Makroekonomikos samprata ir mokslas

 1. makroekonomikos samprata, palyginimas su mikroekonomika, makroekonomikos mokslo raida. Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonomiką kaip visumą arba sustambintus jos sektorius. Mikroekonomikoje tiriama atskiro savarankiško ūkio subjekto veikla, o makroekonomikoje tiriami ryšiai, atsirandantys tarp pagrindinių ekonomikos sektorių: namų ūkių, firmų, valstybės ir užsienio sektoriaus. Juos visus vienija tam tikros finansų institucijos. Makroekonomika – tai 2 ekonomikos mokslo disciplinos turinčios skirtingus savo tyrimo objektus ir metodus. Makroekonomikoje sudaromi sprendimai sąlygojami mikroekonomikos lygių priimtų sprendimų. 2. pagrindiniai makroekonomikos rodikliai, BVP ir BNP skirtumai. Ekonominį gyvenimą galima įvertinti 2 požiūriais: ◦ statiniu – tai, valstybės pasiekimus parodo sukurtas, sukauptas ir dar nesunaudotas turtas. ◦ Dinaminiu – įvertinant tam tikro laikotarpio, dažniausiai 1 metų, rezultatus. Pagal Nacionalinių sąskaitų sistemą visi ekonominiai vienetai skirstomi į 4 sektorius: 1 namų ūkiai, 2 įmonės, 3. vyriausybės sektorius, 4. užsienio šalių subjektai. Svarbiausi makroekonomikos rodikliai – BVP ir BNP. BVP- tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio šalių gautos pajamos, konkrečioje šalyje. BNP – baigtinių prekių, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, naudojant šalies piliečiams priklausančius veiksnius, rinkos kainų suma. 3. bendroji apklausa (AD), ją lemiantys veiksniai. Jei kainų lygis neaukštas, tai pirkėjai gali įsigyti daugiau ir įvairesnių prekių. Ir atvirkščiai, jei kainų lygis aukštas, pirkėjai gali mažiau nusipirkti prekių. Vadinasi, priklausomybė tarp kainų lygio ir bendrosios paklausos yra neigiama, arba atvirkštinė. Bendrąją paklausą formuoja visi keturi sektoriai, todėl ją sudaro keturios struktūrinės dalys: 1. namų ūkių vartojimas, 2. firmų investicijos, 3. vyriausybės išlaidos, 4. grynasis eksportas. Bendroji paklausa – suma galutinių prekių, kurias įvairūs pirkėjai – privatūs asmenys, verslo firmos, valstybė, užsienio valstybių ūkio subjektai – nori ir gali įsigyti, esant tam tikram kainų lygiui. 4. bendroji pasiūla (AS), jos kitimo veiksniai. Bendrosios pasiūlos analizė padeda spręsti ekonomikos prisitaikymo prie įvairių svyravimų. Bendroji pasiūla – prekių ir kiekis, kurį gamintojai gali ir nori parduoti rinkoje, esant atitinkamam kainų lygiui. Bendrosios pasiūlos kreivė – kainų lygio ir bendrosios pasiūlos tiesioginės priklausomybės grafinis pavaizdavimas. Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė – tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai nedaug padidėjęs kainų lygis lemia žymų gamybos apimties padidėjimą. Kreivė yra teigiamo nuolydžio. Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė – tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai ryškiai pakilusios kainos nepadidina realiosios gamybos apimties. Kreivė yra absoliučiai neelastinga – vertikali. Svarbiausi AS kreivės poslinkius lemiantys veiksniai: 1. darbo užmokestis. Jei darbo užmokestis padidėjo, kitų gamybos veiksnių kainomis nepasikeitus, tai padidėja gamybos išlaidos ir sumažėja gamintojų pelnas. Firmos mažina gamybos apimtį. Bendroji pasiūla sumažėja, AS kreivė paslenka į kairę. 2. darbo našumas. Tobulėjant technikai ir technologijai, didėja produkcijos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui ir esant nekintamam darbo užmokesčiui, mažėja vidutiniai gamybos kaštai. AS padidėja, ir AS kreivė pasislenka į dešinę. 