J. Vaičiūnaitė "Gulbės", "Kai kvepia hiacintas", "Kavinė su balandžiais"

Judita Vaičiūnaitė „Gulbės" Judita Vaičiūnaitė – modernios lietuvių literatūros atstovė. Dažnai vadinama miesto poete, kadangi daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika. Bandydama atsisakyti mažybinių formų, saldumo, dainingumo, ieškojo miesto tikrovėje kažko nepakartojamo, egzotiško. Jos eilėraščių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. Pabandysime šių aspektų paieškoti viename iš poetės paskutiniojo rinkinio ,,Pilkas Šiaurės namas” eilėraščių ,,Gulbės”. Eilėraštis mus nukelia į aiškiai nusakytą erdvę, vietą (netgi kiekvienoje strofoje paminėtą) - ,,Vilniaus širdy netoli Žemutinės pilies”. Vilnius – autorės kūrybos miestas, dažniausiai minimas jos eilėraščiuose, o Žemutinė pilis – kunigaikščio Žygimanto Augusto “namai”. Šis aspektas patvirtina vieną iš Juditos Vaičiūnaitės kūrybos bruožų – aprašymą ir domėjimąsi Lietuvos istorija, iškiliomis asmenybėmis. Vieta sukonkretinama iki tvenkinio vaizdo, kuriame plaukioja prijaukintos gulbės. Iš karto mums kyla klausimas – kodėl prijaukintos? Juk gulbė yra laisvas laukinis paukštis, kuris neturėtų būti niekieno varžomas. Nebent šioms gulbėms čia patinka, jos čia randa šilumą, saugumą. Gyvenančios senam tvenkiny, atsispindinčios šimtmečių veidrodžiuose gulbės tampa savotišku amžinumo simboliu, palaikančiu nemirštamą to pasaulio būtį. Jau pirmos strofos paskutinėje eilutėje yra užuomina į eilėraščio vyksme dalyvaujantį žmogų: ,,virpantys pirštai palies…”. Toliau mes pamatome raudoną suknią, žaidimą perlais(prabangos, gyvybingumo simboliai) ir purslais. Raudona suknia palyginama su erškėtrožės žiedu. Viskas vyksta paslaptingai, neaiškiai: ,,tarytum sapne”. Paslaptingumo teikia ir metafora ,,gležnas erškėtrožės žiedas kaitroj įsiplieks”, kaip aliuzija į tam tikrų jausmų proveržį, kažkokius karštus išgyvenimus. Poetę labiau domina ne herojiškos asmenybės o dramatiškų likimų, didelių aistrų žmonės istorijoje. Ir štai mes išvystame Barborą Radvilaitę, bet jau ne gyvą, o tik jos atvaizdą, jos dvasią: ,,temstant išeis iš portreto, tyli prisišlies…”. Ši moteris eilėraštyje įgyja lėmėjos galių. Atrodo vien ji gali palaikyti tą tvarką, tai yra sugrąžinti gulbinus, sugrąžinti laukiančioms gulbėms meilę. Suvokdami, jog Radvilaitė eina išvien su gulbėmis, galime numanyti, kad tos gulbės “gyvos” vien tikėjimu kunigaikštiene. Būdama fatališka moteris, Barbora Radvilaitė tampa meilės, moteriškumo, darnos sugražintojos simboliu. Toliau lyg prabyla pati kunigaikštienė. Lesindama gulbes viliasi, mąsto, kad gulbinai dar gali sugrįžti. Kalbama būsimuoju laiku ir pakankamai užtikrintai, nes nesuabejojama, kad gulbės galėtų nepradėti giedoti: ,,Barbora Radvilaitėtyli prisišliesgulbės giesmė atsilieps”. Ir šie paskutiniai žodžiai pagrindžia dar vieną Vaičiūnaitės kūrybos bruožą, kad pasaulis eilėraštyje regimas moters akimis. Juk pasigirs ne madrigalas (trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį), o giesmė iš moteriškosios pozicijos. Iš tikrųjų eilėraštis labai vaizdingas. Galime rasti daug epitetų: ,,balzgani atspindžiai”, ,,gležnas erškėtrožės žiedas”, ,,kilni baltybė”. Taip pat didelė reikšmė teikiama spalvoms, ypač