Išsamiai apie lietuvių kalbos programos autorius

Renesansas M.Daukša M. Daukšos „Postilės“ reikšmė. Suklestėjus kontrreformacijos judėjimui, skirtam reformacijos padariniams likviduoti, didelė reikšmė tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažnyčios veikėjui. Jis, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Knygos turėjo sustabdyti protestantų tikėjimą bei reformacijos plitimą. Viena reikšmingiausių M. Daukšos knygų – „[[Postilė:Postilė]]“, verstinių pamokslų rinkinys, kuriame, be lotyniškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui padėkoti, yra itin reikšminga lenkų kalba parašyta „[[Prakalba:Prakalba]] į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleista „[[Postilė:Postilė]]“ dėl lenkiškos prakalbos įėjo į lietuvių kultūros istoriją kaip lietuvių kalbos gynimas, parašytas itin meniškai. [[Prakalba:Prakalba]] parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa diduomenės kalba. Gimtoji kalba turi tapti valstybine. M. Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja. Renesanso laikų tautos samprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos samprata: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra [[tauta:Tauta]], tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba, nes būtent ji geriausiai sutelkia į viena tautos žmones. Dieviška žmogaus prigimtis ir gamta. Norėdamas paremti gimtosios kalbos svarbą valstybės gyvenime, M. Daukša atsigręžia į žmogaus prigimtį ir į gamtos dėsnius. Kadangi pasaulis sukurtas Dievo, vadinasi, Kūrėjo valia reiškiasi per visą kūriniją, šiuo atveju per gamtą ir žmogaus prigimtį. Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ Pagal prigimties dėsnius turi gyventi ir žmogus, nes kitaip Dievo pasaulyje kils sumaištis: „... galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi, anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu eiti prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo tvarką. Nesusikalbėjimas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto legendą: susimaišiusios kalbos neleido žmonėms pabaigti bendro darbo – pastatyti statinį, prilygstantį Dievo didybei. Žmonės perspėjami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalbėjimo. Gimtosios kalbos niekinimą M. Daukša įvardija kaip didžiausią negerovę, visokios sumaišties šaltinį: „Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“ Todėl atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu žmogaus ir tautos savigriovai, orumo ir garbės praradimui. Mažvydas Reformacijos sąjūdis ir Lietuva. XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tauti̇̀nėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas. Pirmosios lietuviškos knygos autorystė. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra, autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus Vilentas. „Katekizmo“ sandara. „Katekizmą“ sudaro šešios dalys: [[dedikacija:Dedikacija]] LDK, lotyniška [[prakalba:Prakalba]], lietuviška [[prakalba:Prakalba]] – pirmasis lietuviškas eilėraštis, [[elementorius:Elementorius]], [[katekizmas:Katekizmas]] ir giesmynas. Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių svarbiausia lietuviška [[prakalba:Prakalba]], kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams. „Katekizmo“ lietuviška [[prakalba:Prakalba]]. Kaip minėta, lietuviška [[prakalba:Prakalba]] prasideda knygelės kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi būti parašytos gimtąja kalba. Dabar šventa knyga turi būti kiekvienam prieinama: „Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“ Religinės tiesos čia suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti. Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, kalbantysis atsigręžia į kunigus ir pasaulio galinguosius prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę. Prakalboje itin gausu retorinių klausimų ir, jei pažiūrėtume plačiau, klausimai yra bet kokio mokslo ir pažinimo pradžia. Jonas Radvanas „Radviliados“ parašymo tikslas. XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3 300 eilučių herojinis [[[[epas:Epas]]:[[Herojinis [[epas:Epas]]:Herojinis [[epas:Epas]]]]]] „Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. [[Istorinis pasakojimas:Istorinis pasakojimas]] apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių. Radvilos Rudojo paveikslas. Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „... žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės. Radvilos Rudojo skydas. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu: „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, – taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių. Lietuvos gamta „Radviliadoje“. Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių. Upių [[katalogas:Katalogas]] reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą. XIXa. literatūra Vincas Kudirka „Aušros“ įtaka. XIX a. lietuvių kultūrinį gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis: prieš Jono Basanavičiaus laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir po jo. Ne vienam šviesuoliui laikraštis padarė didelę įtaką – Vincas Kudirka vienas jų. V. Kudirkos (1858–1899) gyvenimas simboliškai sutampa su tautos atgimimo istorija. Kaip ne vienas inteligentas V. Kudirka labai asmeniškai išgyveno savo kultūrinės tapatybės susidvejinimą. Tą savo gyvenimo tarpsnį jis viešai išpažįsta laikraštyje „Varpas“ (1893 m. Nr. 3): … ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. […] ... stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo… […] Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka… […] Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir... smilktelėjo lyg širdyje. […] Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“.[…] Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir... neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs... Taigi „Aušros“, pirmo lietuviško laikraščio, poveikis didžiulis – jį skaitydamas, V. Kudirka atgauna prarastą lietuvišką tapatybę. Apmąstydamas praeitį, V. Kudirka supranta, kad tauti̇̀nės tapatybės pamatas – gimtoji kalba. Prasideda naujas gyvenimas – sąmoningai apsisprendusio kultūrininko tarnavimas tautai. Lietuviška kultūrinė V. Kudirkos veikla. Nors oficialiai V. Kudirka įgijo gydytojo specialybę, iš tiesų buvoproduktyviausias lietuvių publicistas, vienas iš laikraščio „Varpas“ (1889–1905) įkūrėjų, jo redaktorius ir pagrindinis žurnalistas, be to, kūrė satyras, kritikuojančias visuomenės gyvenimą („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“), rašė eilėraščius (rinkinys „Laisvos valandos“), kūrė naujos Lietuvos kultūros projektą („Lietuvos“ draugijos įstatai), vertė F. Šilerio, Dž. Bairono ir kt. rašytojų kūrinius, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, parengė eiliavimo pagrindų knygelę „Tiesos eilėms rašyti“ ir kt. Laikraštis „Varpas“: tautos programa ir požiūris į literatūrą. Publikacijos „Varpe“ ir laikraščio redagavimas – reikšmingiausia visuomeninė V. Kudirkos veikla. Per „Varpą“ plito pozityvistinės idėjos. Per „Varpą“ V. Kudirka nubrėžė kryptį tautiniam sąjūdžiui ir kultūrinei veiklai. Varpininkai akcentavo lietuvių tautos priklausymą Vakarų Europos kultūros tradicijai. Užsibrėžiamas uždavinys – kelti lietuvių tautą į civilizacijos aukštumas. Siekiama tokių vertybių, kaip: demokratija, tolerancija, veiklumas, racionalumas. Tautinis atgimimas suvokiamas kaip pažangus reiškinys, modernėjimo procesas. V. Kudirka dėl nuosmukio kaltina ne tik carinės Rusijos priespaudą, bet ir pačių lietuvių tingumą, nerangumą, konservatyvumą. Literatūroje varpininkai rėmė realizmo meną dėl jo ryšio su realiu gyvenimu. Didžiausias dėmesys skiriamas socialinėms problemoms, individo vidinio pasaulio gelmė (romantinės literatūros pamatas) tampa neįdomi. Kita vertus, daug dėmesio skiria pačiai lietuvių kalbai: imasi ją norminti, kalbą vertina kaip pasipriešinimo priemonę rusinimo politikai (tuo metu Lietuvoje buvo spaudos draudimo laikotarpis). V. Kudirkos poezija. Nedidelį poezijos pluoštą V. Kudirka sudėjo į eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“. Rinkinio pavadinimas skamba kiek paradoksaliai: laisvos valandos – tai ne laisvalaikis, kaip turėtų būti, bet sunkus darbas, eilėraščių, skirtų aukštiems idealams įtvirtinti, kūrimas. Vadinasi, net ir laisvalaikis – darbas visuomenei. V. Kudirkos kurtaoratorinė poezija turi vieną adresatą – tautą – ir yra paremta etiniais principais: įsipareigojimu dirbti tėvynės ir tautos labui, aukštų idealų siekimu, tarnavimu tėvynei (eilėraščiai „Varpas“, „Labora“ ir kt.). Ypač prasmingas proginis eilėraštis „Varpas“, skirtas pirmajam žurnalo „Varpas“ numeriui: Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu Apreiškė žemei tekėjimą savo, Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo: Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite... Šiame posme simboliškai išreiškiama mintis, kad J. Basanavičiaus „Aušros“ pradėtą darbą tęs laikraštis „Varpas“. Rašydamas „Tautišką giesmę“, V. Kudirka žinojo, kad kuria himną. Įdomu tai, kad šis eilėraštis turi panašumų su krikščionių malda: pradžia „Lietuva, tėvyne mūsų...“ primena „Tėve mūsų“, o pabaigoje „Vardan tos Lietuvos...“ asocijuojasi su maldos pabaiga „Vardan Dievo tėvo...