Tarptautinių finansų teorija

1 TARPTAUTINIAI FINANSAI Tarpt. finansai – tai visuomeninių santykių visuma, kuri atsiranda funkcionuojant valiutoms pasaul. ūkyje. Valiutiniuose santykiuose persipina politika ir ekonomika, diplomatija ir komercija, prekyba ir pramonė.. TARPTAUTINĖ PINIGŲ SISTEMA Tarpt. valiutinė sistema - tai įv. nac. valiutų keitimo sistema, kurios pagalba sureguliuojami reikalavimai ir padengiami įsiskolinimai, kurie atsiranda vykdant užs. prekybos ir kt. tarpt. finansines operacijas. Valiutų kursų stabilumas, tai 1-nas iš nacionalinių ekonominių tikslų. Pag. tarpt. pinigų sistemos bruožai: 1) valiutų rinkos org-mo būdas; 2) aktyvų rūšys, kuriomis finansuojami arba reguliuojami nesubalansuoti mokėjimai tarp šalių; 3) mokėjimų deficito ir perviršio reguliavimo mechanizmas. 1880 m. pradėta sudarinėti valiutinius sandorius. Šis procesas iššaukė pinigų sistemos, kurios vertės etalonu buvo auksas ir sidabras, pokyčius. Prieš I-ąjį pasaul. karą tarpt. pinigų sistemoje buvo vartojamas aukso standarto terminas. Aukso standarto epochoje kiekv. šalies centrinė įstaiga buvo įpareigota keisti išleistus popier. pinigus į auksą fiksuotu stabiliu kursu ir tam jie privalėjo turėti aukso rezervus. Po I-ojo pasaul. karo šis mechanizmas vadinamas aukso devizų standartu II-ojo pasaul. karo metu tarpt. sutartimi sukurta Bretton Woodso sistema, kuri egzistavo iki 8 dešimt. pr. Nuo 8 dešimt. pr. sistema neturi savo tikslaus pavadinimo, todėl vad. sistema po Bretton Woodso. 3 tarpt. pinigų sistemos etapai: I etapas - Aukso standartas (1880 - 1914 m.) - tai tas amžius kuriame popier. pinigai išstūmė sidabrą ir auksą. 2 etapas - Bretton Woodso sistema (1944 - 1971 m.) - kurioje įv. šalių valiutų kursai fiksuoti JAV dol. Atžvilgiu. 3 etapas - Valiutinė sistema po 1973 m. (Jamaikos) - tai pastovus įv. valiutų keitimo kursų judėjimas.. I etapas 1.1. Aukso standartas (1880 - 1914 m.) Auk. standarto sist.- tai tas amžius kuriame popier. pinigai išstūmė sidabrą ir auksą. Pag. bruožas - fiksuotų keitimo kursų sistemos, kurių paritetai1 buvo nustatomi santykiu su auksu (11-nos šalies piniginio 1-to santykis su kt. šalies piniginiu 1-tu p/l jiems nustatytą aukso kiekį arba p/l jų perkamąją galią.). Bimetalinis standartas–kai pinigų įstaigos, esant paklausai, pirka ir parduoda tiek auksą, tiek ir sidabrą p/l piniginių 1-tų paritetą. Bimetalinę sistemą buvo sunku valdyti, nes reikėjo palaikyti tvirtos kainos santykį tarp aukso piniginio pariteto ir sidabro piniginio pariteto. Aptarnavimo mokestis - nedideli piniginių paritetų ir aukso pirkimo bei pardavimo kainų skirtumai. Šlubuojantis aukso standartas – tai kai CB šiek tiek keisdavo savo aukso pardavimo kainas - didino jas, kad sumažėtų padidėjusi aukso paklausa.. 4 aukso standarto bruožai: 1) Pag. auk. stand. bruožas - CB didelę dalį savo tarpt. rezervų laikė aukso pavidalu, o likusią aktyvų dalį sudarė vyr-bės VP, įvertinti savo šalies ar kt. šalių valiutomis. 2) II – asis auk. stand. bruožas-auksas eksport. iš valstybių, kurios turėjo mokėjimų deficitą ir import. į valstybes, kurios turėjo pertekl. mokėjimo balansą. Aukso srautai finansuodavo nesubalansuotus mokėjimus. 3) III-asis auk. stand. bruožas - tas, kad šalys turinčios perteklinį mokėjimų balansą laikėsi pinigų gausinimo politikos, nes dėl aukso įplaukų padidėjus aukso atsargoms CB, didėjo ir jų piniginiai įsipareigojimai. Svarbu, kad šalies kainų lygis turėjo kisti, kad būtų išlaikyta stabili 1-na kaina - šalies aukso paritetas. 4) IV-tas auk. stand. bruožas-galimybė ilgesnį laiką išlaikyti nepakitusi prekių kainų lygį. 1.2. Aukso devizų standartas – tai sistema, kai CB rekomendavo papildant auk. deficitą naudoti vedančiųjų šalių valiutų konvertuojamu į auksą rezervus. Nutarta nenaudoti auks. monetų privatiems mokėjimams; piniginio aukso atsargos susikoncentravo CB. Po I-ojo pasaul. karo valiutų kursai buvo nepastovūs. Valiutų kursų keitimo greitis išauga, nes valiutos kaina (ir perkamoji galia) kuri yra paklausi - didėja, o valiutos, kurios atsisakoma - krenta. Valiutų kursų pasikeitimai turi devalvacijos2 formą, kuri turi tendenciją plėstis nuo 1-nos valiutos į kitą (2 Oficialus piniginio 1-to vertės sumažinimas). Infliacinį pinigų masės augimą iššaukė karo finan-mas ir ūkio atstatymas. Pinigų masė apyvartoje ir kainos smarkiai išaugo, aukso gavyba ir aukso rezervai nedidėjo, o sumažėjo. Problemos, susijusios su auk. trūkumu buvo svarstomos Tautų Sąjungos tarpt. konferencijose Briuselyje (1920 m.) ir Genujoje (1922 m.). Tarp I-ojo ir II-ojo pasaul. karų valiutų kursai nebuvo susieti. 1931 m., praėjus 6 m. po to, kai svaras sterlingas buvo susietas su auksu, D. Brit. nusprendė, kad palaikyti aukso paritetą yra per daug nuostolinga vidaus užimtumo atžvilgiu, todėl leista svarui svyruoti. 1933 m. įvyko Aukso-valiutinio stand. žlugimas kai devalvuotas JAV dol. ir žlugo Londono tarpt. eko-minės konferencijos derybos. 