5. AD ir AS pusiausvyra ir jos kitimas. Paklausos ir pasiūlos kreives galima nubrėžti viename grafike. Rinkos pusiausvyra yra taške E, kuriame kertasi paklausos ir pasiūlos kreivės. Pusiausvyros taške kaina lygi 6Lt.už obuolį, o pardavimų apimtis – 200 obuolių per savaitę. Pvz, pradinė kaina yra aukštesnė negu pusiausvyros kaina ir lygi 10lt. tada pirkėjai perka tik 50 obuolių. Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 obuolių. Vadinasi, yra didžiulis perteklius – 210 obuolių. Kitu atveju, kai pradinė kaina yra žemiau pusiausvyros taško, pvz. 4lt, pirkėjai gali nusipirkti 400 obuolių, o pardavėjai siekia parduoti mažesnį kiekį, susidaro trūkumas. Kadangi pasiūla yra ribota, kaina kyla. Ji didėja tol, kol pasiekia 6lt, t.y. kol pasiekia pusiausvyros lygį. 7. makroekonominė pajamų ir produktų apytaka bei ekonomikos pusiausvyra uždaroje ir privačioje ekonomikoje, jos kitimas, išlaidų multiplikatorius, taupymo paradoksas. Darant prielaidą, kad investicijos yra autonominės, nepriklausančios nuo gamybos kitimo, jų įjungimas į analizuojamą modelį perkelia visą vartojimo linija lygiagrečiai aukštyn tokiu dydžiu, kokios yra autonominės investicijos. Investicijų kaip išlaidų elemento atsiradimas modelyje rodo, kad naujas ekonominės pusiausvyros taškas reiškia didesnę gamybos apimtį ir tas padidėjimas yra didesnis, palyginus su pačiomis investicijomis. Šitoks procesas vadinamas multiplikatoriaus efektu. Išlaidų multiplikatorius yra koeficientas, parodantis, kiek kartų gamybos padidėjimas skiriasi palyginus su išlaidų padidėjimu. Taupymo paradoksas – namų ūkių pastangos daugiau taupyti mažina nacionalines pajams ir pakerta taupymo galimybes ateityje. Taupymo paradoksas reiškiasi tada, kai padidėjus santaupoms, o investicijoms liekant autonominėms, multiplikatoriaus veikimas gamybą sumažina daug didesniu mastu palyginus su santaupų padidėjimu. Gamybai sumažėjus sumažėja pajamos naujame cikle, dėl to sumažėja naujos santaupos. Tas reiškinys teigiamas, kai ekonomika pasiekusi potencialą gamybą, nes tuo atveju dėl taupymo didėjimo mažėjantis vartojimas sudaro sąlygas sumažinti kainas. Be to, taupymo didėjimas sudaro galimybes daugiau lėšų skirti investicijoms. 8. makroekonominė pajamų ir produktų apytaka bei ekonomikos pusiausvyra atviroje privačioje ekonomikoje. Nuosmukio ir infliacijos tarpsniai. Laikant, kad NX yra nepriklausomas dydis nuo gamybos apimties, grafiškai jo atsiradimas reiškia, kad bendrųjų išlaidų kreivė keliasi aukštyn tiek, koks yra NX. Tačiau realesniame modelyje pasirodo, kad nuo gamybos apimties nepriklauso tik eksportas, o importas yra tiesiog proporcingas gamybos apimčiai, nes didėjant gamybai, gyventojai turi daugiau pajamų ir daugiau galimybių pirkti tiek savo, tiek importines prekes. Šią priklausomybę apibūdina rodiklis vadinamas ribiniu polinkiu importuoti. Jis parodo kaip keičiasi importo apimtis pasikeitus gamybos apimčiai ir kartu pajamoms vienu vienetu. Analizuojant ekonominę pusiausvyrą akivaizdžiai matosi, kad ji nusistovi ten, kur susikerta apimtis ir bendrosios išlaidos. Šita pusiausvyra faktiškai jokiu būdu neprivalo ir dažniausiai nesutampa su potencialia gamybos apimtimi. Pats optimaliausias variantas, kai faktinė ekonomikos pusiausvyra sutampa su potencialia gamybos apimtimi. Realybėje šitokią situaciją pasiekti sunku ir dažniausiai valstybėje sprendžiamas klausimas: kas geriau – ar tam tikra infliacija ir mažas nedarbas, ar – stabilios kainos ir didesnis nedarbo lygis. Pirmasis atvejis reiškia, kad ekonomikoje yra infliacinis atotrūkis arba infliacinis tarpsnis, o antras - , kad ekonomikoje yra nuosmukio atotrūkis. 