Jaunimo neformalus ugdymas

Įvadas Darbo aktualumas. Šiuolaikinės globalizacijos akivaizoje, formuojantis žinių ir informacinei visuomenei, išryškėja naujos charakteristikos, kurias galima apibūdinti kaip greitėjančius pasikeitimus ir intensyvėjantį problemų sudėtingumą. Žmogui, siekiančiam tapti įdarbintinam ir konkurentabiliam darbo rinkoje, prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos, reikšmingas tampa nuolatinis ne mokymasis visam gyvenimui, o mokymasis per visą gyvenimą. Kadangi pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse reikalauja atitinkamų išsilavinimo pokyčių, švietimo sistema ir jos institucijos turi siekti naujos kokybės, kad sugebėtų paruošti mokinius gyventi, veiksmingai dirbti ir kurti besikeičiančioje visuomenėje. Mokslininkų duomenimis, dabartiniu metu didžiausias dėmesys skiriamas formaliam švietimui, tačiau norint paruošti mokinius gyventi ir veiksmingai dirbti XXI amžiuje, turi funkcionuoti neformalus ugdymas, kaip neatsiejama nenutrūkstamo ugdymo dalis, nes formalus privalomasis ugdymas vienas negali išspręsti tų uždavinių, kurie jai keliami bendrojo lavinimo mokyklų koncepcijoje. Būtent: laiduoti kuo visapusiškesnę fizinių, psichinių ir dvasinių jėgų plėtotę, sudaryti sąlygas atsiskleisti vaiko individualybei ir t.t. Vaikas besimokydamas bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje turi turėti galimybę papildomai plėtoti savo gabumus ir tenkinti saviraiškos poreikius. Taigi, kuriant šiuolaikišką ir tuo pačiu savitą švietimo sistemą, siekiant jos struktūrinių elementų dermės, turi keistis ir neformalaus ugdymo sistema, įgalinanti vaiką gyventi ir dirbti besikeičiančioje visuomenėje. Neformalus ugdymas yra sudėtingas, sisteminiu požiūriu mažai tyrinėtas edukacinis reiškinys. Valstybės iniciatyva šioje srityje taip pat nėra pakankama (nėra Lietuvos papildomo ugdymo koncepcijos, bendrųjų neformalaus ugdymo programų). Jaunimo neformalus ugdymas yra kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Nors neformaliojo švietimo sąvoka įtvirtinta LR švietimo įstatyme, o neformaliojo ugdymo sąvoka – Jaunimo politikos pagrindų įstatyme, visuotinai pripažintos jų sampratos Lietuvoje nėra. Kaip rodo tyrimai, neformaliojo ugdymo kompetencijų poreikis visuomenėje didžiulis. Remiantis šį kovą Vilniuje vykusios apklausos duomenimis, daugiau nei du trečdaliai būrelius lankančių vaikų tėvų teigė, kad jiems labai svarbus vaikų pasitikėjimo savimi, veiklumo bei savarankiškumo ugdymas. (Tai gali duoti neformalusis švietimas.) Šių kompetencijų ugdymo svarbai pritarė ir kas antras mokslininkų apklausoje (Y) dalyvavęs vaikas. Neformalusis ugdymas mūsų šalyje dar vis suprantamas kitaip nei Europoje, kaip papildoma užklasinė veikla, atliekanti užimtumo funkciją. Šiuo atveju rezultatai matuojami vien užimtų vaikų skaičiumi. Šio darbo tikslas – įvairiais aspektais išanalizuoti jaunimo neformalaus ugdymo problematika Lietuvoje (pasirenkant vietos bendruomenę) bei nustatyti galimybes problemoms spręsti. Tikslui pasiekti iškelti sekantys uždaviniai: 1) Nustatyti neformalio jaunimo ugdymo sampratą ir jos apibrėžti įvairiuose teisės aktuose. 2) Suformuluoti neformaliojo jaunimo ugdymo problematiką. 3) Apibūdinti neformaliojo jaunimo ugdymo koncepciją, tikslus, uždavinius. 4) Išanalizuoti esamą situaciją Lietuvoje ir palyginti su pasirinktomis užsienio šalimis. 5) Išnagrinėti neformaliojo jaunimo ugdymo politikos principus is strategines kryptis Lietuvoje. 6) Atlikti neformaliojo jaunimo ugdymo vietos bendruomenėje analizę. 7) Pateikti neformaliojo jaunimo ugdymo praktinių pavyzdžių. 8) Suformuluoti išvadas ir pateikti pasiūlymus problemoms spręsti. Darbo metodai – teorinės literatūros sisteminė ir loginė analizė, mokslinių straipsnių lingvistinė ir lyginamoji analizė, anketinė apklausa ir jos statistinė analizė. • Mokslinės literatūros analizė. Tai buvo atliekama siekiant patikslinti neformalaus ugdymo sampratą ir išanalizuoti neformalaus ugdymo teorijas lyginamuoju aspektu; išanalizuoti neformalaus ugdymo sistemos būdus, siekiant pagrįsti neformalaus ugdymo svarbą. • Dokumentų analizė, padėjusi nustatyti neformalaus ugdymo reglamentavimą; • Neformalaus ugdymo sistemos analizė; • Lyginamoji analizė - jos tikslas - išsiaiškinti neformalaus ugdymo sistemos tobulinimo galimybes, apie kitus veiksnius, lemiančius kokybišką neformalųjį ugdymą. • Pokalbis su neformalaus ugdymo darbuotojais; • Statistinis duomenų apdorojimas. Duomenys statistiškai apdoroti naudojantis Microsoft Excel paketu. Darbe nagrinėjami neformalųjį ugdymą lemiantys veiksniai; atsižvelgus į švietimo ypatumus, analizuojami neformalaus ugdymo būdai, tikslai. Atliktus tyrimą, nustatyti poreikiai, motyvavimo veiksniai ir metodai, kurie taikomi neformalaus ugdymo sistemoje . Darbe yra įvadas, trys skyriai, išvados ir pasiūlymai. 1. SKYRIUS. Neformalaus ugdymo koncepcijos teoriniai pagrindai Jaunimo neformalus ugdymas Europoje yra pakankamai seniai taikomas ir tradicijas turintis darbo su jaunais žmonėmis metodas, kuris teikia naudos ne tik jaunimui, bet ir visuomenei. Nors Lietuvoje šis metodas dar ganėtinai naujas, tačiau jau yra sukaupta nemažai patirties taikant jį darbe su jaunimu. Lietuvos jaunimo neformalaus ugdymo asociacija pasiekė, kad neformalus ugdymas būtų oficialiai pripažintas jaunimo politikos įstatyme. Yra daug jaunimo neformalaus ugdymo apibrėžimų, tačiau išskirti vieną teisingą nėra lengva. Nėra vieno absoliučiai teisingo ir neginčijamo apibrėžimo. Štai kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos jaunimo politikos įstatyme (Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871 (Žin., 2003, Nr. 119-5406)): „1. Jaunimo neformaliojo ugdymo paskirtis – ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti jauno žmogaus socialines kompetencijas. 2. Jaunimo neformalųjį ugdymą vykdo jaunimo organizacijos, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys. 3. Jaunimo neformaliojo ugdymo programos ir projektai turi atitikti jaunimo politikos įgyvendinimo principus.“ 1.1. Įstatyminė bazė Neformalus ugdymas yra sudėtinė Lietuvos švietimo sistemos dalis, kurios veikla reglamentuojama šiais dokumentais: • Lietuvos Respublikos konstitucija; • Jungtinių tautų Vaikų teisių konvencija; • LR Vaiko teisių pagrindų ir apsaugos įstatymu; • LR Švietimo įstatymu; • Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymu; • Lietuvos švietimo koncepcija; • LR ŠMM 1996 04 25 kolegijos nutarimu Nr. 33; • ŠMM ministro įsakymu 2002-05-30 Nr. 986 (patvirtinti Muzikos mokyklų programiniai reikalavimai). Kaune neformalųjį ugdymą reglamentuoja ne tik minėti dokumentai, bet ir: • Švietimo įstaigų steigėjo sprendimai; • Švietimo ir ugdymo skyriaus veiklos kryptys; • Švietimo ir ugdymo skyriaus veiklos programa; • Švietimo įstaigos įstatai. Pagrindinės sąvokos Neformalus ugdymas sudėtingas, daugialypis edukacinis reiškinys, kuris šiandien įvairiai suprantamas, nusakomas. Todėl tikslinga apibrėžti svarbiausias šį reiškinį apibūdinančias sąvokas. Neformalusis ugdymas – sudėtinė švietimo sistemos dalis, egzistuojanti lygiagrečiai formaliojo švietimo, skirta tikslingam ir tęstiniam bei įvairaus amžiaus vaikams prigimtinių galių, įvairių gebėjimų, polinkių atskleidimui, saviraiškos poreikių, pažintinių interesų tenkinimui, kūrybiškumo plėtojimui, kultūrinių vertybių puoselėjimui, turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai skirtingose ugdymo institucijose ir jų koncentruose. Informalusis ugdymas – tai sudėtinė neformalaus ugdymo dalis, skirta ne nuolatiniam, tačiau tikslingam ugdymui iš įvairių informacijos šaltinių. Specializuota neformalaus ugdymo įstaiga – įstaiga, vykdanti meninio (muzikos, choreografijos, dailės) ugdymo programas, patvirtintas LR ŠMM ir išduodanti patvirtintos formos pažymėjimus. Bendrosios paskirties neformalaus ugdymo įstaiga – įstaiga, vykdanti įvairios paskirties (meninės, mokslinės –pažintinės, sportinio ir kt.) ugdymo programas, suderintas su steigėju. Neformalaus ugdymo tikslai ir uždaviniai Svarbiausi neformalaus ugdymo sistemos tikslai: • Sudaryti galimybes tikslingam ir tęstiniam pažintinių, meninių (muzikos, dailės, choreografijos), sportinių, techninių, kūrybinių ir socialinių gebėjimų ugdymui, siekiant kuo didesnio mokinių užimtumo bei rengiant studijoms aukštesnį išsilavinimą teikiančiose institucijose; • Sudaryti palankias aplinkas ir galimybes mokinių pažinimo, lavinimosi, saviraiškos, pilietinės kompetencijos, bendravimo poreikių tenkinimui, vertybinių nuostatų formavimui ir socializacijai. Uždaviniai: • Vesti mokinių, neužimtų ir užimtų neformalaus ugdymo sistemoje, apskaitą; • Suformuoti neformalaus ugdymo sąlygų ir galimybių informavimo sistemą; • Organizuoti tyrimus mokinių pažintinių, saviraiškos poreikių išaiškinimui; • Sukurti renginių planavimo ir informavimo sistemą; • Sukurti neformalaus ugdymo vertinimo sistemą; • Skatinti neformalaus ugdymo organizavimo formų įvairovę; • Remti neformalaus ugdymo organizavimo projektus; • Specializuotose neformalaus ugdymo įstaigose rengti programas, atitinkančias Bendrojo lavinimo standartus; • Inicijuoti moksleivių visuomeninių organizacijų socialiai prasmingą veiklą mokykloje; • Įtraukti spec. poreikių vaikus ir su negalia bei turinčius elgesio problemų į neformalaus ugdymo organizavimo sistemą; • Siekti, kad neformalaus ugdymo srityje dirbtų išsilavinę ir aukštos kompetencijos žmonės; • Formalizuoti dalį meninio ugdymo programų; • Parengti vieningus reikalavimus neformalaus ugdymo programoms; • Integruoti sukurtą neformalaus ugdymo informacinę sistemą į bendrą švietimo sistemos informacinę sistemą; • Tobulinti neformalaus ugdymo paslaugų apmokėjimo sistemą; • Tobulinti mokinių atrankos sistemą į neformalaus meninio ugdymo įstaigas; • Numatyti gaires vaikų vasaros užimtumui tobulinti; • Numatyti bendradarbiavimo perspektyvas su Švietimo ir ugdymo skyriui nepavaldžiomis neformalaus ugdymo institucijomis; • Numatyti vaikų su negalia integravimo į neformalaus ugdymo sistemą galimybes. Principai: Prieinamumo principas (lygios galimybės visiems mokiniams pagal poreikius ir gebėjimus pasirinkti neformalaus ugdymo programas); Lankstumo principas (mokinys dėl įvairių priežasčių turi teisę atsisakyti arba keisti neformalaus ugdymo veiklos pobūdį); Tęstinumo principas (galimybės tobulinti savo gebėjimus bei dalyvauti saviraiškoje visose švietimo pakopose); Demokratiškumo principas (neformalaus ugdymo organizavimas grindžiamas demokratinėmis nuostatomis); Sistemiškumo principas (neformalaus ugdymo sistemos dermė struktūriniu ir turinio požiūriu); Atsinaujinimo principas (neformalaus ugdymo veikla ir paslaugos atitinka besikeičiančios visuomenės ir vaikų poreikius); Kultūrinio identiškumo principas (neformalaus ugdymo tradicijų švietimo įstaigose kūrimas ir jų tęstinumo užtikrinimas); Atvirumo principas (neformalaus ugdymo veikla (turinys, formos, renginiai) žinoma visiems Kauno mokiniams; neformalaus ugdymo veikla telkia Kauno bendruomenę laisvalaikio kultūros plėtojimui). 