1934 m. JAV dol. buvo stabilizuotas 59 % lygyje savo ankstesnės vertės (35 JAV dol. už unciją aukso). Brit. Sandraugos šalys (išskyrus Kanadą) "pririšo" savo nacion. valiutas prie Anglijos svaro sterl., o vėliau į susidariusią "sterlingo zoną" įėjo ir kai kurios kt. valst. bei Skandinavijos šalys. Pranc., Belgija, Nyderlandai, Šveicarija, Italija norėdamos išlaikyti savo valiutų aukso paritetą suformavo "aukso bloką", tačiau defliacinės jėgos, 1935 m. ir 1936 m. privertė devalvuoti savo nac. valiutas. Kt. šalių vyr-bės, norėdamos sušvelninti valiutos devalvacijos procesą ir apsaugoti nacionalinę pramonę nuo kainų kritimo pasaulinėse rinkose įvedė prekybinę ir valiutinę kontrolę. Tarpuk. laikot. pinigų nestabilumą lėmė - greita valiutos kursų kaita, didelis nedarbas ir didėjantys griežti tarpt. prekybos bei mokėjimų apribojimai. Nestabilumas siejamas su įtampa tarp D. Brit. kurios eko-nė galia silpo, ir JAV, kurios eko-nė padėtis tvirtėjo. 1-nas iš aspektų buvo tas, kad JAV vidaus eko-je taikomos palūkanų normos paskatino investuotojus perkelti savo lėšas iš Londono į Niujorką. 2 etapas 1.3. Bretton Woodso sistema (1944 - 1971 m.) Bretton Woodso sistema - tai sistema, kurioje įv. šalių valiutų kursai fiksuoti JAV dol. atžvilgiu, jo vertė fiksuota aukso atžv. - 35 JAV dol. už unciją. JAV dol. konvertavimą į auksą ir vėliau daugelio šalių valiutinių rezervų turinį sudarė ne tik auksas, bet ir JAV dol., jis tapo pag. atsiskaitymo priemone tarpt. sandoriuose. 1944 m. įkūrtas tarpt. valiutos fondas (TVF) - įkurtas tam, kad stiprintų tarpt. atsiskaitymų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, p/l kurias t.b. keičiami valiutos paritetai ir tarpt. mokėjimų valiutų kursai ir valdytų bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimų deficitą. 1947 m. TVF turėjo kontroliuoti naujos sistemos tarpt. valiutinį reguliavimą. TVF stengėsi didinti tarpt. prekybą ir palaikyti mokėjimų balanso pusiausvyrą, padėjo išlaikyti kooperacinius ir nuolatinius šalių, fondo narių, piniginius santykius. TVF skolindavo valiutos toms šalims, kurių užs. valiutos atsargų nepakakdavo, kad galėtų savo pinigams palaikyti nustatytą valiutos kursą. Fondo ištekliai - tai valiutų visuma ir tarpt. atsargos aktyvai, kuriuos pateikia šalys (F narės) p/l nustatytas kvotas. Kiekv. šalis moka 75 % kvotos savo valiuta ir 25 % – tarpt. atsargos aktyvais. Kvotos dydis priklausė nuo ekon. šalies rodiklių: BVP, oficialiųjų atsargų kiekio, imp. ir eksporto. Europinė mokėjimo sąjunga (EMS) įnešė pag. indėlį atstatant valiutų konvertavimą, jos tikslas org-ti europinius mokėjimus daugiašaliu pagrindu ir paruošti "kelius "valiutų konvertavimui. 1950 iki 1958 m. veikė daugiašalio kliringo sistema, kuri pakeitė dvišalius atsiskaitymus. Į sąjungą įeinančioms šalims leidžiama tarpusavyje vykdyti kombinuotus atsiskaitymus konvertuojamais doleriais. 1970 m. kapitalas pradėjo plaukti iš JAV į europ. rinkas, kur buvo aukšt. palūkanų normos. 1971. 8. JAV paskelbė, kad daugiau nebekeis JAV dol. į auksą ir įvedė 10 % priedą prie importo rinkliavų. 2 tikslai priedo įvedimo: 1) apriboti importą jį pabranginant; 2) perspėti užs. šalių vyr-bes, kad jos priimtų kardinalius žingsnius, kurie įtakotu eksporto augimą iš JAV, jei ne, tai jų eksporto apimtys į JAV bus dar labiau apribotos. 1971. 12. JAV paskelbė apie savo pasiruošimą devalvuoti dol., su sąlyga, kad Japonija, o taip pat didžiosios Vakarų Europos valstybės revalvuos4 savo valiutas (4 Oficialus šalies piniginio 1-to aukso turimo padidinimas arba faktinis šalies valiutos pariteto pakėlimas). Smithsono susitarimu 1971. 12. *grįžtama prie fiksuoto valiutos kurso sistemos, *laikinai nustatomas leidžiamas 2,5 % kursų svyravimo lygis nuo naujo valiutos kurso, *JAV atsisakė 10 % priedo importo rinkliavai, *aukso valiutinis standartas transformavosi į popierinį-dolerinį standartą. Smithsono susitarimo trūkumai - *nebuvo atstatytas JAV dol. konvertavimas į auksą, *prasidėjo spekuliacinio kapitalo judėjimas, *pasaulį apėmė infliacija, fiksuoto valiutos kurso sistemos griūties sustabdyti buvo nebeįmanoma. Nuo 1973 m. Bretton Woodso sistema su jos fiksuotais paritetais baigė savo gyvavimą ir monetarinė sistema perėjo į kintamosios valiutos kurso sistemą. 3 etapas 1.4. Valiutinė sistema po 1973 m. (Jamaikos) – tai pastovus įv. valiutų keitimo kursų judėjimas. Nuo 1973 m. daugelis šalių išsaugojo fiksuotus kursus su JAV dol. arba kita vedančiąja valiuta, kt. priėmė sprend., kad jų valiutos paklusta Specialių skolinimosi teisių5 taisyklėms ar kt. "valiutų krepšeliams" (5SST - speciali tarpt. pinigų rūšis, kurią sukūrė TVF. Kiekv. šalis narė gavo SST aktyvo dalį p/l savo TVF kvotą. Ji galėjo naudoti SST užs. valiutoms pirkti iš kt. narių arba iš Fondo, SST įgijo apskaitos 1-to savybių, ir kai kurios šalys pradėjo nustatinėti savo valiutų paritetus p/l SST, kaip anksčiau nustatydavo p/l auksą arba JAV dol.). 1973 m. perėjimo prie kint. kursų priežastys: buvo ne tik tai, kad lankstūs val. kursai buvo skaitomi geriausia val. sistema, bet ir tai, kad žlugo fiks. kursų sistema. 1976 m. TVF konferencija Jamaikoje bandė reformuoti tarpt. valiutos sistemą, bet tik legalizavo laikinas priemones, *TVF nariams leista pasirinkti fiksuoto arba kintamo keitimo kursą, *numatytas palaipsnis aukso atsisakymas tarpt. valiut. ope-jose, *TVF paversti į org-ją, kuri teiktu šalims, turinčioms sunkumų su tarpt. mokėjimais, pagalbą. 2. EUROPOS PINIGŲ SISTEMA. Europos eko-nei pinigų sąjungai kurtis palankias prielaidas sudarė globalizacija, greitas technol. plėtojimasis, regioninės konkurenc. didėjimas. Ekon. pin. sąj. kūrėsi dėl polit. ir ekonom. priežasčių, Europa t.b. org-ta politiškai, demokratiškai ir ekonomiškai, kad garantuotų nuolatinę taiką. 2.1. Optimalios valiutos teritorijos. Bendros valiutos nauda - tai efektyvus išteklių ir kapitalo išdėstymas, sumažėjusios užs. valiutų keitimo rinkos išlaidos. 3 bendros valiutos jungimo motyvai: 1) siekiama politinės vienybės. 2) padidėjusi prekyba Eur. viduje, t.y. Eur. šalių prekyba su kt. EB narėmis. 3) didžiulio stabilių pinigų centro sukūrimas, kad Eur. šalys galėtų apsaugoti savo ekonomiką nuo JAV pinigų sistemos sukrėtimų. 2.2. Europos pinigų sistemos sukūrimas. Europos valiutinis vienetas. Europinė valiutinė sistema (EVS) - būdas valiutų kursų nestabilumui spręsti. EVS pag. uždaviniai: mažinti infliaciją ir užtikrinti valiutų kursų stabilumą. 1979 m. ES imta diegti Europos monetarinė sistema (EMS) - glaudžiai bendradarbiaujanti valiutų srityje ir užtikrinanti Eur. valiutų tvirtumą. EMS numatė kuriose ribose galimi nac-nių valiutų keitimo kursų svyravimai ir palaipsnį visų narių piniginių sistemų sujungimą. EMS grindžiama *fiksuotu val. kurso mechanizmu, *bendru užs. valiutos ir aukso atsargų fondu, padedančiu sureguliuoti mokėjimų disbalansą, *Eur. valiutos 1-tu ekiu, piniginiu 1-tu, kuris naud. vertinant val. kursą ir atsargas bendruoju pagrindu. Pag. EMS elementas - ekiu, atlikdavęs atskaitos taško funkciją, sudarė pagrindą nuokrypio rodikliams skaičiuoti, apibrėžė bendrąjį pinigų 1-tą kišimosi ir kreditavimo mechanizme, ir buvo tarpusavio atsiskaitymo priemonė. Ekiu –sudėtinė valiuta, palaikoma sąj. šalių nac-nių valiutų krepšelio. Ekiu - sudarytas iš daugelio valiutų krepšelio p/l atitinkamus principus, kurie persvarstomi kas 5 m. Ekiu valiuta - mokėjimo priemonė, kuria galima atsiskaityti už prekybos sandorius. Mokėjimai ekiu atliekami naudojantis specialiais atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sistemomis. 1991 m. Mastrichte ES šalys susitarė dėl perėjimo terminais į Europinę valiutinę sąjungą. 3 perėjimo etapai į Europinę valiutinę sąjungą: I-jame etape - visos ES šalys turėjo prisijungti prie Vieningo valiutų keitimo mechanizmo ir laikyti savo valiutų kursus suderinto koridoriaus rėmuose. II etapas (1994-1997m.) - visų šalių politikos, kuri apima infliaciją, palūkanų normas, mokėjimų balanso būklę ir mokestinę politiką, suvienijimas turėjo garantuoti valiutinių kursų stabilumą dar siauresniuose rėmuose. Europos valiutos institutas (įkurtas Frankfurte prie Maino) kurio tikslas CB paruošimas europinei sistemai ir ekiu banknotų emisija. 5 kriterijai ES šalims, norinčioms įsivesti vieningą europinę valiutą: 1). Infliac. lygis negali viršyti 1,5 % vidutinio 3-jų šalių-narių, kurių infliac. lygio. 2). Valstybės įsiskolinimai t.b. mažesni nei 60 % nuo BVP. 3). Valstybės deficitas t.b. mažesnis nei 3 % nuo BVP. 4). Mažiau 2 m. t.b. išlaikyti valiutos kurso svyravimo ribos, kurie numatyti keitimo kursų mechanizme. 5). Ilgalaikės palūkanų normos neturi viršyti daugiau kaip 2 %, 3-jų šalių su žemiausiu infliacijos lygiu, vidutinį rodiklį. III-jame etape - šalys pereina prie vieningos valiutos - Euro. Numatyti 3 techniniai perėjimo etapai: 1) (nuo 1999 m. iki 2002m.) Eurais vykdomi atsis. negrynais. 2) (2002 m.) apyvartoje ima cirkuliuoti Euro banknotai ir monetos, o iš apyvartos išimami nac-nių valiutų banknotai ir monetos. 3) (nuo 2002-07-0l) vienintelė legalia mokėjimo priemone ES šalyse tampa Euras. Euras pakeitė kiekv. euro zonos valstybės nac-nę valiutą (l ekiu lygus l eurui). Euro valiuos emisiją vykdo ir reguliuoja Europos CB (centr. būstinė - Frankfurte prie Maino). Pinigų politiką apibrėžia Europos CB. banko Valdančioji taryba ir Europos CB Vykdomosios 3. VALIUTŲ RINKOS. Valiutų rinkos - sistema, padedanti susitikti valiutos pirkėjams ir pardavėjams. Valiutų rinkose išskiami 3 valiutų blokai: 1). dolerio blokas - dominuoja JAV dol., sudaro Š.Amerikos ir Karibų baseino šalių valiutos (Taivanio, P.Korėjos, Singapūro ir Honkongo valiutos). 2). Europos blokas - sudaro euras, Šveicarijos frankas ir Skandinavijos valiutos. 3). Japonijos jienos blokas - sudaro tik Japonijos jiena. 3.1. Valiutos kurso sąvoka Valiutos kursas – santyynis dydis, transformuojantis prekių, pasl. ir turto kainas iš 1-nos valiutos į kitą. Valiutos keitimo kursas – 1-nos šalies valiutos vnt. kiekis, reikalingas kt. šalies valiutos 1-tui įsigyti. Valiutos kursas parodo 1-nos šalies valiutos kainą, išreikštą kt. šalies valiuta. Kotiravimas - valiutos kurso nustatymas. 