Pilnas pasiruošimas makroekonomikos egzaminui

Makroekonomikos rodikliai 1. BVP 2. Nominalus ir realus BVP 3. Kiti nacionalinės sąskaitybos rodikliai 4. BVP ir socialinė gerovė 5. Šešėlinė ekonomika 1. BVP Makroekonomika – mokslas, tiriantis ekonomiką kaip visumą, jos funkcionavimo principus. Jos elementai grupuojami į vi­sumą, atspindinčią ekonominės veiklos rezultatus (dažniausiai per metus). BVP – baigtinių prekių ir paslaugų, sukurtų tam tikroje šalyje, srautas per metus. Tas srautas išreiškiamas vertine išraiška. Tai leidžia subendravardiklinti įvairias baigtines prekes ir pa­slaugas. Ekonomikoje įvairūs rodikliai skaičiuojami arba kaip momentinis dydis tam tikrai datai, arba srautas per tam tikrą laikotarpį (per metus). Pvz., firmų kapitalas, atsargos, aktyvai skaičiuojami tam tikrai datai – sausio 1 d. Kiti dydžiai matuojami kaip srautas per t.t. laikotarpį (pvz., produkcijos apimtis). Taip pat skaičiuojamas BVP. BVP gali būti skaičiuojamas keliais metodais: • teoriškai – gamybos metodas: sumuojant visų baigtinių prekių ir paslaugų kainas; • praktikoje: toks skaičiavimas apsunkintas ir neįmanomas, nes ne visada aišku, kada priskirti prekę baigti­nei, o kada – tarpinei (pvz., cukrus). Gali būti naudojami šie metodai: 1. BVP kaip pridėtinės vertės suma, kuri gaunama iš bendros gamybos apimties atėmus turimą varto­jimą. Pridėtoji vertė – kompensacija dirbantiesiems, amortizacija (nusidėvėjimas). Kodėl taip sumuo­jama? Tai padeda išvengti pakartotino tos pačios vertės skaičiavimo. Firmos TP(tarpinis) PV TP 1. Ūkis “išgauna” miltus a b a + b 2. Duonos kepykla a + b c a + b + c 3. Parduotuvė a + b + c d a + b + c + d 4. Vartotojas a + b + c + d e a + b + c + d + e Bendra 4a + 3b + 2c + d b + c + d + e 4a + 4b + 3c + 2d + e b + c + d + e = BVP Nėra a, nes jis atėjęs iš praeitų metų, o ekonomistams rūpi einamieji metai. Į BVP neįskaitomi: • perpardavimai, nes būtų dvigubas vertės skaičiavimas; • finansiniai sandoriai, nes jie nedidina baigtinių prekių ir paslaugų apimties vertės, o yra įskai­tomi vertybinių popierių biržoje; • namų darbai (šeimininkės ruoša, vyro pataisymai). O jei samdoma šeimininkė, tai bus skaičiuo­jamas BVP ir išskaičiavimai socialiniam draudimui; • produktai, suvartojami namų ūkyje; • armijos, teismų sistemos, valstybės valdymo aparato sąnaudos – jos negali būti tiesiogiai įver­tintos, bet yra įskaitomos netiesiogiai, kaip išlaidų suma. 2. BVP gali būti apskaitomas išlaidų metodu – kaip galutinių išlaidų baigtinėms prekėms ir paslau­goms pirkti suma. Galutinių išlaidų elementai: Y = C + I + G + (X+M) Čia: ◦ C – namų ūkių vartojimo išlaidos, apimančios trumpalaikių ir ilgalaikių prekių ir paslaugų pir­kimą; ◦ I – investicijos. Jos skirstomos į: • investicijas į kapitalą: a. grynosios investicijos: padidina kapitalo apimtį ir pajėgumus. Daromos iš pelno ir pa­skolų; b. atstatomosios: atstato nusidėvėjusio per metus kapitalo pajėgumą. Šaltinis – amortiza­cijos fondas; • investicijas į atsargas: medžiagos, pagaminta neparduota produkcija, nebaigta gamyba, ža­liavos. Šių atsargų pokytis ir yra investicijos į atsargas. Gali būti teigiamas ir neigia­mas; • gyventojų investicijos į gyvenamųjų namų statybą: nepriklausomai, kas finansuoja (pvz., namų ūkiai, statybinės organizacijos, valdžia); ◦ G – vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimas (pvz., kelių tiesimas); ◦ M – importas, X – eksportas. Xn = X – M. Xn – neto. Jis gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigia­mas. Uždaroje ekonomikoje yra tokia sąlyga: S = I, čia S – taupymas. Ši pusiausvyra užtikrina palū­kanų normą uždaroje ekonomikoje. 3. Pajamų metodas – BVP yra visų gamybos veiksnių, dalyvavusių kuriant prekes ir paslaugas pa­jamų suma. Apima: • amortizaciją, kai atskaitoma nusidėvėjusio kapitalo suma į amortizacijos fondą (pajamos, ku­rios padengia nusidėvėjimą); • netiesioginiai verslo mokesčiai: PVM, akcizai, muitai, žemės mokestis, verslo mokestis, kelių mokestis ir kt. Jie mokesčiai tiesiogiai patenka į nacionalinį biudžetą. Tai pats didžiausias biudžeto pajamų šaltinis; • kompensacijos dirbantiesiems, kurios apima ne tik darbo užmokestį ir algas, bet ir įmokas į so­cialinio draudimo fondą – pensijų fondus, ligonių kasas; • pelnas – tai bendrovių pelnas, nes individualių savininkų pajamos apmokestinamos pelno mo­kesčiu. Dalis pelno gali būti paskirstyta akcijomis ir dividendais, o dalis lieka; • renta (rentiniai mokėjimai) apima pajamas, gaunamas išnuomavus žemę ir kitus … išnuomoja­mus namus, butus. Į rentą įskaičiuojama ir tariama nuosavo namo ar buto renta.; • grynosios palūkanos – tai palūkanos, kurias gauna bendrovė, atėmus jos sumokėtas palūka­nas už paskolas; • individualių savininkų pajamos. 2. Nominalus ir realus BVP Nominalus BVP – tai BVP, apskaičiuotas einamųjų metų (tų metų, kurių skaičiuojamas BVP) kainomis. Jis netiksliai atspindi realią gamybos apimtį, nes jis gali keistis tiek dėl realios prekių ir paslaugų pro­dukcijos apimties didėjimo, tiek dėl jų kainų didėjimo (t.y. infliacijos). Todėl skaičiuojamas realusis BVP - baigtinių prekių ir paslaugų apimtis, įvertinta kurių nors bazinių metų kainomis. Statistai patys pasirenka – keičia kas 5 metai. Siekiant eliminuoti kainų kilimą, skaičiuojamas kainų indeksas. Jis randamas kiekvienų metų tam tikros produkcijos vienetų kainą dalijant iš bazinių metų kainos. Metai Jautienos kg kaina (Lt) Jautienos kiekis kg Nominalus BVP (Lt) Kainų indeksas Realusis BVP (Lt) 1 6 11 66 6/8 * 100% = 75% 88 2 7 12 84 87,5% 96 3 (baziniai) 8 13 104 100,0% 104 4 9 14 126 112,5% 112 5 10 15 150 125% 120 BVP defliatorius rodo baigtinių prekių ir paslaugų kainų pokytį. BVPdef = nom.BVP / real.BVP * 100% Skaičiuojant BVPdef,, skaičiuojamos visų baigtinių prekių ir paslaugų kainos (C+I+G+x). Šalia to skai­čiuojamas CPI (vartojimo prekių kainų indeksas). Jis apskaičiuojamas imant tipišką vartojamų prekių ir paslaugų krepšelį (vidutines pajamas gaunančių žmonių). Kiekvieną mėnesį renkama informacija visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų įmonėse apie kainas. CPI – prekių ir paslaugų kainų pokyčio svertinis vidurkis. Kiekvienai prekei priskiriamas procentinis dydis, parodantis, kokią pajamų dalį vartotojas skyrė šios prekės įsigijimui. Šiuo metu CPI Lietuvoje apima 456 prekes ir paslaugas, jų mažmeninės pardavimo kainos fiksuojamos 10 apskričių ir 9 rajonuose, o maisto prekės – dar ir 9 kaimuose. Iš viso registruojama 2700 prekybos firmų. Prekės grupuojamos į 12 grupių: maisto, gė­rimų, drabužiai ir avalynė, butų apstatymas ir kt. Vartojimo kainos: to paties krepšelio einamosiomis kainomis daliname iš bazinių. Bėgant laikui, krepšelio turinys kinta, kai kurios prekės pakeičia lygina­mąjį svorį. CPI skiriasi nuo BVPdef: • BVPdef apima platesnį prekių ir paslaugų ratą: ne tik vartojimo, bet ir investicines prekes bei paslau­gas, valstybės vartojimą; • BVPdef apskaičiuoti naudojamo krepšio turinys kinta kasmet, o CPI turinys keičiamas rečiau; • BVPdef neatspindi importuojamų prekių kainų, o CPI atspindi ir importuojamos produkcijos varto­jimo prekių kainų pokytį. ­Matuojant infliaciją kyla nemažai problemų: a. nuolatos kinta prekių ir paslaugų santykinė reikšmė per tam tikrą laikotarpį, o matuojant infliaciją ta­riama, kad ji nekinta; b. kaip elgtis su prekių ir paslaugų kokybės pokyčiu? Tam tikros paskirties prekių kokybė taip smar­kiai pakinta, kad negalima jų net lyginti; c. nevisi šalies rezultatai įskaičiuojami į BVP (pvz., šešėlinė ekonomika). 