Išsamus makroekonomikos egzamino pasiruošimas

MAKROEKONOMIKA IR PAGRINDINĖS JOS PROBLEMOS. 1. Makroekonomikos objektas. Makroekonomika – tai ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius. Ekonomiką kaip visumą apibūdina 6 pagrindinės charakteristikos: 1. Nedarbo lygis; 2. Bendrasis kainų (infliacijos) lygis; 3. Darbo našumo lygis; 4. Palūkanų normos lygis; 5. Valstybės biudžeto būsena; 6. Užsienio prekybos būsena. Makroekonomistai analizuoja šalies kaip visumos ekonominį vystymąsi, lygina su kitų šalių ekonominiais rodikliais, ypatingą dėmesį skirdami laiko veiksniui. Galiausiai gauti praktiniai duomenys yra teoriškai apibendrinami. Makroekonomikai yra nebūdingi kontroliniai eksperimentai, kurie patvirtina naujus teorinius sprendimus. Makroekonominės analizės tikslas – ekonominių procesų aiškinimas, ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas. Rinkos ekonomikos sistema nėra ideali. Jai būdinga nemažai trūkumų: 1) Laisvosios konkurencijos principo pažeidimas (monopolizmas); 2) Pinigų kiekio cirkuliacijoje padidėjimas (infliacija); 3) Nevisiškas užimtumas (nedarbas); 4) Socialinė nelygybė pajamų paskirstyme. Makroekonomika, analizuodama ekonomiką kaip visumą, neprieštarauja mikroekonomikai, kuri nagrinėja atskirų ūkinių vienetų veiklą. Makroekonomikos nagrinėjami reiškiniai ir procesai susiformuoja sąveikaujant daugybei namų ūkių ir įmonių, todėl mikroekonomika ir makroekonomika yra glaudžiai susijusios. • Mikroekonomika tiria savaveiksmių ekonomikos dalyvių elgseną bei tai, kaip šių dalyvių sąveika veikia gamybos-realizavimo padalinius. • Makroekonomika tiria bendrą šalies (ar jų grupės) ekonomikos veikimą pagal nacionalinį produktą, infliaciją, nedarbą, pinigus, užsienio prekybą ir kitą. • Pozityvioji makroekonomika tiria, kaip veikė ar veikia ekonomika ar jos dalis. Tai aprašomoji ekonomika, fiksuojanti faktus ir įvykius bei jų padarinius. • Normatyvinė makroekonomika tiria, kaip turėtų veikti ekonomika ar jos dalis. Tai mokslas apie ateities ekonomika, fiksuojantis galimas jos veikimo alternatyvas ir jų pasirinkimo kriterijus. Makroekonomikos tyrimo metodai: 1) Bendramoksliniai: mokslinės abstrakcijos (hipotezės, teorijos, dėsniai, kategorijos), istorinis pažinimas, ekonominis-matematinis modeliavimas. 2) Specifinis (būdingasis) – agregavimas: reiškinių ir procesų apjungimas į vieną visumą. 2. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai yra: 1. Šalies gamybos apimtis. Ji apskaičiuojama sudėjus visų prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), rinkos kainas. Visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), naudojant šalies ekonomikos išteklius, rinkos kainų suma vadinama bendruoju vidaus produktu (BVP). 2. Nedarbo lygis. Ekonomikos požiūriu darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes bei teikiant paslaugas. Darbo jėga (LF) – tai visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai. Užimti gyventojai (L) – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose. Bedarbiai (U) – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Nedarbo lygis (Ur) – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška. 3. Bendrasis kainų (infliacijos) lygis. Tai vidutinis kainų lygis, nustatomas, pasitelkus kainų indeksą. Indeksas – tai vieno reiškinio dviejų būsenų palyginimo rodiklis. Kainų indeksas (P) – kainų pokyčių esamuoju laikotarpiu rodiklis, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis. Kainų indeksu galima: 1) nustatyti įmonių ekonominių procesų pokyčius; 2) apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką ekonominių procesų pokyčiuose; 3) ekonominius procesus palyginti ne tik su praėjusiu laikotarpiu, bet ir su kita valstybe bei su normatyviniais rodikliais; 4) jeigu indeksų reikšmės apskaičiuojamos