Makroekonomikos teorija egzaminui

GAMYBOS APIMTIES NUSTATYMAS NP-tai prekiu ir paslaugu visuma pagaminta per 1m.ir ivertinta rinkos kainomis.BNP-prekių ir paslaugų visuma, kurią sukuria tam tikros valstybės piliečiai.Produktas gali būti kuriamas tiek šalies viduje, tiek ir išorėje.BVP–prekių ir paslaugų visuma, sukurta tam tikros šalies teritorijoje.Įeina ir užsieniečių kuriami produktai.Šie rodikliai skiriasi tarpusavyje gryn.nuos.pajamomis-skirtumas tarp paj ir prod, kurias gauna musu subjektai uzsienyje ir uzsieniečiai musu salyje.BNP=BVP+gryn.nuos.paj.Jeigu ekonomika uždara BNP=BVP. NUSTATYMO BŪDAI 1.Gamybos būdas: sudedama visų galutinių prekių ir paslaugų vertė rinkos kainomis.Galutinė prekė - ta, kuri pasiekia galutinį vartotoją ir pasitraukia iš rinkos.Tarpinis produktas –likusi produkcijos dalis, naudojama tolesniam perdirbimui.Galutinio prod. skaičiavimo prasmė tam,kad išvengti apskaitos pasikartojimo. Praktikoje apskaičiuojama visų šalies įmonių metinė produkcijos apimtis ir atmetama pirktų medžiagų ar žaliavų vertė rinkos kainomis. Šis skirtumas vadinamas bendrąja pridėtine verte. Į BVP įtraukiama tik tai, kas pridedama kiekvienoje ūkio dalyje. Bendroji pridėtinė vertė = galutinio produkto vertė. Pagrindiniai ūkio sektoriai: Namų ūkiai – įmonių grupės, bendrai tvarkančios ūkį. N.ū.yra gamybos veiksnių tiekėjai, turėtojai, ten yra darbo jėga. Firmos – visų rūšių įmonės, siekiančios pelno. Valstybės sektorius- priklauso centrinės ir vietinės valdžios institucijos ir visos išlaikomos iš valstybės biudžeto įstaigos. Užsienio subjektai – tai užsienio kapitalo įmonės, bendros su užsieniu įmonės. Jeigu ūkyje yra 4 ūkio subjektai, tokia ekonomika vadinama atvira mišria ek. Jeigu yra pirm. 3 ūkio subjektai – uždara mišri ek. Jeigu yra pirm. 2 ūkio subj., - uždara privati ek. Vienų ūkio subjektų pajam. reiškia kt.ūkių subjektų išlaidas. BVP galima apskaič. ir kaip šalies bendrųjų išlaidų suma ir kaip šalies bendrųjų pajamų suma. 2.Išlaidų būdas: 1.Vartojimo išlaidos (C) –tai namų ūkių vartojimo išlaidos. 2.Investicijos (I) –tai privačių firmų vidaus investicijos. Invest. Yra 3 rūšių: Į pagr. kapitalą; į gyvenamų namų statybą; į gam. atsargų formavimą. Investic. susideda iš atstatomųjų(De), skirtų sunaudoto kapitalo atstatymui (jos gamybos neplecia, atstatymui skirtos lesos vadinamos amort.) ir grynųjų(In), kurios skirtos naujo kapitalo formavimui. I = In + De 3.Vyriausybes islaidos(G) – susideda iš dabartinio vartojimo išlaidų, valstyb. investic., transferinių išmokų (t.y. neatlyginamos išlaidos, kurias gauna individualūs asm., gyv., ar firmos.) Trasf.išmok. skaičiuojant BVP nėra įjungiamos būtent kaip vyriausyb. išlaidų dalis. 4.Grynasis eksportas (NX) – tai eksporto ir inporto skirtumas. NX = X – Z. Taigi, BVP islaidu budu lygus: BVP = C + I + G + NX 3.Pajamu budas Sudedamos visu ukio subjektu pajamos. Gamybos procesas taip pat yra ir pajamu susidarymo procesas. Naudojant pajamu apskaitos metodą, gaunama informacija apie šalies pajamu pasiskirstymą. Skiriamos 2 pajamu dalys: 1.gamybos veiksniu pajamos. Jas sudaro: a)darbo užmokestis(W), ir kitos soc.draudimo išmokos. b)Nuomos pajamos (R)-gaunamos uz nekilnoj turto nuoma; c)Palukanos(i) –piniginio kapitalo pajamos. Gali būti indėlių palūkanos, bankų gryn. palūkanos. d)Pelnas (π) –sudaro pelno mokestis valstybei + dividendai mokami akcininkams + nepaskirstytas pelnas (liekantis imonei). 