3. Kiti nacionalinės sąskaitybos rodikliai BNP Skirtingai nuo BVP, BNP parodo šalies piliečių gautas pajamas nepriklausomai nuo to, ar tos paja­mos gautos šalies viduje, ar užsienyje. BNP = BVP + šalies gyventojų gautos pajamos užsienyje – užsieniečių pajamos, gautos šalies vi­duje. Grynasis nacionalinis produktas (GNP) Apskaičiavę BVP pagal pajamų metodą, kuris yra ne pajamos, o suvartoto kapitalo padengimas – amortizacija, todėl GNP = BVP – amortizacija. Amortizuoja 5 – 6 proc. BVP. GNP nėra pakankamai tikslus, nes įvairiose šalyse taikomos skirtingi amortizacijos atskaitymo būdai. Pvz., tiesinis amortizacijos atskaitymo būdas – 10.000 Lt, tarnauja 10 m. – kasmet iš pajamų, gautų pardavus produkciją, amortizacijos fondui atskaitoma 10 proc., t.y. 1000 Lt. Tačiau dėl technologinės pažangos ir infliacijos, tų atskaitymų gali nepakakti nupirkti stakles, mašinas, kad kompensuotų nudė­vėtų staklių atstatymą. Todėl naudojamas regresinis amortizacijos atskaitymo metodas – atskaitoma didesnė suma į amortizacijos fondą, bet ne nuo pradinės kainos normos, o nuo likutinės vertės. Nacionalinės pajamos Visuomenei svarbu žinoti, kokios yra išlaidos gamybos veiksniams pirkti, ir kokios gamybos savininkų pajamos. Iš visų GNP elementų tik vienas neatspindi gamybos veiksnio savininko pajamų. Tas ele­mentas yra netiesioginiai verslo mokesčiai. Todėl Nacionalinės pajamos = GNP – netiesioginiai verslo mokesčiai Tokiu būdu nacionalines pajamas sudaro tokie elementai: • darbo kompensacija • individualių savininkų pajamos; • rentinės pajamos; • bendrovių pelnas; • verslo grynosios palūkanos. Nacionalinių pajamų paskirstymą lemia kapitalo įnašas K ir darbo įnašas, kuriant nacionalines paja­mas, ir tik paskui kiti dalykai (pvz., darbo sąlygos). Cobb – Douglas’o funkcija: Y = AKα Lβ, α + β = 1. Šie koeficientai nacionalinio produkto elastingumą kapitalo pokyčiui ir darbo pokyčiui. T.y., jei kapitalui padidėjus 1 proc., tai nacionalinės pajamos padi­dėja 0,3 pro­­c. (kai α = 0,3, β = 0,7). Asmeninės pajamos Jei nacionalinių pajamų rodiklis rodo uždirbtas pajamas, tai asmeninės pajamos rodo gautas pajamas (pvz., įmokos į socialinio draudimo fondą – uždirbtos, bet negautos pajamos. Jos bus gautos vėliau). Taip pat bendrovių pelnas, bet reikia pridėti dividendus. Pridėti gyventojų gaunamas grynąsias palū­kanas, bet atimti verslo gaunamas grynąsias palūkanas, pridėti transferinius išmokėjimus. Tokiu būdu asmeninės pajamos lygios: Asmeninės pajamos = nacionalinės pajamos – bendrovių pelnas – įnašai į socialinį draudimą – verslo grynosios palūkanos + dividendai + valstybės transferiniai mokėjimai gyventojams + asmenų gautos grynosios palūkanos. Disponuojamos pajamos Disponuojamos pajamos gaunamos iš asmeninių pajamų atėmus pajamų ir kitus mokesčius (tuos, kuriuos moka gyventojas). Disponuojamos pajamos skyla į vartojimą ir taupymą. 4. BVP ir socialinė gerovė BNP yra ne tik šalies, bet ir jos gyventojų vienas svarbiausių gerovės veiksnių. Tačiau jis neatspindi visų socialinės gerovės pusių, dėl to nėra visiškai korektiškas socialinės gerovės matas. BNP išma­tuoja rinkos aktyvumą, tačiau yra daug dalykų, kurie gali padidinti tautos gerovę, nepadidinę BVP (neteisybės ir smurto sumažėjimas, geresnis tautybių sutarimas, geresni vyrai ir žmonos). Be to, so­cialinei gerovei turi poveikį darbo sąlygos, darbo saugumas, gamtos užterštumo lygis. Į BVP neįskai­tomi ne rinkos sandoriai (pvz., namų ūkių paslaugos, jei jos atliekamos pačių šeimos narių). Kita prie­žastis, dėl kurios BVP nėra pakankamai korektiškas, yra darbo ir laisvalaikio trukmė. Tradiciškai aki­vaizdu, kad tos šalies gyventojai, kurių darbo savaitė trumpesnė, bus laimingesni, nei kitų šalių, suku­riančių tą patį BVP, gyventojai. Be to, BVP ne visada tiksliai atspindi produkcijos kokybę. 5. Šešėlinė ekonomika Šešėlinė ekonomika yra labai įvairialypė. Jai priskiriama: • draudžiama veikla (kontrabanda, prekyba ginklais ir narkotikais, nelegalūs azartiški žaidimai); • legali veikla, bet nuslepiami mokesčiai, ar apskritai egzistuoja pogrindyje. Lietuvoje paplitusi dvi­guba buhalterija (taip slepiamos pajamos, mokesčiai). Lietuvoje šešėlinės ekonomikos pajamos viršija 20 proc. BVP; • gerai žinomų firmų ženklų pasisavinimas. Vartojimas ir taupymas 1. J.M.Keynes’o vartojimo ir taupymo modelis 2. I.Fisher’is apie tarplaikinį pasirinkimą 3. F.Modigliani gyvenimo trukmės hipotezė 4. M.Friedman permanentinių pajamų teorija J.M.Keynes’o vartojimo ir taupymo modelis Santykis tarp vartojimo išlaidų ir disponuojamų pajamų yra vartojimo funkcija. Atitinkamai, taupymo santy­kis su disponuojamomis pajamomis yra taupymo funkcija. Tokiu būdu disponuojamos pajamos skyla į: • vartojimą (C); • taupymą (S). Yd = S + C Akivaizdu, kad santykis tarp vartojimo ir taupymo išlaidų yra skirtingas įvairioms gyventojų grupėms. J.M.Key­nes’o nuomone, kitoms sąlygoms esant pastovioms (ceteris paribus), didėjant disponuoja­moms paja­moms, vartojimo išlaidos santykinai mažėja (t.y. didėja mažėjančiu tempu). J.M.Keynes’o teiginys: Pagrindinis psichologinis dėsnis: žmonės, kaip taisyklė, linkę vidutiniškai didinti savo vartojimą, didėjant pajamoms, bet mažesniu laipsniu, nei didėja pajamos Keynes’as santykį tarp vartojimo išlaidų ir disponuojamų pajamų apibūdina vidutiniu polinkiu vartoti (average propensity to consume, APC): APC = C / Yd APS = S / Yd APS + APC = 1 Be to, J.M.Keynes’as skyrė ribinį polinkį vartoti (marginal propensity to consume, MPC) ir ribinį polinkį taupyti (marginal propensity to save, MPS): J.M.Keynes’as išskiria autonominį vartojimą, kai nėra pajamų, ar jos yra labai mažos. Tokiu būdu vartojimo funkcija lygi: C = a + b * Yd čia b – ribinis polinkis vartoti (MPC), a – autonominis vartoji­mas. Tarkime, a = 80, b = 0,6. Tokiu at­veju: Yd C S APC APS - 80 -80 - - 100 140 -40 1,40 -0,40 200 200 0 1,00 0,00 300 260 40 0,87 0,13 400 320 80 0,80 0,20 500 380 120 0,76 0,24 J.M.Keynes’as nekalba apie jokį skolinimąsi, o įveda autonominį vartojimą. Čia yra didžiausias jo mo­delio trūkumas. Amerikiečių ekonomistas Simon Kuznets, apdorojęs 1869 – 1940 metų duomenis, priėjo išvados, kad ski­riasi ilgu ir trumpu laikotarpiu ribinis polinkis vartoti: ilgu laikotarpiu jis gavo 0,92, o trumpu – 0,72. Rem­damasis savo analize, jis teigė, kad Keynes’o idėja, jos vidutinis polinkis vartoti didėja, kai auga pajamos, reikštų ne ką kitą kaip amžiną stagnaciją. I.Fisher’is apie tarplaikinį pasirinkimą Žmonės, priimdami sprendimus, kokią pajamų dalį skirti vartojimui, o kokią – taupymui, lygina varto­jimo interesus esamo laikotarpio su interesais būsimo laikotarpio. Aišku, kuo daugiau vartojama da­bar, tuo mažiau liks ateičiai. I.Fisher’is (1867 – 1947) sukūrė modelį, kuriuo remiantis galima analizuoti žmonių tarplaikinį pasirin­kimą, t.y. kiek vartoti šiandien, o kiek ateityje. I.Fisher’io aiškinimą pradėsim nuo tarplaikinio biudžeto apribojimo. Biudžetinis apribojimas – vartojimo išlaidų C apribojimas pajamų didinimu. I.Fisher’is išskiria tik du laikotarpius: • pirmasis laikotarpis – tai dabarties amžius (C1, S1, Y1); • antrasis laikotarpis arba senatvė (C2, S2, Y2). S1 = Y1 – C1 C1 = Y1 – S1 C2 = (1+ r)S1 + Y2 C2 = (1 + r)(Y1 – C1) + Y2 (1 + r)C1 + C2 = (1 + r) Y1 + Y2 |: (1+ r) C2 ir Y2 reikia diskontuoti, nes dabartinis vartojimas ir dabarties pajamos yra labiau vertingos nei atei­tyje. Matome, jei diskonto norma lygi nuliui, tai C1+C2 = P1+P2, bet tikrovėje taip nebūna. Jei vartotojas pasirenka A tašką (grafikas (a)), tai taupymo nėra, nes C1 = Y1 ir C2 = Y2. Jei pasirenka tarp B ir A taškų, tai jis būtų kreditorius (taškas E). Vartotojas taip pat gali skolintis, pasirinkęs atkar­poje AC, bet jo vartojimas sumažėtų būsimuoju laikotarpiu. Abejingumo (indeferentiškumo) kreivė rodo vartotojo pasirinktus C variantus per du laikotarpius, kurie teikia vie­nodą gerovės lygį, pa­sitenkinimą. Grafikas (b) rodo, kiek turi atsisakyti vartojimo pirmuoju laikotarpiu, kad padėtų vartojimas antruoju laikotarpiu. Taške CD reikia at­sisakyti vartojimo pirmu laikotarpiu mažiau, nei judant iš taško A į tašką B. Priešingai EF. Indeferentiškumo kreivės nuolydis rodo, koks vartojimo padidė­jimas antruoju laikotarpiu kompensuos vartojimo sumažė­jimą pirmu laikotarpiu. Matome, kad kreivė turi neigiamą nuolydį: Indiferentiškumo kreivių yra tiek, kiek norime. Bet kuris taškas ant I2 (F) rodo didesnį vartotojo pasi­tenki­nimą nei bet kuris taškas ant kreivės I1. Vartotojo pasirinkimą riboja biudžetas: Vartotojo optimalus pasirinkimas – taškas, kuriame biudžetinė tiesė liečia indeferentiškumo kreivę (E1). Taškai A, C rodo žemesnį vartojimo lygį nei E1. Taškas E1 – optimalus pasirin­kimas. Taške E1 abejingumo kreivės nuolydis S = MRS, o biudžetinės tiesės nuolydis S = 1 + r. Kadangi E1 taške in­diferentiškumo (I1) ir biudžetinės (B) tiesių