1.2. Jaunimo neformalaus ugdymo poreikis Jaunimo neformalus ugdymas padeda jaunam žmogui pasiekti įvairius tikslus, kuriuos koncentruotai galima sugrupuoti į keletą esminių pogrupių. Tam tikra prasme šie tikslai leidžia jaunam žmogui “išlaisvėti”: • Iš nepagrįstų išorinių apribojimų. Jaunas asmuo jaučiasi galintis imtis atsakomybės, bet kai kuriose situacijose pervertina savo pasirengimą gyvenimui, o suaugusieji kartais linkę nepasitikėti ir nepagrįstai riboti jauno asmens galimybes. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų išorinių apribojimų reiškia pastangas sušvelninti šį galimą konfliktą. Jaunimo neformalaus ugdymo veikloje asmeniui suteikiama saugi erdvė pajusti ir išbandyti savo realias galimybes, o jį supančiai aplinkai atvirai priimti besikeičiantį, stiprėjantį jauną žmogų. • Iš nepagrįstų vidinių apribojimų. Jaunas asmuo, stokodamas asmeninės patirties remiasi tėvų, autoritetų, tradicijų suformuotomis vertybėmis. Išlaisvėjimas iš nepagrįstų vidinių apribojimų, (nesuvoktų vertybių, baimių, kompleksų) reiškia jauno žmogaus vertybių formavimąsi asmeninės patirties pagrindu. • Link atsakomybės už savo gyvenimą. Tai reiškia jauno asmens sąmoningą apsisprendimą dėl savo norų bei tikslų ir savarankiškas pastangas siekiant jų įgyvendinimo. • Link prasmingo savęs realizavimo. Tai reiškia jauno asmens galimybių realizavimą derinant asmeninius ir bendruomeninius tikslus. Jaunimo neformalus ugdymas yra dalis bendros jaunimo politikos, todėl jaunimo neformalaus ugdymo veikloje yra siekiama įgyvendinti bendruosius jaunimo politikai galiojančius principus  Jaunimo neformalaus ugdymo politika – kryptinga veikla, kuria sprendžiamos jaunimo problemos ir siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei bei jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą, taip pat veikla, kuria siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms. Jaunimo politika reglamentuoja Lietuvos jaunimo politikos pagrindų įstatymas. Jaunimo neformalaus ugdymo politikos principai • Pariteto – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos yra atstovaujamos po lygiai; • Subsidiarumo – sprendimai, susiję su jaunimu, turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi; • Tarpžinybinio koordinavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, spręsdamos su jaunimu susijusius klausimus, bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje; • Dalyvavimo – su jaunimu susiję klausimai sprendžiami jaunimui dalyvaujant ir derinant su jaunimu ar jaunimo organizacijų atstovais; • Informavimo – valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei jaunimo organizacijos informuoja jaunimą jam aktualiais klausimais priimtina ir prieinama forma; • Bendravimo ir bendradarbiavimo – Lietuvos jaunimo organizacijos bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio jaunimo organizacijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Jaunimo neformalus ugdymo veikla yra neatsiejama nuo jaunimo veiklos, todėl dirbant su jaunimu kiek įmanoma yra siekiam išpildyti ir jaunimo veiklos principus. Jaunimo veiklos principai • Savarankiškumo – jaunimas pats renkasi veiklos sritį, formuoja jos tikslus, aktyviai joje dalyvauja ir atsako už tikslų įvykdymą; • Savanoriškumo – jaunimas dalyvauja pasirinktoje jaunimo veiklos srityje savo noru ir niekieno neverčiamas; • Savivaldos – jaunimas savo veikloje nustato šios veiklos tikslų įgyvendinimo būdus, formą, atsakomybę ir įvertinimą; Jaunimo neformalų ugdymą iš kitų veiklų su jaunimu išskiria specifiniai metodiniai principai, kurių visuma ir leidžia pasiekti jaunimo neformalaus ugdyme keliamus tikslus. 1.3. Jaunimo neformalaus ugdymo metodiniai principai Šiuos principus taip pat galima sugru puoti į sekačias kategorijas: • Specifinė aplinka. Jaunimo neformalus ugdymas vyksta specifinėje aplinkoje, kuriai turi būti būdinga tam tikra autonomija (atskirumas), kad jauni asmenys galėtų saugiai eksperimentuoti, išbandyti save be didesnio pavojaus pakenkti sau ir aplinkiniams. • Aktyvus dalyvavimas ugdymo(si) procese. Jaunimo neformaliame ugdyme dalyvaujantys jauni asmenys rezultatų pasiekia pirmiausia savo aktyvumo dėka. Aktyvumo siekiama skiriant laiko asmeninio patyrimo įvardijimui ir suvokimui; jei reikia, kuriant dirbtines situacijas naujo patyrimo įgijimui; pateikiant teorinę medžiagą aktyviam aptarimui. • Visumos principas. Šis principas reiškia visuminį požiūrį į jauną asmenį, ugdymo tikslus ir darbo metodus; neignoruojami nei jausmai, nei protas, nei fiziologija; kreipiamas dėmesys tiek į asmenį, tiek į grupę, tiek į temą. Ugdymo metu įgytą patirtį siekiama susieti su tikrove. Jaunimo neformaliame ugdyme derinami emociniai, fiziniai, intelektiniai metodai, užtikrinantys visuminį asmenybės ugdimąsi. • Mokymasis iš patirties. Jaunimo neformalaus ugdymo procesas yra grindžiamas patyrimu, kuris įgauną prasmę tik tada, kai yra suvoktas ir įsisąmonintas. Todėl patyrimas yra aptariamas (refleksija), daromos išvados (generalizacija), kurios įgauna prasmę jei pritaikomos gyvenime. • Atviras ir neformalus bendravimas. Jaunimo neformalus ugdymas yra saugi erdvė, kurioje žmogus gali būti savimi, dalindamasis gyvenimo patirtimi, atverdamas ir savo silpnąsias puses, nebijodamas suklysti ir pripažinti savo klaidas. • Nekonkurencinės aplinkos kūrimas. Jaunimo neformalus ugdymo veikla yra erdvė, kurioje vengiama dirbtinės konkurencinės įtampos. Jauni asmenys nėra lyginami vienas su kitu, bet sukuriamos sąlygos patiems įsivertinti asmeninius pasiekimus. • Į grupės procesą orientuotas ugdymas(is). Grupė jaunimo neformaliame ugdyme tarnauja kaip priemonė, kaip savotiškas visuomenės modelis. Grupėje mokomasi spręsti tarpasmeninius santykius, priimti bendrus sprendimus, dalintis darbais ir atsakomybėmis. Grupėje suintensyvėja ir individualus ugdimasis. Visgi praktikoje yra svarbu ne tai, kaip mes pavadiname tam tikrus dalykus, bet ką iš tikrųjų darome. 1.4. Jaunimo neformaliojo pilietinio ugdymo gairės Demokratinių santykių kūrimas mokyklos bendruomenėje. Mokykla sudaro sąlygas demokratinių vertybių ugdymuisi ir puoselėjimui, padeda vaikams ir jaunuoliams ugdytis gebėjimą grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratinėmis vertybėmis. Ji kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja dorą kaip demokratinės gyvensenos pagrindą. Tokie santykiai kuriami remiantis bendruomenės narių pagarba vienas kitam, atvirumu ir nuoširdumu. Tai gali būti įvardijama kaip svarbiausia demokratijos puoselėjimo sąlyga, nes tik esant tokiems santykiams mokiniai ir mokytojai bendrauja ir bendradarbiauja, paremia vieni kitus, pasitiki vienas kitu, gerbia ir toleruoja vienas kitą kaip ugdymosi proceso partneriai. Mokykla rūpinasi tautinio tapatumo išsaugojimu, tautos kultūra ir jos istoriniu tęstinumu. Siekiama subrandinti jauną žmogų aktyviam pilietiniam gyvenimui demokratinėje visuomenėje, išugdyti asmenį, pasiryžusį sąžiningai ir konstruktyviai dirbti savo šalies labui. Tam turi būti tinkamas mokyklos klimatas, kurį sudaro mokyklos bendruomenės narių santykių įvairovė, mokytojo etosas bei tarpusavio santykiai su mokyklos aplinka (t.y. vietos bendruomene). Tai turėtų telkti bendruomenės narius ugdytis visuomeniškumo bei demokratiškumo nuostatas ir jas išreikšti aktyviai dalyvaujant, kai svarstomi ir sprendžiami mokyklos ir vietinės bendruomenės reikalai. Tad mokyklos gyvenimas suteikia daug galimybių ir praktiniams mokinių gebėjimams ugdytis. Svarbu ne tik žinoti ir deklaruoti, bet ir gebėti atsakingai veikti, dalyvauti visuomeniniame ar kultūriniame gyvenime, naudotis visuo-menės ir valstybės institutų paslaugomis ir juos nuovokiai tobulinti. Siekiant sudaryti sąlygas veiksmingai organizuoti pilietinio ugdymo procesą, laikantis išsilavinimo standartų, mokytojui, dirbančiam pagal šią programą, suteikiama galimybė atsižvelgti į mokyklos bendruomenės poreikius. Čia kaip niekur kitur būtina laikytis glaudaus abipusio ryšio tarp teorijos ir praktikos, tarp žinių ir veiklos, todėl mokyklos gyvenimas turėtų tapti esminiu mokinių pilietinės kultūros puoselėjimo veiksniu, demokratijos mokykla tikrąja šio žodžio reikšme (mokiniai turėtų išmokti deramai parašyti susirinkimo ar renginio protokolą, pareiškimą, sutartį, informaciją į laikraštį ar straipsnį į klasės, mokyklos, rajono ar šalies laikraštį). Papildomojo neformaliojo ugdymo veikla. Papildomojo ugdymo veikla teikia ypač daug galimybių mokinių pilietiškumui ugdytis, nes mokyklos bendruomenė kuriama kaip kartu gyvenančių ir kartu veikiančių narių bendruomenė. Tam būtina skatinti mokinių projektinę veiklą, organizacijų kūrimąsi, įvairių švenčių, ypač turinčių kultūrinę vertę, organizavimą. Vaikų ir jaunimo organizacijos ypač svarbios visuomeniškumui ir pilietiškumui ugdytis. Visuomenei naudinga veikla taip pat teikia daug galimybių ugdytis pilietinėms nuostatoms ir vertybėms. Savivalda – itin svarbi mokyklos gyvenimo struktūra. Ji padeda mokiniams ugdytis praktinės veiklos gebėjimus, nes tik praktiškai organizuotos priemonės didina mokinių, mokytojų bei tėvų demokratinės gyvensenos patirtį. Pradinėse klasėse mokiniai mokosi savivaldos formų žaisdami, imituodami įvairius vaidmenis. Vaikams augant nuo žaidimų pereinama prie organizacinės veiklos, mokomasi planuoti veiklą etapais, numatyti jos rezultatus, jai vadovauti, laikytis bendrų veiklos principų, kelti, analizuoti organizacines problemas ir jas spręsti dialogu susitariant, ieškant kompromiso ir pan. Siūloma laikytis nuostatos, kad kiekvienas mokinys mokykloje turi atlikti keletą visuomeninių vaidmenų, todėl mokiniai pratinami projektuoti, organizuoti renginius ir jiems vado-vauti pasiskirsčius vaidmenimis. Stengiamasi aptarti surengto renginio vyksmą, analizuoti patirtas mažas sėkmes ir nesėkmes, įgytą patirtį sąmoningai taikyti įgyvendinant kitą projektą. Kitų šalių patirtis rodo, kad kartais netgi tikslinga mokinių organizacinius gebėjimus vertinti pažymiu. Ryšiai su vietos bendruomene. Lietuvos mokykla yra atvira vietinės bendruomenės problemoms, todėl mokytojai ir mokiniai turėtų būti skatinami aktyviai dalyvauti jas sprendžiant. Vietos bendruomenė yra ta vieta, kur ugdomasis darbas pratęsiamas natūralioje aplinkoje: susipažįstama su vietos savivaldos problemomis, su praktine valdžios institucijų veikla. Kita svarbi praktikos forma – tiesioginis susipažinimas su visuomeninių ir valstybinių institucijų veikla, jos nagri-nėjimas, kartais ir inscenizavimas, todėl ypač skatintinas socialinių, valdžios institucijų lankymas, jų darbo stebėjimas ir analizė. Pavyzdžiui, reikėtų sudaryti galimybę mokiniams tiesiogiai stebėti Seimo ar vietos savivaldos posėdį, teismo procesą ir pan. Pilietiškumo pagrindų pamokose taip pat siūloma svarstyti teisingumo, teisėtumo, tiesos ir laisvės temas, teisių ir pareigų temas, panaudojant išvykų metu sukauptą medžiagą. 