Konspektai

XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas

9.4   (2 atsiliepimai)
XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas 1 puslapis
XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas 2 puslapis
XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas 3 puslapis
XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas 4 puslapis
XX a. vidurio modernioji literatūra: Henrikas Radauskas 5 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

XX a. vidurio modernioji literatūra Henrikas Radauskas (1910-1970) Vidurinio ugdymo programoje rekomenduojami šie Henriko Radausko eilėraščiai iš rinktinės „Pasauliu ne­tikiu, o pasaka tikiu“: „Pasaka“, „Fontanas“, „Dainos gimimas“, „Homero jaunystė“, „Girtuoklis grįžta namo“, „Laiškai sau pačiam“, „Strėlė danguje“, „Mergaitė pajūry“, „Šventė parke“, „Gėlė ir vėjas“, „Kaštanas pradeda žydėt“, „Lietus“, „Rudens veidas“, „Angelas ir sesuo Angelika“, „Vakaras“, „Pavasario naktis“, „Žiemos daina“, „Veneros gimimas“, „Katės“, „Raudoni medžiai“, „Balti malūnai“, „Vienaragis“. Gyvenimas Henrikas Radauskas - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių poetų, nuosekliai skleidęs estetikos idėjas lietuvių literatūroje. Gimė Lenkijoje, Krokuvoje (buvo vienas iš brolių dvynių). Vaikystę praleido Panevėžio apskrityje (Gikonių kaime, netoli Rozalimo). Per Pirmąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Rusiją. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir kurį laiką mokytojavo. Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką, bet diplomo taip ir negavo. Kaip ir neoromantikai, lietuvių poezijoje pasirodė ketvirtame XX a. dešimtmetyje - 1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas“. Studijų metais ir po studijų vertėsi įvairiais darbais - buvo bibliotekininkas, Klaipėdos radiofono pranešėjas, leidyklos redaktorius. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir sovietų kariuomenei (1944 m.), pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Antrojo pasaulinio karo pabaigos sulaukė ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. Vėliau (1949 m.) persikėlė į JAV. Ilgą laiką dirbo fizinį darbą (metalo fabrike, prekių sandėlyje, mažame fabrikėlyje lygino popierines gėles), o paskutinį gyve­nimo dešimtmetį - Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Kultūrinė aplinka Sausi gyvenimo faktai vargu ar padės suprasti Radausko kūrybą. Poetas išgyveno du pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumus, tačiau eilėraščiuose šių įvykių beveik nepajuntama. Pavyzdžiui, 1945 m. pradžioje Berlyne, artėjant lemiamiems Antrojo pasaulinio karo mūšiams, Radauskas parašė grožį garbinantį eilėraštį „Šventė parke“: Mes nuklystam į juodas alėjas, Į pražydusių medžių kvapus, Kur mėnulis liūdėdamas liejas, - Kaip aliejus - į liepų lapus. Radauską būtų galima apibūdinti kaip knygų ir kultūros žmogų. Poetas išoriniams įvykiams neteikė didelės reikšmės, nemėgo viešumos, gyveno gana uždarą gyvenimą - bendravo tik su aristokratiškos kilmės žmona ir rinktinių draugų rateliu (režisieriumi Jurgiu Blekaičiu, poetu Alfonsu Nyka-Niliūnu), todėl iš šalies atrodė šaltas ir neprieinamas. Tačiau draugai prisimena jį tarp savųjų buvus jautrų, draugišką ir sąmojingą žmogų, pripažinusį tik vieną vertybę – meną, kuris poetą domino kur kas labiau nei gyvenimas. Gal todėl menas ir tapo Radausko poezijos šaltiniu. Pats poetas Henrikas Radauskas eilėraštyje „Atradimai“ rašė: „Aš vaikštau vienas, neramus“. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas Radauską vadino „menų alkoholiku“. Poeto draugas Jurgis Blekaitis savo atsiminimuose rašė, kad Radausko atkirtis (priešprieša) supančiam smurtui ir tamsai - jokių karo sviedinių nesudraskomas trapus grožis, nenuslopinama poezijos muzika. Geriausia, ką Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų - ,,ir menuo­se nusimano“. Jo paties nuomonė apie vieną ar kitą meni­ninką dažniausiai buvo kategoriška (vargas tam, kas išdrįsdavo su juo ginčytis!). Pavyzdžiui, mėgo baroko muziką ir šios muzikos kūrėją Bachą, taip pat kompozitorių Volfgangą Amadėjų Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą, rusų poetus Aną Achmatovą, Borisą Paster­naką, vokiečių - Heinrichą Heinę, Rainerį Mariją Rilkę, prancūzų - Polį Verleną, Giustavą Floberą ir kitus. Ta­čiau visiškai nevertino tokių