Įmonės valdymas: komercinis ir gamybinis

ĮVADAS Temos aktualumas. Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu vis daugiau Lietuvos žmonių imasi verslo arba norėtų juo užsiimti. Rinka išjudina žmones, išlaisvina jų iniciatyvą. Be to, turi įtakos ir vis didėjanti nedarbo grėsmė, nemažai žmonių, netekę įprasto, nors ir prastai apmokamo darbo, norėtų pradėti savarankiškai tvarkytis, turėti savo verslo įmonę. Bet tam reikia specialių žinių, bent elementaraus supratimo apie gamybą, komerciją, pirkimą ir pardavimą bei kainų ir kaštų skaičiavimą. Darbo objektas. Įmonės valdymas. Darbo tikslas. Atskleisti įmonės valdymo koncepciją. Siekiant iškelto tikslo, yra nagrinėjami šie uždaviniai: • Atskleisti pagrindines verslumo sąvokas; • Išsiaiškinti įmonės valdymo subjekto ir objekto funkcijas; • Išanalizuoti gamybinį ir komercinį įmonės valdymą; • Atskleisti gamybinio ir komercinio valdymo skirtumus. Tyrimo metodai: Pirmoje ir antroje dalyse naudojama mokslinės literatūros analizė ir sąvokų sintezė. Išvadose – sisteminimas. Svarbiausia naudota literatūra: Mokslinė literatūra (GRONSKAS, V. (1993) Verslo ekonomika. BAGDONAS, E., KAZLAUSKIENĖ, E. (1997) Biznio įvadas.) Darbo struktūros paaiškinimas: Pirmoje dalyje yra nagrinėjama verslumo, įmonės valdymo subjekto ir objekto sąvokos ir apžvelgiamos jų funkcijos. Antroje dalyje supažindinama su įmonės gamybinio ir komercinio valdymo sąvokomis. Taip pat išanalizuojama gamybinis ir komercinis valdymas bei nustatomi jų skirtumai. Rezultatų dalyje, yra apibendrinamas visas referatas ir padaromos bendros darbo išvados. Darbo struktūra ir apimtis: Darbą sudaro įvadas, 2 dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 34 puslapiuose, įskaitant 2 lenteles ir 4 paveikslus. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 18 šaltinių. 1. TEORINIAI ĮMONĖS VALDYMO ASPEKTAI Šiame skyriuje pateikiamos pagrindinės verslo, valdymo ir valdančiojo sąvokos, orientuojamasi į valdymo subjektą ir objektą bei aptariamos pastarųjų funkcijos. 1.1. Valdymo apibrėžimai Verslas - tai nuosavybė, savarankiškumas, atsakomybė prieš visuomenę, dirbančiuosius, už save ir artimųjų gyvenimą (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.26). Verslininkystė – ko nors nauja, turinčio vetrę kūrimas, jėgų ir laiko reikalaujantis, asmeninę, finansinę, moralinę ir socialinę atsakomybę numatantis procesas, kuris galų gale teikia pinigų ir pasitenkinimą pasiektais rezultatais (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.26). Įmonės valdymas – tai tikslingas veiklos procesas, kuris remiasi sprendimais, priimtais išnagrinėjus gaunamą informaciją. Kiekvieną valdymo sistemą sudaro valdymo objektai, valdymo organai ir valdymo produktai. Valdymo objektus sudaro įvairūs ūkio subjektai, kurie užsiima ūkine veikla. Valdymo organai planuoja, kontroliuoja, reguliuoja ir atlieka kitas valdymo funkcijas. Valdymo produktai – tai sprendimai, kurie užtikrina ūkinės veiklos tikslų įgyvendinimą (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.123). Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto egzistavimą. Šaltinis: sudaryta autorių 1 pav. Įmonės valdymo organų tarpusavio ryšys 1.2. Valdymo subjekto ir objekto sąvokos Valdymo subjektai – yra žmonės, veiklos organizaciniai vienetai, su veikla susijusios institucijos (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.123). Valdymo objektas – yra materialinės bei nematerialinės vertybės, reikalingos verslo tikslams pasiekti (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.123). 