H. Radauskas "Tvanki naktis" analizė

Liejasi į gatves.
Staiga netenka valdžios.
Pradeda iš pradžios.
Kraujas užmigdo ryžtą
Virpančios, nekaltos.
Šilkas rėkdamas plyšta
Ant krūtinės karštos.
Išsipučia rausvos šnervės,
Susprogsta laimė giliai.
Per dangų skrisdamos gervės
Kalbasi kaip angelai.
Gėlės, keisdamos kvapą,
Nebepažįsta savęs.
Rasa nurieda per lapą,
Visus į rojų nuves.
Henrikas Radauskas (1930–1970) – vienas žymiausių XX a. vidurio moderniosios lietuvių lyrikos atstovų, perėmęs Vakarų kultūros poezijos naujoves. Poeto kūrybos kontekstas unikaliai adaptavosi tarp neoromantizmo ir avandgardizmo krypčių. H.Radausko poezija neįprasta tuo, kad joje sunku apčiuopti autoriaus jausmus, nereiškiamos visuomeninės idėjos, neaprašoma tikrovė. Poeto kuriamojo meno pasaulio esmė – ekspresyvūs, vitališki, gaivalingi pasikeitimai. Stebuklas, pasaka, ekstazė, lengvas pamišimas – pagrindinės sąvokos, tinkančios nusakyti eilėraščio vyksmo logiką. Toks yra ir eilėraštis „Tvanki naktis“. Jame nėra poezijai įprasto lyrinio subjekto. H.Radauskas jį pakeičia „pasakotoju“, kuris iš šalies stebi gyvybinio svaigulio istoriją. Poetas įrodo, kad svaigulys visus užvaldo, tai gyvenimio kelias, todėl kintantys vaizdai eilėraštyje – užuominos į archetipines reikšmes, kurias ir norėčiau pasiaiškinti šiame eilėraštyje.
Poeto eilėraščiai dažnai panašūs į kokią nors keistą istoriją, kuriai (kaip įprasta prozai) būdinga veiksmo užuomazga, vystymasis, kulminacija ir atomazga. Eilėraštis „Tvanki naktis“ – tradicinis penkių srofų ketureilis. Kiekviena eilėraščio strofa savotiškai atitinka keturis pasakojimo etapus: pirmas posmas – istorijos pradžia, vyksmo užuomazga; antras, trečias – veiksmo vystimasis, ketvirtas – kulminacija, penktas – atomazga. Visas šias strofas jungia paslėpta ekstazinė kalbėtojo būsena, kuri iškeliama už eilėraščio ribų ir nukreipiama į jo visumą.
Pirmoje strofoje juntama gana ryški sąsaja su eilėraščio pavadinimu („Tvanki naktis“), kuris yra užuomina į būseną, turėsiančią išsispręsti. Tai galėtų būti nuroda į eilėraščio temą. Laiko nuoroda – naktis, tamsus paros metas, išlaisvinantis vaizduotę, prikeliantis „dionizišką“ žmogaus prigimtį (gamtiškumą): „Gėlės, keisdamos formas, / Nebepažįsta savęs...“. Tvankumas – užuomina į žmogaus svaigulio „narkotizuotą“ būseną, („Žydras nakties chloroformas / Liejasi į gatves...“). Tikrovė darosi neatpažįstama, gamtiškumas „išplauna“ kultūros formos. Svarbiausia – vyksmas, jis lemia permainas.
Taigi eilėraštyje priešinamos žmogaus racionaliosios ir gamtiškosios prigimties būsenos. Intelektas, dvasingumas – „apoloniškoji“ žmogaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!