Įsipareigojimo visuomenei svarba lietuvių literatūroje

Įsipareigojimo visuomenei svarba literatūroje

Įsipareigojimas- savanoriška asmens prievolė atlikti kokį nors veiksmą arba nuo jo susilaikyti. Žmogus gali įsipareigoti daug kam, tiek artimiesiems, tiek darbui. Tačiau, pati svarbiausia pareiga, žmogaus gyvenime yra susijusi su įsipareigojimu tėvynei, bei visuomenei. Kiekvienas žmogus kuris myli savo tėvynę ir gerbia jos visuomenę yra įsipareigojąs ją ginti ir net aukoti savo gyvenimą jai. Be įsipareigojimo visuomenei, ta visuomenė neegzistuotu. Taigi, šiame kalbėjime apžvelgsiu įsipareigojimo visuomenei svarbą literatūroje. Tam padaryt aš lyginsiu du literatūros kūrinius,Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ ir Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirka“ šiuose kūriniuose detaliai aprašomos situacijos, kada žmogus pasirenka įsipareigoti visuomenei, nors galėtų pasielgti priešingai.

Įsipareigojimo jausmas sustipriną žmogaus valią. Šitą mintį galima rasti Justino Marcinkevičiaus kūryboje. Marcinkevičius buvo XX a. antros pusės – XX I a. pradžios lietuvių dramaturgas,poetas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas. Jis yra žinomas dėl savo trilogijos: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ . Šiandien kalbėsiu apie kūrinį „Mindaugas“. Kūrinio pavadinimas tai nuoroda į pagrindinį veikėją - Lietuvos karalių Mindaugą. Drama nukelia mus į Lietuvos valstybės kūrimo pradžią, iškilusias to laiko problemas. Problemų buvo įvairių,nuo Lietuvą pakrikštyti norinčių kryžiuočių iki nusutarimų tarp savų kunigaikščių.Katik tapes šalies valdovu, tas problemas Mindaugas bandė sutvarkyti. Jis, kaip ir bet koks kitas karalius, buvo išdidus ir atsargus. Šios savybės buvo svarbios to meto valdovams, kadangi tikimybė, jog kažkas išduos ar staiga užpuls buvo labai didelė. Jiems rūpėjo apsaugoti save bei savo valstybę. Mindaugas tapo valdovu norėdamas išgarsinti Lietuvą, ją sustiprinti. Visą savo gyvenimą dirbo dėl Lietuvos ir jos žmonių. Tai galime matyti iš šių valdovo žodžių „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė“ jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą“. Mindaugas gal ir buvo nuoširdus, doras žmogus, kuris tikrai mylėjo Lietuvą, tačiau pradėjąs vadovauti, jis pasikeitė, jis tapo rūstus, negailestingas, žiaurus, niekuo nebepasitikėjo, net ir artimiausiais giminaičiais. Dėl savo sosto saugumo jis galėjo padaryti viską: meluoti saviems, nuteisti nekaltus, ir net žudyti. Taigi, ši drama, aišku, pasibaigė tragiškai – Mindaugas išduotas savo paties svainio, miršta ant savo nulipdytos Lietuvos vizijos. Prieš mirtį jis spėjo pripažinti savo nuodėmes ir visus blogus darbus, kuriuos jo manymu jis darė dėl Lietuvos. Jis prisipažino, kad gailėjosi dėl to ką padarė, bet nemanė, kad buvo kitas kelias. Tai ir parodo, kad Mindaugui, bet kokiu atveju svarbiausia buvo Lietuva, nesvarbu ką dėl jos jam reikejo paaukoti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!