Henrikas Radauskas bei jo kūryba

Henrikas Radauskas – XX a. lietuvių išeivijos poetas estetas, vertėjas, pirmasis modernistas, grynojo meno kūrėjas.
• Henrikas Radauskas – XX a. lietuvių išeivijos poetas estetas, vertėjas, pirmasis modernistas, grynojo meno kūrėjas.
Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, Sibire lankė pradžios mokyklą, vėliau grįžo į Lietuvą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Studijavo VDU (Vytauto Dydžiojo universitete)humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. Vėliau pasitraukė į Vakarus, gyveno Berlyne, JAV.
• H.Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausiais skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H.Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius įvykių užuomazgas ir atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvoje kūryboje.
• Pagrindinis H.Radausko poezijos bruožas – žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
• Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius gyvenimo klausimus. H.Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H.Radausko eilėraščiai priskirtini modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
Eilėraščių analizė
• Radausko poezija, kaip ne kartą pastebėta, labai monolitiška. Penkiuose eilių rinkiniuose (Fontanas, 1935; Strėlė danguje, 1950; Žiemos daina, 1955; Žaibai ir vėjai, 1965; Eilėraščiai (1965–1970), 1978) galioja tos pačios estetinės nuostatos ir vienodi poetikos dėsniai – evoliucija, nuotaikų kaita yra nežymūs. Poetas tarytum įstrigo laike, pirmuoju rinkiniu lietuvių literatūrą pralenkdamas, vėlesniais jau vėluodamas, taip ir nepadaręs jai reikiamos įtakos, dėl to išlikęs atokiai kaip koks amžinas „užsienietis“.
Skambi lakštingala triukšmingai gieda....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!