9. vyriausybės pajamų ir išlaidų šaltiniai, valstybės biudžetas. Vyriausybės pajamų šaltiniai: 1. ūkinės veiklos rezultatai. 2. skolintos lėšos 3. mokesčiai. 10. valstybės biudžeto įtaka ekonomikos pusiausvyrai. Pajamų multiplikatorius. Vyriausybės išlaidos veikia tas pats paprastasis arba sudėtingasis išlaidų multiplikatorius. Kadangi mokesčiai vertinami iš valstybės pozicijų, jie yra valstybės biudžeto pajamos, todėl juos veikia pajamų multiplikatorius. Dėl vyriausybės ir atskirų vartotojų elgesio specifikos net ir vienodas vienų ir kitų išlaidų pasikeitimas duoda skirtingus rezultatus, nes vyriausybės visas išlaidas iš karto veikia multiplikatorius, o vartotojų ne visas pajamas, bet tik vartojimui skirtų išlaidų dalį. Pajamų multiplikatorius parodo, kokiu mastu keičiasi vartojimo išlaidos, atsiradus mokesčiams. Šis multiplikatorius vartojimo išlaidas veikia priešinga linkme, palyginus su mokesčių veikimu. 11. diskretinė ir savaiminė fiskalinė politika. Direkcinė politika gali būti dviejų atmainų: 1. skatinanti politika. Ji naudojama tada, kai ekonomikai būdingas nuosmukis. Šiuo atveju vyriausybė gali arba didinti savo išlaidas, arba mažinti mokesčius, arba derinti abi priemones. 2. stabdanti politika. Ji naudojama esant pertekliniai ekonomikai. Tokios politikos pasekmė – perteklinio biudžeto susidarymas. Savaiminė fiskalinė politika reiškia, kad ekonomikoje yra savaiminiai stabilizatoriai, kurie sušvelnina ekonominius svyravimus. Tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, priklausiančios nuo ekonomikos padėties. Tokiomis priemonėmis yra įvairūs mokesčiai, įvairūs transferiniai mokėjimai, susieti su socialine žmonių padėtimi. Fiskaline politika siekiama grąžinti ekonomiką į potencialią gamybos apimtį. Jeigu esant potencialiajam BNP vis vien išlieka deficitinis biudžetas, tai jis vadinamas struktūriniu deficitu. Ta biudžeto dalis, kuri atsiranda dėl ekonomikos nuosmukio, vadinama cikliniu deficitu. 12. valstybės biudžeto subalansavimo problema, valstybės skola. Veikiant autonominių mokesčių sistemai, realus subalansuotas biudžetas bus tada, kai gaunamos pajamos lygios išlaidoms. Subalansuoto valstybės biudžeto multiplikatorius lygus 1. Atrodo, kad ekonomikos pusiausvyra neturėtų keistis, tačiau tikrovėje taip nėra, nes valstybės surenkamos pajamos veikia mokesčių multiplikatorius, o jos pirkimus – išlaidų multiplikatorius. Tokia padėtis gaunama, kai mokesčiai yra autonominiai, todėl nekeičia RPV. Jeigu mokesčiai proporciniai arba progresiniai, ši įtaka yra mažesnė. Esant ilgalaikiam biudžeto deficitui formuojasi vyriausybės skola. Ji susidaro per ilgesnį laiką, nes apie biudžeto deficitą kalbama, kai lyginamos tik vienerių metų vyriausybės pajamos ir išlaidos, o valstybės skola susidaro per ilgesnį laiką. Esant nuolatiniam biudžeto deficitui valstybės skola didėja. Skolų augimas yra blogas dalykas atskiriems ūkio dalyviams, nes veda juos į bankrotą, o valstybėje, labai išaugus skolai, išleidžiama daugiau pinigų palūkanoms padengti. Dėl šių priežasčių valstybės skolos įvertinimas sietinas su biudžeto deficito priežastimis. Laikoma, kad nuosmukio metu jis pateisinamas, o visiško užimtumo metu jis galimas tik ypatingais atvejais. 