KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS MIKROBIOLOGIJOS MOKSLŲ KATEDRA Hospitalinių infekcijų padermių atsparumas antibiotikams Atliko: III k. Priėmė: Dėst.: KAUNAS 2007 Įvadas Nežiūrint didelių šio amžiaus prevencijos pasiekimų prieš HI, jos lieka itin aktuali problema šiuolaikinėje medicinoje. Tai paradoksalu, tačiau kuo daugiau galime padėti žmogui, tuo daugiau prielaidų HI atsirasti. Hospitalines infekcijas sukeliantys mikroorganizmai dažnai pasižymi atsparumu antibakteriniams vaistams bei virulentiškumo faktoriais, todėl antibakterinis gydymas gali būti sėkmingas tik pašalinus infekciją sukeliančius veiksnius ar atkūrus normalią organo funkciją. Efektyvūs šiuolaikiniai antibiotikai tik skatina atsparių antibiotikams bakterijų ir virusų atsiradimą. Didėjantis ligonių amžius bei gretutinės ligos sudaro palankias sąlygas šioms infekcijoms rastis. Kai kurios pacientų grupės mažiau atsparios infekcijoms nei kitos. Tai seni žmonės, naujagimiai, ligoniai, sergantys lėtinėmis ligomis. Jų pažeista imuninė sistema, todėl sumažėjęs organizmo atsparumas. Pacientą, patekusį į ligoninę, veikia emocinis stresas – tai natūralu. Operacija, invazinės procedūros irgi yra stresas organizmui. Visa tai sukelia žmogaus organizmo mikrofloros disbalansą, padidėja endogeninės HI rizika. Atliekant labai sudėtingas didelės apimties operacijas, bet kuo daugiau atveriamas žmogaus kūnas, tuo didesnė tikimybė, kad į operacinę žaizdą pateks mikroorganizmų. Infekcijos patekimas taip pat priklauso nuo perioperacinio laikotarpio, kurį praleidžia ligoninėje, personalo bei paciento lankytojų higienos laikymosi. Taipogi svarbi gydytojų nurodymų laikymosi problema Pasireikšdamos didesniais ar mažesniais protrūkiais, HI nuolat padaro didelių moralinių ir materialinių nuostolių, didina gydymo išlaidas, o svarbiausia - didina ligonių mirštamumą. Mokslininkų paskaičiavimais, HI kasmet JAV kainuoja apie 4,5 mlrd. dolerių. Lietuvoje per metus registruojama apie 400–500 hospitalinių infekcijų atvejų, o tai maždaug 0,01% besigydžiusiųjų ligoninėse. Skiriamos endogeninės ir egzogeninės hospitalinės infekijos, iš jų pneumonija, pielonefritas, pūlinė ir sepsinė infekcija, injekcijų vietos abscesas. Dažniausi hospitalinės infekcijos sukėlėjai: salmonelės, ešerichijos, klebsielės, pseudomonos, jersinijos, stafilokokai, anaerobai bakteroidai (Bacteroides fragilis), nusilpusiems žmonėms, su mažesniu imunitetu – sąlyginai patogeniški mikroorganizmai (Candida grybeliai, rotavirusai ir kt. virusai); jie yra ypač svarbūs kūdikiams. Hospitalinės infekcijos plitimo būdai: 1. Oralinis – fekalinis, 2. Oro – lašelinis, 3. Kontaktinis, 4. Transplacentinis, 5. Parenteralinis. Pagrindinės būklės ir sukėlėjai, įtakojantys hospitalinių infekcijų išsivystymą Būklės Dažniausi hospitalinių infekcijų sukėlėjai Šlapimo pūslės kateterizacija Serratia marcescens, Pseudomonas aeruginosa, Proteus spp. Svetimkūniai organizme – intrakraujagysliniai kateteriai, kaniulės, protezai (vidiniai) Staphylococcus epidermidis, Staphylococcus aureus, Propionibacterium acnes, Candida spp., Aspergillus spp. Chirurginės prevencijos Staphylococcus epidermidis, Staphylococcus aureus, Bacteroides spp., Clostridium perfringes, Pseudomonas aeruginosa Nudegimai Pseudomonas aeruginosa, Staphylococcus epidermidis, Staphylococcus aureus Splenektomija Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae Cukrinis diabetas Staphylococcus aureus, Pseudomonas aeruginosa, Candida albicans Imunosupresija Cryptococcus neoformans, vėjaraupių virusas, citomegalovirusas, Listeria monocytogenes Alkoholizmas Streptococcus pneumoniae, klebsiella pneumoniae, listeria