2.Kitos pajamos: a)Amortizacija(De)- skirtos nusidėvėjimui padengti. Kol įrengimai nesusidėvi, jos yra laisvos(tuomet jos yra firmų pajamos) b)Netiesioginiai mokesciai(Ti)- yra itraukiami į prekių ir paslaugu kainas ir patenka į valstybės biudžetą, realizavus produkcija, t.y.,pradinės valst. pajamos. BVP = (W + R + i+ π) + De + Ti. Kiti pajamu rodikliai yra sie: 1)Nacionalines pajamos(NI) – jas sudaro gamybos veiksniu teikiamu pajamu suma arba t.y.uždirbtos pajamos. NI = W + R + i + π ; t.y. NI = BVP – (De – Ti) 2)Asmenines pajamos (Pi) – namu ukio ar seimos pajamos pries sumokant mokescius. Pi = NI – (soc. draudimo imokos+pelno mok. + +nepaskirstytas pelnas)+ +transferinės išmokos + +įmonių soc išmokos. 3)Disponuojamos pajamos(Di)- grynųjų asmeniniu pajamu dalis, liekanti sumokėjus mokescius. Di = PI –asm. pajamų mok.) NBVP IR RBVP Šalies gamybos apimtį lemia reali gamybos apimtis, jos pokyčiai bei kainų lygis. Kainų pokyčiai iškreipia gamybos apimties vaizdą. Sunku palyginti įvairiais m. sukurtą BVP, todel kainų pokyčius būtina atmesti, tuo tikslu skaičiuojami NBVP=Q2003*P2003 ir RBVP=Q2003*P2000. NBVP – gamybos apimtis, ivertinta tam tikru metu faktinemis kainomis RBVP – tu paciu metu gamybos apimtis, ivertinta tam tikru metu bazinemis kainomis. Baziniai metai pasirenkami laisvai, tu metu kainos vadinamos lyginamosiomis. NBVP= ∑qi1*pi1 RBVP=∑qi1*pi0. Kainų pokyčiams įvertinti naudojami kainų indeksai: 1)BVP defliatorius- visuotinis visų prekių ir pasl.kainų indeksas. Jis naudojamas kaip pagrindas realiajam BVP įvertinti. BVP defl = (NBVP / RBVP) * 100 %. BVPdef nustatomas sunkiai, todėl naudojamasi kt.indeksais. RBVP= NBVP/BVPdefl*100%. 2)CPI – vartotoju kainu indeksas – tai tam tikro prekiu ir paslaugu rinkinio kainu pokycio indeksas. Remiantis prekių rinkinių kainų pokyčiais daromos išvados apie kainų kitimą šalyje. 3)Kt.kainų indeksai: pramonės, statybos, ž.ū.,eksporto-importo. BVP APSKAICIAVIMO PROBLEMOS, BVP apskaitoje yra kiekybiniu netikslumu ir netikslumų susijusių su gerovės įvertinimais. Netikslumų priežastys: 1)skaičiuojant BVP nėra įvertinami tokie produktai, kurie nepatenka į rinką. pvz.:produktai sukurti namų ūkiuose arba barteriniai mainai.2) į BVP nepatenka nelegali (šešėlinė) ekonomika ir jos sukurti produktai, ji skirstoma į a)nelegali, tačiau teisėta; b)kriminalinė, t.y. kontrabanda. 3)skaičiuojant BVP nėra įvertinama laisvalaikio vertė ir jo dydis. Dabartinėje apskaitoje nelabai atsispindi darbo našumo rodikliai. 4)BVP apskaitoj silpnai atspindimi kokybiniai prekių ir pasl.rodikliai. 5)BVP apskaita yra sudėtinga kai šalyje daug smulkių gamintojų. 6)Skaičiuojant BVP įtraukiami nepageidaujami produktai (karo reikmenys). Neįvertinamos gamybos apimties pasekmės: 1)valst. negauna pajamų, mokesčių. 2)valst. Neturi tikro vaizdo apie šalies gamybos apimtį išgali priimti neteisingus sprendimus. Bendroji paklausa ir jos modeliai. Bendroji pakl.-visuma paslaugų kurias nori ir gali įsigyti įv.ūkio subjektai (namū ūkiai, firmos, valstybė ir užsienio sub.). Remiantis Keinso teorija bendrajai paklausai skiriama ypatinga reikšmė, ji vertinama kaip gamybos varomoji jėga. Bendr. Pakl.analizė remiasi 2 prielaidom: 1)paklausa kuria pasiūlą. 