kiekvieniems metams iš eilės, tuomet galima atlikti lyginamąją jų kitimo analizę: a) jei kainų indeksas analizuojamu laikotarpiu viršija bazinių metų lygį (>100%), tai kainų lygis per šį laikotarpį padidėjo. b) jei kainų indeksas sumažėja palyginti su bazinių metų lygiu (100%), tai kainų lygis šalyje mažėja. Kainų indekso didėjimas, lyginant su lyginamąja baze, rodo infliacija, o sumažėjimas – defliaciją. ▪ Infliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu. ▪ Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. Infliacijos padidėjimo tempai nustatomi kaip kainų procentinis pasikeitimas: Infliacijos didėjimo tempai nustatomi taip: 4. Palūkanų normos lygis. Tai pinigų skolinimosi kaina; pajamos, gautos už paskolintus pinigus. 3. Makroekonomikos pagrindiniai tikslai. Ekonomikos sistema – trūkumo ir pasirinkimo problemų sprendimo būdas. Visose pasaulio valstybėse ekonominiai ištekliai yra riboti, todėl labai svarbus išteklių paskirstymo principas. Šią funkciją gali atlikti 3 pagrindiniai skirstymo būdai: 1) Rinkos ekonomika, į kurią ištekliai patenka per rinką; 2) Centralizuota komandinė ekonomika, kai šalies ūkis planuojamas iš centro ir išteklius skirsto pati valstybė; 3) Mišri ekonomika, kai išteklius skirsto ir rinka, ir valstybė. Pagrindiniai makroekonomikos tikslai: 1) Visiškas užimtumas – visiškas panaudojimas visos turimos darbo jėgos (ir kapitalo) išteklių, kuriuos gali sunaudoti ekonomika, priartėjusi prie potencialaus produkto ribos. Praktiškai pasiekti visiško užimtumo negalima, nes darbo jėgos struktūra nuolat keičias. 2) Kainų lygio stabilumas – bendrojo šalies kainų lygio, matuojamo kainų indeksu (arba infliacijos tempu), stabilumas. 3) Ekonominis augimas – realiojo produkto didėjimas per tam tikrą laiką. Ekonominio augimo galimybės priklauso nuo bendrosios paklausos lygio: jis turi būti pakankamai aukštas, kad būtų galima visiškai panaudoti gamybos efektyvumo, darbo našumo galimybes. 4) Palanki palūkanų norma – ekonominiam augimui palanki skolinamojo kapitalo kaina. Kuo mažesnė palūkanų norma, tuo didesnė paskolų paklausa, ir atvirkščiai – kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažesnė paklausa. 5) Palanki bendrosios paklausos didėjimui valstybės biudžeto būsena. Valstybės biudžetas yra ekonomikos politikos, reguliuojančios bendrosios paklausos ekonomikoje lygį, priemonė. Pagrindiniai valstybės pajamų šaltiniai yra mokesčiai, o išlaidos – valstybės aprūpinimas prekėmis bei paslaugomis ir transferiniai išmokėjimai. Biudžeto perteklius sumažina bendrąją paklausą, o trūkumas ją padidina. Valstybės biudžetas yra subalansuotas, kai valstybės išlaidos yra lygios pajamoms. 6) Mokėjimų balanso pusiausvyra – tai šalies prekybos ir finansinių sandėrių su visomis kitomis pasaulio šalimis per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus, apskaičiavimas. Dažniausia būdinga balansų trūkumas ar perteklius. Mokėjimo balanso perteklius susidaro, kai nagrinėjamoji šalis per metus užsienyje išleidžia ir investuoja daugiau negu kitos valstybės išleidžia ar investuoja toje šalyje. Priešingu atveju susidaro mokėjimų balanso deficitas – lėšų kiekis, kuriuo išsimokėjimai viršija įplaukas. 4. Makroekonomika ir ekonominė politika. Ekonominė politika – kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti. Tai vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas. Politikos elementai, kuriuos valstybė keičia vykdydama ekonominę politiką (mokesčių normos, vyriausybės išlaidos, vyriausybės subsidijos), vadinami politikos kintamaisiais arba politikos priemonėmis. Ekonominės politikos tikslai – tai kiekybiškai išmatuojami tikslai, kurių negalima realizuoti rinkos mechanizmu. Ekonominės politikos tikslams keliami šie reikalavimai: 1) Gali būti tik tokie tikslai, kurių negali užtikrinti rinka. 