Įrodymai administraciniame procese

Įvadas Greitai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti administracinių teisės pažeidimų bylų aplinky­bes, jas tinkamai išspręsti taikant įstatymus - tai vieni svarbiausių administracinių teisės pa­žeidimų bylų teisenos uždavinių. Šie uždaviniai sprendžiami įrodinėjant. Įrodinėjimas - tai tarsi tiriamoji veikla, kurios rezultatas - vieno ar kito veikos fragmento atkūrimas bei aplinkybių, kurias būtina nustatyti norint pritaikyti įstatymą, rekonstrukcija. Įro­dinėjimas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje - tai valstybės institucijų (jų parei­gūnų), teismo bei kitų teisenos dalyvių veikla, kai laikantis įstatymo ir nustatytų reikalavimų renkami, tiriami ir vertinami įrodymai. Procesinės administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalykiniai ypatumai leidžia nustatyti procesinio įrodinėjimo elementus: 1) įrodinėjimo dalyką; 2) įrodinėjimo sudėtingumą ir ribas; 3) įrodinėjimo subjektus; 4) įrodinėjimo priemones. Mokslinėje literatūroje dažnai atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos efektyvumas priklauso nuo procesinio įrodinėjimo efektyvumo. Šiame straipsnyje tiriamas įrodinėjimo elementų turinys, nagrinėjami procesinio įrodinėjimo administracinių teisės pažeidimų bylose teoriniai pagrindai, įrodinėjimo teisinio reglamenta­vimo trūkumai, apibendrinama ir vertinama valstybės institucijų, teismų praktika. Siekiant iš­samiau apibūdinti nagrinėjamą problematiką lyginami procesinio įrodinėjimo administracinių teisės pažeidimų baudžiamosiose ir civilinėse bylose ypatumai. 1. Įrodinėjimo dalykas ir ribos Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri elementai, t. y. įrodinėtinos aplinkybės, nurodytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 256 straips­nio 1 dalyje. Aiškinantis tiriamą įvykį būtina nustatyti, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, taip pat kitokias aplinkybes, tu­rinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (lengvinančių ar sunkinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir kt). Administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu būtina nustatyti, ar padarytoje veikoje yra specialiosios ATPK dalies straipsnyje ar jo dalyje numatyto pažeidimo sudėties objekty­viosios pusės požymių. Todėl būtina surinkti visą reikalingą informaciją apie pažeidimo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes, kad būtų galima konstatuoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą [1]. Išsamus šių aplinkybių išsiaiškinimas yra pagrindas tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką. Reikia pasakyti, kad nemažai ATPK straipsnių kaip kvalifikuojantis požymis numatytas veikos pakartotinumas. Įstatymas pakartotinumą sieja su administracinės nuobaudos įvyk­dymu, t. y. laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, jei jis per me­tus nuo tos dienos, kai pasibaigia paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas, nepa­darė naujo administracinio teisės pažeidimo. Tačiau praktikoje šios nuostatos nesilaikoma dėl įvairių priežasčių. Visų pirma tyrimą atliekantys pareigūnai dažnai nesuvokia šių aplinky­bių nustatymo svarbos ir pakartotinumo net neįrodinėja. Kita vertus, ne visada pareigūnai turi galimybių surinkti reikalingą informaciją, nes ne visos teisenoje dalyvaujančios valstybės institucijos turi centralizuotas duomenų bazes, kuriose būtų kaupiama informacija apie pa­darytus administracinius teisės pažeidimus ir juos padariusius asmenis, paskirtas nuobau­das ir jų įvykdymą. Tikėtina, kad yra nemažai atvejų, kai padarytos pakartotinos veikos kvali­fikuojamos neteisingai ir taip pažeidžiami elementarūs teisenos principai. Administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens kaltė - kitas svarbus įrodinėjimo dalyko elementas, susijęs su teisės pažeidimo sudėties subjekto ir subjektyviosios pusės nustatymu. Praktika rodo, kad asmens kaltė neretai neįrodinėjama, o apsiribojama tik pažei­dimo fakto nustatymu. Dėl to kartais susidaro įspūdis, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako be kaltės. Taip yra galbūt todėl, kad administraciniai teisės pažei­dimai dažnai yra akivaizdūs, juos padarę asmenys to neneigia, o skiriamos administracinės nuobaudos ne itin griežtos ir įvykdomos iškart jas paskyrus. Tačiau neįrodžius asmens kal­tės ir nenustačius kaltės formos administracinė atsakomybė apskritai negali kilti (pvz., ne­galėsime asmeniui, sugadinusiam kito asmens pasą, taikyti sankcijos, numatytos ATPK 203 str. 3 d., jei nebus nustatyta tyčia, ir pan.). Administracinės atsakomybės taikymas nenusta- čius asmens kaltės - šiurkštus teisėtumo principo, kurio įgyvendinimas garantuoja administ­racinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalyvių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, pažeidimas. Be teisės pažeidimo padarymo fakto ir asmens kaltės nustatymo, būtina išsiaiškinti ir kitas aplinkybes, reikalingas norint teisingai išnagrinėti bylą. Visų pirma tai lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, turinčios įtakos pažeidimą padariusio asmens atsakomybės po­būdžiui, įstatymas imperatyviai reguliuoja administracinės nuobaudos skyrimo taisykles, rei­kalaujančias atsižvelgti į byloje nustatytas lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei jų reikšmingumą. Tas pats pasakytina ir apie įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, kurioms esant institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali skirti mažesnę nuobaudą, nei nu­matyta sankcijoje minimali, arba švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Kaip matyti, šių aplinkybių nustatymas yra pagrindas teisingai įvertinti asmens padarytą teisės pažeidimą. Kai administraciniu teisės pažeidimu padaroma žala, turi būti nustatomas žalos pobū­dis ir dydis. Reikia pabrėžti, kad nors ATPK 37 straipsnyje numatyta galimybė skiriant admi­nistracinę nuobaudą išspręsti ir padarytos žalos atlyginimo klausimą, praktikoje šis klausi­mas dažniausiai sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje sprendžiami ir prevenciniai uždaviniai, t. y. būtina nustatyti tas priežastis ir sąlygas, kurios leidžia padaryti administracinius teisės pažeidimus. Pasiūlymai imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos, patei­kiami atitinkamų institucijų vadovams, kurie privalo per mėnesį pranešti, kokių imtasi prie­monių (ATPK 290 str.). Taigi kiekvienoje administracinio teisės pažeidimo byloje būtina nustatyti pažeidimo padarymo faktą, asmens kaltę ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Tik išsiaiškinus visus įrodinėjimo dalyko elementus galima tikėtis, kad tinkamai bus įgyvendinti teisenos uždavi­niai. Su įrodinėjimo dalyku neatskiriamai susijusi Įrodinėjimo ribų sąvoka, apibūdinanti tam tikrą įrodymų visumą (apimtį), pakankamą tam, kad byloje būtų neabejotinai nustatyti visi įrodinėjimo dalyko elementai [2], Todėl įrodinėjimo procese būtina surinkti optimalų kiekį informacijos, kad nebūtų nepagrįstai