monocytogenes Gliukokortikoidų vartojimas Staphylococcus epidermidis, Staphylococcus aureus, Mycobacterium tuberculiosis, įvairūs grybai, virusai Pagrindiniai veiksniai įtakojantys hospitalines infekcijas: Personalas Specifinė gydymo įstaigos mikroflora Gydymo įstaigos išplanavimo klaidos Nepakankamos slaugos priemonės Lankytojai Kiti pacientai Pagrindinis sveikatos pakenkimas Pagrindinės hospitalinių infekcijų priežastys: • Neracionalus antimikrobinis rėžimas medicinos įstaigose; • Atsparių mikroorganizmų štamų susidarymas; • Episomatinių biotipų mikrofloros kitimas; • Dėl ligos ir terapinių priemonių sumažėjęs organizmo rezistentiškumas; • Padidėjusios ligonių kontakto ir infekcijos perdavimo galimybės dėl perpildytų medicinos įstaigų, higienos reikalavimų neatitinkančių pastatų ir personalo stokos. Rotavirusinė infekcija Tai labiausiai pasaulyje paplitusi ūmi virusinė žarnyno infekcija, dažniausiai pažeidžianti mažus vaikus, plintanti tiek visuomenėje, tiek gydymo ar ugdymo įstaigose. Nustatyta, kad pasaulyje kasmet rotavirusinė infekcija sukelia apie 111 mln.viduriavimų epizodų. Kasmet 2 mln.vaikų iki 5 m.hospitalizuojama pasaulyje, Europoje 87 tūkst. Lietuvoje – 87 atvejai (2005 m.) Rotavirusai santykinai atsparūs išorinei aplinkai. Išorinėje aplinkoje, esant 4-20°, gali išlikti gyvybingi iki kelių mėnesių. Jie atsparūs švelnaus veikimo plovikliams naudojamus buityje, bet gerai žūsta veikiant balikliams, fenolams, chloro turinčioms dezinfekuojančioms medžiagoms. Kiti virusai hospitalines infekcijas sukelia rečiau. Virusinius viduriavimus labai svarbu diferencijuoti nuo bakterinių. Jiems nebūdingi uždegiminiai pokyčiai kraujo ir išmatų mikroskopiniame tyrime. Rota viruso antigenas dažniausia nustatomas latekso agliutinacijos ar ELISA metodu. Nors galimos ir mišrios bakterinės – virusinės infekcijos. Imunoprofilaktika Specifiniai antikūnai susidaro antrąją ligos savaitę ir išlieka keletą metų, bet re- infekcijos yra galimos. Po pirmos rotavirusinės infekcijos 88 proc. Vaikų būna apsaugoti nuo sunkių gastroenterito formų, neės susidaro specifinis imunitetas ne tik ligą sukėlusiam serotipui, bet ir prieš daugelį kitų serotipų. Tuo pargįstas vakcinos sukūrimas ir jos veiksmingumas. Vakcinacija – veiksmingiausias rotavirusinės infekcijos kontrolės priemonė. Profilaktikai taip pat buvo išbandyti geriamieji imunoglobulinai, imunizuotų karvių krekenys (šis metodas sėkmingai taikytas ir veterinarinėje praktikoje). Lietuvoje nuo rotavirozės nevakcinuojama, todėl labai svarbu kuo ilgiau žindyti kūdikius ir laikytis asmens higienos. RV infekcijos profilaktikai labai svarbu vartoti kokybišką vandenį ir tinkamai pagamintą maistą, nes įrodyta, kad RV infekcija gali plisti ne tik kontaktiniu būdu, bet ir geriant šulinių vandenį ar valgant šviežias jūros gėrybes bei blogai nuplautas daržoves. Maistą reikėtų ypač kruopščiai gaminti, nes RV ant maisto, salotų ir piene 55 laipsnių temperatūroje išlieka gyvybingi daugiau kaip pusę valandos. Taigi ir ligoninėse labai svarbu laikytis visų higienos reikalavimų, ypač ruošiant maistą ir kuo kruopščiau plauti rankas, nes taip virusas nuo jų gali būti pašalintas. Svarbūs veiksniai skiriant antimikrobinį preparatą: • infekcijos diagnozė; • infekcijos vieta; • infekcijos sunkumas; • paciento būklė; • mikroorganizmai dažniausiai sukeliantys atitinkamą infekciją; • ligoninės/skyriaus jautrumas antimikrobiniams vaistams; • vaisto savybės. KMUK aktualiausių HI padermių atsparumas antibiotikams Suaugusiųjų ventiliacinė pneumonija Pneumonija – dažniausia nozokominė infekcija, kuri randasi intensyviosios terapijos skyrių ligoniams, ypač tiems, kuriems taikoma mechaninė