Graikų mitų apie Olimpo dievus panaudojimas antikinėje literatūroje

Referatas apie antikinę prozą ir olimpinės mitologijos sklaidą joje. Ne visada Europos antikinis pasaulis (senovės graikai, romėnai) naiviai tikėjo savo dievais. Vėlesniuosiuse antikos laikotarpiuose žmonės smarkiai abejojo, kvestionavo ar net šaipėsi iš savųjų dievybių, kas itin gerai atspindėta antikinėje prozoje, ypač antikiniame romane. Būtent apie tai ir yra šis darbas. Atlikta ŠU dėst. Liukinevičienės skaitomam Antikinės literatūros kursui. Veronika Žitnikova Vladas Simonauskis LF I Referatas Graikų mitų apie Olimpo dievus panaudojimas antikinėje literatūroje ŠU 2002 Graikų mitų apie Olimpo dievus panaudojimas antikinėje prozoje Mitas antikinėje literatūroje yra vos ne svarbiausias elementas. Be graikų ir romėnų mitologijos pažinimo mums niekada net iš dalies nepavyks suvokti antikinės literatūros fenomeno. Juk jeigu matome sakinį: „Jei kada nors Apolonas tarnavo Laomedontui ir ganė bandą, tai jis turėjo atrodyti lygiai toks kaip tąsyk Dafnis.“, ir nežinome mitologinio konteksto ar napasižiūrime į knygos galą su paaiškinimais, jis mums kaip žmogaus, vardu Dafnis, vidų ir išorę aprašantis palyginimas, bus bevertis. Tad antikinę kultūrą bei literatūrą, o jos kontekste ir prozą, norinčiajam suvokti, mitų žinojimas yra privalumas. Proza antikoje egzistavo lygiagrečiai su poezija tik literatūrinė proza atsirado kiek vėliau. Iš pradžių buvo užrašinėjami dokumentiniai duomenys apie miestų-valstybių gyvenimą, įstatymai, administracines pareigas atliekančių žmonių sąrašai, varžybų nugalėtojų vardai ir kt. Seniausi proziniai pasakojimai nėra išlikę. Turbūt seniausiais laikais Graikijoje buvo rašoma ant odos ir medinių lentelių, todėl tokie raštai ilgai negalėjo išsilaikyti, o prozinis tekstas be abejo yra sunkiau įsimenamas negu lyrinių bei epinių kūrinių muzikinės-ritminės eilės. Antikos proza skirstoma į istorinę, filosofinę-mokslinę, retorinę ir grožinę. Tačiau ir, pavyzdžiui, į istorinius užrašus dažnai įterpiami apsakymai, kurių veikėjų „asortimentas“ varijuoja nuo mitologinių iki realiai egzistavusių istorinių asmenų, kartais net paprasti žmonės, vergai. Tokius apsakymus, tais laikais neturėjusius pavadinimo, dabar neišeina vadinti kitaip kaip novelėmis. Mitinis daugelio daiktų prigimties aiškinimas, valdytojų savęs kildinimas iš mitų personažų, tautų ir giminių pagal mitologinę tradiciją kilmės aiškinimas iš gyvūnų, daiktų ir kiti mitologinio pasaulėvaizdžio elementai tiesiogiai perėjo į antikinę literatūrą ir, savaime aišku, vienur daugiau, kitur mažiau, juntami visų rūšių antikinėje prozoje. Graikijoje grynųjų literatūros žanrų dar nerandame. Helenistinė ir romėnų literatūra, kaip susikūrusi graikų kultūros įtakos zonoje, jau iškristalizavusi grynesnius žanrus, ir svarbiausias grožinių tekstų žanras yra, kad ir nedidelės apimties, antikinis romanas. Tačiau ir tuometinės prozos vaizduojamasis pasaulis bei idėjinis-emocinis turinys kuriami šiek tiek ne taip, kaip mes įpratę skaityti šiuolaikiniuose prozos tekstuose. Įpatingą vietą čia užima mitinė dalis, ja remiasi daugelis palyginimų, veikėjų jausmų išraiškų, dievai ir dievybės tiesiogiai dalyvauja veiksme ir yra aktyvūs, nes įtakoja siužetą ir fabulą. Pavyzdžiu galime imti Longo romaną „Dafnis ir Chloja“. Dievai pagrindinams veikėjams