susiaurintos arba išplėstos įrodinėjimo ribos. Dauguma mokslininkų (D. N. Bachrachas, J. M. Kozlovas ir kt.), nagrinėjantys admi­nistracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, pabrėžia jos paprastumą, lyginant su kitomis teisi­nio proceso rūšimis. Darytina išvada, kad ir vienas iš teisenos elementų - įrodinėjimo proce­sas - paprastesnis nei baudžiamajame ar civiliniame procese. Šį paprastumą lemia tai, kad dažniausiai administraciniai teisės pažeidimai yra akivaizdūs, už juos skiriamos sankcijos nėra griežtos, o jų skyrimo tvarka nereikalauja ypatingų procedūrų. Kita vertus, neretai pa­žeidimus padarę asmenys pripažįsta savo kaltę, todėl apie byloje jrodinėtinas aplinkybes pateikia teisingą informaciją. Tai leidžia be didelių laiko ir kitų sąnaudų išspręsti bylą. įrodi­nėjimo administracinių teisės pažeidimų bylose paprastumas susijęs ir su teisenos ekono­miškumo, efektyvumo, operatyvumo ir kitais principais. Pavyzdžiui, operatyvumo principas žinomas ir kituose teisiniuose procesuose, t. y. tiek baudžiamajame, tiek ir civiliniame pro­cese, tačiau jų turinys aiškiai skiriasi. Tai nesunku įžvelgti aiškinantis administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminus: įprastai byla turi būti išnagrinėta per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę ją nagrinėti pareigūnas gauna administracinio teisės pažei­dimo protokolą ir kitą bylos medžiagą, kai kurių kategorijų bylos - per septynias, penkias, tris dienas ar parą. Apskritai administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti pradėta ir užbaigta tą pačią dieną. Tai praktiškai neįmanoma nagrinėjant tiek baudžiamąsias, tiek civi­lines bylas. 2. Įrodinėjimo subjektai ir priemonės D. N. Bachrachas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje dalyvaujančius as­menis skirsto į subjektus, turinčius viešąjį interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, ins­titucijas ir asmenis, atliekančius pagalbinį vaidmenį procese, bei kitus dalyvaujančiuosius vykdymo procese [3; 4]. Šiuo skirstymu iš dalies galima pasinaudoti klasifikuojant ir įrodinė­jimo subjektus, nes ne visi teisenos dalyviai yra įrodinėjimo subjektai. Pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetentingi valstybės pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti su valdymu susijusius aktus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. Tai vadinamieji lyderiaujantys subjektai - atliekantys administ­racinį tyrimą ir nagrinėjantys administracinių teisės pažeidimų bylas. Šis skyrimas reikšmin­gas ir įrodinėjimo procesui, nes vieni valstybės institucijų (jų ATPK numatyta apie 50) parei­gūnai renka, tiria ir vertina įrodymus bylos administracinio tyrimo stadijoje, kiti - bylos nagri­nėjimo stadijoje. Reikia pabrėžti, kad baigus administracinį tyrimą surašomas administraci­nio teisės pažeidimo protokolas. Jame fiksuojami nustatyti įrodymai, taip pat apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos [5]. Taigi procesinis įrodinėjimas nuosekliai pereina iš vienos teise­nos stadijos į kitą. Nepaisant to, kad tiek administracinių teisės pažeidimų bylas tiriantys, tiek jas nagrinėjantys pareigūnai privalo surinkti, patikrinti ir įvertinti visus reikalingus įrody­mus savo sprendimams pagrįsti, jų procesinę įrodinėjimo veiklą reglamentuojančios normos numato skirtingas įrodinėjimo galimybes (apie tas problemas kalbėsime kiek vėliau). Subjektams, turintiems privatų interesą byloje, priskiriamas asmuo, traukiamas admi­nistracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis, jų įstatymuose numatyti bei įgaliotieji atstovai. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai ir kiti proceso dalyviai nelaikomi įrodinėjimo sub­jektais ir atlieka ATPK numatytas tam tikras, dažniausiai epizodines ir trumpalaikes funkcijas. Dabar norėčiau panagrinėti paskutinįjį įrodinėjimo procesą apibūdinantį elementą -įrodinėjimo priemones. Akivaizdu, kad tai reikėtų daryti kartu nagrinėjant ir įrodymų admi­nistracinių teisės pažeidimų bylose sampratą. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, ku­riais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokio­mis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn pa­traukto asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrody­mais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 1,2 d.). J. Rinkevičius, nagrinėdamas įrodymų baudžiamajame procese sampratą, pagrindė nuomonę, kad įrodymais nelaikytini tik faktai [2]. Pasak šio autoriaus, faktiniai duomenys yra organiškai susiję su jų šaltiniais, todėl laikytini kiekvieno įrodymo neatskiriamais elementais. Išeitų, kad įrodymai - tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose. Ta­čiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo šaltinio ir Įrodinėjimo priemonės sąvokos gali nesutapti (pvz., liudytojas, kaip fizinis asmuo, yra įrodymų šaltinis, o jo parodymai - įrodinė­jimo priemonė) [6]. Todėl manyčiau, kad įrodymais administracinių teisės pažeidimų bylose laikytini faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose ir nustatyti įstatyme įvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiais įrodymais remdamiesi bylą tiriantys ar ją nagri­nėjantys pareigūnai arba teismas nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidi­mas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikš­mės bylai teisingai išspręsti. Iš įrodymų sąvokos išplaukia būtinos jų savybės - įrodymų leistinumas ir sąsajumas. Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese todėl, kad jie gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Taigi įrodymai turi būti gauti iš įstatymo nurodytų šaltinių ir nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (ATPK 256 str. 2 d.). Be to, būtina laikytisvisų procesinės formos reikalavimų, garantuojančių informacijos tikrumą ir fiksavimo visapu­siškumą. Tai reiškia, kad tik įstatymo nustatyta procesine tvarka surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu (pvz., jei pažeidžiama liudytojų parodymų gavimo tvarka, iš liudytojo gautos informacijos negalima laikyti įrodymu). Įrodymų sąsajumas - tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės norint teisingai išspręsti bylą, ryšys. Šis reika­lavimas visiškai pagrįstas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos ekonomiškumo, efektyvumo ir operatyvumo tikslais. Jau anksčiau buvo minėta, kad įrodinėjimas - tai procesinė veikla, kai renkami, tiriami ir vertinami įrodymai. Vieni autoriai įrodymų rinkimą, patikrinimą ir įvertinimą laiko įrodinėjimo proceso etapais taip pabrėždami jų nuoseklumą, kiti gi juos laiko tik tam tikrais įrodinėjimo elementais, procese pasikartojančiais ne vieną kartą, o laiko atžvilgiu galinčiais net sutapti [6, 2j. Tačiau reikia pabrėžti, kad vis dėlto, nepaisant minėtų elementų pasikartojimo ar su­tapimo laiko atžvilgiu, jiems būdingas tam tikras nuoseklumas. Juk tik surinkti įrodymai gali būti ištirti ir įvertinti, o įvertinimas nepatikrinus įrodymų leistinumo ir sąsajumo būtų niekinis, ir tokiais įrodymais pagrįstas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje būtų netei­sėtas ir nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai dažniausiai renkami atliekant administracinį tyrimą, o bylos nagrinėjimo stadijai labiau būdingas įrodymų tyrimas ir verti­nimas. Rinkdami, tirdami ir vertindami įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje tam įgalioti subjektai privalo laikytis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Tai ga­rantuoja proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų apsaugą ir sudaro sąlygas efektyviam pro­cesui. Tačiau reikia pripažinti, kad ATPK nemažai su įrodinėjimu susijusių klausimų regla­mentuojama prieštaringai, neišsamiai ir neaiškiai. Liudytojų parodymai - beveik kiekvienoje byloje esantys įrodymai. Vis dėlto praktikoje kyla problemų aiškinantis šio įrodymo gavimo ir panaudojimo administracinių teisės pažei­dimų bylų teisenoje tvarką. 