Hepatitas C: epidemiologija, laboratorinė diagnostika ir prevencija

 Hepatitas C: epidemiologija, laboratorinė diagnostika ir prevencija Turinys Įvadas Epidemiologija Laboratorinė diagnostika Prevencija Išvados Priedai Žodynėlis Literatūros sąrašas Įvadas Hepatitas C yra kepenų uždegimas, kurį dažniausiai sukelia virusas. HCV nėra didelis, apie 60 nm diametro, sferinis, turintis lipidų apvalkalėlį. Viruso genomą sudaro vienos vijos RNR, sudaryta maždaug iš 9500 nukleotidų. HCV genome nustatyti įvairūs regionai. Šerdies regionas koduoja HCV šerdies proteiną (P22), kuris turi savybę jungtis su RNR ir dalyvauti susiformuojant nukleokapsidei. Šie rekombinantiniai proteinai ir sintetiniai peptidai panaudojami diagnostinių anti-HCV nustatymų sistemų specifiškumui ir jautrumui pagerinti. Regionai E1, E2/NS-1 koduoja HCV apvalkalėlio proteinus. E2/NS-1 regiono sekos palyginimas atskleidė hipervariabilų regioną (HVR1) (1pav.). Jis išsidėstęs tarp E1 ir E2/NS-1 regiono, koduojančio glikoproteiną, kurio kintamumas yra svarbus vakcinų kūrimui, nes šis antigenas apsauginio imuniteto susiformavimą. HCV genomas nėra stabilus. Ypač didelis E/NS-1 regiono dalies kintamumas. HCV genotipas nustatomas įvertinus nukleino rūgščių seką įvairiuose genomo regionuose. Pastaruoju metu dažniau naudojama klasifikacijos sistema, pagrįsta keleto genomo regionų palyginimas. Pagal šią klasifikaciją išskiriamos 6 HCV genotipai ir keletas subgrupių. Kiek iš viso HCV genotipų yra pasaulyje dar nėra nustatyta. Šiuo metu yra plačiai tyrinėjamas geografinis genotipų paplitimas. Labiausiai pasaulyje ir Lietuvoje yra paplitęs genotipas 1b. Taigi HCV priskiriamas Flaviviridae šeimai,(kurioje dauguma virusų yra: erkinio encefalito, japoniškojo encefalito, geltonosios karštligės, denge karštligės ir kt.) Hepacivirus genčiai. Hepatito C virusas (2pav.) anksčiau buvo vadinamas „nei A, nei B virusas“, Šį pavadinimą dar galima sutikti literatūroje. Dabar galima rasti naują HC pavadinimą: „tylioji epidemija“. Pastarąjį pavadinimą gavo, todėl kad virusas gali gyventi žmogaus kūne ilgą laiką (apie keletą dešimtmečių) ir nesukelti jokių simptomų, bet ne visada. Kartais žmonės sergantys HC jaučia nuovargį, ar į gripą panašius simptomus. Tokie ligoniai nieko nenutuokdami gali užkrėsti ir kitus žmones. Epidemiologija HCV pagrindinis šeimininkas ir infekcijos šaltinis yra žmogus. Šią infekciją dirbtiniu būdu galima sukelti primatams, tačiau, kad šis virusas galėtų daugintis ir persistuoti nariuotakojų bei kitų gyvūnų organizmuose dar nėra duomenų. Užsikrėtus HCV, inkubacijos periodas trunka trunka nuo 3 iki 20 savaičių, vidutiniškai – 7 savaites. Žmogus tampa užkrečiamas nuo 1 ar kelių savaičių prieš pasirodant pirmiesiems ligos simptomams ūminėje stadijoje, o taip pat ir ilgiau, infekcijai pereinant į lėtinę formą. HCV koncentracija kraujyje yra gana nedidelė. Didžiausia jo koncentracija pastebima ALT aktyvumo padidėjimo laikotarpiais. HCV infekcijai būdingas platus klinikinių požymių diapazonas. Apie 65-75% atvejų būna besimptomė infekcijos forma. Iš visų užsikrėtusių