“ Taigi V. Kudirkos poezija idėjiniu požiūriu – jo publicistikos tęsinys. Išvada. „Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“, – tai V. Kudirkos žodžiai „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. Tuo metu kurti lietuvių literatūrą reiškė kurti naują Lietuvą. Carinės Rusijos okupacijos metais, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu naujos Lietuvos kūrimas buvo itin pavojingas užsiėmimas, tam reikėjo konkretaus politinio apsisprendimo. V. Kudirka visu savo gyvenimu ir kūryba parodė prometėjišką apsisprendimą tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms. Antanas Baranauskas Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, kalbininkas, vertėjas, matematikas. Jo plunksnai priklauso eilėraščiai: „Dainu dainelę“, „Neramumas“, poemos: „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir malonė“, religinės giesmės, lietuvių kalbos gramatika, nebaigtas Biblijos vertimas, matematikos studija ir kt. Poemos „Anykščių šilelis“ nuotaika. Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitikimas su žemaičių poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeitė jo gyvenimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos paremtas įstojo į kunigų seminariją), bet ir neginčytinai turėjo įtakos svarbiausio poeto kūrinio, poemos „Anykščių šilelis“, nuotaikai. Nors meilės bei draugystės temos poemoje neliečiamos, tačiau kūrinys apie gamtos grožį ir iš jo kylančią kūrybos galią netiesiogiai nulemtas santykių su Karolina. Poema parašyta per dvi atostogų vasaras, prabėgusias Anykščiuose, tėviškėje: pirma dalis gimė 1858 m., ruošiantis studijoms Peterburgo dvasinėje akademijoje, antra – 1859 m., grįžus atostogų iš Peterburgo. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos grožio perteklių, iš kurio gimsta kūryba („giesmės imas“), antroje dalyje (parašytoje po Karolinos mirties) nuskamba ne tik gamtos ir žmogaus abipusio ryšio tema, bet ir vartojimo motyvas, suabejojama grožio, kūrybos prasmingumu. Romantiko A. Baranausko požiūris į gamtą. Vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas, svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – gyvas organizmas. Ne veltui A. Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“ Taigi romantikas A. Baranauskas siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka: Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę. Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, Teip visados raminęs, visados mylėjęs... Grybų, krūmų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus sodą žemėje. Gyvybinisgamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į kūrybą. Taigi poemoje atskleidžiamas gamtos (natūros) ir kultūros gyvybinis ratas. Deja, kūrinio pabaigoje prasiveržia abejonė grožio, kūrybos galiomis – ta apytaka sutrinka, nes grožis negali įveikti blogio (savanaudiškumo, vartotojiško požiūrio į aplinką): Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė. Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš skaitytojo akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia pajėgia prikelti praeitį iš nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija. (Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“. Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus: Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos ir kas gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės: „Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir Dievo. Jų susikirtimo taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia dieviško grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai, kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“). Meno (grožio) galia yra gydanti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė, kuri iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis gali būti pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys savo šilelį. Maironis ir Mickevičius Maironis – garsiausias lietuvių romantikas. Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1863–1932) gyvenimo ir kūrybos pradžia – tautinio atgimimo laikas, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėties, kai nelegaliai buvo platinama lietuviška spauda. Vadinasi, poeto kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis. Maironio kūryba – tai ne kartą papildytas eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poemos, istorinės dramos. Svarbiausia „Pavasario balsų“ tema – tėvynės ir individo / tautos santykis. Šios temos svarbiausi aspektai tokie: 1) tėvynė suprantama kaip poetizuotas kraštovaizdis, 2) tėvynės kraštovaizdis neatsiejamas nuo gimtosios kalbos, 3) kraštovaizdyje ypač svarbūs tėvynės istoriniai ir kultūriniai centrai (Vilnius, Trakai ir kt.), atskleidžiantys garbingos praeities ir nykios dabarties kontrastą, 4) tikima tėvynės ateitimi, ypač jos kultūriniu atgimimu. Tėvynė – tai Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Tačiau svetimas peizažas sustingęs – nėra žmonių, tik lyrinis herojus. O Lietuvos gamta pilna gyvybės, t. y. kupina vyriškų ir moteriškų elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių („... raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai...“). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi ir su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ įžangoje minima Nemuno upe). Lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai. Tėvynė – tai kalba. Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapatybė – lietuvis tas, kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. To meto visuomenėje tai buvo naũja. Atgimstančią savo tautą poetas įsivaizduoja visur ir visada kalbančią gimtąja kalba (galima prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“). Kadangi apie tautos atgimimą Maironis neretai prabyla pasitelkdamas gamtos vaizdus, natūralu, kad lyrikoje dažnaigamta susiejama su lietuvių kalba. Įdomu tai, kad dãžnos kraštovaizdžio detalės – upės: kur pasirodo upės (gyvybės, laiko motyvai), ten atsiranda ir kalbantys lietuviai: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina. („Kur bėga Šešupė“) Prie Šešupės ir Nemuno, Lietuvos upių, gyvena lietuviškai kalbantys žemdirbiai – teigiama eilėraštyje, o Birutės daina gali būti ir lietuvių kalbos metafora, ir užuomina į garbingą lietuvių praeitį, kuriai čia atstovauja pati kunigaikštienė. Simbolinė istorinių ir kultūrinių Lietuvos centrų vertė. Istoriniai ir kultūriniai Lietuvos kraštovaizdžio centrai – tai Vilnius, Trakai, Kaunas, Palanga ir kt. Eilėraščiai atskleidžia tiek jų simbolinę vertę, tiek garbingos Lietuvos praeities ir nykios dabarties kontrastą. Ypač svarbi Lietuvos sostinė. Maironis vaizduoja Vilnių kaip Gedimino miestą, kurį gynė kunigaikštis Vytautas Didysis, globojo Šv. Mergelė Marija, niokojo carinės Rusijos okupacija: taip garsiausio Lietuvos romantiko poezijoje Vilnius, senoji ir amžinoji sostinė, emociškai susiejama su istorija ir įsispaudžia į tautos atmintį. Maironis patriotiniuose eilėraščiuose didelį dėmesį skiria Lietuvos sostinės Vilniaus istoriniams įvykiams. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ vaizduojama sostinės praeitis, galinga, didinga bei garsi LDK laikais, kai valdė kunigaikštis Vytautas Didysis: primindamas galingiausią Lietuvos laikotarpį, Maironis mėgina pakelti lietuvių savivertę. Eilėraštyje „Šv. Aušros vartų Marijai“, kaip ir „Kur bėga Šešupė“, minimas dar vienas Lietuvos kunigaikštis – Gediminas. Kaip Gedimino miestas, Vilnius įvardijamas ir eilėraštyje „Pirmyn į kovą“, kuriame lietuviai skatinami ginti savo šalį, būti krašto patriotais. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ apverkiami kritę kariai, čia Vilnius – kovotojų kraštas. Kartais eilėse nuskamba dar vienas motyvas – kreipiamasi į Dievo Motiną Mariją, namų globėją, prašoma jos stebuklo – grąžinti Vilnių Lietuvai. Kad tikima Vilniaus atgavimo stebuklu, parodo eilėraštis „Vilnius (prieš aušrą)“. Čia vedama paralelė tarp Vilniaus netekties – rusų okupacijos – ir tamsios jį apsupusios nakties: „Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmas / Dengia!“ Kalbantysis skaudžiai išgyvena visos Lietuvos netektį, jos prarastą galybę, todėl šis laikotarpis vaizdingai apibūdinamas miegančio miesto metafora. Viltis susigrąžinti Vilnių ir Lietuvą išreiškiama aušros patekėjimu rytuose – šviesa, keičiančia tamsą. Vadinasi, Maironis eilėraštyje „Vilnius“ apžvelgia sostinę trimis laiko aspektais: istoriškai didingos praeities, tuometės tamsios dabarties ir kupinos vilties ateities – taip miestas suvokiamas tarsi palimpsestas, nuolatos perrašoma istorija. Taigi Maironis eilėraščiuose Vilnių supranta istoriškai, didžiuojasi jo praeitimi, savo eilėmis skatina lietuvius ginti sostinę, išreiškia Vilniaus netekties skausmą ir svarbą. Tikėjimas tautos ateitimi. Ne veltui Maironio poezijoje skamba garbingos praeities motyvas – praeitis turi kelti lietuvių savivertę, žadinti naujam gyvenimui. Meilė tėvynei čia suprantama kaip veikli ir energinga – tai darbas dėl tėvynės ateities. Ypač akcentuojamas kultūrinis gyvenimas, nes kultūra – tautos gyvasties išraiška, kultūros kūrimas neatsiejamas nuo tautos ateities: Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, Šarvuoti mokslu atkakliu! Paimsme arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu! („Užtrauksme naują giesmę“) Naują Lietuvą turi kurti išsilavinę žmonės („Šarvuoti mokslu atkakliu!