prieš akis nestoja, kaip Homero poemose, tačiau pasirodę sapnuose, kitų žmonių, epizodinių veikėjų, liudijimuose, pasakojamose sakmėse ir legendose, kartais ir tiesiogiai (Panas sukelia baimę kaimą nuniokoti atplaukusiam ir Chloję pagrobusiam laivynui) įtakoja pagrindinių veikėjų, jaunų bręstančių įsimylėjėlių Dafnio ir Chlojos gyvenimus. Mitinis pasaulis romane subtiliai parinktas kaimo ir meilės tematikai: nimfos, Panas, Afroditė, Erotas, Dionisas ir kt., su dievybėmis meilės ryšių turėję žmonės: Adonis, Echo, Narcizas ir kt. Iš viso to pareina išvada mitiniam pasauliui antikinės literatūros tekstuose priskirti labai talpaus ir prasmingo įvaizdžių šaltinio vaidmenį. Kad geriau būtų suvoktas mito vartojimas antikinėje prozoje, reikia nusakyti mito virsmą literatūra ir jo įvaizdžių kaip mąstymo formos naudojimą joje skirtinguose antikos perioduose apskritai: Homero epinės poemos – tikėjimas mitais --> Heziodo laikų epas – mitų rinkimas, sisteminimas, jų naudojimas pavyzdžio kokybe --> Graikų lyrika – mitų kaip saviraiškos priemonės, esančio II vietoje, vartojimas --> Drama – mitų kaip medžiagos siužetams naudojimas --> Helenizmo ir Romos literatūra – mitų kaip alegorijos, simbolio, pavyzdžio panaudojimas, rodantis senovės ir dabarties ryšį, amžiną blogio ir gėrio kovą, bei padedantis kurti kūrinio pasaulį. Šis skirstymas, labiau tinka grožiniams, retoriniams, kartais filosofiniams kūriniams, tačiau būtų neteisinga nepaminėti, kad mitai buvo bandomi paaiškinti istorijos tėvo Herodoto prozoje. Mitu ir net bandymu jį istoriškai paaiškinti šis graikas žinoma aklai nepasitikėjo, aiškino kaip šaltinį dažnai pateikiantis žmonių pasakojimus, kurie, nors ir nepretenduoja į absoliučią tiesą, tačiau labiau įtikimi negu patys mitai. Tad dievybių veikla čia „ištrinta“, tačiau mito, kaip pakitusio istorinio įvykio atpasakojimo galimybė neatmetama. Prisiminkime vieną dar antikoje atsiradusį gal kiek per kategorišką mito apibrėžimą:“Mitas – tai seniau gyvenusių, o vėliau sudievintų žmonių gyvenimų istorijos“. Antikinės prozos raidai ir mitų įvaizdžių reikšmei joje atskleisti, ypatingą dėmesį reikia koncentruoti ties helenizmo epocha (IV a. pr. m. e. – II a. pr. m. e.; kartais, priskiriant ir romėnų literatūrą iki Romos imperijos žlugimo, helenizmo epochos pabaigos riba laikomas V m. e. a.). Antikinė proza, ypač grožinė, ten ir turi savo pradžią, o vėliau suklesti ir vienas svarbiausių jos žanrų antikinis graikų-romėnų romanas. Helenizmas politiškai susiformavo kaip didelius žemės plotus apimantys kariniai-monarchiniai susivienijimai, kuriems vadovavo absoliutus valdovas. Skirtingai nuo klasikinio laikotarpio polių demokratijos, kur kiekvienas dalyvavo valstybės valdyme, monarcho valią vykdė didelis biurokratinis aparatas. Demokratija išnyko ne tik iš valstybės valdymo, bet ir iš literatūros, nes taip smerkti santvarkos, valdininkų, garbingų visuomenės atstovų, kaip, tarkime Aristofano komedijoje „Taika“, kūrėjai jau nebegalėjo. Nebelieka ir už tėvynę savanoriškai, suprantant reikalo svarbą, kovoti einančio herojaus. Todėl atsigręžta buvo į žmogų, jo buitį, jausmus ir kt. nepolitines problemas. Dabar žmogus, būdamas tolimas ir mitologiniam heroizmui, ir laisvam poliniam pilietiškumui, ėmė orientuotis grynai į buitinį gyvenimą. Šį individualizmą grindė ir trys pagrindinės