J. Aputis "Riksmas mėnesienoje"

 J. Aputis „Riksmas mėnesienoje“ Tradiciškai novele vadinamas trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintis vieninga veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir netikėta įspūdinga pabaiga. Nuo apsakymo skiriasi griežtesne struktūra. Apsakymas daugiau „pasakojimas“, novelė – „konstrukcija“. Kadangi novelės ir apsakymo žanrinės ribos nėra aiškios, linkstama terminus sutapatinti ir vartoti vieną – novelės – sąvoką. „Nuo šeštojo dešimtmečio lietuvių novelistikoje akivaizdžiai stiprėja lyrinė tradicija. <...> Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę, požiūrio taškas persikėlė iš išorės į vidų, pasakojimas pasuko psichologizmo gilinimo kryptimi“ ( 3. 9). Lyriniame prozos kūrinyje lyrinio ir epinio vaizdavimo principai susilieja, sudarydami naują meninę vienovę. Pirmiausia lyrizmas yra susijęs su emocingumu. „Lyrizmui atsirasti būtinas stiprus emocinis išgyvenimas, kurio raiška gali būti aistringa, ekspansyvi, ryški, ir tyli, niuansuota, prislopinta“ (2. 9). Veiksmai, įvykiai, aprašymai yra svarbūs ne patys savaime, o kaip žmogaus dvasinių būsenų raiškos būdai. Lyrikos pasaulis yra fragmentiškas, jį sudaro vienas kitas vaizdas ar detalė, tarp daiktų ir reiškinių sukuriami nauji vidiniai ryšiai. Lyrinėje prozoje įvykį pakeičia situacija – kažkas įvyksta žmogaus jausmų pasaulyje, jo sąmonėje, nors išoriškai tarsi nieko nenutinka. Nors lyrinėje prozoje subyra įprasta kompozicinė logika, netenka svarbos siužetas, įvykis ir fabula, tačiau neretai galima užčiuopti tam tikrą kulminaciją, vadinamąjį vidinį, „lyrinį“ įvykį. „Lyrinis“ įvykis dažniausiai yra vizijų, sapnų, pasąmonės impulsų nulemtas aukščiausias psichologinės emocinės įtampos taškas“ (3. 12) Taip pat, lyrinei prozai būdingas dabartiškumas. „Proza drąsiai perėmė iš lyrikos būdingą bruožą – asociatyvumą. <...> Sąryšiai tarp atskirų asociacijų dažniausiai remiasi vaizdinėmis paralelėmis, vidinė motyvacija padeda išvengti chaotiškumo“ (2. 73–74). Didelė reikšmė suteikiama pasakotojui. Lyrinės novelės pasakotojas dažniausiai esti pagrindinis autoriaus minčių reiškėjas. Vyrauja monologinės pasakojimo formos. Svarbūs prisiminimai. „Lyrinėje prozoje vis labiau įsigali potekstė – tiesiogiai neišsakyta arba paslėpta prasmė“ (3. 13). Kuriami ekspresyvūs meniniai vaizdai, gretinami gamtos ir jausmų pasauliai, žodžiai vartojami perkeltinėmis reikšmėmis. Geriausieji lyrinės prozos kūriniai atspindi tikras žmogiškas vertybes ir meniškumą. Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7–8 deš). Jis tęsė Jono Biliūno prozos tradiciją. Šis autorius tikroviškai vaizdavo kaimo buitį, tradicinį gyvenimą, bet jo kūriniuose svarbiausia – žmogaus išgyvenami jausmai, būsena, subtilūs ryšiai su aplinka ir žmonėmis. „Didelę reikšmę turi atminties galia, meilė, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, kuriuose ieškoma orientyrų, kaip gyventi pakitusiame pasaulyje“ (3. 15). Juozo Apučio veikėjas yra jautrios dvasinės sandaros žmogus. J. Aputis išleido daug novelių rinkinių: „Horizonte bėga šernai“, „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“. Novelėje „Riksmas mėnesienoje“, iš rinkinio „Gegužė ant nulūžusio beržo“, pasakojama apie paprastą, vienišą žmogų. Iš kitų jis išsiskyrė tuo, kad turėjo kuprą. Dienas leisdavo sėdėdamas ant „suklypusio suolo“ (1. 350) žiūrėdamas į kiemą, kuriame buvo šulinys ir kur dažnai aplinkinių namų gyventojai eidavo vandens. Dažniausiai pasirodydavo moterys, kuriomis kuprius negalėjo atsigrožėti. Kuprius stebėdavo kiekvieną nukritusį vandens lašą, o jei nubėgdavo didesnė srovelė, susierzindavo. Bet susierzindavo ne dėl to, kad jam buvo gaila ištaškyto vandens, „vandens šitam žmogui tikrai netrūko“, (1. 