1.3. Valdymo subjektas Tai socialinės organizacijos elementas, dalis, sąlygojanti valdomosios sistemos veiklą. Valdantysis posistemis formuluoja tikslus, uždavinius, formuoja ir tobulina pačią socialinę organizaciją, sukuria normalias jos funkcionavimo sąlygas (Bagdonas E., Kazlauskienė E., Biznio įvadas, p.154). Vadovas – tai ypatingą vietą organizacijos valdyme užimantis žmogus. Viena vertus, jis yra organizacijų savininkų samdytas žmogus, turintis realizuoti organizacijos tikslus, antra – jis vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingas už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja jų veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus ne patys tiesiogiai dalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas. Tai rodo ir daugelio vadybos teoretikų pateikiami vadovų veiklos apibrėžimai. Taigi valdymo subjektas organas arba individas, atliekantis vadybinę veiklą. Organizacijoje susidedančioje iš keleto padalinių bei kelių (trijų ir daugiau) valdymo lygių ta pati organizacijos struktūra tam tikrais atvejais gali būti ir valdymo objektu, ir subjektu. 1.3.1. Pagal E. Bagdoną, išskiriami tokie valdymo lygiai Žemiausio lygio vadovai : Organizacijos žemiausias lygis, kuriame individai atsako už kitų žmonių darbą, yra vadinami pirmąja linija, arba žemiausiu valdymo lygiu. Žemiausio lygio vadovai vadovauja ne valdymo darbuotojams. Jie kitų vadovų nevaldo. Tai pavyzdžiui gali būti meistras ar darbų vykdytojas gamybos organizacijoje, technikos peržiūrėtojas tyrimų skyriuje ar vyriausias sekretorius didelėje įstaigoje. Žemiausio lygio vadovai dažniausiai vadinami “prižiūrėtojais“. Vidurinio lygio vadovas Šis terminas gali būti vartojamas vadinti ne vieno, o kelių organizacijos lygių vadovams. Vidurinio lygio vadovai vadovauja žemesnių lygių vadovams, ir kartais specialistų (paprastai ne vadovų) veiklai. Vidurinio lygio vadovų pagrindinė funkcija – vadovauti jų organizacijos politikos įgyvendinimo veiksmams ir derinti viršininkų reikalavimus su savo pavaldinių sugebėjimais. Aukščiausio lygio vadovai Jie atsako už visos organizacijos valdymą. Paprastai organizacijose šio lygio vadovų būna nedaug. Jie kuria organizacijos veiklos politiką ir reguliuoja organizacijos veiklos ryšį su jos aplinka. Dažniausiai tokių vadovų „titulai“: direktorių valdybos pirmininkas, direktorius, valdytojas, prezidentas, viceprezidentas. W. Edwardso Demingo pasiūlytos gairės aukščiausio lygio vadovams: 1. Laikykis pastovaus tikslo – nuolat tobulink produktą ir paslaugą. 2. Sugalvok naują filosofiją. 3. Liaukis priklausęs nuo masinių tikrinimų. 4. Liaukis vertinęs verslą vien pagal kainas etiketėse. 5. Nuolat gerink gamybos bei paslaugų sistemą. 6. Įdiek šiuolaikinius mokymo darbo vietoje metodus. 7. Įvesk vadovavimą. 8. Nusikratyk baimės. 9. Sulaužyk barjerus, skiriančius funkcinių sričių personalą. 10. Atsisakyk šūkių, pamokymų ir uždavinių darbuotojams. 11. Panaikink kiekybines kvotas. 12. Pašalink kliūtis, trukdančias didžiuotis darbu. 13. Įdiek veiksminga mokymo ir lavinimo programą. 14. Veik, kad įgyvendintum pakeitimus. Kitas svarbus vadovų klasifikavimas, kurį išskiria E.Bagdonas – pagal veiklų, kurias jie valdo, specifiką. Taigi vadovai klasifikuojami į funkcijinius ir linijinius. 1. Funkciniai vadovai Funkcinis vadovas atsakingas tik už vieną funkcinę sritį, pavyzdžiui gamybą, prekybą ar finansus. 