to meto filosofijos kryptys: stoikai, manantys, kad žmogus vidinę ramybę gali pasiekti išugdęs geležinę valią, epikūrininkai, teigiantys tos ramybės pasieksią atsikratę mirties ir pomirtinio gyvenimo baimės ir skeptikai, siūlę atsiduoti gyvenimui, tokiu būdu siekti ramybės, nes vis tiek jokio reiškinio visiškas pažinimas nėra įmanomas. Apie kai kuriuos antikinius romanus dar galima pasakyti tai, kad juose palyginti maža paties autoriaus fantazijos. Kai kur kalbėti bandoma vos ne moksliniu stiliumi, jei mitai pasakojami, tai papasakojami tiksliai, be priedų tik motyvuojant vieno ar kitos mitinio pasakojimo atsiradimą vienoje ar kitoje teksto vietoje, susiejant su realių, iš gyvenimo pasiimtų veikėjų fabulos įvykiais. Šio prozos ištakų bei suklestėjimo laikotarpio požiūris į mitą ypatingas yra ir tuo, kad juo bent jau paraidžiui nebetikima, bet vis tiek bandoma restauruoti. Ankstyvasis helenizmas (IV – I a. pr. Kr.), kai literatūroje pirmąkart iškilo pirmaeilis individo vaidmuo apolitizmo sąlygomis, pasižymėjo šviečiamuoju, antimitologiniu pobūdžiu (netgi stoikai, nekalbant jau apie epikūriečius ir skeptikus, mitologiją bevartojo tik kaip alegoriją). Euhemero kūryboje (III a. pr. Kr.) kūryboje visa mitologija traktuojama kaip realių istorinių veikėjų ir herojų sudievinimas. Vėlyvasis helenizmas su Romos imperijos epocha (I a. pr. Kr. – V a. po Kr.), įsigalėjus ir augant absoliutizmui, turėjo atskirą asmenybę vaduoti iš uždarumos ir įjungti į monarchijos universalumą, restauruodamas senovines mitologijos formas. Vėlyvasis helenizmas visą literatūrą, ir netgi visą visuomeninį politinį gyvenimą stūmė į tam tikrą sakralizaciją, t.y., į naują religinę-mitologinę pasaulėžiūrą, kuri pakeitė ankstesnę šviečiamąją pasaulėžiūrą. Didelį vaidmenį čia suvaidino paskutinių keturių antikinio pasaulio amžių filosofija, ypač vadinamasis neoplatonizmas. Beje, šitai nė kiek nesutrukdė taip pat ir restauracijai grynai pasaulietine šio žodžio prasme. II m. e. amžiuje vyko didžiulis literatūros sąjūdis, moksle vadinamas graikų Renesansu, kai daugybė rašytojų ėmė laikyti IV a. pr. m. e. Atikos autorių kalbos bei manieros. Daugelis jų ėmėsi mitologijos ir religijos ne todėl, kad būtų norėję jas restauruoti gyvenime, bet tik grynai meniniais, istoriniais ir netgi tiesiog aprašomaisiais-kolekcionuojamaisiais tikslais. Literatūroje - mitologijos apraiškų gausa, tačiau helenizmo, o ypač Romos imperijos laikotarpyje, mitų kaip religijos reikšmė nublankusi. Lukianas senovinę mitologiją prikėlė tik todėl, kad galėtų ją kritikuoti ir parodijuoti. Antikiniais mitais paremtas tikėjimas pereina į paviršutinišką apeigų atlikimą iš tradicijos, prietarus, praktinę, dažnai šarlatanišką, magiją, būrimus, sumišta su daugiakultūrės didžiulės Romos teritorijoje gyvavusiomis religijomis, kultais, mitologija, tautosaka, pasaulėžiūra: Lukianas savo kūryboje pajuokia tiek graikų mitologiją, tiek, ir dar labiau, savo gyvenamuoju laikotarpiu paplitusius prietarus; Petronijaus „Satyrikone“ būrimas, prietarai, astrologija yra sumišę su olimpine mitologija ir tai, šalia orgijų, gladiatorių kautynių, vergų išnaudojimo, tyčiojimosi iš jų ir įtraukimo į šiuos žaidimus, yra viena iš pagrindinių žmonių pramogų. Randame net pasakojimą apie vilkolakį, o iš Rytų atkeliavęs Zodiakas turi nemaža įtakos šalia