Išsamus Česlovo Milošo konspektas

Česlovas Milošas 1911-2004 Kontekstas. Česlovas Milošas - iš Lietuvos kilęs poetas, prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėto­jas, vertėjas, 1980 metų Nobelio premijos laureatas, vienas didžiųjų praėjusio šimtme­čio Europos kultūros autoritetų, kartais pavadinamas XX amžiaus Dante. Rašytojo kūryba išversta į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Gimimo šimtmečiui pažymėti 2011 metus UNESCO buvo paskelbusi Tarptautiniais Česlovo Milošo metais. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu, jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogus, stengėsi Lietuvą, Vilnių padaryti artimesnį Vakarų skaity­tojams. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs svetur, jis niekada neužmiršo savo šaknų. Per Nobelio premijos laureato paskaitą sakė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gam­ta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą.“ Gimtinė, „žmogiško masto“ gamta - poetinio įkvėpimo erdvė. Poeto teigimu, jo vaizduotę formavo lietuviškas kaimas prie Nevėžio, Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys. Kaip ir Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo kūryba išaugo iš LDK kultūrinės tradicijos. Ją Milošas jautė kaip asmenišką patirtį, įgytą vaikystėje lenkiškai kalban­čių Lietuvos bajorų šeimoje, iš kartos į kartą perduodančioje giminės ir gimtinės istorinę atmintį. Iš senelių dvaro (protėviai Šetenių dvare gyvenę nuo XVI a.) poe­tas išsinešė stiprų daugiasluoksnės Lietuvos kultūros pojūtį. Pasak jo, Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė jos ženklus. Poeto brendimui didelę įtaką turėjo pažintis su tolimu giminaičiu, poetu, Lietuvos Respublikos diplomatu Oskaru Milašiumi: susitikimas su šiuo originaliu žmogumi, jo kūryba, pasak Milošo, įdiegė priešinimąsi literatūrinei madai. Save Milošas laikė dviejų poetų - Adomo Mickevičiaus ir Oskaro Milašiaus - įpėdiniu. Milošo gyvenimas aprėpia beveik visą XX amžių, todėl itin svarbi asmeninė patirtis, neretai skaudi, gelianti: jam teko patirti XX a. vidurio dramatiškus įvy­kius, emigracijos sunkumus, nepritapimą, vienatvę. Skaudžių patirčių išgyvenimas ir apmąstymas sieja Milošą su lietuvių išeivijos rašytojais, pirmiausia žemininkais. Gyvendamas Amerikoje jis bendravo su Alfonsu Nyka-Niliūnu, Mariumi Katiliškiu ir Liūne Sutema, Algimantu Mackumi. Produktyvi buvo draugystė su Tomu Venclova, išvykusiu iš Lietuvos 1977 m., - iš dviejų intelektualų pokalbių radosi garsusis „Dialogas apie Vilnių“. Gyvenimas. Česlovas Milošas gimė ir augo Šetenių dvare Kėdainių apylinkėse, ant vaizdingo Nevėžio kranto. Nuo 1921 m. lankė gimnaziją Vilniuje, 1929-1934 m. studijavo, Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį, bet teisininku niekada nedirbo, gautomis žiniomis pasinaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas. Studijų metais ypač domėjosi kultūra, filosofija, istorija. Studijuodamas debiutavo kaip poetas, 1933 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Poema apie sustingusį laiką“. Bet tikrąja kūrybinio kelio pradžia Milošas laikė an­trąjį eilių rinkinį „Trys žiemos“ (1936 m.). Jam pasirodžius, autorius buvo pripažin­tas vienu talentingiausių jaunųjų lenkų poetų, katastrofistinės pasaulėjautos reiškėjų. 1937 m. Milošas persikėlė į Varšuvą, po karo dirbo Lenkijos diplomatu JAV ir Prancūzijoje. Suvokęs totalitarinės prievartos baisumą, 1951 m. Prancūzijoje pa­prašė politinio prieglobsčio. Rašytoją išgarsino 1953 m. Paryžiuje išleista esė knyga „Pavergtas protas“. Ją rašė itin sunkiu laikotarpiu, emigracijos pradžioje, socialisti­nėje Lenkijoje smerkiamas kaip išdavikas, puolamas ir kai kurių lenkų išeivių, atskir­tas nuo žmonos, vaikų. Knyga, kurioje analizuojamas sovietinės ideologijos poveikis asmenybei, sukėlė prieštaringų reakcijų. Dabar ji vertinama kaip įžvalgi totalitariz­mo studija. I960 m. Milošas išvyko į JAV, Berklio universitete dėstė slavų literatūrą. Gimtąjį kraštą poetas aplankė 1992 m., po penkiasdešimt dvejų metų, tapo Lietuvos Respublikos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru. Paskutinius gyvenimo metus Česlovas Milošas praleido Krokuvoje. Mirė 2004 m., sulaukęs devyniasdešimt trejų metų. Kūrybos apžvalga. Milošo kūrybinis kelias truko septynis dešimtmečius. Pirmiausia jis yra poetas, išlei­dęs nemažai poezijos rinkinių, tarp jų „Išgelbėjimas“ (1945 m.), „Miestas be vardo“ (1969 m.), „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ (1974 m.), „Ant upės kranto“ (1994 m.), „Kita erdvė“ (2002 m.). 1955 m. parašytame romane „Isos slėnis“ grįžtama į vaikys­tės dvaro pasaulį. Milošo gyvenimą ir patirtį, mąstymo gelmę atskleidžia ir eseisti­kos knygos „Pavergtas protas“ (1953 m.), „Gimtoji Europa“ (1959 m.), „Ulro žemė“ (1977 m.), „Tėvynės ieškojimas“ (1992 m.) ir kitos. Poezijos bruožai „Sutvertas esu tik tam, kad būčiau poetas...“ Milošo nuomone, poezija - tai tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos ieškojimui, taigi ji yra epochos liudytoja. Būti poetu - vadinasi, susieti savojo ir praeities laiko, asmeninę ir pasaulio patirtį ir ją paversti tekstu. Poezija nėra tik saviraiška, estetinis žaidimas. Poetas pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą, viltį. Jis turi jausti atsakomybės visuomenei naštą: Mano plunksna lengvesnė Negu kolibrio. Ne mano Pečiams ši našta. Tačiau kaip gyvent čia, kur koja Liečia artimųjų Nepalaidotus kaulus? Girdžiu balsus, matau šypsenas. Nieko Negaliu rašyt: penkerios Rankos stvarsto mano plunksną Ir liepia dėstyt jų istoriją - Jų gyvenimo ir mirties. „Varšuvoje“ Poezijoje Milošas išsako aukštus etinius siekius, skaudžių patirčių kaina pasiektą iš­mintį, teigia teisingumo, laisvės, tolerancijos idėjas, moralines vertybes. Tokia poe­zija yra reikalinga, ji teikia žmogui dvasinę atsparą. Milošas tikėjo, kad poezija gali padėti žmonėms suvokti save, savo dvasios galimybes, išsaugoti tapatybę: Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat, kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu, nes namai atviri mūs, duryse jokio rakto, o neregimieji svečiai įeina, išeina. „Ars poetica?“ Talpesnės formos ieškojimas Pasak Tomo Venclovos, Milošas visada buvo antiformalistas ir moralistas. Poetas siekia derinti esmingas filosofines įžvalgas ir tikslią, santūrią raišką, aiškią formą, konkretų žodį. Ši nuostata išsakyta eilėraštyje „Ars poetica?“: Nuolat ilgėjaus formos kuo talpesnės, kas nebūtų pernelyg poetiška arba proziška ir leistų susikalbėt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!