2) Tikslas turi būti kiekybiškai išmatuojamas, leidžiantis kontroliuoti jo vykdymą. Ekonominės politikos priemonės – vyriausybės nustatytų politikos tikslų vykdymas tam tikrais politikos įrankiais. Dažniausiai naudojami tokie įrankiai: • Fiskalinė politika – visuma priemonių, kuriomis valstybė keičia bendrąją paklausą, mažindama ciklinius gamybos kitimo svyravimus ir siekdama visiško užimtumo. • Monetarinė politika – šalies centrinio banko politika, kuria siekiama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus pinigų kiekio ir (ar) palūkanų normos reguliavimo būdu. • Valstybės biudžetinė politika – vyriausybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, kuriuo siekiama per biudžeto išlaidų ir pajamų santykį reguliuoti makroekonomikos procesus. • Valiutinė politika – ekonominių, teisinių ir organizacinių priemonių bei formų visuma, kurią naudoja centrinės bankų ir finansų įstaigos bei tarptautinės finansinės organizacijos valiutinių santykių srityje. Politikos priemonės xj (j=1, ..., s) poveikio tikslui Yi efektyvumą parodo multiplikatorius mij:. Multiplikatorius – koeficientas, rodantis vieno rezultatinio kintamojo dydžio priklausomybę nuo kito, jį sąlygojančio, kintamojo poveikio. Valstybės poveikį siekiamiems ekonomikos tikslams daugeliu atvejų apibūdina multiplikatorių sistema. Ji parodo valstybinio ekonomikos reguliavimo veiksmingumą. Rengiant bet kurią valstybinę programą didelis dėmesys skiriamas vadinamajai triadai: tikslų, priemonių ir multiplikatorių analizei. 5. Ekonomikos prognozavimas. Prognozavimas – tai būsimųjų bendrų ekonomikos ir rinkos sąlygų numatymo sistema, kuria, priimdama sprendimus, remiasi vyriausybė ir verslininkai. Norint prognozuoti bendras ekonomikos ir rinkos sąlygas reikalingi: 1) Gausūs ir tikslūs statistiniai duomenys; 2) Sociologiniai tyrimai, apklausos apie galimų išlaidų apimtis; 3) Tobuli matematiniai modeliai; 4) Sudarytų modelių apskaičiavimui būtina tobula kompiuterinė technika. Prognozavimo metodai: 1) Apklausos technika; 2) Eksperimentiniai metodai; 3) Ekstrapoliacijos metodai; 4) Biometrinės prognozės; 5) Išteklių ir produkcijos apimties metodai; 6) Ekonometrijos metodai. Nė vienas prognozavimo metodas neduoda visiškai tikslių rezultatų, todėl prognozuojant visuomet reikia numatyti paklaidos ribas. Prognozavimo metodai skirstomi į kiekybinius ir kokybinius: • Kokybiniai (subjektyvūs) metodai prognozuojant naudoja „jautrią“ informaciją (darbuotojų nuojautą, nuomonę ir pan.). • Kiekybiniai metodai analizuoja objektyvius ir patikimus, dažniausiai praėjusio laikotarpio duomenis, pagal kuriuos sudaromi atitinkami modeliai. Šiais metodais prognozes galima sudaryti per trumpesnį laiką. Jie skirstomi į prognozavimo metodus pagal: • Praėjusių laikotarpių duomenis (duomenų sekų analizė). Jo esmė: kintamojo dydžio reikšmės numatymas darant prielaidą, kad kiti dydžiai nekis, ir dabartiniai dėsningumai perkeliami į ateitį. • Aiškinamuosius, tarpusavio ryšių radimo metodus (asociatyvus prognozavimas). Jo esmė: nustatoma vienas ar daugiau susijusių ir darančių įtaką ekonominiams rodikliams kintamųjų. Riekia sudaryti rodiklio matematinę lygtį ar lygčių sistemą. NACIONALINIŲ PAJAMŲ APSKAITA. 1. Ekonomikos sistemos pagrindiniai elementai ir jų tarpusavio ryšiai. Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda Nacionalinių sąskaitų sistema. Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS) – tai sistema, apibūdinanti pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius: gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą ir turtą. Ji parodo balansinių apskaičiavimų raidą, kurią apibūdina šie etapai: 1) Balansiniai apskaičiavimai iki NSS atsiradimo (iki 1938m.); 2) NSS atsiradimas ir įteisinimas tarptautiniu mastu (1938-1953m.); 3) NSS tobulinimas ur individualių standartų formavimas (1953-1979m.); 4) NSS kaip dominuojančios balansinių apskaičiavimų sistemos susiformavimas (1979m. ir dabar). Iki1990m. Lietuvoje nacionalinėms pajamoms ir produkto apimties apskaičiavimui naudota materialaus produkto balansų sistema (MPS). 