kitų, artimesnių Europos antikai būrimų, ateities spėjimo būdų: paukščio skrydžio, aukojamo gyvulio vidurių, nors šarlatanių raganų magiški veiksmai, pvz., būrimas iš užmuštos šventos žąsies vidurių, pupų aižymas ir kt., siekiant sugrąžinti Enklopijui lytinę potenciją, iš tiesų skamba komiškai. Dabar pereisime prie kiekvienos prozos rūšies analizės, išryškinant mito reikšmę įvairių autorių jos veikaluose, pradėdami nuo klasikinio laikotarpio literatūrinės prozos. Istorinės prozos pradžia laikomi Herodoto veikalai. Herodotas, dar antikoje gavęs „istorijos tėvo“ perifrazę, vardą, gimė 484 m. pr. m. e. ir gyveno epochoje po didžiųjų graikų pergalių prieš persus. Herodotas daug keliavo po Viduržemio jūros baseino šalis, tyrinėjo Egiptą, ne kartą lankėsi pietų Italijoje – tuometinėje graikų kolonijoje. Jis aprašinėjo žmones, matytus savo akimis, užrašė jų pasakojimus ir kt. Mrties data laikoma 426 m. pr. Kr. Herodoto veikalai vėliau suskirstyti į devynias knygas, kurios pavadintos mūzų vardais, turi nenykstančią istorinę ir meninę vertę. Iš karto į akis krinta nors ir ne jo paties, bet jau kitų uždėti jo devynių knygų-devynių mūzų paralelė – mitologinio pasaulio elementas. Pagrindinė tema – herojiška graikų kova su persais, pabrėžiant savo patriotizmą Atėnams ir Graikijai, graikų, kaip demokratiškos santvarkos puoselėtojų, gerai paruoštų, gimnastikos ir karo meno mokytų karių, pergalinga kova su barbarų persų prievarta atvaryta kariauna. Mums rūpi kiek kita Herodoto veikalų pusė. Herodotas „Istorijoje“ (tai minėtas jo 9 knygų rinkinys) lygia greta su mokslinėmis pastabomis ir geografiniais aprašymais pateikia daug legendinių-mitologinių sakmių, paimtų iš senovės logografų – VI a. istorikų, ir bandymų kai ką paaiškinti iš istorinės pusės. Dauguma laiudies pasakų-novelių teikia Herodoto „Istorijai“ literatūrinės-meninės specifikos. Pasakojant apie garsiuosius senovės žmones (išminčių Soloną, karalių Krezą, tironą Polikartą ir kitus herojus), dažnai įterpiama ir draminių elementų. Herodotas čia teigia pagrindinę savo įdėją, kad „išdidų“ žmogų žiauriai baudžia likimas-dievai, kad egzistuoja rūstus gyvenimo kintamumo dėsnis. Herodoto „Istorijos“ I ir II knygose legendinė-mitologinė medžiaga apie genties ir herojų gyvenimą gausiai minima, pateikiamos pusiau mitinės sakmės. Herodotas (kaip ir Sofoklis) dažnai kalba apie rūsšią bausmę, kuria išdidieji baudžiami už puikybę, rašo, kad „už sunkias neteisybes dievai skiria ir sunkias bausmes“ (II, 120), pateikia daug tragiškų scenų... Nubaustasis kartais išsigelbsti. Klasikinis pavyzdys – Krezas, Solonas ir Kiras (I, 86-89). Sakmėje apie Astiago Mediečio dukters Mandanės sūnų (I, 108-122) pasakojama, kaip Kiras, būdamas kūdikis, buvo paliktas mirti, ir kaip kaimo piemuo jį išgelbėjo. (Šitai primena Sofoklio „Karalių Edipą“, kitus, vėlesnius antikinės literatūros kūrinius, o patį kūdikių palikimo, išmetimo mituose įvaizdį diktuoja graikų visuomenės sąranga, jos, šiandien vargu bau ar pavadintinos labai humaniška, tradicijos, nes mitas yra ėjimas nuo pažinto link nepažinto: kaip elgiasi žmonės, panašiai turi elgtis ir dievai). Apie dievus Herodotas rašo: „...Iš kur kilę dievai, ar visuomet jie buvo, kaip jie atrodo, helėnai nieko nežinojo, taip sakant, ligi pastarojo meto...