1.5. Integruoto neformalaus pilietinio ugdymo turinys Neformalus pilietinis ugdymas Europos Sąjungos direktyviniuose dokumentuose bei Lietuvos švietimo strategijoje keliamas kaip vienas iš pagrindinių švietimo sistemos tikslų, todėl pagrindinėje mokykloje pilietiniam ugdymui skiriamas išskirtinis dėmesys: pilietinę tematiką siūloma integruoti į įvairių mokomųjų dalykų turinį. Pilietinės sąmonės brandinimas remiasi pagrindinėmis filosofijos, etikos, politikos, teisės ir ekonomikos mokslų idėjomis, leidžiančiomis pirmiausia suvokti ir vertinti save ir savo santykį su kitais žmonėmis. Integruotas pilietinis ugdymas sudaro galimybes mokiniams įžvelgti integruotos socialinių reiškinių teorinės analizės galimybę – kiekvieną problemą nagrinėti daugeliu aspektų: istoriniu kultūriniu, teisiniu politiniu, socialiniu ekonominiu. Integruojant pilietinę tematiką būtinas glaudus visų dalykų mokytojų bendradarbiavimas sudarant mokymo planus, rengiant individualiąsias dalyko programas. Mokinių pilietinės sąmonės brandinimu rūpinasi visa mokyklos bendruomenė, todėl bus atnaujinama integruojamoji pilietinio ugdymo programa (pirmąją integruojamąją pilietinio ugdymo programą parengė M. Lukšienė, 1995). Čia pateikiamos kai kurios apibendrintos pilietinio ugdymo integruojamosios programos įgyvendinimo idėjos: 1 • pilietinį ir dorinį ugdymą sieja nuostatos, kad šiuolaikinei demokratijai būtina, jog teisinė piliečių savimonė būtų ugdoma kartu su dorine savimone, todėl siekiama išugdyti sąmoningą pilietį, gebantį kiekvieną savo veiksmą grįsti visuomeniniu nuovokumu bei dori-niais principais; 2 • istorijos kursas leidžia brandinti pilietines, patriotines nuostatas bei gebėjimus. Tinka-mai pateikiami pilietinio ugdymo ir istorijos kursai vienas antrą remia bei papildo, suteikia realias galimybes tautiškumui ugdytis; 3 • su filologiniais dalykais (lietuvių bei užsienio kalbomis) saitai turėtų būti itin glaudūs. Kalbos įveda mokinius į plačią tautos ir pasaulio kultūros erdvę. Lietu-vių kalbos mokytojas nestokoja progų aptarti asmens ir piliečio brandos problemas, piliečio ir valstybės bei tautos santykį su kultūros raida, kultūros, ekologijos klausimus. Savo ruožtu pi-lietinio ugdymo pamokose panaudotini atitinkami lietuvių literatūros tekstai. Taip mokiniams būtų padedama konkrečiai suvokti pilietinės sąmonės kultūrinės brandos procesą. Visus daly-kus sieja bendras rūpinimasis žodine bei rašytine asmens raiška, jos kultūra (diskutavimas, oponavimas, argumentavimas, projektavimas ir kt.). Raiškos kultūra kiekvienam piliečiui bū-tina ne tik pragmatiniu požiūriu, bet ir ugdant gebėjimą bendradarbiauti. Be to, per gimtosios kalbos pamokas mokomasi įvairių rūšių komunikacijos formų, tarp jų ir viešojo kalbėjimo (įvairūs pranešimai, deklaracijos, kreipimaisi, protestai ir t.t.) ar rašymo (protokolas, pranešimai, referavimas, sutartys ir t.t.). Tai bendra veikla, siejanti lituanistus su pilietinės visuomenės pagrindų mokytoju; 1 • su menais sieja siekis ugdyti pilietinę poziciją kultūros paveldo atžvilgiu ir teigiamą kul-tūros politikos sampratą; 2 • su matematika pilietinį ugdymą sieja visuomenės reiškiniams tirti taikomi matematiniai, ypač statistiniai, metodai, taip pat bendras siekis ugdyti loginį mąstymą; 3 • geografija teikia daugybę žinių, būtinų pilietinės sąmonės brandai, piliečio horizontų plėtrai. Tikslingas geografijos ir pilietinio ugdymo kursų koordinavimas galėtų būti itin naudingas ugdomiesiems mokykloms tikslams; 4 • gamtos mokslų ir pilietinio ugdymo pagrindiniai saitai – tai ekologiniai gamtos ir kultū-ros klausimai. Pilietinio požiūrio į juos ugdymas yra bendras abiejų dalykų uždavinys; 5 • su technologiniais dalykais sieja siekis ugdyti racionalų ir atsakingą požiūrį į ūkio tvarkymą, puoselėti tautinės kultūros tradicijas. Šio dalyko specifika (kada mokytojas na-tūraliai bendrauja su mokiniais ir turi progos kalbėtis įvairiais gyvenimo klausimais) leidžia aptarti ne vieną piliečio sąmonę formuojančią problemą; 6 • su kūno kultūra sieja siekis kelti bendradarbiavimo kultūrą, puoselėti sveikatingumo sampratą, ugdytis sveikos gyvensenos kompetencijas, ugdyti atitinkamas pilietines nuostatas. Ugdytinos vertybinės nuostatos: 1 • nusiteikti pozityviai dalyvauti mokyklos bendruomenės kūrime ir savivaldoje; 1 suprasti ir toleruoti įvairias nuomones; 2 • gerbti visų rūšių darbą ir jo rezultatus; 3 • gerbti ne tik savo nuosavybę; 4 • vadovautis pilietinės kultūros principais: atsakomybe, tolerancija, kompromisu, kritiškumu ir dalyvavimu; 5 • remtis sveikos gyvensenos principais kuriant asmeninį gyvenimą. Metodinės nuorodos 1. Neformalaus pilietiško ugdymo pagrindų dalykas orientuotas į vidinių pilietinių nuostatų, gebėjimų ugdymąsi bei žinių įgijimą. Tai suteikia mokiniams galimybę suvokti save ir kitus. Per savo santykį su kitais suvokiamas ir asmens santykis su valdžia bei valstybe. Ši nuostata reiškia būtinybę akcentuoti kiekvieno žmogaus valios laisvę ir asmeninę atsakomybę už savo keliamų tikslų ir pasirinktų priemonių visumą. Asmeninė patirtis turi būti apmąstoma socialinių santykių kontekste, taikant metodus, teikiančius galimybių ugdytis pilietiškumą. 2. Pilietiškumo pagrindų dalykas dėstomas kaip neskaidoma žinojimo, vertinimo ir veikimo galimybė. Žinios suteikia galimybę įvertinti procesus, ugdytis intelektinius bei praktinius gebėjimus ir vertybines nuostatas. Pilietinio ugdymo procese labai svarbi yra galimybė klausti ir abejoti, o ne būtinybė surasti ir pateikti vienareikšmius atsakymus. Be to, reikia pabrėžti, kad klausimas neįmanomas be dialogiško mąstymo, be partnerio pripažinimo, be įsiklausymo į kitą. Klausiantysis ieško prasmės remdamasis turimų žinių reikšmėmis, įprasmina ir įsiprasmina sąvokos reikšmę ir tuo pat metu numato sau ir kitiems kylančius klausimus. Klausinėjimo procese gimsta kolektyvinės socialinių, pilietinių situacijų tyrėjų bendruomenės. Prasmė atrandama asmeniškai, tačiau tik socialiniame tyrimo, analizės ir bendravimo procese. 3. Svarstant aktualias pilietinės kultūros temas, sumuojamos ir apibendrinamos mokinių žinios bei nuomonės aptariamu klausimu. Jos plečiamos ir gilinamos pasitelkiant atitinkamus tekstus, normi-nius dokumentus. Pakilus į aukštesnį nagrinėjamos problemos supratimo lygmenį, vėl grįžtama į kon-kretų gyvenimą ir, atsižvelgus į mokinių pastabumą bei mąstymo išgales, svarstoma, ar dera tarp savęs idealai, norminiai dokumentai ir tikrovė. Ieškoma priežasčių bei būdų sankirtoms šalinti. Galimos ir kitokios pamokos struktūros iš šių pagrindinių elementų: paties vaiko stebėjimo bei patirties, atitinka-mų tekstų svarstymo ir pratimų gebėjimams bei įgūdžiams ugdyti. 4. Mokymo metodai turi padėti įtraukti mokinius į aktyvų, gyvą visuomeninio gyvenimo pro-blemų svarstymą, puoselėti smalsumą ir mokymosi motyvaciją, skatinti savarankišką mąstymą ir veiklą. Todėl pilietiškumo pagrindų pamokose daugiausia taikytini aktyviu mokinių dalyvavimu grin-džiami mokymosi metodai: diskusijos ir debatai, modeliavimas, „minčių lietus“, projektų rengimas, interviu, anketiniai tyrimai, dokumentų nagrinėjimas, užmokyklinių užduočių atlikimas, tikrų arba suvaidintų socialinių situacijų svarstymas ir analizė. Taip pat siūlome šio dalyko pamokose naudotis internetu, mokomosiomis programomis, radiju, televizija, vaizdo medžiaga. 5. Mokant pilietiškumo pagrindų kurso, ugdant demokratinius santykius mokykloje ypač svarbus yra probleminis mokymosi kontekstas, ryškinantis tą įtampos ir prieštaravimų dvasią, kuri bū-dinga ugdantis asmens vertybių sistemai, vertybinių orientacijų raiškai visuomenės ir valstybės gyve-nime, žmonių veikloje. Tai padeda mokiniams suvokti, kad visuomenės gyvenimo problemos, kon-fliktai ir jų sprendimai dažnai esti nevienareikšmiai ir negalutiniai. Todėl puoselėtinas refleksyvus, kritiškas, į alternatyvų paiešką orientuotas, tolerantiškas asmens požiūris į juos, padedantis ugdytis de-mokratinei asmenybei būdingus bruožus. Žinoma, tokia nuostata neturėtų ugdyti perdėto reliatyvizmo: tikra pilietinė kultūra negalima be tvirto teigiamo asmens apsisprendimo esminių žmonijos vertybių, ypač dorovinių, atžvilgiu. 6. Mokytojas turėtų pasitelkti mokinių patirčiai artimą, jiems pažįstamą ir juos dominančią medžiagą iš klasės, mokyklos, vietos bendruomenės, Lietuvos gyvenimo, taip pat reikšmingus faktus iš tarptautinio gyvenimo, medžiagą apie globalias šiuolaikinio pasaulio problemas (ekologines, demo-grafines: skurdą, badą, terorizmą, narkomaniją ir kt.). 