nuolydis vienodas, tai S = MRS = 1 + r Pastaroji lygybė reiškia, kad vartotojas paskirsto vartojimą tarp dviejų laikotarpių taip, kad MRS = -(1+r). Vartotojų pajamos turi tendenciją didėti, todėl biudžeto teisė slenka į viršų, kur liečia kitą indeferentiš­kumo kreivę I2. Nepri­klausomai nuo to, kuriuo laikotarpiu padidėja pajamos, padidėja tiek dabartinis vartojimas C1, tiek ir būsimasis vartojimas C2, t.y. vartotojas perskirsto pajamas tarp laikotarpių, nes paprastai jis gali tiek skolintis, tiek skolinti. Todėl nesvarbu, kurio laikotarpio pajamos padidėja, varto­jimas vis tiek didėja. Svarbu nepamiršti, kad antrojo laikotarpio pajamos turi būti diskontuojamos. To­dėl abiejų laikotarpių dabartinė vertė yra: Skirtingai nuo J.M.Keynes’o vartojimo funkcijos, I.Fisher’io modelis teigia,kad vartojimas priklauso ne tik nuo einamųjų pajamų, bet ir nuo būsimųjų pajamų (t.y. per visą gyvenimo trukmę gaunamų pa­jamų). Kaip vartojimą veikia realios palūkanų normos r padidėjimas? Tarkime, kad reali palūkanų norma padidėja. Jai padidėjus biudže­tinė tiesė sukasi apie indeferentiš­kumo kreivę I1. Brėžiama biudžetinę tiesę B1, kuri liečia indeferentiškumo kreivę I1 taške E1. Vartotojas var­toja C1 ir C2. Tariame, kad reali palūkanų norma padidėja. Biudže­tinė tiesė sukasi pagal laikrodžio rodyklę ir liečiau aukštesnę abe­jingumo kreivę I2 taške E2. Šis taškas rodo, kad pirmo laikotarpio vartojimas sumažėja mažiau nei padidėja antro laikotarpio vartoji­mas. Realios palūkanų normos padidėjimas padidina pirmo laikotarpio vartojimo alternatyviuosius kaštus. Dėl realios palūkanų normos padidėjimo, atsiranda: • substitucijos efektas: dėl (1+r) padidėjimo kinta abiejų laikotar­pių vartojimo santykinės kainos, t.y. pirmo laikotarpio vartojimas, lyginant su antru laikotarpiu, atpinga. Todėl vartotojas atsisako dalies vartojimo pirmu laikotarpiu, dėl to padidėja vartojimas antru laikotarpiu; • pajamų efektas: vartojimo pasikeitimas dėl (1+r) padidėjimo. Padidėjus realiai palūkanų normai, varto­tojas pasiekia aukštesnę indeferentiškumo kreivę. Tai dar kartą padidina vartojimą antruoju lai­kotarpiu. Tiek substitucijos, tiek pajamų efektas didina vartojimą antruoju laikotarpiu. Grafikas neparodo abiejų šių efektų: jame nesimato kaip yra su skolinimosi apribojimais. Vartojimą apriboja pirmojo laikotarpio pajamos, bet jis gali taupyti! (Tuomet vartotojas pirmu laikotarpiu gali tik taupyti, negali sko­lintis (Lietuvoje jaunimas vargiai gali skolintis baigę mokslus) -?) Keynes’as siejo vartojimą su einamosiomis pajamomis, t.y. vartojimą apribojo disponuojamomis pa­jamomis. I.Fisher’is to nedaro. Jo vartotojas gali skolintis ir taupyti ir varijuoti pajamo­mis per visą gy­venimo trukmę. I.Fisher’io modelis gerokai dau­giau išplėtotas nei Keynes’o modelis. F.Modigliani gyvenimo trukmės hipotezė Franko Modigliani, kartu su A.Ando ir R.Brumberg’u, 1954 – 1963 metais, panaudojo I.Fisher’io var­totojo elgsenos modelį, tiriant vartojimo funkciją. Stimulą šiems tyrimams davė akivaizdūs prieštara­vimai tikrinant J.M.Keynes’o vartojimo funkciją. I.Fisher’io svarbiausia idėja: vartojimas priklauso nuo pajamų, gautų per visą gyvenimo trukmę. Galimybė taupyti ir skolinti įgalina perskirstyti pajamas tarp tų laikotarpių, kurių pajamos yra didelės ir tų laikotarpių, kurių pajamos yra mažos. Toks vartotojo elg­senos traktavimas pa­dėjo pagrindus gyvenimo trukmės hipotezei. Tarkime, kad vartotojas tikisi gyventi T metų skaičių, disponuoja W turtu, tikisi gauti Y pajamas iki iš­ėjimo į pensiją per R metų. Koks bus vartojimo lygis, jei jis ketina palaikyti daugiau ar mažiau vienodą vartojimo lygį per visą gyvenimo trukmę? Tokių atveju bendri gyvenimo ištekliai bus lygūs W+YR. Tuomet vartojimo lygis per T metų: arba Tarkime, kad vartotojas tikisi dar dirbti 30 m. (R = 30), o gyventi 50 metų (T = 50). Tuomet t.y. vartotojas kasmet vartos 2 proc. turimo turto ir 60 proc. per metus gaunamų pajamų. Jei 1/T pasižymėsime α, o R/T – β, tuomet: C = αW + βY |:Y Vidutinis polinkis vartoti yra: Šio modelio trūkumai/nuomonės: • altruizmas. Kaip taisyklė, tėvai dalį savo turto palieka savo vaikams, kad pagerintų jų starto pozi­ciją; • palikimą skatina ne tiek altruizmo motyvas, kiek noras turėti įtaką savo vaikams visą gyvenimą; • likimas dažniausiai yra nenumatytas, pvz., žmogus tikisi gyventi 80 m., o miršta 65 m. Be to, nie­kas ne­žino, kaip likimas lems gyvenimą, todėl žmonės planuoja paskirstyti savo pajamas ilges­niam laikui; • kaupiama ne tiek dėl būsimo vartojimo, kiek dėl valdžios ar prestižo, kuriuos suteikia turtas. Kitaip ta­riant, turtas ne tiek didina vartojimą, kaip teikia prestižą. Ši nuomonė nesusijusi su vartojimo te­orija. Todėl F.Modigliani teorija tik apčiuopia svarbiausius vartojimo principus, bet ne konkrečiai juos ap­rašo (dėl trūkumų). M.Friedman’o permanentinių pajamų teorija I.Fisher’io ir F.Modigliani svarbiausia išvada – namų ūkių vartojimas priklauso ne tik nuo namų ūkių pa­jamų, bet ir nuo būsimųjų pajamų, t.y. nuo pajamų vidurkio: gaunamų šiuo metų ir ateityje. Plėtodamas I.Fisher’io teoriją, Milton Friedman’as 1957 m. veikale “Vartojimo funkcijos teorija” išdėstė permanentinių – nuolatinių pajamų teoriją. Jo išeities taškas buvo tas, kad vartotojai siekia daugiau ar mažiau vienodo vartojimo per visą gyvenimo trukmę. Kadangi pajamos svyruoja, kai vartotojai naudojasi kapitalo rinka, t.y. taupo ir kredituoja arba skoli­nasi, tuo pačiu išlygindami savo vartojimą. Pajamų svyravimą sąlygoja: • pasitraukimas iš darbo tam tikru laiku; • šeimos narių skaičiaus didėjimas; • ligos ir t.t. Pagal M.Friedman’ą vartotojai siekia vienodo vartojimo lygio per visą gyvenimo trukmę – tai perma­nentinės pajamos (Yp), į jas yra orientuojamasi. Permanentinės – tarsi vienodos, nuolatinės paja­mos. Grafiškai: priklauso nuo realios palūkanų normos. Jei ji lygi nuliui (r = 0), tai biudžetinės tiesės nuoly­dis –1. pa­gal M.Friedman’ą, vartotojai pasirinks tašką A. Kai pa­lūkanų norma yra 0 (r = 0), tai pirmu laikotarpiu taupo, o antru – vartoja: C1 = C2 = Yp S1 = Y1 –C1 = Y1 - Yp Pajamoms gali turėti poveikį trys šokai: 1. laikiniai: vartotojai skolinsis, dėl ko pirmo laikotarpio vartojimas sumažės, tačiau sumažės ma­žiau nei pirmo laikotarpio pajamos; 2. nuolatiniai – permanentiniai: vartotojai visiškai koreguoja savo vartojimą. Dėl jų bus ženklesnis ilga­lai­kis pirmo laikotarpio pajamų sumažėjimas ir taupymo pajamų sumažėjimas; vartojimas suma­žėja, dėl to sumažėja antro laikotarpio vartojimas (liga, šeimos padidėjimas); 3. laukiamų pajamų ateityje: vartotojai didins savo taupymą pirmu laikotarpiu, t.y. sumažės pirmo lai­kotar­pio vartojimas, nors pajamos pirmu laikotarpiu nesumažėjo. Abejonės dėl M.Friedman’o teorijos: tikrovėje namų ūkiai žino tik einamąsias pajamas ir gali nuspėti arti­miausias, tariant, kad nelaimė neatsitiks, tačiau nuspėti tolimesnes pajamas sunku. Stebint mak­roekono­minę aplinką, gali įvykti kažkokie konfliktai arba finansinė krizė. Dėl to gali sumažėti pajamos, vartojimas ir taupymas. M.Friedman’as manė, kad žmonės formuoja savo lūkesčius remdamiesi adaptyviniais lūkesčiais, t.y. mo­kydamiesi iš praeities, joje padarytų klaidų. Svarbiausią darbą padarė I.Fisher’is. Investicijos 1. Verslo pastovios investicijos a. kapitalo nuomos kaina b. investicijų veiksniai c. mokesčiai ir investicijos d. vertybinių popierių rinka ir Tobino q 2. Investicijos į gyvenamųjų namų statybą 3. Investicijos į atsargas 4. Taupymo investicijų grafikas 5. Taupymas ir investicijos mažoje ir atviroje ekonomikoje 6. Investicijų poveikis BVP. Multiplikatorius ir jo efektas 1. Verslo pastovios investicijos 1.1. Kapitalo nuomos kaina Verslo pastoviomis investicijomis vadiname investicijas į pagrindinį kapitalą. Investicijų tipiškas modelis – neoklasikinis. Jame, kaip ir kitais atvejais, lyginami ribiniai kaštai ir ribinė nauda. Realioje tikrovėje investuoja tiek tos firmos, kurios vėliau išnuomoja kapitalą, tiek ir tos firmos, kurios kartu ir gamina produkciją. Siekdami supaprastinti analizę, kad prekes gamina vienos firmos, o investuoja – kitos. Kapitalo kaštai susideda iš: ▪ paprastųjų palūkanų i: i * Pk, čia Pk – kapitalo kaina; ▪ nuostolių arba naudos, gaunamų dėl kapitalo kainos (ΔPk): jei kapitalo kaina auga, tai gaunama nauda, jei mažėja – patiriami nuostoliai; ▪ dėl nusidėvėjimo prarastos vertės. Ji lygi δ*Pk, čia δ – nusidėvėjimas. Ck – kapitalo kaštai, naudojant kapitalą: čia ΔPk/Pk – kapitalo kainos pokytis. Jei visų prekių kainos kinta vienodu tempu, tuomet ΔPk/Pk = π, čia π – infliacija. Ck = Pk (i – π + δ) i – π = r čia Pk – natūrinio kapitalo kaina, r – reali palūkanų norma, δ – metinio nusidėvėjimo norma. Tiek augant natūrinio kapitalo kainai, tiek didėjant realiai palūkanų normai, tiek ir didėjant metinio nu­sidėvėjimo normai, investicijos mažėja. Prekes gaminančių firmų investicijų į kapitalą kaštai – naudojimo kaštai. UCk = Ck = Pk (r + δ) 1.2. Investicijų veiksniai Firmos išnuomoja kapitalą, nes gauna pelną. Kiek išnuomoti kapitalo? Iki kokios ribos didinti išnuo­moto kapitalo atsargas? Nes pelnas, gavus išnuomavus kapitalą, yra nuomos mokesčio Rk ir kapitalo vienetų kaštų Ck skirtumas: π = Rk- Ck Firmos išnuomos kapitalą tol, kol gautos nuomos pajamos susilygins su kapitalo kaštais. Riba, iki kurios kapitalą nuomojanti firma nuomos jį – kol pelnas, gautas iš paskutinio išnuomoto ribi­nio kapitalo vieneto, bus lygus nuliui: Rk = Ck π = 0 Jei Rk = Pk (r + δ), tai π = 0 Kai Rk – ribinė nauda, MPk – ribinis kapitalo produktas, P – gaminamų prekių kaina, tai: Rk = MPk * P Šiuo atveju kapitalą išnuomojanti firma investuos į kapitalą tol, kol paskutinio išnuomoto natūrinio vie­neto ribinė nauda bus lygi kapitalo kaštams. Pk(r+δ) = MPk * P Taip randama riba, kada firma, išnuomojanti kapitalą, gauna maksimalų pelną. Kai Pk (r +δ) > MPk*P – reikia mažinti, nes neš nuostolį, kai Pk (r + δ) 1). Kodėl? Jei rinkos vertė didesnė už realią kapitalo vertę, galima už akcijas pirkti naujų technolo­gijų. Jei Tobino q yra mažesnis už vienetą, tai investuoti neverta. Lėšos gaunamos išleidžiant akcijas ar obligacijas. Kitas investicijų šaltinis – tai sukauptas nepaskirs­tytas pelnas ir bankų paskolos, tačiau bendrovės, kurių akcijų rinkos kaina (vertė) gerokai mažesnė už nominalią akcijų kainą, paprastai arba dirba nuostolingai, arba gauna santykinai labai mažą pelną (bendras pelningumas – tai ne pelno masė, bet santykis su investicijomis). Todėl faktiškai iš pelno nėra didelių galimybių investuoti. Paskolą gauti prastai dirbančiai įmonei taip pat sudėtinga, nes pa­skola dengiama iš pelno. 2. Investicijos į gyvenamųjų namų statybą Investicijos į gyvenamųjų namų statybą apima tiek gyvenamųjų namų statybą (pirkimą) tų asmenų, kurie patys ketina ten gyventi, tiek ir tų, kurie ketina ateityje išnuomoti. Investicijų į gyvenamųjų namų statybą modelis yra gana paprastas ir susideda iš dviejų dalių: ▪ pirmas grafikas rodo gyvenamųjų namų rinkos pasiūlą ir paklausą; ▪ antras grafikas, išplaukiantis iš pirmojo, rodo investicijų į gyvenamųjų namų statybą ap­imtį. Jie SH išauga daugiau nei padidėja DH, tada mažėja PH. 3. Investicijos į atsargas Investicijos į atsargas – tai mažiausias investicijų elementas, sudarantis 1- 2 proc. BVP, tačiau inves­ticijos į atsargas kartu yra labai dinamiškas išlaidų elementas. Atsargos apima: ▪ žaliavas; ▪ nebaigtos produkcijos atsargas; ▪ pagamintą, bet neparduotą produkciją. Atsargos sudaromos dėl šių priežasčių: ▪ gamybos apimties svyravimo mažinimo motyvas: jei firmos prekių paklausa tai didėja, tai mažėja, tokiu atsargos įgalina gerokai sušvelninti gamybos apimties svyravimus; ▪ atsargos įgalina firmas efektyviau funkcionuoti; ▪ atsargos leidžia išvengti trūkumų, staiga išaugus prekių paklausai; ▪ gamybos technologijų procesas neretai yra ilgas ir vien dėl to neišvengiamai susidaro ne­baigtos gamybos atsargos. Investicijos į atsargas priklauso nuo verslo ciklo fazės. Be to, pats atsargų svyravimas didina verslo cikliškumą. Kai N - atsargos, β– koeficientas, kuriuo kinta atsargų dydis. Tada: N = β*Y In = ΔN = β*ΔY 4. Taupymo investicijų grafikas čia r1 – atsiranda taupymo perteklius; r2 – taupymas nepakankamas investicijoms; S priklauso nuo vartotojų lūkesčių: S2 sumažins recesiją, nes didėja S, dėl to didėja investicijos. 5. Taupymas ir investicijos mažoje ir atviroje ekonomikoje Gavusi paskolą iš užsienio, maža ekonomika gali investuoti ne I0, bet I1 (kaip Lietuva). 6. Investicijų poveikis BVP. Multiplikatorius ir jo efektas Imame tą patį autonominį vartojimą: a = 80, I = 40 (pastovios, nepriklauso nuo pajamų didėjimo), b = 0,6 (ribinis polinkis vartoti), DP = 200, AE – visuminės išlaidos, C = 80 + 0,6y; S = -80 + 0,4y. Y C S I AE = C + I Y kitimo tendencija 100 140 -40 40 180 Y ↑ 200 200 0 40 240 Y ↑ 300 260 40 40 300 nekinta 400 320 80 40 360 Y ↓ Multiplikatoriaus principas – pusiausvyros sąlygos: S = I, AE = Y Išlaidų ciklai Išlaidų ciklai Išlaidos per atitinkamą ciklą (Lt) Kumuliatyvinis išlaidų didėjimas 1 40 40 2 40*0,6=24 64 3 24*0,6=14,4 78,4 4 8,64 87,04 5 5,04 92,08 6 3,024 95,104 7 1,944 97,048 … … ↓ n 100 MPC = 0,6. Imam, kad I = 1 m = 1 + b + b2 + b3 + …+ bn |*b mb = b + b2 + b3 + … Iš čia m – mb = 1 m(1 – b) = 1 m = 1 / (1-b) m = 1/ ( 1- MPC) m = 1 / MPS Multiplikatoriaus efektas: mE = ΔAE*m = I*m = 40 * 2,5 = 100 m = ΔY / ΔAE = ΔY / I = 100 / 40 = 2,5 Multiplikatoriaus efektas veikia bet kuriuo atveju, kai kinta bet kuris nacionalinių išlaidų elementas. Jei vartojimas didėja dydžiu x, tai ΔBVP = xm. Taip pat, jei kinta vyriausybės išlaidos G, jos sukelia mE. Tačiau valstybė nieko nekuria sau pati, o surenka pajamas mokesčių keliu. Tai, jei mokesčių pajamos mažėja, tai mažėja ir vartojimas bei taupymas, todėl, esant subalansuotam valstybės biudžetui, mul­tiplikatoriaus reikšmė mažesnė. Žinoma, realioje tikrovėje multiplikatorius bus kiek mažesnis, nes: ▪ didėjant gamybos apimčiai ir pajamoms, didėja prekių kaina. Dėl to realia išraiška išlai­dos per kitus išlaidų ciklus didėja lėčiau nei nominalia išraiška; ▪ didėjant pajamoms, paprastai didėja kai kurių mokesčių normos (pvz., fizinių asmenų pa­jamų mokesčio norma). Kai kuriose šalyse mokesčių norma (pelno norma) diferen­cijuota: didėjant pelnui, didėja ir mokesčių norma. Žinodami multiplikatorių galime rasti, kaip pasikeis realios pajamos, jei padidės kuris nors išlaidų ele­mentas. Atvira ekonomika 1. Kapitalo ir prekių tarptautiniai srautai 2. Taupymas ir investicijos atviroje mažoje ekonomikoje 3. Valiutos kursas 4. Realaus valiutos kurso veiksniai 1. Kapitalo ir prekių tarptautiniai srautai AE = Y = Cd + Dd + Gd + Ex (1) (Cd + Dd + Gd ) – rodo vietinių gyventojų vartojimą, Ex – užsieniečių vartojimą. (f – foreign; d – do­mestic) C = Cd + Cf I = Id + If G = Gd + Gf Tada (1) perrašom taip: Y = ( C – Cf ) + ( I – If ) + ( G – Gf ) + Ex Naudojant nacionalinių pajamų sąskaitybą, pagrindinė lygybė bus: Y  C + I + G + ( Ex – IM) Y  C + I + G + Nx čia Nx – grynasis eksportas. Nx  Y – ( C + I + G ) Y – rodo gamybą, (C+I+G) – rodo vietinį vartojimą. Y – C – G  I + Nx Kadangi (Y-C-G) – taupymas (S), tai iš čia Nx  ( S – I ) Nx yra lygus užsienio prekybos balansui. Jei S – I ir Nx yra teigiami dydžiai, tai mes turime užsienio preky­bos perteklių – einamosios sąskaitos perteklių. Ir atvirkščiai; jei neigiami, tai užsienio prekybos deficitas. Nacionalinė pajamų sąskaityba rodo, kad finansinis kapitalo fondas kaupiamas ir prekių bei paslaugų tarptautiniai srautai yra susiję. Pvz., jei Lietuva turi užsienio prekybos deficitą, tai jį dengia užsienio investicijos Lietuvoje. Vadinasi, prekybos balansas rya neigiamas, bet kapitalo balansas yra teigiamas. 