Istorijos konspektas 9 klasei

1. Absoliutizmo krizė........................................................................................................................................................ 2 2. Revoliucijos pradžia...................................................................................................................................................... 4 3. Nuo konstitucinės monarchijos iki respublikos.............................................................................................................7 4. Jakobinų diktatūra......................................................................................................................................................... 9 5. Prancūzija Direktorijos metais.................................................................................................................................... 12 6. Švietimo kultūra Lietuvoje..........................................................................................................................................15 7. Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas.................................................................................................................. 17 8. Konsulatas ir imperija Prancūzijoje.............................................................................................................................19 9. Napoleono karai.......................................................................................................................................................... 22 10. Lietuva Rusijos imperijoje 1795-1814 m.....................................................................................................................25 11. Napoleono imperijos žlugimas....................................................................................................................................27 12. Vienos kongresas..........................................................................................................................................................29 PRAMONES PERVERSMAS........................................................................................................................................... 32 13. Pokyčiai Europoje....................................................................................................................................................... 32 14. Pramonės perversmas Anglijoje ir jo įtaka Europai....................................................................................................35 15. Pokyčiai visuomenėje...................................................................................................................................................37 16. Politinės srovės ir socialinės XIX a. teorijos...............................................................................................................39 17. Revoliuciniai sąjūdžiai................................................................................................................................................. 41 18. Partijų atsiradimas. Parlamentarizmas.........................................................................................................................43 19. Darbininkų judėjimas.................................................................................................................................................. 45 20. JAV pilietinio karo išvakarėse......................................................................................................................................47 21. JAV pilietinis karas (1861-1865 m.)............................................................................................................................ 49 22. JAV ekonominės ir politinės galios augimas............................................................................................................... 51 23. Lotynų Amerikos išsivadavimas.................................................................................................................................. 53 24. Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pr............................................................................................... 55 25. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. vid.........................................................................................................................57 26. Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrimą XIX a. vid.........................................................................................60 27. "Tautų pavasaris".........................................................................................................................................................63 28. Vokietijos suvienijimas................................................................................................................................................ 66 29. Italijos kelias į susivienijimą........................................................................................................................................ 69 30. Austrija-Vengrija ir Balkanų tautos..............................................................................................................................71 31. Tautos Rusijos imperijoje.............................................................................................................................................73 32. Žydai XIX a. Antisemitizmas ir sionizmas.................................................................................................................. 75 33. Carizmo politika Lietuvoje XIX a. pab........................................................................................................................ 77 34. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. pab........................................................................................................................79 35. Lietuvių tautinis sąjūdis XIX a. pab.-XX a. pr.............................................................................................................82 36. Pasaulio pasidalijimas.................................................................................................................................................. 85 37. Prieštaravimai Europoje ir karinės sąjungos................................................................................................................ 87 38. Pirmojo pasaulinio karo pradžia..................................................................................................................................90 39. Karo frontai 1914-1917 m...........................................................................................................................................93 40. Lietuva vokiečių okupacijos metais............................................................................................................................ 95 41. Rusija 1917 m...............................................................................................................................................................96 42. Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybę...............................................................................................................99 43. Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų................................................................................................................. 103 44. Karo padariniai ir Versalio taika................................................................................................................................ 105 45. Mokslo ir technikos pažanga.....................................................................................................................................108 46. Meno raida..................................................................................................................................................................111 47. Buities ir tradicijų pokyčiai........................................................................................................................................ 114 48. Kultūros ir mokslo sąjūdis XX a. pr...........................................................................................................................116 1. Absoliutizmo krizė Prancūzija XVIII a. antroje pusėje Revoliucijos išvakarėse Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių. Kaimo gyventojai sudarė 85% visų prancūzų - tuo Prancūzija nesiskyrė nuo kitų tuometinės Europos šalių. Tačiau miestiečių skaičiumi ji pirmavo Europoje. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyveno apie 550 tūkst. žmonių. Paryžius buvo didžiausias Europos miestas. Žemės ūkis ir toliau liko pagrindinė Prancūzijos ekonomikos šaka. Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių. XIV-XV a. daliai valstiečių buvo suteikta asmens laisvė, tačiau žemės šeimininkais jie netapo. Bajorai už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis. Jie ypač nekentė "druskos" mokesčio, kurį reikėjo mokėti už kiekvieną šeimos narį, sulaukusį aštuonerių metų. Be to, valstiečiai Katalikų bažnyčiai privalėjo mokėti dešimtinę, kuri atitiko dešimtąją derliaus vertės dalį. Valstiečių ūkio derlius buvo skurdus, todėl dažnai grėsdavo badas, ypač nederliaus metais. Nors Prancūzija buvo agrarinė šalis, tačiau jos ekonomikoje pramonė vaidino svarbų vaidmenį. Manufaktūrose buvo gaminami brangūs įvairių rūšių audiniai, stiklo ir metalo dirbiniai, ginklai bei daugybė prabangos reikmenų. Padidėjo anglių gavyba, geležies lydymas, tačiau lyginamasis šių šakų svoris šalies ekonomikoje tebebuvo menkas. Karaliaus valdžia Karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams. Luomų atstovų susirinkimas - Generaliniai luomai - nebuvo susirinkę nuo pat 1614 m. Valdant Liudvikui XIV labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: "Valstybė - tai aš". Didelę reikšmę šalies valdyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė "Karaliumi-Saule". Tačiau XVIII a. pr. karaliaus valdžia dėl nuolatinių karų, milžiniškų lėšų švaistymo dvaro prabangai, valstiečių sukilimų ėmė silpnėti. Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Liudviko XV valdymą geriausiai apibūdina jo ištartas posakis: "Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas". Karalius laiką leido medžiodamas, iškylaudamas ir puotaudamas su favoritėmis. Garsiausia iš jų - markizė de Pompadūr - kurį laiką faktiškai valdė Prancūziją. Didžiulės išlaidos karaliaus dvarui ir pramogoms didino valstybės finansų krizę. Po Liudviko XV mirties 1774 m. Prancūzijos karaliumi tapo jo anūkas Liudvikas XVI. Kitaip nei jo pirmtakai, naujasis karalius nesižavėjo lengvabūdišku gyvenimu. Vienas mėgstamiausių Liudviko XVI užsiėmimų buvo šaltkalvystė. Didelę įtaką karaliui darė jo žmona -Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I duktė Marija Antuanetė. Graži ir aikštinga Marija Antuanetė buvo priešingybė savo vyrui. Ji mėgo pramogas, aktyvų gyvenimą ir siekė dalyvauti valstybės valdyme. Trys luomai Prancūzijos visuomenę sudarė trys luomai: dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Pirmojo ir antrojo luomo atstovai buvo privilegijuoti ir atleisti nuo visų mokesčių. Tik dvasininkija ir bajorija galėjo užimti aukštas pareigas valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Šių luomų atstovai sudarė truputį mažiau nei 2% visų šalies gyventojų. Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus bankininko ir manufaktūrų savininko. Kitaip nei pirmieji du luomai, trečiasis turėjo mokėti mokesčius. Pagrindinį vaidmenį trečiajame luome vaidino buržuazija, kuri buvo nepatenkinta esama santvarka Prancūzijoje. Karaliaus valdžios ir visuomenės konfliktas Iškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Susidariusia padėtimi buvo nepatenkinti ir miestiečiai. Trečdalį miesto gyventojų sudarė nevienalytė smulkioji buržuazija: amatininkai, cechų meistrai, nedidelių dirbtuvėlių savininkai. Tačiau miestų gyventojų daugumą sudarė laisvai samdomi darbininkai. Nevienalytis buvo ir bajorų luomas. Kai kurie iš jų steigė manufaktūras ir kasyklas, užsiimdavo Liudvikas XVI finansinėmis operacijomis. Šie bajorai drauge su trečiuoju luomu siekė permainų visuomenėje. Tačiau jų buvo mažai, nes kilmingieji bajorai pramoninę ir prekybinę veiklą tebelaikė negarbinga. Dauguma bajorų priešinosi pažangioms permainoms ir siekė išsaugoti savo privilegijas. Katalikų bažnyčiai ir vienuolynams priklausė daugiau kaip dešimtadalis Prancūzijos žemių, kurias ji išnuomodavo už pinigų mokestį. Dvasininkijos rankose susikaupė didžiuliai turtai, tačiau mokesčių ji nemokėjo. Tokia padėtis nereiškė, kad visi dvasininkai gyveno labai gerai. Pagrindinė pajamų dalis ati­ tekdavo aukštiesiems bajorų kilmės dvasininkams: vyskupams, prelatams, abatams. Tuo tarpu parapijų kunigai - miestiečių ir valstiečių sūnūs - gaudavo kuklias, netgi menkas pajamas. Dalis bajorijos ir dvasininkijos revoliucijos išvakarėse palaikė trečiąjį luomą. Ūkio ir finansų krizė XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės padėtį. A. Tiurgo tarp provincijų įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino viduramžiškas cechų privilegijas, sumažino valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą. Išsigandusi reformos pasekmių, valdančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš užimamų pareigų. Be to, reformoms buvo pasirinktas netinkamas laikas. Tais metais šalyje užderėjo menkas derlius. Pavasarį Paryžiuje minios žmonių pradėjo plėšti sandėlius ir kepyklas. Valstybės padėtį bandė gerinti generalinis finansų kontrolierius Ž. Nekeras. Jis siūlė karaliui sumažinti dvaro išlaidas, sukurti provincijų susirinkimus, sumažinti valstiečių mokesčius. Tačiau Ž. Nekero reformoms aktyviai pasipriešino Marija Antuanetė, karaliaus broliai ir bajorija. Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Šalyje trūko grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui naujų paskolų. 1788 m. rugpjūčio mėn. Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Generalinių luomų sušaukimo. Rinkimai į Generalinius luomus 1789 m. pavasarį vyko rinkimai į Generalinius luomus. Anksčiau kiekvieno luomo deputatai sudarydavo trečdalį bendro deputatų skaičiaus. Tokia Generalinių luomų tvarka neatitiko trečiojo luomo interesų, nes dvasininkija ir bajorija reformoms galėjo pasipriešinti. Rinkimų išvakarėse buvo patenkintas trečiojo luomo reikalavimas duoti jam tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo privilegijuotieji luomai. Per rinkimus į Generalinius luomus Prancūzijos miestuose ir miesteliuose kilo badaujančių beturčių riaušės. Kaimuose valstiečiai užpuldavo senjorų pilis, atsisakydavo mokėti mokesčius. Trečiojo luomo atstovai reikalavo apriboti karaliaus valdžią, panaikinti feodalines prievoles, skirti mokesčius privilegijuotiems luomams. Klausimai ir užduotys 1.Kokia buvo valstiečių padėtis XVIII a. Prancūzijoje? 2.Kokie luomai sudarė Prancūzijos visuomenę? 3.Kodėl trečiasis luomas ir dalis privilegijuotų luomų atstovų buvo nepatenkinti esama santvarka Prancūzijoje? 4.Kokios priežastys sąlygojo ūkio ir finansų krizę šalyje? Prancūzijos luominė visuomenė 1789 m. Pirmasis luomas 140 000 Dvasininkija Antrasis luomas 300 000 Bajorija Trečiasis luomas 2-3 mln. miestiečių apie 20 mln. valstiečių Bankininkai, advokatai, gydytojai, prekybininkai, valdininkai, amatininkai apie 3 mln. Elgetos, valkatos, klajojantys muzikantai 2. Revoliucijos pradžia Generalinių luomų veikla Generaliniai luomai iškilmingai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje. Liudvikas XVI pasakė kalbą, kuri nuvylė trečiojo luomo atstovus. Karalius skundėsi sunkia Prancūzijos finansine padėtimi, liaudies bruzdėjimais, ragino užkirsti kelią pavojingoms naujovėms. Jis teigė, kad pagrindinis Generalinių luomų uždavinys - rasti išeitį iš šalį ištikusios finansų krizės. Tačiau Liudvikas XVI nieko neužsiminė apie konstituciją ir esminius valstybės pertvarkymus. Baigęs kalbėti, karalius užsidėjo skrybėlę, kaip to reikalavo paprotys. Dvasininkų ir bajorų deputatai, naudodamiesi privilegija, padarė tą patį, tačiau, didelei pastarųjų nuostabai ir pasipiktinimui, trečiojo luomo deputatai, kurie toliau turėjo klausytis karaliaus vienplaukiai, pasielgė taip pat. Tuomet karalius, siekdamas sumažinti įtampą, vėl nusiėmė skrybėlę. Kitomis dienomis Generaliniai luomai posėdžiavo apsupti paryžiečių minios, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdžią. Jausdami visuomenės paramą, trečiojo luomo atstovai birželio 17d. pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, t.y. aukščiausia šalies valdžia. Birželio 20 d., karaliaus nurodymu patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tada deputatai susibūrė didelėje salėje, kurioje paprastai buvo žaidžiama kamuoliu. Advokatas Munjė visiems pasiūlė prisiekti ir neišsiskirstyti iki tol, kol nebus parengta šalies konstitucija. Deputatai pritardami pakėlė rankas ir pasirašė priesaikos tekstą. Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta kariuomenė, tačiau Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinkimas liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstituciją. Politinė krizė ir sukilimas Paryžiuje Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolieriaus Z. Nekero atleidimas iš užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama "sankiulotais". Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė-kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Bastiliją pavyko užimti. Tai nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, nes tvirtovės įgulą sudarė 82 seni invalidai ir 32 jauni šveicarai. Tačiau šis įvykis turėjo milžinišką politinę reikšmę - skelbė revoliucijos pradžią ir absoliutizmo pabaigą. Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žinią apie Bastilijos paėmimą, Liudvikas XVI pareiškė: "Bet juk tai maištas". "Tai ne maištas, jūsų didenybe, - tai revoliucija," - atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė tvirtovę iki pamatų. Kiek vėliau į kiekvieną Prancūzijos departamentą buvo nusiųsta po Bastilijos sienų luitą. Liepos 14 d. tapo prancūzų nacionalinė šventė, minima Prancūzijoje ir šiandien. Liepos 17 d. karalius pripažino visus pasikeitimus, įvykusius po Bastilijos užėmimo. Atvykęs į Paryžių, Bastilijos šturmas Liudvikas XVI, norėdamas įtikti susirinkusiai miniai, prie rotušės pasirodė su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokarda, prisegta prie skrybėlės. Šios spalvos revoliucijos pradžioje tapo nacionalinės Prancūzijos vėliavos spalvomis. Paryžiuje valdžią į savo rankas paėmė buržuazija, kuri sudarė miesto savivaldybę - komuną. Iš miestiečių buvo suformuota pašauktinė kariuomenė ir pavadinta Nacionaline gvardija, kurios vadu tapo markizas de Lafajetas, pasižymėjęs Amerikos nepriklausomybės kare. Revoliucijos plitimas Paryžiaus įvykiai sukėlė atgarsį visoje šalyje. Miestuose buvo šalinama anksčiau karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nacionalinės gvardijos būriai. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos. Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo turtuolių namus. Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių, spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo surašytos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo "didžiosios baimės" dienos. Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžioklės, teismo bei kai kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešimtinės, o trečiajam luomui buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklę už naudojimąsi žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo sąlygos valstiečiui buvo nepalankios. "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija". Steigiamojo susirinkimo reformos 1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši "Deklaracija" skelbė luomų lygybę. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė. "Deklaracijoje" buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Buvo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. "Deklaracijos" idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu "Laisvė, lygybė, brolybė", atsiradusiu netrukus po jos priėmimo. Steigiamasis susirinkimas, priėmęs "Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją", tęsė šalyje pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas pradėta pardavinėti. Tai išgelbėjo šalį nuo finansinio bankroto. Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės. Ankstesnis Prancūzijos suskirstymas į provincijas buvo panaikintas. Dabar šalis buvo suskirstyta į 83 departamentus, pavadintus arčiausiai esančių upių ir kalnų vardais. Buvo panaikintos vidaus muitinės, kuriose buvo renkamas mokestis už gabenamus produktus. Miestuose buvo likviduojami viduramžiški amatininkų cechai. Senjoro teismą pakeitė prisiekusiųjų teismas - gyventojų išrinkti prisiekusieji spręsdavo, ar teisiamasis kaltas, ar ne. Vadovaujantis "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija", buvo įtvirtinta laisvės ir lygybės dvasia, panaikinta paveldima bajorystė ir visi aristokratiniai titulai (kunigaikštis, markizas, hercogas, grafas ir kt.), sukurta nauja metrinė matų sistema, turėjusi pakeisti daugelį vietinių senovinių matų. Karalius ir revoliucija Liudvikas XVI delsė pripažinti rugpjūčio 4 d. nutarimus bei "Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją". Jis pareiškė: "Aš niekuomet nesutiksiu apiplėšti savo dvasininkijos ir savo bajorijos". Toks karaliaus elgesys, maisto produktų trūkumas Paryžiuje kėlė vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą. Mieste sklido gandai, jog aristokratai supirkinėja grūdus ir juos slepia, siekdami badu išmarinti liaudį. Nerimą kėlė ir į Versalį surinkti ištikimi karaliaus kariuomenės daliniai. Spalio 1-ają, per Versalio rūmuose iškeltą puotą, salėje esant karaliui ir karalienei, karininkai nuo kepurių plėšė trispalves kokardas ir mėtė jas ant grindų. Šiai žiniai pasiekus Paryžių, pasigirdo raginimų žygiuoti į Versalį. Spalio 5 d. dešimties tūkstančių minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, lydima 20 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, patraukė į Versalį. Minia, eidama į Versalį, šaukė: "Duonos, duonos!" ir "Karalių į Paryžių!" Išsigandęs Liudvikas XVI spalio 6 d. patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir sutiko nedelsiant persikelti į Paryžių. Paskui karališkąją šeimą į Paryžių buvo gabenami ir vežimai su miltais, o minia džiaugsmingai šaukė: "Nenusiminkite, draugai. Dabar mums nebestigs duonos - mes vežame jums duonkepį su pačia ir mažuoju pameistriu". Kartu su Liudviku XVI į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas. Spalio įvykiai parodė, jog karalius prieš ginkluotą liaudį yra visiškai bejėgis. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.) 1straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas - saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis, įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius jo kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirsti tam kelią. 10straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta. Klausimai ir užduotys 1.Kodėl Liudviko XVI kalba Generaliniuose luomuose nuvylė trečiojo luomo deputatus? 2.Kodėl po 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamojo susirinkimo nutarimų ir toliau tęsėsi valstiečių bruzdėjimai? 3.Kokias reformas, griovusias feodalinę santvarką, vykdė Steigiamasis susirinkimas? Apibūdinkite Liudviko XVI poziciją revoliucijos pradžioje. 