7. Būtina remtis iškiliausiais faktais ir dokumentais iš Lietuvos valstybingumo, jos rezistencinių kovų, ypač pokario metais, istorijos, taip pat medžiaga, atspindinčia tremtinių ir kalinių lemtį, svarbiau-sius išeivijos politinio bei kultūrinio gyvenimo faktus. Minint iškiliausius istorijos faktus derėtų objektyviai įvertinti nacių ir sovietinio okupacinių režimų visuomeninius padarinius. Kryptingomis ir su-telktomis mokyklos pastangomis čia atsivers mokinių pilietinės kultūros brandinimo, pilietinio sąmonin-gumo ir atsakomybės, patriotizmo jausmų puoselėjimo galimybės. Tekstai gali būti įvairūs: įstatymai ir kiti norminiai dokumentai (deklaracijos, konvencijos ir t.t.), teismo bylos, pagrindinių politinių partijų programos, politiniai laikraščių komentarai, šiaip reikšmingi tekstai įvairiais visuomeninio gyvenimo klausimais. Interpretacijų bei pažiūrų įvairovė turėtų atsiskleisti ir sudarant galimybę gretinti dabartį su praeitimi, suvokti dabartyje egzistuojančių nuomonių sklaidą. 8. Į žiniasklaidos priemones mokytojas ir mokiniai turėtų žvelgti kaip į dabarties situacijų at-spindį, teikiantį dingstį nagrinėti kurią nors temą, arba kaip į viešosios nuomonės raišką, kuri pilieti-niame ugdyme pati yra visokeriopos analizės objektas. Baigiantis mokyklą jaunimas turėtų žinoti pa-grindines viešosios nuomonės tendencijas, gebėti jas vertinti ir pilietiškai dalyvauti jas formuojant, kurtis tvirtą savo poziciją. Todėl žiniasklaida ugdymo procese turėtų būti naudojama kaip priemonė socialinėms problemoms nagrinėti ir padėti mokiniams ugdytis gebėjimus analizuoti ir interpretuoti informaciją, skirti faktą nuo nuomonės. 1.6. Užsienio praktika neformaliajame jaunimo ugdyme. Europos vaikų ir jaunimo neformaliojo ugdymo institucijų asociacija (EAICY), vienijanti daugiau kaip 70 narių iš žemyninės Europos ir Kazachstano, nuolat stebi visuomenės neformalaus ugdymo procesus įvairiose šalyse, kartu inicijuodama bendrą veiklos politiką. Atrodo, visos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės geriausiai pažįsta vieną švietimo modelį ir vieną rezultatą. Europos specialistus labiausiai šiurpina buvusiose sovietinėse šalyse dar gajus „normatyvų vykdymo“ principas, kai „išlieka tik geriausieji“, pastebimi tik medalininkai, privilegijos (kelialapiai į valstybines vaikų stovyklas, sanatorijas ir pan.) suteikiamos tik pirmiausiems iš pirmiausiųjų. Tokiu „elito“ sąrašu prieš porą metų vykusios vizitacijos metu (EAICY prezidiumas jas rengia du kartus per metus skirtingose Europos šalyse) ekspertus nustebino Latvijos švietimo ministrė, pristačiusi svečiams atrankos į tuo metu vykusią Nacionalinę dainų šventę sistemą. Tada į koncertą bandę patekti apie 90 000 vaikų, bet pasisekė tik trečdaliui. EAICY prezidentas R. Clarijs (Olandija) nustebo: „o kaip su likusiais 60 000 vaikų? Nejau visi kiti – tik vidutinybės, toliau paliekami nepastebėti ir nesvarbūs su savo kompleksais ir vidiniais varžtais?“. Prieš metus EAICY prezidiumo nariai viešėjo Kazachstane, kur asociacijos prezidentas René Clarijs (Olandija) dar kartą priminė tai, kas yra neformaliojo ugdymo esmė, tačiau kas vis dėlto taip ir lieka nesuprantama nusistovėjusiai tarybinei švietimo sistemai. R. Clarijs Kazachstano atstovei padovanojo simbolinę dovaną – prailginto dviračio su dviem sėdynėmis ir keturiais pedalais modelį, paaiškindamas, kad galinė sėdynė skirta suaugusiajam, o priekinė sėdynė – vaikui. „Reikia pasitikėti vaiku ir leisti jam vairuoti; suaugusiojo pareiga – padėti minti pedalus“, – kalbėjo prezidentas, vildamasis, kad ateis laikas, ir Kazachstano vaikai vis dėlto „vairuos dviratį“ patys. Panašią dovaną prieš pusantrų metų yra gavusi ir Lietuva – dvi kėdes: viena aukšta – ant jos sėdi ir kalba vaikas, – antra žema – ant jos sėdi suaugęs žmogus ir klauso vaiko. Kai Lietuvos atstovas tarptautinėje asociacijoje gavo šią dovaną, Lietuvoje naujasis Švietimo įstatymas (2003 m.) jau buvo pakeitęs ankstesnį papildomo ugdymo pavadinimą į neformalųjį ugdymą ir švietimą. Todėl simbolinė dovana buvo priimta kaip sėkmės linkėjimas tolesnėse reformose. Metodinio aktyvios pedagogikos centro Prancūzijoje (CEMEA) prezidentas ir Europos Tarybos neformaliojo švietimo ekspertas Jean-François Magnin Varšuvoje vykusioje neformaliojo ugdymo konferencijoje sakė, kad „įsivedus naują terminą „neformalusis ugdymas“ (angl. nonformal education) su naujais tikslais ir metodais, turi pasikeisti ir jo vieta visoje švietimo sistemoje, kad jis nebūtų tas pats „papildomas“ ugdymas tik kitu pavadinimu. Tai jau seniai ne tas pats,” – kalbėjo ekspertas. Anot jo, valstybės lygmens institucijų požiūris į neformalųjį švietimą diktuoja ugdymo procesą ir rezultatus, kurie akivaizdūs stebint ilgainiui atsiradusį žmonių nesusikalbėjimą arba, atvirkščiai, darnų bendradarbiavimą; sustabarėjusį fundamentalizmą arba – toleranciją, pagarbą ir tarptautinį solidarumą; neviltį arba – kūrybiškus sprendimus ir pritaikytas asmens saviraiškos galimybes. „Valdžios sprendimai iš esmės nulemia didžiosios visuomenės sąmoningumą priklausomai nuo jai suteiktų galimybių“ – tvirtino J. F. Magnin. Kalbant apibrėžimais, vaikų ir jaunimo neformalus ugdymas yra kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Europos valstybėse neformalusis ugdymas integruotas tiek į mokyklos, tiek į laisvalaikio erdves, nes tokiu būdu kompensuojama svarbi praktinė patirtis, kurios trūksta ir dažniausiai visai nėra pamokų metu. Neformalusis ugdymas sukuria erdvę nesivaržant išbandyti save įvairiose srityse. Pasitelkus neformaliojo ugdymo metodus, stovyklose, teminių užsiėmimų, jaunimo projektų metu yra sukuriamos dirbtinės situacijos, kuriose atskleidžiami ir lavinami jauno žmogaus asmeniniai, elgesio ir bendravimo, tarpkultūriniai, organizaciniai, mobilumo ir kūrybiškumo įgūdžiai. Tokia filosofija paremtą neformaliojo ugdymo koncepciją plėtoja EAICY ir jos viceprezidentas Valdas Jankauskas, per pastaruosius metus kartu su tarptautine komanda parengęs ir pristatęs Europai „Europinę neformaliojo ugdymo koncepciją“. Tarptautiniuose kongresuose ir konferencijose pristatytas projektas jau svarstomas ir diskutuojamas. Per tris ateinančius metus bus surengtos dar trys specialiai europinei neformaliojo ugdymo koncepcijai skirtos konferencijos: 2008 m. Vilniuje, 2009 m. Prancūzijoje ir Maskvoje, o 2010 m. – Europos Parlamente, Strasbūre, kur koncepcija ir jos įgyvendinimo projektas turėtų būti visuotinai patvirtintas. Švietimo reformos Lietuvoje visą laiką buvo orientuotos į formalias mokymo programas, dėl ko ne viena moksleivių karta piktinosi save vadindama „bandomaisiais triušiais“. Akivaizdu, kad nemokyklinis – neformalus – ugdymas, net ir pasikeitus pavadinimui, visą laiką taip ir liko nuošaliau. „Neformalus švietimas, būdamas sudėtine švietimo sistemos dalimi, turėtų eiti kartu su formaliuoju švietimu. Tai organizuotas procesas, siekiantis ugdomųjų tikslų. Pagrindinės žinios, kurių išmokstama mokykloje, žinoma, yra esminės ir reikalingos, bet to jau seniai nepakanka, kad žmogus galėtų laisvai gyventi šiandieninėje besikeičiančioje, mobilioje visuomenėje, kad galėtų socialiai ir profesiškai integruotis, prisitaikyti, ir rasti savo erdvę aktyviai, kūrybingai ir pilietiškai veikti”. Kalbėdama apie Neformaliojo ugdymo vietą Lietuvos švietimo sistemoje ir perspektyvas, Lietuvos Ministrė teigė, jog „Europos Tarybos lygmenyje iškelta būtinybė formalaus švietimo programas perdaryti taip, kad vaikams ir jaunimui būtų pasiūlyta lygiai taip pat reikalinga ir svarbi erdvė neformaliajam ugdymui, turi būti įgyvendinta ir mūsų šalyje. Juoba, kad Lietuva pati yra viena iš neformaliojo švietimo koncepcijos kūrėjų ir iniciatorių Europoje“. Vardindama pagrindines nūdienos kliūtis neformaliajam ugdymui, R. Žakaitienė mini kvalifikuotų specialistų trūkumą. Pertvarkos sistemoje kol kas vyksta pamažu: reikia, kad visi anksčiau buvę vaikų ir jaunimo laisvalaikio, papildomo ugdymo, techninės kūrybos centrai ir mokyklose organizuojama vadinamoji užklasinė veikla iš esmės pakeistų savo programas, reikia, kad „atrasti“ ir „atskleisti“ būtų visi vaikai, nepriklausomai nuo jų įgimtų talentų, pomėgių, socialinės padėties ar amžiaus; svarbu, kad neformalusis švietimas būtų integruotas ir į formalųjį švietimą, kurio sausumą ir neretai akivaizdų bergždumą jau spėjo pajusti ta naujoji karta, kuri turi įrėmintus diplomus, bet neranda darbo, kuri kenčia pati nuo savo nesavarankiškumo ir, užuot stačiusi gyvenimą ir ateitį pati, vis dar laukia dovanų karaliaus – jau seniai mirusio. 1.7. Jaunimo neformalaus ugdymo programos pavyzdinis renginys Šiame paragrafe bus aptariamas jaunimo neformalaus ugdymo praktinis pavyzdys, perimtas vadauvaujantis Lenkijos neformalaus jaunimo organizacijų koncepcija. Jaunimo neformalaus ugdymo praktinis pavyzdys, kuris pretenduoja į „kulinarinių receptų knygą“. Tačiau reikia atminti, kad geri virėjai pagal receptus negamina. Jie juose nebent semiasi įkvėpimo arba tiesiog kuria savus. Jaunimo iniciatyvos Geltona>Žalia>Raudona pagrindinė idėja buvo sukurti kulinarinių receptų video knygą. Knygą kurioje būtų užfiksuoti įvairių kultūrų, gyvenančių Lietuvoje tradicinių patiekalų gaminimas. Kas vežė jaunus žmones šios iniciatyvos metu, tai galimybės keliauti po šalį, sutikti ir pažinti įvairių kultūrų žmones, pabandyti filmuoti, paragauti įvairių patiekalų ir šiaip gerai praleisti vasaros laiką. Na gal dar parodyti ir kitiems jauniems žmonėms, kad tokius „bajerius“ galima išdarinėti bei atkreipti jų dėmesį į čia pat esančią kultūrinę įvairovę. Visi dalyvavę jauni žmonės gyvena Vilniuje, Lietuvos mieste, kuris visada džiaugiasi kultūrine įvairove, bet ne būtinai ją pastebi ir vertina kasdieniniame gyvenime. Jaunus žmones aktyviam veiksmui motyvavo klasikinė formulė – nauja patirtis, iššūkis ir geras laikas (kelionės, video, kulinariniai patiekalai ir pan.). Dar reiktų pridėti galimybę įgyti neformalaus ugdymo patirties. Jaunimo iniciatyvoje dalyvavo apie 30 jaunų žmonių, 6-7 iš jų buvo „vežantys“ projektą. 