2. Taupymas ir investicijos mažoje atviroje ekonomikoje Mažoje atviroje ekonomikoje reali palūkanų norma nebūtinai subalansuoja santaupas su investicijo­mis. Ekonomiką gali turėti tarptautinės prekybos deficitą ir skolintis kitose šalyse, arba perteklių – ir skolinti ki­toms šalims. Šioje temoje tariame, kad mažos šalies ekonomikos palūkanų norma lygi pa­saulinei palū­kanų normai (r*). Kodėl? Todėl, kad maža ekonomika negali paveikti pa­saulio palūkanų normos. Antra, ji laisvai gali skolintis ar skolinti užsieniui. Mažos ekonomikos grynasis eksportas (Nx) gali būti užrašytas taip: Nx  { Y – C (Y – T) – G] – I (r*) Nx  S – I(r*) Kas atsitiks, jei maža ekonomika vykdo ekspansinę fiskalinę politiką (didina Vyriausybės išlaidas)? Tau­pymas sumažėja, nes S  I – G. Jie r* nekinta, tai ir investicijos nepasi­keis, bet jos jau bus finan­suojamos užsienio paskolomis. Tas pats atsi­tiktų, jei vyriausybė sumažintų mokesčius. Dėl ekspansinės fiskalinės politikos, kreivė S1 pasislinks į padėtį S2. Taške A: Nx  0, t.y. prekyba subalansuota. A’ rodo neigiamą Nx, t.y. prekybos saldo yra neigiamas. Kas atsitiktų, jei tokią ekspansinę fiskalinę politiką vykdytų šalys, kurios su­daro didelę dalį pasaulio ekonomikos (pvz, JAV, Japonija)? Jei tokios šalys didina vyriausybės pirkimus, tai dėl to sumažėja pasaulio santaupos ir padi­dėja r*. Lygiai tas pats atsitiktų, jei didelė šalis sumažintų mokesčius. Suma­žėjus pasaulio santaupoms, didėja mažųjų ekonomikų skolinimosi kaštai (dėl r*). Kadangi tokie reiškiniai nekeičia mažos ekonomikos santaupų, t.y. mažos ekonomikos dalis santaupų išplaukia į užsienį, o jos investicijos sumažėja. Kokį poveikį grynajam eksportui turės investicijų paklausos kitimas? Investicijų paklausa gali padidėti dėl technologinės pažangos paspartėjimo, tiek dėl vyriausybės veiksmų, pvz., pelno mokesčio suma­žinimo. Nekintant nacionalinėms santau­poms ir didėjant investicijoms, susidaro prekybos deficitas. Prekybos deficitas bet kuriuo atveju atvaizduoja nepageidaujamus pro­cesus ekonomikoje. Jis den­giamas iš užsienio kapitalo skolinantis. 3. Valiutos kursas Valiutos kursai turi didelį poveikį tarptautiniams kapitalo ir prekių srautams. Skiriamas nominalus ir re­alus valiutos kursas. Nominalus valiutos kursas yra nacionalinės valiutos kaina, išreikšta kitos šalies valiuta (pvz., 1$4Lt). Realus valiutos kursas lygus nominalaus valiutos kurso ir vietinių bei užsieninių kainų santykio sandaugai. Realus valiutos kursas aukštas, jei užsienio prekės santykinai pigios, o vietinės prekės santykinai brangios; ir atvirkščiai. Kaip kainų kitimas veikia prekių paklausą, taip ir realus valiutos kursas veikia grynąjį eksportą Nx. Jei rea­lus valiutos kursas yra žemas, tai ir vietinės prekės yra santykinai pigios. Dėl to šalies gyventojai pirks ma­žai importuojamų prekių, kurios bus santykinai brangios. Tačiau kitos šalys pirks daugiau prekių iš šalies, kurios prekės santykinai pigios. Ir atvirkščiai: jei realus valiutos kursas yra aukštas, grynasis eksportas bus mažesnis. Santykis tarp realaus valiutos kurso ir grynojo eksporto yra toks: Čia (S – I) – užsienio investicijų pasiūla, Nx(1) – užsienio investicijų paklausa. Prekybos balansas (grynasis eksportas) turi būti lygus grynosioms užsienio investicijoms. Taupymą lemia vartojimo funkcija ir fiskalinė politika. Investicijas lemia investicijų funkcija, kuri priklauso nuo ka­pitalo ribinio efektyvumo ir pasaulio realios palūkanų normos r*. 4. Realaus valiutos kurso veiksniai Veiksniai, lemiantys realų valiutos kursą: • taupymo ir investicijų skirtumas (S-I) ir grynojo eksporto kreivė Nx(1). Jų susikirtimas ir le­mia realų valiutos kursą. A taške užsienio valiutos pasiūla užsienio investicijoms yra lygi užsienio valiutos pa­klausai, reikalingai padengti einamosios sąskaitos deficitą. Dėl eks­pansinės fiskalinės politikos sumažėja nacionalinis taupymas bei taupymo ir investicijų skirtumas, o tuo pačiu suma­žėja arba net tampa neigiamas grynasis eksportas. Vykdant fiskalinę politiką sumažėja taupymas, o dėl to sumažėja ir taupymo bei investicijų skir­tumas. Ekspansinė fiskalinė politika šalies viduje mažina grynąjį eksportą, nes mažina taupymą. (O dėl to kyla realus valiutos kursas); • kaip fiskalinė politika užsienyje paveiks realų valiutos kursą, jei užsienio vyriausybė vykdo ekspan­sinę fiskalinę politiką? Dėl to didėja r*, dėl ko užsienio investicijos sumažės, o tai reiškia, kad užsienio šalies skirtumas tarp taupymo ir investicijų padidės, o realus valiutos kursas suma­žės; • investicijų paklausos kitimas. Tarkime, didelės ekonomikos valstybė priėmė vadinamą investi­cijų mo­kesčių kreditą. Dėl to padidės investicijų paklausa ir sumažės skirtumas tarp taupymo ir investicijų. Jei investicijos išauga, tai didėja didelės ekonomikos šalies valiutos paklausa. Didėja realus valiutos kursas ir mažėja grynasis eksportas. • užsienio prekybos politika. Jos tikslas – paveikti prekių ir paslaugų eksporto ir importo dydį. Nere­tai ša­lys siekia apsaugoti savo pramonę, žemės ūkį, dėl to skatina eksportą, teikdamos lengvatas, subsi­dijas, bei riboja importą. Tokiai užsienio politikai atitinkamai atsakys užsienio ša­lys, mažindamos eks­portą iš jos. Todėl šiais laikais protekcionistinės priemonės turėtų būti ne to­kios akivaizdžios. Ekspor­tuojančioms bendrovėms taikomos mokesčių lengvatos, draudžiamas importas dėl tikro ar tariamo po­veikio sveikatai, ribojamas licencijų išdavimas. Jei vyriausybė naudoja protekcionistinę užsienio preky­bos politiką, grynojo eksporto kreivė pasislenka į išorę, tačiau dėl to padidėja realus valiutos kursas ir grynasis eksportas nepasikeičia. Jei apribojamas importas, realus kursas išauga, nes padidėja grynojo eksporto paklausa. Protekcionistinė politika nepakeičia einamosios sąskaitos mokestinio balanso, o tik padidina gry­nojo eksporto paklausą bei realų valiutos kursą. Dėl šios priežasties brangsta šalies prekės, lygi­nant su už­sieniu, o tai sumažina eksportą, o grynasis eksportas (Nx) nekinta. Valstybinis sektorius 1. Nacionalinis biudžetas 2. Tikslinė fiskalinė politika ir ekonomikos stabilizavimas. Subalansuoto biudžeto multiplikatorius 3. Netikslinė fiskalinė politika. Automatiniai stabilizatoriai 4. Pusiausvyros BVP uždaroje, mišrioje ekonomikoje ir potencialusis BVP. Recesinis ir infliacinis tarps­niai 5. Fiskalinė politika kintant kainoms 1. Nacionalinis biudžetas Nacionalinis biudžetas yra centrinės vyriausybės ir vietinės valdžios organų (Lietuvoje – savivaldybių) gaunamų pa­jamų ir daromų išlaidų tam tikro laikotarpio apyskaita, pateitka detalizuotais straipsniais. Tas laikotarpis yra fiskaliniai metai. Daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos, fiskaliniai metai sutampa su ka­lendoriniais metais (sausio 1 d. – gruodžio 31d.), tačiau ne visų (pvz., JAV – spalio 1d. – rugsėjo 30d.). Nacionalinis biudžetas susideda (Lietuvoje) iš: • valstybės biudžeto; • vietinės valdžios organų (savivaldybių) biudžeto. Nacionalinio biudžeto pajamos susideda iš: • mokestinės pajamos (beveik 90): • pajamų, pelno ir turto mokesčiai: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis (24 - 25); 2. juridinių asmenų pelno mokestis (apie 6; duomenys kinta); 3. turto mokesčiai (2); 2. netiesioginiai verslo mokesčiai – mokesčiai gamybai (beveik 52): 1. PVM (40); 2. akcizai (apie 13, ne visos apmokestinamos); 3. muitai (mažiau kaip 3); 4. kiti mokesčiai (pvz., kelių; apie 2); • nemokestinės pajamos (apie 10): 5. pajamos, gautos pardavus valstybės turtą; 6. baudos; 7. pajamos, gautos konfiskavus turtą. Nacionalinio biudžeto išlaidos pasiskirsto maždaug taip: • ekonomikai (14 - 15); • socialinei sferai (apie 51), iš jų: • švietimui (beveik 30); 1. sveikatos apsaugai (1/3), iš jų: 4. valstybės valdymas (>8); 5. krašto apsaugai (apie 4); 6. viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai (12,5); • kitos nepaskirstytos išlaidos (apie 9, nuo 2000 metų sumažės). Be to, be nacionalinio biudžeto yra ir socialinio draudimo biudžetas. Lietuvos nacionalinio biudžeto apimtys: Pajamos mlrd.Lt Išlaidos mlrd.Lt Deficitas mln.Lt 1997 8,2 8,6 375 1998 9,4 9,9 538 2000 (prognozė) 11,4 12,6 1 200 2. Tikslinė fiskalinė politika ir ekonomikos stabilizavimas. Subalansuoto biudžeto multiplika­torius Tikslinė (diskretinė) fiskalinė politika yra valstybės išlaidų ar mokesčių sąmoningas reguliavimas siekiant mažinti verslo aktyvumo svyravimus, užtikrinti visišką užimtumą esant minimaliems infliacijos tempams (1 –3). Šią idėja pirmasis iškėlė J.M.Keynes’as (po didžiosios depresijos). Jis pasiūlė mažinti verslo svyravimus (įveikti nuosmukį) keičiant vyriausybės išlaidas ir mokesčių normas. Uždaroje ekonomikoje: Y  80 + 0,6 * Y + 40 AE  Y  300 Tarkime, kad vyriausybės išlaidos 80, tuomet: AE1  Y1  80 + 0,6 * Y + 40 + 80 AE1  0,4 * Y  200 AE1  Y1  500 