pripažintų ra­šytojų kaip Levas Tolstojus ar Johanas Volfgangas Gėtė, kompozitoriaus Liudvigo van Bethoveno. Iš lietuvių bene labiausiai „kliūdavo“ Salomėjai Nėriai ir Kaziui Borutai, o dėl ištobulintos eilėraščio formos vertino ankstyvąją Bernardo Brazdžionio kūrybą. Vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų Henrikas Radauskas subrendo dar nepriklausomoje Lietuvoje, nors dauguma jo knygų išėjo jau po Antrojo pasaulinio karo JAV, išeivijoje. Kaip ir Savickis, Radauskas iš pradžių nebuvo suprastas kritikų bei skaitytojų ir pripažinimo susilaukė tik po keliolikos metų, modernizmui tapus kryptimi. Pasitraukęs iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio, laikėsi tų pačių kūrybos principų kaip ir Lietuvoje, todėl į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą reiškinį. Išeivijoje (JAV) Radauskas išleido porą eilėraščių rinkinių - „Strė­lė danguje“ (1950) ir „Žiemos daina“ (1955). 1965 m. išleido eilėraščių rinkti­nę „Eilėraščiai“, o jau po poeto mirties (1978 m.) išėjo paskutinių jo kūrinių rinktinė „Eilėraščiai, 1965-1970“. Santykis su neoromantikais H. Radauską su neoromantikais sieja polinkis kurti pasakišką eilėraščio vaizdą. Skiria: 1. Jau pirmame rinkinio ,,Fontanas“ eilėraštyje visiškai atmetė tikrovę: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ (eil. „Pasaka“); o neoromantikams rūpėjo tikrovės ir pasakos santykis (kiek tikrovė neatitinka idealo, tai yra pasakos); 2. Nereiškė jokių visuomeninių idėjų, neatspindėjo savo gyvenimo ar istorijos įvykių. 3. Nevaizdavo tėvynės gamtos, konkrečios lietuviškos aplinkos. 4. Atsisakė asmeninių išgyvenimų, emocinės išpažinties. Tarp klasicizmo ir modernizmo Henriko Radausko kūrybai būdingi klasicizmo ir modernizmo bruožai. Klasicizmo bruožai: 1. Eilėraščiai griežtos klasikinės formos. 2. Sklandus eiliavimas (gebėjimą sklandžiai eiliuoti laikė vienu svarbiausių poeto privalumų). 3. Vientisa eilėraščio kompozicija (nesunku išskirti atskiras dalis: pradžią, poetinio pasakojimo kulminaciją, pabaigą). 4. Tiesiogiai nereiškė asmeninių jausmų. 5. Esama pasikartojančių įvaizdžių, motyvų (pavyzdžiui, susijusių su metų laikų kaita). Modernizmo bruožai: 1. Eilėraščio vaizdas itin dinamiškas - viskas jame juda, mainosi. 2. Mėgstami proziški veikėjai (pvz., girtuoklis, blondinė, tarnaitė, sargas), erdvės detalės (pvz., paštas, patvorys). Dėl tokios skirtingų bruožų dermės Radausko poezija priskiriama vienai iš modernizmo atšakų - neoklasicizmui. Kūrybos bruožai Henrikas Radauskas buvo kitoks kūrėjas. Savo eilėraščiuose: 1. Atsiribojo nuo realaus gyvenimo: 1.1 Neišreiškė jokių visuomeninių idėjų, neatspindėjo savo gyvenimo ar istorijos įvykių. Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės beveik nepaliko pėdsakų H. Radausko poezijoje. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (eil. „Dainos gimimas“) - taip poetas pradeda pirmąjį išeivijoje (1950 m.) išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“. Šiomis eilutėmis jis nesutinka su Bernardo Brazdžionio poeto pranašo pozicija (eil. „Šaukiu aš tautą“) ir pateikia kitokią kūrybos sampratą: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“. Šis eilėraštis įprasmina Radausko kon­cepciją (sampratą) į kūrybą ir patį kūrėją, tai yra „menas menui“ (menas turi priklausyti tik menui). 1.2 Nevaizdavo pažįstamos, konkrečios lietuviškos tikrovės. Poetas griauna tautinės literatūros tradiciją, nes jo eilėraščiuose itin sunku įžvelgti kokią nors įprastą poezijoje lietuviško peizažo ar namų aplinkos dalelę: netgi artojas, kurį išmeta ,,į karštą dangų vyturio giesmė“, lygiai tiek pat gali būti itališkas ar olandiškas, kiek ir lietuviškas; dangus itališkas arba „įtūžęs kaip Otelo“; po miškus laksto Panas1 ir ganosi vienaragiai2. 1 Panas – senovės graikų mitologijoje miškų ir ganyklų dievas su ožio ragais, ausimis ir kanopomis. 2 Vienaragis – mitinis gyvūnas, viduramžiais vaizduotas kaip baltas žirgas su ilgu smailiu ragu kaktoje, nepaprastai baikštus, simbolizuojantis skaistybę. 1.3 Atsisakė emocinės išpažinties, asmeninių išgyvenimų (manė, kad psichologinė asmeninė patirtis ir kūryba - skirtingi dalykai). 