2. Linijiniai vadovai Linijinis vadovas atsakingas už tam tikrą visą sudėtingą vienetą, pavyzdžiui, visą kompaniją, jos padalinį ar savarankiškai dirbantį skyrių. Jis ar ji atsako už visas to vieneto veiklas: gamybą, pardavimą ir finansus. Maža kompanija gali turėti tik vieną linijinį vadovą, pavyzdžiui savo prezidentą ar viceprezidentą, atsakingą už vykdomąją valdžią ir pan., tačiau didelė kompanija gali turėti kelis linijinius vadovus ir kiekvienas jų vadovauja sąlygiškai savarankiškam vienetui. Pavyzdžiui, didelėje maisto kompanijoje gali būti bakalėjinių prekių, greitai gendančių produktų ir šaldytų produktų skyriai, ir už jų veiklą atsako atskiri linijiniai vadovai. Kaip mažos kompanijos vyriausiasis vadovas yra atsakingas už visą kompaniją, taip ir kiekvieno iš šių skyrių vadovai atsako už visas savo skyriaus veiklas. 1.3.2.Vadovo įgūdžiai Kiekvienam vadovui yra būtini trys įgūdžiai, kurie išskiriami kiekviename verslo vadovėlyje: 1) Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti žinias, procedūras ir metodus savo specializacijos srityje. 2) Darbo su žmonėmis įgūdžiai – tai sugebėjimas bendrauti, suprasti ir motyvuoti kitus žmones: tiek pavienius asmenis, tiek ir jų grupes. 3) Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti ir integruoti visus organizacijos interesus ir veiklą. Tai sugebėjimas suvokti organizaciją kaip vieną visumą, suprasti, kaip jos dalys tarpusavy susiję, ir numatyti, kaip kurios nors dalies pakitimas veiks visumą. 1.3.3. Efektyviam vadovui būtinos savybės F.S.Butkus išskiria šias vadovui būtinas savybes: 1. Kūno ir dvasios energija – tie, kurie iškyla virš minios, veržlumo, tvirtumo, fizinės ir dvasinės energijos turi turėti daugiau nei vidutinis žmogus. 2. Tikslo ir krypties nujautimas – vadovas turi turėti tikslą ir žinoti, kaip jį pasiekti. 3. Entuziazmas – turėti tikslą, dar nereiškia jį pasiekti, reikalinga dar ir dinamiškumas, pasitikėjimas ir ryžtas jo siekti. 4. Sugebėjimas vadovauti – vadovui būtina mokėti derinti įvairią veiklą ir vadovauti, t.y. kelti tikslus, juos perduoti, interpretuoti, prižiūrėti visos organizacijos veiklą. 5. Ryžtingumas – galutinis organizacijos tikslas pasiekiamas entuziazmu, ryžtu, aktyvumu. Tuo turi pasižymėti vadovas ir to reikalauti iš pavaldinių. 6. Tikėjimas – vadovas turi tikėti pasirinktu tikslu, jo kilnumu ir pasisekimu. Be tikėjimo negali būti pasiryžimo ir pasišventimo. Taigi vadovas privalo pasižymėti vadovui būtinomis savybėmis, būti iniciatyvus, organizuotas, veržlus, greitai adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje, žinoti viską, kas vyksta įmonėje (organizacijoje). 1.4. Valdymo objektas Valdymo objektą derėtų traktuoti kaip atskirą organizacijos vienetą arba visą organizaciją, į kurią nukreipta valdymo veikla. Organizacija – tai grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtą tikslą ir kurią sudaro du ar daugiau žmonių. Yra įvairių organizacijos rūšių, jas galima suklasifikuoti pagal kriterijus. 1.4.1. Organizacijų klasifikavimo kriterijai Organizacijų tipai (pagal juridinę tvarką): I. Formalios: 1. Įmonės1. a. Pelno siekiančios. b. Pelno nesiekinačios. 2. Įstaigos2. 