsi išprivačių pamokų. Vakarų Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose J. Biliūnas studijavo literatūrą, sukūrė pirmąsias noveles.Lietuvoje irLenkijoje gydydamasis džiovą, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darbų, bet įtemptai kūrė ir išleido pirmąsias knygeles. Maži honorarai, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona.Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad„brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas.Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro“.Liga ir mirtis nutraukė vaisingiausią J. Biliūno kūrybinį laikotarpį. Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas  atsisakė  šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų ir orientavosi į žmogausmoralės, filosofijos bei psichologijos analizę.  Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai.Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iššalies įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas  lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų ir nestatišką. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas. Skriaudos, sąžinės, atjautos temos J. Biliūno kūryboje Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės„Lazda“ veikėjas tėvas, novelės„Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos “Liūdna pasaka”veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės„Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės„Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje„Kliudžiau“vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savokrūtinėje...“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusiosi storijos (novelė„Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kummelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį„paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatinesąžinės–vidinės žmogaus teisėjos–graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiem mano darbams– sąžinė“. Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės„Ubagas“pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti PetruiSabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam.Beje, svarbesnis moralinisveiksnys–kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį sut ėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs.Toks yra ir tėvas (novelė„Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose.Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą.Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!