2 būdai kotiravimui nustatyti: 1). tiesioginė kotiruotė - kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos kiekis už užs. valiutos vnt. (4 Lt- už l USD), parodo užs. valiutos 1-to kainą, išreikštą mūsų šalies valiuta. 2). netiesioginė kotiruotė - kai kursas nustatomas kaip užs. valiutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos 1-tui nupirkti Tarp tiesioginės ir netiesioginės valiutos kurso kotiruotės egzistuoja atvirkštinis ryšys. Valiutos pirkimo kursas (bid) - kursas, už kurį valiuta perkama. Valiutos pardavimo kursas (ask) - kursas, už kurį valiuta parduodama. Kryžminis kursas (cross) - t.y. keitimo kursas tarp 2-jų užs. valiutų. Skirtumas (spreadas) tarp valiutos pirk.ir pard.kursų sudaro prekiautojo valiuta pelną arba maržą. Gaunamo pelno iš valiut.o peracijų pobūdžio atžvilgiu išskiriama spekuliacija ir arbitražas. Valiutos kurso arbitražas - valiutos pirk. ar pardavimas, siekiant gauti pelną iš kursų skirtumo tuo pačiu metu esančio įvairiose valiutų biržose. Palūkanų arbitražas - išnaudojami esant palūkanų skirtumai įv. pinigų rinkose. Spekuliacija valiutos kursu - siekimas pelno, kai spėjama apie galimą kursų pasikeitimą. Valiutos kursai g.b. įvairūs: 1) rinkos kursas - neatidėliotino sandorio kursas rinkoje realiu laiku; 2) oficialus buh. kursas - rinkos kursas, fiksuojamas valiutai tam tikru laiko momentu ir naudojamas buh.apskaitoje nustatant valiutos kainą, kursą fiksuoja CB; 3) juodosios rinkos kursas - neatitinkantis oficialiai skelbiamo valiutos kurso; 4) nominalusis valiutos kursas - rinkos kursas; 5) realusis valiutos kursas – nominal.valiutos kursas, įvertintas infliacijos lygių santykiu; 6) efektyvusis valiutos kursas - kursas, įvertintas svertiškai pagal užs.prekybos struktūrą. 3.2. Valiutos kursą veikiantys veiksniai. Valiutos kursas yra kaina, kuri nustatoma kaip valiutos paklausos ir pasiūlos santykis valiutų rinkoje tais atvejais, kai tokia rinka egzistuoja. Kiekv. rinkoje, prekės kaina (valiutos) formuojama sutinkamai su paklausa ir pasiūla. Su užs.valiutos paklausa valiut.rinkoje susiję: importuotojai, vietiniai investuotojai, spekuliantai; Su užs.valiutos pasiūla valiut.rinkoje susiję: eksportuotojai, užs.investuotojai, spekuliantai. Išvada: užs. valiutos paklausos ir pasiūlos apimtis diktuoja operacijos, kuriomis sukuriami kreditiniai ir skoliniai įsipareigojimai užsieniui. Valiutos pasiūlą sukuria kompleksas operacijų, kurios "apkrauna" užsienį mokestiniais įsipareigojimais: tai prekių ir pasl. eksportas, pajamos iš užs. investicijų ir t.t. Valiutos paklausą sukuria konkrečios šalies įsipareigojimai užsieniui: mokėjimai už imp. prekes ir pasl., turistų išlaidos užsienyje, palūkanos ir dividendai už investuotą kapitalą ir kt. Užs. valiutos rinkos ypatumas - kad tie patys rinkos dalyviai gali išstoti tiek ir iš paklausos pusės, tiek ir iš pasiūlos pusės. Bendri valiutos paklausą ir pasiūlą, bei valiutos kursą sąlygojantys veiksniai: 1) užs. prekyba - prekių importas sudaro paklausą užs. valiutai šalies viduje; prekių eksportas sudaro užs. valiutos pasiūlą vidaus rinkoje. 2) infliacijos tempai - jeigu jie 1-noje šalyje didesni už kitoje šalyje, tai pirmosios šalies valiuta pigs, palyginti su antrosios šalies valiuta. 3) mokėjimų balansas - esant teigiamam užs. prekybos balansui, šalis gauna daugiau užs. valiutos nei išleidžia. Reiškia, kad eksportuotojai gauna daugiai valiutos nei turi sumokėti tos šalies importuotojai. Ši užs. valiuta keičiama į vidaus valiutą, padidėja užs. valiutos pasiūla ir užs. valiutos kursas krenta, o vidaus valiutos kursas kyla bei atvirkščiai. 4) palūkanų skirtumai - investuotojai investuos kapitalą į tą šalį, kur palūkanos didesnės. Reiškia, šiai valiutai paklausa didės, ir jos dabartinis kursas kils; 5) šalies realių pajamų pasikeitimas - didėjant nac. pajamos, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėj. balansas. Didės paklausa užs. valiutai - kursas kils, vadinasi, šalies valiuta nuvertės. Valiutos kursas taip pasikeis, jei šalies nac. pajamų augimas yra sąlygotas vidaus paklausos veiksnių. Ir atvirkščiai, jei nac. pajamų padidėjimą sąlygos pasiūlos veiksniai, tai didės šalies eksportas, gerės jos mokėj. balansas, o tai sąlygos šalies valiutos vertės augimą; 6) centrinio banko intervencijos - CB g. pirkti ar parduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą kursą. Jei vyr-bė palaiko fiksuotą valiutos kursą, tai intervencijos vykdomos, siekiant išvengti šalies valiutos devalvacijos arba revalvacijos 3.3. Valiutos kurso sistemos Pagr. valiutų kurso sistemos - plaukiojančio ir fiksuoto keitimo kurso sistema. 1. Plaukiojantis valiutos kursas - sistema, kuriai esant valstybė nesikiša į procesus, kurie vyksta valiutų rinkoje. Sistemos atmainos: a) laisvai plaukiojančio kurso sistema - kai CB nesikiša į prekybą valiuta; b) nešvaraus arba valdomo plaukiojimo - kai CB aktyviai dalyvauja užs. valiutos prekyboje. 