16-18 metų moksleiviai, kai kurie turintys dalyvavimo patirties mokyklos taryboje, kai kurie tiesiog gyvenantys jauną gyvenimą be rūpesčių. Beveik visiems tai buvo pirmoji pažintis su ES programos „Jaunimas“ galimybėmis, todėl jaunimo iniciatyva pirmiausia buvo naudinga jiems patiems. Iki tol vieni kitus pažinoję kaip draugus, su kuriais gera „tūsintis“, jaunimo iniciatyvos procese jie geriau pažino vienas kitą kaip „bendradarbius“, o tai tikrai yra kitaip. Vieniems ši patirtis padėjo įgyti pasitikėjimo savimi ir išbandyti save, kitiems įsitikinti, kad daugiau nesinorėtų kartu ką nors vykdyti. Įgyta bendravimo su įvairių kultūrų žmonėmis, jaunimo iniciatyvos organizavimo ir vykdymo patirtis irgi yra vienas svarbiausių rezultatų. Nors jaunimo iniciatyva buvo pirmiausia skirta jiems patiems, vis dėl to ji buvo naudinga ir kitiems jauniems žmonėms. Vykdydami iniciatyvą jauni žmonės aplankė maža kaimelį, kuriame susitiko su kitais jaunais žmonėmis. Po metų, jie buvo pakviesti dalyvauti aplankytų jaunų žmonių iniciatyvoje. Taip pat video knyga buvo pristatyta kino teatre, kuriame buvo pakviesti draugai ir prie iniciatyvos prisidėję žmonės. Jaunimo iniciatyva buvo naudinga ir įvairių kultūrų žmonėms, ypač vyresnio amžiaus. Jie galėjo pasidalinti savo patirtimi, pajausti, kad yra domimasi jų kultūra ir kad verta būti atviriems. Projekto pradžia buvo idėjos paieška. Šiame etape kūrybinio mąstymo technikų pagalba, buvo atrasta pakankamai originali ir naujoviška idėja. Atradus idėją buvo svarbu susidėlioti pagrindines projekto veiklas ir darbus. Čia padėjo 5 žingsnių planavimo technika, kurios pagalba išsigrynino pagrindiniai projekto etapai, veiklos ir konkretūs darbai bei reikiami ištekliai. Tada sekė paraiškų pildymas, kurias pildėsi patys jauni žmonės su jaunimo darbuotojo pagalba. Pasiūlymais ir abejonėmis buvo keičiamasi el. paštu. Buvo teikiamos paraiškos ir nacionaliniam fondui, tačiau šis neparėmė idėjos. Neigiama patirtis lėmė tai, kad sumažėjo jaunų žmonių motyvacija ieškotis papildomo finansavimo kitur, nors galimybių buvo. Gavę finansavimą jauni žmonės buvo susirinkę į planavimo susitikimą, kurio metu aptarė ir susidėliojo artimiausius veiklos žingsnius, pasidalino pagrindiniais darbais. Nors tai buvo vienas didžiausių darbų, nes reikėjo susiplanuoti visas išvykas į skirtingus šalies regionus bei susitarti su įvairių kultūrų žmonėmis dėl filmavimo kaip gaminami tradiciniai patiekalai, jauni žmonės patys pasidarė išvykų planą. Kelis kartus buvo konsultuojamasi su jaunimo darbuotojų, bet tik tam, kad išsigrynintų sprendimų variantai, o spręsdavo patys jauni žmonės. Projekto įgyvendinimo etapas prasidėjo išvyka, kurios metu buvo derinamas tiek filmavimas tiek grupės formavimas ir pasiruošimas veiklai. Grupės formavimo metu naudojamos įvairios patyrimine pedagogika paremtas užduotis. Formavimas atskleidė kai kuriuos vidinius grupės nesutarimus, bei trūkumus. Neigiamas dalykas buvo tai, kad bent keli žmonės iš grupės nedaug žinojo apie projektą. Taip pat į išvyką važiavo tiesiog draugai, kurie net neketino dalyvauti tolimesniuose projekto etapuose. Tos pačios išvykos metu vyko pirmasis filmavimas, kuriame dalyvavo ir jaunimo darbuotojas. Visi kiti filmavimai vyko savarankiškai, nedalyvaujant jaunimo darbuotojui ir tik sumontavus video receptų knygą paaiškėjo, kiek žmonių buvo aplankyta ir nufilmuota gaminant tradicinius jų kultūrai patiekalus. Poros išvykos metu buvo naudojama patyriminė pedagogika, kaip priemonę atliepti poreikius, kilusius iš jaunų žmonių. Vieną kartą buvo einama į patyriminį žygį, o kitą kartą plaukiama plaustais aiškinantis santykius tarp lyčių grupėje. Vienas neigiamų veiksnių, turėjusių įtakos jaunų žmonių dalyvavimui įgyvendinimo etape buvo vėluojantys pinigai projektui. Dėl šios priežasties bent keliose išvykose negalėjo dalyvauti keletas grupės narių. Kelis kartus pinigus už kitus žmones mokėjo tuo metu turėję pinigų kiti jauni žmonės. Sunkiausias etapas buvo rudenį, kada reikėjo apdoroti nufilmuotą medžiagą ir sumontuoti filmą. Kadangi prasidėjo mokslo metai bei kita veikla atėmė laiką iš žmonių. Be to trūko motyvacijos tęsti pradėtą veiklą. Visgi baigiamojo etapo metu buvo suorganizuoti savaitgaliniai seminarai tarpkultūrinio mokymosi ir darbo su idėjomis temomis. Tarpkultūrinio mokymosi seminaras padėjo įsivardinti tarpkultūrinio mokymosi patirtį bei atrasti idėją tarptautinių jaunimo mainų projektui įgyvendintam po metų. Čia jaunimo darbuotojas buvo daugiau vedančiojo teminius užsiėmimus vaidmenyje. Projekto baigiamojoje dalyje įvyko du įvertinimo susitikimai, kurių metu naudodami kai kuriuos įvertinimo įrankius jauni žmonės aptarė ir įvertino jaunimo iniciatyvos metu įgytą patirtį. Įvertinimo susitikimų metu buvo pasiruošta ir galutiniam projekto pristatymui. Reiktų paminėti, kad dėl užtrukusio baigiamojo etapo teko vienu mėnesiu pratęsti projekto įgyvendinimo laiką. Galutinis filmo variantas buvo sumontuotas profesionalių montuotojų, nes trūko laiko ir patirties patiems jį parengti. Filmas nebuvo panaudotas kaip priemonė įvertinimo susitikimuose, nors galima buvo kaip šaltinį panaudoti. Ataskaitų rengimo metu jaunimo darbuotojas konsultavo iniciatyvinės grupės vadovą ataskaitos finansinės ir turinio dalies parengimo klausimais, kartu atidavinėjo ataskaitą Nacionalinei Agentūrai. Didžiąja dalimi projekto pagrindinis tikslas buvo pasiektas, kadangi jis labiausiai turėjo būti naudingas patiems jauniems žmonėms. Taip ir atsitiko. Galbūt projekto metu sukurtas produktas – video receptų knyga – nėra tobulas, bet pats jaunimo iniciatyvos procesas yra vertingas, nes jis sustiprino jaunų žmonių motyvaciją aktyviai dalyvauti domintis kitomis kultūromis ir toliau. Keli jaunimo iniciatyvą dariusios grupės nariai po metų įvykdė daugiašalius jaunimo mainus, kurių pagrindinė tema buvo kultūra. Projektas vyko miestelyje, kuriame buvo filmuojama kulinarinių receptų knyga. Projekto metu vietos bendruomenė buvo įtrauktą vykdant veiklą miestelyje, pristatant projekto metu sukurtą „kultūrą“. Vienoje pirmųjų išvykų į mažą miestelį jaunimo iniciatyvą „pagimdė“ kitą jaunimo iniciatyvą, vykusią po metų, kurioje dalyvavo dalis jaunų žmonių, vykdžiusių kulinarinių receptų iniciatyvą. Dalyvaudami antrą kartą jie daugiau konsultavo ir teikė įvairius kūrybiškus pasiūlymus kitai iniciatyvinei grupei. Vienas iš grupės narių po metų padėjo įgyvendinti jaunimo iniciatyvą kitiems bendraamžiams. Jaunimo iniciatyva turėjo ilgalaikį poveikį, nors labai sunkiai matomą iš šalies Iš naudotų metodų konsultavimo metu geriausiai suveikė kūrybinio mąstymo įrankiai ir patyrimine pedagogika paremtos užduotys. Pakankamai gerai buvo ir grupės formavimo ir pasirengimo bei įvertinimo įrankiai. Geriau buvo galima išnaudoti 5 planavimo žingsnių techniką. Jaunimo darbuotojo dalyvavimas svarbus buvo pradiniame projekto etape, kada buvo ieškoma idėjų ir vėliau rengiamos paraiškos. Projekto baigiamajame etape buvo svarbu motyvuoti jaunus žmones užbaigti projektą iki galo. Atsiskaitymo momentu konsultavimas finansinės ataskaitos dalies parengime ir atsiskaityme su Nacionaline Agentūra leido padėti jauniems žmonėmis pilnai susitvarkyti su įsipareigojimais. 1.8. Jaunimo neformaliojo švietimo situacijos analizė Lietuvoje Organizuodami neformaliojo švietimo veiklą ir įgyvendindami švietimo plėtotės ir vaikų ir jaunimo ugdimosi užtikrinimo programas mes vadovaujamės Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu, neformaliojo vaikų švietimo koncepcija ir kitais LR teisės aktais. Lietuvoje šiuo metu veika 266 įstaigos, organizuojančios neformalųjį švietimą. Tačiau tik menka jų dalis organizuoja veiklą pagal neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos nuostatas. Įvertinant šią situaciją yra būtina kompleksiškai organizuoti neformaliojo vaikų švietimo koncepcijos sklaidą. Neformalusis švietimas valstybės požiūriu turi keistis ta linkme, kad jis būtų traktuojamas ne kaip veikla, kurios pagalba yra “užkaišomas“ moksleivių laisvalaikis, bet kaip įrankis valstybinėms problemoms spręsti: socialinė integracija, bedarbystės lygio mažinimas. Atsižvelgiant į tai, turi būti suformuoti aiškūs neformaliojo švietimo įstaigų veiklos vertinimo kriterijai ir rodikliai. Lemiamą įtaką neformaliojo švietimo kokybei turi neformaliojo švietimo mokytojų kvalifikacija. Šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose mokytojų atestacijos nuostatuose nėra apibrėžtų neformaliojo švietimo mokytojų kvalifikacinių reikalavimų. Be to, nei viena aukštoji mokykla Lietuvoje nerengia neformaliojo švietimo mokytojų. Švietimo darbuotojų darbo apmokėjimo aprašas, mokytojų atestacijos sistema nėra orientuoti į pedagogų motyvaciją ir pedagoginio proceso kokybės kėlimą. Todėl atsiranda grėsmė ateityje nebetekti esamų ir neturėti naujų neformaliojo švietimo specialistų. Derėtų pažymėti, kad įgyvendinus mokytojo etatinio darbo apmokėjimo sistemą, situacija neformaliojo švietimo pedagogų darbo rinkoje turėtų pasikeisti pozityviąją linkme. Apibendrinant veiksnius, kurie trukdo kokybiškai įgyvendinti neformaliojo švietimo politiką Lietuvoje, reikėtų pažymėti, kad: 1. Iki šiol nėra sukurta neformaliojo švietimo būdų įgytų kompetencijų (pasiekimų) įvertinimo sistema (LR Švietimo įstatymas Nr.IX-1630; 39 straipsnis, Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija Nr.ISAK-2695; IX skirsnis, Valstybės švietimo strategijos 2003-2012 nuostatų Nr. IX-1700, IV skirsnis); 2. Nėra sukurta ir įteisinta vaikų neformaliojo švietimo finansavimo sistema; 3. Teisės aktai, reglamentuojantys neformaliojo vaikų švietimo mokytojų atestaciją yra keistini; 4. Nėra sukurtas ir įdiegtas neformaliojo švietimo teikėjų veiklos vertinimo (įsivertinimo) mechanizmas (kokybinio veiklos vertinimo rodikliai); 5. Menkas švietimo institucijų, jaunimo nevyriausybinių organizacijų ir privačių kompanijų bendradarbiavimas formuojant neformaliojo švietimo politiką. Remiantis valstybės biudžeto analize, galime teigti, jog valstybės asignavimų dalis tenkanti švietimui per pastaruosius penkis metus laipsniškai didėjo, nuo 1103623 tūkst. Lt (2002m.) iki 1579097 tūkst. Lt. (2006m.) Valstybės asignavimai pagrindiniams Lietuvos ūkio subjektams (Lentelė Nr.1) 2006 2005 2004 2003 2002 Tačiau kalbant apie finansavimą, skiriamą neformaliajam švietimui, situacija atrodo šiek tiek kitaip. Įvertinant tai, kad nėra vieningos neformaliojo vaikų švietimo finansavimo sistemos, yra sudėtinga įvertinti kokia dalis lėšų, skirtų švietimui, atitenka neformaliajam vaikų švietimui. Didžioji dalis neformaliojo švietimo įstaigų (229) yra tiesiogiai pavaldžios miestų ir rajonų savivaldybėms, o kadangi neformalusis švietimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, tai dažnai lėšos, tenkančios neformaliajam švietimui, priklauso nuo miesto/rajono savivaldybės tarybos sąmoningumo. Taip pat derėtų pastebėti, kad bendrąjį lavinimą teikiančiose mokyklose, vaikams ir jaunimui organizuojamas neformalusis švietimas, (daugeliu atveju papildomas ugdymas), lėšos kuriam yra skiriamos iš mokinio krepšelio. Lietuvos vaikų ir jaunimo centrui finansavimo, skiriamo tiesiogiai iš valstybės biudžeto dalis nekinta jau daugelį metų. Situaciją apsunkina ir tas faktas, kad nėra nustatytų aiškių kriterijų, pagal kuriuos valstybė skiria finansavimą neformaliojo švietimo įstaigoms. 