Išsami valstybės finansų teorija

1 tema. Įvadas į valstybės finansų kursą Finansų samprata. Žodžio „finansai“ kilmė nėra visiškai aiški. Vieni jį kildina iš anglų kalbos žodžio fine, kuris reiškia bauda, piniginė bausmė, kiti – iš lotynų kalbos žodžių finatio, reiškiančio baigimą. Finatio iš pradžių reiškė bylos baigimą, teismo sprendimą, vėliau ir teismo nustatytą baudą, dar vėliau – ne tik teismo, bet ir kiekvieną valdovo nustatytą mokėjimą. Finansų terminas išplito vystantis piniginiams – prekybiniams santykiams, stiprėjant valstybės funkcijoms ir poreikiams. 13-15 amžiuje šis terminas (pradine reikšme pajamos, grynieji pinigai, bet ne valstybės finansai) išplito Italijoje, nes būtent Italijos miestai tokie kaip Venecija, Florencija, Genuja tapo stambiais Europos prekybos ir bankininkystės centrais ir finansai (pinigai, pajamos) juose įgavo svarbią reikšmę anksčiau nei kitur. Vėliau finansų terminas išplito ir kitose šalyse, įgavo tarptautinį aspektą. Ilgainiui (iš pradžių Prancūzijoje, vėliau ir kitur) žodžio prasmė susiaurėjo, juo pradėta vadinti tik valstybės pajamas ir išlaidas, o išsiplėtus savivaldybių ūkiui – ir jų pajamas ir išlaidas. Šiais laikais skiriami trys finansų lygiai: valstybės finansai (makrofinansai), įmonių finansai (mikrofinansai) ir individualių asmenų (namų ūkio) finansai. Finansų nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu 17-18 amžiuje. Finansų mokslas traktuojamas kaip ūkio pajamų ir išlaidų mokslas. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, atskleidžia bendruosius ir atskirus jos dėsnius. Finansai – ekonominių ar piniginių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma. N. B. Finansams yra būdinga piniginė išraiška, bet jie nėra tapatūs pinigams. Pinigai yra prekių vertės matas, kaupimo, atsiskaitymo priemonė. Finansų sritis yra siauresnė: jie išreiškia tokius piniginius santykius, kurie atsiranda sudarant ir panaudojant pinigų fondus – tiek centralizuotus (valstybinius), tiek decentralizuotus ( įmonių, namų ūkio). Valstybės finansai apibūdina ekonominius ar piniginius santykius, kurie atsiranda, sudarant ir panaudojant bendrus valstybinius piniginių išteklių fondus ir yra reikalingi ūkio, socialinių, kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimui garantuoti. Ekonominių subjektų (įmonių) finansai apibūdina įmonių gamybinę, komercinę veiklą, ekonominius santykius, atsirandančius dėl pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos gamybos, darbų atlikimo, paslaugų atlikimo bei realizacijos, piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo. Ekonominių subjektų lėšų fondai pirmiausia skiriami tų subjektų gamybos ir verslo poreikiams. Finansų funkcijos. Lietuvių finansų teoretikų moksliniuose darbuose išskiriamos tokios funkcijos: 1. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondų sudarymas; 2. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondų panaudojimas; 3. piniginių pajamų ir piniginių lėšų fondų sudarymo ir panaudojimo kontrolė. Tačiau dažniausiai nurodomos dvi finansų funkcijos: 1. paskirstymo (tarsi sujungia sudarymo ir panaudojimo funkcijas į vieną); 2. kontrolės. Paskirstymo funkcija. Šios funkcijos pagalba yra realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t. y. kiekvienas ūkio subjektas gauna jam būtinus finansinius išteklius. Šios funkcijos objektas – Bendrasis nacionalinis produktas ir nacionalinis turtas, išreikštas pinigais. Subjektas – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvauja visuomeninės gamybos procese. Kontrolės funkcija. Kone tradiciškai finansų kontrolė suvokiama kaip drausmės, tvarkos ir teisėtumo užtikrinimo forma arba priemonė įgyvendinant valstybinę valdžią ir valdymą bei kurios realizavimas siejamas su tikrinimu kaip vykdomi įstatymų, poįstatyminių ir kitų teisės aktų reikalavimai. Tokiu būdu paskirstyti piniginiai fondai taip pat yra kontroliuojami, t. y. prižiūrima, ar jų panaudojimas neprieštarauja veikiantiems įstatymams, ieškomi panaudojimo trūkumai ir pranašumai, lyginamas realus lėšų judėjimas, paskirstymas ir panaudojimas su numatomu. Taip visuomenė informuojama, kaip skirstomos biudžetinės lėšos, ar laiku patenka ūkio subjektams ir ar efektyviai jos panaudojamos. Kitaip tariant, kontrolės funkcija padeda įgyvendinti lėšų skaidrumo ir paskirstymo tikslingumo principus finansų skirstymo procese. Finansų sudėtis. Finansai – visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir BVP paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų sudėtis Finansus sudaro: Ūkio subjektų finansai (decentralizuoti) Valstybiniai finansai (centralizuoti) Finansų sudėtis (sistema) – ekonominių-piniginių santykių, atsirandančių skirtingose sferose (viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus) sudarant, naudojant ir kontroliuojant pinigų fondus, visuma. Valstybės ekonominė ir socialinė raida yra glaudžiai susijus su finansų sistema ir jos tobulinimu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, nes ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. RŪŠYS: Ūkio subjektų (įmonių, organizacijų ir namų ūkio) finansai (kitaip dar vadinami decentralizuoti): 1. apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu; 2. susiję su BVP gamyba ir panaudojimu; Ūkio subjektų finansams priklauso: ◦ Valstybės (savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai; ◦ Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai; ◦ Nekomercinių organizacijų finansai; ◦ Namų ūkio finansai Namų ūkio finansai yra smulkiausia decentralizuotų finansų dalis, tačiau, dėl ekonomikos plėtros didėjant pinigų srautams, jie įgauna vis didesnę svarbą finansų sistemoje. Įvairių nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą, kadangi sukuria vieną didžiausių finansinių išteklių dalių. Decentralizuoti finansai naudojami ekonomikai ir socialiniams santykiams reguliuoti mikrolygyje. Valstybės finansai (centralizuoti): 1. padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir įmokas; 2. padeda dalį tų pajamų sukaupti centralizuotose valstybės fonduose. Valstybės finansai naudojami ekonomikai reguliuoti makrolygyje. Bendriems valstybiniams lėšų fondams priklauso šie biudžetai: 1. Nacionalinis (valstybės biudžetas + savivaldybių biudžetai). Valstybės ir savivaldybių biudžetai funkcionuoja autonomiškai. Per nacionalinį biudžetą sukaupiamos įvairių nuosavybės formų įmonių, organizacijų ir gyventojų pajamos. Jos nukreipiamos įvairioms sritims, pvz.: valstybinio valdymo institucijoms išlaikyti, mokslui, krašto apsaugai, sveikatai, kultūrai ir kt. sritims vystyti. 