13. pinigų esmė ir funkcijos. Pinigų istorinė raida. Pinigai atsirado tada, kai tam tikra konkreti prekė pradėjo vaidinti visuotinio ekvivalento vaidmenį. Visuotinis ekvivalentas – tai prekė į kurią mainomos kitos prekės. Pinigai – visuotinės vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, prekių apskaitos vieneto, taupymo ir mokėjimo funkcijas. Pinigų istorinė raida apima kelis etapus, kuriuose išskiriamos pagrindinės funkcijų rūšys: 1. pinigai – prekės, arba prekiniai pinigai. Daugelis prekių skirtingais laikotarpiais skirtingose šalyse yra buvę mainų priemonėmis, jais tapdavo labiausiai realizuoti tinkamos tam tikros genties pagrindinio verslo priemonės – gyvuliai, kailiai, grūdai ir pan. 2. metaliniai pinigai. Jų atsiradimas siejamas su įvairų metalų naudojimo atsiskaitymams mainuose pradžia. Liejiniai, turintys nustatytą formą, svorį ir prabą bei įteisinti kaip cirkuliacijos priemonė vadinamas monetomis. Pinigų sistema, kai valstybės pinigų sistemos standartu tampa vienas taurusis metalas, vadinamas monometalizmu. 3. popieriniai pinigai išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą. 4. banko pinigai, negrynieji arba kreditiniai pinigai – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius. Jie dar vadinami pinigais siaurąją prasme. 5. netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Jie dar vadinami pinigai plačiąją prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis nei pinigų siaurąją prasme. Išskiriamos šios svarbiausios pinigų funkcijos: 1. mainų arba cirkuliacijos priemonė. Pinigai tarpininkauja mainuose. Ekonomikoje jie reikalingi ne kaip patys savaime, bet kaip priemonės atliekant įvairius sandorius. 2. apskaitos (įvertinimo) matas. Pinigai padeda įvertinti ūkinės veiklos išlaidas ir rezultatus, palyginti atskirų ūkio vienetų rodiklius. 3. taupymo priemonė ir turto saugojimo būdas. Ši funkcija šiuolaikinėmis sąlygomis pinigai gerai atlieka tik trumpu laikotarpiu, nes per ilgesnį laiką jie nuvertėja dėl infliacijos, todėl patikimiau yra kaupti materialųjį turtą. 4. mokėjimo priemonė. Tai atidėtų mokėjimų matavimo priemonės. 14. pinigų paklausa ir pasiūla. Jei pinigų greitis pastovus trumpuoju laikotarpiu, tai Fišerio mainų lygybė gali būti pertvarkyta į kiekybinę pi­nigų teoriją, kuri teigia, kad pinigų kiekis lemia nominalias pajamas. Kai pinigų kiekis padidėja, tai tiek pat pa­didėja ir nominalios pajamos. Ekonomistai klasikai, taip pat ir Fišeris manė, kad kainos ir darbo užmokestis laisvai svyruoja. Iš čia ir seka, kad pinigų kiekio kitimas lemia tik kainas. Dvigubai padidinus pinigų pasiūlą, dvigubai padidės kainos, jei greitis pastovus. Ekonomistų klasikų pinigų teorija įgalina paaiškinti kainų lygio svyravimus. Jie yra vien tik pinigų kiekio kitimo pasekmė. Grupė Kembridžo ekonomistų klasikų, tarp jų A.Maršalas ir A.C.Pigu nagrinėdami pinigų paklausą priėjo iš­vados, kad pinigai reikalingi ne tik kaip mainų priemonė, bet ir kaip turto atsarga. Žmonės naudoja pinigus ne tik sandoriams sudaryti, jie taip pat laiko pinigus kaip turto atsargą ir taip turi poveikį pinigų paklausai. Be to didėjant gyventojų turtui, jie didesnę savo aktyvų dalį nori laikyti pinigų forma, jie teigia, kad turtas proporcin­gas nominaliom pajamom. Todėl Kembridžo ekonomistai priėjo išvadą, kad pinigų paklausa proporcinga nominaliom pajamom ir išreiškiama tokia funkcija: Md k*P*Y kur k- pastovus dydis. Ši lygybė vizualiai tokia pat, kaip ir pinigų paklausos pagal kiekį, tačiau koeficiento k reikšmė skirtinga. Jų k nurodo tik pinigų paklausos proporcingumą pajamom. Pinigai laikomi ir kaip turto at­sarga. Kembridžo universiteto ekonomistai manė, kad k koeficientas gali svyruoti trumpuoju laikotarpiu. 