2007-2013 m. iš ES struktūrinių fondų pagal Žmoniškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioritetą ,,Mokymasis visą gyvenimą“ yra numatyta skirti 879 mln. litų ,,Mokymosi visą gyvenimą“ strategijai įgyvendinti, o pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos prioritetą ,,Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas“ – 828, 97 mln. litų švietimo infrastruktūrai gerinti. Veiksmingas ES finansinių išteklių panaudojimas sudarytų prielaidas pozityviems pokyčiams Lietuvis švietimo sistemoje, tame tarpe neformaliajame švietime. Apibendrinant ekonominius veiksnius, įtakojančius neformaliojo vaikų švietimo plėtrą, galime teigti, kad: 1. Yra būtina parengti ir įgyvendinti neformaliojo vaikų švietimo finansavimo mechanizmą, remiantis mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui principu. Taip pat yra svarbu stiprinti savivaldybių atsakomybę už neformaliojo vaikų švietimo veiklą, atliekant pataisas vietos savivaldos įstatyme (1994m. liepos 7d. I-554) ir neformalųjį vaikų ugdymą įvardinant priskirtąja (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija. 2. Respublikiniame ir instituciniame lygmenyje rengti projektus ES struktūriniams fondams ir įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą koncepcijos nuostatas bei gerinti ir modernizuoti Lietuvos vaikų ir jaunimo centro infrastruktūrą. Šiuolaikinėje visuomenėje didėja efektyvaus ir produktyvaus darbo svarba. Atsiranda didelis poreikis iniciatyvių, savarankiškų asmenybių, kurios nebijo prisiimti atsakomybės, sugeba apginti savo nuomonę, sėkmingai bendrauti ir bendradarbiauti bei prisitaikyti prie itin greitų pokyčių šiuolaikinėje konkurencingoje visuomenėje. Taigi, jaunam žmogui nebeužtenka vien mokykloje ar universitete suteikiamų programinių dalykų žinių. Tiek pagrindinio lavinimo, tiek aukštosiose mokyklose mokytojas/dėstytojas užima aktyvaus mokymo proceso dalyvio rolę, o mokinys/studentas – pasyvaus - tad šioje mokymo formoje nesudaroma terpė saviraiškai ir svarbių kompetencijų (asmeninių, socialinių, profesinių) ugdymui. Be to, dažniausiai formaliojo švietimo mokytojai orientuojasi į rezultatą (pažymį), taip sudarydami beprasmę konkurenciją, skatindami mokymąsi tik dėl formalumo, o ne įgyjamo turinio. Europos švietimo fondų duomenimis, Lietuva ypač išsiskiria aukštąjį išsilavinimą turinčia darbo jėga (Žr. lentelę Nr. 2)1, nes apie 46 % dirbančių lietuvių turi universitetų arba kolegijų baigimo diplomus, tačiau, anot kai kurių ekspertų, tai tėra savęs apgaudinėjimas, nes apie 70 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių niekada nedirbo pagal specialybę.2 Lentelė Nr.2 25-64 metų gyventojų pasiskirstymas pagal išsilavinimą Lietuvoje (2006 m. duomenys) Didelėje dalyje užsienio šalių bendravimo bei verslumo įgūdžių įgijimui jau daugelį metų atstovauja neformalusis švietimas kaip lygiavertė visos švietimo sistemos dalis. Beje, kai kuriose užsienio šalyse (Belgija, Danija) į neformaliojo švietimo būdu įgytas kompetencijas yra atsižvelgiama, kuomet jaunimas renkasi tolesnes formaliojo švietimo studijas. Neformaliojo švietimo svarba šių dienų visuomenei tiek švietimo sistemos darbuotojų, tiek pačių tėvų nėra pakankamai įvertinta, dažnai suprantama kaip papildoma, užklasinė veikla, atliekanti tik užimtumo funkciją. O štai kai kuriose Europos šalyse (Danija, Prancūzija, Didžiojo Britanija) neformalusis švietimas yra pripažintas įrankis sprendžiant sudėtingą jaunų žmonių integravimosi į darbo rinką problemą3. Analizuojant situaciją Lietuvos darbo rinkoje (žr. lentelę Nr.3), reikėtų pažymėti, kad nedarbo lygis turi tendencijas mažėti ir 2005 m. jis buvo mažesnis už ES vidurkį. (ES – nedarbo lygis 2005 metais buvo 8,7 proc.)4, tuo tarpų asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą skaičius Lietuvoje yra didesnis nei ES šalyse5 (žr. lentelę Nr.4). Iš to galime daryti išvadą, kad formaliojo švietimo būtu įgytų žinių nepakanka tam, kad sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje, mokėti prisitaikyti prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų. Lentelė Nr.3 Situacija darbo rinkoje Lietuvoje (2000-2005 m.)6 Lentelė Nr.4 25- 64 metų gyventojų pasiskirstymas (%) pagal išsilavinimą Europos valstybėse 2002 m. Jaunimo nedarbas. Lietuvos darbo biržos duomenimis šalyje yra gana aukštas bedarbystės lygis jaunimo tarpe (2005 m. jis siekė 15,7 proc.). Jaunimo nedarbas savo ruožtu tiesiogiai įtakoja tokius negatyvius visuomenės reiškinius kaip jaunimo emigraciją, jaunimo nusikalstamumą, žalingų įpročių atsiradimą, motyvacijos tęsti studijas stoką ir t.t. Jaunimo nedarbo lygis savivaldybėse pateiktas lentelėje Nr.57 Lentelė Nr.5 Jaunimo nedarbo lygis savivaldybėse Savivaldybė Jaunimo nedarbas proc. AKMENĖS R. SAV 8,1 ALYTAUS M. SAV. 8,8 ALYTAUS R. SAV. 7,6 ANYKŠČIŲ R. SAV. 11,0 BIRŠTONO SAV. 25,0 BIRŽŲ R. SAV. 20,0 DRUSKININKŲ SAV. 22,6 ELEKTRĖNŲ SAV. 27,8 IGNALINOS R. SAV. 10,2 JONAVOS R. SAV. 10,8 JONIŠKIO R. SAV. 15,7 JURBARKO R. SAV. 16,4 KAIŠIADORIŲ R. SAV. 20,0 KALVARIJOS SAV. 23,3 KAUNO M. SAV. 9,6 KAUNO R. SAV. 10,3 KAZLŲ RŪDOS SAV. 11,8 KĖDAINIŲ R. SAV. 13,7 KELMĖS R. SAV. 20,09 KLAIPĖDOS M. SAV. 23,4 KLAIPĖDOS R. SAV. 26,9 KRETINGOS R.SAV. 22,3 KUPIŠKIO R. SAV. 34,5 LAZDIJŲ R. SAV. 21,3 MARIJAMPOLĖS SAV. 27,7 MAŽEIKIŲ R. SAV. 20,01 MOLĖTŲ R. SAV. 21,1 NERINGOS SAV. 0,00 PAGĖGIŲ SAV. 24,5 PAKRUOJO R. SAV. 22,6 PALANGOS M. SAV. 28,0 PANEVĖŽIO M. SAV. 23,9 PANEVĖŽIO R. SAV. 17,8 PASVALIO R. SAV. 22,0 PLUNGĖS R. SAV. 15,13 PRIENŲ R. SAV. 18,3 RADVILIŠKIO R. SAV. 23,2 RASEINIŲ R. SAV. 25,9 RIETAVO SAV. Nėra duomenų ROKIŠKIO R. SAV. 15,9 SKUODO R. SAV. 8,0 ŠAKIŲ R. SAV. 23,0 ŠALČININKŲ R. SAV. 15,2 ŠIAULIŲ M. SAV. 25,0 ŠIAULIŲ R. SAV. 20,0 ŠILALĖS R. SAV. 21,9 ŠILUTĖS R. SAV. 18,8 ŠIRVINTŲ R. SAV. 11,4 ŠVENČIONIŲ R. SAV. 28,0 TAURAGĖS R. SAV. 22,7 TELŠIŲ R. SAV. 6,9 TRAKŲ R. SAV. 16,4 UKMERGĖS R. SAV. 23,2 UTENOS R. SAV. 9,84 VARĖNOS R. SAV. 15,3 VILKAVIŠKIO R. SAV. 22,8 VILNIAUS M. SAV. 9,8 VILNIAUS R. SAV. 8,0 VISAGINO SAV. 12,9 ZARASŲ R. SAV. 24,0     Iš tiesų, jaunimo nedarbo lygi lemią daugelis faktorių – tai ir nepakankama kompetencija, patirties ar išsilavinimo stoka, galų gale skurdi darbo vietų pasiūla, netinkamas siūlomas atlygis ir t.t. Tačiau remiantis Valstybinės jaunimo reikalų tarybos atliktų jaunimo situacijos sociologinio tyrimo duomenimis (2005 m. gruodžio mėn.), jaunimas, kalbėdamas apie įgūdžius, kurie jam padeda kasdieniniame darbe, išskiria: valią, savarankiškumą, savęs pažinimą, iniciatyvumą ir daugeli kitų, kurie yra ugdomi ir įgyjami neformaliojo švietimo būdu. Lentelėje Nr.6 yra pateikta diagrama iš VJRT daryto jaunimo situacijos sociologinio tyrimo, kurioje matome, kokios asmens savybės labiausiai padeda jaunam žmogui jo kasdieniame darbe. Apibendrinant socialinius veiksnius galime daryti išvadas, kad: 1. Vien tik formaliojo švietimo sistemoje įgytų įgūdžiu nepakanka, norint sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje; 2. Neformalusis vaikų ir jaunimo švietimas yra realus įrankis jaunimo nedarbo problemoms spręsti, todėl būtina naudotis užsienio šalių (Danija, Prancūzija, Didžioji Britanija) praktika, kuriant naujas neformaliojo švietimo programas, orientuotas į vaikų ir jaunimo darbinių įgūdžių ugdymą; 3. Jaunimo nedarbas savo ruožtu tiesiogiai įtakoja tokius negatyvius visuomenės reiškinius kaip jaunimo emigraciją, jaunimo nusikalstamumą, žalingų įpročių atsiradimą, motyvacijos tęsti studijas stoką ir t.t.; 4. Yra būtina sukurti neformaliojo švietimo būdu įgytų kompetencijų pripažinimo mechanizmą, kurio pagalba vaiko/jaunuolio neformaliojo švietimo būdu įgytos kompetencijos turėtų „vertę“ formaliojo švietimo sistemoje bei darbo rinkoje. Neformalaus ugdymo svarba ir reikšmė Lietuvoje Apie neformalaus ugdymo svarbą ir reikšmę vaiko ugdymo procese Lietuvoje kalbama ne vienerius metus, tačiau įvairūs tyrimai ir praktinė situacija rodo, kad vaikų ir jaunimo laisvalaikio užimtumo pasiūla yra palyginus maža, o teikiamos papildomo ugdymo paslaugos dažnai nėra kokybiškos ir netenkina mokinių poreikių. Kyla klausimas, kas trukdo sėkmingai įgyvendinti šį švietimo politikos prioritetą ir užtikrinti kokybišką vaikų ir jaunimo popamokinę veiklą? Dažnai kaltė dėl to verčiama nepakankamam valstybės dėmesiui ir nepakankamam neformalaus ugdymo finansavimui. Dėl pirmo punkto galima būtų sutikti, tačiau problemos suvedimas į lėšų stygių yra nepagrįstas ir jį dažniausiai lemia profesionalios vadybos įgūdžių stoka. Pinigų yra ir ši nuostata taikytina daugeliui viešosios politikos sričių. Pagrindinės problemos kyla strateginio planavimo ir valdymo srityje bei susijusios su neefektyviu turimų lėšų skirstymu ir naudojimu.      