baltai ir raudonai. Balta (gulbės, perlai) – išminties, švelnumo, tyrumo spalva, o raudona – gėrio, iškilmingumo, meilės, valios, jėgos spalva. Šios savybės ir atspindi eilėraščio vyksme dalyvaujančių žmonių, paukščių savybes. Judita Vaičiūnaitė išardė lyrinio eilėraščio uždarą erdvę, išsižadėjo tiesioginio emocijų išsakymo (apie jausmus, išgyvenimus galime spręsti tik iš vaizdų,veiksmų) ir net išstūmė ,,aš” gramatinę formą iš pagrindinės pozicijos (nėra pagrindinio kalbančiojo). Gyvas praeities jutimas (amžinuma istorija) įprasmina šią dieną ir lyg pratęsia žmogaus gyvenimą, kuris jau neatrodo esąs tik trumpa akimirka. Susiliejus su praeitimi ir dabartis taip pat įgyja amžinybės dimenciją. Judita Vaičiūnaitė „Kai kvepia baltas hiacintas“. Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė, bandžiusi išsiveržti iš mažybinių formų, saldumo, dainingumo, ieškojusi miesto tikrovėje kažko nepakartojamo, egzotiško. Jos lyrikoje jaučiama itin stipri praeities, istorijos jėga, vyrauja kultūrinės realijos, miesto buities ir architektūros detalės dažnai persipina su gamtos motyvais. Eilėraštyje „Kai kvepia baltas hiacintas...“ atskleidžiami ypatingi lyrinio subjekto išgyvenimai: juntamas pavasario skverbimasis ir laiko kaitos - švitimo - stebėjimas, prasiveržia staigiu džiaugsmu. Eilėraščio pradžia – sustabdyta akimirka, tai tarsi laiko ir erdvės nuoroda: „Kai kvepia baltas hiacintas / ant mano stalo...“. Medituojantis lyrinis subjektas yra savoje erdvėje („mano stalo“), jis fiksuoja ne tik pojūčius (kvepia), bet ir detales (baltas hiacintas). Balta spalva – tobulumo spalva, artima absoliutui, pabrėžia akimirkos išskirtinumą. Toliau vaizduojamojo pasaulio laikas ir erdvė konkretinami: „...kai pavasaris / pro sienas skverbiasi, / kai švintant / sužimba kavinuko varis...“. Siena skiria lyrinį subjektą nuo išorinio pasaulio, todėl uždaroje erdvėje jis pasikliauja sustiprėjusiais vidiniais pojūčiais ir aplinkos kitimo stebėjimu: jis junta pavasario skverbimąsi, o „sužibęs kavinuko varis“ išduoda, kad artėja rytas. Nakties, ankstyvos aušros tyla (būdinga J. Vaičiūnaitės kūrybai) persipina su pavasario dvelksmu ir nulemia ypatingą vaizduojamojo pasaulio nuotaiką: jaučiamas kūrybinio įkvėpimo laukimas, bylojantis apie menišką lyrinio subjekto prigimtį („kai dar eilėraštis negimęs“) ir „dar nepratrūkęs nerimas“, kuris tarsi ir turėtų virsti tuo eilėraščiu. Dalelytė „dar“ parodo, kad lyrinis subjektas tiki, jog nuojautos virs tikrove. Lyrinį subjektą traukia paslaptinga erdvė - miestas, kuriame „stogus dar skandina rūkas“, bet bandymas prie tos erdvės prisiliesti, ją paglostyti taip ir lieka tik mėginimu, nes lyrinis „aš“ ribojamas kambario sienų. Buvimas uždaroje ervėje tik sustiprina miesto pajautimą: jis jaučia, kad „šiltas oras pilnas kuždesio“ ir dar labiau ima laukti kūrybinio įkvėpimo („o baltas lapas vis dar baltas“), saulės, kuri „rodos, tyčia uždelsė“. Laikas, kuomet rytas dar neišaušęs, o pavasaris pro sienas skverbte skverbiasi ne tik į lyrinio subjekto kambarį, bet paliečia ir jo jausmus, būtent tie keli fragmentai, užfiksuoti greitai besikeičiančiame laike, ir yra laukimo pabaiga. Tai akimirka, kai „staiga džiaugsmu užlūžta balsas“. J. Vaičiūnaitė kūrė