1.4 Rašė pasikliaudamas ne jausmu, o intelektu ir vaizduote. Nusivylimas tikrove, atsidūrusia karo šešėlyje, ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia geriausiai pastebimas eilėraštyje „Pasaka“. Jame poetas tiesiogiai deklaruoja: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Eilėraščiai dažnai prasideda tikrovės neigimu (dažnos mirties, net smurto, žiaurumo metaforos). Išnykus tikrovei, vaizduotei sudaroma galimybė sukurti poetinę tikrovę, kurioje kaip pasakoje įmanomi visokie stebuklai. Taigi pasaulis transformuojamas, keičiamas poetiniu, pasakišku. Todėl H. Radausko poezijos pasaulis: a) pilnas (gamtos ar žmogaus buities) daiktų (medžių, vaisių, žiedų, stalų, vinių, gėlių krautuvių ir t.t.); b) romantikai gamtą suvokia kaip žmogaus sielos atspindį, jų peizažas liūdi ir džiaugiasi drauge su lyriniu subjektu. O Radausko kūryboje gamta nėra grožėjimosi objektas. Ji, kaip ir daiktų pasaulis, netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, tampa daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis. Pavyzdžiui, „prisiminę kūdikystę, / Žili miškai nusišypsojo“ (eil. „Dvi žvaigždės“), „Balti malūnai mala laiką“ (eil. „Balti malūnai“), „O laikrodis kartoja seną melą, / Kad laimė šypsosi, kad ji gera“ (eil. „Pavasario naktis“); c) beveik neturi poezijai įprasto lyrinio subjekto (lyrinio ,,aš“). Jį pakeičia pasakotojas, kuris tarsi iš šalies (laikydamasis distancijos), neretai su ironija stebi pasakojamą istoriją; d) siužeto veikėjai gana įvairūs (nuo grįžtančio namo girtuoklio, tarnaitės iki peizažo ar gamtos reiškinio: vakaro, pavasario, lietaus, kurie tampa mitine būtybe ar pasakos personažu) ir įtraukiami į veiksmą. Pavyzdžiui, „Nuo kalno upėn ritasi peizažas“ (eil. „Peizažas“), „Lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja“ (eil. „Lietus“), debesys virsta su dieviškąja sfera susijusiais „balčiausiais gyvuliais“ (eil. „Sutemos“); e) vieni vaizdai su kitais siejami spalvos (poetas pateikia netikėtų „violetinių“ metaforų), garso asociacijomis. Pavyzdžiui, dažnai persimainiusi tikrovė įgauna balsą: „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu“ (eil. „Mūza“), saulė „pasineria / Į gailiai giedančius dažus“ (eil. „Skenduolė“), žiema „pabyra brangiais metalais / Ir prabyla apaštalais“ (eil. „Žiemos darbai“); 2. Gamta neatskiriama nuo kultūros, todėl joje gausu įvairių laikotarpių Europos kultūros įvaizdžių: 2.1 Graikų ir romėnų mitinių dievybių (pvz., Faunas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, kentaurai, chimeros), Pavyzdžiui, eilėraštyje „Tėvynės vėjas“, atrodytų, bus kalbama apie gimtojo krašto ilgesį, bet čia namų link suka ilgesį pajutęs Odisėjas); 2.2 Pasakų veikėjų (pvz., princai, karaliai); 2.3 Literatūros kūrinių personažų (pvz., Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona); 2.4 Kompozitorių vardų (pvz., Johanas Sebastianas Bachas, Antonijus Vivaldis); 2.5 Dailininkų vardų (pvz., El Grekas, Edgaras Dega, Morisas Deni); 2.6 Filosofų vardų (pvz., Benediktas Spinoza); 2.7 Egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (pvz., vivace – gyvai, greitai (it.); salto mortale – mirtinas šuolis (it.)); 2.8 Mėgsta su ironija žaisti stereotipiniais įvaizdžiais. Pavyzdžiui, romantikų mėgstama žydra spalva Radauskui „mėlynų melodijų melai“ (eil. „Juk tai romantika“), apsnūdę poetai „sidabro rašalu“ rašo „šnerančią poemą apie miegą“ (eil. „Poetai romantikai“). Išvada. Taigi mitas, menas, kultūros įvaizdžiai asmeninį jausmą paverčia apibendrinimu - kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. 3. Poetinio žodžio galimybėmis tarsi iš nieko sukuria savitą pasaulį. Pavyzdžiui, „O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko“ (eil. „Žiemos daina“). 4. Kūrybai būdingas teatriškumas: 4.1 Poezijoje esama su teatru susijusių įvaizdžių (pavyzdžiui, pats teatras, scena, arlekinas); 4.2 Teatriškumas būdingas net eilėraščio struktūrai: mėgstamos dramatiškos, komiškos, tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas; 4.3 Eilėraštyje galima įžvelgti scenografijos elementų. Pavyzdžiui, Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj Du medžiai rieda tartum rutuliai

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 1742 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Mokyklinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
5 psl., (1742 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos konspektas
  • 5 psl., (1742 ž.)
  • Word failas 72 KB
  • Lygis: Mokyklinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt