Holokaustas Lietuvoje

Pirmasis etapas – 1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys. Šiuo laikotarpiu vyravo politiniai persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo suimami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Dėl tų pačių priežasčių buvo persekiojami ir nežydų tautybės asmenys (lietuviai, lenkai, rusai ir kt.). Šiuo laikotarpiu terorizuojami buvo daugiausia žydų tautybės vyrai. Moterys ir ypač vaikai dar nebuvo masiškai šaudomi. Žydų persekiojimo iniciatyvą rodė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos (karo komendantai, nacių saugumo policijos ir SD operatyviniai būriai, kiek vėliau – apygardų komisarai). Nacių įstaigos taip pat vadovavo žydų persekiojimui ir žudymui. Į šį procesą nuo pat nacių okupacijos pradžios buvo įtraukta lietuvių administracija (apskričių viršininkai, miestų burmistrai), lietuvių policija ir vadinamųjų partizanų (baltaraiščių) būriai.
Antrasis etapas – 1941 m. liepos pabaiga–lapkritis. Tai buvo rasinio genocido laikotarpis. Žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Šiuo laikotarpiu išžudyti beveik visi Lietuvos provincijos žydai. Intensyviausiai žudynės vyko 1941 m. nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėn. vidurio. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms laikotarpis. Šis procesas provincijoje prasidėjo maždaug liepos pabaigoje ir truko iki rugpjūčio vidurio. Policijos departamento direktorius V. Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. išleido slaptą raštą Nr. 3 dėl žydų sulaikymo ir sutelkimo specialiai tam numatytose vietose. Šis įsakymas buvo vykdomas ne tik Kauno, bet ir Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Šakių, galbūt ir kitose Lietuvos apskrityse (apie jo vykdymą Vilniaus ir Šiaulių apygardose žinių neturime). Vykdant nacių ir lietuvių administracijos pareigūnų įsakymus bei nurodymus visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Dar iki galutinio getų ir stovyklų likvidavimo daugelyje vietovių buvo sušaudyti žydų tautybės vyrai ir paaugliai. Galutiniame provincijos žydų sunaikinimo etape sušaudyti visi likę žydai: moterys, vaikai ir seneliai. Žudynės paprastai buvo vykdomos kelių kilometrų atstumu už getų ir stovyklų...

Daugiau informacijos...