Henrikas Radauskas - Pirmasis ledas

Estetinis vaizdas, pasakiškas, nerealus pasaulis, kuriame gali įvykti bet kas – tai, kas būdinga modernisto H.Radausko poezijai, panašiai į pasakojimą, turintį veiksmo pradžią, vystymąsi, kulminaciją ir atomazgą. Kaip tik todėl poeto kūryboje neatsispindi asmeninis gyvenimas ar tėvynės ilgesys (kitaip nei poetų S.Nėries ar B.Brazdžionio, gyvenusių toli nuo Lietuvos, kūryboje), nors pokario metais H.Radauskas emigravo į JAV. Viso to atsisakoma ir kaip pagrindinis poezijos tiklas iškeliama grožio samprata, estetinis išgyvenimas, gyvenimo akimirkos vertinimas, jos branginimas. Kaip tik toks ir yra eilėraštis „Pirmas ledas”. Šiuo eilėraščiu H.Radauskas leidžia skaitytojui pajusti gamtos grožį, galią ir svarbą.
Šis eilėraštis – tarsi dinamiškas estetiškas paveikslas, susidedantis iš trijų dalių: rudens pabaiga ir žiemos atėjimas, jos įsigalėjimas, poveikis aplinkai. Manau, jog klasikinė seilėraščio struktūra ir modernus poetinis pasakojimas suteikia paveikslo vaizdui tobulumą. Šiame spalvingame pasakojime realybė neegzistuoja, dominuoja ryškios spalvos (raudona, mėlyna, žydra, balta, sidabrinė), poetinė tikrovė paremta fantazija: „išbarstytos briliantų eilės”, „pabalino beržyno tinklą”. Šiame stebuklingame vaizde pagrindinė veikėja yra žiema, tačiau sniegas, tolio mėlynės, upė, tyla – taip pat vekėjai, atsirandantys dėl žiemos įtakos, jos atėjimo, tad, nors ir retai minimi lietuvių poezijoje, H.Radausko eilėraštyje šie veikėjai užfiksuoja neįkainojamą gamtos grožį, akimirką ir jos svarbumą.
Žiema – veikėja, į gamtą ateinanti tarsi galingoji moira, vaizduojama pirmojoje strofoje. Nors nėra aprašomas konkretus vaizdas ir kalbama abstrakčiai, žiema šioje strofoje galinga, stipri, neįveikiama. Rudens pabaigos ir žiemos pradžios veiksmas kuriamas personifikuojant šiuos metų laikus: „Pirmutiniais sidabro peiliais <...> ruduo pasipjovė”. Veiksmas dinamiškas, tarsi koks sambrūzdis, trunkantis neilgai, vos akimirką. Taip žiemai priskiriamas žudikės vaidmuo, kuri naikina gyvąją gamtą, augmeniją (tai suteikia modernumo, netradiciškumo). Nors pirmojoje strofoje žiema vaizduojama kaip žudikė, tačiau ji branginama ir vertinama kaip grožio skleidėja. Žiemos didybę, tobulumą ir grožį atskleidžia šios metaforos: sidabras ir briliantai. Tai papuošalai, keliantys džiaugsmą žmonėms, tačiau šiuos papuošalus gali turėti ne kiekvienas, o tik turtingas žmogus, tik jis gali...

Daugiau informacijos...