2. Valstybinio socialinio draudimo. Sudaromas iš socialinio draudimo įmokų ir naudojamas įvairių rūšių pensijoms, ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms mokėti, gyventojų užimtumui finansuoti, išmokoms nelaimingų atsitikimų atvejais mokėti. 3. Privalomojo sveikatos draudimo. Sudaromas iš sveikatos draudimo įmokų, o naudojamas gyventojų gydymo ir sveikatingumo poreikiams tenkinti. Pastarieji du biudžetai – pagrindiniai socialiniai nebiudžetiniai fondai. 4. Nebiudžetiniai fondai: SODROS, Privalomojo sveikatos draudimo, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo fondas, Privatizavimo, Rezervinis (Stabilizavimo) fondas, 1990 m. Blokados fondas (turtą administruoja Prabavimo Rūmai). Nacionalinis biudžetas ir valstybinių nebiudžetinių fondų biudžetai, sujungti į visumą, sudaro konsoliduotą šalies biudžetą. Vis tik finansų sistemos pagrindas yra valstybiniai finansai, kurie išreikia ekonominius santykius, susijusius su valstybinių piniginių išteklių fondų sudarymu ir panaudojimu. Tokius fondus būtina sukurti, siekiant garantuoti ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą. Finansų vaidmuo. Geriausiai atsiskleidžia per valstybės funkcijas. Valstybių gyvavimo pradžioje buvo reikalinga tik apsaugos (nuo užsienio ir vidaus) funkcija. Vėliau, besivystant santykiams ir augant gyvenimo lygiui, to nepakako ir reikėjo sukurti daugiau sistemų (teisingumo, policijos, socialinės apsaugos, švietimo, kultūros, viešojo administravimo – nustatant verslo sąlygas). Valstybės pareiga užtikrinti paslaugas, kurių neteikia privatūs asmenys. Valstybės funkcijas galima išskirti į kelias grupes: Apsaugos (išorinė, vidinė, socialinė), Gamybos ir komercijos (valstybės veikla, privati veikla, mokesčiai, valiuta), Ugdymo (Švietimas, mokslas, menas, visuomenės rekreacija), Administracinė (teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas). Valstybės piniginių fondų formavimą ir panaudojimą reglamentuoja teisės aktai. Skirtingai nei privačių finansų, valstybės finansų panaudojimas valstybės funkcijoms įgyvendinti yra griežtai reglamentuotas (LR biudžeto sandaros įstatymas, atskirų mokesčių įstatymai). Siekiama ne tik užtikrinti griežtą fondų suformavimą, bet ir tikslingą bei skaidrų jų panaudojimą. Finansų sistema. Pagal G. Kuncevičių, Finansų sistema – tai įstaigų ir rinkų tinklas, veikiantis įvairių finansinių priemonių, padedančių pervesti pinigus, teikti paskolas ir skolintis. Finansų sistema ekonomikoje atlieka šias funkcijas: 1) Taupymo; 2) Turto kaupimo; 3) Likvidumo; 4) Kredito; 5) Mokėjimų; 6) Rizikos perkėlimo; 7) Politikos. Valstybės finansų kredito sistemos valdymo pagrindinės grandys. Finansų-kredito sistema – tai specialus valstybinis, finansinis aparatas, užsiimantis piniginių lėšų mobilizavimu, paskirstymu ir efektyviu jų naudojimu valstybės ekonomikos plėtrai, socialinėms programoms, krašto apsaugai ir valdymui. Trumpiau tariant, šios sistemos kompetencijai priklauso finansų organizavimas bei valdymas LR. Šioje sistemoje finansai suvokiami siaurąja prasme – tik kaip įvairių valstybėje veikiančių subjektų nuosavos arba joms prilygintos lėšos, o kreditas siejamas su skolintų lėšų panaudojimu įvairių valstybinių subjektų finansavimui. Veikiant finansų-kredito sistemai palaikomi finansiniai-kreditiniai valstybės ir ūkio subjektų santykiai ir kiekvieną šių santykių sferą aptarnauja tam tikra finansų-kredito sistemos grandis. Šią sistemą instituciniu požiūriu sudaro šios grandys: • LR Vyriausybė; • Finansų ministerija • Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos • FNTT (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) • Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba • LR ministerijų ir departamentų finansų padaliniai • Visų rūšių įmonių finansų padaliniai • LR bankai Finansų ministerija – vadovaujanti finansinė žynyba, įgyvendinanti valstybės finansų politiką. Ministerija, kartu su savivaldybinių finansų įstaigomis, atlieka darbą, susijusį su biudžetų projektų sudarymu ir vykdymu (planuoja biudžetų pajamas ir organizuoja jų gavimą; finansuoja įmones, organizacijas; kontroliuoja ar teisingai ir efektyviai naudojamos lėšos ir kita). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos – tai centrinis mokesčių administratorius, kontroliuojantis, kad mokesčiai būtų mokami teisingai ir laiku. FNTT – siekia apsaugoti valstybės finansų sistemą, atskleidžiant nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba – tai valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje organizuojanti ir įgyvendinanti institucija. Ministerijų, departamentų finansų padaliniai finansų-kredito sistemoje dalyvauja formuodami savo ministerijos ar departamento biudžetą, kitų lėšų organizavimą bei koordinavimą, apskaitos tvarkymą ir t.t. Visų rūšių įmonių finansų padaliniai finansų-kredito sistemoje dalyvauja per mokesčius ir kitas įmokas į bendravalstybinius finansinių išteklių fondus. Bankai. Lietuvos bankas (centrinis bankas), Lietuvos žemės ūkio bankas (priklauso DnB Nord), Lietuvos taupomasis bankas bei komerciniai bankai (Vilniaus bankas, Hansabankas ir t.t.). Bankai šioje sistemoje atstovauja kreditų teikimą ir koordinavimą. Lietuvos bankas yra pagrindinis valstybės bankas, nuosavybės teise priklausantis valstybei ir atskaitingas Seimui. Pagrindinės banko funkcijos: 1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; 2) formuoja ir vykdo pinigų politiką; 3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą; 4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja; 5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas; 6) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūri jų veiklą, taip pat atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas, susijusias su kredito įstaigų veikla; 7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką; 8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą; 9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą. Kiti bankai yra akcinio kapitalo pagrindu veikiančios finansų įstaigos, turinčios juridinio asmens statusą. Vykdo šią pagrindinę veiklą: 1) indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas; 2) skolinimas; 3) finansinė nuoma (lizingas); 4) pinigų pervedimas; 5) mokėjimo kortelių ir kitų mokėjimo priemonių išleidimas ir (arba) operacijų su