16. privalomieji rezervai ir komercinių bankų galimybės keisti pinigų pasiūla, pinigų multiplikatorius. Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į : 1. centrinį banką, 2. komercinį banką, 3. nebankinius finansinius tarpininkus. Kiekvienoje valstybėje ypatingą vaidmenį vaidina centrinis bankas. Tai yra nekomercinio pobūdžio įstaiga, kurios pagrindinis tikslas – ne gauti pelną, nors normaliai veikdamas jis jį gauna, bet užtikrinti tolygų ekonomikos vystymąsi bei stabilią pinigų perkamąją galią. Be to, centrinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei, jis yra autonomiškas. Jam suteikta išimtinė teisė išleisti naujus pinigus į apyvartą, jo klientais yra tik vyriausybė ir komerciniai bankai, todėl centrinis bankas dar vadinamas bankų banku. Centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą, naudodamas monetarinės politikos priemones. Pagrindinės komercinių bankų funkcijos: 1. sukaupti lėšas indėlių pavidalu ir jas saugoti. 2. teikti paskolas ir tarpininkauti atliekant mokėjimus. Rezervai – tai tam tikra dalis banke laikomų lėšų nuo visų indėlių sumos. Bankai gauna pelną teikdami paskolas bei pirkdami vertybinius popierius, tačiau ta veikla yra gana rizikinga, nes egzistuoja skolos negrąžinimo rizika ir bankas gali tapti nemokus, kai turtas pasidaro mažesnis už įsiskolinimus. Kitas rizikos šaltinis – banko nelikvidumas, t.y. bankas nepakankamai turi likvidaus turto, kai reikia padengti išimamus indėlius. Pertekliniai rezervai naudojami įvairiems klientams teikti skolas. Pigių pasiūla mažėja, kai KB parduoda vertybinius popierius, sumažėja čekiniai indėliai. Pinigų pasiūla didėja, kai KB superka vertybinius popierius, didėja čekiniai indėliai. Pinigų pasiūlos pokyčio apimtį, palyginus su indėlio pasikeitimu, lemia pinigų multiplikatorius ir pinigų masė. Pinigų multiplikatorius – tai koeficientas, rodantis, kiek kartų daugiau pasikeičia pinigų pasiūla, palyginus su pradinius indėlio pokyčiu. Kai paskolos išduodamos kreditiniais pinigais, pinigų pasiūla keičiasi visu multiplikatoriaus mastu. Kai dalis pinigų išduodama grynaisiais pinigais, multiplikatorius mažėja, nes grynieji pinigai ne visada grįžta į bankus indėliu pavidalu. 17. monetarinės politikos esmė, uždaviniai ir priemonės. Monetarine politika – tai pinigų masės ekonominio reguliavimo principai ir praktika, kuriais siekiama kuria nors kryptimi paveikti makroekonominius rodiklius. Pinigų masė veikia AD, taip pat pusiausvyros pajamas, nedarbo lygį ir infliaciją. Pinigų masę būtina reguliuoti, nes komerciniai bankai, siekdami savų tikslų gali destabilizuoti ekonomiką padidinti ciklinius svyravimus. Dėl šių priežasčių monetarinės politikos uždavinys yra reguliuojant pinigų masę ne tik palaikyti pastovią pinigų perkamąją galią, bet ir užtikrinti visos ekonomikos stabilumą, tolygų jos augimą, naudoti optimaliai turimus išteklius. 19. monetarinės politikos privalumai ir trūkumai. Privalumai: 1. priemonės žymiai operatyvesnės ir lankstesnės, palyginus su fiskalinėmis priemonėmis, nes nereikalauja parlamento įstatymų ir atskirų įstatymų priėmimo, nes kasdien gali būti parduodami arba perkami vertybiniai popieriai. 2. izoliuota nuo politikos. Trūkumai: 1. jos poveikis negali būti tiksliai prognozuojamas, nes rezultatai remiasi dviem multiplikatoriais – pinigų ir išlaidų. 2. monetarinių priemonių naudojimą mažina ir nepastovūs pinigų cirkuliacijos greitis. 3. monetarinių priemonių neapibrėžtumas susijęs su tuo, kad jų veikimas remiasi investicijų priklausomybę nuo palūkanų normos. 