Vyriausybė, norėdama išleisti, turi turėti, ką išleisti. Ji nieko nekuria, o mokesčių būdu surenka iš gyven­tojų ir firmų. Tarkime, kad vyriausybė surenka tiek, kiek išleidžia. Biudžetas subalansuotas. Kas atsitiks BVP? AE2  Y  80 + 0,6 (Y – 80) + 40 + 80 AE2  Y  80 + 0,6Y - 48 + 40 + 80 AE2  0,4 * Y  152 AE2  Y2  380 Vartojimas: 80 * 0,6  48, taupymas: 80 * 0,4  32. Jų suma – 80. Iš čia nesunku pastebėti, kad vyriausybė, didindama savo išlaidas, o tuo pačiu ir visuminę paklausą, gali sumažinti verslo nuosmukį. Tą patį ji gali pasiekti ir mažindama mokesčių normą. Vyriausybė mažina ver­slo cikliškumą: • buvo atveju padidindama mokesčius, sumažindama išlaidas; • recesijos atveju – sumažindama mokesčius, padidindama išlaidas. Y  a + bY – bYt + I +G Y  a + b (1-t) Y + I + G Y ( 1 – b(1-t))  a + I + G Y  (a + I + G)/ [(1 – b(1-t)] čia m – multiplikatorius, esant subalansuotam biudžetui. Suprantama, kad vykdant ekspansinę politiką, t.y. didinant valstybės išlaidas arba mažinant mokesčių normas, susidaro biudžeto deficitas. Tuo tarpu vykdant restrikcinę politiką, t.y.mažinant valstybės išlaidas ar didinant mokesčių normą, dalį susidaryti biudžeto perteklius, kurį galima panaudoti: • padengti anksčiau susidariusį įsiskolinimą: grąžinti skolą užsieniui arba išpirkti anksčiau išleistus VVP; • išimti tą kiekį iš apyvartos. Jei susidaro biudžeto deficitas (vykdant ekspansinę politiką), jis finansuojamas tokiais būdais: • išleidžiant ir parduodant vyriausybės vertybinius popierius: vekselius (1 – 6 mėn.) arba obligacijas (išpir­kimo laikas – nuo 1 iki 25 metų); • skolinantis užsienyje. Rinkos šalių ekonomikos yra stabilios, todėl yra didelis pasitikėjimas vyriausybės vertybiniais popieriais. Manoma, kad investuoti į VVP – vienas iš patikimiausių būdų. Svarbiausios nepasitikėjimo VVP priežas­tys: • jei vyriausybė daug prasiskolinusi, kyla abejonių, ar ji galės išpirkti; • kyla abejonių dėl valiutos kurso stabilumo. 3. Netikslinė fiskalinė politika. Automatiniai stabilizatoriai Valstybės išlaidos ir mokesčiai keičiantis verslo aktyvumui kinta taip, kad jie automatiškai atlieka ūkio sta­bilizavimo funkciją. Bumas – padidėja užimtumas, vyriausybei reikia mažiau mokėti nedarbo pašalpų – sumažėja vyriausy­bės išlaidos. Didėja gyventojų ir firmų pajamos. Dėl to didėja mokesčių suma. Be to, esant progresy­vinei mokesčių sistemai, didėja ir pati mokesčių suma. Reikia skirti vidutinę ir ribinę mokesčių normą: • vidutinė mokesčių norma – tai mokesčių suma, padalinta iš asmenų, šeimos pajamų; • ribinė mokesčių norma – dalis papildomo piniginio vieneto pajamų, kuri turi būti sumokėta kaip mokes­čiai. Pajamos Pajamos - 1000 Mokesčių suma T Vidutinė mokesčių norma ATR Ribinė mokesčių norma MTR (1) (2) (3) [(3)/(1)]*100  (4) (5) 18 000 8 000 2 000 11,1 25 30 000 20 000 5 000 16,6 25 60 000 50 000 12 500 20,8 25 100 000 90 000 22 500 22,5 25 4. Pusiausvyros BVP uždaroje, mišrioje ekonomikoje ir potencialusis BVP. Recesinis ir inflia­cinis tarpsniai G1  G0 + G Y1 nei darbo vietų. • Darbuotojų kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai (daugiau pasitaikantis atvejis). Šve­di­joje ilgą laiką nedarbas buvo 6-8 , o laisvų darbo vietų daigiau nei bedarbių. Tačiau tos vietos rei­kalavo aukštos kvalifikacijos. Lietuvos švietimo politika ir pačių tėvų nerūpestingumas lems, jog į rinką ateis neturintys kvalifikacijos žmonės. Buvusios Lietuvos proftechninės mokyklos lėtai persi­tvarko, kad ruoštų specialistus dabartiniam ūkiui. Nusikaltimai ir bedarbytės susiję. Tradiciškai skiriamos trys nedarbo rūšys: • Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba, ieško­dami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ir išteka; gimdo, augina vaikus. Tekamasis nedar­bas daugiau būdingas jaunimui. Trumpai tariant, tekamajam nedarbui priskiriami tie, kurie arti­miausiu metu tikisi rasti darbo (Japonijoje dirba ilgai vienoje vietoje). Šiaip patariama kas 7 metai kopti karjeros laiptais. • Struktūrinis nedarbas. Šis terminas apibūdina tokius bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotar­piui ir turi maža vilties rasti adekvatų darbą. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kurį iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų pakankamai daug, tačiau darbo netekusių profesinis pasi­rengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Daugelis darbininkų keičia kvalifika­ciją. Vadinasi norint, gauti nedarbą neišvengiamai turi persikvalifikuoti. Paplitęs šūkis: “dirbu ir mo­kausi”. Siekiant mažinti struktūrinį nedarbą reikia plėtoti perkvalifikavimo sistemą, t.y. kad žmonės praradę darbą dėl struktūrinių ūkio pokyčių, turėtų galimybę įsigyti naują specialybę. Pvz.: JAV per­kvalifikavimo sistemai skiriama > 1/3 lėšų skiriamų švietimui ir mokslui. • Ciklinis nedarbas (žr. žemiau). Tiek tekamasis, tiek struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai. Todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktū­rinis nedarbas, tai galima teigti, kad tos šalies pusiausvyros BVP sutampa su potencialiu BVP. Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro ~ 6  nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei ne­darbo lygis neviršija 6  nuo civilinės darbo jėgos, sakoma, kad šalyje yra visiškas užimtumas. Visiškas užimtumas nereiškia, kad nėra nedarbo. Taip nebūna. Ciklinis nedarbas Ciklinis nedarbas yra susijęs su verslo cikliškumu, taigi jo priežas­tys – makroekonomikos lygmenyje. Cik­linį nedarbą gimdo nepa­kankama darbo paklausa, ciklo recesijos fazėse. Ta priklauso­mybė tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo yra tokia: Atsiradus cikliniam nedarbui bendras nedarbo lygis viršija natūralųjį nedarbo lygį (~ 6 ). Nedarbo kaštai ir A.Okun’o dėsnis Ekonominiu požiūriu nedarbas – ne visiškai išnaudojami turimi ekonominiai ištekliai. Todėl šalies pusiau­svy­ros BVP yra mažesnis už potencialųjį BVP. Šį sąryšį atskleidė Arthur Okun (JAV). u – nedarbas. Iš šios formulės sužinoma kiek pusiausvyros BVP (Y) yra mažesnis už potencialųjį BVP procentais. Pvz., pus. nedarbas yra lygus 11 , o potencialus nedarbas – 6 , tuomet pusiausvyros BVP yra 2.5*(11 - 6) = 12.5  mažesnis už potencialųjį BVP. Socialiniai kaštai Darbo netekę, praranda ekonominį pagrindą. Daugiausia nukenčia jų vaikai, negalintys gauti išsilavinimo, pakankamai maistingo maisto ir t.t. Taip skurdas gimdo skurdą. Nedarbas skatina ir kitas socialines nege­ro­ves – alkoholizmą, narkomaniją, vagystes ir pan. Užimtumo didinimo priemonės 1. Investuojamo pelno neapmokestinimas. 2. Biurokratijos mažinimas (laisviau kurti firmas, pirkti žemę). 3. Viešųjų darbų organizavimas. 4. Perkvalifikavimo sistemos plėtimas 5. Subsidijos persikeliantiems dirbti į tas vietoves kur didesnė darbo paklausa. 6. Išteklių relokacijos skatinimas. 7. Darbo apmokėjimo tvarkos keitimas: darbo užmokestį susieti su firmos vidutinėmis pajamomis. (2/3 nuo vi­dutinių pajamų = DU fondas). 8. Plačiau naudoti dalinį nedarbą, kai dirbama ½ dienos ar savaitės. INFLIACIJA, JOS ATMAINOS, PASEKMĖS IR PRIEŽASTYS 1. Infliacijos esmė ir atmainos 2. Infliacijos pasekmės 3. Infliacijos priežastys 4. Ryšys tarp infliacijos lygio ir nedarbo lygio. A.W.Phillips’o kreivė. M.Friedman’o ir E.Phelps’o alternatyva 5. Ar galima kontroliuoti infliaciją? Infliacijos esmė ir atmainos Infliacija – besitęsiantis, nuolatinis bendro kainų lygio kilimas arba piniginio vieneto perkamumo pajėgumo nuolatinis mažėjimas. Iš čia seka, kad: 1. infliacija yra fenomenas susijęs su pinigų pasiūla. 2. infliacija yra besitęsiantis procesas, nuolatinis kainų kilimas, o ne didesnės kainos. 3. infliacija yra ne atskirų prekių / paslaugų, o bendro kainų lygio kilimas. Infliacijos tempus rodo CPI ir BVP defliatorius. Priklausomai nuo infliacijos metinių tempų skiriamos šios at­mainos: 1. Šliaužianti (saikinga). Ji yra kai kainų pokytis per metus siekia išsivysčiusiose šalyse iki 10 , o besivystan­čiose iki 20 . Jai esant pinigų perkamasis pajėgumas mažėja lėtai. Pirkimo pardavimo sutartys gali būti sudaromos esamomis kainomis. 