imlių žmonių apie 10-15% suserga geltine infekcijos forma, kuri dažniausiai būna lengva arba vidutinio sunkumo. Sunkios ligos formos (kliniškai ryškios ar besimptomės) išsirutulioja lėtinė infekcija, kuri gali būti besimptomė arba pasireikšti kliniškai. Tokiu būdu HCV infekcijos pagrindinį rezervuarą sudaro besimptomiai HCV nešiotojai ir sergantieji lengvomis ūminėmis bei lėtinėmis infekcijos formomis. Ši infekcijos rezervuaro ypatybė labai apsunkina infekcijos šaltinių nustatymą ir taip pat HC profilaktiką. HCV infekcija yra plačiai išplitusi pasaulyje. PSO apskaičiavo, kad 1997 metais buvo infekuota apie 3% visos populiacijos. Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje yra regionų, kur sergamumas yra didžiausias, didesnis nei 10%. Šiuose regionuose yra apskaičiuota, kad juose yra daugiau nei 170 mln. žmonių, kurie serga chroniniu hepatitu ir jiems yra rizika, kad gali išsivystyti kepenų cirozė ar kepenų vėžys. Iš šių žmonių daugiau nei 4 mln. JAV jau serga chroniniu hepatitu. JAV kas met vidutiniškai užsikrečia 30 tks. žmonių, o miršta 10-20 tks. žmonių. Įvertinus kraujo donorų tyrimus įvairiose pasaulio šalyse manoma, kad pasaulyje yra infekuota apie 500 mln. žmonių. Lietuvoje (Vilniuje) sergamumo HC rodiklis 10000 suaugusių gyventojų 1991-1992 metais sudarė 5,7, o pradėjus kraujo donorų skriningą dėl anti-HCV, 1993 metais, jis sumažėjo iki3,3.Tačiau daugelyje pasaulio šalių HCV infekcijos paplitimas didėja su amžiumi, tai lemia gan nesudėtingi šio viruso plitimo keliai. Vienas pagrindinių HCV perdavimo kelių yra parenteralinis. Iki donorų skriningo dėl anti-HCV pagrindinis HCV plitimo kelias buvo hemotransfuzinis. Ištyrus kraujo ir jo komponentų recipientus, susirgusius virusiniu hepatitu,pirmos kartos sistema (ELISA-1) anti-HCV paplitimas buvo nustatytas 80-90% atvejų, o antros kartos diagnostine sistema (ELISA-2) – kai kuriais atvejais net 100%. PTH dažnumas įvairiose šalyse svyravo nuo 0,5%- Anglijoje, iki 7,7%- Japonijoje, 9,6%- Ispanijoje, 12,5%- Taivanyje. Didelis anti-HCV paplitimas (80-90%) nustatytas tarp hemofilikų, kurie vartojo nenukenksmintus arba nevisai nekenksmingus krešėjimo faktoriaus koncentratus. Intraveninio imunoglobulino preparatai, pagaminti iki donorų skriningo dėl anti-HCV, kėlė mažesnę riziką. Aprašyta tik keletas nedidelių protrūkių tarp sergančių agamglobulinemija ligonių, kurie buvo gydyti imunoglobulinu. Atlikti imunoglobulino tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai technologiniai procesai garantuoja jo saugumą. Donorų skriningas dėl anti-HCv ir šių antikūnų nešiotojų pašalinimas iš donorystės dar labiau sumažina HCV perdavimo riziką. Tačiau šis skriningas negarantuoja visiško HCV ekskliudavimo, kadangi anti-HCV nustatymo testas nėra visiškai tikslus HCv infekcijos indikatorius. Anti-HCV buvimas gali rodyti ne tik infekciją, bet ir imunitetą. Be to, jei anti-HCV neaptinkama kraujo serume, tai ne visada rodo HCV nebuvimą. Kai kuriais atvejais anti-HCV negatyviuose kraujo serumo mėginiuose aptinkama HCV RNR. HCV infekcija yra rimta problema hemodializės skyriuose. Daugelio atlikti tyrimai rodo didelį HCV infekcijos išplitimą tarp hemodializės skyrių ligonių. Pirmos kartos diagnostine sistema anti-HCV paplitimas nustatytas 10-20%. O antros kartos sistema 22-60%. Apie 80% seropozityvių anti-HCV ligonių kraujo serume nustatoma HCV RNR. Taigi anti-HCV dažnai yra susijęs su HCV viremija. Vienas iš veiksnių, lemiančių HCV infekcijos išplitimą, yra dažnos hemotransfuzijos. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad anti-HCV bei HCV RNR dažnai nustatomi ir ligoniams, kuriems nebuvo atliekamos hemotransfuzijos. Tokiu būdu didelį HCV infekcijos išplitimą hemodializės skyriuose sukelia ne tik hemotransfuzijos, bet ir hemodializės procesas bei užkrėsta aplinka. HCV infekcija yra aktuali problema organų transplantacijos srityje. HCV infekcija yra viena svarbiausių lėtinio hepatito priežasčių po kepenų ir inkstų transplantacijos. Daugelyje ekonomiškai išsi- vysčiusių pasaulio šalių, pagerinus donorų atranką ir organizavus jų skriningą dėl anti-HCV, kraujo ir jo preparatų transfuzijos lemia tik 3-5% ūminio HC atvejų. Lietuvoje iki donorų skriningo HC sergančių ligonių rizikos veiksnių struktūroje didžiausią dalį sudarė hemotransfuzijos -37,0%, pradėjus donorų skriningą jų sumažėjo iki 16,7%.Lietuvije ištyrus narkomanus nustatyta, jog anti-HCV paplitimas tarp jų sudaro 93% atvejų. Šioje rizikos grupėje susirgusių skaičius nuolat didėja. HC susirgusių narkomanų dalis bendroje susirgimų struktūroje. JAV padidėjo nuo 15% (1982 m.) iki 40-42% (1990m.). Taigi narkomanai sudaro svarbų HCV infekcijos rezervuarą. Didelis HCV paplitimas šioje grupėje, kad intraveninės injekcijos, kai nesilaikoma sterilumo bei keli žmonės naudoja tą patį švirkštą ir adatą, yra svarbus HCV perdavimo būdas. Tačiau HC gali plisti ne tik intraveniniu būdu. Dabar yra duomenų, kad HC narkomanų tarpe plinta ir tarp kokainą uostančiųjų, jie sudaro 4-10% visų sergančiųjų. Kokaino uostytojai naudoja nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija. Taip pat HCV gali būti perduotas atliekant įvairias smulkias parenterines procedūras nesteriliomis adatomis liaudies medicinoje. Medicininės mikrotraumos gydymo įstaigų darbuotojams kelia tam tikros rizikos užsikrėsti HCV infekciją. Netgi tokiems gydytojams kaip stomatologams ar lor gydytojams. Sergamumas tarp šių gydytojų sudaro 1-5%.Italijoje, Japonijoje atlikti tyrimai rodo, jog medicininių mikrotraumų dažnis tarp chirurgų sudaro 40-55%, medicinos seserų – 34-37%,tarpkitų specialybių gydytojų bei laborantų – 2-27%. Neretai nustatomas didesnis anti-HCV paplitimas tarp medicinos darbuotojų negu tarp kraujo donorų. Tačiau rezultatai, kad rizika medicinos darbuotojams po mikrotarumų užsikrėsti HCV yra žymiai mažesnė negu HBV. Ji svyruoja nuo 0 iki10%, o HBV – nuo 5 iki 43%.Lietuvoje tarp chirurgijos skyrių personalo anti-HCV paplitimas sudaro apie 3%, o tarp kraujo donorų 2,2% (3pav.).Tačiau daugiau kaip 3 kartus dažniau HCV infekcija buvo nustatyta tarp hemodializės medicinos personalo. Gana nedidelę riziką užsikrėsti HCV infekcija medicinos darbuotojams