3. Institucijos3. II. Neformalios Organizacijos dar skirstomos pagal kapitalą: • nacionalinės, • užsienio, • bendros. Pagal įmonės valdymą Lietuvoje yra skiriamos šios pagrindinės įmonių formos: • Bendrovė: ◦ (Atviroji) akcinė bendrovė, AB ◦ Uždaroji akcinė bendrovė, UAB ◦ Žemės ūkio bendrovė, ŽŪB ◦ Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas); • Individuali (personalinė) įmonė, IĮ; • Bendrija: ◦ Tikroji ūkinė bendrija, TŪB ◦ Komanditinė ūkinė bendrija, KŪB ◦ Profesinė bendrija (lot. societas); • Viešojo sektoriaus įmonė: ◦ Valstybės įmonė, ◦ Savivaldybės įmonė. Taigi valdymo objektus sudaro įvairūs ūkio subjektai, kurie užsiima ūkine veikla. Jie yra skirstomi pagal įvairius kriterijus, kurie yra išvardinti šiame skyriuje. 2. ĮMONĖS GAMYBINIO IR KOMERCINIO VALDYMO ASPEKTAI Šiame skyriuje supažindinama su įmonės gamybinio ir komercinio valdymo sąvokomis. Pateikiama informacija apie realizavimo ir gamybos kaštus. Bei nagrinėjamas gamybos ir komercijos santykis įmonėje. Taip pat išanalizuojama gamybinis ir komercinis valdymas bei nustatomi pagrindiniai jų skirtumai ir panašumai. 2.1. Įmonės gamybinio ir komercinio valdymo apibrėžimai Apibrėžiant įmonės valdymo sampratą, nemažiau svarbu išsiaiškinti, kaip šiame kontekste apibrėžiama verslo sąvoka. Verslas čia suprantamas kaip dvisparnis paukštis, kurio du ekonominiai verslo „sparnai“ yra produktų bei paslaugų gamyba ir komercija. Taip alegoriškai verslo sąvoka aiškina V.Gronskas4. Taigi verslas yra ūkinė veikla, apimanti prekių gamybą ir komerciją bei jų tarpusavio sąveiką. Komercija 1 Gamyba Komercija 2 Šaltinis: GRONSKAS V. (1993) Verslo ekonomika 2 pav. Įmonės, gaminančios prekes rinkai, ekonominė verslo struktūra Anot V.Gronsko (žr. 2 pav.), komercija yra: • Įmonei reikalingų gamybinių išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimas vidaus bei tarptautinėje rinkoje. • Pagamintų prekių realizavimas ir pardavimas vidaus bei tarptautinėje rinkoje. Iš čia seka, kad komercija plačiąja prasme apima ne vien prekybą vartojimo reikmenimis, bet ir kitas prekybos formas: ◦ Didmeninę prekybą; ◦ Mažmeninę prekybą; ◦ Komercinę bankininkystę; ◦ Prekiavimą vertybiniais popieriais; ◦ Prekiavimą žeme ir t.t. O gamybos sąvoką jis apibrėžė kaip: • prekių gamybą. • žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimą į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. V. Snieška5 gamybos sąvokas aiškina taip: • Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai. • Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos įmonė panaudoja kaip sąnaudas prekei gaminti. • Dar kitaip gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys gamybos veiksnių grupės: ◦ Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. ◦ Darbas – žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje. ◦ Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje. Akivaizdu, kad prekes gaminančios įmonės veiklos rezultatai priklauso nuo gamybos ir komercijos realizavimo bei jų tarpusavio sąveikos. 2.2. Gamybos ir komercijos santykis įmonėje Šioje dalyje pateikiama informacija apie realizavimo kaštus (būdinga komercijos veiklai) ir gamybos kaštus (būdinga gamybos veiklai). Bei analizuojamas gamybos ir komercijos santykis įmonėje. Šiandieną yra daug įmonių, gaminančių prekes rinkai, kuriose yra ryškūs du ekonominiai verslo struktūros elementai: gamyba ir komercija (gamybinių išteklių pirkimas ir pagamintos produkcijos realizavimas). Spręsdamas komercijos klausimus, prekės savininkas-pardavėjas pasirenka jos realizavimo rinką, būdus bei laiką, nustato prekės kainą. Analogiškus klausimus komercijoje sprendžia ir prekės pirkėjas. Prekė realizuojama, kai jos pardavėjo ir pirkėjo sprendimai sutampa. Prekes gaminančios įmonės veiklos rezultatai priklauso kartu ir nuo gamybos, ir nuo komercijos organizavimo (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.11). Atskiriems įmonės naudojamiems gamybiniams ištekliams būdingas tam tikras pakeičiamumas (substitucija). Pasak V.Gronsko, įmonė pirkdama bei naudodama įvairius gamybinius išteklius: darbą, kapitalą, žemę, turi pasirinkti tokį jų derinį, kad gautų didžiausią rezultatą. Šio ekonominio uždavinio sprendimui taikoma gamybos funkcija6, kuri parodo, kiek atskirų gamybinių išteklių turi būti sunaudota, kad pagaminti maksimalų produkcijos kiekį. Taigi, įmonės vadovo (verslininko) funkcijos: • pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį; • sujungti atskirus gamybinius išteklius; • kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis, siekiant pelno. Pelnas – lėšų dalis, liekanti iš pajamų atėmus išlaidas (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.25). Pajamos – pinigai, kuriuos verslininkas gauna parduodamas savo prekes ar paslaugas (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.21). Išlaidos – produkcijos gamybai ar paslaugų teikimui sunaudotų lėšų vertė. Tai ne tik pinigai, medžiagos, bet ir laisvalaikis, prestižas, saugumas ir pan. (Gineitienė Z., Verslo kūrimas ir valdymas, p.21). 2.2.1. Įmonės kaštai Įmonės kaštų sudėtis sąlygoja prekes gaminančios įmonės verslo struktūrą. Vadinamieji gamybos kaštai produkcijos vienetui tiesiogiai priklauso ne tik nuo įmonės gamybos rezultatų (gamybos organizavimo, darbuotojų darbo našumo, įrengimų ir medžiagų panaudojimo), bet ir nuo visų gamybinių išteklių pirkimo šalies viduje bei tarptautinėje rinkose sąlygų (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.12). Be produkcijos gamybos kaštų įmonės turi ir realizavimo kaštus, kuriuos sąlygoja pagamintos produkcijos pardavimas vidaus bei tarptautinėje rinkoje. Realizavimo kaštams priskiriamos: • išlaidos reklamai; • įmonės produkcijos realizavimo skyrių išlaikymo išlaidos; • išlaidos vitrinų, ekspozicijų, naujų prekių parodų rengimui ir kt. Realizavimo kaštai apima visas išlaidas, kurių tikslas sukurti rinką arba paklausą produktui. O gamybos kaštai apima visus kaštus produkto arba paslaugų gamybai, pristatymui vartotojui. Skirtumas tarp paklausos ir pasiūlos sąlygoja skirtumą tarp realizavimo kaštų ir gamybos kaštų. Būtent, realizavimo kaštai didina paklausą tam tikram gaminiui, o gamybos kaštai didina to gaminio pasiūlą. Apie gamybos ir komercijos santykį įmonėje bent dalinai galima spręsti pagal jos kaštų struktūrą, t.y. ◦ jei įmonės kaštų struktūroje didelę dalį sudaro išlaidos darbuotojų apmokėjimui bei naudojamų įrengimų nusidėvėjimui ir mažą dalį medžiagų bei žaliavų pirkimui, tai įmonės veikla yra ryškiai gamybinės pakraipos. ◦ jei įmonės kaštų struktūroje vyrauja išlaidos žaliavoms bei medžiagoms pirkti, produkcijos realizavimui ir palyginti mažai išlaidų skiriama jų tolesniam apdirbimui, ryškesni komercinės veiklos požymiai. (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.12-13). Taigi, jei įmonėje vyrauja gamybiniai kaštai jos valdymas yra ryškiai gamybinės pakraipos, o jei vis dėlto didelę dalį visų kaštų sudaro realizavimo kaštai, tai - komercinis įmonės valdymas. Akivaizdu, kad nuo gamybos kaštų ir realizavo kaštų derinimo bei jų tarpusavio sąveikos priklauso įmonės sėkmingas valdymas. 2.3. Komercinė įmonės veiklos samprata XX a. pabaigoje, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, - reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant įmonei gaminti, ji turi žinoti, ar pavyks jai tai parduoti, ar įmonės teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos (Bagdonas E., Kazlauskienė E., Biznio įvadas, p.60). Pasak E. Bagdono, komercinė veikla svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi (3 pav.). Šaltinis: BAGDONAS E., KAZLAUSKIENĖ E. (1997) Biznio įvadas, p.60 3 pav. Gamybos fazės Komercinių įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys (Sūdžius V., Komercinės įmonės mokslas, p.47): • prekių, medžiagų, žaliavų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių pirkimas (apsirūpinimas); • atsargų sudarymas ir valdymas; • prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; • prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas. Rinkoje susitinka trys asmenys: pardavėjas su prekėmis (paslaugomis), pirkėjas ir konkurentas su panašiomis prekėmis ar paslaugomis. Čia įvyksta (arba neįvyksta) mainai. Žinių apie mainus visuma dabar tapo marketingo nagrinėjimo sritimi (Bagdonas E., Kazlauskienė E., Biznio įvadas, p.60). Pasak E.Bagdono, marketingas – tai visuma veiksmų, kurie paruošia, padeda, pritaiko produktus (paslaugas) pardavimui rinkoje. Panašią funkciją atlieka ir rinkodara7. Rinkodara – tai veikla, siekiant tenkinti vartotojų poreikius mainų procese. Įmonės stengiasi supažindinti su savo gaminiais galimus jų pirkėjus bei tam tikromis priemonėmis paskatinti vartotojus rinktis jų prekes, o ne konkurentų panašias prekes ar paslaugas. Taigi, čia didelį vaidmenį vaidina komercija. 2.3.1. Pagrindinės rinkodaros funkcijos • Informacijos surinkimas – įmonės renka duomenis apie rinką, kad pažintų savo vartotoją ir prognozuotų savo gaminio pardavimus. • Pirkimas – prieš patiekiant prekę vartotojui, ją iš pradžių reikia atrinkti ir nupirkti iš gamintojo. • Transportavimas – prekes reikia nugabenti į parduotuvę arba kitą prekybos vietą. • Pardavimas – prekes reikia reklamuoti, „stumti“ į rinką ir parduoti. • Saugojimas – įmonės sukaupia daugiau prekių, negu gali per vieną dieną parduoti. Atsargas reikia tvarkingai saugoti ir kontroliuoti, kol jos bus parduotos. • Finansavimas – norint įsigyti pardavimui skirtų prekių, gali prireikti surasti pinigų arba imti paskolą. • Standartizavimas – yra bendrosios prekėms ir paslaugoms keliamų reikalavimų sistemos kūrimas. • Klasifikavimas – yra produktų grupavimas pagal kokybę ir dydį. • Rizikos valdymas – verslo žmonės rizikuoja patirti nuostolį, jei reikalai pakryps neplanuota linkme. Rizikos valdymo kategorijai priklauso veiksmai, mažinantys tokią riziką. (Čičinskas J. et. al., Ekonomika ir verslas p.171) 2.3.2. Marketingo dėmenys: produktas, kaina, rėmimas, vieta Anot E.Bagdono, kad gamybos ar prekybos įmonei pasisektų parduoti savo prekes ar suteikti paslaugas, reikia laikytis tam tikro nuoseklumo planuojant savo veiklą. Jis aiškina, kad stiprus marketingas būna, kai: • Įmonė aktyviai tiria rinką, • Kai aktyviai vykdo ir agresyviai panaudoja pardavimo priemones. Aktyviai tirti rinką – tai reiškia turėti patikimus ir išsamius duomenis apie vartotojų poreikius, jų elgseną. Taigi, pirmiausia – vartotojų poreikių tenkinimas (Bagdonas E., Kazlauskienė E., Biznio įvadas, p.61-62). Vartotojų poreikiams tenkinti pasitarnauja marketingo dėmenys: produktas, kaina, pardavimų rėmimas ir pardavimo