jomis atlikimas; 6) finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas; 7) investicinės paslaugos; 8) pinigų tvarkymas; 9) informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas; 10) seifo kamerų nuoma; 11) valiutos keitimas (grynaisiais pinigais); 12) atsiskaitymų tarp kredito įstaigų įskaitymas (kliringas); 13) piniginių lėšų saugojimas ir administravimas; 14) kt. Vyriausybės, Finansų ministerijos uždaviniai ir funkcijos. Valstybės finansų politiką įgyvendina Finansų ministerija. Finansų politika yra valstybės finansinių santykių organizavimo, finansinių išteklių fondų (centralizuotų ir decentralizuotų) sudarymo būdai ir jų panaudojimo metodai, nustatyti įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Svarbiausieji Finansų ministerijos uždaviniai yra: 1. įgyvendinti valstybės politiką įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestoje finansų srityje, kuri apima: 1.1. valstybės piniginių išteklių valstybės iždo sąskaitoje valdymą; 1.2. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių sudarymą ir vykdymą; 1.3. valstybės investicijas; 1.4. mokesčius, rinkliavas; 1.5. Vyriausybės skolinimąsi valstybės vardu ir centrinės valdžios sektoriaus skolos valdymą; 1.6. nacionalinį Europos Sąjungos finansinės paramos koordinavimą; 1.7. nacionalinį Europos Bendrijų nuosavų išteklių prognozės, apskaičiavimo, surinkimo, mokėjimo ir kontrolės koordinavimą; 2. rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl: 2.1. fiskalinės politikos tikslų ir įgyvendinimo priemonių; 2.2. mokesčių ir mokesčių administravimo politikos; 2.3. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius įstatymus; 2.4. priemonių Vyriausybės skolinimosi valstybės vardu ir centrinės valdžios sektoriaus skolos valdymo politikai įgyvendinti; 2.5. draudimo įmonių, finansų įstaigų ir ūkio subjektų, organizuojančių lošimus ir (arba) loterijas, veiklos; 2.6. Europos Sąjungos regioninės politikos; 2.7. audito, turto ir verslo vertinimo politikos; 3. metodiškai vadovauti: 3.1. buhalterinei apskaitai; 3.2. viešųjų juridinių asmenų, kurie valdo, naudoja valstybės ir savivaldybių turtą ir juo disponuoja finansų kontrolės ir vidaus audito juose, klausimais; 4. įgyvendinti valstybės finansų politiką, susijusią su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje. Finansų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, atlieka šias funkcijas: 1. rengia Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų, susijusių su valstybės politikos įgyvendinimu ministerijai pavestoje finansų srityje, projektus; 2. derina kitų valstybės institucijų ir įstaigų parengtus ir teikiamus Lietuvos Respublikos Vyriausybei projektus teisės aktų, kurie susiję su Lietuvos Respublikos valstybės biudžetu ir savivaldybių biudžetais, kitais valstybės piniginiais ištekliais, kuriais disponuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat projektus teisės aktų, kurie tiesiogiai susiję su valstybės politikos įgyvendinimu finansų srityje; Finansų politikos įgyvendinimas: 3. kaupia, sistemina ir analizuoja finansinę, ekonominę, komercinę ir kitokią informaciją, kurios reikia valstybės politikai finansų srityje įgyvendinti, taip pat nagrinėja klausimus, susijusius su kapitalo rinkos plėtra; Fiskalinės politikos įgyvendinimas: 4. įgyvendina fiskalinę politiką, analizuoja ir vertina fiskalinės politikos įtaką nustatytiems prioritetiniams sektoriams, kitoms sritims, makroekonominiams rodikliams ir siūlo atitinkamas fiskalines priemones, užtikrinančias fiskalinės politikos suderinamumą su kitomis ekonominės politikos sritimis (monetarine, socialine ir kitomis); 5. koordinuoja Lietuvos ekonominės politikos formavimą Europos Sąjungos kontekste ir Lietuvos ūkio socialinės ir ekonominės plėtros prognozių ir vidutinės trukmės ekonominių programų, teikiamų Europos Komisijai, rengimą; Biudžeto planavimas ir vykdymas: 6. rengia atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektus; 7. rengia ir nustatytąja tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą ir savivaldybių biudžetų įvykdymo suvestinę ataskaitą; 8. nagrinėja ir įvertina remdamasi valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų pateiktais pasiūlymais valstybės investicijų projektus; 9. rengia Valstybės investicijų programą; 10. nagrinėja remdamasi valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų pateiktais pasiūlymais prašymus dėl papildomų lėšų valstybės investicijoms skyrimo; Iždo sistemos valdymas: 8. organizuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas; 9. kaupia ir išduoda teisės aktuose nustatytiems tikslams tenkinti valstybės pinigų fondų lėšas; 10. organizuoja informacinių sistemų valstybės piniginiams ištekliams valdyti plėtrą; Mokesčių politika: 11. įgyvendina valstybės politiką mokesčių ir mokesčių administravimo srityje; 12. prižiūri ir koordinuoja mokesčių administravimo institucijų veiklą; Valstybės skolos valdymas: 13. atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei valdant centrinės valdžios sektoriaus skolą; 14. teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimus, atlieka veiksmus, susijusius su valstybės skolinimosi politikos įgyvendinimu ir centrinės valdžios sektoriaus skolos valdymu; Su ES finansine parama susijusios funkcijos: 15. koordinuoja Europos Sąjungos finansinės paramos pagal PHARE programą ir pereinamojo laikotarpio institucijų plėtros priemonę gavimą, naudojimą bei vertinimą; 16. atlieka pagal SAPARD programą gaunamų ir išmokėtų Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų finansinę priežiūrą; 17. koordinuoja paramos pagal Susitarimą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos dalyvavimo Europos ekonominėje erdvėje gavimą bei naudojimą Lietuvoje; 18. vykdo Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų vadovaujančiosios institucijos įgyvendinant Lietuvos 2004-2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą funkcijas; 19. vykdo Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų mokėjimo institucijos funkcijas; 20. koordinuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų panaudojimo atrankinius patikrinimus, kuriuos atlieka vidaus audito tarnybos; 21. teikia Europos Komisijai ataskaitas ir informaciją Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų vidaus audito klausimais bei kitą su tuo susijusią informaciją; 22. perveda finansinės paramos lėšas Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos finansiniuose