2. Šuoliuojanti. Kai infliacijos metiniai tempai išsivysčiusiose šalyse būna 11-100 , besivystančiose šalyse 21-200 . Jai esant pinigai greitai nuvertėja. Visi siekia atsikratyti grynųjų, juos materializuoja. Tokia inflia­cija dezorganizuoja ekonominį gyvenimą. 1990 m. Lietuvoje infliacijai peraugus į šuoliuojančią, žmonės masiškai ėmė indėlius, iššlavė parduotuves. Turtingi kaupė užsienio valiutą, pirko auksą, prabangos pre­kes. 1991 m. infliacijai peraugus į hiperinfliaciją iš esmės nuvertėjo grynieji pinigai ir indėliai. Liko barteriniai mainai. 3. Hiperinfliacija. Kai metiniai tempai 500-1000 . Esant hiperinfliacijai visiškai komplikuojasi šalies ūkinis gyve­nimas, krenta pragyvenimo lygis. Apmiršta investicinis procesas, gyvenamųjų namų statyba. Šuo­liuojanti infliacija, hiperinfliacija beveik visada reiškia ir stagnaciją. Stagnacija – kai už didėjančias pajamas galima nusipirkti nuolat mažėjantį prekių/paslaugų kiekį. Tomis sąlygomis ekonomika patiria itin gilią dep­resiją. Infliacija Lietuvoje: 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 383  1163 189 72 39 13.1 8.4 1.8 0.5 Infliacijos rekordininkė – Vengrija. Prieškarinis forintas 1946 08 buvo lygus 829 kotiljonams (22 nuliai). 1923 Vokietijoje kainos padidėjo 1.300.000.000.000 kartų. Infliacijos pasekmės Tai priklauso nuo to: 1. Ar infliacija netikėta/laukiama ? 2. Kokie yra infliacijos tempai ? Skaudesnės pasekmės kai infliacija yra netikėta, o jos tempai dideli. Pasekmės: 1. Pinigų savininkų nuostoliai. Šie pinigai nuvertėja, perkamasis pajėgumas sumažėja. Firmos t.p. patiria nuosto­lius, nes nuvertėja jų apyvartinės lėšos. 2. Kreditinių institucijų nuostoliai (finansiniai tarpininkai taiko kintamą palūkanų normą). 3. Obligacijų pirkėjų nuostoliai. Visi pirkėjai yra kreditoriai. Jie gauna palūkanas tam tikrais intervalais. Jų inves­tuoti pinigai nuvertėja, t.p. ir palūkanos. Todėl obligacijų kaina krenta ir infliacija didėja. 4. Verslo ir dirbančiųjų nuostoliai. Darbo užmokesčio didėjimas atsilieka nuo infliacijos didėjimo tempų. Nuken­čia soc. darbuotojai, nuvertėja apyvartinės lėšos. 5. Mokesčių mokėtojų nuostoliai. Mokesčių sistema progresyvi. Iš infliacijos laimi: 1. skolininkai; 2. vyriausybė (trumpalaikis); 3. politikai. Infliacijos priežastys Infliaciją gali sukelti daug priežasčių. Svarbiausios – per didelis pinigų pasiūlos didėjimas, perteklinė pinigų emisija. Kaip rodo pasaulio patirtis ilgai besitęsianti ir reikšminga infliacija negali būti nesant perteklinei pinigų emisijai. Kai pinigų pasiūla ilgą laiką viršija BVP didėjimo tempus, tai būtina ir pakankama sąlyga nuolatiniam kainų lygio kilimui. Negalima tvirtinti, kad pinigų pasiūla yra vienintelis veiksnys. Pvz., kai kurie veiksniai (pinigų apyvartos greičio paspartėjimas) gali sukelti kainų padidėjimą. Jei pinigų pasiūla didėja saikingai (iki 5  kas­met), tai infliacija neviršija 2-3  per metus. Iš išorinių veiksnių reikia paminėti: • staigus ir žymus energetinių ir mineralinių išteklių kainų padidėjimas tarptautinėje rinkoje. • staigus eksporto galimybių sumažėjimas. Konkrečios infliacijos priežastys 1. Visuminės pasiūlos sąlygota infliacija Pusiausvyros BVP = BVPpot. Pradinė situacija AS0, AD0, E0, P0, Ypot. Tarkime AD Y1>Ypot., P0P1 Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminės paklau­sos. Tačiau eko­nomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali, nes tai reikštų, kad nedarbas aukštesnis už natūralų. Dėl P, AS mažėja. P2 didėja iki P3 – AS sąlygota in­fliacija. 2. Visuminės paklausos sąlygota infliacija AD didėjimas gali būti ne vienkartinis aktas, o ilgalaikis procesas. Ekspansinė makroekonominė politika įgalina ilgesnį laiką didinti pi­nigų paklausą. Padidėjus AD, o kartu ir kainoms, AS mažėja. Po to vėl didinama AD. 1) AD0AD1 2) P0P1 3) AS0AS1 4) AD1AD2 Ilgą laiką pusiausvyros BVP didesnis už potencialų, o nedarbo lygis didesnis už natūralų. Taigi centrinis ban­kas ir valdžia imsis restriktinančios politikos, taigi ilgainiui AS1AS2. AS sąlygota infliacija - P0P4 Yra teorijų, teigiančių, kad gali būti ir infliacinė recesija, t.y. kai politikai, siekdami sumažinti nedarbo lygį didina AD, o dėl to vėl mažėja AS ir ilgoką laiką. Tokiu atveju valstybė tikriausiai vykdys ekspansinę politiką. AD0  AD1, Y0  Ypot. (Y1), nedarbo lygis mažėja iki natūralaus, tačiau padidėjus P, AS0  AS1, AD1  AD2, P2  P3, P0  P4 – infliacinė recesija 3. Kaštų sąlygojama infliacija Infliacijos priežastimi gali būti monopolinės jėgos ekonomikoje. Monopolijos ir oligopolijos turi monopolinę ga­lią, taigi ir galimybę didinti P ir gaminti daugiau nei leidžia technologinės galimybės. Monopolinę galią gali tu­rėti išteklių rinka, pvz. darbo sąjungos, taip pat monopolijos prekių ir paslaugų rinkoje. Pirmuoju atveju mono­polijos didina ekonominių išteklių kainą, antru atveju – prekių ir paslaugų. Toks kainų didėjimas sukelia kaštų sąlygotą infliaciją, dėl kurios AD kreivė slenkasi į kairę ir didėja P. Dėl monopolinių galių P . P0  P1 (kaštų sąlygojama infliacija). 4. Kainų – darbo užmokesčio infliacinė spiralė. Tarkime, kad padidėjo prekių ir paslaugų kainos. Dėl to sumažėja realusis darbo užmokestis. Suprantama, kad dirbantieji, jų darbo sąjungos sieks, kad realusis darbo užmokestis nesumažėtų, t.y., kad nominalusis darbo užmokestis padidėtų bent jau tiek pat, kiek jau padidėjo prekių ir paslaugų kainos. Padidėjus nomina­liajam darbo užmokesčiui, brangsta prekių gamybos kaštai, dėl ko vėl didėja prekių ir paslaugų kainos. Dir­bantieji vėl reikalauja didinti nominalųjį darbo užmokestį tiek, kad realusis nesumažėtų. Šis sąryšis tarp prekių kainų didėjimo ir darbo užmokesčio didėjimo (ar atvirkščiai) vadinamas kainų – darbo užmokesčio infliacine spirale. Ji bus nutraukta, kai abi ar viena pusė supras šio proceso beprasmiškumą. Pirminė priežastis gali būti ir darbo užmokesčio didėjimas dėl dirbančiųjų darbo sąjungų reikalavimų. Padidėjus darbo užmokesčiui, di­dėja darbo kaštai, didėja kainos. 5. Pasiūlos šokas. Tai yra staigus ir žymus energetinių ir mineralinių išteklių kainų šuolis. Jis ženkliai padidina daugelio prekių ir paslaugų kainas. AS0  AS1, P0  P1. Ekonomika ilgai taške E1 egzistuoti negali, dėl to vykdoma ekspan­sinė fiskalinė politika. AD0  AD1, P1P2. 1979 – 80 m. kai vyko II šokas, JAV federalinės rezervų sistemos prezidentas sumažino pinigų pasiūlą ir greitai pristabdė infliaciją. Tačiau nedarbas 1982 – 1983 m. pasiekė 9,5 %, JAV patyrė ilgokai trunkančią re­cesiją. Be to, sumažinus pinigų pasiūlą, trumpam sumažėjo r*, bet ilguoju laikotarpiu, r išaugo gana ženkliai dėl pinigų stygiaus. Tai pristabdė investicijas. 6. Racionalūs lūkesčiai Ši teorija teigia, kad ūkio subjektai formuoja savo lūkesčius apie būsimą ekonominio aktyvumo kursą, kainas, remdamiesi patyrimu, ekonominėmis žiniomis, specialisto komentarais ir tokiu būdu vengia kartoti praeityje darytas klaidas. Žmonės gali formuoti lūkesčius ne tik remdamiesi patyrimu, bet ir disponuodami informacija apie planuojamas makroekonomines priemones, pvz. valstybės biudžeto išlaidų didėjimo tendencijas. Be to, per visas žiniasklaidos priemones, specialistai komentuoja vyriausybės priemones ir pasekmes. Jų poveikį užimtumo lygiui, kainų lygiui ir t.t. Jei centrinis bankas planuoja didinti pinigų pasiūlą, siekdamas mažinti ne­darbą ir didinti realų BVP, tai ūkio subjektai žino, kad galima laukti žymesnio kainų augimo, todėl dirbantieji reikalauja išankstinio DU didinimo, o darbdaviai sutinka su tokiais reikalavimais, nes žino, kad padidėjus AD, jų prekių kainos taip pat padidės. Todėl racionalių lūkesčių teorijos atstovai teigia, kad padidinus pinigų pa­siūlą, tepadidėja tik infliacija, o nedarbo lygis ir realus BVP nekinta. T.y. jie teigia, kad pinigai yra neutralūs. Skiriami adaptyvūs ir koreguojantys lūkesčiai. Adaptyvių lūkesčių teorija yra teorinė prielaida, teigianti, kad ūkio subjektai ekstrapoliuoja ekonominės rai­dos tendencijas praeityje. Pvz., jei pernai infliacija siekė 5 %, tai jie tiki, kad šiemet infliacija bus 5 % ir siekia DU pasisinti 5 %. Tačiau tikrovėje infliacija gali padidėti 8%, taigi darbuotojai pralaimi. Infliacija gali būti ir že­mesnė (2 %). Taigi šie lūkesčiai nėra racionalūs. Tuo tarpu racionalių lūkesčių teorija (neoklasikinės ekonominės minties