Česlovo Milošo meilė tėvynei

Česlovas Milošas, lietuvių kilmės lenkų poetas, rašytojas, eseistas, literatūros istorikas, filosofas, vertėjas, kovotojas už laisvą žodį, laisvą mintį, Nobelio literatūros premijos laureatas, bendros Europos idėjos puoselėtojas, LDK tradicijos aristokratas. Milošą žavėjo gyvenimo ir kūrybos vienovė, gyvenamojo meto ir istorijos pojūtis, todėl ne kartą akcentavo istorinės atminties svarbą Nors Č.Milošas save laikė lenkų poetu, tačiau visad su pasididžiavimu prisimindavo Lietuvišką kilmę. Apie tai užsimena ir savo kalboje, pasakytoje Švedijoje, per Nobelio premijos įteikimo ceremoniją. Poetas teigia, kad jį suformavo Lietuvos gamtovaizdis, jos spalvos, kvapai, kurie neapleido visą gyvenimą. Tai liudija ir eilėraščiai kuriuose fiksuojami gimtojo Šetenių kaimo vaizdai, išlikę gyvi vaikystės prisiminimuose. Eilėraštyje „Lanka“ prisimenama vešli, dar nešienauta paupio lanka kurioje tarpsta žolės ir gėlės. „Valandoje“ atgaminamas vasaros ryto vaizdas, kur žėrinti saulė, kamanių zvimbesys, anapus upės kranto mieguistos šnekos, plaktuko bildesys, atrodo tokie tikroviški, net po daugybės metų, praleistų toli nuo gimtinės. „Mano tėvynėje“ prisimenamas girioje telkšantis ežeras, apie jį skraidantys paukščiai ir jų klyksmas, dugne susivijusios žolės, speiguoto vakaro deginimas. Eilėraščio žmogus jame mato gyvenimo paveikslą, kuris išliks atmintyje iki pat mirties. Kiek kitoks gimtinės vaizdas piešiamas eilėraštyje „Sodyba“, jį poetas parašė aplankęs gimtinę po 52 metų. Todėl pamatytas vaizdas nėra toks romantiškas: nėra namų, tik parkas, senieji medžiai iškirsti, apžėlęs takas, nugriautas virnas, kurio detalės labai ryškiai prisimenamos, neatpažįstama vaikystės upė, kurios vandens spalva primena sunkvežimių tepalą, nebėra nei meldų, nei vandens lelijų, nei liepų alėjos. Žodžiu, vaikystės namai neatpažįstamai pasikeitę, taįtum, anot poeto, būtu kartu su juo pasenę, todėl nieko ir nekaltina, nes tai tarsi natūralus procesas. Įdomu ir tai, kad Č.Milošas eilėraščiuose mini ne tik gimtąjį kaimą, bet ir Vilnių, kuriame poetas gyveno studentaudamas. Nors beveik niekada poetas eilėraščiuose nemini šio miesto vardo, bet iš detalių jį galima atpažinti. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Niekada tavęs, mano mieste“ yra minimos bronzinės kalvos, už švento Jokūbo bokštų, Švento Jurgio gatvė,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!