lemia keletas aplinkybių: HCV RNR koncentracija donoro ar ligonio kraujo serume, patenkantis kraujo kiekis ir žaizdos gylis. HCV infekcijos dozė yra gana didelė. Tačiau nepaisant nedidelės rizikos užsikrėsti HCV infekcija, medicinos darbuotojams rekomenduojama naudoti universalias apsaugos priemones, kad būtų išvengta mikrotrumų ir užsikrėtimo per ligonio kraują. Be to atlikti tyrimai rodo, kad infekcija gali plisti lytiniu keliu. HCV infekcijos plitimas lytiniu keliu yra neintensyvus lyginant su kitomis lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis. Tais atvejais, kada žmogus yra užsikrėtęs ŽIV ir HCV infekcijomis, pastarosios perdavimo rizika lytiniams partneriams yra žymiai didesnė. Iki šiol yra neaiški ir vertikalaus HCV infekcijos plitimo būdo epideminė reikšmė. Pastebėta, kad anti-HCV seropozityvių motinų vaikams dažniau nustatomas anti-HCV. Tačiau anti-HCv gali būti perduotas per placentą pasyviai, kaip ir įvairių infekcijų sukėlėjų antikūnai. Kai kurių autorių tyrimai rodo, kad vaikams anti-HCV persistuoja ilgiau negu metus arba atsiranda 3-12 mėn. amžiuje. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai Azijoje ( Japonijoje ir kitose šalyse) rodo, kad HCV infekcijos nešiotojų šeimose ir tėvai, ir jų vaikai dažnai būna infekuoti HCV. Iki šiol lieka neaišku kokiais būdais HCV infekcija plinta šeimose. Neaiškiomis aplinkybėmis plintantis hepatitas C sudaro apie 10%. Daugelyje pasaulio šalių atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinis HCV infekcijos plitimo kelias yra parenteralinis. Išnagrinėjus anti-HCV seropozityvių donorų anamnezę, 45-92% atvejų nustatyti įvairūs parenteralinio pobūdžio rizikos veiksniai. Taigi imlumas HCV infekcijai yra visuotinis. Imuniteto, atsiradusio persirgus šia infekcija, stiprumas ir trukmė kol kas dar nežinomi. Atliekant eksperimentus su šimpanzėmis buvo nustatyta, jog infekcija gali pasikartoti. Laboratorinė diagnostika Tiesioginis HCV antigenų nustatymas kraujo serume šiuolaikinės diagnostikos sistemos nėra įmanomas, nes infekuoto asmens serume yra maža viruso koncentracija. HCV infekcijos diagnostikai naudojamos diagnostinės sistemos yra skirstomos į 2 pagrindines kategorijas: • seruminės diagnostikos sistemos anti-HCV indikacijai; • molekulinės diagnostikos testai. Seruminiai diagnostikos testai yra skirstomi į: ◦ skriningo testus (ELISA, EIA); ◦ papildomus tetus (RIBA, MATRIX ir kt.). Molekulinės diagnostikos arba patvirtinantys testai (HCV RNR nustatymas PGR metodu) skirti HCV RNR kokybinei arba kiekybinei analizei, taip pat HCV genotipų nustatymui. HCV infekcijos specifinė laboratorinė diagnostika pagrįsta HCV antikūnų (anti-HCV ir anti-HCVIgM) ir viruso RNR nustatymus užsikrėtusio asmens kraujyje. Šių antikūnų nustatymui naudojamas imunofermentinės analizės metodas (ELISA,EIA).Imamos mikrotitro plokštelės prie kurių yra gerai prisitvirtinę virusų antigenai. Suleidžiami antikūnai prieš šiuos antigenus, kurie ligonio serume gerai sukimba su antigenais. Ši greita diagnostika antikūnų yra palengvinta, kadangi čia yra pridėta „ anti-immunoglobulins“, kurių sudėtį yra spalvinių markerių (4pav.). 