vieta (Čičinskas J. et. al., Ekonomika ir verslas p.172): • Produktas. Pirmiausia pats produktas. Aišku, produktas turi būti toks, kad pirkėjas jo norėtų. Įmonė gali gaminti materialų produktą arba teikti paslaugas. Produkto savybės ir kokybė turi tenkinti už jį sumokamą kainą. Rinkos tyrimų tikslas – nustatyti, ko pirkėjai pageidauja. Galima rengti apklausas telefonu, paštu arba kitu būdu. Darbuotojai, kurie rengia apklausą, siekia išsiaiškinti, kokias produkto savybes labiausiai vertina vartotojai, kokios tikisi jo kokybės arba kokių pageidauja paslaugų, už kokią kainą pirktų prekę ar paslaugą. Tyrimai gali padėti įvertinti, kokių produktų reikės artimiausiu metu, taigi įmonė gali pradėti kurti šiuos produktus. • Kaina. Įmonės turi nustatyti tokią kainą, kurią vartotojas sutiktų mokėti už prekę ar paslaugą ir kuri leistų įmonei gauti pelną. Kaina turi kompensuoti pastoviąsias sąnaudas, pavyzdžiui, nuomos ar draudimo sąnaudos, taip pat kintamąsias sąnaudas, pavyzdžiui, žaliavų įsigijimo ir darbo užmokesčio sąnaudas. • Pardavimų rėmimas. Tai visuma priemonių, kuriomis verslo įmonės bendrauja su vartotojais. Reklama, laiškų siuntimas ir asmeniniai ryšiai – tik keli gaminio pristatymo būdai. Yra tokių situacijų, kai vartotojui produktas yra labai reikalingas, bet jis neturi jokios informacijos, kur jį galima įsigyti. Būtent reklamos dėka verslai praneša žmonėms apie rinkoje esamus produktus. Reklama net paaiškina pirkėjui, kodėl verta nusipirkti vieną ar kitą produktą. • Pardavimo vieta. Kad produktas būtų nupirktas, jis turi atsirasti ten ir tada, kada jo prireiks vartotojui. Akivaizdu, kad komercija reguliuoja prekės (paslaugos) realizaciją rinkoje. Reklama, produkto kokybė ir kaina lemia sėkmę produkto pardavimuose. 2.4. Gamybinė įmonės veiklos samprata Gamyba yra pagrindinė įmonės veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, t.y. produktų ir paslaugų, kūrimas. Gamintojas, kaip ir vartotojas, turi pasirinkimo galimybę. Jis renkasi gamybos metodą, t.y. įmonė sprendžia, kokį gamybos veiksnių derinį ir kokius gamybos veiksnių kiekius jis naudos (Snieška V. et. al., Mikroekonomika p.114). Gamybinės įmonės tikslai: • Pasirinkti geriausią gamybos veiksnių derinį; • Pasirinkti geriausią gaminamos produkcijos kiekį; • Organizuoti gamybos procesą siekiant maksimalaus pelno. Taigi, gamybinė įmonės veikla svarbi kuriant produktą ar paslaugą. Nuo gamybos veiksnių pasirinkimo priklausys produkto gamybos efektyvumas ir įmonės gaunamas pelnas. 2.5. Gamybinio ir komercinio valdymo pagrindiniai skirtumai Gamyba ir komercija yra glaudžiai tarpusavyje susiję, bet vis tik skirtingos verslo grandys. Komercijai būdinga tai, kad jos dalyviai (prekės pardavėjas ir pirkėjas) yra savarankiški subjektai, susieti tarpusavy mainų, o ne pavaldumo vienas kitam santykiais. Komercija iš esmės yra būdas, kuriuo rinkoje keičiami prekės savininkai. Šaltinis: http://lt.lt.allconstructions.com/f/image/filename/0/2/23027/7.jpg 4 pav. Prekės pardavėjo ir pirkėjo tarpusavio mainai Tai iliustruoja 4 paveikslas ir šis pavyzdys: pardavęs prekę pardavėjas paprastai (neskaitant turto nuomos bei skolinimo kaip specifinių komercijos formų) nustoja būti jos savininku ir šios funkcijos pereina pirkėjui įsigijusiam prekę. Savininkų pasikeitimas komercijos būdu vyksta savanoriškai, taigi šis procesas naudingas abiem pusėm: prekės pardavėjui ir pirkėjui. Prekės pardavėjas, netekęs prekės, gauna už ją