Kaipgi Šiandien ietuvoje yra administruojama neformalaus švietimo politika. Pagrindiniai neformalaus švietimo paslaugų teikėjai (kalbant apie iš valstybės lėšų tikslingai finansuojamą neformalų ugdymą) yra bendrojo lavinimo mokyklos, naudojančios tam numatytas lėšas iš mokinio krepšelio ir specializuotos laisvalaikio užimtumo įstaigos (įvairios meno ir sporto mokyklos, kitos įstaigos), išlaikomos iš savivaldybių biudžeto lėšų. Neformaliam švietimui skirta mokinio krepšelio dalis sudaro nuo 10 iki 14 litų per mėnesį, tad jeigu mokykloje mokosi, tarkime, 500 mokinių, neformaliam ugdymui skiriamų mėnesio pinigų suma siekia nuo 5000 iki 7000 litų. Nemaža dalis iš savivaldybių biudžeto tenka ir specializuotoms laisvalaikio užimtumo įstaigoms, kurios dažniausiai gauna ir papildomų lėšų, imdamos vadinamą simbolinį mokestį už teikiamas paslaugas. Taigi, priklausomai nuo savivaldybės dydžio, joje esančio mokyklų ir bendro jose besimokančių mokinių skaičiaus bei nuo specializuotų neformalaus ugdymo įstaigų kiekio, savivaldybėse ne retai cirkuliuoja milijonus litų siekiančios neformaliam švietimui skirtų pinigų sumos, tad tokiu atveju vargu ar galima būtų pritarti teiginiui, kad neformaliams ugdymui skiriama nepakankamai finansavimo. Nepaisant to, dažnai vaikų ir jaunimo laisvalaikio užimtumo paslaugų pasiūla yra ribota, o šių veiklų kokybė neadekvati savivaldybės mastu cirkuliuojančiai neformaliam švietimui skirtų pinigų sumai. Taip atsitinka dėl to, kad šie neformalaus ugdymo finansiniai srautai nėra centralizuotai administruojami ir valdomi arba kitaip sakant – savivaldybėse nėra koordinuotos neformalaus švietimo organizavimo ir vykdymo politikos. Kiekviena neformalaus švietimo paslaugas teikianti organizacija savivaldybėje (bendrojo lavinimo mokykla ar specializuota laisvalaikio užimtumo įstaiga) neformaliam švietimui turimas lėšas naudoja savo nuožiūra, tarp šių atskirų organizacijų nėra tarpusavio bendradarbiavimo, formuojant neformalaus ugdymo pasiūlą ir naudojant neformaliam ugdymui turimas lėšas. Tai ir sudaro prielaidas nekokybiškai, mokinių poreikių neatliepiančiai popamokinei veiklai savivaldybės lygiu rastis bei formuoja klaidingus požiūrius apie neformalaus ugdymo finansavimo stygių. Taigi, pagrindinė problema yra ta, jog savivaldybėje nėra strateginio požiūrio į neformalų ugdymą, jo planavimą ir įgyvendinimą, todėl jis vykdomas „kaip papuola“. Tarkime, galima atidžiau panagrinėti, kaip neformalus ugdymas yra organizuojamas ir vykdomas bendrojo lavinimo mokyklose. Tradiciškai mokyklos neturi žmogaus, išimtinai atsakingo už neformalaus švietimo veiklų mokykloje koordinavimą ir įprastai tuo rūpinasi administracijos atstovas, dažniausiai turintis papildomų funkcijų ir atsakomybių, todėl neformalus ugdymas ne retai patenka į antraeilės svarbos darbų sąrašą. Tačiau neformaliam ugdymui skirtas lėšas bet kokiu atveju reikia panaudoti, todėl mokytojams siūloma rengti ir organizuoti papildomo ugdymo veiklas, tokiu būdu sudarant jiems puikią galimybę užsidirbti papildomų pinigų. Norintys pasinaudoti šia galimybe mokytojai turi parengti papildomo ugdymo programą (svarbu paminėti tai, kad dažniausiai mokyklose nėra vieningų tokių programų rengimo ir vertinimo standartų, todėl jos rengiamos savo nuožiūra), jos yra tvirtinamos ir įgyvendinamos. Šioje vietoj svarbu pabrėžti ir tai, kad dažniausiai tokių papildomo ugdymo veiklas rengiančių mokytojų kvalifikacija neformalaus švietimo srityje yra pakankamai ribota, o jų siūlomos popamokinės veiklos dažnai susiveda į dalykinius būrelius. Viena vertus, tai yra natūralu, nes, būdami mokytojai „dalykininkai“, jie gali pasiūlyti kokybiškas tik su savo dėstomu mokykloje dalyku susijusias popamokinės veiklas, tačiau šiuo atveju kyla klausimas, kiek ir ką bendro tai turi su neformalaus švietimo koncepcija ir ar tokių popamokinių dalykinių būrelių organizavimas netampa formalaus ugdymo spragų kamšymu? Kita vertus, būtų sunku įsivaizduoti, kad, tarkime, matematikos mokytojas, neturintis nieko bendro su fotografija, galėtų profesionaliai parengti ir suorganizuoti mokinių pageidaujamus fotografijos kursus – siekiant užtikrinti tokių kursų kokybę, juos turėtų rengti šios srities specialistas. Tačiau dabartinė neformalaus švietimo administravimo praktika nesudaro tam palankių prielaidų.     Siekiant keisti esamą situaciją bei peržiūrėti neformalaus švietimo organizavimo bei vykdymo sistemą, 2006 m. Pilietinių iniciatyvų centras kartu Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija pradėjo įgyvendinti šių metų vasario mėnesį pasibaigusį projektą „Neformalaus ugdymo organizavimo modelio sukūrimas ir įdiegimas Kaišiadorių raj. savivaldybėje“. Pagrindinė projekto idėja – sukurti ir Kaišiadorių rajone įgyvendinti savaeigį popamokinės veiklos organizavimo modelį, nukreiptą į ugdymosi sąlygų sudarymą, pagrįstą jaunuolių kompetencijų ir įgūdžių, atitinkančių šiuolaikinės visuomenės poreikius, ugdymu ir ugdymusi bei sukurtą modelį ir sukauptą gerąją praktiką paskleisti kitose šalies savivaldybėse. Projektas buvo vykdomas pagal Bendrojo programavimo dokumento 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 2.4 priemonę „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“. Projektą iš dalies finansavo Europos Sąjungos Europos socialinis fondas. Projekto vertė 383 656 Lt. Projekto vykymo metu, siekiant keisti esamą neformalaus švietimo administravimo sistemą, buvo svarstoma ir renkamasi tarp keleto neformalaus ugdymo savivaldybėje organizavimo modelių. Efektyviausias pasirodė vadinamas centralizuotas neformalaus švietimo organizavimo modelis, siūlantis visiškai naują požiūrį į vaikų ir jaunimo papildomojo ugdymo vadybą. Remiantis šiuo modeliu, savivaldybėjė įsteigiamas vaikų švietimo rinkodaros centras, kuris vienija ir koordinuoja visus neformaliojo vaikų švietimo teikėjus savivaldybėje: bendrojo lavinimo mokyklas, neformaliojo vaikų švietimo mokyklas, kitus vaikų laisvalaikį organizuojančius klubus, centrus ir pan. Pagal šį modelį papildomojo ugdymo veikla ir jos finansavimas koordinuojami centralizuotai. Šio modelio įgyvendinimas susijęs su esminiais pokyčiais, o sėkmingas jo tolesnis funkcionavimas priklauso nuo daugelio veiksnių ir prielaidų, iš kurių pagrindinis – pozityvus neformalus švietimo paslaugų tiekėjų požiūris į šiuos pokyčius, pritarimas jiems bei jų palaikymas. Visapusiškai įvertinus situaciją Kaišiadorių savivaldybėje paaiškėjo, kad dar nėra palankių prielaidų ir sąlygų tokio modelio įgyvendinimui, todėl buvo pasirinktas ir Kaišiadorių rajono savivaldybėje pritaikytas tarpinis, vadinamas mišrus, neformalaus ugdymo organizavimo modelis. Remiantis juo, visose savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklose pradėjo dirbti išimtinai už papilomą ugdymą mokykloje ir mokinių laisvalaikio poreikių tenkinimą atsakingi neformalaus švietimo specialistai, savivaldybėje sukurta nauja – neformalaus švietimo koordinatoriaus, atsakingo už neformalaus ugdymo politikos vykdymą savivaldybės lygiu – pareigybė, taip pat sukurta vaikų švietimo programų savivaldybėje kūrimo metodika, parengti neformalaus švietimo vertinimo kokybiniai ir kiekybiniai kriterijai. Tad nors Kaišiadoryse planas maksimum – centralizuoto neformalaus ugdymo organizavimo modelio pritaikymas – ir nebuvo įgyvendintas, reikšmingi postūmiai kryptingos vaikų ir jaunimo užimtumo politikos link yra padaryti, o neformalaus ugdymo organizavimo sistema ir toliaus bus plėtojama, siekiant užtikrinti optimaliausią neformaliam švietimui turimų lėšų panaudojimą ir efektyviausią kokybiškos, mokinių poreikius atliepiančios papildomo ugdymo veiklos organizavimą. 2.1. Neformalaus ugdymo situacijos padėtis Kauno mieste 2.1.1. situacijos analizė Neformalaus ugdymo vystymo aktualumą Kauno mieste nusako šie išoriniai veiksniai: • Bendrojo lavinimo mokyklose remiantis Ugdymo planais skiriamas nedidelis valandų skačius tam tikrų dalykų dėstymui (dailės, muzikos ir kt.), todėl reikalinga sudaryti galimybes plėtoti kompetencijas norimose mokslo srityse. Tuo tikslu veikia specializuotos neformalaus ugdymo mokyklos; • Bendrojo lavinimo mokyklose nepakankamai sudaromos sąlygos įvairiai mokinių saviraiškai (nėra dalykų, būrelių, pvz.: žurnalistikos, teisės ir kt.) Todėl tikslingas bendrosios paskirties neformalaus ugdymo įstaigų funkcionavimas, užtikrinantis sąlygas vaikų saviraiškai; • Lietuvoje ir tuo pačiu Kaune didėja nusikalstamumas, narkomanija ir kt. Šių reiškinių subjektai vis jaunėja. Statistika rodo kad, lyginant su 2000 m. šiais metais, t. y. 2001 m. nepilnamečių nusikalstamumas Kaune išaugo 6,3 proc. Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyrius ir Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centras atliko apklausą mokyklose, rezultatai rodo, kad labiausiai paplitę žalingi įpročiai mokykloje yra rūkymas ir alkoholio vartojimas; nelegalūs narkotikai labiau paplitę tarp vyresnių klasių moksleivių. Vilčių, kad šios problemos, t. y. nusikalstamumas, narkomanija ir kt., savaime mažės, nėra. Todėl būtina siekti kuo labiau užimti vaikus. Kad yra nepakankamas paauglių užimtumas rodo ir mokinių užimtumo duomenų analizė. Iš viso Kaune 1 – 12 klasėse 2001/2002 m. m. yra 56919 mokinių. Dalyvauja neformalaus ugdymo įstaigų veikloje yra 10,3 mokinių, dalyvaujančių bendrojo ugdymo įstaigų veikloje yra 63,5 mokinių, o nedalyvaujančių – 26,2 visų mokinių Kaune. Švietimo ir ugdymo skyriui nepavaldžiose sporto mokyklose užimta 5111 mokinių. Sporto, sveikatingumo klubuose – 2719. • Vidinė neformalaus ugdymo Kauno mieste situacijos analizė rodo, kad nesukurta lanksti neformalaus ugdymo sistema, neatliekami tyrimai apie mokinių saviraiškos poreikius ir kt. Taigi, norint vystyti ir tobulinti neformalųjį ugdymą Kauno mieste, būtina spręsti neformalaus ugdymo srityje esančias problemas: • Nesukurta lanksti neformalaus ugdymo sistema; • Nėra informavimo sistemos apie neformalaus ugdymo paslaugas; • Kai kurios bendrojo lavinimo mokyklos neturi aiškios neformalaus ugdymo sistemos; • Nėra informalaus ugdymo reglamento švietimo įstaigose (įvairių renginių, ekskursijų organizavimas vyksta tik klasės vadovo, mokytojo iniciatyvos dėka); • Nesukurta išsami duomenų bazė apie užimtus ir neužimtus mokinius neformalaus ugdymo veikloje; • Neatliekami tyrimai apie mokinių poreikius neformalaus ugdymo srityje; • Neformalaus ugdymo srityje dirba dalis žmonių, turinčių tik vidurinį išsilavinimą; • Nepakankama moksleivių savivaldos institucijų bei visuomeninių organizacijų veikla; • Nepakankamas švietimo įstaigų atvirumas, siekiant tapti atvirais kultūros židiniais, telkiant bendruomenę bendravimui ir bendradarbiavimui; • Tobulintinas neformalaus ugdymo įstaigų veiklos koordinavimas; • Nėra įvertinta dermė tarp neformalaus ugdymo veiklos ir bendruomenės poreikių; • Nėra bendradarbiavimo ir bendravimo tarp neformalaus ugdymo ir bendrojo lavinimo institucijų, siekiant veiklos vienovės ir integracijos; • Nėra apibrėžti neformalaus ugdymo standartai ir kriterijai (kiekviena mokykla kuria juos individualiai); • Nėra vieningų reikalavimų neformalaus ugdymo programų kūrimui; • Nėra mokinių užimtumo sistemos vasaros atostogų metu; • Nepakankamai lanksti neformalaus ugdymo įstaigų įkainių diferencijavimo sistema; • Tobulintina atrankos sistema į meninės krypties neformalaus ugdymo įstaigas; • Tobulintinas vaikų užimtumas vasaros atostogų metu; • Nepakankamas bendradarbiavimas su kitos Švietimo ir ugdymo skyriui nepavaldžiomis neformalaus ugdymo institucijomis; Nėra vaikų su negalia užimtumo neformalaus ugdymo įstaigose sistemos. 