širdis) teigia, kad žmonės ne tik žiūri į praeitį, bet analizuoja, prognozuoja būsimus įvykius, t.y. įvertina vykdomosios valdžios ir centrinio banko pastangas. Grafiškai galima pavaizduoti taip: Žinoma, kad valdžia planuoja vykdyti ekspansinę politiką ir žinoma, kad dėl to infliacija padidėja atitinkamu dydžiu (P0  P1). Ekonomika ilgai funkcionuoti esant bumui negali. Taigi AS0  AS1. Darbuotojai sieks, kad jų darbo užmokestis būtų padidintas tiek pat, kiek padi­dėjo kainos. Tokie veiksmai pa­ralyžuoja makroekonominę politiką. Racionalių lūkesčių teoriją pirmasis iškėlė Mat. Ji ilgainiui buvo pamiršta. Ją priminė Luckas bei kiti ekono­mistai. Dėka jų ši teorija buvo pripažinta, nors susilaukė ir kritikų. Luckas už šią teoriją gavo Nobelio premiją. Ekonomistai, prieštaraujantys šiai teorijai nurodo tokius argumentus: 1) ilgalaikiai kontraktai. Dėl jų padidėjus DU, kainos nebūtinai kyla, nes sudaryti ilgo laiko kontraktai, todėl kainų kitimas atsilieka nuo ekspansinės pinigų arba fiskalinės politikos; 2) žaliavų, medžiagų atsargos. Kiekviena firma turi tokių atsargų, kurios pirktos mažesnėm kainom. Todėl padi­dėjus AD, prekių kainos kurį laiką gali išlikti pastovios, ar didėti mažiau; 3) infliacijos deficitas. Firmos greičiau gauna informaciją apie savo prekių paklausos pokyčius, kas dar nereiš­kia AD padidėjimo, todėl iškart dar nedidinamos kainos, o tiesiog didinama gamybos apimtis; 4) “Meniu” kaštai. Ryšys tarp nedarbo ir infliacijos lygio. Phillips’o kreivė Anglų ekonomistas A.W.Phillips’as nagrinėjo nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kitimo sąryšį D. Britanijoje nuo 1862 iki 1957 m. 1958 m. jis paskelbė straipsnį, kuriame rašoma: “mažėjant nedarbo lygiui, spartėja darbo užmokesčio augimas. Kreivė, rodanti šį sąryšį juda aukštyn į kairę”. Kadangi nominalaus darbo užmokesčio didėjimas atspindi infliacijos tempus, tai kiti ekonomistai šią išvadą pritaikė nedarbo lygio ir inflia­cijos tarpusavio sąveikai. Tas sąryšis yra toks: mažėjant nedarbo lygiui, spartėja infliacijos tempai ir atvirkščiai. PC – Phillips’o kreivė. Jos nuolydis rodo, kiek procentų padidėja in­fliacija, nedarbo lygiui sumažėjus 1 %. 1961 m. JAV prezidentu išrinktas Kenedis pateko į tokią situaciją: Kenedis atsidūrė taške A. Po jo nu­žudymo pre­zidentas Džonsonas norėjo judėti link taško B, tačiau at­sidūrė taške C. Tai ryškiausias pa­vyz­dys patvirtinantis Filipso kreivę. Toliau M.Friedman’as ir A.W.Phillips’as analizuodami šią kreivę priėjo išvados, jog ilguoju laikotarpiu Filipso kreivė vertikali. Tiksliau vyksta svyravimas apie natūralų nedarbo lygį, todėl LRPC yra vertikali. ILGOJO LAIKOTARPIO EKONOMIKOS AUGIMAS 1. H.Domar’o ekonomikos augimo modelis 2. R.Solow ekonomikos augimo modelis a. kapitalo augimas b. kapitalo lygio auksinė taisyklė c. ilgojo laikotarpio ekonomikos augimo svarbiausi veiksniai. ▪ taupymo normos kitimas ▪ gyventojų skaičiaus didėjimas ▪ technologinė pažanga. 3. Naujos ekonominio augimo teorijos 4. Politikos poveikis ekonomikos augimui. H. Domar’o ekonomikos augimo modelis Tarkime, kad produkcijos kiekis, tenkantis kapitalo vienetui yra K (kuris yra pastovus), tai kapitalo grąža Y/Kk. Viena iš uždaros privačios ekonomikos sąlygų-- SI. S s*Y I s—taupymo norma. Pajamų pokytis: Y K*k K I (grynosios investicijos) K s*Y Y s*Y*k \:Y Y/Y s*k Y/Y— pajamų augimo tempai Šis modelis sukurtas 1939-47 m. 1) Kapitalo grąža yra pastovi. 2) Kadangi Y/K pastovus, tai ir K/N const. (N— dirbančiųjų skaičius) Šis modelis buvo vienintelis iki 1950-1960m. R.Solow ekonomikos augimo modelis Kapitalo augimas 1950-1960 m. Nobelio premijos laureatas R.Solow išplėtojo ekonomikos augimo modelį, kuriame atsklei­džiamas sąryšis tarp kapitalo kaupimo ir ekonomikos augimo. Jo modelis įgalina atsakyti į tris pagrindinius klausimus: 1) koks yra ryšys tarp šalies LR gyvenimo lygio ir tokių svarbiausių veiksnių kaip taupymo norma, gyventojų skaičiaus didėjimo tempas, technologinės pažangos tempas iš antros pusės. 2) kaip kinta šalies LR ekonomikos augimo tempai? 3) ar egzistuoja ekonominės jėgos, kurios įgalintų neturtingas šalis pasivyti išsivysčiusias šalis pagal gyve­nimo standartus. Tarkime, kad gyventojų skaičius yra N ir kasmet didėja n tempu. Kapitalo kiekis K. YF(K,N) R.Solow nagrinėja uždarą privačią ekonomiką, kurioje YC+I, CY-I Kadangi gyventojų ir dirbančiųjų skaičius laikui bėgant kinta, tai Y, C, ir K skaičiuojamas vienam dirbančiajam (R.Solow daro prielaidą, kad dirbančiųjų skaičius sudaro pastovią dalį nuo gyventojų skaičiaus): YY/N CC/N, čia N— dirbančiųjų skaičius. KK/N R.Solow modelio tikslas – paaiškinti, kokie veiksniai turi poveikį pajamoms, vartojimo ir kapitalo kiekį tenkantį vienam gyventojui. YF(K,N) |:N Y/NF(K/N*N/N) yf(k) - pajamos vienam dirbančiajam priklauso nuo kapitalo kiekio tenkančio vienam dirbančiajam. Pastaroji lygybė rodo, kad pajamų apimtis, tenkanti 1 dirbančiajam priklauso nuo k, tariant, kad produktyvumas nekinta ir lygus 1. f(k) didės lėtėjančiais tempais, nes didėjant k, kapitalo ribinis produktas mažėja. F(k) kreivės nuolydis rodo kapitalo ribinį produktą. Iš R.Solow modelio seka viena svarbi išvada: nekintant pro­duktyvumui, ekonomika ilguoju laikotarpiu pasiekia pastovią būseną. Tai situacija, kai y, c, k nekinta. Kokios reikalingos sąlygos, kad palaikyti pastovią būseną: 1) žinome, kad naudojant kapitalas dėvisi, todėl jį reikia atsta­tyti. Jei kapitalo nusidėvėjimo norma , tai atstatyti reikia *K; 2) kai gyventojų tempas didėja n tempu, tai ir kapitalas turi didėti n tempu, kad jo kiekis, tenkantis vienam dirbančia­jam nepakistų. n  n*K Kapitalo kiekis, reikalingas palaikyti pastovią būseną: (K+nK)(+n)K kadangi CY-I, tai CY-(+n)K |:N  ir n – absoliutūs dydžiai C/NY/N-(+n)*K/N vienam gyventojui cy-(+n)k vartojimas vienam dirbančiajam Pastaroji lygybė rodo sąryšį tarp c ir k, esant pastoviai būsenai. Kadangi užda­roje privačioje ekonomikoje SI, o i (I vienam dirbančiajam), s (S vienam dir­bančiajam) s*ys*f(k) tikrosios investicijos is*f(k) Pastovi būsena bus, kai s*f(k) (+n)k Kai taupymo norma s-const., tai Isf(k). Jei pradžioje yra k1, tai kapitalo lygis didesnis, nes tikrosios investicijos sf(k) yra daugiau už pastovios būse­nos investicijas (+n)*k, tai k didėja ir atvirkščiai. Taigi pastovi būsena k*. Kapitalo lygio auksinė taisyklė Svarbu rasti tokį k, kuris įgalintų pasiekti aukščiausią įmanomą vartojimo lygį vienam skaičiuo­jant vienam dir­ban­čiajam. Pa­stovi būsena, kuri užtikrina aukš­čiau­sią vartojimo lygį vadinama ka­pitalo kaupimo auksine tai­syk­le. Žinome, kad uždaroj privačioj ekonomikoj cy-I. c*f(k*)-sf(k*) Iš lygybės išeina, kad aukš­čiau­sias pastovios būsenos vartojimas lygus skirtumui tarp pastovios būsenos pajamų vienam dir­bančiajam ir pastovios būse­nos investicijų, skaičiuojant vienam dirbančiajam. Jei k1k*, tai vartojimas mažesnis Jei kk*, tai vartojimas mažesnis Jei k1k*, tai tuomet reikia sumažinti taupymo normą. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimo svarbiausi veiksniai Taupymo normos kitimas Taupymo normos padidėjimas uždaroje privačioje ekonomikoje didina investicijas ir įgalina pasiekti naują pa­stovią būseną, kai k2*k1*. Dėl taupymo normos padidėjimo, didėja tikrosios investicijos, o kartu ir k, Kai yra s1, tai i1s1f(k)-k1* yra senoji pastovi būsena. Jei s1 didėja, tai i didėja tai i2s2f(k)-k2* yra nauja pastovi būsena. Jei s didėja nuo s1 iki s2, investicijų funkcija slenka iš s1f(k) aukštyn į s2f(k). Dėl to pasiekiama nauja pastovi būsena su didesniu kapitalo lygiu (k2*). Suprantama, kad dėl to padidės pajamos vienam dirbančiajam bei vartojimas vienam dirbančiajam. R.Solow modelis rodo, kad taupymo norma s yra svarbiausias pastovios būsenos kapitalo veiksnys. Gyventojų skaičiaus didėjimas Kas atsitiks su pastovios būsenos kapitalo kiekiu 1 gyventojui, jei gyventojų daugėjimo tempai paspartėja nuo n1 iki n2? Akivaizdu, kad pastovios būsenos investicijos padidėja nuo (+n1)k(+n2)k. Jei nekinta tau­pymo norma ir tikrosios investicijos, tai pastovios būsenos kapitalo kiekis, tenkantis 1 dirbančiajam, sumažėja nuo k1* iki k2*. Jei k2*

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!