pinigus, kuriuos sumoka pirkėjas, kad galėtų pasinaudoti prekės naudingumu (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.9). Kiek kitokia situacija yra gamyboje, kuri savo prigimtimi yra labiau kolektyvinė negu komercija. Tarp įmonės savininko, organizuojančio gamybos procesą, ir joje dirbančių darbuotojų susidaro valdymo arba tam tikro pavaldumo vienų kitiems santykiai (žr. į 5 paveikslėlį). Taip įvyksta todėl, kad įmonės savininkas nustato savo darbuotojams ką ir kaip jie turi gaminti (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.9). Šaltinis: BAGDONAS E., KAZLAUSKIENĖ E. (1997) Biznio įvadas, p.20 5 pav. Vadovo ir pavaldinio santykis Kitas ryškus skirtumas tarp komercijos ir gamybos yra jų kaštai. Būdinga realizavimo kaštų forma yra išlaidos reklamai. Reklama plečia produkcijos pardavimą, nes perduoda informaciją pirkėjams, kurios pagrindu jie keičia savo paklausą. Reklama skatina konkurenciją, grindžiama produkcijos kokybe. Reklamos būdu potencialūs pirkėjai informuojami apie tas produkto savybes, kurių jie iki tol nežinojo. Taigi jeigu reklamos teikiama informacija autentiška, geriau tenkinami pirkėjų poreikiai. Ir priešingai, jeigu ji neatitinka tikrovės – blogiau tenkinami pirkėjų poreikiai. Iš čia seka skirtumas tarp realizavimo kaštų ir gamybos kaštų. Realizavimo kaštai apima visas išlaidas, kurių tikslas sukurti rinką arba paklausą produktui. Gamybos kaštai apima visus kašto produkto arba paslaugų gamybai, pristatymui vartotojui (Gronskas V., Verslo ekonomika, p.12). Taigi, kartais yra tikslinga išskirti santykinai savarankiškas sferas; tą, kurioje gaminami produktai rinkai bei teikiamos mokamos paslaugos ir tą, kurioje vyrauja komercinio pobūdžio funkcijos (pirkimas-pardavimas). 2.6. Gamybinio ir komercinio valdymo pagrindiniai panašumai Pasak V.Gronsko gamyba ir komercija turi šiuos panašumus: • Gamyba ir komercija tarnauja tam pačiam tikslui – kad prekę įsigijęs pirkėjas galėtų pasinaudoti jos naudingumu. • Kitas gamybos ir komercijos tikslas yra patenkinti pirkėjų poreikius. • Gamyba yra tarsi „įvadas“ į pagamintų prekių pardavimą ir pirkimą. • Kad ūkinė veikla būtų efektyvi, turi būti suderinta gamyba ir komercija. Yra aišku, kad įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir tam tikras komercines funkcijas: perkant reikalingus gamybinius išteklius ir parduodant pagamintus produktus bei paslaugas. IŠVADOS • Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferą yra sąlyginis, nes: ◦ Įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir tam tikras komercines funkcijas: perkant reikalingus gamybinius išteklius ir parduodant pagamintus produktus bei paslaugas. ◦ Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (prekių plačiąja prasme pirkimas-pardavimas), nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių vadinamų gamybinių funkcijų. ◦ Įmonės pajamos priklauso nuo abiejų verslo kaštų sudedamųjų dalių, t.y. nuo gamybos ir realizavimo kaštų kartu. LITERATŪRA 1. BAGDONAS, E., KAZLAUSKIENĖ, E. (1997) Biznio įvadas. Kaunas: Technologija. 2. ČIČINSKAS, J., KLEBANSKAJA, N. (2006) Ekonomika ir verslas. Vilnius. 3. GINEITIENĖ, Z. (2005) Verslo kūrimas ir valdymas. Vilnius. 4. GRONSKAS, V. (1993) Verslo ekonomika. Kaunas: Raidė. 9-12 p. 5. SNIEŠKA, V. et. al. (2001) Mikroekonomika. Kaunas: Technologija. 6. SŪDŽIUS, V. (1995) Komercinės įmonės mokslas. Vilnius. 47p. 7. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!