1991 m. Lietuvos statistikos departamentas (LSD) BVP ir kitus nacionalinių sąskaitų sistemos suvestinius rodiklius. Pagal NSS visi ekonominiai vienetai skirstomi į 4 sektorius: 1) Namų ūkiai – tai ekonomikos sektorius, kurį sudaro individai, šeimos ir nekomercinės organizacijos, atliekantys dvigubą vaidmenį: 1. galutinių prekių bei paslaugų pirkėjo; 2. gamybos veiksnių savininko. 2) Įmonės (firmos) – tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę, veikiantis komerciniais pagrindais, gaminant prekes ar teikiantis paslaugas. 3) Vyriausybės sektorius – tai ekonomikos sektorius, apimantis įvairaus valstybinio lygio nuosavybę bei valstybinį vartojimą. Jis perka iš namų ūkio gamybos veiksnius, o iš firmų – prekes bei paslaugas. Valstybės pajamų šaltinis yra mokesčiai. 4) Užsienio šalių subjektai – tai šalies ekonominiai ryšiai su užsienio valstybėmis. • Atvirosios ekonomikos sistema – ekonomikos sistema, susidedanti iš visų keturių ekonomikos sektorių. • Uždaros mišriosios ekonomikos sistema – ekonomikos sistema, susidedanti iš šalies vidaus ekonominių sektorių. • Grynai privačios ekonomikos sistema arba supaprastintas ekonomikos modelis – tai ekonomikos sistema, susidedanti iš namų ūkių ir firmų. Skiriami 3 ekonomikos sistemos veiklos rezultatų apskaitos metodai: 1) Gamybos (susumavus kiekvieno gamybos etapo pridėtinę vertę); 2) Išlaidų (sudėjus visas prekių ir paslaugų įsigijimo kainas); 3) Pajamų (susumavus gamybos veiksnių, rodančių suteiktų paslaugų vertę, dydį). Šalies vartotojų pirkimų suma=Bendrosios firmų pajamos=Farbo užmokestis+Kapitalo pajamos+Tarpiniai pirkimai Lygybė teisinga tik uždaram ekonomikos modeliui. Lietuvoje išskiriami šie teritorinių statistinių vienetų lygiai: 1 lygis – visa Lietuvos teritorija; 2 lygis – aukštesnio rango regionai; 3 lygis – apskritys; 4 lygis – savivaldybės; 5 lygis – seniūnijos. 2. Bendrasis vidaus produktas ir bendrasis nacionalinis produktas. Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Tai pajamos, gautos šalies viduje. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – tai visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma. Tai konkrečios šalies piliečių gaunamos pajamos. Gamybos veiksnių grynųjų pajamų srautas (NIF) – tai gamybos veiksnių pajamų, gautų už šalies gamybos veiksnių užsieniui teikiamas paslaugas, ir užsienio gamybos veiksnių, teikiamų paslaugų šalies ekonomikai, pajamų skirtumas. , čia NIF – grynosios gamybos veiksnių pajamos, Lt; IFD – šalies piliečių gamybos veiksnių pajamų, gaunamų užsienyje, suma, Lt; IFF – užsienio piliečių gamybos veiksnių pajamų, gaunamų konrečioje šalyje, suma, Lt. , čia WF – užsienyje dirbančiųjų šalies piliečių piniginiai pervedimai savo šeimoms tėvynėje, Lt; WD – šalyje dirbančių užsieniečių piniginiai pervedimai savo šeimoms užsienyje, Lt; iF – palūkanų pajamos iš užsienio, Lt; iD – palūkanų pajamos į užsienį, Lt; RF – nuomos pajamos iš užsienio, Lt; RD – nuomos pajamos į užsienį, Lt; ∏D – pelno pajamos iš užsienio, Lt; ∏F – pelno pajamos į užsienį, Lt. , kai NIF>0, tai šalies BNP bus didesnis negu BVP. Nacionalinių sąskaitų sistema pateikia tapatybę: , , čia z – importas; x – eksportas; G – valstybės išlaidos; C – vartotojų išlaidos; I – investicijos. Jei Y=BVP, tai užsienyje gautos pajamos nėra Y dalis, ir šalies gamybos veiksnių, esančių užsienyje, pajamos nėra įtraukiamos į NX. Jei Y=BNP, tai užsienyje gautos pajamos yra Y dalis, ir šalies užsienyje esančių