J. Vaičiūnaitė "Juodas veidrodis"

Judita Vaičiūnaitė - XX a. antrosios pusės miesto poetė moderniste, kūrusi vidinės tikrovės eilėraščius, kuriuose ryški atminties galia, gausu įspūdžių, asociacijų, metaforų, svarbi kasdie­nybė, juntama romantinė nuotaika. Buitis suvokiama kaip kultūros dalis, estetinė erdvė. Mies­to kultūros apsuptyje skleidžiasi svarbiausios vertybės - grožis, meilė ir atmintis. Jas pabrėžia įmantri eilėraščio forma, netikėti garsiniai įspūdžiai, nuorodos į įvairias meno kryptis. Vis dėlto moderni J.Vaičiūnaitės kūryba pernelyg nenutolsta nuo romantinių nakties, sapno, prisiminimų įvaizdžių; praeitis išlieka, ieškoma dabarties įvykių priežasčių, kurios skaitytojui atskleidžiamos per metaforizuotą buitį, daiktus, kultūros realijas.
Eilėraštis „Juodas veidrodis" pradedamas lyrinio subjekto grįžimu iš atminties, prisimi­nimų, vizijų pasaulio į tikrovę. Tai pabrėžia nutylėjimas ir pirmasis žodelis „dar". Eilėraščio žmogus apsvaigęs nuo paveikslų, iš pradžių tarsi nesupranta, kur esąs, o suvokęs nusivilia: džiaugsmingų prisiminimų erdvė galėtų skraidinti amžinai. Svaigulį ir polėkį pabrėžia erd­vės nuoroda - „palėpėj". Ji parodo aukščiausią įmanomą buitinę vietą. Lyrinis subjektas net ir fiziškai stengiasi pakilti kuo aukščiau. Šio ilgesio nesumenkina ir nesutrikdo net ir buities detalė - „padžiauta suknelė", po kuria lyrinis „aš" sėdi. Taip jis bando atsiriboti, pasislėpti, pasijusti saugus ir tikras, kad niekas jo minčių neišblaškys. Saugumo jam suteikia ir patys prisiminimai: „...ir jaučiu pečiais tą šviesą...". Net ir ištrūkęs iš vaizduotės pasaulio lyrinis subjektas vis dar gyvena patirtais įspūdžiais. Jis išgyvena taip stipriai, kad net jaučia, kaip prisiminimai ne apglėbia jo pečius, bet iš širdies išlaisvina šilumą, jaukumą, šviesą ir leidžia pečiais pajusti juos lyg švelnų apkabinimą.
Lyriniam subjektui atmintyje atgiję įspūdžiai yra lyg šviesos spindulys niūrioje kasdie­nybėje. Nuorodos į dailę atskleidžia išgyvenimo visuotinumą: visi paveikslai margi ir šešė­liuoti, kaip ir visų žmonių gyvenimai yra kupini prisiminimų, nors daugelis ir nejaučia virš jų „siūbuojančio besvorio audinio..." kuris tai pasislepia kasdienybės šešėlyje, tai atgimsta vis kita spalva. Per daug visko patirta, pernelyg tai degina ir skaudina, per ilgai su tuo gyventa, kad būtų įmanoma kitokia baigtis. Lyrinis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!