plaučių ventiliacija. Studijų duomenimis, ventiliacinė pneumonija sudaro 15–65 proc. visų nozokominių infekcijų, įgytų intensyviosios terapijos skyriuose, mirtingumas nuo šios ligos didelis. Dėl šios infekcijos prailgėja hospitalizavimo trukmė, išauga gydymo kaina. Dauguma atvejų pagrindiniai mirtingumo riziką didinantys sukėlėjai yra atsparios gramneigiamos bakterijos, tokios kaip Pseudomonas aeruginosa, Acinetobacter spp., Klebsiella spp. bei meticilinui atsparus Staphylococcus aureus. Ventiliacinės pneumonijos rizika susijusi su mechaninės plaučių ventiliacijos trukme, ligonio būklės sunkumu hospitalizavimo metu, intensyviosios terapijos tipu (terapinis ar chirurginis), demografiniais veiksniais bei gydymu. Efektyvios antibiotikų vartojimo programos, atsižvelgiant į ligoninės (intensyviosios terapijos skyriaus) vietinės floros atsparumą, gali padėti parinkti tinkamą empirinį antimikrobinį gydymą. Invazinė gydymo strategija mažina ligonių, kuriems įtariama ventiliacinė pneumonija, mirtingumą bei antibiotikų suvartojimą. Pagrindiniai ventiliacinės pneumonijos gydymo tikslai: skirti optimalias antibiotikų dozes, remtis klinikiniu atsaku bei mikrobiologiniais tyrimais ir sutrumpinti gydymo laiką iki minimalaus. Perdėtas antibiotikų vartojimas yra pagrindinis rizikos veiksnys, sudarantis sąlygas mikroorganizmų atsparumui vystytis. Taikant prevencines priemones, galima būtų sumažinti sergamumą ventiliacine pneumonija ir mirtingumą nuo jos. Reikšmingos ir medicinos personalo edukacinės programos, nes ventiliacinė pneumonija išlieka svarbi ir kontraversiška šiuolaikinės medicinos aktualija. Hospitalinė pneumonija, ypač ventiliacinė, susijusi su mechanine plaučių ventiliacija, yra dažniausia ir viena sunkiausių infekcijų, būdingų intensyviosios terapijos skyrių pacientams. Netinkamas pradinis (empirinis) antimikrobinis gydymas dar padidina ir šiaip didelį (30–50 proc.) mirštamumą nuo ventiliacinės pneumonijos. Įtarus sunkią hospitalinę infekciją, kaip ventiliacinė pneumonija, rekomenduojamas empirinis plataus veikimo antimikrobinis gydymas didina išgyvenimą ir, tinkamai vartojant, neskatina mikroorganizmų atsparumo antibiotikams. S.aureus atsparumas antibiotikams ir fagotipų paplitimas Vertinant išskirtų Staphylococcus aureus padermių atsparumą oksacilinui/meticilinui, nustatyta, kad 5,8 proc. jų buvo atsparios meticilinui. 93,75 proc. meticilinui atsparių Staphylococcus aureus padermių buvo jautrios fuzidino rūgščiai, 18,75 proc. – ciprofloksacinui, 31,25 proc. meticilinui atsparių Staphylococcus aureus padermių jautrios gentamicinui, 37,5 proc. – doksiciklinui ir tik 6,25 proc. – eritromicinui. Meticilinui jautrios Staphylococcus aureus padermės atspariausios penicilinui – 83,1 proc. ir eritromicinui – 29,9 proc. Fagotipuojant 20,9 proc. meticilinui jautrių Staphylococcus aureus ir 56,2 proc. meticilinui atsparių Staphylococcus aureus padermių nesitipavo. Išvados. Naudojant tarptautinį bakteriofagų rinkinį, fagotipavosi 79,1 proc. meticilinui jautrių Staphylococcus aureus ir tik 43,8 proc. meticilinui atsparių Staphylococcus aureus padermių. Dažniausiai nustatytos II fagogrupės 3C fagotipo meticilinui jautrios Staphylococcus aureus padermės bei III fagogrupės 77 fagotipo meticilinui atsparios Staphylococcus aureus padermės. K.pneumoniae, gaminančių plataus veikimo beta laktamazes, išskyrimo iš bronchų sekreto dažnis ir atsparumas antibiotikams: 2001 m. rasta 32,8 proc. (n=28) trečiosiosios kartos cefalosporinams atsparių K. pneumoniae padermių, per trejus metus atsparumui išaugant iki 50,0 proc. (n=36, p
Šį darbą sudaro 1831 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!