1989 metais buvo pranešta, kad buvo atrastas HCV. 1990 m. gegužės mėn. nustatyti HCV buvo panaudotas pirmasis kraujo testas, tačiau šis testas nenustatė visų žmonių sergančių HC. Pirmos kartos komercinę diagnostikos sistemą anti-HCV nustatymui pradėta naudoti 1991m. Šia diagnostine sistema buvo galima aptikti C 100-3 antigeno antikūnus, kurį koduoja viruso genomo nestruktūrinė zona NS-4. Pirmo skartos testų sistemos buvo gana mažo jautrumo (apie 50%), vėlai atskleisdavo serokonversiją ir duodavo daug klaidingų neigiamų rezultatų. Net 12% infekuotų donorų HCV antikūnai nebuvo aptinkami. Be to, anti-C 100-3 atsirasdavo gana vėlai, vidutiniškai 10-12 savaitę po užsikrėtimo. Pirmos kartos testų sistemos buvo nepakankamai specifiškos. Buvo nustatyta, kad klaidingus teigiamus rezultatus lėmė serumo antikūnai, sukeliantys kryžmines reakcijas su superoksido dismutaze, vienu iš diagnostinės sistemos komponentų. Be to, daug klaidingų teigiamų reakcijų buvo gaunam tiriant ligonius, kurie sirgo hipergamaglobulinemija ir reumatoidiniu artritu. 1992m. liepos mėn. buvo išbandyta ir pradėta naudoti antros kartos komercinė diagnostikos sistema (ELISA-2), papildyta 2 antigenais – viruso šerdies struktūriniu c22 ir nestruktūriniu c33c baltymais. Anti-c33c ir anti-c22 susidaro anksčiau negu c100-3 antikūnai. ELISA-2 panaudojimas sustiprino „lango“ periodą, kai ligonis jau užsikrėtęs, bet serokonversija dar neįvykusi. Anti-HCV nustatomas 96-98% sergančiųjų lėtiniu HC naudojant ELISA-2. 1993m. įsisavintos trečios kartos diagnostikos sistema (ELISA-3) su papildomu antigenu, kurį koduoja HCV genomo NS5 sritis. Tiriant šia diagnostikos sistema padidėjo specifiškumas, t.y. sumažėjo klaidingų rezultatų, taip pat padidėjo s[specifiškumas, t.y. sumažėjo klaidingų teigiamų rezultatų. Tai ypač svarbu donorų kraujo skriningo metu. Nežiūrint gana didelio specifiškumo naudojant ELISA gali būti gaunami klaidingi teigiami rezultatai. Jiems nustatyti naudojami papildomi testai. Šių testų rezultatai patvirtina, kad rasti antikūnai tikrai yra specifiški HCV antigenams. Papildomuose testuose vietoj rekombinantinių antigenų naudojami sintetiniai antigenai arba tie patys rekombinantinia antigenai, bet iš skirtingų šaltinių (iš mielių ir iš E. coli), arbareagcija remiasi antikūnų neutralizacija antigenų fragmentais. Iš papildomų testų labiausiai informatyvi ir specifiška yra rekombinantinė imunobloto analizė (RIBA-2, RIBA-3), taip pat naudojamas imunodoto estas (Matrox), rečiau –LiaTek III. Tačiau pirmos – trečios kartos diagnostikos sistemomis galima nustatyti tik IgG klasės HCV antikūnus, o jie gali cirkuliuoti ne tik esant aktyviai infekcijai, bet ir išnykus virusui, ir tuomet rodo ne infekuotumą, O anksčiau buvusį kontaktą su HCV. Todėl buvo sukurtos diagnostikos sistemos HC viruso M klasės antikūnams nustatyti. Anti-HCVIgM aptinkami anksčiau negu anti-HCV, laikosi nedideliu titru ir sveikstant gana anksti išnyksta. Anti-HCVIgN nustatymas svarbus ūminės infekcijos diagnostikai ir lėtinės infekcijos