4. monetarinės politikos priemonėms įgyvendinti reikalingas tam tikras laikas, kuris vadinamas realizavimo lygu, todėl šių priemonių naudojimas pasireiškia ne iš karto. 5. monetarinės politikos priemonėmis neįmanoma tuo pačiu metu optimizuoti ir pinigų masę ir palūkanų normą. 20. pusiausvyra prekių rinkoje (IS kreivė) analizuojant ekonomikos pusiausvyros klausimus keinsistinės teorijos pagrindu buvo laikomasi prielaidos, kad ekonomika yra nuosmukio būsenoje ir dėl to keičiantis gamybos apimčiai, nesikeitė kainų lygis. Be to, taip pat buvo laikomasi prielaidos, kad palūkanų norma keitė investicijų apimtį, dėl to keitė išlaidas ir atitinkamai veikiant multiplikatoriui gamybos apimtis keitėsi didesniu mastu negu pradinės išlaidos. Tačiau toje analizėje išlaidų ir gamybos apimties pusiausvyros kitimas nebuvo susiejamas su pinigų paklausos kitimu. IS kreivė padeda įvertinti šį ryšį. Ji parodo, kad keičiantis produkto apimčiai, keičiasi paklausa pinigams, kartu palūkanos normos kitimas keičia pačią bendrąją paklausą ir atitinkamai ekonominę pusiausvyrą. IS kreivė parodo visus galimus prekių rinkos pusiausvyros atvejus esant įvairioms palūkanų normoms. Pats kreivės pavadinimas susijęs su prekių rinkos pusiausvyros sąlyga, kai investicijos turi būti lygios santaupomis. Pati pusiausvyra negali visada būti viename taške, ji keičiasi priklausomai nuo įvairių veiksnių kitimo. Kintant palūkanų normai, pereinama iš vieno IS kreivės taško į kitą, kintant kitiems veiksniams IS kreivė keliasi į naują padėtį. IS kreivės nuolydį lemia investicijų ir kitų išlaidų jautrumo palūkanų normai laipsnis. Jeigu tas jautrumas didelis, tai ekonomikos pusiausvyra labai keičiasi kintant palūkanų normai ir IS kreivė yra gana nuožulni. Jei jautrumas mažas ekonomikos pusiausvyra mažai reaguoja į palūkanų normos kitimą ir IS kreivės yra gana statmena. 21. pusiausvyra pinigų rinkoje (LM kreivė) LM kreivė išvedama iš pusiausvyros sąlygų pinigų rinkoje. Produkto apimties didėjimas didina pinigų paklausą, o palūkanų normos didėjimas ją mažina, todėl palūkanų norma apibudina pusiausvyrą pinigų rinkoje kai pinigų paklausai atitinka jų pasiūla. Esant mažai gamybos apimčiai pinigų paklausa rinkoje maža ir todėl palūkanų norma apibūdinanti pusiausvyrą rinkoje, taip pat maža. Didėjant gamybos apimčiai, didėja paklausa pinigams palūkanų norma pradeda kilti. LM kreivė parodo, kokie konkretūs taškai apibūdina pusiausvyrą pinigų rinkoje. Kaip prekių taip ir pinigų rinkoje galimi įvairūs nepusiausviros atvejai. Tada bet kuris taškas, esantis virš LM kreivės parodo, kad rinkoje yra perteklinė pinigų pasiūla, o bet kuris taškas esantis žemiau LM kreivės parodo, kad rinkoje yra pinigų paklausa. LM kreivė parodo, kad keičiasi pusiausvyra pinigų rinkoje, kintant palūkanų normai ir tas kitimas atspindi konkrečius taško LM kreivėje persikėlimo iš vienos vietos į kitą. Jeigu pusiausvyra pinigų rinkoje keičiasi dėl kitų priežasčių, tai LM kreivė keliasi į naują padėtį. KM kreivės nuolydį lemia pinigų paklausos reakcijos laipsnis į gamybos apimties pokyčius ir į palūkanų normos pokyčius. Kuo ta reakcija didesnė, tuo kreivė nuožulnesnė ir atvirkščiai. 