3. Nuo konstitucinės monarchijos iki respublikos Vareno krizė Po Steigiamojo susirinkimo reformų politinė padėtis Paryžiuje ir visoje šalyje trumpam aprimo. Tačiau 1791 m. birželį visus sujaudino žinia apie Liudviko XVI ir jo šeimos mėginimą pabėgti iš Prancūzijos. Vildamasis susigrąžinti neribotą valdžią, karalius tikėjosi pasiekti Belgiją, tuomet valdomą Austrijos, ir su emigrantų kariuomene bei austrų pagalba išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Bet Vareno miestelyje karalių netikėtai atpažino pašto stoties viršininkas ir Liudvikas XVI buvo sugrąžintas į Paryžių. Steigiamasis susirinkimas perėmė karaliaus įgaliojimus ir turėjo nuspręsti dėl tolesnio Liudviko XVI likimo. Prancūzijoje išaugo nepasitikėjimas monarchija. Pirmą kartą nuo revoliucijos pradžios šalyje kilo respublikoniškas judėjimas. Dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų galvojo apie revoliucijos pabaigą. Deputatas A. Barnavas, kalbėdamas susirinkime, teigė: "Revoliuciją jau dabar reikia baigti, ji priėjo ribą". 1791 m. liepą Paryžiuje Nacionalinė gvardija Marso lauke apšaudė beginklę sankiulotų minią, susirinkusią priimti respublikoniškos peticijos ir reikalaujančią respublikoniškojo valdymo. Šie įvykiai bylojo apie trečiojo luomo susiskaldymą ir interesų skirtumus. Nuosaikieji trečiojo luomo atstovai norėjo revoliuciją baigti įtvirtinus konstitucinę monarchiją. 1791 m. konstitucija 1791 m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją, kurią patvirtino karalius. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, vykdomoji - monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Be kita ko, karaliui buvo palikta veto teisė, kuria remdamasis jis laikinai galėjo atmesti net Įstatymų leidžiamojo susirinkimo priimtus įstatymus. Pagal konstituciją visi vyrai buvo suskirstyti į aktyvius piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir pasyvius, šios teisės neturinčius. Tik aktyvieji piliečiai vyrai, sulaukę 25 m. amžiaus ir mokantys ne mažesnį kaip 1,5-3 livrų mokestį, galėjo dalyvauti rinkimuose. 1791 m. konstitucija Prancūzijoje įtvirtino konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas darbą pradėjo 1791 m. spalio mėn. Dauguma vietų susirinkime priklausė turtingosios buržuazijos atstovams - feljanams. Kitą, mažesnę, susirinkimo pusę sudarė jakobinai, kurių dalis buvo pavadinta žirondistais, nes jie buvo išrinkti Žirondos departamente. Pastarieji, kaip ir jakobinai, pasisakė už konstitucinę monarchiją. Karo pradžia Liudvikas XVI, dalis dvasininkijos ir bajorijos nenorėjo susitaikyti su esama padėtimi. Po Vareno krizės padidėjo emigracija, emigrantai susitelkė Koblenco mieste. Jie tikėjosi Europos monarchų pagalbos. Liudvikas XVI bei jo šalininkai troško karo, manydami, jog Prancūzijai pralaimėjus žlugs ir revoliucija. Žirondistai taip pat siekė, kad Prancūzija pradėtų karą, mat jie tikėjosi, jog karas galutinai įtvirtins revoliucijos pasiekimus ir revoliucija persimes į kitas Europos šalis. Turtingosios buržuazijos nuomonė dėl karo skyrėsi: dalis stengėsi jo išvengti, bijodama, kad karas gali susilpninti konstitucinę monarchiją, kiti per karą tikėjosi šalyje sustiprinti savo įtaką. Karo šalininkai pasiekė savo, ir 1792 m. balandį Prancūzija paskelbė karą Austrijai. Tuo metu niekas net neįsivaizdavo, kad karas užsitęs iki 1815 m. Karo pradžia Prancūzijai klostėsi nesėkmingai. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, o savanoriai buvo prastai ginkluoti ir neapmokyti. Netrukus į karą su Prancūzija įstojo ir Prūsija. Liepos mėnesį susirinkimas priėmė dekretą, kuris skelbė: "Tėvynė pavojuje!" Paryžiuje buvo imtasi skubiai formuoti savanorių būrius. Tomis dienomis pirmą kartą nuskambėjo "Marselietė" - patriotinė revoliucijos daina. Monarchijos nuvertimas Vykstant karui, Paryžiuje pasklido gandai, kad Marija Antuanetė išdavė austrams karinius Prancūzijos planus. Jakobinų veikėjai - M. Robespjeras, Ž. Dantonas, Ž. Maratas - siūlė nušalinti Liudviką XVI nuo valdžios ir visuotiniu balsavimu išrinkti Nacionalinį konventą. Pasipiktinimą Paryžiuje sukėlė ir Prūsijos armijos vado hercogo fon Braunšveigiečio manifestas, kuriame buvo rašoma: už "mažiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą" Paryžiaus mieste "prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas". Sankiulotai, vadovaujami Paryžiaus komunos, 1792 m. rugpjūčio 10d. puolė Tiuilri rūmus. Po įnirtingo susirėmimo Tiuilri rūmai buvo užimti. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas nušalino Liudviką XVI nuo sosto, ir karalius su šeima buvo uždarytas Tamplio pilyje. Prancūzijoje nustojo egzistavusi konstitucinė monarchija. Svarbiausias tuo momentu Įstatymų leidžiamojo susirinkimo uždavinys buvo sustabdyti jungtinės Austrijos ir Prūsijos kariuomenės puolimą. Ž. Dantonas, kalbėdamas susirinkime, pareiškė: "Varpas gaudžia, bet tai ne nerimo signalas, tai šaukimas į kovą su tėvynės priešais. Jiems nugalėti mums reikalinga drąsa, tik drąsa ir dar kartą drąsa". Rugsėjo mėn. pasklidus kalboms, jog sankiulotams išėjus kovoti su Prūsijos kariuomene uždaryti kalėjimuose revoliucijos priešai gali sukelti maištą, Paryžiuje žudynės. Kalėjimuose buvo nužudyta apie tūkstantį bajorų, dvasininkų ir kriminalinių nusikaltėlių. Dėl šių sankiulotų veiksmų Europoje susilpnėjo simpatijos prancūzų revoliucijai. Rugsėjo 20 d. prie Valmi miestelio prancūzų kariuomenei pavyko sustabdyti Prūsijos kariuomenę. Amžininkai šį įvykį pavadino "stebuklu prie Valmi". Konvento atidarymas ir respublikos paskelbimas Po Liudviko XVI nušalinimo nuo valdžios Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą pakeitė konventas. Pirmą kartą rinkimuose dalyvavo visi vyrai, sulaukę 21 metų. Panaikinus turto cenzą, į konventą nepateko nei monarchijos, nei konstitucinės monarchijos šalininkai. Visi išrinkti 749 konvento deputatai buvo skirstomi į tris grupes. Dešinįjį konvento sparną sudarė žirondistai, kairįjį-jakobinai, kurie sėdėjo viršutiniuose suoluose ir todėl dar buvo vadinami "kalnu". Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, nepriklausiusių jokiai politinei grupuotei. Si konvento dalis buvo vadinama "pelke", nes remdavo tą konvento pusę, kuri būdavo stipresnė. Rugsėjo 22 d. konventas Prancūziją paskelbė respublika. Svarbiausi darbai, kuriuos turėjo atlikti konventas, buvo parengti naują Prancūzijos konstituciją ir tęsti karą su respublikos priešais. Pirmaisiais konvento veikimo mėnesiais didžiausią įtaką šalyje turėjo žirondistai, kuriuos ryžtingai rėmė "pelkės" deputatai. Žirondistai toliau tęsė karą, jie skelbė, kad karas neša laisvę ne tik Prancūzijai, bet ir kitoms Europos tautoms. Tačiau šalies politinė vidaus padėtis liko įtempta. Politiniai pasikeitimai Prancūzijoje nepagerino žmonių gyvenimo. Salyje nuolatos trūko grūdų, kildavo riaušės dėl duonos. Liudviko XVI teismas ir nužudymas 1792 m. pab. konvente buvo iškeltas klausimas apie karaliaus likimą. Liudviką XVI sukompromitavo lapkričio mėn. Tiuilri rūmuose rasti slapti dokumentai, kurie neabejotinai liudijo karaliaus ryšį su emigrantais ir užsienio šalių valdovais. Gruodžio mėn. konvente prasidėjo karaliaus teismas. Liudvikas XVI visus konvento deputatų kaltinimus atmetė ir savo kaltės nepripažino. Konvento deputatai, išklausę karaliaus, Liudviko XVI likimą pasiūlė spręsti balsuojant. Suskaičiavus deputatų balsus, konvento pirmininkas P. Vernjo tarė: "Konvento vardu skelbiu, kad Liudvikui XVI jis skiria mirties bausmę". 1793 m. sausio 21 d. Revoliucijos aikštėje Liudvikas XVI buvo giljotinuotas. Jakobinų ir žirondistų kova Po Liudviko XVI giljotinavimo daugelis Europos valstybių nutraukė santykius su Prancūzija. Netrukus buvo pradėta formuoti galinga antiprancūziška koalicija. 1793 m. pr. Prancūzija kariavo ne tik su Austrija ir Prūsija, bet ir su Anglija, Olandija, Ispanija, Portugalija, vokiečių ir italų valstybėmis. Ypatingai grėsminga šioje koalicijoje buvo Anglija - didžiausia Prancūzijos varžovė prekybos srityje ir dėl kolonijų. Kovo mėn. smarkiai pablogėjo Prancūzijos karinė padėtis. Austrai Belgijoje sumušė Prancūzijos kariuomenę, o populiarusis generolas Diumurjė perėjo į priešų pusę. Prancūzija prarado visą užimtą teritoriją, o sąjungininkų kariuomenė priartėjo prie jos sienų. Be to, anglų kariniai laivai blokavo Prancūzijos pakrantes ir rėmė kontrrevoliucinius maištus, kilusius vakariniuose ir pietiniuose šalies departamentuose. Bloga padėtis buvo ir Prancūzijos miestuose. Nuolatos trūko maisto, augo duonos ir kitų produktų kainos. Paryžiuje sankiulotai būtiniausioms prekėms reikalavo nustatyti pastovias kainas. Šias problemas turėjo spręsti konventas, kuriame išsiskyrė žirondistų ir jakobinų pozicijos. Šios dvi politinės grupuotės atstovavo skirtingiems visuomenės sluoksniams. Žirondistus rėmė provincijos miestų buržuazija ir inteligentija. Jakobinai atstovavo vidutinei Paryžiaus ir provincijos miestų buržuazijai bei sankiulotams, kurie ir tapo pagrindiniais jakobinų sąjungininkais. Žirondistų ir jakobinų konfliktai konvente trukdė ryžtingai spręsti šalies vidaus ir užsienio problemas. Jakobinai kaltino Žirondistus dėl susidariusios sunkios Prancūzijos būklės, jie taip pat palaikė sankiulotų reikalavimą dėl pastovių kainų. Vertindami Paryžiaus sankiulotų nuotaikas, "pelkės" deputatai ėmė labiau palaikyti jakobinus. Žirondistų padėtį komplikavo ir tai, kad Paryžiuje jie beveik neturėjo šalininkų. Paryžiaus komuna reikalavo pašalinti Žirondistus iš konvento, o gegužės mėn. Paryžiuje buvo atvirai pradėtas rengti sukilimas prieš Žirondistus. Klausimai ir užduotys 1.Kodėl dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų norėjo užbaigti revoliuciją? 2.Kodėl Liudvikas XVI, žirondistai ir dalis stambiosios buržuazijos siekė pradėti karą su užsienio valstybėmis? 3.Kodėl po paskelbimo respublika Prancūzijos vidaus padėtis liko įtempta? 4.Kokią reakciją Europoje sukėlė Liudviko XVI giljotinavimas? 5.Palyginkite įstatymų leidžiamojo susirinkimo ir konvento deputatų sudėtį. 6.Kodėl "pelkės " deputatai konvente perėjo į jakobinų pusę? 4. Jakobinų diktatūra Jakobinų atėjimas į valdžią Jakobinai, remiami Paryžiaus sankiulotų, sudarė sukilimo komitetą. Sukilimas prasidėjo 1793 m. gegužės 31 d., kai komunos delegacija iš Konvento pareikalavo suimti žirondistų lyderius. Konventui šį reikalavimą atmetus, birželio 2 d. apie 100 tūkst. ginkluotų sankiulotų ir nacionalinės gvardijos karių apsupo Konventą. Agresyvi minia šaukė: "Tegyvuoja respublika!", "Mirtis Žirondai!" Konventas, nusileisdamas liaudžiai, priėmė nutarimą suimti žirondistų lyderius. Taip visa valdžia Paryžiuje atiteko jakobinams. Netrukus iš Konvento buvo pašalinti visi žirondistai, o "pelkės" deputatai perėjo į jakobinų pusę. Konvente, įsigalėjus jakobinams, susidarė palankios sąlygos priimti ryžtingus sprendimus. Visuomenės pertvarkymai ir jakobinų konstitucija 1793 m. birželio mėn. Konvente buvo priimti du svarbūs dekretai. Pirmasis dekretas suteikė teisę emigrantų žemes parduoti mažais sklypeliais, už juos išsimokant per dešimt metų. Antruoju - galutinai ir be išpirkos žemė tapo valstiečių nuosavybe. Šios jakobinų reformos negrįžtamai panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime. Konvento deputatai užsitikrino valstiečių paramą visoje šalyje. 1793 m. birželio pab. Konventas priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Nacionaliniam susirinkimui, kuris turėjo būti renkamas vieneriems metams. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21-erių metų amžiaus, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Nacionalinis susirinkimas rinko vyriausybę, kurią sudarė 24 narių Vykdomoji taryba. Svarbiausius Nacionalinio susirinkimo įstatymus turėjo patvirtinti visuotinis referendumas. Ši konstitucija įtvirtino neatimamas žmogaus teises: laisvę, saugumą ir privačią nuosavybę. Liepos mėn. konstitucija buvo patvirtinta referendumu. Tačiau realiai konstitucija neįsigaliojo, nes norint išrinkti Nacionalinį susirinkimą, reikėjo paleisti Konventą, o tai padaryti karo sąlygomis buvo pavojinga. Konstitucijos įsigaliojimas buvo atidėtas iki tol, kol įsigalės taika. 1793 m. spalio mėn. Konventas įvedė laikiną revoliucinį valdymą, kuris ir yra vadinamas jakobinų diktatūra. Didžiulius įgaliojimus šalyje turėjo Konvento išrinktas Visuomenės gelbėjimo komitetas, kuris tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsienio politiką. Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė naują kalendorių. Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadinimus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliucinėmis vertybėmis (pvz.: Sankiulotas, Maratas ir kt.). Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys "tu". Karas su užsienio valstybėmis 1793 m. pavasarį Prancūzijos padėtis buvo katastrofiška. Prūsijos kariuomenė įžengė į Elzasą, austrai šiaurės rytų Prancūzijoje užėmė keletą tvirtovių, anglai įsitvirtino Tulone ir Korsikos saloje. Jakobinai, siekdami veiksmingai organizuoti respublikos gynybą, per trumpą laiką sugebėjo iš esmės pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas. Šalyje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, kariuomenės vadais tapo nauji gabūs žmonės, kurių daugelis buvo kilę iš paprastos liaudies. Pradėta steigti naujas Marato mirtis valstybines karines manufaktūras, gaminusias šautuvus ir patrankas. Kariniais tikslais buvo pradėta taikyti technikos naujoves. Žvalgybai ir mūšio veiksmus stebėti buvo naudojami oro balionai. Chemikai pritaikė naują parako gamybos būdą, leidusį atsisakyti salietros, kurios atsiveždavo iš Indijos. Pirmą kartą susisiekimui buvo panaudotas optinis telegrafas. Sukurta nauja karo taktika. Vietoj būdingo puolimo ištęstomis linijomis prancūzai ėmė taikyti išsklaidytą šaulių rikiuotę, derindami ją su puolančiomis kolonomis. Taip pagrindinės jėgos buvo rikiuojamos svarbiausiam smūgiui. Per trumpą laiką jakobinai sugebėjo sutelkti daugiau kaip vieno milijono žmonių kariuomenę. 1793 m. rudenį ir žiemą visuose karo frontuose įvyko lemiamas persilaužimas. Jaunas kapitonas Napoleonas Bonapartas sumaniai vadovavo Tulono šturmui. Koalicijos armijos, neturėdamos vieningo vadovavimo, veikė neryžtingai ir iki 1794 m. pr. buvo išstumtos iš Prancūzijos teritorijos. Karas su kontrrevoliucija ir teroras Sudėtinga buvo ir vidaus padėtis. Iš 83 departamentų 50 stojo prieš jakobinų vadovaujamą Konventą. Plėtėsi Vandėjos sukilimas, kuris pasižymėjo ypatingai atkaklia kova. Vandėjos provincijoje valstiečiai, skatinami kunigų, sukilo prieš respubliką ir siekė atkurti monarchiją. Kariuomenės ir žiaurių priemonių pagalba jakobi­ nams pavyko sukilimą numalšinti. Pablogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis, nuolatos truko maisto produktų. Vyko liaudies bruzdėjimai, kuriuose buvo reikalaujama nustatyti pastovias kainas, užkirsti kelią spekuliacijai, aprūpinti varguomenę maistu. Jakobinai įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą. Buvo nustatytos pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, anglies ir pašarų kainos. Už šių produktų slėpimą ar spekuliavimą jais grėsė mirties bausmė. Turtingiesiems buvo pradėta taikyti priverstines neatlyginamas paskolas ir rekvizicijas. Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljoti-nuojami, neatsižvelgiant nei į socialinę jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per 24 valandas. Tūkstančiai žmonių buvo uždaryti garsiajame Paryžiaus Konsjeržeri kalėjime, kuriame ir posėdžiavo Revoliucinis tribunolas. Ypatingai žiauriai buvo susidorota su Vandėjos sukilėliais bei Lijono ir Tulono maištininkais. Suimtieji buvo skandinami ir sušaudomi iš patrankų. Vien tik Liono mieste žuvo apie 2 tūkst. paimtų į nelaisvę maištininkų. Teroro politika tęsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Apie 50 tūkst. žmonių tapo revoliucinio teroro aukomis. Jakobinai teigė, kad teroras išgelbėjo šalį. Įvertindamas jakobinų atėjimą į valdžią ir masinį terorą revoliucijos priešams, žirondistas P. Vernjo ištarė garsiuosius žodžius: "Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus". Prieštaravimai tarp jakobinų 1793 m. pab. jakobinai, įveikę kontrrevoliucija ir užsienio intervenciją, įsitvirtino valdžioje. M. Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai norėjo sukurti naują teisingą visuomenę, tačiau realiai tai įgyvendinti buvo neįmanoma. Per revoliuciją iškilusi buržuazija siekė, kad būtų panaikinti visi prekybos apribojimai ir kad būtų galima pasinaudoti ūkinės veiklos laisve. Įvestu kainų maksimumu bei vykdomomis rekvizicijomis buvo nepatenkinta ir pasiturinti valstietija. Ilgainiui išryškėjo skirtingi jakobinų grupuotės vidaus interesai. Nuosaikieji, kurių žymiausias atstovas buvo Ž. Dantonas, siūlė baigti revoliucinį terorą. Jų manymu, reikėjo panaikinti visuotinio maksimumo įstatymą, kitus apribojimus ir sudaryti taiką su užsienio valstybėmis. Kairieji jakobinai, kuriems vadovavo Ž. Eberas, ragino toliau tęsti teroro politiką. Pabrėždami, kad Paryžiuje trūksta būtiniausių produktų, jie kvietė sankiulotus sukilti. Tačiau nesulaukę sankiulotų pritarimo, Ž. Eberas ir jo šalininkai buvo suimti, apkaltinti sąmokslu prieš respubliką ir giljotinuoti. Netrukus buvo giljotinuoti ir nuosaikiųjų jakobinų lyderiai. Ž. Dantenas budeliui Samsonui prieš mirtį tarė: "Parodysi mano galvą žmonėms - ji to verta". Susidorojęs su savo priešininkais, M. Robespjeras ir jo šalininkai manė, kad situacija šalyje turėtų stabilizuotis. Bandydamas suvienyti tautą, Robespjeras įvedė "Auščiausiosios būtybės" kultą, turėjusį pakeisti katalikų tikėjimą. Tačiau sankiulotai ir buržuazija šiam bandymui liko abejingi. 