“), o arklo, knygos ir lyros metaforos – tai žemdirbystė, mokslas, menas. Kreipinys „broliai“ liudija lietuvių vieningumą dirbant tėvynės labui. Darbas tėvynei, aktyvi tėvynės meilės forma, vienija tautos žmones. Meilė tėvynei išreiškiama kaip universalus, visą tautą vienijantis jausmas, išgyvenimas. Reikšmė. Maironio vardas jau seniai yra tapęs tautos dainiaus sinonimu. Maironis pirmasis sukūrė ypatingą poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti, pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių. Poetas kūrybingai pratęsė LDK istorinio pasakojimo tradiciją, perkeldamas ją į lietuvių kalbą. Romantizmas – tai filosofijos ir meno kryptis, kaip atsakas Apšvietos racionalizmui išplitusi Europoje ir Amerikoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Romantikai grįžta prie viduramžių mistikos ir religingumo, jiems svarbu išlaisvinti individualybę, atskleisti nekasdienišką, neretai prometėjišką charakterį, išreikšti laisvės idėją, dvasios maištingumą. Romantizmo žmogui būdingas: 1. jausmingumas (sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį geriausiai atskleidžia jausmai, ypač meilė), 2. kūrybiškumas (didžiausias dėmesys tenka poetui, kūrėjui, nes jis geriausiai geba išreikšti savo vidinį pasaulį), 3. originalumas (iš poeto reikalaujama originalumo, vaizduotės žaismės – kopijuoti, sekti autoritetais nebeužtenka). Romantizmas pasireiškia ir kaip tautų išsivadavimas iš priespaudos. Formuojasi nauji bendruomenių ryšiai, pirmiausia tautiniai. Romantinė tautiškumo idėja skatino domėtis ir remtis: 1. gamtiniu kraštovaizdžiu kaip tautos formavimo faktoriumi, 2. savitu tautos istorijos keliu, 3. tautos dvasia, palaikoma kalbos ir tautosakos. Barokas M.K.Sarbievijus Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje. Biografija. M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose bei Pòlocke (miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų išsiųstas tęsti teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku. Varginančios pareigos sunkino poeto gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje. Barokinės minties krizės apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje. Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas: „Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi“ („Telefui Likui“), „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų...“ („Krispui Levinijui“). Likimo rankose visi lygūs: ir paprasti žmonės, ir valstybės, ir Visatos objektai tampa įnoringos lemties žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „... lemties ranka / Grobia miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius... / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu / Sūkury nesuvaldomam.“). Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja...“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje „Telefui Likui“ nuolat pasikartoja žaidimo žmogumi motyvas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“). Baroko žmogaus moralinės atramos. Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats / Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, / Ar bus patenkinta Dievybė, / Ar pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui Libinijui“). Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų, nes „Kuo nuo žmonių toliau, / Tuo [...] rečiau pasieks pavydas...“ („Janui Libinijui“). Dievas pasirodo ne tik kaip žmogaus elgesiomoralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi...“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę. Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“). Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų, buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios nepavaldžios nei likimui, nei laikui. Apšvieta Donelaitis Gamta Klasicizmui būdingą keturių metų laikų vaizdavimą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip gamtos ir žmogaus sąsają. Gamta, nuo kurios priklauso būrų gyvenimo ir darbų ciklas, suasmeninama, mitologizuojama. Besikeičiantis „Metų“ gamtos pasaulis judrus, skambus. Poemos dalių pavadinimai („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) nusako žmogaus nuotaiką, darbus, egzistenciją (gimimą, buvimą ir mirtį), visa tai kiekvienais metais vis kartojasi: „Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.“ Skirtingi metų laikai ne tik diktuoja žmogaus darbus (sėją, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį, bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą žiemai), bet ir poilsį, šventes (vestuvių apeigas, aprašytas „Rudenio gėrybėse“). Žinoma, skirtingais metų laikais gamtos vaizdiniams suteikiamas išskirtinis dėmesys: pavasarį saulė kopia į dangų ir džiaugsmingai praneša apie atgimimą („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“), rudenį ji jau vaizduojama melancholiškai besiritanti tolyn („Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas / Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia“). Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad Dievo nustatyta tvarka aiški gamtoje: gandrai sutvarko lizdą, vėliau pasisotina ir padėkoja dievui, kuklios išvaizdos ir saikinga maisto lakštingala savo čiulbesiu, panašiu į giesmę, garbina Dievą. Įasmeninti gyvūnai dėkoja Dievui už kiekvieną suteiktą malonumą („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“). Ne tik Dievas, bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk!“), būties pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“). Žmogus ne visada nori gamtos ir Dievo tvarkai paklusti, būrams dažnai primenami darbai, moralės normos. Valstietis yra gamtos, kuri sieja bendruomenę, dalis, jam svetimas miestas, o žemdirbiškas kolektyviškumas padeda iš kartos į kartą puoselėti protėvių gyvenseną. Žmogus Kūrinio pasakotojas nėra pats K. Donelaitis ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais pamokslauja teigiami poemos veikėjai. Jie gyvena Vyžlaukio valsčiuje (Mažojoje Lietuvoje), yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius. Būrai – lietuvių valstiečių bendruomenė, einanti baudžiavą, pagal moralinį vertinimą skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. Donelaičio „viežlybai“ apibūdintas žmogus yra doras, darbštus, pamaldus, padorus, kuklus, neišsižadantis protėvių gyvensenos, papročių, kalbos. Šių principų neatitinkantys būrai turi įvairių ydų ir yra vadinami „nenaudėliais“. Veikėjų paveikslai nėra individualizuoti, tačiau kaip „viežlybieji“ apibūdinami Lauras, Selmas, Krizas, „nenaudėliais“ vadinami Slunkius, Dočys, Plaučiūnas, Pelėda. Labiausiai aptartas poemos veikėjas Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – moka įtikti ponams, bet nenuskriaudžia ir būrų. Sunkiai gyvenime dirbęs Pričkus kūrinio pabaigoje miršta ne dėl senatvės („Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus, / Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė; / Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai“), o dėl vieno smulkaus pinigo – šilingo – dingimo. Šykštuolio pono sumuštas bendruomenės seniūnas taip ir neatsigavo. Poemoje vaizduojami ponai vardų neturi, akcentuojamos kai kurios jų blogosios savybės: nedarbas, apsirijimas, saiko neturėjimas, šykštumas ir žiaurumas. Kolonistai ponai patys nedirba, šaiposi iš jiems dirbančių būrų: „Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, / Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko.“ Kūrinyje minimas tik vienas geras ponas, nors jis pernai mirė. Poemoje atskleisti Švietimo amžiaus pamokymai buvo ypač svarbūs žmogui, kuriam darbas – egzistencijos pagrindas. K. Donelaitis teigė, kad „viežlybumu“ reikia kovoti su socialinėmis negerovėmis. Apšvietos epocha vadinamas XVIII a. skleidė tikėjimo ir mokslo žinias. Žymiausias šios epochos atstovas Lietuvoje – lietuvių grožinės literatūros pradininkas, klasikas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Kilęs iš nagingų lietuvių valstiečių šeimos, būsimas poetas Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, mokėsi retorikos, antikinės literatūros ir kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų), lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos, domėjosi gamtos mokslais irfilosofija. Po studijų baigimo poetas dirbo Mažojoje Lietuvoje: trejus metus Stalupėnuose – choro vadovu, vėliau Tolminkiemyje – bažnyčios klebonu, evangelikų liuteronų pastoriumi. Pietizmo idėjų paveiktas K. Donelaitis tarnavo lietuvių tautai ir kultūrai. Manoma, kad ilgą laiką poeto kurtas (1765–1775) ir iš sakyklos dalimis skaitytas kūrinys išleistas tik po K. Donelaičio mirties – poemą sudarė, pavadino „Metais“, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Hegzametru sukurtas kūrinys „Metai“ vadinamas ir filosofine poema, ir didaktiniu epu. 1977 m. UNESCO „Metus“ įtraukė į Europos literatūros šedevrų sąrašą. Tautiškumas Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, kur lietuvių buvo mažuma, tačiau skaitė pamaldas ir lietuviškai. Tautiškumas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis, nes, išsižadėdamas savo papročių, kalbos ir religijos, žmogus griauna Dievo nustatytą tvarką. XVIII a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų (vokiečių, prancūzų, šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo: „Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“ Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, / Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos. Per svetimus papročius buvo ardoma bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, / O viernai visur ir viežlybai pasielkim, / Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.“ Kad būrų gyvenimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės! / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų negerbimu. Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. / Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“ Pagaliau svarbus ir tautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų tautų atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom; /

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!