350) o dėl to, kad žiūrėdamas į vandenį, jis galvodavo apie kažką gražaus „ko jis nuo pat vygės stigo ir ko, jam atrodė, turi visi šitie žmonės, nerūpestingai švilpiniuodami ateinantys ir nueinantys, ateinantys ir nueinantys“ (1. 350). Ši citata parodo koks kuprius buvo vienišas ir jautėsi nepilnavertis prieš visus tuos ateinančius žmones. Čia taip pat pasitelkiamos sintaksinės figūros – pakartojimai, kurie yra itin mėgstami lyrikoje, poezijoje, jos suteikia tekstui lyrizmo. Baisiausia kupriui būdavo kai pasemti vandens ateidavo jaunos moterys ir tarsi įtardamos jo paslaptį, jo meilės troškimą, jos begėdiškai apnuogindavo savo kojas ir kupriui sukeldavo nepaprastus jausmus, kurie susitelkdavo jo kuproje ir išlėkdavo pro akis, o jei dar būdavo užkalbintas, tai netverdavo džiaugsmu. Nors kuprius ir turėjo negalią, tačiau jautėsi reikalingas žmonėms, turguje patardavo kieno prekės geresnės. Taip pat kiekvienais metais atlikdavo kelis ritualus – pirkdavo grėblius, nors jų jau turėjo daug, ir eidavo į miestelio bufetą. Su visais būdavo mandagus ir nenusimindavo jei į jį nekreipdavo dėmesio, „jis mylėjo visus tuos žmones“ (1. 352). Tačiau būdavo nepatiklus kai jam siūlydavo stikliuką, o išgėręs norėdavo pasijusti sveiku žmogumi sukdavosi kėdėje ir šaukdavo „ir aš vertikalus“ (1. 353). Taigi, kad ir kokia rimta bebūtų novelė, išryškėja dar vienas Apučio stiliaus bruožas, jaučiamos saikingos, bet prasmingos humoro gaidelės. Pasak P. Bražėno Aputis yra tikras „kreivų frazių“ meistras. Pripažintas stilistas, patyręs redaktorius, jis jaučia, užuodžia frazės netikrumą, pompastiškumą, biurokratinio žargono invaziją į natūralią kalbą. „Kartais nudavęs, kad sėlina kažkur su reikalais, sustojęs atidžiai žiūrėdavo į tuos labai galingus žmones, vėl lipančius į mašinas ir skutančius toliau plačiaisiais tėvynės keliais“ (1. 351). Šnekamosios kalbos žodis „skutančius“, einantis prieš dažnai vartojamą frazę „plačiais tėvynės keliais“, turi aiškų ironiška atspalvį. Tai ne netyčia įsivėlęs, o sąmojingai pavartotas žodis. Nors dieną Kuprelis jaučiasi vienišas, nepilnavertis, naktys tampa jo. Vieną naktį kuprius pajunta savo egzistencijos prasmę: „Žmogus dabar aiškiai matė save dieną, savo išskirtinumą ir savo viršų, nes jis turėjo tai, ko neturėjo kiti, paskęsdami mažuose kasdienybės džiaugsmuose ir liūdesiuose“ (1. 354). Nors ir su kupra, lyrinės prozos herojus suvokia savo vidinį pranašumą prieš aplinką ir jį supančius žmones – todėl jis laimingas ir stiprus. Menkiausia aplinkos detalė, (kaip naktyje išgirstas verksmas ir atstūmimas) sukelia herojaus sieloje rezonansą, verčia jausti egzistencijos įtampą. Intensyvėjanti būsena visuomet susijusi su riksmu, dažniausiai nebyliu, galbūt dėl to toks ir novelės pavadinimas „Riksmas mėnesienoje“. Šis riksmas, persipynęs su skausmu ir nusivylimu, yra herojaus vidinė būsena. J. Apučio novelių įtampos šaltinis – konfliktas, tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo. Novelės pabaiga netikėta, nors išoriškai tarsi nieko nenutinka, bet kažkas stipraus įvyksta kupriaus pasaulyje. Jis, būdamas jautrios sielos žmogus, nusivilia gyvenimu, įsikibęs į rentinį jis išpila lauk tris kibirus vandens, tarsi norėdamas parodyti, kad nebėra to grožio, tyrumo, kuriuo jis tikėjo seniau žiūrėdamas į vandenį. Taigi novelėje svarbiausia ne pati fabula, o žmogaus dvasinių būsenų raiškos būdai. Metaforiškas ir emocingas žodis kuria ne tik reiškiantį vaizdą, bet ir slaptas prasmes. Literatūros sąrašas 1. Juozas Aputis, Gegužė ant nulūžusio beržo, Vilnius: Vaga, 1986. 2. Jūratė Sprindytė, Lyrizmas šiuolaikinėje lietuvių prozoje, Vilnius: Vaga, 1989. 3. Loreta Mačianskaitė, 7–9 dešimtmečio lietuvių novelė, Vilnius: Baltos lankos, 2001.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!