2. Fiksuotas keitimo kursas - sistema, kuriai esant valstybė įsipareigoja išlaikyti valiutos kursą tam tikrame lygyje. Būdai šiam tikslui pasiekti: a) savo šalies valiutos konvertavimo ribojimas - numato formalius apribojimus vykdant operacijas su valiuta. b) operacijos su valiutinėmis atsargomis (rezervais) - numato, kad valstybė padidina valiutos pasiūlą (t.y. parduoda šalies valiutinių rezervų dalį rinkoje), kada atsiranda papildomas poreikis valiutai. Tai leidžia išvengti keitimo kurso augimo. Ir atvirkščiai, valstybė superka valiutą, didindama savo atsargas, esant papildomai valiutos pasiūlai rinkoje. c) valiutinis koridorius - kai valstybė įsipareigoja išlaikyti valiutos kursą nustatyto koridoriaus ribose: nei aukščiau ir nei žemiau nustatytų ribų. Valiutos kurso sistemos g. b. klasifikuojamos: p/l savo poveikį į šalies valiutines atsargas. Esant laisvai plauk. sistemai, šalies valiut. atsargos pastovios - faktiškos, joms nėra jokio poreikio. Esant valdomam plaukiojimui valiutos atsargos svyruoja apie tam tikrą pastovų dydį. Esant fiksuotam valiutos kursui šalies valiutų atsargos yra reguliuojamos pažeidžiant pusiausvyrą valiutų rinkoje. 3.4. Valiutų rinkos ir jų dalyviai Globali valiutų rinka vadinama FOREX. Valiutų rinkas g. suskirstyti: 1) nacionalines, 2) regionines, 3) pasaulines. 1) Nacionalinės - valiutinių operacijų, vykdomų bankų, reziduojančių vienoje šalyje, visuma. Jai priklauso verslo bendrovių vykdomos tarpusavio valiut.operacijos bei operac. tarp fiz. asmenų. 2) Regioninėse valiutų rinkose bankai vykdo operacijas tik su ribotų valiutų skaičiumi, bet valiutų pirkimo ir pardavimo sandoriai būna didesni negu nac-se rinkose. 3) Pasaulinėse rinkose vykdomos stambios operacijos su tomis valiutomis, kurios plačiai paplitusios tarptaut. mokėjimuose ir atsiskaitymuose. 3 vyraujantys valiutų rinkų į regionai: 1) Tokijas, Honkong., Singapūras ir kt. regiono centrai kovoja už tos laiko zonos finansų centro vardą; 2) Paryžius, Frankfurtas ir Londonas - už Europos finansų centro vietą; 3) Niujorkas neturi konkurentų ir yra savo laiko zonos finansų centras. Valiutų rinka susideda iš 2-jų segmentų: 1) Biržos segmento - apima pagr. biržas, kur prekiaujama 1-na ar kt. valiuta. 2) Nebiržinis segmentas - kai kurie sandoriai tarp agentų (tarp bankų) yra vykdomi apeinant biržas. Valiutos rinkoje pasiūlą ir paklausą formuoja jos dalyviai: *eksportuotojai; *importuotojai; *transporto kompanijos, *draud. bendrovės, *bankai; *F.ir JA; *privatūs ir instituciniai investuotojai; *CB; *šalies vyr-bė. Visus valiutų rinkos dalyvius galima skirstyti į: •Pasyvūs - tie, kuriems laikas nuo laiko reikia vykdyti valiutines operacijas; *Aktyvūs (rinkos kūrėjai), tai globaliniai bankai, turintys platų filialų tinklą pasaulyje, todėl galintys vykdyti labai stambias operacijas. CB užs. valiutos pirkimas ar pardavimas rinkoje vadinamas valiutine intervencija. 3.5. Valiutos mainų operacijos Valiutų keitimo operacijos klasifikuojamos: 1) p/l operacijų trukmę: a) terminuotosios - sudaro: •apsikeitimo (swap); •ateities (futures);•pasirinkimo (option); •išankstiniai (forvvard) sandoriai.; b) neterminuotosios - neatidėliotini (spot) valiutos keitimo sandoriai. Valiutų keitimo operacijų terminai svyruoja nuo vienos dienos iki kelerių metų. 2) p/l sudėtingumą: a) paprastas; b) išvestines - vadinami ateities, pasirinkimo, išankst.bei apsikeitimo sandoriai. P/l terminus valiutiniai sandoriai klasifikuojami: –*neatidėliotini, *išankstiniai, *apsikeitimo *pasirinkimo, *1-nos nakties sandoriai,. 1) Neatidėliotini pirkimo ir pardavimo sandoriai (spot) – naud. tarpbankinėse operacijose, kurios įvykdomos ne vėliau kaip per 2 d.d. Šis laikotarpis g.b. sumažintas ir valiutomis g.b. apsikeista po dienos ar tą pačią dieną. Neatidėliotino pirk.ar pard.kursas – svarb. valiutos rinkos kursas, nes jis kaip bazinis kursas yra naud. visoms kt. valiutos rinkos operacijoms sudaryti. 2) Išankstiniai (forward) sandoriai - tai valiutos keitimo sandoris, p/l kurį šalys susitaria pirkti ar parduoti nurodytas valiutas ateityje p/l sandorio sudarymo dieną susitartą kursą. Įprastai laikotarpis nustatomas mėn., tačiau g.b. sutarti ir nestandartiniai terminai. Šie sandoriai negali būti anuliuoti, tačiau jie g.b. "uždaryti" bet kuriuo metu sudarius priešpriešinį tokio pat valiutos kiekio pirk. ar pard. ir valiutos pateikimo tais pačiais terminais, sandorį. Premija - tai gaunamas priedas, jeigu išankstinė kaina aukštesnė už dabartinę. Diskontas - tai susidariusi nuolaida, jei išankstinė kaina mažesnė už dabartinę. Premija ir diskontas nusako skirtumus tarp valiutų palūk. normų tarpbank. rinkoje. Būtent palūkanų veiksnys nulems ar 1-na, ar kt. valiuta bus prekiaujama su premija ar su nuolaida. Palūkanų norma nustatoma LIBOR pagrindu. Pag. operacija - išankstinio sandorio kursas=spot kursas+;-premija/nuolaida (forward punktai). Išankstiniai sandoriai apima sąlyginę riziką, nes kliento nemokumo atveju bankas privalo prisiimti riziką dėl valiutos apmokėjimo, tai pigiausia valiutos kurso svyravimo rizikos valdymo priemonė. 3) Apsikeitimo sandoris (swap) - valiutos keitimo sandoris, p/l kurį šalys susitaria apsikeisti nurodytomis valiutomis tam tikram laikotarpiui. Sudarant šį sandorį, valiuta perk./pard. p/l to meto spot kursą, o išperkama p/l išankstinį kursą, nes pirk. ir pardavimas atliekami visiškai tuo pačiu metu, valiutų kursų rizika yra eliminuojama. 