Išsamus Balio Sruogos konspektas

Istorinis ir biografinis kontekstas Balys Sruoga – ne tik originalios prisiminimų knygos apie Štuthofo lagerį autorius. Jis – XX a. pirmosios pusės poetas simbolistas, dramaturgas – moderniosios poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, literatūros ir teatro kritikas, publicistas, tautosakos tyrinėtojas, mokslininkas, vertėjas, aktyvistas, patriotas. Sruoga studijavo Peterburgo, Maskvos ir Miuncheno universitetuose istoriją, filologiją, apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Trečio dešimtmečio pradžioje išleido pirmuosius poezijos rinkinius: „Saulė ir smiltys”, „Dievų takais“ Vedė istorikę Vandą Daugirdaitę ir iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo dirbo ​Kauno Vytauto Didžiojo universitete​. Poetas publicistas tampa ir literatūros mokslininku: išleidžia knygą apie lietuvių dainas „Dainų poetikos etiudai“, ​dėsto rusų literatūros istoriją​. 1943 m​. kovo 16 d. ​vokiečių suimtas ir ​išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą už tai, kad skatino jaunimą neprisidėti prie nacistinės armijos. Pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių, dujų kameros. ​1945 m. jį išlaisvino sovietinė armija, gegužės 13 d. buvo parskraidintas į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Memuarų knygą „Dievų miškas” parašė Birštono sanatorijoje vos grįžęs į Lietuvą​. Knyga buvo išleista tik po rašytojo mirties. Asmenybės bruožai Sruoga – talentinga ir spalvinga asmenybė. Nepakenčia melo, nemėgsta diplomatijos, veidmainiško mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų. Jo gyvenimo programa – maištinga laisvė ir individualizmas – išlieka svarbi iki pat mirties. Taip pat, kandus publicistas: karštai gina savo nuomone, provokuoja, erzina. Nepamainoma plunksna, bet pavojingas, nesuvaldomas, nedrausmingas. B. Sruogos išgyvenimai koncentracijos stovykloje Lageryje, didokame kambaryje gyveno 40 vyrų. Fizinį badą imtasi slopinti intelektualia duona: „​knygos eidavo iš rankų į rankas ir valandai kitai galima buvo pamiršti dujų kameros šmėklą, kuri kabėjo virš mūsų galvų lyg Damoklo kalavijas​”. Sruoga dirbo komendantūros skyriuje, nes gerai mokėjo vokiečių kalbą, čia jis kaupdavo įvairius dokumentus, kurie padėjo aprašyti gyvenimą lageryje. Darbas jam buvo priemonė pamiršti gręsiantį pavojų, pabėgti nuo tuščių kalbų ir ginčų bloke. Koncentracijos stovykloje B. Sruoga parašė eiliuotą pjesę „Pavasario giesmė“. Tokiomis sąlygomis imtis kūrybos galėjo tik nepalaužiamo būdo žmogus. Autorius teigia: „​norėjau parodyti, kad ir pačiame pragaro dugne galima rašyti apie rojų: beviltišką rudens naktį galima puoselėti mintį apie pavasario rytą​”. Štuthofe ​Sruogą visi gerbė​, net esesininkai ​vadino profesoriumi​. Tačiau pirmi trys mėnesiai buvo sunkiausi, Sruoga buvo nežmoniškai primuštas vyresniojo pavaduotojo Zelionkės. Sruoga lageryje subūrė „Aitvarų“ grupelę​. Čia poetas sukvietė tuos, kurie domėjosi rašymu. Grupelei priklausė apie šeši žmonės. Būrelio nariai skaitydavo parašytus kūrinius ir juos aptardavo. Sruoga turėjo retą ir brangų bruožą – gebėjimą išjudinti žmones. Kūrinėlius skaitydavo laisvalaikiu, o per šventes – didesnei lietuvių auditorijai. Vėliau lietuvių įkaitų grupę paskelbus garbės kaliniais Sruoga savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas savo gyvybe domėjosi slaptais dokumentais. Memuarinio romano “Dievų miškas” sukūrimo ir publikavimo aplinkybės Knygą B. Sruoga ​parašė vos per kelis mėnesius grįžęs iš koncentracijos stovyklos, ​besigydydamas Birštono sanatorijoje​, nepaisydamas silpnos sveikatos ir artimųjų ilgesio (grįžęs nerado žmonos ir dukters, kurios buvo pasitraukusios į vakarus). Knygos publikavimas sovietinės priespaudos laikais buvo uždraustas. Pirmą kartą ​romanas išleistas praėjus dešimčiai metų ​po autoriaus mirties​ (1957). Mintis parašyti romaną Sruogai kilo Štuthofe. Rizikuodamas gyvybe autorius drąsiai naršė lagerio archyvuose, nes planavo aprašyti ir išsamiai papasakoti apie lagerio gyvenimą. Sąmoningas pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerinės tikrovės duomenis rašytojas liudijo ir „Dievų miške“: ,,​Ir iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga…​’’. Taigi 1945 m. gegužės mėn. rašytojas pabrėžė norįs parašyti eskizinius portretus apie stovyklą – tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ,,​apsigyveno piliečiai, panašūs į velnius​’’. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad ,,Dievų miškas’’ sukrės visus, bus sutiktas su dideliu susidomėjimu. Tačiau komunistų partija ​sukritikavo ,,Dievų mišką’’, nes joje vaizduojama antiherojinė tikrovė, kuriai nebūdinga ,,pasipriešinimo kova’’​. Be to, ,,Dievų miškas’’ buvo ​parašytas nesilaikant peršamų socialistinio realizmo reikalavimų​. Ėjo mėnesiai, o ,,Dievų miškas’’ vis dar nebuvo ,,svarstomas’’. Rašytojas suprato, kad kūrinio spausdinimas sąmoningai vilkinamas, sakė, jog šis laukimas prilygsta ,,​padūkusiam dantų skausmui​’’. ​Ištisus knygos puslapius cenzūros buvo siūloma išmesti arba perrašyti​. Atkakliai ginčijęsis su savo kūrinio taisytojais, rašytojas ilgainiui suvokė diskusijos beprasmybę. Sruoga jautriai reagavo į savo kūrinio likimą​. Išgyventą dvasinę krizę rodo laiškuose pasikartojantys nuskriausto, cypiančio, staugiančio šuns motyvas. Galų gale valdžios kabinetuose buvo suformuota nuomonė, kad šis kūrinys nepriimtinas sovietiniam skaitytojui. Sruoga buvo vadinamas ,,nuo liaudies gyvenimo atitrūkusiu rašytoju, o ,,Dievų miškas’’ oficialiai pasmerktas, kaip pačią sovietinę sistemą kompromituojantis dokumentas. Rašytojas praradęs viltį dėl šio kūrinio išspausdinimo ėmėsi vertėjo, mokslininko darbo. Rašytojo laikysena: laiškas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai Laiško tema – rašytojo kūrybinė laisvė. Sruoga mano, jog geriausi rašytojai ir geriausi kūriniai išeina už jų žanrų ribų. Menininkas neturi tenkinti visuomenės norų, neturi slėpti kūriniuose politines ideologijas, laikyti skaitytojo kvailu. Pasak Sruogos, literatūroje ir mene teorija seka paskui veikalus ir visi bandymai tai pakeisti baigiasi nesėkmingai. Iš anksto nustatytos taisyklės ir reikalavimai neleidžia kūrėjui laisvai rašyti, priverčia pažeisti primestas taisykles arba išvis atima norą rašyti. Gera literatūra – laisva, individuali ir originali kūryba, tai, kas matoma pasaulyje. Sruoga gerbia skaitytoją, nes sako, jog „Dievų miške“ pateikia faktus, kurių išdėstymas ir parinkimas turėtų savaime sukelti skaitytojo dvasioje reikalingą emociją, tačiau daro tai subtilia, inteligentiška forma, pasitikėdamas skaitytojo menine nuojauta. Autorius piktinasi, kad romane sovietų propaganda ieško ir nori rasti politinę mintį, teigia, kad jos ten nėra ir negali būti, nes alkanas, mušamas, nuo kojų nuvarytas žmogus koncentracijos stovykloje apie politiką negalvoja, be to, politika žmonės vadina pigią propagandą, kurią Sruoga kategoriškai atsisako įrašyti į knygą. „Dievų miškas“ – tai laisvo žmogaus knyga, sukurta nelaisvėje. Memuarinis romanas – nusikaltimų ir žmogaus dehumanizavimo liudijimas, tragiškų dienų dokumentas, vaizduojantis visas teises ir moralines normas paminantį žmogaus gyvenimą. Taip pat „Dievų miškas“ – knyga, atskleidžianti intelektualo vidinę laisvę, kurią jis geba išsaugoti net nežmoniškos, siaubingos sistemos pragare. Viskas, kas turi prasmę normaliame gyvenime, koncentracijos stovykloje yra neprasminga, čia klesti ANTIMORALĖ. Lagerio įstatymai prieštarauja moralės dėsniams, gailestingumą keičia žiaurumas, žmonių solidarumą – savanaudiškumas, taikumą – agresyvumas. Pagrindinis lagerio „moralės“ dėsnis: „​Norėdamas likti gyvas turi žengti per kitų lavonus​“ (​Gervinskis, Mušeikizmo filosofija​). Žmogus lageryje sužvėrėdavo dėl nuolatinio bado, mušimo, sunkaus ir ilgo darbo, nuovargio, parazitų, taip pat dėl noro išgyventi, kuris sumenkindavo vertybines nuostatas, bet kokius idealus. Didžiausia nužmogėjimo apraiška – žmogus tampa žmogėdra. ​Kiekvienas kalinio judesys – kalinių surašymas, dezinfekcija, sveikatos patikrinimas, kuris apsiribodavo auksinių dantų apžiūra ir suskaitymu, drabužių išdavimas, rikiuotės mokymas, darbas, miegas – lageryje lydimas fizinio ir moralinio smurto. Kalinių riejimas ir mušimas yra gero tono ženklas („​lageryje niekuomet nesakoma, kaip ką turi daryti, – turi pats susiprasti. Susiprasti padeda lazda.​“, „​norėdamas lagerio respublikoje padaryti karjerą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!