2001 m. gegužės 31 d. Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus muitų bylų (ATPK 237 str.), išnagrinėtų apygardų administraciniuose teismuose, apžvalgoje ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad įstatymas reikalauja liudytojus apklausti nagrinėjant administracines bylas ir tik tuomet jų parodymai gali būti vertinami kaip įrodymai, gauti laikantis ATPK 256 straipsnio reikalavimų [5]. Ši nuomonė grindžiama ATPK 276 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis liudytojo pareigą atvykti ir duoti teisingus paro­dymus bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu. Žodžių junginys „bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)" teisinės jo reikšmės vertinimo aspektu suprantamas kaip nuoroda į proceso stadiją. Darytina išvada, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka pareigūnui, kuriam administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti. Todėl tiriant administracinį teisės pažeidimą iš liudytojų priimti paaiškinimai (tokia praktika egzistuoja ir šiandien) nelai­kytini liudytojų parodymais. Kyla keletas klausimų. Pirmiausia kaip administracinį teisės pažeidimą tiriantis parei­gūnas gali objektyviai ir išsamiai nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, jeigu neturi teisės ir kartu galimybės surinkti visus reikalingus įrodymus (pvz., tai ypač aktualu, kai, be liudytojų paro­dymų, kitų įrodymų nėra)? Juk pažeidimo padarymo faktas, asmens kaltė ir kitos įrodinėti-nos aplinkybės nustatomi tik surinkus visą reikalingą informaciją ir tik tuomet, remiantis su­rinktais įrodymais, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Be to, jei liudy­tojo parodymai gaunami tik nagrinėjant bylą, kaip jie turėtų būti užfiksuoti? Juk praktiškai vi­sada administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos vienasmeniškai ir posėdžio pro­tokolas nerašomas. Dar daugiau prieštaravimų randame nagrinėdami ATPK 256 straipsnio nuostatas. Šio straipsnio 3-oje dalyje sakoma, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat admi­nistracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Aiškinantis šios nuo statos prasmę išeitų, kad įrodymus, taip pat ir liudytojų parodymus surinkti ir užfiksuoti gali jau bylos administracinio tyrimo stadijoje pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Kaip matyti, ATPK 256 straipsnio ir anksčiau nagrinėto 276 straipsnio nuostatos nesutampa. Reikėtų pabrėžti ir tai, kad praktika šiuo klausimu taip pat prieštaringa. Jei kalbėsime apie valstybės institucijų pareigūnų nagrinėjamas bylas, jose pateikiami liudytojų paaiškini­mai (dažniausiai bylos nagrinėjamos dalyvaujant tik pažeidėjui ir remiamasi liudytojų paaiš­kinimais, gautais tyrimo metu). Bylas nagrinėjant apylinkių teismuose liudytojų paaiškini­mais, kaip vienu iš įrodymų, grindžiamas ir sprendimas. Dėl šios priežasties Lietuvos vyriau­siasis administracinis teismas ne kartą tenkino asmenų, patrauktų administracinėn atsako­mybėn, skundus ir nutarimus skirti administracines nuobaudas panaikindavo [7], Buvo at­vejų, kai apylinkių teismų motyvuoti nutarimai, nors ir pagrįsti liudytojų paaiškinimais, ne­buvo panaikinti, o administracinis teismas šiuo klausimu nutartyse savo nuomonės nepa­reiškė [8]. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas, kuriame reikalaujama apklausti liudytojus nagri­nėjant bylą, nenumatyta galimybė juos atvesdinti, kai jie vengia atvykti ir duoti parodymus (pvz., tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procese žinomas atvesdinimo institutas). Tai dar labiau apsunkina šio reikalavimo įgyvendinimą. Be to, žinant visuomenės sąmoningumą ir jos „norą" padėti teisėsaugai, vargu ar galima užtikrinti, kad kiekvienoje byloje dalyvautų liu­dytojai. Nederėtų pamiršti ir to, kad neužfiksavus liudytojų parodymų tiriant bylą itin padidėja galimybė daryti liudytojams poveikį, kad šie pakeistų savo parodymus. Kita vertus, praėjus ilgesniam laiko tarpui administracinį teisės pažeidimą matęs asmuo nemažai reikšmingų įvy­kio detalių gali pamiršti, dėl to jo parodymai gali būti nevisai tikslūs. ATPK yra ir kitų su liudytojų parodymais susijusių teisinio reguliavimo nenuoseklumų. Kodekso 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu kam suteikta teisė juos užduoti, iki galo nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė preziumuojama pareigūnui, privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagri­nėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus tiesiogiai nenustatyta (iš­skyrus eksperto klausimus, susijusius su ekspertizės dalyku). Taigi jei įstatymą vertinsime visiškai formaliai, nė vienas proceso dalyvių neturi teisės klausinėti liudytojo. Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų teiseną, tikslams: laiku, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad išsamiai ir objektyviai būtų įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, šiuos reikalavimus turi atitikti ir liudytojų apklausa, t. y. ji turi būti iš­sami ir objektyvi, o tai galima pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų at­stovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų apklausoje. Galiausiai reikėtų pridurti, kad ATPK, nustatydamas asmenų, galinčių būti liudytojais administracinio teisės pažeidimo byloje, statusą, nedaro jokių išimčių, kurios numatytos tiek Baudžiamojo, tiek Civilinio proceso kodeksuose: negali būti šaukiami ir kaip liudytojai ap­klausiami asmenys, dėl fizinių ar psichinių savo trūkumų nesugebantys teisingai suvokti by­lai reikšmės turinčių reiškinių ir duoti apie juos teisingų parodymų, taip pat atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo pareigas, ir kiti asmenys, nurodyti Baudžiamojo proceso kodekso 78 straipsnyje ir Civilinio proceso kodekso 68 straipsnyje. Neribojant tokių asmenų dalyvavimo administraci­nių teisės pažeidimų bylų teisenoje atsiranda tikimybė, kad bus pažeisti bendrieji proceso principai ir teisenoje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai. Nederėtų pamiršti, kad ir nepilnamečių liudytojų