2 apsikeitimo sandorių rūšys: a) valiutinis apsikeitimas, kai apsikeičiama valiuta b) palūk. normų apsik.sandoriai, apsikeičiama ne tik valiuta, bet ir tarpiniais palūk.mokėjimais valiuta. Valiutų apsikeitimo sandoris - tai sandoris apimantis vienalaikį valiutos pirk/pardavimą skirtingais laiko momentais. Jis sujungia valiutų pirk/pardavimą, iš anksto numatant jų atsikeitimą, išperkant ar parduodant po tam tikro laiko. Apsikeitimo sandoriai naudojami: a) pinigų srautams reguliuoti; b) sudaryti šį sandorį yra pigiau nei padėti indėlį 1-na valiuta ir paimti paskolą kt. valiuta; c) labiau apsimoka nei pirkti valiutą ir vėliau ją parduoti-apsik. sandorius galima panaudoti išankstinio sandorio (fonvard) pratęsimui; d) apsikeitimo sandoriai g.b. sudaromi net 12 mėn. terminui; e) bankas nenustato minimalios sandorių sumos. 4) Valiutos pasirinkimo sandoriai (option) - už tam tikrą komisinį mokestį įsigyjama teisė, bet ne įsipareigojimas ateityje pirkti ar parduoti valiutą iš anksto sutartu kursu. 2 valiutos pasirinkimo sandorių rūšys: 1). pasirinkimo pirkti sandoris (call) - suteikia pasirink. sandorio pirkėjui teisę nupirkti tam tikrą valiutos kiekį fiksuoti kursu; 2). pasirinkimo parduoti sandoris (put option) - suteikia pasirinkimo sandorio pirkėjui teisę parduoti tam tikrą valiutos kiekį fiksuoti kursu. Skiriami 2 pasirinkimo sandoriai: 1) amerikietiškasis – g.b. įvykdytas bet kuriuo jo galiojimo metu. 2) europietiškasis - g.b. įvykdytas tik pasirink. sandorio laikot. pab., - kurią nors konkrečią įvykd. datą. Valiutos pasirinkimo sandoriai g.b. skirstomi į: a) Biržinius (standartizuotus), kuriais prekiaujama prekių biržose. Juose nurodomos unifikuotos sumos ir unifikuoti laikotarpiai. Jų ilgiausia trukmė - 12 mėn. b) Nebiržiniai (nestandartiniai), kuriuos apiformina bankas komerc. sandorio pag. Jie pritaikyti kliento poreikiams tiek sumos, tiek įvykdymo datos požiūriu, negali b. perparduoti, o g.b. grąžintas tik į banką, kuriame buvo nupirktas. Pasirinkimo sandorio premija - kaina, kurią pasirinkimo sandorio pirkėjas sumoka pasirinkimo sandorio pardavėjui už tai, kad gauna teisę nustatytu kursu pirkti ar parduoti valiutą. Veiksniai turintys įtakos pasirink. sandorio premijos dydžiui: 1) bazinė kaina ir jos santykis su esamuoju bei išankstiniu kursais; 2) valiutos pasirinkimo sandorio galiojimo laikotarpis; 3) valiutų keitimo kursų nepastovumas. Pasirinkimo sandorio premija susideda iš 2-jų dalių - *iš pasirinkimo sandorio "vidinės vertės" ir *pasirinkimo sandorio "laiko vertės". Skirtumas bazinės kainos ir rinkos kainos, t.y. esamojo kurso, vad. vidine (tikrąja) pasirinkimo sandorio verte. Valiutos pasirink. sandoriai skirti valiutinei rizikai sumažinti, juos tikslinga naudoti kai: a) kai įm. nori apdrausti tikėtinas, bet nežinomas pajamas (ar mokėjimus) užs. valiuta; b) kai įm. pateikia neatšaukiamą pasiūlymą konkursui; c) kai yra labai konkurencingos sąlygos, t.y. prekių kaina labai sparčiai kinta pasikeitus valiutos kursui, ir dauguma konkurentų visai nesidraudžia nuo valiutos rizikos. 5) Valiutos ateities (futures) sandoriai - tai tam tikro valiutos kiekio pirkimo ar pardavimo sandoriai, kurie bus vykdomi nustatytą datą ateityje, iš anksto nustačius terminus ir sąlygas. Šie sandoriai yra standartizuoti, t.y. sudaromi fiksuotai valiutos sumai ir atitinkamam laikotarpiui. Esminis skirtumas lyginant su išankstiniais sandoriais - ateities sandorių standartizavimas, todėl jie priskiriami prie sandorių prekiaujamų biržose. Vykdant val. ateities sand. svarbūs yra kliringo namai, nes ope-jos vykdomos per juos, o ne tiesiogiai tarp pirkėjo ir pardavėjo. 4. MOKĖJIMŲ BALANSAS Mokėjimo balansas - statistinė ataskaita, parodanti atitinkamo laikotarpio šalies ek-nių operacijų su kt. šalimis vertę. Jis atspindi ne kaupiamus dydžius, o srautus už atitinkamą laikotarpį. Iš mok. balanso galima gauti inf-ciją apie tai, kiek naujų investicijų atėjo į šalį per metus, kiek naujų paskolų iš užs. gavo Lietuvos rezidentai ir kiek jie sumokėjo per metus vidaus skolai padengti; padidėjo ar sumažėjo šalyje oficialios tarpt. atsargos. 4.1. Mokėjimų balanso samprata ir struktūra Mok. balanse atsispindi visos užs. prekybos operacijos, įv. paskolos, suteiktos užsieniui bei gautos iš užsienio, humanit. pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, pajamos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezervų padidėjimas ir sumažėjimas ir kt. Mok. balanso tikslas - parodyti šalies užsienio ekonominių ryšiu subalansuotumo lygį. Mok. balanso sudarymas remiasi srautų, o ne likučio principu. Kreditas atspindi piniginių lėšų įplaukimą į šalį arba finans. įsipareigojimų sumažėjimą: 1). Prekių ir paslaugų eksportas; 2). Darbo ir investicijų pajamos; 3) .Užsienio finansinių aktyvų sumažėjimas. Debetas atsispindi pajamų išplaukimas į užsienį ir finans. įsipareigojimų užsieniui padidėjimas: 1) Prekių ir paslaugų importas; 2) Darbo ir