22. bendra pusiausvyra prekių ir pinigų rinkose (IS – LM modelis). Fiskalinės ir monetarinės politikos įtaka prekių ir pinigų rinkoms. Norint nustatyti, kaip sąveikauja pusiausvyra prekių ir pinigų rinkose drauge paėmus naudojamas IS – LM modelis , kai viename grafike brėžiamos abi tos linijos. Susikirtimo taškas parodo, kad pinigų ir prekių rinkose pusiausvyra susidaro vienu metu. Esant tokios pusiausvyros palūkanų normai susidaro optimali bendroji paklausa, nacionalinis produktas ir pinigų paklausa, užtikrinančios abiejų rinkų subalansavimą. Nesant šitokios pusiausvyros vyriausybė imasi priemonių jai pakeisti. Be to, net ir nusistovėti pusiausvyra gali nepageidaujamame lygyje. Pusiausvyrai keisti galima naudoti tiek fiskalinės, tiek ir monetarinės politikos priemones. Fiskalinės politikos priemonėmis vyriausybė keičia Is kreivės padėtį. Ekspansinė fiskalinė politika didina gamybos apimtį ir IS kelia tolyn. Susidaro nauja pusiausvyra, kuri reiškia, kad pakyla palūkanų norma. Naujoji pusiausvyra reiškia, kad pakilus palūkanų normai pabrangsta investicijos, taip pat keičiasi vartojimo išlaidos. Monetarinės politikos priemonėmis vyriausybė keičia padėtį pinigų rinkoje. Abi priemones galiausiai veikia pusiausvyros gamybos apimtį, tačiau viena kitos negali pakeisti. Nors jos abi naudojamos tiems patiems tikslams, tačiau skirtingai veikia bendrąją paklausą ir jos struktūrą. Norėdama stabilizuoti gamybos apimtį tam tikrame lygyje vyriausybė gali naudoti arba ekspansinę fiskalinę politikią arba restrikicinę monetarinę politiką. 23. nedarbas, jo rūšys ir priežastys. Nedarbo lygio rodikliai. Nedarbas – tai kiekybinės ir kokybinės tam tikrų žmonių dalies charakteristika.. Laiko atžvilgiu nedarbas skirstomas į trumpalaikį (2 – 3 mėn.), vidutinės trukmės (3 – 6 mėn.) ir ilgalaikį (6 ir daugiau mėn.). LR Bedarbių rėmimo įstatyme bedarbiu laikomas tas asmuo „kurių nedarbo trukmė nuo įsiregistravimo į darbo biržą dienos yra daugiau kaip 2 metai“. Nedarbo lygio paklaidos nustatymas įtakoja skritingas nedarbo rūšis, kurias lemia įvairios nedarbo priežastys, nedarbo trukmė ir kiti veiksniai. Specifinėje darbo rinkoje nedarbas dar skirstomas į registruota, oficialų, neoficialų ir paslėptą. Pagal nedarbo kilmę ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: Frikcinį arba migracinį nedarbą sąlygoja rinkos konjunktūriniai svyravimai bei nelanksti darbo rinka, kuomet darbo vietų skaičius neatitinka norinčių dirbti, turinčių išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, atitinkančių darbdavių reikalavimus, žmonių skaičius. Tai neišvengiamas nuolatinio pobūdžio reiškinys , atsirandantys žmonėms keičiant darbo vietas dėl įvairų priežasčių, todėl jo atžvilgiu dažniausiai nesiimama jokių priemonių. Frikcinis arba migracinis nedarbas dar išskaidomas į trumpalaikius, kuomet žmonės sudaro trumpalaikes sutartis, ir į sezoninius, kuomet žmonės dirba sezono metu. Strukūrinį nedarbą dažniausiai sukelia gamybos technikos lygio augimas. Tai dažniausiai vyksta pereinant iš komandinio ųkio į rinkos Du svarbūs nuosmukio požymiai – tai gamybos apimties sumažėjimas ir nedarbo lygio padidėjimas. Gamybos apimties pokyčiai įvertinami, skaičiuojant nacionalinį produktą, o bedarbystės pokyčiai – nustatant nedarbo lygį. Nedarbo lygį kas mėnesį nustato darbo statistikos biuras. Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną valandą tą savaitę, kai vykdoma apklausa. Ekonomiškai neaktyvūs gyventojai grupuojami pagal šias neaktyvumo priežastis: a) mokymo įstaigų lankymas; b) namų ūkio pareigų vykdymas; c) išėjimas į pensiją arba senyvas amžius; d) kitos priežastys. Nedarbas skirstomas į ciklinį nedarbą (nedarbas, kurį sąlygoja ekonominio aktyvumo svyravimai.), migracinis nedarbas (yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas.), struktūrinis nedarbas. Rodikliai: Gyventojai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!