memorandumuose nurodytiems juridiniams asmenims; Su ES biudžetu susijusios: 23. koordinuoja su Europos Bendrijų nuosavų išteklių prognoze, apskaičiavimu, surinkimu, mokėjimu ir kontrole susijusią valstybės institucijų ir įstaigų veiklą; 24. teikia Europos Komisijai ataskaitas ir informaciją Europos Bendrijų nuosavų išteklių klausimais; 25. administruoja Europos Bendrijų nuosavų išteklių sąskaitas ir atlieka mokėjimą; 26. pagal savo kompetenciją rengia Lietuvos Respublikos pozicijas Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais ir atstovauja Lietuvos Respublikai Europos Sąjungos institucijose. Vyriausybės funkcijos finansų politikoje dvejopos – dalyvauja formuojant finansų politiką ir ją vykdant. Formuojant finansų politiką: turi įstatymų leidybos teisę – rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus; teikia Seimui savo programą, kuria remiantis sudaromas biudžetas Vykdant: 1. Organizuoja biudžeto vykdymą 2. Teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; 3. teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įvykdymo ataskaitas; 4. Vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas (priemonių planus) Vyriausybė turi specifinių funkcijų: Turi teisę paskirstyti Seimo patvirtintus asignavimus pagal programas; Disponuoja Vyriausybės rezervo lėšomis (rezervas – ne didesnis 1 proc. biudžeto asignavimų sumos, nustatomas finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme – biudžete) 2 tema. Valstybinis finansų rinkų reguliavimas Pinigų politika. Fiskalinė politika. Fiskaline politika - tai valstybę atstovaujančios vyriausybės veikla, priimant sprendimus dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Fiskalinės politikos turinys susideda iš trijų pagrindinius blokų: 1.sprendimai dėl finansavimo; 2. „Užbiudžetinė“ veikla; 3. Fiskalinės politikos teisinė bazė. I. Sprendimai dėl finansavimo: 1) dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, 2) dėl valstybės skolos valdymo, 3) dėl pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, 4) valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, 5) valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. II. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansams (pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių). III. Be to, fiskalinei politikai priskiriami valstybės finansų tvarkymo procedūriniai klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas, priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje). Apie tikrosios fiskalinės politikos atsiradimą galima kalbėti XX amžiau antroje pusėje. Iki pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje buvo gana ribotas. Paprastai ji vykdė pagrindines gynybos, teisės ir tvarkos, valstybinių darbų ir privačios nuosavybės apsaugos funkcijas. Per pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį valstybės išlaidos išvystytose rinkos ekonomikos šalyse vidutiniškai sudarė apie 11-12 proc. bendrojo vidaus produkto. Daugiausia įplaukų į biudžetą patekdavo iš muitų ir transporto rinkliavų, t.y. valstybinės sienos ne tik žymėjo valstybės ribas, bet kartu buvo ir pagrindiniai vyriausybės pajamų surinkimo punktai. XX a. valstybės vaidmuo pasikeitė: 1) Industrializacijos plėtra reikalavo didelių investicijų (privačių neužteko); 2) po dviejų pasaulinių karų reikėjo atstatyti Europą ir Tolimuosius Rytus, tačiau nebelikus privačių santaupų, kapitalo atsargas privalėjo atkurti valstybė; 3) Valstybės vaidmuo išbrendant iš ekonominių krizių; išvengimas Didžiosios depresijos metu Amerikoje nedarbas šoktelėjo virš 50 proc., ir tai privertė gyventojus reikalauti, kad vyriausybė perskirstytų pajamas ir galimybes tarp laimingųjų ir bedalių. 4) Nauji pasiekimai sveikatos apsaugos ir sanitarinės technologijos srityje; 5) Atsisakius aukso standarto, makroekonomikos valdymo našta perėjo fiskalinei politikai; 6) Valstybės priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti stabilumą ir diegti technologijos naujoves. Iki 1990 m. industrializuotuose kraštuose valstybės išlaidos jau buvo padidėjusios vidutiniškai iki 45 proc. bendro vidaus produkto. Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į: 1) stabilizavimą; 2) visuomeninių gėrybių teikimą; 3) pajamų perskirstymą. Stabilizavimas - tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas - tai bendro naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatus sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat įeina ir valstybės kišimasis stengiantis ištaisyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas - tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Fiskalinės politikos pobūdį ir formą, valstybei atliekant šias tris funkcijas, apsprendžia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos keičiasi. Joms keičiantis, atitinkamai, keičiasi ir fiskalinės politikos praktika. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja tris pagrindinius klausimus, būtent: Trys pagrindiniai klausimai diskutuojant apie fiskalinę politiką: 1. Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė? 2. Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas? 3. Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją? 1. Kokias prekes ir paslaugas ir kiek jų turėtų teikti valstybė? Tikrosios visuomeninės gėrybės - tai prekės, kurių nauda dalijamasi labai plačiai ir kurių negalima neteikti už jas nemokantiems asmenims. Joms būdinga: 1) “nėra vartojimo konkurentai”; 2) “neišskyrimo” bruožas. Sekantis klausimas lieka būtent kokias paslaugas (prekes) turėtų teikti valstybė ir kokia apimtimi. Ekonomistai teigia, kad valstybinio ir privataus sektoriaus teikiamų prekių tinkamas derinys būna tuomet, kai ribinės visuomeninės viešųjų prekių teikimo sąnaudos atitinka ribinę visuomeninę tokių prekių naudą. Kadangi daugeliui visuomeninių gėrybių paklausos nustatymas yra labai sudėtingas, jų kainodaros problema arba ribinės visuomeninės naudos lyginimas su ribinėmis visuomeninėmis sąnaudomis sprendžiamas balsavimu. Valstybė ne tik teikia tam tikras prekes ir paslaugas, bet ir įsikiša, norėdama užtikrinti našų privačios rinkos veikimą. Laikoma, kad privatus rinkos mechanizmas nesuveikia, kai jam nepavyksta pateikti privačių prekių ir paslaugų tiek, kad ribinė visuomeninė prekių nauda persvertų ribines socialines sąnaudas. Tai atsitinka, kai rinkoje veikia monopolija ir privatūs sandoriai daro neigiamą poveikį, t. y. sukelia išorinius efektus (nuostolius) ne pirkėjams