1794 m. birželio mėn. prancūzų kariuomenė, kovodama su užsienio valstybėmis, pasiekė naujų laimėjimų. Sustiprėjus tarptautinei Prancūzijos padėčiai, buržuazija manė, kad reikia nutraukti teroro politiką ir panaikinti visuotinį maksimumą. Daugelis Konvento deputatų taip pat siekė nutraukti terorą ir atkurti politines laisves. Tačiau jakobinai, ban­ dydami toliau stiprinti savo pozicijas, priėmė įstatymą, sugriežtinantį terorą. Šis jakobinų žingsnis tarp įvairių visuomenės sluoksnių kėlė didelį nepasitenkinimą ir paspartino sąmokslo rengimą. Termidoro devintoji Liepos 27 d. (termidoro 9), prasidėjus Konvento posėdžiui, deputatas Taljenas atsistojęs prabilo: "Vakar vakare jakobinų klube aš drebėjau dėl respublikos. Nusprendžiau: jeigu Konventas neišdrįs smogti tironui, aš išdrįsiu, ir jeigu reikės - šituo daiktu," - ir išsitraukė durklą. Daugelis deputatų audringai pritardami pradėjo skanduoti: "Tironija!", "Diktatūra!" Konvento nutarimu jakobinų lyderiai ir M. Robespjeras buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Po kelių valandų M. Robespjeras ir jo šalininkai, išvaduoti Nacionalinės gvardijos, atvyko į Paryžiaus rotušę. Tačiau sostinės sankiulotai M. Robespjero neparėmė. Konventui ištikimi Nacionalinės gvardijos daliniai užėmė rotušę. Liepos 28 d. M. Robespjeras ir 21 jo šalininkas be jokio teismo buvo giljoti­ nuoti. Termidoro 9 d. perversmu šalyje baigėsi teroras. Išvarginta penkerių revoliucijos metų, karo, teroro Prancūzijos visuomenė pritardama sutiko jakobinų nušalinimą nuo valdžios. Klausimai ir užduotys 1.Kokias visuomenės pertvarkymo reformas, atėję į valdžią, įvykdė jakobinai? 2.Palyginkite 1793 m. jakobinų priimtą konstituciją su 1791 m. konstitucija. Raskite panašumų ir skirtumų. 3.Kaip jakobinams pavyko sustabdyti užsienio valstybių kariuomenės puolimą? 4.Kodėl jakobinai ėmė vykdyti teroro politiką? 5.Kokios priežastys jakobinų grupuotėje lėmė tarpusavio prieštaravimus ? 6.Kodėl žlugo jakobinų diktatūra ? 5. Prancūzija Direktorijos metais Prancūzija po Termidoro perversmo Po termidoro 9-osios perversmo Konvente ir vyriausybėje įsitvirtino naujosios buržuazijos atstovai, iškilę revoliucijos metais. "Pelkės" deputatai, kurie konvente sudarė daugumą, susivienijo su naujosios buržuazijos atstovais. Netrukus į konventą buvo sugrąžinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais. Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną, uždarė jakobinų klubą. Jakobinai bei jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi į kalėjimus, dalis jų buvo ištremta į Prancūzijos koloniją - Gvianą. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti visi jakobinų uždaryti įtariamieji. 1794 m. gruodžio mėn. konvento deputatai panaikino kainų maksimumo įstatymą. Šalyje pakilo produktų kainos, prasidėjo infliacija, sutriko aprūpinimas maistu. 1794-1795 m. žiemą miesto varguomenė badavo. Žmonės naktimis stovėdavo prie duonos krautuvių, kad galėtų nusipirkti "vos dvi uncijas duonos". Paryžiuje siautėjo "auksinio jaunimo" gaujos. Jaunuoliai, ginkluoti lazdomis, mušė jakobinus ir sankiulotus. Paryžiuje nuolatos skambėjo šūkis: "Šalin jakobinus!" Varguomenei skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, begėdiškai švaistė pinigus, dalyvaudavo prabangiuose pokyliuose, lėbavo. 1795 m. pavasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai. Varguomenė reikalavo "Duonos ir devyniasdešimt trečiųjų konstitucijos". Sukilimai, kilę darbininkų priemiesčiuose, kariuomenei padedant buvo numalšinti. Varguomenei ši kova nedavė jokios realios naudos. Tačiau didžiausią pavojų konventui kėlė rojalistai. 1795 m. vasarą rojalistai bandė organizuoti kelis maištus, kuriuos respublikos kariuomenė negailestingai nuslopino. Naujoji valdžia tvirtai saugojo per revoliuciją pasiektus laimėjimus. 1795 m. konstitucija 1795 m. rugpjūčio mėn. konvento deputatai priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Remiantis šia konstitucija buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas, kuris sumažino rinkėjų skaičių. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija, kurią sudarė penki nariai - direktoriai. Juos rinko Seniūnų taryba. Du trečdalius Penkių šimtų tarybos ir du trečdalius Seniūnų tarybos narių reikėjo perrinkti iš Konvento deputatų, ir tik trečdalį narių buvo galima rinkti iš kitur. Tokia rinkimų tvarka naujuosius susirinkimus turėjo apsaugoti nuo monarchistų išrinkimo. 1795 m. Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikinį valdymą ir garantavo privačios nuosavybės teisę. Nauja šalies valdymo sistema buvo pavadinta Direktorija. Direktorijos vidaus politika Direktorijai atėjus į valdžią, Prancūzijos ekonominė padėtis buvo sunki. Pramonės gamyba tesudarė apie du trečdalius 1789 m. lygio, eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796-1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie metalinių monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija, nelegali prekyba, turto supirkinėjimas ir perpardavinėjimas. Ypatingai dideli kontrastai išryškėjo tarp buržuazijos ir miesto varguomenės pragyvenimo lygio. Šiuo laikotarpiu valdžia ir pinigai tapo neatskiriami. 1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilo rojalistų maištas dėl naujai priimtos konstitucijos. Jį slopinant pasižymėjo generolas Napoleonas Bonapartas. Maištininkus Napoleonas išblaškė negailestinga artilerijos ugnimi. Po tokio žiauraus sutriuškinimo rojalistai prarado viltį į valdžią sugrąžinti Burbonus. Napoleono Bonaparto iškilimas Direktorijos valdymo metais karas su užsienio valstybėmis tęsėsi. 1795 m. Prancūzijai pavyko pasirašyti atskirą taiką su Prūsija, tačiau Austrija, Rusija ir Anglija liko koalicijoje, kovojusioje prieš Prancūziją. 1796 m. Napoleonas buvo paskirtas vyriausiuoju į Italiją siunčiamos kariuomenės vadu. 27-erių metų generolas gavo prastai ginkluotą ir nedrausmingą kariuomenę. Tačiau Napoleonas per trumpą laiką sugebėjo ją disciplinuoti, aprūpinti amunicija ir išsikovoti kareivių pasitikėjimą. Pradėdamas karą Italijoje Napoleonas į kareivius kreipėsi šiais žodžiais: "Kareiviai, jūs neaprengti, jūs blogai pamaitinti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!