“ (II, 53). Labai daug rodanti, įžanginė, prieš pradedant vieną mitų aiškinti istoriškai, citata. Herodoto, kaip ir kitų V a. mąstytojų, kūryboje buvo racionalistinių bruožų, būdingų „didžiausio vidinio Graikijos klestėjimo“ epochai. Bandoma nebeeiti nuo pažinto prie nepažinto, bet tą nepažintą elementą eliminuoti, „nurašyti“ kaip pastarojo iš dalies netinkamą neistorinį atpasakojimą. „Istorijos“ IV knyga – vertingas istorijos mokslo šaltinis, kuriame ryškiai pavaizduotos Juodosios jūros pakrantės ir jų gyventojai. Šioje knygoje aprašyti skitų genčių ryšiai su graikais ir persais, pateikta daug legendinių-mitologinių sakmių apie skitų genčių herojus ir vadus. Kiti graikų istorikai Tukididas, Ksenofontas ir kt. mitams dėmesio skiria kur kas mažiau. Tukididas (~460-~396 m. pr. Kr.) daugiausiai domisi įvykiais, kurių amžininkas pats yra, suvokia chronologijos svarbą, mitus aiškina racionalistiškai, nes tai - mokslo, meno, Anaksagoro bei Demokrito filosofijos, sofistų mokyklų plitimo epochos logografas. Romėnų istoriografai jau nebekvaršino sau galvos istoriškai bandydami paremti mitus. Jie rašė savo meto arba netoli laike nutolusių įvykių istoriją, juos kritiškai vertino. Tačiau istoriografijoje liko daug dabar tiktai grožinėje literatūroje randamų požymių, tarp jų ir vieno kito mito paminėjimas, dievų ir mitinių įvykių panaudojimas palyginimo remai, dievų dažnai šaukiamasi prieš mūšius ar kitus svarbius įvykius. Dažnai pateikiamos vadų ir kitų istorinių asmenybių kalbos, priklausančios retorinei prozai, tačiau įterptos į istorinį veikalą. Istorinių veikalų retorikai būdinga tas pats, kas ir retorikai apskritai. Antikinė istoriografija neapsiriboja tik įvykių ir jų chronologinių ribų nustatymu, įvykio kritine analize pagal gamtos ir socialinę aplinką. Čia apstu ir filosofinių pamąstymų, ir literatūrinės išmonės. Iš romėnų istriografų plačiau žinomi Gajus Julijus Cezaris, Gajus Saliustijus Krisipas, Titas Livijus, Publijus Kornelijus Tacitas. Saliustijaus (86-35 m. pr. Kr.) istoriniame veikale „Katilinos sąmokslas“ pateikta vieno iš senatorių Marko Porcijaus Katono kalba. Nors tai retorinės prozos intarpas, tačiau ten esanti mintis, apie dievus pasakyta, yra vertinga to meto gan blaiviam, realistiniam požiūriui į juos ir į žmones. Katilinos rengiamo sąmokslo akivaizdoje senatas nesutaria, kokią bausmę skirti maištininkams ir delsia. Oratorius, suprasdamas, kad delsimas – pražūtis, ragina valdžią veikti tokiais žodžiais: Aišku, pavojus baisus, bet jūs jo nebijote. Priešingai, baisiausiai bijotės, bet iš tingumo ir ištižimo, jūs delsiate, vienas kito laukdami, be abejo pasitikėdami nemirtingaisiais dievais, kurie dažnai šią valstybę gelbėjo iš didelių pavojų. Bet dievų pagalbos sulaukiama ne įžadais ir ne moterų maldomis: budrumas, veikla, galvotumas – sėkmės laidas. Jei būsi apsileidęs, ištižęs, veltui maldausi dievus: jie pikti ir nepalankūs. Livijaus (59 m. pr. Kr.