2.2. Neformalaus ugdymo struktūra instituciniu požiūriu Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriui pavaldžios yra 101 ugdymo įstaiga, kurioje organizuojamas neformalus ugdymas. Veikia 85 skirtingų pakopų bendrąjį lavinimą teikiančios įstaigos, t. y. 12 darželių mokyklų, 12 pradinių mokyklų, 5 pagrindinės, 3 jaunimo mokyklos, 45 bendrojo lavinimo, 8 gimnazijos, 1 suaugusių mokymo centras. Be to veikia 7 specializuotos neformalaus ugdymo ir 9 bendrosios paskirties neformalaus ugdymo institucijos. Dirba 4454 mokytojai bendrojo lavinimo įstaigose, bendrosios paskirties neformalaus ugdymo įstaigose - 156. Specializuotos neformalaus ugdymo įstaigose dirba (Kauno 1-oji muzikos mokykla, Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla, Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykla “Varpelis”, M. Petrausko muzikos mokykla, Sakralinės muzikos mokykla) 347 mokytojai. Be to, yra Sporto skyriui, priklausančios 14 sporto mokymo įstaigų (3 iš jų privačios), 168 sporto sveikatingumo ir neįgaliųjų sporto klubai. Taigi dirba 4454 pedagogai bendrojo lavinimo mokyklose ir 503 neformalaus ugdymo įstaigose. Kaune Švietimo ir ugdymo skyriui pavaldumo požiūriu neformalųjį ugdymą organizuoja 101 švietimo įstaiga. Neformalųjį ugdymą Kaune vykdo: • 7 specializuotos neformalaus ugdymo įstaigos. Tai Kauno 1-oji muzikos mokykla, Kauno A. Kačanausko muzikos mokykla, Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykla “Varpelis”, M. Petrausko muzikos mokykla, Sakralinės muzikos mokykla, Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, Kauno Choreografijos mokykla. Šios įstaigos sudaro meninio ugdymo institucijų visumą, kuri aprėpia priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio mokslo pakopas. • 9 bendrosios paskirties neformalaus ugdymo įstaigos: Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai, Techninės kūrybos centras, Aplinkotyros centras, Saugaus eismo mokykla, Jūrų skautų laisvalaikio centras, Jaunųjų turistų centras, Vaikų teatras “Vilkolakis”, Rusų vaikų estetinio lavinimo centras, Kauno tautinės kultūros centras. Taip pat yra ir kitos papildomo neformalaus ugdymo institucijos. • 14 sporto mokyklų (3 privačios), kurios pavaldžios Sporto skyriui. T. y. Gimnastikos ir tinklinio sporto mokykla, Krepšinio sporto mokykla; Plaukimo sporto mokykla, sporto mokykla “Marva”, sporto mokykla “Viltis”, sporto mokykla “Gaja”, Jaunalietuvių sporto organizacijos vardo sporto mokykla; Futbolo ir regbio sporto mokykla, Žiemos sporto šakų mokykla, Buriavimo sporto mokykla; Irklavimo sporto mokykla. Taip pat yra 168 sporto, sveikatingumo ir neįgaliųjų sporto klubai bei kitos nevalstybinės įstaigos ir kt. • Neformalųjį ugdymą vykdo ir formalaus ugdymo įstaigos (būreliai, chorai ir kt). • Neformalųjį ugdymą taip pat gali vykdyti visuomeninės organizacijos, klubai, stovyklos, meniniai kolektyvai. Kauno mieste moksleivių visuomeninių nevyriausybinių organizacijų yra 131. Jos vienija miesto gimnazijų bei bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų 2985 vaikų ir moksleivių. Tai Ateitininkų, Maironiečių, Kudirkaičių, Valančiukų, Jaunųjų šaulių, Skautų visuomeninės organizacijos. Informalųjį ugdymą vykdo specializuotos ir bendros paskirties neformalaus ugdymo įstaigos, formalaus ugdymo įstaigos ir ne ugdymo institucijos (žiniasklaida, bibliotekos, muziejai, parodos, informaciniai centrai ir kt.). 2.3. Neformalaus ugdymo veiklos kryptys Neformalaus ugdymo veiklos kryptys yra sudaromos, atsižvelgiant į sociokultūrinius, ekonominius, psichopedagoginius poreikius ir galimybes. Tradiciškai Kauno mieste yra susiklosčiusi ši situacija: Egzistuojančios bendrosios paskirties neformalaus ugdymo įstaigos orientuotos į meninę veiklą, t.y. muzikinę, dailės, choreografijos. Neformalaus ugdymo 3 įstaigos orientuotos į meninę – etnokultūrinę veiklą (Vaikų teatras “Vilkolakis”, Rusų vaikų estetinio lavinimo centras, Kauno Lietuvių tautinės kultūros centras), 2 įstaigos į turistinę – kraštotyrinę veiklą (Jūrų skautų laisvalaikio centras, Jaunųjų turistų centras, po 1 – į techninę kūrybą, aplinkotyrinę veiklą, saugaus elgesio gatvėje įgūdžių formavimą (Techninės kūrybos centras, Aplinkotyros centras, Saugaus eismo mokykla) ir 1 bendresnės paskirties neformalaus ugdymo įstaiga (Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai). Į sportinę veiklą orientuotos Kauno miesto savivaldybės administracijos sporto skyriui pavaldžios sporto mokyklos. Bendrojo lavinimo mokyklos vykdo įvairaus pobūdžio neformalųjį ugdymą. Visuomeninių organizacijų, savivaldos organų vykdoma veikla orientuota į sociokultūrinių vaiko interesų bei poreikių tenkinimą. Taigi galima išskirti šias neformalaus ugdymo kryptis: • Meninė (muzikinė, dailės, choreografijos ir kt.); • Mokslinė - pažintinė (techninė, ekonominė, technologinė, saugaus eismo ir kt.); • Sportinė (pasirinktos sporto šakos, turistinė ir kt.); • Sociokultūrinė (etninė, socialinė, pilietinė, kraštotyrinė ir kt.); • Sveikatingumo (reabilitacinė). Toks skirstymas yra sąlyginis. Kai kurias neformalaus ugdymo sritis galima priskirti skirtingoms nurodytoms kryptims. 2.4. Neformalaus ugdymo įgyvendinimo gairės Duomenų bazių kūrimas Informacinės sistemos sukūrimas Veiklos vystymas ir tobulinimas 1. Duomenų bazės kūrimas apie užimtus ir neužimtus mokinius bendrojo lavinimo mokykloje neformalaus ugdymo srityje. 2. Duomenų bazės kaupimas apie neformalaus ugdymo įstaigų paslaugas. 3. Tyrimų organizavimas mokinių poreikių išaiškinimui neformalaus ugdymo srityje. 1. Informavimas apie paslaugas (būrelius, klubus, sekcijas ir kt.) neformalaus ugdymo įstaigose. 2. Informavimas bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenių apie metinius (ir mėnesinius) renginius, organizuojamus formalaus ir neformalaus ugdymo įstaigų. 3. Informavimas bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenių apie metinius (ir mėnesinius) renginius, organizuojamus bendrojo lavinimo mokyklose miesto mastu. 1. Metodinių nurodymų bendrojo lavinimo mokyklų veiklos sistemoms parengimas 2. Neformalaus ugdymo vertinimo sistemos tobulinimas 3. Klasės auklėtojo, kaip neformalaus ugdymo organizatoriaus funkcijų reglamentavimas. 4. Atrankos sistemos tobulinimas į specializuotas neformalaus ugdymo įstaigas 5. Gerosios patirties sklaida 6. Neformalaus ugdymo paslaugų įkainių patikslinimas. 7. Vaikų vasaros užimtumo sistemos tobulinimas. 8. Vaikų su negalia integravimo į neformalaus ugdymo sistemą tobulinimo gairių sukūrimas. 2.5. Neformalaus ugdymo veiklos koordinavimas Neformalaus ugdymo sistema koordinuojama savivaldybės ir neformalųjį ugdymą organizuojančios institucijos lygmeniu. Savivaldybės lygmeniu: • Vykdoma Kauno miesto vaikų neformalaus ugdymo koncepcijos realizavimo priežiūra; • Koordinuojamas neformalaus ugdymo veiklos realizavimas; • Koordinuojami partneriški santykiai tarp neformalaus ugdymo institucijų, bendrojo lavinimo mokyklų bei visuomeninių nevyriausybinių organizacijų ir nepavaldžių Švietimo ir ugdymo skyriui įstaigų; • Organizuojamas, koordinuojamas ir prižiūrimas neformalus ugdymas bendrojo lavinimo ir neformalaus ugdymo institucijose, remiantis šį ugdymą reglamentuojančiais dokumentais; • Steigiamos, likviduojamos ir reorganizuojamos neformalaus ugdymo institucijos, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius bei realias Savivaldybės galimybes. Neformalųjį ugdymą organizuojančios institucijos lygmeniu: • Įgyvendinama Kauno miesto vaikų neformalaus ugdymo koncepcija; • Organizuojamas neformalus ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje; • Atliekama mokinių užimtumo analizę bendrojo lavinimo mokykloje; • Rekomenduojami mokiniai į kitas vaiko poreikius atliepiančias neformalaus ugdymo institucijas; • Palaiko partneriškus ryšius su kitomis neformalųjį ugdymą vykdančiomis institucijomis; • Už neformaliojo ugdymo veiklos rezultatus atsiskaito steigėjui. 2.6. Finansavimas Neformalaus ugdymo sistema finansuojama iš valstybės, savivaldybės biudžeto, tėvų įnašų; privačių asmenų įnašų, iš įvairių fondų (pagal programų konkursus). pav. Neformalaus ir informalaus ugdymo sistema Išvados 1. Nuosekliai įgyvendinus vaikų neformaliojo švietimo koncepcijos nuostatas, neformaliojo švietimo organizavimas ir jo kokybė pereitų į aukštesnį lygmenį; 2. Neformaliojo švietimo finansavimo modelio sukūrimas, remiantis principu ,,pinigai seka paskui mokinį“, sudarytų prielaidas neformaliojo švietimo paslaugų prieinamumui bei sukurtų konkurencingą aplinką, dėl ko pagerėtų neformaliojo vaikų švietimo paslaugų kokybė; 3. Neformalusis švietimas yra realus įrankis, kuriuo reikia tinkamai naudotis ir kuris padėtų išspręsti daugelį jaunimo problemų: užimtumas, motyvacijos skatinimas, iniciatyvos, pilietiškumo ugdymas, savo poreikių identifikavimas ir sėkminga integracija į darbo rinką; 4. Neformaliojo švietimo mokytojams keliamų kvalifikacinių reikalavimų įtvirtinimas ir apibrėžimas sudarytų prielaidas kompetentingų neformaliojo švietimo specialistų atsiradimui; 5. Informacinių technologijų plėtra sudaro sąlygas neformaliojo vaikų švietimo prieinamumui didinti bei sudaro prielaidas informacinių neformaliojo vaikų švietimo duomenų bazių atsiradimui, kurios galėtų būti pagalbinė priemonė įgyvendinant neformaliojo vaikų švietimo finansavimo mechanizmą bei dalinantis „gerąją patirtimi“. Litaratūra 1. Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatymas [interaktyvus]. LR seimas 2003 m. gruodžio 4 d. (Valstybės žinios,2003, Nr. 119-5406) [žiūrėta 2005-10-25]. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!