investicijų išlaidos; 3) Užsienio finansinių aktyvų padidėjimas Mok .balanso duomenys grupuojami: I). Einamoji sąskaita a) Prekybos balansas – *eksportas, * importas. b) Paslaugų balansas: - *transportas, * kelionės, * kt. paslaugos, * vyriausybės paslaugos; c) Pajamų balansas: - *darbo pajamos; * investicinės pajamos; d) Einamųjų pervedimų balansas. II) Kapitalo ir finansinė sąskaita a) Kapitalo sąskaita: - *neatlygintini kapitalo pervedimai; b) Finansinė sąskaita: - *tiesiog .investicijos, *investic. portfelis, * išvestinės fin. priemonės, *kt. investicijos, * oficialiosios tarpt. atsargos. III) Klaidos ir praleidimai I). Einamoji sąskaita a) Prekės (prekybos balansas) - skirtumas tarp prekių importo bei eksporto. Prekių eksportas ir importas yra parodomi f.o.b7 (atskaičius gabenimo už šalies ribų sąnaudas) kainomis. Importą į apskaitą įtraukia muitinė c.i.f8 (į vertę įskaičiuojamos tarpt. draudimo ir frachto sąnaudos) kainomis. Prekių eksporto didėjimas mažina ein. s-tos deficitą, o prekių importo augimas - didina. b) Paslaugos - parodomos rezidentų paslaugos, suteiktos nerezidentams, ir nerezidentų paslaugos, suteiktos rezidentams. Paslaugų balanse atspindi: išmokas bei įplaukas iš transporto, turizmo, statybos, ryšių ir kt. paslaugų. Paslaugų eksporto augimas mažina einamosios s-tos deficitą, o paslaugų importo augimas - didina. c) Pajamos - parodomos pajamos, gautos už nerezidentams suteiktus ir iš jų gautus gamybos veiksnius (d. jėga, kapitalas) Pajamų balansas skirstomas: *į darbo pajamas - parodomas gautas rezidentų atlyginimas už darbą nerezidentinėje šalyje; *investicijų pajamas - parodomos pajamos, gaunamos už disponuojamus užs. finansinius aktyvus, ir atvirkščiai (dividendai už nerezidentų nuosavybės VP, palūkanos už indėlius užs. bankuose, už paskolas ir kt.). d) Einamieji pervedimai - registruojami einamieji vyr-bės bei kitų sektorių pervedimai. II) Kapitalo ir finansinė sąskaita a) Neatlyginti pervedimai (Kapitalo sąskaita) – tai operacija, kurios metu nerezidentas perduoda rezidentui prekes, paslaugas ar fin. aktyvus, mainais negaudamas jokio ekvivalento, t.y. mainai, paveldėtas turtas, dovanos, humanit. ir techninė pagalba bei įsiskolinimų nurašymas, migrantų turtas, investicijų projektai ir pan.. b) Finan. s-toje parodoma užs. aktyvų ir įsipareigojimų užsieniui kaita. Finansinės s-tos neigiamas balansas parodo rezidentų turimų užs. finansinių aktyvų padidėjimą arba rezidentų įsipareigojimų užsieniui sumažėjimą. Finansinės s-tos teigiamas balansas reiškia, kad sumažėjo rezidentų užs. finansiniai aktyvai arba padidėjo rezidentų įsipareigojimai užsieniui. Finan. s-toje aktyvai ir įsipareigojimai suskirstyti: *tiesiog. investicijos - investicija, kurios pag. susiformuoja ilgal. ek-niai finansiniai santykiai ir interesai tarp investuotojo ir įmonės (ne mažiau nei 10 % balsavimo teisių). *investicijų portfelis - priklauso užs. investicija, turinti mažiau nei 10 % balsavimo teisių, skolos VP ir kt. finansų rinkos priemonės. *išvestines fin. priemones, *kitas investicijas - priklauso indėliai ir grynieji pinigai, paskolos, įsiskolinimai už prekes ir paslaugas ir kt. *oficialias tarpt.atsargas - tai CB kontroliuojami užs. aktyvai, kurie prireikus g.b. panaudoti mokėjimų balanso deficitui finansuoti (sudaro piniginis auksas, SST, atsargų pozicija TVF, CB aktyvai užs.valiuta, užs. Vyr-bių likvidūs VP ir kt. likvidūs aktyvai). III) Klaidos ir praleidimai – mok. balanse yra statistinio nesutapimo straipsnis, neatsispindi kontrabanda, nelegaliai įvežama užs. valiuta bei jos įplaukos. 4.2. Bendrasis balansas. Bendrąjį balansą sudaro kapitalo ir einamosios s-tos balansai (svarbus užs. mokėjimų būklės rodiklis). Pagr.s-tų balanso suvedimo paskirtis - perspėti apie išorinio nesubalansuotume sureguliavimo poreikį. Jeigu abi s-tos yra deficitinės, tai ir visas mok. balansas deficitinis, jei 1-na kuri nors s-ta deficitinė, o kita su tokiu pat pertekliumi, tai mok. balansas subalansuotas, t.y. per tam tikrą laikotarpį pajamos, išplaukusios iš šalies, = įplaukusioms į šalį. Jeigu 1-nos kurios nors s-tos perteklius didesnis už kt. s-tos deficitą, tai mok. balansas - perteklinis. Ein. s-tos deficitas reiškia, kad visų šalies gyv-jų ir įmonių užsienyje uždirbtų pinigų suma per laikotarpį mažesnė nei per tą laikotarpį užsienyje išleistų pinigų suma (deficitą padengia pinigų įplaukos į kapitalo sąskaitą ir atvirkščiai, pirmosios s-tos perteklių kompensuoja užs. mat. bei finansinių aktyvų pirkimas, o tai reiškia lėšų išplaukas iš antrosios sąskaitos). Nesubalansuotą p/l einamąją ir kapitalo s-tą mok. balansą sureguliuoja oficialių atsargų pokyčiai. Užs. valiutos trūkumas šalyje p/l šių s-tų sumą kompensuojamas iš CB atsargų, t.y. oficialios atsargos sumažėja. Jeigu priešingai, einamosios s-tos deficitas mažesnis negu teigiamas kapitalo s-tos likutis, tai užs. valiutos atsargos šalies CB padidėja. Sumuojant einamosios s-tos likutį, kapitalo s-tos likutį ir oficialių atsargų pokytį gaunamas nulis. 