-17 m. po Kr.), aprašiusio Hanibalo puolimą istorijos darbe, kuris, žinoma, parašytas iš romėno pozicijos, Hanibalas savo karius irgi retoriniame intarpe drąsina greičiausiai Olimpo dievais bei iš šios mitologijos einančia neblėstančia šlove kovoje kritusiam herojui, lengva pergale: “Nemirtingi dievai nesurado žmogaus pergalei taiklesnio ginklo už panieką mirčiai“. Istoriniame Tacito (55-120) veikale „Germanija“, kuriame pirmą kartą paminėtos baltų gentys, tolimi, už romėnų geografinio pažinimo esantys kraštai dėl puošnumo ar tikrai tikint, kartais išlenda mitologijos likučių. Aprašyme apie kraštą, iš kurio teka saulė, pasakyta: „Tikima, kad virš vandens girdimas išnirstančios saulės šnaresys, matyti žirgai ir spinduliuojanti jos pačios galva. Tik iki ten ir patikimas gandas, ir siekia pasaulis“. Atsižvelgus į kūrinio metus, tokį sakinį galime laikyti metafora, juolab, kad pavartotas „tikina“, o ne tiesiai pasakyta, jog taip yra. Retorinė proza taip pat antikinės literatūrinės prozos dalis, kurioje mitologiniai dalykai užima tikrai ne paskutinę vietą. Oratorinis menas, iškalba, kol Graikijoje, o vėliau Romoje gyvavo polinė-demokratinė ar respublikos teisė, žmonėms buvo reikalinga kaip priemonė apginti save ar apkaltinti kitus, rišliai, vaizdingai ir įtikinamai išsakyti savo mintis tautos susirinkime, teisme ar kitur, kur kildavo disputas, debatai. Vėliau, žlugus demokratijoms, iškalba siekta pasididžiuoti, parodyti savo išprusimą, kaip ir iš daugelio dalykų, pasidaryti pramogą, tai buvo lyg tuometinės popkultūros dalis. Vėlyvieji antikos autoriai tokią iškalbą be gilaus jos mokslo – retorikos – studijų niekina, pašiepia. Retorikos buvo mokomasi specialiose mokyklose, o grožinėje antikinėje prozoje autoriai dažnai naudojasi retorikos taisyklėmis, ten pateikiama daug šalutinių linijų, pasakojimų, kurie pagal retorikos reikalavimus dėstomi tiksliai, nuosekliai. Jau Homero poemose regime kaip iškalba vertinta, ji rodė didvyrio taurumą, dievų jam palankumą, išlavintą ne tik kūną, bet ir protą. Odisėjas (romėnų vadintas Uliksu) antikiniame pasaulyje buvęs gudrumo įvaizdis, ir šis gudrumas šalia veiksmų reiškėsi ir kalboje. Antikos teismuose advokatų nebuvo, tad žmogus turėjo žodžiais gintis pats. Iškalbos mokslo – retorikos - kūrėjais laikomi sofistai, kurie dažniausiai už pinigus mokydavo žmones šio mokslo-meno paslapčių, rašė kalbas ir siekė vieno tikslo – įtikinti, dažnai padaryti ir taip, kad blogas argumentas atrodytų geras, ar atvirkščiai, kad „teisingasis žodis“, anot Aristofano „Debesų“, liktų pralaimėjęs. Be abejo, vien tik toks sofistų požiūris į tiesą, tiesos atidavimas vien į žodžio rankas smogia mitiniam pasaulio suvokimui, nes tiesa iš dievų pereina į žmonių sferą. Graikų retorinės prozos atstovai Lisijas, Isokratas, Demostenas ir kt. be abejo naudojo mitinius įvaizdžius kaip pavyzdžius, kaip vaizdingumą didinančią priemonę, nes antikos žmonėms mitai buvo gerai žinomi. Romėnų retorinė proza, demokratijos laikotarpiu dažnai politinė, po demokratijos žlugimo labiau naudota teismuose, kalboje mitus naudoja neretai. Dievai čia dažnai šaukiami liudininkais nedorybių, kreipimasis į juos sustiprina klausytojams kalbos daromą įspūdį. Iš daugelio romėnų retorinės prozos autorių geriausiai žinomas Ciceronas. Markas Tulijus Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) buvo žymus oratorius ir valstybės veikėjas, Romos miesto konsulas. Daug jėgų politikas atidavė kovai su prisilėbavusiu aristokratu Katilina, siekiančiu valstybės perversmo. Jo kalbos prieš Katiliną vadinamos Katilinarijomis. Šiose retoriniuose kūriniuose, šiaip esančiais ne kas kita, o tik kalbomis senate, Cicerono talentas sužibėjo, nes jis dažnai klabėdavo net nepasiruošęs. Įspūdingiausia antroji Katilinarija, iš kurios paimtos sekančios citatos. Dievai, kurie nuo amžių buvo herojų palydovai, įstatymų saugotojai, valstybės ir dangiškosios valdžios globėjai dažnai minimi retoriniuose sušukimuose: „O nemirtingi dievai!