apklausa pasižymi tam tikrais ypatumais, kuriuos būtina apibrėžti įstatyme. Neretai procese kyla specialiųjų žinių poreikis, todėl ATPK numato galimybę pasinau­doti eksperto ir specialisto paslaugomis. Kaip vieną iš įrodinėjimo priemonių įstatymas nustato specialisto paaiškinimus, tačiau nepaisant to, nutarimai administracinių teisės pažei­dimų by/ose grindžiami ir specialistų išvadomis [9J. Kita vertus, nesąmone galima pavadinti tai, kad įstatymų leidėjas ATPK 20 skirsnyje, kuriame pateik/amas asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje, sąrašas, specialisto, kaip proceso dalyvio, nenurodo. Taigi neaišku, kokias procesines teises ir pareigas turi specialistas. Prieštaringai ATPK reglamentuojami ir eksperto dalyvavimo teisenoje klausimai. Ko­dekso 256 straipsnio 3 dalyje numatyta tiek įgalioto surašyti administracinio teisės pažei­dimo protokolą, t. y. atliekančio administracinį tyrimą, tiek administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio pareigūno teisė prireikus skirti ekspertą. Tačiau jau ATPK 277 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžiamos eksperto teisės ir pareigos, tokia teisė numatyta tik bylą nagri­nėjančiam pareigūnui. įstatymas taip pat nenustato ir eksperto bei specialisto skyrimo pro­cesinio įforminimo reikalavimų. Neaišku, koks procesinis dokumentas (pvz., nutarimas, protokolas ir pan.) turėtų būti surašomas. Manau, kad teisė skirti ekspertą ir specialistą turi būti numatyta tiek administracinį tei­sės pažeidimą tiriančiam, tiek administracinio teisės pažeidimo by/ą nagrinėjančiam parei­gūnui ir aiškiai įtvirtinta visuose su šiuo klausimu susijusiuose ATPK straipsniuose. Be to, būtina apibrėžti specialisto procesines teises ir pareigas, taip pat nustatyti jo bei eksperto skyrimo procesinio įforminimo taisyk/es. Akivaizdžios daiktinių įrodymų administracinių te/sės pažeidimų bylose naudojimo problemos jau vien todėl, kad ATPK apskritai nepateikia daiktinių įrodymų sampratos. Ta­čiau analizuojant ATPK 26 straipsnio ir 269 straipsnio nuostatas galima numanyti, kad daik­tiniais įrodymais administracinio teisės pažeidimo byloje būtų pripažįstami daiktai, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai" objektai ir paja­mos, kurios buvo gautos padarius administracinį teisės pažeidimą. Tuomet kyla klausimas, ar tinkamais daiktiniais įrodymais galėtų būti laikomi k/tokie daiktai, kurie padėtų nustatyti pažeidimo padarymo faktą, asmens ka/tę ar kitas administracinio teisės pažeidimo bylai reikšmingas aplinkybes. Remiantis šiandien galiojančiomis ATPK nuostatomis - ne. Be abejonės, tai taisytina, todėl įstatyme turėtų būti apibrėžta daiktinių įrodymų samprata. Kita vertus, ATPK nustato ne visų materialių objektų paėmimo tvarką. Jau minėtame Kodekso 269 straipsnyje sakoma, kad administracinio sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu fasti daiktai ir dokumentai, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesiogi­nis objektas, paimami. Jų paėmimo atveju surašomas paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi galima daryti išvadą, kad daiktinių įrodymų paėmimo faktas fiksuojamas viename iš paminėtų protokolų. Tačiau vėl neaišku, kokie turėtų būti pareigūno veiksmai, jei taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones būtų rastos dėl teisės pažeidimo gautos pajamos. Šio daiktinio įrodymo paėmimo tvarka ATPK visiškai nereglamentuota. 3. Jrodinėj'/mo efektyvumo prob/emos Kalbant apie įrodinėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose nereikėtų pamiršti, kad teisenoje dalyvaujantys asmenys, t. y. administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, liudytojai, ekspertai ir kiti, gali netinkamai vykdyti įstatyme jiems nustatytas pareigas. Tai atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie faktines bylos aplinkybes, naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Akivaizdu, kad tuomet negali būti efektyviai įgyvendinami administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavi­niai. Tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso dalyviai įspėjami dėl atsakomybės už netin­kamą procesinių pareigų vykdymą, įstatymuose aiškiai apibrėžtos jų atsakomybės ribos ir turinys. ATPK normose, reglamentuojančiose administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną, šie klausimai visiškai nereguliuojami. Atrodytų, kad įstatymų leidėjas, reikalaudamas objek­tyviai ir išsamiai ištirti ir išnagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, iš esmės nesutei­kia lyderiaujantiems įrodinėjimo subjektams teisių, kurios leistų efektyviai įgyvendinti teise­nos uždavinius. Aiškinantis šiuos klausimus reikėtų panagrinėti ATPK 1872 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei eks­pertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingą pareiškimą arba kitokią apgavystę administracinio teisės pažei­dimo byloje. Akivaizdu, kad šiame straipsnyje numatyta proceso dalyvių atsakomybė už ne­tinkamą procesinių pareigų vykdymą ar jų nevykdymą. Nepaisant to, kyla klausimas, kokiais atvejais, kokie proceso dalyviai ir už ką atsako? Tai galima išsiaiškinti nagrinėjant proceso dalyvių teises ir pareigas. Liudytojų pareiga duoti teisingus parodymus numatyta ATPK 276 straipsnio 2 dalyje, todėl nekyla abejonių, kad vengdami ar atsisakydami duoti parodymus, taip pat duodami melagingus parodymus, liudytojai atsakys pagal ATPK 1872 straipsnį. Nukentėjusieji turi teisę duoti paaiškinimus, todėl išeitų, kad už atsisakymą ar vengimą juos duoti, taip pat už melagingus paaiškinimus negalėtų būti traukiami administracinėn atsakomybėn. Kita vertus, ATPK 273 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ir nukentėjusieji gali būti apklausti kaip liudyto­jai, tačiau tokiais atvejais neaišku, ką nukentėjusysis duoda: ar paaiškinimus (tokios parei­gos įstatymas nenumato), ar parodymus. Apskritai reikėtų pasakyti, kad pažeidimą padaręs asmuo, nukentėjusysis, liudytojas - tai asmenys, kurių sąmonėje atsispindi administracinio teisės pažeidimo įvykis. Jie gali pateikti bylai reikšmingus administracinio teisės pažeidimo faktus. Manau, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai tos pačios prigimties reiškinius pavadino skirtingais pavadinimais, t. y. nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo as­mens teikiamas žinias - paaiškinimais, o liudytojų - parodymais. Tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje sukelia painiavą, kuri akivaizdi aiškinantis atsakomybės procesinių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo klausimus. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje žinomas teisės į gynybą principas ga­rantuoja tam tikrą imunitetą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Turėda­mas teisę duoti paaiškinimus ir naudodamasis minėto principo teikiamomis privilegijomis asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, negali būti baudžiamas už melagingų pa­rodymų davimą, taip pat vengimą ar atsisakymą juos duoti. Tačiau toks asmuo turėtų atsa­kyti už įkalčių ar įrodymų naikinimą ar slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais. Tokiais veiksmais jau peržengiamos gynybos ribos, juo labiau kad jais gali būti padaryta žala kitų asmenų teisėms ir interesams (galima būtų pateikti ne vieną pavyzdį, kai teisės pažeidėjai, pasinaudoję artimųjų dokumentais ar tiksliomis žiniomis apie kitus asmenis, suklaidino pareigūnus, pradėjusius teiseną, padarydami tiems asmenims žalos). Jau anksčiau buvo minėta, kad tinkamais įrodymais administracinių teisės pažeidimų bylose pripažįstami ne tik specialisto paaiškinimai, bet ir išvados. Pateikęs melagingą išvadą specialistas negalėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 straipsnį, nes jame numatyta atsakomybė tik už melagingų paaiškinimų davimą. Reikėtų pasakyti, kad įstatymų leidėjas nevisiškai pagrįstai taip išplėtė atsakomybės už procesinių pareigų pažeidimus ribas. Neaišku, kam būtų taikoma atsakomybė už melagingo pareiškimo pateikimą, nes tokio procesinio dokumento ATPK apskritai nenumato, abstrakti ir bef kokios apgavystės sąvoka. Taigi akivaizdu, kad ATPK konkrečiai neapibrėžia proceso dalyvių atsakomybės už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ribų ir taikymo tvarkos. Manyčiau, kad siekiant įrodinėjimo metu gauti teisingų žinių apie administracinio teisės pažeidimo by­loje įrodinėtinas aplinkybes, teisenos dalyviai turėtų būti įspėjami dėl atsakomybės už pro normose. iki šiol nagrinėdami įrodinėjimo administracinių teisės pažeidimų bylose problemas daugiau dėmesio skyrėme su įrodinėjimo efektyvumu susijusiems klausimams. Dabar no­rėtume atkreipti dėmesj j įrodinėjimo proceso reglamentavimo trūkumus, dėl kurių tam tik­rais atvejais gali būti pažeisti bendrieji administracinių teisės pažeidimų bylų te/senos princi­pai. Asmenų lygiateisiškumo, proceso kalbos ir viešumo principai būdingi visoms teisinio proceso rūšims, jie įtvirtinti ir ATPK normose. ATPK 252 straipsnyje atskleistas lygiateisiškumo principo turinys. Jame sakoma, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir bylą nagrinėjantį organą (pareigūną), nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės pa­dėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Čia ir vėl galime matyti įstatymo leidėjo nenuoseklumą, nes pagal šio straipsnio prasmę atrodytų, kad šis principas veikia ir turi būti realizuojamas tik nagrinėjant bylą. Toks supratimas būtų akivaizdžiai ydin­gas, nes šio principo pažeidimas atliekant administracinį tyrimą pakenktų procese dalyvau­jančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, todėl jau nebūtų galima kalbėti apie objek­tyvų administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimą. Kita vertus, ATPK visiškai neregu­liuoja tikrai svarbių klausimų, susijusių su šio principo realizavimu įrodinėjimo procese. Sa­kysime, administracinio teisės pažeidimo protokolą turintis teisę surašyti ar bylą nagrinėjan­tis pareigūnas, ekspertas, specialistas yra susijęs su administracinėn atsakomybėn trau­kiamu asmeniu ar nukentėjusiuoju giminystės arba svainystės ryšiais, arba šiuos teisenos dalyvius sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai, ar jis pats, jo sutuoktinis arba jo arti­mieji giminaičiai yra tiesiogiai arba netiesiogiai suinteresuoti administracinio teisės pažei­dimo bylos baigtimi. Akivaizdu, kad tokiais atvejais įrodinėjimas byloje gali būti neobjekty­vus, tendencingas ir vykti pažeidžiant nustatytas įrodinėjimo procesines taisykles. Tuo tarpu ATPK nenustato jokių teisinių garantijų proceso dalyviams apginti savo teises, t. y. tiek ad­ministracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tiek nukentėjusysis neturi teisės reikalauti nušalinti tokius pareigūnus ar kitus proceso dalyvius ir taip užtikrinti objektyvų procesą. Baudžiamajame ir civiliniame procese galima pamatyti, kad nušalinimo ar nusišalinimo ins­titutas yra įtvirtintas baudžiamojo ir civilinio proceso įstatymuose, taip pat juose numatyta pareiškimų dėl nušalinimų pateikimo ir pareikštų nušalinimų išsprendimo tvarka. Taigi ir ATPK reikėtų apibrėžti, kurie proceso dalyviai ir kokiais pagrindais turėtų nusišalinti ar būti nušalinti, taip pat derėtų nustatyti nusišalinimo ar nušalinimo klausimų sprendimo procesi­nes taisykles. Administracinių teisės pažeidimų bylų procesas vyksta lietuvių kalba, tačiau lietuvių kalbos nemokančiam byloje dalyvaujančiam asmeniui užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis (ATPK 253 str.). Šis prin­cipas detalizuotas ir kituose ATPK straipsniuose. Štai ATPK 272 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė kalbėti gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tačiau vėl neaišku, ar vertėjo paslaugomis galės naudotis nukentėju­sysis, nes tokia teisė konkrečiai šiam proceso dalyviui nenumatyta (ATPK 273 str.). Dar dau­giau klausimų kyla nagrinėjant vertėjo skyrimo tvarką, /statymas tokią teisę suteikia tik bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui). Todėl neaišku, ką turėtų daryti pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau tiriant administracinį teisės pažeidimą būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėją jis neturi, todėl tiriant pa­žeidimą būtų pažeistas proceso kalbos principas. Nenumatant įstatyme viešumo principo, reikalaujančio administracinių teisės pažei­dimų bylas nagrinėti viešai, išimčių kyla grėsmė pažeisti konstitucines asmens teises į pri­vatų gyvenimą. Tas pats pasakytina apie vaizdo ir garso įrašų, nuotraukų naudojimą pro­cese, nes ATPK visiškai nereguliuoja šių įrodinėjimo priemonių gavimo ir naudojimo tvarkos. 138 Akivaizdu, kad visi šie įstatymo reguliavimo trūkumai mažina įrodinėjimo administraci­nių teisės pažeidimų bylose efektyvumą ir sukuria prielaidas pažeisti įrodinėjimo procese dalyvaujančių asmenų teises ir teisėtus interesus. Tai patvirtina ir administracinių teismų praktika, rodanti, kad dėl įvairiausių procesinių pažeidimų apie 40 procentų priimtų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose panaikinami. Konkrečių įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumai SALIŲ IR TREČIŲJŲ ASMENŲ PAAIŠKINIMŲ LEISTINUMO YPATUMAI Pastebima šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų sampratos ir taikymo pokyčių. Kadangi dalyva­vimas teisme neatsietinas nuo atstovavimo ins­tituto, pastaruoju laiku gana intensyviai spręs­ta, ar šalių ir trečiųjų asmenų atstovų paaiškinimai laikytini leistinais įrodymais. 1964 m. CPK šio klausimo sprendimo nepateikė. Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo (toliau - LAT) plenumas 1991 m. pateikė plečiamąjį galiojusio CPK 57 straipsnio 2 dalies išaiškinimą. Jis teigė, kad „įstatyminių atstovų, juridinių asmenų atstovų ir atstovų, turinčių įgaliojimus atstovaujamojo vardu atlikti visus procesinius veiksmus, paaiš­kinimai gali būti laikomi įrodymais"2. Tačiau šis klausimas tuo nebuvo galutinai išspręstas. LAT senatas 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6 šį punktą redagavo ir nustatė, kad „teismai gali laikyti įrodymais fizinių asmenų įstatyminių at­stovų ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įga­liojimus atstovaujamojo vardu atlikti visus pro­cesinius veiksmus, paaiškinimai gali būti laiko­mi įrodymais, kai teismo posėdyje nedalyvauja juridinio asmens vadovas, taip pat įgaliojimą iš­davęs fizinis asmuo." Taigi spręstas klausimas, ar galima, o jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis galima fizinių ir juridinių asmenų atstovų pa­aiškinimus laikyti leistinais įrodymais. LAT su­formuotos praktikos ir laikytasi iki naujojo CPK įsigaliojimo. Dabartiniame CPK suformuota nau­ja į šalių ir trečiųjų asmenų kategoriją įeinan- bendrininkų (procesinio bendrininkavimo at­veju) bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba in­dividualios įmonės savininko, kai šalimi byloje yra ūkinė bendrija arba individuali įmonė, ap­klausa. Trečiojo asmens apklausai prilyginama at­stovo bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba in­dividualios įmonės savininko, kai trečiuoju asmeniu byloje yra ūkinė bendrija arba indivi­duali įmonė, apklausa." Taigi dabar šalių ir trečiųjų asmenų paaiški­nimų, laikytinų įrodymais, subjektai yra: 1) šalys ir tretieji asmenys (fiziniai asmenys); 2) šalių ir trečiųjų asmenų (fizinių ir juridi­nių asmenų) atstovai3; 3) vienas iš bendrininkų (procesinio bendri­ninkavimo atveju); 4) tikrasis ūkinės bendrijos narys, kai šalis arba trečiasis asmuo byloje yra ūkinė bendrija; 5) individualios įmonės savininkas, kai šalis arba trečiasis asmuo byloje yra individuali įmonė; 6) prokuroras (CPK 49-50 str.); 7) valstybės ir savivaldybių institucijų ir kitų asmenų, kuriems įstatymai suteikia teisę ginti viešąjį interesą (pvz., vartotojų teises ginančių nevyriau­sybinių organizacijų), atstovai (CPK 49-50 str.). Kitų asmenų paaiškinimai leistinais įrodymais nelaikytini. Iš CPK 186 straipsnio 5 dalies nor­mos analizės galima daryti išvadą, kad neribo­tos civilinės atsakomybės juridinių asmenų (in­dividualių įmonių ir ūkinių bendrijų) atstovų (išskyrus tikrąjį ūkinės bendrijos narį ir indivi­dualios įmonės savininką) paaiškinimai leisti­nais įrodymais nelaikytini. Tokia išvada daryti­na dėl to, kad šios dvi įmonių rūšys CPK 186 straipsnio 5 dalyje išskirtos iš kitų juridinių asmenų, tad nuostata, nusakanti neribotos civi­linės atsakomybės juridinių asmenų (individu­alių įmonių ir ūkinių bendrijų) atstovų paaiški­nimų leistinumą, turi specialiosios normos viršenybės statusą, palyginti su nuostata, kuri bendrai nustato fizinių ir juridinių asmenų at­stovų paaiškinimų leistinumą. Taigi dabartinia­me CPK tinkamas neribotos civilinės atsakomy­bės juridinių asmenų atstovavimas civiliniame procese yra ribojamas. Akivaizdu, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, laikytinus tinka­mais įrodymais, teikiančių subjektų problema iki šiol neišspręsta, nes riboti neribotos civili­nės atsakomybės juridinių asmenų atstovavimą nėra nei loginio, nei praktinio pagrindo. Tikė­tina, kad dėl tinkamo šios normos aiškinimo ir taikymo LAT dar kartą iš naujo pateiks teismų praktikoje taikytiną savo nuomonę. Dar viena naujovė, kaip žinome, yra tai, jog prieš apklausą šalys ir tretieji asmenys turi pri­siekti sakyti tiesą (CPK 186 str. 6 d.). Neprisie­kusios šalies ir trečiojo asmens parodymai leis­tinais įrodymais nelaikomi. Svarbu ir tai, jog „šalis ir tretysis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šei­mos narius ar artimuosius giminaičius" (CPK 188 str.). Šalių ar trečiojo asmens verčiant duo­ti tokie paaiškinimai taip pat nėra leistini įro­dymai, nes tiek minėtas straipsnis, tiek Konsti­tucijos 31 straipsnis draudžia versti duoti parodymus prieš save. Skundą dėl remiantis to­kiais parodymais priimto teismo sprendimo ape­liacinė ar kasacinė instancija turėtų tenkinti (CPK 329 str. 1 d., 346 str. 2 d. 1 p.). Tačiau, duoti sa­vanoriškai, tokie parodymai yra leistini ir teis­mas gali jais remtis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai turi ke­letą išraiškos formų. Bendrąja prasme leistinos yra tos išraiškos formos, kuriomis yra pateikia­mos žinios, faktiniai duomenys apie konkrečias bylos aplinkybes. Su byla gali būti susijusi ir ki­tokiomis išraiškos formomis, pavyzdžiui, šalių ir trečiųjų asmenų samprotavimais ir teiginiais, emo­cijomis, vertinimais, prielaidomis pateikiama in­formacija, tačiau ji nelaikytina įrodymu. Atribo-jant žinią nuo nuomonės LAT teismams nurodė vadovautis tokiomis sampratomis: Faktas - tikras, nepramanytas įvykis, reiški­nys, dalykas. Duomenys - fakto turinį atskleidžian­ti informacija. Žinia - tai informacija apie fak­tus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią gali­ma užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemo­nėmis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos min­tys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nusta­tyti CPK 57 str. (dabar 177 str. -Aut. past.) nu­matytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas [... J Nuomonės yra subjektyvios [.. .j"'4 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, kuriais pateikiamos žinios, faktiniai duomenys apie kon­krečias bylos aplinkybes, gali būti žodiniai ir ra­šytiniai. Žodiniai paaiškinimai pateikiami teis­mo posėdyje ir įrašomi į protokolą. Rašytiniai paaiškinimai gaunami pačios šalies ar trečiojo as­mens valia, teismo pavedimo įvykdymo (CPK 173, 175 str.) arba įrodymų užtikrinimo tvarka (CPK 221-223 str.). Teismas, gavęs teismo posėdyje ne­dalyvaujančios šalies paaiškinimus raštu, kuriuose pripažįstami tam tikri faktai, turi ypač kruopš­čiai išsiaiškinti, ar faktai pripažįstami sąžiningai ir savanoriškai (CPK 187 str.), nes priešingu at­veju toks pripažinimas pažeistų įrodymų leisti­numo reikalavimus ir būtų laikomas netinkamu5. Raštu gauti paaiškinimai neturėtų būti laikomi leistinu įrodymu ir jeigu neatsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimą teismo po­sėdyje nebuvo perskaityti balsu (CPK 186 str. 4 d., 249 str. 2 d.). Tokia išvada darytina todėl, kad tai būtų esminis civilinio proceso normų pažeidimas, t. y. būtų pažeistos ne tik minėtos civilinio pro­ceso normos, bet ir tiesioginio dalyvavimo, žodi­nio proceso principai (CPK 14-15 str.) ir byloje dalyvaujančių asmenų teisės. LIUDYTOJŲ PARODYMŲ LEISTINUMO YPATUMAI Liudytojų parodymai patys savaime nėra įrody­mų šaltinis. Įrodymų šaltiniu laikomas pats liu­dytojas6. Tad svarbu išsiaiškinti, koks šaltinis yra laikomas tinkamu parodymams duoti, kad gali­ma būtų nustatyti, ar konkreti įrodinėjimo prie­monė yra leistina. CPK 189 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad „liudytoju gali būti kiekvienas as­muo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ry­šiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turin- čios ryšį su byla". Tačiau liudytojas negali būti teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, t. y. toks, kuris galėtų būti įtrauktas į procesą kaip byloje dalyvaujantis asmuo (ieškovas, atsakovas, trečiasis