gamybos veiksnių gamybos veiksnių pajamos įskaičiuojamos į NX. 3. Kainų lygio poveikis bendrojo vidaus produkto apimčiai. Bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BVP nustatyti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. • Realusis BVP (RBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką, suma, apskaičiuota bazinių metų kainomis. , čia RBVP1 – realusis bendras vidaus produktas einamaisiais metais, Lt; i = 1, 2, ..., n – prekių grupių skaičius; qi1 – i-osios prekės kiekis ataskaitiniais metais, Lt; Pi0 – i-osios prekės bazinių metų (sugretinamoji) kaina, Lt; 1 – lyginamųjų metų duomenys, kuriuos priimta vadinti ataskaitiniais arba esamaisias; 0 – bazinių metų duomenys, kurie vartojami kaip lyginamoji bazė. Esamųjų (einamųjų) metų kainos vadinamos faktiškomis kainomis. • Nominalusis BVP (NBVP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis. , čia NBVP1 – nominalusis bendras vidaus produktas einamaisiais metais, Lt; i = 1, 2, ..., n – prekių grupių skaičius; qi1 – i-osios prekės kiekis ataskaitiniais metais, Lt; Pi0 – i-osios prekės einamųjų metų (faktiška) kaina, Lt; 1 – lyginamųjų metų duomenys, kuriuos priimta vadinti ataskaitiniais arba esamaisiais; 0 – bazinių metų duomenys, kurie vartojami kaip lyginamoji bazė. Kainų lygio kitimui apskaičiuoti dažniausiai naudojami šie indeksai: 1. BVP defliatorius (BVPdefl.) arba BVP kainų indeksas – rodiklis, parodantis vidutinišką visų šalies prekių ir paslaugų kainų kitimą. arba . 2. Vartojimo prekių (vartotojų) kainų indeksas (CPI) – vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis. Bazinių metų vartojimo prekių kainų indeksas visuomet yra 100%. arba . Indeksas, apskaičiuojamas nekintančiam prekių rinkiniui vadinamas Laspeireso indeksu. Indeksas, apskaičiuojamas kintančiam prekių rinkiniui vadinamas Pašė indeksu. • Laspeireso indeksas skaičiuojamas tam tikram prekių rinkiniui, todėl jis neįvertina galimybės brangesnes prekes pakeisti pigesnėmis. • Pašė indeksas atsižvelgia į prekių tarpusavio pakeitimo galimybę. Kai įvairių prekių kainos skirtingai keičiasi, tai Laspeireso indeksas parodo didesnį pragyvenimo lygio augimą, o Pašė indeksas – mažesnį negu yra gyvenime. Skirtumas tarp BVPdefl. ir CPI nėra didelis: jie, kaip taisyklė, parodo vienodą kainų didėjimo tempų vaizdą. Lietuvoje šiuo metu CPI „vartojimo krepšelį“ sudaro 456 vartojimo prekės. Informacija apie prekių ir paslaugų kainas renkama kiekvieną mėnesį 10-yje apskričių ir 9-iuose rajonų centruose. Lietuvoje nuo 1992 m. gegužės mėnesinis vartotojų kainų indeksas apskaičiuojamas pagal vieną iš Laspeyreso formulių. Vartojimo prekių kainų indeksas tiksliai neparodo „gyvenimo išlaidų:, nes jis: 1) Neatsižvelgia į vartotojų perkamų prekių ir paslaugų rūšių ir kiekių pokyčius; 2) Neįvertina vartojimo formų pasikeitimų; 3) Neparodo mažmeninės prekybos pokyčių, pasireiškiančių įvairių tipų nuolaidoms; 4) Neatsižvelgia į pagerėjusią produktų kokybę. Pagrindiniai skirtumai tarp BVP defliatoriaus ir vartojimo kainų indekso yra šie: 1) BVPdefl. rodo visų gaminamų prekių ir paslaugų kainas, o CPI indeksas – tik prekių ir paslaugų, kurias įsigyja pirkėjai. 2) BVPdefl. įvertina tik toje šalyje pagaminamas prekes ir paslaugas. Kadangi importuojamos prekės nedidina BVP, tai jos neatsispindi ir defliatoriuje. CPI indekse atsispindi vartojimo prekių pagamintų užsienyje ir skirtų vartoti kitose šalyse kainų padidėjimas. 3) CPI indeksas skaičiuojamas pastoviam prekių rinkiniui (krepšeliui), o nustatant BVPdefl. prekių rinkinys keičiasi, priklausomai nuo BVP sudėties. 3. Pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas (PPI) – tai apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės produkcijos, elektros bei vandens tiekimo veiklos produkcijos ir dujų tiekimo veiklos produkcijos kainų indeksas. Jis parodo prekių, pagamintų Lietuvoje, pardavimo kainų pasikeitimą per tam tikrą laikotarpį. Kainų kitimo analizei atrinkta 360 tiriamų pramonės įmonių. Produkcijos kainų indeksas apskaičiuojamas kaip gaminių reprezentantų pardavimo kainų pokyčių svertinis vidurkis, pagal Laspeireso formulę. Lietuvos Statistikos departamentas apskaičiuoja: a) bendrą visos pramonės produkcijos, parduotos tiek vidaus, tiek užsienio rinkose, pardavimo kainų indeksą; b) gaminių, parduotų tik vidaus rinkoje, kainų indeksą; c) eksportuotų gaminių kainų indeksą. PPI nustatomi: a) visai pramonei bendrai ir jos struktūriniams elementams; b) išgaunamajai ir apdirbamajai pramonei; c) elektros, dujų ir vandens tiekimui. Gaminiams, parduotiems vidaus rinkoje, naudojama pardavimo kaina „franko-vagonas-išvežimo stotis“ be pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių. Eksportuojami gaminiai įvertinami FOB kainomis, t.y. į prekių vertę įskaičiuojamos transportavimo iki Lietuvos Respublikos muitų sienos išlaidos. 4. Statybos kainų indeksas (BPI) – tai atrinktų statybos objektų užbaigimo kaštų (kainų) pokyčiai per tam tikrą laiką. Jo nustatymui yra atrinkta 11 statybos objektų (3 tipų gyvenamieji pastatai; pramonės, administracinių pastatų, švietimo, sveikatos apsaugos, komunalinės infrastruktūros; vandens, valymo, kelių ir gatvių bei rekonstruojamų objektų). Kiekvieno objekto atveju įvertinami statybos medžiagų, įrengimų, atlyginimų, socialinio draudimo ir kitos išlaidos. Šiuos duomenis praneša 157 statybos įmonės. BPI apskaičiuojamas pagal Laspeireso formulę. 5. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų indeksas (PIAP) – tai žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų dinamikos rodikliai, parodantys kainų kitimą laiko atžvilgiu. Bendrojo supirkimo kainų indekso atveju kiekvieną ketvirtį tiriamos 21 reprezentatyvaus žemės ūkio produkto kainos. Indeksai parodo kainų pasikeitimus, palyginti su praėjusių metų atitinkamu ketvirčiu ir apskaičiuojamas pagal formulę, keičiant svorius kas ketvirtį. 6. Eksportuojamos ir importuojamos produkcijos kainų indeksai. Eksportuojamos produkcijos kainų indeksas – rodiklis, parodantis parduodamų prekių užsienio vartotojams kainų pasikeitimus. Importuojamos produkcijos kainų indeksas – rodiklis, parodantis kitose šalyse perkamų prekių kainų pasikeitimus. 4. Bendrojo vidaus produkto nustatymo būdai. 1. Gamybos metodas BVP apibūdinamas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, kainų suma. Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui; ji nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Galutinėmis prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės. Jeigu šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių bei paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė būtų keliskart įskaičiuota į BVP apimtį. Taigi apskaičiuojant BVP pagal nacionalinių sąskaitų metodiką, tarpinio produkto vertė turi būti eliminuojama. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Kartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei nustatant BVP sumuojama kiekviename gamybos etape sukurta pridėtinė vertė. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų. Iš firmos bendrųjų pajamų atėmę tarpinius produktus, įsigytus iš kitų firmų, gausime šios firmos prekės gamybos grandies pridėtinę vertę. Galutinė paklausa = Pridėtinė vertė = Darbo užmokestis + Kapitalo pajamos BVP apimtį nustatant gamybos būdu, sumuojama pridėtinė vertė. Į nustatomą BVP įskaičiuojama: 1) Galutinių prekių vertė; 2) Vertė kai kurių prekių bei paslaugų (dažniau), kurios kuriamos ir teikiamos vartotojui nemokai. Į BVP apimtį neįtraukiami: 1) Nelegalių sandėrių, šešėlinės arba neapskaitomos ekonomikos veiklos rezultatai. Šešėlinės (neapskaitoma) ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą, arba nusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. 