4.3. Mokėjimų balanso sąskaitų ryšys su valiutos kursu. Mok. balanso ryšys su užs. valiutos rinka yra tiesioginis, bet kurios valiutos išplaukimas iš šalies išreiškia tos šalies valiutos pasiūlą mainais už kurią nors kt. valiutą, be to, užsieniečiams bet kurios kt. šalies valiutos įplaukos išreiškia kylančią tos (kt.) šalies valiutos paklausą. Esant valiutų pusiausvyrai – 1-nos šalies įplaukų suma atitinka kt. šalies išplaukų sumai, vadinasi, 2-jų šalių mok. balansai subalansuoti. Jei 1-nos šalies valiutos vertė - aukštesnė, tai tos šalies valiutos pasiūlos kiekis viršija paklausos kiekį. Šių 2-jų dydžių skirtumas parodo tos šalies mok. balanso deficitą su kt. šalimi. Jei kursas viršija savo pusiausv. lygį, jis yra pervertinamas, todėl atsiranda mok. balanso deficitas. Esant plaukiojančiam valiutos kursui pasikeitimai ein. s-toje nėra dengiami oficialiomis tarpt. atsargomis. Jei 2-jų šalių valiutos tarpusavio kursas yra plaukiojantis, jis absorbuoja bet kokius mok. balanso deficitus ar perteklius. Esant fiksuotam valiutos kursui CB valdys kursą. Jei mok. deficito šalis turės išlaikyti diapazoną, jos CB privalės parduoti oficialias užs. atsargas. Jei yra atsakinga mokėjimų pertekliaus šalis, jos CB pirks atsargas. Bet kuris veiksmas parems deficito šalies valiutos vertę tol, kol laikinos sąlygos nurims. Šalys, kurios nusprendžia turėti fiksuotą valiutos kursą, praranda savo pinigų autonomiją ir pinigų ekspansija gali sukelti laikiną mok. balanso deficitą, o šalys, kurioje valiutos kursas yra lankstus, turės pinigų autonomiją, bet pinigų ekspansija spartins jos valiutos nuvertėjimą. 5. PERKAMOSIOS GALIOS PARITETAS (PGP) PGP - tai nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys atlikti realius apimties palyginimus. PGP rodo, kiek konkrečios šalies valiutos 1-tų reikia tam, kad būtų galima įsigyti tą patį prekių ir paslaugų rinkinį, kurį galima įsigyti už šalies bazinės valiutos 1-tą arba už šalių grupės bendros dirbtinės valiutos 1-tą.. PGP apskaič. kaip bendro prekių ir paslaugų rinkinio kainų, išreikštų šalių nacionaline valiuta, santykių vidurkiai. Prekių ir paslaugų rinkinys t.b. palyginamas tarp šalių ir galintis reprezentuoti kiekvieną iš jų. PGP teorija nagrinėja valiutų kursų ir infliacijos ryšį. 5.1. Absoliutus perkamosios galios pariteto forma (vienos kainos dėsnis). APGP atspindi logišką vieningos kainos dėsnį susijusiose rinkose t.y. ji sako, kad analogiškų prekių skirtingose šalyse kaina ta pačia valiuta t.b. vienoda. Jei taip nėra, tai, šalyje, kur kaina mažesnė, turi padidėti paklausa, o šalyje, kur kaina didesnė, paklausa turi mažėti. Įtaką tokiam susireguliavimui daro valiutų kursai. APGP išvada ta, kad yra 1-o ir to pačio prekių krepšelio kainų lygybė, kurios įsigyjamos vidaus ir užsienio parduotuvėse, jeigu šio krepšelio vertę išreikšti vieninga valiuta. APGP forma susijusi su vienos kainos dėsniu, t.y. identiškų prekių kainos įvairiose šalyse perskaičiavus jas į vieningą valiutą t.b. lygios kiekviename laiko tarpe. Arbitražas - tai būdas gauti pelno be rizikos, t.y. prekių (aktyvų, valiutos) pirkimas arba pardavimas, atliekamas tarp 2-jų ar daugiau rinkų siekiant pasinaudoti rinkų kainų skirtumais ir gauti pelno. Arbitražinės operacijos – tai operacijos, nukreiptos gauti nerizikingą pelną be nuosavų lėšų investavimo. 5.2. Santykinė perkamosios galios pariteto forma (SPGP). SPGP teigia, kad svarbus ne kainų lygis, bet kainų pokyčių dydis, kuris t.b. vienodas. Jei 1-je šalyje kaina auga daugiau, negu kitoje šalyje, tai pirmosios šalies valiuta turi nuvertėti, kad atsispindėtų naujai susidariusį infliacijas skirtumą. SPGP yra tam tikras realaus valiutos kurso lygis, kuris priklauso nuo įvairių faktorių, kuris būdingas šaliai einamosiose ekonominėse sąlygose tam tikrame savo vystymosi etape. SPGP parodo užsienio valiutos kurso didėjimo tempus, kurie yra lygūs infliacijos tempų skirtumams šalies viduje ir užsienyje. Jei infliacija šalies viduje >-nė, nei užsienyje, tai šalies valiuta nuvertės užsienio valiutos atžvilgiu. Augimo tempų dydžių naudojimas leidžia išvengti sunkumų vertinant absoliučias kainų lygio reikšmes. 5.3. Valiutos kursas ir kainos. APGP yra vykdomas visoms prekėms, kurios gaminamos ir vartojamos 2-jose šalyse, kadangi visų prekių kainos vieninga valiuta yra lygios, tai ir bet kokio vartotojiško krepšelio kaina vieninga valiuta 2-jose šalyse bus vienoda. Problemos vykdant APGP: 1) kiekv. šalyje į vartojimo krepšelį yra įtraukiami skirtingi prekių rinkiniai. Tada net esant vienodoms visų prekių kainoms, vartotojiško krepšelio vertės dinamika šalies viduje ir užsienyje bus skirtinga dėl galimo kai kurių prekių kainų pasikeitimo, p/l kurias 2-jų šalių krepšeliai skiriasi 1-nas nuo kito. 2) įvairių prekių kokybė, kurios gaminamos įvairiose šalyse, gali skirtis. Šiuo atveju 1-nos kainos dėsnis neveiks ir atsiras vartojamų gėrybių kokybės vertinimo problema. PGP - teorija, paaiškinanti valiutos kursą lemiančius veiksnius, tyria priežastinius ryšius tarp kainos ir valiutos kurso taip, kad >-ėjanti/

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!