J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė

jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino iš vidaus.
Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.
J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas. Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.
Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.
Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?
Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia - pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj - “ kaip aštrūs kalavijai “.
… Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė - biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės - atsikartoja septynių dienų motyvas - laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :
Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.
Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.
Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai -...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!