2) Negamybiniai sandėriai. Negamybiniai sandėriai – tai 1. senų naudotų vertybių pardavimas (senų naudotų vertybių neįtraukimas į BVP reiškia, kad eliminuojamos visos turto perpardavimo operacijos, priešingu atveju tai įteisintų pakartotinį skaičiavimą nustatant BVP); 2. grynai finansiniai sandėriai (- tai operacijos, nesusijusios su prekės ar paslaugos pirkimu ar pardavimu). Vyriausybiniai tranferiniai išmokėjimai (transferiai) (Tp) – tai visi vyriausybės mokėjimai asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio prekinio ekvivalento. Asmenims ar šeimoms transferiniai išmokėjimai mokami šiais atvejais: 1) socialinio draudimo išmokos nedarbo atveju; 2) senatvės ar invalidumo pensijos; 3) pašalpos karo veteranams; 4) pašalpos skurdo atveju; 5) palūkanos, išmokamos gyventojams už jų turimus valstybinius vertybinius popierius. Organizacijoms bei įmonėms transferiniai išmokėjimai mokami, kai suteikiamos: 1) subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairius nuostolius; 2) oficialios tikslinės investicijos. Privatūs transferiniai išmokėjimai (transferai) – tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms, teikiama be jokios prekinio ekvivalento. Tai ne gamybos ar darbo rezultatas, o tik lėšų perskirstymas. Operacijos su finansiniais popieriais – tai vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas. Perkant ar parduodant vertybinius popierius, keičiasi tik jų savininkas, jokie nauji gamybos procesai nevyksta, todėl šios operacijos neįskaičiuojamos į BVP apimtį. 2. Išlaidų apskaitos metodas Išlaidų metodu BVP nustatomas kaip galutinė įvairios paskirties prekių paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Išlaidų rūšys: 1) Namų ūkio vartojimo išlaidos (C) – vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Namų ūkio vartojimo išlaidos yra: a) trumpalaikio vartojimo prekės (maistas, drabužiai ir pan.) b) ilgalaikio vartojimo reikmenys (šaldytuvai, automobiliai, baldai ir pan.); c) paslaugos (juridinės konsultacijos, bankų, kirpyklų paslaugos ir pan.). 2) Investicijos (I) – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti. Įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti. Investavimo terminas vartojamas, kalbant apie realųjį investavimą, o ne apie finansinį investavimą. Investicijos išlaidos – tai: a) privačių firmų išlaidos mašinoms, įrengimams, staklėms, gamybiniams pastatams; b) gyvenamųjų namų statybos išlaidos; c) prekių likučių pasikeitimai. Pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorinės (užsienio kapitalo). Bendrosios privačios vidaus investicijos (Ig) – tai visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį. Jos susideda iš atstatymo investicijų ir grynųjų privačių vidaus investicijų. Atstatomosios investicijos (amortizacija) (De) – investicijos, atstatančios nusidėvėjusias darbo priemones. Grynosios privačios vidaus investicijos (In) – investicijos, skirtos naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Ig = In + De Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją. Grynosios privačios vidaus investicijos padidina kapitalą. Į BVP įskaičiuojamos tiek kapitalo atsatymui, tiek kapitalo plėtimui skirtos investicinės prekės, pagamintos esamaisiais metais. Skiriamos šios ekonomikos būklės: 1) Ekonomikos pakilimas, kai bendrosios privačios vidaus investicijos viršija atstatymo išlaidas. Ig>De. 2) Ekonomikos sąstingis, kai bendrosios privačios vidaus investicijos yra mažesnės už atstatymo išlaidas. Ig=De. 3) Ekonomikos nuosmukis, kai bendrosios privačios investicijos yra mažesnės už atstatymo išlaidas Ig

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!