2)trumpuoju laikotarpiu kainos nėra pakankamai lanksčios (kad pajėgtų atstatyti sutrikusią pusiausvyrą tarp pasiūlos ir paklausos. Tuo atveju bendrąją paklausą formuoja bendrosios išlaidos šalyje. Bendroji paklausa (AD) AD=C+I+G+NX(X-Z). Ekonomikos teorijoje naudojama numanomų išlaidų teorija. A-autonominė bendroji paklausa, nepriklausanti nuo šalies nacionalinio produkto arba šalies pajamų. Klasikinės krypties ekonomistai bendrąją paklausą sieja su kainų lygiu ir daroma išvada kad bendroji paklausa kylant kainoms mažėja. Vartojimo paklausa. Vartojimas sudaro pagr. BVP dalį, todėl vartojimo paklausos analizė lb.svarbi. Remiantis keinso teorija paklausos apimtį lemia vartotojų pajamų dydis. Vartojimui skiriamos grynosios arba disponuojamos pajamos. Nagrinėjant paprastą ūkio modelį gali būti daroma prielaida kad disponuojamos pajamos apytiksliai lygios nacionalinėm pajamom arba BVP. D~P~NI~Y Vartojimas siejamas su pajamomis, nes DI↑→C↑ tačiau yra dalis vartojimų nepriklausanti nuo pajamų, tai yra autonominis vartojimas (C). vartojimo f-ja: C=a+ƒ(DI). Autorių vartojami šaltiniai: santaupos, paskolos, sukauptas turtas, todel gali C>DI. Vartojimui apibūdinti Keinsas naudojo 2 sąv.: vidutinį ir ribinį polinkį vartoti. Vidutinis pol. vartoti (APC)- vartojimo ir pajamu santykis APC=C/DI parodo kokiu santykiu visos disponuojamos pasiskirsto tarp vartojimo ir santaupų. Jei vartojimui skiriamos tik dabartinės pajamos, tuomet APC reikšmė 0≤APC≤1, tuo atveju jei vartojimui skiriami ir kiti šaltiniai, tuomet APC>1. Ribinis polinkis vartoti MPC(c)=∆C/∆DI t.y.ribin.polinkis vartoti. Vartojimo f-ja-C=a+MPC*DI. jei vartojimo tiesė kreivė tai MPC reikšmė nekinta. Didėjant pajamoms vartojimas didėja, bet ne tokiu laipsniu, kokiu didėja pajamos APC↓. Ši išvada nepasitvirtino ilg.laikot. (ilg.vartojimo kreivė) DI=0,C=0, APC-const, a→0. trumpuoju laikot. laikoma ~15m., o ilguoju~50metų. Taupymas. Tai liekamoji pajamų dalis atmetus pajamų vartojimą. Be pajam7 yra ir kiti taupymo veiksniai: 1)turto dydis-kuo 6eimos turtas didesnis, tuo daugiau pajamų išleidžiama vartojimui. 2)vartojimo paskolų gavimo sąlygos ir ypač palūkanų norma. Jei tos sąlygos palankios ir neaukšta palūkanų norma, tada vartojimas gali padidėti, priešingai aukšta indėlių palūkanų norma-taupoma. 3)kainų lygio pokyčiai. Didėjant kainoms auga vartojimo išlaidos, mažėja taupymas. Bet galima ir priešinga tendencija-gali būti stengiamasi taupyti ateičiai. 4)veikia inercija.Keičiantis disponuojamoms pajamoms vartojimui ar taupymui turi įtakos aplinkinių elgesys. 5)laukiamas pajamų kitimas ateityje(pajamų lūkesčiai). Pajamos svyruoja, tačiau vartojimas gali būti palaikomas tam tikrame lygyje iš kitų šaltinių(santaupos).Pajamos gali būti numatomos visoje gyvenimo eigoje. Investicijos- įm. paklausa gamybos veiksniams.Jos susideda iš atstatomųjų ir gryn. investicijų. Invest. poveikis gamybai ir jos plėtrai labai didelis. Invest. labai paslankios, greit kinta daugelio veiksnių įtakoj. Invest. siejamos su šalies pajamomis ar produktu. Invest.- šalies pajamų f-ja: I=f(Y) Invest. priklausomybę nuo pajamų rodo rodiklis vad. ribiniu polinkiu investuoti: MPI(i*). MPI=∆I/∆Y. Yra ir autonominės invest, nepriklausančios nuo šalies pajamų, jas lemia išor. veiksniai t.y. naud. iškasenų kiekis šalyje, tarptaut. organizacijų finansavimas, užsienio šalių paskolos ir t.t. I=Ī-MPI*Y L svarbusinvest. šaltinis – šalies santaupos. Invest. reikia daug pradinio kapitalo, vadinas būtina skolintis ir taupyti. Pagr. taupytojai – namų ūkiai, o pagr. Investuotojai – privačios firmos. Santaupos- skolinamųjų lėšų S,o investicijos – skolinamų lėšų D. Jų sąveikoje susiklosto tam tikra rinkos palųkanų norma(r).Ji veikia investicijas. Ši sąveika priešinga t.y. palūkanų normai ↑, investicijos↓. r=i-p I=Ī+MPI*Y-d*i Koef. d rodo, kaip jautriai invest. reaguoja į palūkanų normą.