asmuo)7. Kitoks suinteresuotumas by­los baigtimi (draugiškumas, giminystė, darbo ar asmeniniai santykiai su šalimi) nėra tokių asme­nų apklausos negalimumo pagrindas. Be to, CPK 189 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas „negali bū­ti apklausiami kaip liudytojai: 1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžia­mojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie suži­nojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas8; 2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trū­kumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikš­mės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; 3) dvasininkai - apie aplinkybes, kurias jie su­žinojo tikinčiojo išpažinties metu; 1) kiti įstatymų nustatyti asmenys". Į „kitų įstatymų numatytų asmenų", kurių duoti parodymai nebūtų pripažinti leistinais, sąvoką įei­na asmenys, kurie nors ir gali duoti parodymus pagal nurodytas sąlygas, bet turi teisę jų neduo­ti, kai šie parodymai reikštų parodymus prieš sa­ve, savo šeimos narius arba artimuosius giminai­čius (CPK 191 str. 2 d.) ir kai asmuo tokius parodymus atsisako duoti (ši sąlyga būtina -Aut. past). Asmenų, turinčių fizinių ar psichikos trū­kumų, parodymų leistinumas priklauso nuo kon­krečių aplinkybių, kurias reikia įrodyti. Pavyzdžiui, neregio, apklausiamo dėl aplinkybių, kurias ga­lima tik pamatyti, parodymai nebus leistini. Ta­čiau tai nereiškia, kad neregys negali tinkamai liudyti dėl aplinkybių, kurias galima išgirsti. Ki­lus abejonių dėl galimybės fizinių ar psichikos trūkumų turinčiam asmeniui būti liudytoju ar by­loje dalyvaujantiems asmenims užprotestavus to­kių įrodymų rinkimą, teismas gali skirti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, kad ekspertas atsakytų, ar asmuo gali suvokti tam tikras aplinkybes'. Kaip ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškini­mų atveju, leistini liudytojo parodymai yra tik pa­teiktos žinios, faktiniai duomenys apie konkre­čias bylos aplinkybes. Visa kita, ką praneša ir pateikia liudytojai kalbėdami, įrodymais nelai­koma. Neleistini yra ir tokie parodymai liudyto­jų, kurie negali nurodyti informacijos šaltinio10. Liudytojų parodymais laikomi tik teismo gauti įstatymo nustatytos procesinės formos faktiniai duomenys11. Todėl tik žodiniai liudytojų parody mai pripažįstami leistina įrodinėjimo priemone ir tik teisėjas turi teisę priimti liudytojo priesai­ką bei jį apklausti. Atvejai, kai byloje dalyvau­jantys asmenys patys apklausia liudytojus, sura­šo jų parodymus, gauna jų parašus, kad pateikta informacija teisinga, nelaikomi liudytojų paro­dymų davimu, o advokatų ar atstovų pateikiami piliečių raštiški pareiškimai - leistinais liudytojų parodymais12. Liudytojų parodymų tyrimo procesinės tvar­kos pažeidimai daugeliu atveju parodymus taip pat padaro neleistinus. Šią tvarką reglamentuo­ja CPK 190-196 straipsniai. Jei pažeidimas yra esminis ir dėl jo atsiranda iškreiptų, neišsamių, klaidingų parodymų galimybė, tokie parodymai negali būti laikomi tinkamais. Pavyzdžiui, LAT yra nurodęs, kad atidėdamas bylos nagrinėjimą teismas negali apklausti liudytojų, jeigu byloje dalyvaujantys asmenys ar kai kurie iš jų į teismo posėdį neatvyksta dėl svarbių priežasčių13. Leis­tinais įrodymais nelaikytini ir tokie liudytojų pa­rodymai, kai liudytojui neišaiškintos jo teisės, pa­reigos ir atsakomybė (CPK 192 str. 3 d.), kai liudytojas neprisiekė (CPK 192 str. 4 d.), kai per liudytojo apklausą teismo salėje buvo dar neap-klaustų liudytojų (CPK 192 str. 1 d.) ir kita. Neleistinumas įrodinėti remiantis liudytojų parodymais kartais numatytas ir pačiame CPK. Pavyzdžiui, CPK 197 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuo­se įrodymuose, negali būti paneigtos liudytojų parodymais. CPK 177 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos, kuri teigia, kad „bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įro­dinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis", tai­kymo požiūriu teismų praktika pateikia vertin­gų pavyzdžių. Byloje G. Sukutis v. AB „ Vilniaus bankas" ir kt. LAT teisėjų kolegija pripažino liu­dytojų parodymus leistinais įrodinėjant palikimo priėmimo faktą, tačiau neleistinais įrodinėjant pa­likimo - nekilnojamojo turto, atsisakymą, kon­statuodama: „{statymas nenumato14, kad faktiškas pavel­dimo turto valdymas, kuriuo priimamas paliki­mas, turi būti įformintas raštu ar notarine for­ma. Todėl įpėdinis, įrodinėdamas aktyvių veiksmų, išreiškiančių jo valią įgyti nuosavybės teisę į pa­veldimą turtą, atlikimo per terminą palikimui pri­imti aplinkybę, gali remtis visomis CPK 57 straips­nyje (analogiškai - dabar galiojančio CPK 177 str. 2 d. -Aut. past.) numatytomis įrodinėjimo prie­monėmis. [...] Iš kitos pusės, CK 255, 279, 282 įr 285 straipsniai (analogiškai - dabar galiojan­čio CK 1.74 str. -Aut. past.) numato privalo­mąją notarinę formą priėmusių palikimą įpėdi­nių sandoriams dėl disponavimo nekilnojamuoju turtu. Dėl išdėstytų motyvų, pripažinus, kad po N. Šukutienės mirties palikimas į statomo na­mo dalį vis dėlto atsirado ir ieškovas palikimą priėmė, M. Tamašauskienės atsisakymas ieško­vo naudai nuo N. Šukutienės palikimo į ginčo namo dalį, negali būti įrodinėjamas žodinėmis įrodinėjimo priemonėmis."15 Byloje Storpirštienė v. Krasauskienės IĮ LAT teisėjų kolegija konstatuoja: „Kadangi įstatymas nurodo'6, jog ūkinės finansinės operacijos turi būti dokumentuotos, tarp įmonės ir darbuoto­jo kilus ginčui, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų paro­dymais."17 Byloje Aleškevičius v. UAB „Pas Juozapą" LAT teisėjų kolegija pritarė darbo sutarties įrašo dėl darbo sutarties pasibaigimo, kaip neįrodančio įsta­tymo reikalaujama forma išreikštos darbuotojo ' IHericbep C. A. IlpoOjieMU aonycTHMoc™ aoKa-3mejihCTB rpeSyiOT mnbnePmieii pa3pa6oTKn // Fo-cyaapcTBO h npaso. 2001, Nr. 10. P. 47. 2 LAT plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 2 punktas. 3 [statymas tiesiogiai nenumato, atstovams bus taikomas reikalavimas turėti įgaliojimus atstovaujamojo vardu atlikti visus procesinius veiksmus ar ne. Reikia manyti, kad ši nor­ ma neturėtų būti aiškinama siaurinant ir kad ji apima ir tuos atstovus, kurie visų įgaliojimų neturi. 4 LAT senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7-1 straips­ nių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įsta­ tymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir oru­ mo gynimo civilines bylas". 5 Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. Vilnius: Justi­ na, 1997. P. 333. 6 Ten pat. P. 334. 7 LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 2 d. nutar­ tis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674. 8 „Teisėjas, prokuroras, tam tikras bylos aplinkybes matę asmeniškai ar kitaip jas sužinoję, turi būti atleisti nuo sa­ vo funkcijų vykdymo ir apklausti kaip liudytojai." Žr.: Mi­ kelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. Vilnius: Justitia, 1997. P. 335. 