savitą poeziją. Atsisakiusi švelnios, į sentimentalumą linkusios lyrikos, ji perteikė tikro miesto žmogaus išgyvenimus, kuris dinamiškoje miesto tikrovėje ieško kažko egzotiško, atranda netikėtus gamtos prasiveržimus, architektūros ir istorijos fragmentus. Judita Vaičiūnaitė „Kavinė su balandžiais”. “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. Man gyvenimas, koks jis bebūtų, yra pati šviesa [...] Džiaugsmas yra ryte pabudus pusryčiauti, jausti saulės šilumą, rūką...” – sakė J.Vaičiūnaitė. Jos unikalus gebėjimas matyti grožį kasdienybėje, kūrinyje jį iškelti iki estetinio efekto ryškus ir eilėraštyje “Kavinė su balandžiais”. Kavinė – dažnai sutinkamas vaizdinys J.Vaičiūnaitės kūryboje. Tad jau pačiame šio eilėraščio pavadinime atrandame erdvės įvardijimą. Tai vidinė erdvė, pakankamai išsamiai atskleista, pro kurios langą matosi panoraminis miesto vaizdas. Tačiau čia neįvardinta, kokiame mieste autorė rado šia kavinę, bet iš “geležinkelio” ir “turgaus” nuorodų galima spręsti, jog tai – Vilnius. Laiko klodas poetės eilėraštyje “Kavinė su balandžiais” daug aiškesnis nei erdvės. Kūrinyje jis yra gamtinis ir konkrečiai nusakomas, tai – žiema, tiksliau – vasario mėnuo, kurio pavadinimą skaitytojui “išduoda” paskutinės eilėraščio eilutės: “Į tolį plaukė debesys,/ per kryžgatvių žvaigždynus/ vasario skaidrūs debesys”. Tačiau šiame kūrinyje yra ir kitų detalių, įvardijančių tam tikrą metų laiką – “apsnigta troleibusų stotelė”, “apšarmojusių sparnų rytinis šnaresys”, “sniego plunksna”. Reikšminga ir balandžio simbolinė prasmė šio eilėraščio kontekste. Balandis – nuo seniausių iki dabartinių laikų vienas reikšmingiausių gyvūnų simbolių. Jie laikomi draugiškais, taikiais ir švelniais paukščiais, todėl jie tapo romumo ir meilės, taip pat baimingumo ir plepumo įsikūnijimu. Plepumo užuominų galime rasti ir šiame konkrečiame kūrinyje “ten išgirdau balandžių ulbavimą”. Taip pat neliko nepastebėti ir “plunksnos”, “lango”, “debesų” vaizdiniai šiame eilėraštyje. Plunksna – simbolinis lengvumo apibūdinimas, langas – tai angos, pro kurias sklinda nežemiška šviesa, debesys – Vakarų kraštuose simbolizuoja uždangą, taip pat kalnų, kuriuose gyvena dievai, viršūnes. Šio eilėraščio subjekto nuotaikos klodas jausmingai atskleidžiamas frazeologizmu “plyštant širdžiai”, vaizdingai nusakančiu lyrinio “aš” skausmo gelmę bei liūdesio prasmingumą, kurių priežastys šiame kūrinyje lieka neįvardintos. Subjekto išgyvenimų reikšmingumas apibūdinamas metaforomis - “apšarmojusių sparnų rytinis šnaresys” ir “akmeninės purvinos grindys”, kuriomis išsakomi lyrinio subjekto nuotaikų niuansai, padedantys geriau suvokti giliąsias kūrinio prasmes bei pasinerti į autorės minčių gelmę. Simbolių gausa pasižymintis eilėraštis “žadina” mūsų vaizduotę, kūrybiškumą, skatina fantazuoti bei interpretuoti. Eilėraštyje “Kavinė su balandžiais” radome visa, kas būdinga J.Vaičiūnaitės kūrybai – miesto poetizacija, kontrastinga vyksmo erdvė, poetinis melodijos elegantiškumas, grožio pajauta kasdienybėje, pasaulyje, sukurtame žmogaus. Nors tai modernus eilėraštis, visa čia yra susieta ir paaiškinta. Tai rodo poetės profesionalumą ir neabejotiną talentą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!