ir pardavėjams, o trečioms šalims, ir kai prekei, kurios ribinė visuomeninė nauda yra didesnė už jos ribines visuomenines sąnaudas, nėra privačios rinkos. Valstybė paprastai reguliuoja komunalinių paslaugų teikimo tarifus ir nustato konkurencijos sąlygas, siekdamos išvengti neefektyvumo, kuris atsiranda dėl monopolinės kainodaros. Valstybė reguliuoja taršos lygį dėl to, kad tai gali turėti žalingą poveikį toms šalims, kurios tiesiogiai nedalyvauja “taršos” sandoriuose. Jos taip pat užtikrina “valstybės gynybą” paprasčiausiai dėl to, kad privatus sektorius tokių paslaugų neteikia. Neišsami informacija yra dar viena privačios rinkos nesėkmės forma. Valstybė įsikiša, norėdama užtikrinti, kad gyventojai gautų tinkamą informaciją apie tam tikrus jų perkamus gaminius ir užbėgti už akių prekybai pavojingais gaminiais. Privačias rinkas gali ištikti nesėkmė ir makroekonomine prasme. Didelis nedarbas, didėjantis skurdas ir nelygybė - tai ženklai, rodantys, kad privačios rinkos neužtikrina ribinės naudos ir ribinių sąnaudų lygybės. Europos kontinente klasikiniai filosofai buvo linkę į valstybę žiūrėti panašiai kaip ir į privatų sektorių. I. Kantas manė, kad valstybė vaidina “gamybinį vaidmenį”, kuris apibrėžiamas socialinėje valdovo ir visuomenės sutartyje. Hegelis įsivaizdavo valstybę kaip “nematerialų kapitalą”. Taip susiformavo pažiūra, kad didėjantis valstybės vaidmuo - tai natūralus istorinio proceso padarinys. Europos kontinento mokslininkai pradėjo norus skirstyti į “viešuosius (valstybinius)” ir “privačius”. Jie manė, kad valstybės vaidmuo - išlaikyti pusiausvyrą tarp šių visuomenės norų. 1883 m. Wagner suformulavo savo garsųjį dėsnį apie didėjantį valstybės vaidmenį. Jis rėmėsi tokiais faktoriais kaip urbanizacija, augantis gyventojų tankumas ir vis didesnis dėmesys socialinei politikai fiskaliniuose reikaluose. “Pozityvioji” valstybės išlaidų teorija susiformavo tik devintame XIX amž. dešimtmetyje. Ji atsirado, valstybės išlaidoms pradėjus taikyti “naudingumo” sąvoką. Dėmesio centre atsidūrė klausimas ne apie tai, ar valstybė daro tai, kas reikia, t.y. ne normatyvinis vertinimas, o “pozityvusis vertinimas”, t. y. ar valstybė daro tai, ko nori visuomenė. Pozityviosios teorijos apie valstybės išlaidas esmė yra tokia: kadangi atskirų asmenų norai yra labai įvairūs, didžiausią gerovę galima pasiekti, jei kiekvienas asmuo stengsis išlaikyti ribinio naudingumo ir kainos lygybę. Knut Wickshell buvo vienas pirmųjų, kuris dar 1886 m. pareiškė, kad, norint sužinoti visuomenės pageidavimus dėl viešųjų prekių ir neleisti jomis naudotis nemokamai, reikalingas veiksmingas balsavimo procesas. Jis teigė, kad tinkamas politinis procesas ir balsavimo taisyklės gali atskleisti, ko maždaug nori dauguma, bet reikalinga imtis ir priemonių, kurios apgintų fiskalines mažumos teises. Jis taip pat teigė, kad pageidavimai dėl visuomeninių gėrybių neabejotinai priklauso nuo pajamų paskirstymo. Pradėjus didžiausią dėmesį kreipti ne į tai, “ką valstybė turėtų daryti”, o į tai, “kaip valstybė galėtų geriau sužinoti piliečių pageidavimus ir geriau į juos reaguoti”, pradėta stengtis geriau suvokti balsavimo proceso veiksmingumą ir įvairius institucinius veiksnius, darančius įtaką visuomenės pasirinkimui. Yra sudaryti įvairūs balsuotojų modeliai, kurie turėtų padėti sprendimų priėmėjams suprasti, kodėl vartotojai linkę balsuoti už vieną fiskalinių galimybių rinkinį, o ne už kitą. Taip pat yra atliktos studijos apie institucinius fiskalinės politikos kūrimo determinantus. Visa tai leido suformuluoti keletą taisyklių, kaip geriausia struktūrizuoti fiskalinių sprendimų priėmimą, kad geriau būtų galima suprasti ir patenkinti privačius pageidavimus. Fiskalinės politikos vykdytojai netruko pradėti taikyti įvairius metodus, kurie jiems leistų išmatuoti ir įvertinti, kokiu mastu viešosios išlaidos prisideda ar neprisideda prie socialinės gerovės augimo. Šis, „maržinalistinės“ teorijos pasiūlytas kriterijus, suformuluotas XIX a. devintame deš. išliko iki šiol. Šiuo metu vertinant viešosios veiklos ir įvairių nuostatų socialinę grąžą, plačiai taikomi sąnaudų ir naudos bei kitokie projektų analizės būdai. Atidžiai stebėdami ir vertindami valstybės išlaidas, sprendimų priėmėjai gali žymiai padidinti ekonominį ir socialinį valstybės išlaidų poveikį. Visame pasaulyje pastebima, kad, siekiant geresnio valstybės išlaidų derinimo su privačiais pageidavimais, į sprendimų dėl valstybės išlaidų priėmimo procesą vis daugiau įtraukiama visuomenė ir vykdomas fiskalinis decentralizavimas. 2. Kaip sukurti gerą ir teisingą mokesčių sistemą, galinčią finansuoti valstybės išlaidas? Adamas Smitas (1776 m., t. II, p. 310) nurodė keturias “geros mokesčių sistemos” taisykles. Jis teigė, kad gera mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri siekia lygybės, užtikrintumo, yra patogi mokėti mokesčius ir ekonomiška juos rinkti. Mokesčių lygybei Smitas taikė “naudos taisyklę”, kuri susideda iš dviejų elementų: 1. galimybės mokėti 2. „gaunamos naudos“. „Galimybė mokėti“ reiškė, kad visi asmenys prie valdžios išlaikymo turi prisidėti proporcingai savo galimybėms. „Gaunamos naudos“ principą jis apibūdino kaip prisidėjimą prie valdžios išlaikymo „proporcingai toms mokesčių įplaukoms, kurios jiems tenka, valstybei rūpinantis savo piliečiais“. Pastarasis principas, Smito suvokimu, reiškė, kad mokama turi būti proporcingai tam, kokie yra asmens interesai visuomeninėje nuosavybėje. Vėliau akcentuotas „galimybės mokėti“ kriterijus, kaip labiau atitinkantis klasikinius lygybės ir teisingumo kriterijus. Ketvirtame XIX a. dešimtmetyje Bentham teigė, kad iš tam tikros nacionalinių pajamų sumos būtų galima gauti maksimalią naudą didinant gerovę, jei pajamos būtų vienodai paskirstomos. John Stuart Mill (1848 m.) teigė, kad būtų teisinga, jei vyriausybė “ištaisytų nelygybę ir gamtos skriaudas”. Jis palaikė progresyvių mokesčių idėją, teigdamas, kad tokiu būdu būtų galima užtikrinti daromos aukos lygybę. XX a. tai skatino bandyti išmatuoti „aukos lygybę“ – suvienodinti ribinę auką viešųjų paslaugų labui. Bandymai apibūdinti „aukos lygybės“ taisyklę sietini su siekimu sukurti mokesčių sistemos kriterijus. Kitas „galimybės mokėti“ elementas yra tai, ką konkrečiai reikėtų apmokestinti, t. y. keliamas apmokestinimo objekto klausimas. Apmokestinimo objekto klausimas Nuo viduramžių iki XIX a. vidurio galimybės mokėti matas buvo turimas turtas. Dauguma