(Jei yra naudojamos savos lėšos, tada į palūk. normą atsižvelgiama kaip į alternatyviuosius kaštus. Investuojant būtina numatyti, kiek laukiamas invest. pelningumas gali būti>už palūkanų normą. Kiti investicijų veiksniai: 1)investuotojų ateities lūkesčiai; 2)valstybinių mokesčių sistema,dydis lengvatos investicijom; 3)gamybos technologijos,technikos,mokslo pokyčiai; 4)investuotojų optimizmas arba pesimizmas; 5)investicijos l priklauso nuo šalies ir užsienio politinės padėties. Bendroji S(AS) -bendras galutinių prekių ir paslaugų kiekis, kurį gali pasiūlyti visi šalies gamintojai esant tam tikram kainų lygiui.AS visada siejama su kainomis. Yra 4 AS modeliai.Visi ekonomistai skiria trumpą ir ilgą laikotarpius. O istoriniu požiūr.susiformavę du modeliai: 1)Klasikinis; 2) Keinso. 1)Ek. klasikai nagrinėjo ilgą laikotarpį, tvirtino, kad rinkos ekonomika veikia pakankamai efektyviai, tai reiškia, kad visi ištekliai efektyviai panaudoti, todėl gamyba pasiekia max galimas ribas arba sukuriamas max produktas (potencialusis prod.(Yp)). AS lemia ne kainų lygis, o gamybos išteklių kiekis, mokslo, technologijos lygis, gamybinių išteklių kiekis, kokybė ir t.t. Didėjant D, veikiamos tik kainos. Dabart. ekonomistai pritaria tokiam požiūriui ir AS vaizd. vertikalia tiese. Tobulėjant mokslo ir technologijos pažangai AS ↑ ir kreivė persikelia į dešinę(į ASLR1). 2)AS trumpuoju laikotarpiu (Keinso). Jo esmė: trump. laikotarpiu AS kreivė turi horizontalios tiesės pavidalą. Tokia kreivės padėtis būdinga ek. nuosmukiams, kai šalyje daug nepanaudotų išteklių, darbo jėgos (nedarbas). Gamyba gali būti didinama ir esant tam pačiam kainų lygiui. Tačiau pasiekus tam tikrą tašką ištekl. išsenka, t.y. jie pilnai įtraukti į gamybą. Todėl realiai gamybos nebėra iš ko didinti. Tuo atveju,jei D↑, kyla tik kainų lygis, gamybos apimtis nebesikeičia. Yp – gamyba veikia visu pajėgumu (sukuriama potencialioji gamybos apimtis).Tuo atveju kreivė AS primena apverstos L formą. Vėliau buvo pastebėta, kad negali būti greižtai apibrėžto taško A,kuriame ek. pasiekia max ribas.(Vienose ūkio šakose pilnu pajėgumu pradedama dirbti anksčiau, kitose-vėliau, todėl visoje ek. atsiranda tarpinė S formos kreivės atkarpa).Tai reiškia, kad ↑ D, kyla ir realioji gamybos apimtis, ir kainų lygis. Atmetus tuos samprotav., S kreivė yra tokia: PUSIAUSVYROS NACIONALINIS PRODUKTAS. Makroekonominė pusiausvyra susidaro tuomet, kai susiklosto pusiausvyra prekių, pinigų ir darbo rinkose vienu metu. Tai sudėtinga problema. Yra daug tos pusiausvyros modelių. Šioje temoje nagrinėjama prekių rinkos pusiausvyra, o ją šalies mastu parodo nacionaline sallies pusiausvyra. 1.Pusiausvyros nacionalinis produktas paklausos požiūriu (YE). Pusiausvyros nac. produktas nagrinėjamas paklausos ir pasiūlos požiūriais. Pusiausvyros pr. paklausos požiūriu susidaro tuomet, kai bendroji paklausa lygi nac. produkto gamybos apimčiai ir kai investicijos lygios santaupoms. AD=Y. Sąnaudų – išeigos modelis (Keinso kryžius) I=S. Nuotėkų – įtekėjimo modelis. (1) Pusiausvyra susidaro tuomet, kai realioji šalies gamybos apimtis lygi bendr. pakalusai. E: AD=Y I1: AD>Y; Y (kl) I2: AD

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!