Henrikas Radauskas 1910–1970

Henrikas Radauskas – nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje. Jis - lyrinių eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nepriklausęs jokiems literatūriniams sąjūdžiams, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį.
Henrikas Radauskas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929 m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūrą. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1944 m. dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944 m. drauge su karo srautu pasitraukė į Berlyną ir ten gyveno iki 1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Roitlingeną. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, dirbo fizinį darbą, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.
Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Vašingtone.
Nepriklausomoje Lietuvoje H. Radauskas buvo išleidęs tik vieną poezijos rinkinį „Fontanas“ (1935 m.), paskelbęs eilėraščių periodikoje. Emigracijoje jis išleido dar tris knygas: „Strėlė danguje“ (1950 m.), „Žiemos daina “(1955 m.), rinktinę „Eilėraščiai“ su naujų kūrinių skyriumi „Žaibai ir vėjai “(1965 m.). Po poeto mirties, 1978 metais, Čikagoje išleistas paskutiniųjų penkerių gyvenimo metų kūrybos rinkinys „Eilėraščiai“. Lietuvoje 1980 m. pasirodė apypilnė rinktinė „Lyrika", kurioje yra 269 eilėraščiai. Taigi visa H. Radausko poezija telpa į vieną vidutinio storumo knygą. Bet tai - labai vertinga knyga, brangenybė.
Henrikas Radauskas buvo labai išsilavinęs, mėgo baroko muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą. Jo eilėraščiai dažnai panašūs į surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį, kuriame matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Juose ironija pinasi su stipriu gyvenimo tragiškumo įvaizdžiu.
Poetas manė, kad poezija neturi būti visuomeniška. Jam labiau rūpėjo menas bei apibendrintas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!