ekonomistų klasikų manė, kad tinkamiausios mokestinės bazės - tai nuomos mokesčiai ir pajamos, leidžiamos prabangai. Georg Shanz (1896 m.) apibrėžė pajamas kaip tam tikrą prieaugį, t. y. jis teigė, kad asmens pajamas galima apibrėžti kaip jo ekonominio pajėgumo grynojo prieaugio piniginę vertę, kas leido užtikrinti „horizontalią“ ir „vertikalią“ lygybę. Toks apmokestinamų pajamų matas labai tiko būtent mokesčiams, nes tokiu būdu asmens perkamosios galios “grynąjį prieaugį” galima nustatyti pagal įvairius gaunamų pajamų šaltinius. Tapo įmanoma praktiškai suprojektuoti mokesčių sistemas, kurios leistų užtikrinti vienodas pajamas gaunančių mokesčių mokėtojų vienodą apmokestinimą (horizontalioji lygybė) ir kartu tarnautų visuotiniu pagrindu nustatant progresyvines mokesčių normas (vertikalioji lygybė). Šitaip apibrėžus pajamas, tapo įmanoma į pajamų mokesčio bazę įtraukti ir įmonių mokesčius ir sukurti turto nusidėvėjimo ekonominį matą. 3. Kaip valstybės finansai gali užtikrinti visišką užimtumą ir mažą infliaciją? Iki 1930-ųjų metų fiskaliniais klausimais besidomintys ekonomistai tikėjo Say dėsniu, t. y. tuo, kad negali būti bendro rinkos perpildymo, nes prekės yra mainomos į prekes. Iki 1930-ųjų metų fiskaliniais klausimais besidomintiems ekonomistams pirmiausia rūpėjo biudžeto politikos poveikis išteklių naudojimui ir pajamų paskirstymui. Ekonomistai klasikai tikėjo Say dėsniu, t. y. tuo, kad privati pasiūla kuria sau paklausą. Pagal Say dėsnį negali būti bendro rinkos perpildymo, nes prekės yra mainomos į prekes. Keinso (Dž. Keynes) knyga “Bendro užimtumo, procento ir pinigų teorija” pasirodė 1936 m., kai Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose siautė Didžioji depresija. Keinsas teigė, kad per didelis taupymas gali sumažinti išlaidas, kurių reikia visiškam užimtumui palaikyti. Jo modeliai įrodė, kad biudžeto politika yra pats svarbiausias visiško užimtumo determinantas, nes šalies ekonomika patenka į likvidumo spąstus, o užimtumas priklauso nuo visuminės paklausos. Fiskalinei politikai skirtas svarbus vaidmuo - užtikrinti didelį užimtumo laipsnį. Multiplikatoriaus efekto” ir “fiskalinio impulso” analizė valstybės finansams nagrinėti pirmą kartą buvo panaudota Keinso darbuose. Esant tam tikrai įplaukų sumai, valstybės išlaidų pokyčiai turi ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį visuminei paklausai. Naujasis makroekonominis fiskalinės politikos vaidmuo taip pat pakeitė ir mokesčių politikos analizės būdus. Vartojimo mokesčiai pasižymi didesniu neigiamu multiplikatoriaus efektu, nei mokesčiai, uždedami santaupoms. Taigi, pilno užimtumo biudžetas buvo glaudžiai siejamas su progresyviniais mokesčiais, o atsiradus vartojimo mokesčiams biudžeto politikos efektas užimtumui sumažėja. NACIONALINĖS SĄSKAITOS Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis. Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje. Sąskaitų sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. • • • FISKALINĖS POLITIKOS MAKROEKONOMINIS POVEIKIS • Fiskalinės politikos tvarumas/priimtinumas •        Pastaruoju metu fiskalinio tvarumo/priimtinumo problema pritraukia vis daugiau dėmesio. Kada galima skelbti pavojų ir teigti, kad šalies fiskalinė situacija netvari/nepriimtina? Ar yra indikatorių, kurie laiku perspėtų politikus apie tai? Nors visiems priimtinų fiskalinio tvarumo/priimtinumo apibrėžimo iki šiol nėra, manoma, kad fiskalinė politika nėra tvari, jei dabartinė ir laukiama fiskalinė situacija lemia nuolatinį ir greitą valstybės skolos dalies BVP didėjimą. Taigi, valstybės skolos dalies BVP dydis ir jo didėjimo tempai yra pagrindiniai fiskalinės politikos tvarumo indikatoriai. Tai patvirtina ir daugelio šalių liūdna patirtis, kai valstybės skolos palyginti su BVP spartesnis didėjimas tampa didele našta ir reikalauja fiskalinės politikos revizijos iš esmės. Didelės skolos akumuliacija yra brangus “malonumas” makroekonomine prasme, nes tai spaudžia palūkanų normą ir didina fiskalinio deficito skolos aptarnavimo išlaidų komponentą. Tai, savo ruožtu, apriboja fiskalinės politikos lankstumą ir manevro galimybes. Pagaliau situacija tampa netvari, nes tam tikru momentu finansinių rinkų dalyviai suprasdami, kad dabartinė politika yra nekreditabili ir kažkada neišvengimai turėtų būti peržiūrėta, atitinkamai keičia savo lūkesčius. Tai reiškia, kad vyriausybė neturi realių šansų toliau skolintis finansų rinkoje. Finansinių rinkų dalyviai suvokia, kad kuo didesnė valstybės skolos dalis BVP, tuo sunkiau vyriausybei pasiekti pirminio pertekliaus per fiskalinio “apkarpymo/suspaudimo” politiką, ir didesnė tampa deficito monetizacijos ar skolos įsipareigojimų nevykdymo rizika. •        Taigi vienas iš fiskalinės politikos tvarumo/priimtinumo apibrėžimas: tai tokia fiskalinė politika, kurios sprendimai nedidina valstybės skolos dalies BVP ir užtikrina jos stabilumą, atitinkantį racionalų ekonomikos augimą, palūkanų normas ir infliacijos tempus. Deja, kaip ir kiti ekonomikos indikatoriai, šis taip turi savo trūkumų. Pirma, ekonomikos teorijoje mažai žinoma, koks yra optimalus skolos ir BVP santykis (nors politikai labai mėgsta nustatinėti ilgalaikius ir trumpalaikius skolos ir BVP santykio tikslus/kriterijus). Antra, šio santykio stabilizavimas ir pagerinimas reikalauja drastiškų politinių sprendimų, todėl buvo pasiūlytas minkštesnis tvarumo indikatoriaus variantas, grindžiamas tokia sąvoka kaip “mokumas”. Mokumas, kuris yra būtina sąlyga fiskalinės politikos tvarumui, reikalauja tik tiek, kad skolos ir BVP santykis didėtų lėčiau, nei yra reali palūkanų norma, atėmus realų BVP augimo tempą. Valstybės skolos Pirminio Reali Realūs Valstybes skolos Senjoražo dalies BVP = deficito + palūkanų - augimo * dalis BVP - dalis augimo tempai dalis BVP norma tempai ankstesniame periode BVP arba d° = pd + (r – g)* d – s kur d° - valstybės skolos dalies BVP pokyčiai per einamoji laikotarpį pd - pirminio deficito santykis su BVP r - realioji palūkanų norma, g - realioji ekonominio augimo norma d - praėjusio laikotarpio valstybės skolos santykis su BVP s - senjoražo santykis su BVP. Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realiąją nacionalinių pajamų apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją. Fiskalinė politika recesijos metu Pusiausvyra pasiekiama tada, kai gamybos lygis yra mažesnis, nei tas, kuris atitinka pilną užimtumą. Čia pagrindinį nerimą kelia bedarbystė, su kurią valstybė gali susidoroti, skatindama visuminę paklausą papildomų valstybės išlaidų ir/ar sumažintų mokesčių dėka. Šie veiksmai didina biudžeto deficitą (mažina perteklių). Adekvatų efektą duotų ir subalansuoto biudžeto padidinimas. Tokia fiskalinė politika vadinama ekspansine (skatinančia). Fiskalinė politika infliacijos metu Infliacijos atotrūkis. Kadangi visi resursai jau dalyvauja visuomeninio produkto kūrime, verslo įmonės konkuruoja tarpusavyje, bandydamos “privilioti” papildomus resursus iš kitų sferų. Tam jie siūlo didesnes gamybos veiksnių kainas, o tai, savo ruožtu, tempia į viršų ir gatavos produkcijos kainą. Tai lemia bendro kainų lygio padidėjimą, t.y. infliaciją. Tinkama fiskalinė politika - šiuo atveju restrikcitnė (ribojanti) - būtų mažinti valstybės išlaidas, didinti mokesčius (šie veiksmai stumia biudžetą link perteklinio) ir mažinti subalansuoto biudžeto apimtį. Tokia politika sąlygotų visuminės paklausos sumažėjimą ir ekonomikos “atvėsimą”. Fiskalinė politika cikliškumui įveikti Dar viena fiskalinės politikos profilaktinė priemonė - dengti biudžeto deficitą, neišvengiamą recesijos metu, tomis perteklinėmis biudžeto lėšomis, kurios buvo sukauptos, esant ekonominiu augimui ir pakilimui. Tai vadinama cikliškai subalansuotu biudžetu – turbūt, vienintelis atvejis, kai biudžeto subalansuotumas yra ekonomiškai pateisinamas. Deja, tai lieka greičiau gražia svajone ir teorinėmis insinuacijomis, nei įgyvendinamu modeliu. Nediskretinė fiskalinė politika (savaiminiai stabilizatoriai) – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį, ir pristabdo bendrosios paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Nediskrecinių fiskalinės politikos priemonių pavyzdžiai: Mažėjant nacionalinėms pajamoms, atskiros valstybės išlaidų rūšys ir transferai, pvz., bedarbystės pašalpos, parama socialiai remtiniems žmonėms ir pan. automatiškai santykinai didėja. Sumažėjus nacionalinėms pajamoms, didesniam žmonių skaičiui reikalinga valstybės parama, todėl pastarosios apimtis santykinai didėja. Pavyzdžiui, jei ekonomika pergyvena nuosmukį, visuminės pajamos mažėja (tarkime, dėl staigaus autonominio vartojimo lygio kritimo). Šiuo atveju įplaukos iš progresyvinio pajamų mokesčio sumažėtų netgi daugiau, ir tai papildomai įgaus ir multiplikacinį efektą. Pastarojo dėka autonominio vartojimo sumažėjimas būtų šiek tiek kompensuotas, todėl pusiausvyros taškas pasislinks ne taip toli į kairę, kaip būtų buvę ekonomikos sistemoje be minėto mokesčio. Politinės problemos: • Ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, ji gali aukoti ekonominį stabilumą. • Politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalinės politikos priemones. Mokesčių didinimas ar pensijų mažinimas nėra populiarūs tarp rinkėjų, todėl politikai nenori rizikuoti būti neperrinkti dėl nepopuliarių sprendimų. Pinigų politika – tai centrinio banko vykdomų priemonių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visuma, siekiant įgyvendinti ekonominius tikslus. Centrinio banko politika pagrįsta tuo, kad pinigų kiekio pokytis gali paveikti makroekonominius procesus ir nacionalinio produkto apimtį. Pinigų politikos tikslai sutampa su vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos tikslais: ▪ Didelis užimtumas; ▪ Stabilus ekonomikos augimas; ▪ Neaukštas infliacijos lygis; ▪ Tinkamas valiutos kursas. Taip pat centrinis bankas siekia tik pinigų politikai būdingų tikslų: • Pinigų kiekio kontrolė ir stabilizavimas • Palūkanų normos kontrolė ir stabilizavimas Šie du tikslai nesuderinami, nes stabilizuojant palūkanų normą svyruoja pinigų kiekis ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties bankas vykdydamas pinigų politiką turi remtis tiksliais paskaičiavimais, nes kitaip jo veiksmai gali sukelti infliaciją arba nuosmukį ir pakenkti ekonomikai. Pinigų politikos privalumai: • Ji yra greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika ji gali keistis daug greičiau. • Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniai sprendimai, nesivaiko trumpalaikių poveikių. • Monetarizmas. Tai teorija, kuri pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai esminnis veiksnys nustatant ekonomikos efektyvumo lygį Pagrindinis pinigų politikos trūkumas – tai pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema. Centrinis bankas turi nuspręsti, ką kontroliuos pinigų pasiūlą ar palūkanų normą, abiejų vienu metu kontroliuoti negali. Svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos Respublikos kainų stabilumą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga. Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“. 3 tema. Fiskalinės decentralizacijos teoriniai ir metodologiniai aspektai Decentralizacija – dabartinės lietuvių kalbos žodynas aiškina kaip „daryti mažiau centralizuotą“. Finansų teisės teorijoje decentralizacija gali būti suprantama kaip dinaminis reiškinys – uždavinių ir atitinkamų lėšų perdavimas iš aukštesnio lygio subjektų žemesnio lygio subjektams. Kalbant apie decentralizaciją reikia turėti omenyje, kad pilna decentralizacija turi būti suprantama kaip šių trijų elementų visuma: valstybės sandaros, administracijos ir finansų decentralizacijos. Valstybės sandaros decentralizacija reiškia, kad savivaldybės turi turėti valdžios institucijas, kurios privalo būti renkamos demokratinėse rinkimuose, o taip pat savivaldybės turi turėti tokį statusą kuris garantuotu nepriklausomumą nuo valstybės. Administracijos decentralizacija – tai ne kas kita, kaip savivaldybėms suteiktos tam tikros funkcijos ir administracinės priemonės šioms funkcijoms vykdyti. Finansų decentralizacija – tai tam tikrų finansinių išteklių ir teisę juos valdyti perdavimas savivaldybėms. Kitaip vadinama dar valstybės finansų decentralizacija. Valstybės finansų decentralizacija tai pats sudėtingiausias procesas iš visų trijų čia paminėtų decentralizacijos elementų. Fiskalinė decentralizacija vykdoma įvairiais būdais, kuriais fiskalinė valdžia perkeliama iš centrinės vyriausybės vietinės valdžios organams: •   Dekoncentracija: centrinės vyriausybės atsakomybės paskirstymas jos regioniniams filialams; • Įgaliojimas: situacija, kai vietiniai valdžios organai veikia kaip centrinės vyriausybės agentai, atlikdami jos vardu tam tikras funkcijas • Funkcijų perdavimas: situacija, kurioje vietinė valdžia yra atsakinga ne tik už įgyvendinimą to, kas yra nuspręsta įgyvendinti, bet ir už sprendimus, ką reikia įgyvendinti Pagrindinis fiskalinės decentralizacijos tikslas - priartinti valdžią prie žmonių. Tam reikia, kad vietinės valdžios organai turėtų daugiau finansų. Fiskalinę decentralizaciją galima vykdyti daugeliu būdų, nors visuomet išlieka bendras tikslas - vietinės valdžios organams suteikti daugiau galių mokesčių srityje, didesnę atsakomybę išlaidų srityje ir leisti jiems spręsti, kokio dydžio ir kokios struktūros turi būti jų viešosios išlaidos. Decentralizacija yra procesas, kuris perskirsto sprendimų priėmimo atsakomybę valstybės finansų srityje. Jei tai atliekama gerai, decentralizacija gali smarkiai padidinti valstybės finansų našumą ir efektyvumą. Sėkmingos fiskalinės decentralizacijos prielaidos yra šios: 1. Šalis turi turėti vietinės valdžios organus, kuriuos renka vietos gyventojai, kurie turi turėti tam tikrą autonomiją rinkdami įplaukas iš mokesčių ir nustatydami išlaidų prioritetus. 