"Gyvenimas po klevu" knygos aprašymas

Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose, o mirė 2014 m. spalio 28 d. Vilniuje, jis yra lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas. Lietuvių kultūros genetinio kodo (at)kūrėjas, agrarinės sanklodos žlugimo vaizduotojas, pasižymintis sovietmečio kritika. Jo kūriniai svarbūs lietuvių mentalitetui pažinti, nes ne tik byloja daug teisybės apie lietuvių gyvenimą pastarąjį pusšimtį metų, bet ir siekia gilesnius archetipinius tautos ir individo egzistencijos. Autorius prieš pradedant rašyti dirbo šaltkalviu, statybininku, radijo korespondentu, Skuodo rajono laikraščio redakcijoje, kultūros žurnale ,,Nemunas“, mokytojavo Mosėdyje. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ rašytojas kritiškais kolchozinio kaimo destrukcijos vaizdais apibendrino agrarinės sanklodos ciklo baigtį. Granausko prozos šerdis – likimiškieji tautos istorijos lūžiai, kultūros tvermė, baltiškieji archetipai, gyvybinga mikrokosmo ir makrokosmo vienovė. Šio rašytojo kuriamas prozos pasaulis atrodo tvarus ir amžinas, nes priartėja prie žmogiškosios prigimties pamatų, prie psichikos gelmių, individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Pasirinkau skaityti šią knygą, dėl kelių priežasčių. Pirmoji priežastis yra ta, kad šis autorius yra ilgą laiką gyvenęs ir daug padaręs mano gimtajam kraštui Skuodui, mieste turime biblioteka, kuri yra pavadinta net jo garbei „Romualdo Granausko viešoji biblioteka“. Antras dalykas pasirinkau skaityti šią knygą, nes apie ją dažnai pasakodavo mano buvusi lietuvių mokytoja, ji nuolat sakydavo, kad ši knygą yra labai jautri ir parodomas visuomenės požiūris į seną žmogų, todėl paskaitos metus kalbant apie kartų skirtumus prisiminiau šią knygą, todėl sumąsčiau ją perskaityti ir pristatyti.
,,Vienas stovi, nieko ant jo nepadėta, tik negyva musė, nukritusi nuo lubų, juoduoja prie krašto. Jis ne svetimų - jis saviškių laukia, bet jie neateina, nepasideda ant staltiesės pavargusių rankų. Kada nors ateis. Kada nors ateis, atsisės, pradės negarsią, neskubią kalbą apie savo darbus, savo gyvenimą, o tai ir bus lauktoji šventė. Niekas jo neapkraus pyragais, skilandžiais, tik tos saviškių rankos ir tebus ant jo padėtos, bet juk reikia uosinio stalo, reikia baltos staltiesės, kad nors kartą per metus galėtum atsisėsti ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!