Makroekonomikos medžiaga egzaminui

Visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), naudojant šalies ekonomikos išteklius, rinkos kainų suma vadinama bendruoju vidaus produktu (BVP) (gross domestic product - GDP). ; čia BVP - bendrasis vidaus produktas, Lt; i =1, 2, …, n - prekių grupių skaičius; qi - i-osios prekių grupės prekių kiekis, vnt.; Pi - i-osios prekių grupės prekės kaina, Lt. Darbo jėga (LF - labour force) - visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai. Užimti gyventojai (L - employment) - tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą ar esantys įkalinimo įstaigose. Bedarbiai (U - unemployment) - tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui. Nedarbo lygis (UR - unemployment rate) - tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, tačiau nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška.  ; čia UR - nedarbo lygis, žm. sk.; LF - darbo jėga, žm. sk.; U - bedarbiai, žm. sk.; L - užimti gyventojai, žm. sk. Trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida: gamybos apimties mažėjimas sukelia nedarbo lygio didėjimą, o gamybos apimties padidėjimas - atvirkščiai, mažina nedarbo lygį. Todėl gamybos apimties kitimo analizė glaudžiai susijusi su nedarbo lygio svyravimų tyrimu. Tikriausiai nėra sudėtingesnio, paliečiančio visus, klausimo, kaip kainų augimas. Realiame gyvenime kainos nuolat kinta: vienos prekės brangsta, kitos - pinga, be to, šie procesai vyksta netolygiai. Todėl nustatant kainų pasikeitimą būtina žinoti bendrąjį kainų lygį. Bendrasis kainų lygis (gross price level) - tai vidutinis kainų lygis, nustatomas kainų indekso pagalba. Indeksas (index) - tai vieno ir to paties reiškinio dviejų būsenų palyginimo rodiklis. Kainų indeksas (price index) - rodiklis, parodantis kainų pokyčius esamuoju laikotarpiu, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis. I1100 , čia I1 - esamųjų metų kainų indeksas; P0 - bazinių metų kainos; P1 - esamųjų metų kainos; 1 - lyginamųjų metų duomenys, kuriuos priimta vadinti baziniais; 0 - bazinių metų duomenys, kurie naudojami kaip lyginamoji bazė. Kainų indekso pagalba galima: 1) nustatyti įmonių ekonominių procesų pokyčius. Pavyzdžiui, galima apskaičiuoti šalyje pagaminto produkto apimties, gyventojų išlaidų prekėms ir paslaugoms įsigyti ar investicinių išlaidų ir t.t. pokyčius per metus; 2) apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką ekonominių procesų pokyčiuose. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kaip pasikeitė nacionalinio produkto apimtis šalyje per metus pakitus kainoms ar gamybos apimčiai; 3) ekonominius procesus palyginti ne tik su praėjusiu laikotarpiu (lyginant laike), bet ir su kita valstybe (lyginant erdvėje), bei su normatyviniais rodikliais. Pavyzdžiui, įdomu sužinoti ne tik pagaminamo Lietuvoje nacionalinio produkto vienam gyventojui per metus apimtį, bet ir Pabaltijo valstybėse ar turtingiausiose pasaulio valstybėse. 4) jeigu indeksų reikšmės skaičiuojamos kiekvieniems metams iš eilės, tuomet galima atlikti palyginamąją jo kitimo analizę. Kai kainų indeksas analizuojamu laikotarpiu viršija bazinių metų lygį (100), tuomet galima daryti išvadą, kad kainų lygis per šį laikotarpį padidėjo. Kai kainų indeksas sumažėja lyginant su bazinių metų lygiu (100), tai tuomet - kainų lygis šalyje mažėja. Kainų indekso didėjimas, lyginant su lyginamąja baze, rodo infliaciją, o sumažėjimas, priešingai - defliaciją. Infliacija (inflation) - prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu. Defliacija (deflation) - prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. Infliacijos (defliacijos) padidėjimo tempai nustatomi kaip kainų procentinis pasikeitimas: 100, čia - infliacijos padidėjimo tempai; Pt - esamojo laikotarpio kainos; Pt-1 - praėjusio laikotarpio kainos. Infliacijos didėjimo tempai nustatomi: 100, čia - infliacijos didėjimo tempai. Vartojimo paklausa ir vartojimo funkcija. Ribinis ir vidutinis polinkis vartoti Paprastumo dėlei nagrinėjame privačią uždarą ekonomiką, kai nėra vyriausybės ir užsienio prekybos sektorių. Šioje ekonomikoje yra du būdai pagamintai produkcijai naudoti. Šie du būdai yra bendrojo nacionalinio produkto elementai ir pavaizduoti nacionalinių sąskaitų tapatybėje: Y = C + I, čia Y - supaprastintos ekonomikos pagaminto produkto apimtis; C - vartojimo paklausa; I - investicijų paklausa. Remiantis šia lygybe, o taip pat prielaida, kad visa pagaminta produkcija yra sunaudojama arba namų ūkiams vartoti arba taupyti. Namų ūkio gaunamos pajamos lygios ekonomikoje sukurtam produktui Y. Namų ūkis gauna pajamas iš darbo ir kapitalo nuosavybės ir sprendžia, kokią pajamų dalį vartoti, kokią - taupyti. Tokiu būdu: Y = S + C, čia - S - privataus ūkio santaupos. Ši lygybė rodo, kad visos pajamos sunaudojamos arba vartojimui, arba taupymui. Kairėje šios lygybės pusėje parodytos visos pajamos, o dešinėje - pajamų naudojimo kryptys. Vartojimas tiesiogiai priklauso nuo grynųjų (disponuojamų) pajamų. Kuo jos didesnės, tuo daugiau vartojama: šeimos, turinčios didesnes pajamas, vartoja daugiau nei šeimos su mažesnėmis pajamomis, o kraštuose, kur didesnės nacionalinės pajamos, yra didesnis ir vartojimo lygis. Šis ryšys tarp pajamų ir vartojimo išlaidų yra vartojimo funkcija. Vartojimo funkcija (consumption function) - vartojimo apimties priklausomybė nuo disponuojamų pajamų. C = C(Y), čia - C - vartojimas; Y - disponuojamos pajamos. Grafiškai C ir Y ryšys parodytas 1 paveiksle. Vartojimo funkcijos nuožulnumas yra ribinis polinkis vartoti. Ribinis polinkis vartoti (MPC - marginal propensity to consume) - vartojimo prieaugis, grynosioms asmeninėms (disponuojamoms) pajamoms padidėjus vienu vienetu.  1. MPC patikslina vartojimo funkciją taip: C= MPCY. MPC - dydis, kuriuo padidėja vartojimo apimtis, grynosioms asmeninėms pajamoms išaugus vienu vienetu. MPC didesnis už nulį ir mažesnis už vienetą. Reiškia, kiekvienas papildomas pajamų vienetas padidina vartojimą dydžiu mažesniu nei vienetas, likusi pajamų dalis gali būti taupoma. 1 pav. Vartojimo funkcija Vidutinis polinkis vartoti (average propensity to consume (APC)) - vartojimo apimties ir pajamų santykis. APC mažėja, didėjant pajamoms. Santaupos yra dideles pajamas gaunančių namų ūkių privilegija. Todėl dideles pajamas gaunantys taupo daugiau negu neturtingi. Šis postulatas, kad APC mažėja, yra ankstyvosios keinsistinės teorijos pagrindinė idėja. Dž.M.Keinsas laikė, kad pajamos, o ne palūkanų norma yra pagrindinis veiksnys, lemiantis vartojimą. Šis teiginys prieštarauja klasikinės ekonominės teorijos tvirtinimams, kad aukštesnė palūkanų norma skatina taupymą, kartais vartojimo sąskaita. Pirmieji vartojimo paklausos teorijos darbai priklauso Dž.M.Keinsui, kuris šio šimtmečio trečiame dešimtmetyje sukūrė teoriją, paaiškinančią masinio nedarbo ir gamybos nuosmukio priežastis. Dž.M.Keinsas, analizuodamas bendrąją paklausą, plačiai analizavo vartojimo funkciją, užrašė jos formulę ir išskyrė šiuos jos bruožus: 1) vartojimas C yra disponuojamų pajamų funkcija; 2)ribinio polinkio vartoti MPC dydis svyruoja tarp nulio ir vieneto, t.y. 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!