2. Vietinės valdžios organai turi turėti: 2.1. tam tikrą autonomiją, kai jie nustato savo teikiamų viešųjų paslaugų kiekį; 2.2. pakankamai administracinių pajėgumų įplaukoms iš jiems priskirtų šaltinių surinkti. 2.1. Kokia turi būti autonomija, nustatant teiktinų paslaugų kiekį, t. y. kokia turi būti valdžios jurisdikcijai priklausančios paslaugos dydis, kad būtų galima ją našiai teikti? Pirmiausia, paslaugas, kurios teikia naudą vietinei visuomenei, padeda apibūdinti sąvoka “naudos regionas” (t. y. regionas, kuriame viešoji paslauga duoda vaisius). Viešosios prekės, kurios nėra vartojimo konkurentai ir kurios atneša grynai vietinę naudą, turėtų iš principo būti teikiamos ir finansuojamos vietiniu mastu. Tokį apibūdinimą atitiktų daugelis viešųjų paslaugų, pavyzdžiui, gatvių apšvietimas. Antra, apimtis tokia, kad nesusidarytų vadinamosios sangrūdos sąnaudos, kuo didesnis tam tikra viešąja paslauga besinaudojančiųjų skaičius, tuo mažesnės vieneto sąnaudos tenka vienam gyventojui. Trečia, įvairioms valdžioms priklausančios jurisdikcijos srityse turėtų būti sudaryti tokie viešųjų ir privačių prekių deriniai, kurie patenkins įvairius skonius ir pageidavimus. Ketvirta, kai kurioms viešosioms prekėms ir paslaugoms būdinga teigiama masto arba apimties ekonomija. Vietinės valdžios teikiamos paslaugos dydis turėtų būti nustatytas toks, kad jis būtų pakankamas ir leistų pasinaudoti tokios masto ekonomijos teikiamais privalumais. Norint pasiekti optimalią masto ekonomiją teikiant viešąją paslaugą gali reikėti padidinti paslauga besinaudojančiųjų asmenų skaičių, nedidinant paslaugos dydžio, arba padidinti (ar pamažinti) paslaugos dydį nustatytame regione besinaudojančiųjų paslauga asmenų skaičių. 2.2. Kokie įgaliojimai turi priklausyti vietinės valdžios organams? Kad galėtų derinti socialines sąnaudas su socialine nauda, kiekviena valdžia turi teikti tokias paslaugas, kurios atneš naudą atitinkamam regionui, ir turi naudoti tokius finansų šaltinius, kurie leistų padengti išlaidas. Fiskalinis koordinavimas būtinas, kad įplaukos iš mokesčių nemažėtų, ir vietinės valdžios organai turi būti skatinami vengti tokių fiskalinių priemonių, kurios gerintų jų statusą kitų vietinių valdžių sąskaita arba kitų jurisdikcijų teikiamų viešųjų paslaugų sąskaita. Esant decentralizuotam fiskaliniam režimui makroekonominį stabilumą galima užtikrinti biudžeto deficito taisyklėmis, vietinės valdžios kreditų ir skolinimosi apribojimais. Kai kurių centrinės vyriausybės funkcijų negalima efektyviai perduoti vietinei valdžiai (pvz., progresyviniai mokesčiai). Fiskalinės decentralizacijos sudedamosios dalys Viešųjų finansų decentralizacija iš esmės susideda iš šių pagrindinių elementų: Išlaidų decentralizacija – kuri suprantama kaip perkėlimas iš centrinės valdžios lygio savivaldybėms tam tikrų finansinių lėšų pavestoms funkcijoms vykdyti Pajamų decentralizacija - suteikimas savivaldybėms savarankiškų pajamų šaltinių su galimybe įtakoti pajamų dydį, taip pat suteikiant savivaldybėms teisę pasirinkti įvykdymo metodus ir formas. Savivaldybių skolinimosi mechanizmas Išlaidų decentralizacija. Vienas iš savivaldybių biudžeto sandaros elementų tai išlaidos (asignavimai). Savivaldybių biudžetų asignavimus galima klasifikuoti pasitelkiant įvarius kriterijus. Biudžeto sandaros įstatymo 9 straipsnis, kuriuo taip pat privalu vadovautis sudarant savivaldybių biudžetus, nustato kad savivaldybių biudžetų asignavimai skirstomi pagal ekonominę ir funkcinę klasifikaciją. Ekonominė klasifikacija – tai išlaidų paskirstymas vadovaujantis ekonominiais kriterijais. Išlaidas gali skirstomos į einamąsias išlaidas ir išlaidas skirtos ilgalaikėms investicijoms finansuoti. Einamosios išlaidos yra skirtos finansuoti einamąją savivaldybės veiklą, išlaikyti savivaldybių įstaigas, eksploatuoti jau turimus įrengimus ir pan. Asignavimai skirti ilgalaikėms investicijoms finansuoti yra skirti pirkti ir sukurti ilgalaikį materialųjį arba nematerialų turtą. Ilgalaikiu laikomas toks turtas kuris bus naudojamas veikloje ilgiau nei vienerius metus. Funkcinė klasifikacija – tai asignavimų paskirstymas vadovaujantis savivaldybių vykdomų tikslų (funkcijų) kriterijais. Antai Lietuvos Respublikos finansų ministras 2004 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1K-006 „Dėl savivaldybių biudžetų suvestinių formų patvirtinimo“1 nustatė sekančią savivaldybių biudžetų klasifikaciją pagal valstybės funkcijas (Forma SB-2): Bendros valstybės paslaugos; gynyba; viešoji tvarka ir visuomenės apsauga; ekonomika; aplinkos apsauga; būstas ir komunalinis ūkis; sveikatos priežiūra; poilsis, kultūra ir religija; švietimas; socialinė apsauga. LR Vietos savivaldos įstatymas ( v.ž. 1994, Nr. 55-1049) numato sekančias savivaldybių funkcijas: 1) savarankiškąsias – jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą; 2) priskirtąsias( ribotai savarankiškas) – įgyvendindamos pagal vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus ir jų pagrindų priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes; 3) valstybines (perduotos savivaldybėms) – tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę; 4) sutartines – šių funkcijų vykdymas grindžiamas sutartimis. Savivaldybės tvirtindamos biudžetus taip pat sudaro asignavimų klasifikaciją pagal savivaldybių vykdomas programas. Taip Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos patvirtinimo“2 nustatė, kad savivaldybių biudžetų projektai rengiami vadovaujantis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!