Balys Sruoga (išsamus konspektas)

BALYS SRUOGA Balys Sruoga – poetas, dramaturgas, prozininkas, publicistas, literatūros mokslininkas. Laikotarpis/srovė, žanras: XX a. vid. katastrofų literatūra Kontekstas: • XX a. vid. Europos literatūrinį gyvenimą nulėmė sudėtingos istorinės aplinkybės: du pasauliniai karai, ekonominė depresija, totalitarinės diktatūros, tremtys, genocidas ir holokaustas, šaltasis karas, pasaulio pasidalijimas į stovyklas. • Tragiški, dramatiški karo ir pokario įvykiai epochos kultūrą paženklino katastrofinės jausenos žymėmis. Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų atramų. Kūrėjai kiekvienas savaip kalba apie žmogaus dvasios stiprybę, didumą bei menkystę. Jiems rūpi papasakoti apie tragišką patirtį, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes saugo. Šiuo laikotarpiu kuriama dokumentinė, fakto literatūra, užfiksuojanti epochos įvykius ir tiesioginius jį vertinimus. Pvz.: XX a. – ypač sunkus laikotarpis žmonijai. Tragiški pasaulinių karų įvykiai neišvengiamai pakeitė žmonių požiūrį į gyvenimą, tikėjimą. Šis pokytis labai gerai atsispindi to meto literatūros kūriniuose – ironija dažnai pasitelkiama kaip įrankis išreikšti savo ne visada teigiama pasaulio suvokimą bei požiūrį į visuomenę. Tragiškas XX a. paradoksas: didžiausiems kultūros kūrėjams buvo lemta išgyventi ir didžiausią egzistencinę neviltį. • Vokiečių okupacijos metais, nepasisekus surinkti lietuvių jaunimo į vokiškus dalinius, B. Sruoga kaip įkaitas kartu su dar keliolika žinomų inteligentų buvo išvežtas į Štuthofą. Štuthofas – viena iš daugelio hitlerinių koncentracijos stovyklų, įkurta 1939 m. ir veikusi iki 1945 m. • Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, paskelbta po II pasaulinio karo. • Baroko-barako kultūra: „Baroko susmukimas į baraką – šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje.“ Biografija: Gimė pačiame 19 a. pab. Baibokuose, Biržų rajone. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, literatūrą studijavo Sankt Peterburgo, Maskvos universitetuose. Domėjosi ir F. Nyče, dažnai jį cituodavo. Iš lietuvių kūrėjų aukštino M.K. Čiurlionį ir J. Baltrušaitį. Grįžęs į Lietuvą išleido simbolistinių eilėraščių rinkinius „Saulė ir smiltys“ ir „Dievų takais“. Studijavo Miuncheno universitete, Kauno, vėliau Vilniaus universitete dėstė rusų, vokiečių literatūrą, teatro istoriją. Rašė istorines poetines dramas. Pasižymėjo kaip ypač kandus, kibus publicistas, karštai ginąs savo nuomonę, mėgstantis provokuoti, erzinti. Turėjo didelę vidinę energiją, tačiau ne pastovią, o pulsuojančią: čia linksmas, čia kūrybingas, čia liūdnas bejėgis. Savo kitoniškumą mėgo pabrėžti ir išvaizda, rūbais (labai aukštas, ilgaplaukis, apsisiautęs ilga pelerina be rankovių, pasirišęs didelį mėlyną kaspiną). Prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai rašytojas neslėpė priešiškumo nacių ideologijai. 1943 m. naciams paskelbus savanorių registraciją į lietuvių SS legioną ir įvairias reicho tarnybas inteligentija ragino jaunimą priešintis. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai į Vokietiją. Uždaromas VU, grupė inteligentų, tarp jų ir Balys Sruoga, suiimami ir išvežami į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ekscentriškas kritikas išliko visą gyvenimą, o sąmojinga prigimtis padėjo ištverti pragarą Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje kalėjo 1943-1945m. Sugrąžintas į Vilnių, sunkiai sirgo, buvo kamuojamas sielvarto dėl nerastos šeimos (per karą Sruogos žmona su dukrele Dalia pasitraukė į Vakarus). Birštono sanatorijoje per 2 vasaros mėnesius (rašydamas po 8-12 val. per parą) sukūrė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Knyga buvo sovietinių valdininkų sukritikuota, uždrausta spausdinti. Išleista tik po 10 metų po rašytojo mirties. Kūrybinį kelią pradėjęs lyrika, ja ir baigė – 1946 m. paskelbė paskutinį sielvartingos lyrikos pluoštą „Giesmės Viešnelei Žydriajai“. „Dievų miškas“ – dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos stovykloje. Sruogos atsiminimai neturi nuoseklaus siužeto, neatkuriama pasakotojo gyvenimo istorija. Tik kūrinio pradžioje ir pabaigoje pasakojama apie save: suėmimą, kelionę į stovyklą ir iš jos. Toks pasakojimas skirtas ne asmeninėms nuoskaudoms aprašyti, o lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti, Europos katastrofai apmąstyti. Sruogos atsiminimai – liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX a. vid. galėjo paversti žmogų žvėrimi.“ (A. Samulionis) Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, beteisis lagerio kalinys, kaip ir kiti patiriantis pažeminimų, paniekinimų (“Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti - ir einame savo katorgininkiškas pareigas.”). Pasakodamas jis stengiasi savo padėties nevertinti dramatiškai, kad skausmas nebūtų toks atviras. Įvykiai perteikiami dokumentiškai tiksliai. Tragiški dalykai vaizuojami komiškai (sarkastiškai, ironiškai, humoristiškai). Ironija – svarbiausia „Dievų miško“ stilistinė priemonė. Ironiškas požiūris neišnyksta per visą kūrinį: kalbant apie save, kitus kalinius (“Šiandie jį keturiese tempia, rytoj gal mane už vienos kojos nučiunčins - dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.”); apie lagerio prižiūrėtojus („narsuoliai“, „karžygiai“, vadinami deminutyvais). Pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo (“Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk!”). Ironija Sruogai kaip humanistui intelektualui buvo ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemonė – tarsi kauke prisidengti nuo naikinančio lagerio poveikio – neiti gilyn, neanalizuoti, neapibendrinti, nes gelmė visur bus ta pati: nežmoniška, neįmanoma, neįtikima, baisu, žiauru, siaubinga. Humanizmo požiūriu lageris – žmogaus dehumanizavimo įstaiga, kultūrinė trauma (ne bet koks trauminis išgyvenimas gali būti vadinamas kultūrine trauma, o tik toks, kuris susijęs su kultūrine krize, paliečiančia visuomenės identitetą.) . Lageryje praranda vertę visą, kas normaliame gyvenime turi prasmę – pirmiausia kultūra, inteligentiškumas. („Eilėraščius rašyti moku... Galėčiau dėstyti dramaturgiją“,- sako rašytojas. „Tai ne darbas, padoraus darbo nemoki“,- išgirsta lagerio tvarkytojo atsakymą.) Mirtis lageryje netekusi paslapties, ypatingumo. Ji kasdieniška, purvina, beprasmiška. (Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai – visi lygūs. Ten – sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten – turi ginklą. Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės... O čia – niekur nieko! Jokios prasmės!“). Nuolatinis nepriteklius užgoždavo dvasinius poreikius, esminiais poreikiais tapdavo tie, kurie svarbūs norint išlikti. Romano Dievų miškas skyriuje „Lageriška mityba“ pasakojama apie negausų maistą, prastą jo kokybę, bado patirtį: „Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!