aktyvumui įvertinti. Didesni M klasės antikūnų titrai yra nustatomi sergantiems sunkiu lėtiniu HC, negu sergant lengva jo forma. Nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp anti-HCVIgM buvimo, ALT aktyvumo padidėjimas, HCV RNR persistavimo ligonio kraujo serume ir patologinio proceso kepenyse aktyvumo. Ilgalaikis anti-HCVIgM persistavimas rodo aktyvią lėtinę infekciją ir pranašauja blogą ligos prognozę. Anti-HCVIgM nustatymas gali būti naudingas lėtinio HC gydymo alfa-IFN efektyvumui įvertinti. Anti-HCV yra gana vėlus infekcijos indikatorius, be to, HCV infekcija gali nesukelti imuninio atsako esant imunodeficito būklei, anti-HCV nėra viruso replikacijos žymuo ir ne visais atvejais parodo HCV infekciją. HCV RNR nustatymas polimerazės grandinine reakcija – tai vienintelis HCV infekcijas patvirtinantis testas. PGR metodu galima panaudoti nepaprastai mažus tiriamo viruso genetinės medžiagos kiekius (kelis genomus) keletą milijonų kartų. Laboratorijoj paimta RNR turi būti izoliuota ir paversta komplementariąja DNR. Tam atlikti dažniausia yra naudojama „oligonucleotide“ praimeraiai specifiški 5‘ neperverčiamam regionui HCV genome. Gautoji DNR yra padauginama naudojant bakterijų DNR polimerazę. Kai kuriose laboratorijose PGR yra atliekama dviem etapais: po pirmojo etapo iškart seka antrasis, kurio metu yra naudojami papildomi praimeriai ir tai leidžia žymiai padidinti DNR gamybą. Šiems gautiem DNR produktams naudojami nustatyti įprastinių gelių elektroforezė. Tačiau ir šis tyrimo metodas nėra visiškai patikimas nes jis gali duoti klaidingus – teigiamus rezultatus, todėl siūloma naudoti PGR , kuri yra atliekam vienu etapu, kadangi tokiai DNR tikrinimo sistema yra jautresnė. Vienu etapu PGR gaunama DNR naudojant radijo pagalba pritvirtinamų „oligonukleotide“ (5.pav.). Gauti hidrolizuoti radioaktyvūs DNR gali būti aptikti naudojant „acrylamide“ gelio elektroforezę. Toks PGR atlikimo būdas yra žymiai jautresnis ir tai padeda išvengti klaidingų teigiamų rezultatų. Taigi HCV RNR galima nustatyti kraujo serume, kepenų ląstelėse ir mononuklearinėse ląstelėse. HCV RNR infekuoto asmens kraujyje aptinkam 1-2 savaitę po užkrėtimo, tai yra žymiai anksčiau negu padidėja ALT aktyvumas, negu įvyksta sero konversija. HCV RNR laikosi iki 1 mėn. visiškai pasveikus, gali ilgai persistuoti esant lėtiniai infekcijai.Teigiama PGR patvirtina infekuotumą, esančią viremiją nuo buvusios praeityje. HCV RNR būna ir seronegatyviems, bet infekuotiems asmenims, todėl šis metodas, kaip pagalbinis , gali būti naudojamas atliekant kraujo donorų atranką, taip pat įvertinant ELISA „neapibrėžtus“ tyrimo rezultatus. Šiuo tyrimu galima diagnozuoti HCV infekciją jau „lango“ periode. Viruso genomų kiekybinė analizė svarbi įvertinant ligonių, sergančių lėtiniu HC, gydymo alfa- IFN terapinį efektą. HCV genotipų nustatymas gali būti naudingas įvertinant lėtinio HC sunkumą. Yra žinoma, kad 1b genotipas dažniau nustatomas sergantiesiems kepenų ciroze. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp viremijos lygio ir kepenų morfologijos, sergant lėtiniu HC. Tačiau nereikia pamiršti, kad HCV RNR neigiamas tyrimo kraujo serume rezultatas negali visiškai eksliuduoti HCV persistavimo kepenyse galimybės. Esant anti-HCV seropozityvumui, galima įtarti:aktyvią HCV infekciją;buvus HCV infekciją; klaidingą teigiamą turimo rezultatą. PGR vertinga panaudoti, kai seruminių tyrimų rezultatas yra sunkai interpretuojamas, tačiau kol kas dėl savo brangumo ir sudėtingumo tai yra tik pagalbinė priemonė ir patvirtinantis testas. Šiuo metu naudojamais anti-HCV diagnostiniais testais neįmanoma atskirti ūminio ir lėtinio HC, nes anti-HCVIgM ne visuomet aptinkami esant ūminiam HC ir gana dažnai cirkuliuoja esant lėtinei HCV infekcijai. HCV RNR serume arba kepenyse – anksčiausiai atsirandantis ūminės HCV infekcijos žymuo. HCV viremija gali persistuoti esant normaliam ALT aktyvumui. Daugumai sergančiųjų lėtiniu HC nustatomi anti-HCV, tačiau šie antikūnai nėra neutralizuojantys. Jų persistavimas dažniausiai rodo vykstant viruso replikaciją, didelį kraujo užsikrėtimą ir cirkuliuojančius imuninius kompleksus. Daugumai anti-HCV seropozityvių ir lėtinėmis kepenų ligomis sergančių ligonių randama HCV RNR. Tai patvirtina esant HCV infekciją. Papildomas tyrimas (RIBA) ir patvirtinantis tyrimas (HCV RNR) visad turėtų būti atliekami besimptomiams anti-HCV seropozityviems rizikos grupei. Bet šie tyrimai nėra būtini nustačius anti-HCV seropozityvumą sergančiajam lėtine kepenų liga. T ačiau sergant neišaiškintos etiologijos lėtiniu hepatitu, nežiūrint anti-HCV seronegatyvumo, rekomenduojama ištirti dėl HCV RNR. Turint laboratorinį lėtinio HC patvirtinimą, būtina nustatyti kepenų patologinio proceso aktyvumą ir pažeidimo laipsnį. Tai reikalinga ligos prognozei ir skiriant gydymą. Kepenų pažeidimo laipsnis geriausiai įvertinamas ištyrus kepenų bioptatą. Kepenų bioptato tyrimas yra būtinas, jei yra nors nežymus aminotransferazių aktyvumo apdidėjimas. Jei šių fermentų aktyvumas normalus, ligonis dispanserizuojamas. Tačiau reikia nepamiršti, kad ALT aktyvumas ne visada atspindi kepenų pažeidimo laipsnį. Ūminio HC diagnostika remiasi klinikiniais duomenimis, ALT aktyvumo padidėjimu, anti-HCV, anti-HCVIgM ir HCV RNR indikacija. Nešiojant HCV būdingas normalus ALT aktyvumas, HCV RNR ir anti-HCV tyrimų teigiamas rezultatas ir anti-HCVIgM nebuvimas.Esant lėtiniam HC, ALT aktyvumas padidėja nuo 1,5 ik 10 kartų, nustatomi anti-HCV, anti-HCVIgM ir HCV RNR. Pasveikus po HCV infekcijos, ALT aktyvumas būna normalus, nebūna anti-HCVIgM, HCV RNR, bet visuomet lieka anti-HCV. Prevencija ` Vakcinos bei imunoglobulino apsaugančio nuo HC nėra, kadangi žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems HC genotipams. Tai sunkina vakcinos sukūrimą bei gydymą. Galbūt ateityje, pasitelkus imunologines naujoves, pavyks ją sukurti. Tačiau dabar vienintelė prevencijos priemonė yra jos plitimo stabdymas. Efektyvios kontrolės pamatą sudaro epideminės priežiūros organizavimas. HCV infekcijos kontrolė yra glaudžiai susijus su potransfuzinio hepatito profilaktika. Retrospektyviniai PTH tyrimai rodo, kad pradėjus donorų skriningą