9 Ten pat. 10 LAT plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos CPK kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje" 14 punktas ir CPK 192 straips­nio 5 dalis. valios dėl atleidimo datos pakeitimo, atmetimui ir kartu konstatavo: „Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio imperatyvi nuostata dėl rašytinės pareiškimo formos atima iš darbdavio teisę, ki­lus ginčui, įrodinėti darbuotojo valios dėl darbo sutarties nutraukimo termino pasikeitimo aplin­kybę liudytojų parodymais."18 Prisimenant įrodinėjimą remiantis liudytojų parodymais ribojančių leistinumo taisyklių kri­tiką, pravartu paminėti, kad užtikrinti šios įro­dinėjimo priemonės patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese gali ne tik įrody­mų leistinumo taisyklės, bet ir „tokie krimina­listikos taktikos būdai ir metodai kaip apklau­sos aktyvumas, jos tikslingumas, būtinybė atsižvelgti į liudytojo asmenybės ypatumus"19 ir kita. Proceso normos nereglamentuoja psicho­loginio ryšio su liudytoju nustatymo būdų, tak­tinių apklausos priemonių, o juk nuo to, kaip taktiškai teisingai atlikta liudytojo apklausa teis­me, priklauso ir šio veiksmo rezultato kokybė bei efektyvumas. Darytina išvada, kad komplek­siškai netaikant teisės žinių siekiamas rezulta­tas faktiškai neįmanomas20. Rinkevičius J. Įrodymų rinkimo būdai baudžiamaja­ me procese // Jurisprudencija. 1998, t. 10 (2), p. 60. 13 LAT plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Republikos civilinio proceso kodekso kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų prak­ tikoje" 15 punktas ir CPK 156 straipsnio 3 dalis. i4 Dabar galiojančiame CK 5.50 straipsnyje tokia pat nuostata išlieka. 15 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje G. Sukutis v. AB „ Vilniaus ban­ kas" ir kt., Nr. 3K-3-44212001, kat. 18.4, 30.1; 30.6; 94.1; 107.1. 16 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrin­ dų įstatymo 1 straipsnis ir 4 straipsnio 4 dalis numato, kad visos ūkinės finansinės operacijos, kurias atlieka Lietu­ vos Respublikos jurisdikcijai priklausančios įmonės, turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, o ūkinės operaci­ jos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos su jomis susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais. 17 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 21 d. nu­ tartis civilinėje byloje Storpirštienė v. Krasauskienės IĮ, Nr. 3K-3-37112001, kat. 5.4; 94.1. 18 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nu­ tartis civilinėje byloje Aleškevičius v. UAB „Pas Juozapą", Nr. 3K-3-48I2001, kat. 2.4.2; 94.1. 19 Kriščiūnas R. Kriminalistika civilinėje teisenoje: pa­ naudojimo prielaidos ir būdai // Jurisprudencija. 2001, t. 22 (14), p. 124. sumokėti mokesčių ar atlikti kitų einamųjų mo­kėjimų dėl to, kad susidariusi finansinių įsi­pareigojimų suma viršija fizinio asmens turto vertę. Fizinio asmens bankroto byla būtų ke­liama tiek paties skolininko, tiek jo kredito­rių prašymu. Vykdant bankroto procedūrą, savo reikalavimus dėl įsipareigojimų, susijusių su žalos sveikatai padarymu ar gyvybės atėmimu, alimentų išieškojimu ir kita, galėtų pateikti ir kiti kreditoriai. Tačiau jei ir nebūtų pateikti, šie reikalavi­mai, skirtingai nei esantys kitokio pobūdžio, ga­liotų ir po bankroto procedūros. Atsiskaičius su kreditoriais iš parduoto fizinio asmens turto, iš­skyrus tą, iš kurio negali būti išieškoma, asmuo būtų pripažįstamas bankrutavusiu ir atleidžia­mas nuo visų skolų, kurios liko nepadengtos, iš­skyrus minėtus atvejus. Tačiau įvertinus realią valstybės ekonominę ir socialinę padėtį bei vyk­domą politiką fizinio asmens bankroto instituto idėja dar ilgai gali likti neįgyvendinta. Apibendrinant galima pateikti tokias išvadas: 1. Atsižvelgiant į ES teisės aktus, reguliuo­jančius tarptautinio bankroto procedūrų klau­simus, būtų tikslinga fizinio asmens bankroto nuostatas įtraukti ir į Lietuvos Respublikos įstatymus. 2. Derėtų tinkamai reglamentuoti fiziniu asmenų, užsiimančių ūkine komercine veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nusta­tyta tvarka, bankroto procedūrą, nes jiems su­daromos nevienodos, palyginti su asmenimis, užsiimančiais analogiška veikla pagal kitus įsta­tymus, veiklos sąlygos. 3. įstatymuose būtina tiksliau sureguliuoti ir fizinio asmens, veikiančio individualios įmo­nės forma, bankroto procedūrą, nes dabarti­nės normos iš esmės neveikia. 4. Dėl vartojimo didėjimo ir galimos rizi­kos svarbu numatyti ir fizinio asmens, kaip var­totojo, bankroto mechanizmą, {vedusi fizinio asmens bankroto institutą, valstybė apsaugo­tų fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių pa­darinių ir apgintų nors dalį teisėtų kredito­riaus interesų. Tačiau šis mechanizmas būtų taikomas tik sąžiningiems asmenims. 5. Pripažinus asmenį bankrutavusiu, par­davus jo turtą ir patenkinus bent dalį kredito­rių reikalavimų, fizinis asmuo būtų atleidžia­mas nuo visų likusių skolų paliekant galimy­bę kreditoriams ateityje pareikšti asmeninio pobūdžio reikalavimus. 6. Taip pat būtų tikslinga nustatyti tam tik­rus asmeninius ribojimus asmenims, kurie vieną kartą jau buvo bankrutavę. LITERATŪRA SPECIALIOJI 1. Bivainis J., Jakštas V, Kubilis S., Znutas R. Lie­tuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo komen­taras // Verslo ir komercinė teisė. 2002, Nr. 2-3. 2. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1998. 3. Vasiliauskas V Užsienio teisės istorijos chresto­matija. Vilnius, 1999. 4. Cairns W. Europos Sąjungos teisės įvadas. Vil­nius: Eugrimas, 1999. 5. Coates R. D., Mirsky A. E. Restructuring and Bankruptcy in Central and Eastern Europe. Delloite Touche Tohmatsu International, 1995. 6. BacHJiBeB E. A. LpajKffaHCKoe a ToproBoe npaso KanirrajiHCTnraecKHX rocyaapcTB. MocKBa, 1993. 7. C-TenaHOB B. B. HecocToaTejrtHOCTB (6aHK- POTCTBO) B PoCCHH, CHIA, aHirHH, AHTJIHH, TepMaHHH. MocKBa, 1998. 8. BapeHSoJiM JI. ITpaBOBMe ochobm SanicpoT- CTBa. MocKBa, 1994. 8. BnTpaHCKHii B. B. PeopMa 3aKOHoaaTejibCTBa o HecocrotfTejriHOCTH. KoMem-apint k 3aKOHy // BecTHHK Bticiuero ApojrrpajKHoro kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 2. 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civi­linio proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 3. 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmo­nių bankroto įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 31-1010 (su vėlesniais pakeitimais ir papil­dymais). 4. 1990 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos įmo­nių įstatymas // Valstybės žinios. 1990, Nr. 14-395 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 5. 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyven­tojų pajamų mokesčio įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 73-3085 (su vėlesniais pakeitimais ir pa­pildymais). 6. 2000 m. gegužės 29 d. Europos komisijos regla­mentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl nemokumo proce­dūrų // OL, L160, 2000 06 30. 7. 0eaepajn,HHiS 3axoH Pocchhckoj}

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!