pirmos kartos anti-HCV diagnostikos sistema, sergamumas PTH sumažėjo 60-85%. Įdiegus jautresnę ir specifiškesnę antros kartos diagnostikos sistemą PTH sergamumas sumažėjo iki 90%. Tačiau daugelyje pasaulio šalių sergamumo PTH sumažėjimai didelės reikšmės turėjo ir kitos profilaktikos priemonės bei nurodymai kaip, kuriuo nors atveju išvengti HC: • jei turi daugiau nei vieną seksualinį partnerį, tai turi naudoti prezervatyvus; • nustoti vartoti uostomuosius ir intraveninius narkotikus, ar bent tam naudojamomis priemonėmis nesidalint su kitais bei nenaudot keletą kartų (6pav); • reikėtų pasiskiepyti nuo hepatito A ir hepatito B; • negalima dovanoti kraujo, organų, audinių ar spermos, jei tas žmogus esa užsikrėtęs HCV; • negalima dalintis dantų šepetėliais, barzdos skutikliu, manikiūro, pedikiūro reikmenimis ir kt.; • nelaikyti atvirų žaizdų. Jas reikėtų pridengti pleistru, bintu ar kitomis priemonėmis; • nevartoti alkoholio; • nevartoti vaistų be gydytojo paskyrimo; • pasitikrinti kepenis jei jaučiamas dešinės pašonės skausmas; • nesinaudoti kitų asmenų panaudotais (nesteriliais) švirkštais adatomis; • vengti kraujo produktų perpylimo; • reikia perspėti gydytojus jei esi infekuotas HCV; • reikia naudoti apsaugines priemones (pvz., vienkartines pirštines) ir vengti mikrotraumų darbo metu, atliekant invazines procedūras, tyrimus, kai yra kontaktas su paciento krauju; • donorų kraujas turi būti tikrinamas nuolatos; • didesnės rizikos grupei priklausantys asmenys turi būti tikrinami, ar neserga hepatitu; • sergantys HC turi būti gydomi; • jei prieš 10-15 metų buvo atliktas kraujo perpylimas ar gydėsi dantis, tai tie žmonės turėtų nueiti apsitikrinti, nes gali būti, kad jie yra infekuoti HCV ir yra HCV platintojai; • visuomenė turėtų būti mokoma, kaip išvengti hepatito C. Išvados Atsiradus HCV tyrimams, palengvėjo kova su šio viruso plitimo stabdymu. Kadangi nustačius HC sergantį žmogų, galima pradėti gydymą ir atlikti tyrimus tiems žmonėms, kurie turėjo galimybę būti infekuoti HCV. Tokių žmonių ankstyvas gydymas, teikia vilčių, kad jis bus sėkmingas ir bus išvengta rimtesnio kepenų pažeidimo pavojaus. Tačiau žinant šios ligos tylųjį laikotarpį ar apgaulingą simptomatiką dar ir dabar ši liga diagnozuojam per vėlai ir neišvengiama jos sukeliamu rimtesnių komplikacijų. Taigi dar ir dabar maždaug 85% visų susirgusių pacientų liga pereina į lėtinį susirgimą. Panašiai kaip ir HB, jei negydomos lėtinės HC formos, didesnė tikimybė išsivystyti kepenų cirozei (7pav), kepenų vėžiui ar net kepenų nepakankamumui, pvz., sergant 10 metų lėtine hepatito C forma tikimybė, kad išsivystys kepenų cirozė yra 5-6% ir taip negydant, tokioms komplikacijoms išsivystyti laikui bėgant vis didėja. Taip pat yra nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp ligonio amžiaus ir lėtiniu HC susiformavimo dažnio: vyresnio amžiaus ligoniams chronizacija vyksta greičiau ir dažniau. Chronizacijos dažnis ligonių iki 30 metų grupėje sudaro 23,5%, o vyresnių nei 60 metų ligonių grupėje 72,7%(P

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!