“, iškilminguose perioduose: „Didžiai dėkingi turime būti nemirtingiems dievams, ir ypač Jupiteriui Gelbėtojui, nuo seniausių laikų šio miesto globėjui, už tai, kad mes jau šitiek metų išvengėme tokios šlykščios, tokios siaubingos ir tokios pavojingos valstybei pražūties.“ Antroji Katilinarija baigiama malda Jupiteriui išreiškianti kaltinamojo sąmokslo baisumą, praeities didybę ir kalbėtojo nesuvaidintus patriotinius jausmus: O tu, Jupiteri, kuris esi Romulo pastatytas ir – kaip ir šis miestas – esant tiems patiems ženklams, kurį mes teisingai vadiname šio miesto ir valstybės globėju, jį [Katiliną] ir jojo sėbrus atitolinsi nuo savo aukurų ir nuo kitų šventyklų, nuo miesto namų ir sienų, nuo visų piliečių gyvybės ir jų turtų, ir pasmerksi visus dorų žmonių priešus, tėvynės priešus, Italijos plėšikus, sujungtus tarpusavy nusikaltimais ir begėdiška sąjunga amžinoms kančioms gyvus ir mirusius. Ši malda - retorinis prakeiksmas esamiems ir būsimiems valstybės priešams. Panašių kreipimųsi į dievus, siekiant atkurti tiesą, retorinėje prozoje rastume ne vieną. Tačiau retorika yra tikslinis kalbėjimas ir joje, ypač kol klestėjo demokratija, labiau minimos konkrečios nūdienos realijos ar netolimi istoriniai įvykiai, kartais filosofiškai samprotaujama įvairiomis, dažniausiai moralės, temomis, nes kalbama, kad apkaltinti, apginti, argumentuoti, pagrįsti sprendimą. Mitologija čia svarbi, bet nepagrindinė priemonė mintims ir jausmams reikšti. Žinoma tai būdinga ne visoms kalboms. Juk mitologinių įvaizdžių tankumą savo kalboje pagal tam tikras taisykles nusistato pats kalbėtojas. Filosofinė proza savyje taip pat turi mitologinių įvaizdžių „porciją“. Filosofijos buvimas šalia religijos ar koegzistencija su ja, rodo civilizacijos mąstymo brandą, išsivystymo lygį. Ji operuoja sunkiomis abstrakčiomis sąvokomis. Tokiems dalykams iliustruoti dažnai reikalinga alegorija, gerai visuomenei žinomi dalykai ir tam puikiausiai gali pasitarnauti mitai. Savaime aišku, filosofai mitais pažodžiui netikėjo, bet tikslingai juos naudojo savo idėjoms. Graikų žymiausi filosofai yra Platonas ir Aristotelis. Vienas - Platonas – idealistas, teigęs dviejų pasaulių, idėjų pasaulio ir daiktų pasaulio buvimą, kitas – Aristotelis – materialistas, palikęs tik materialųjį, pasaulį. Šalia mitų naudojimo pavyzdžiais, epinių, draminių kūrinių, kurių pagrindas yra mitas, dažno citavimo, jau graikų filosofai iškėlė ir pačių olimpiečių dievų egzistavimo klausimą, bandė atmesti juos arba susieti su savo ideologija. Anksčiau graikai žinių apie pasaulį sėmėsi iš mitų. Dievų, pusdievių egzistavimas bent kurį laiką jiems nekėlė abejonių. Su pusdieviais buvo susijęs pusdievių kultas. Herojai savo jėga ir sumanumu kėlė visų nuostabą. Atsirado didžiulis intelekto atotrūkis, sakysime, tarp Balkanų kalnuose gyvenančio gyvulių augintojo ir tokių išminčių kaip Empedoklis, Demokritas ar politikas Periklis. Vėliau nuo herojų analizės pereita prie dievų analizės. Tada jau nepakako konstatuoti, kad yra dievai, - reikėjo išsiaiškinti, kas jie tokie. Iškilus tokiam klausimui, beliko vienas žingsnis iki bedievystės. Tą žingsnį ir žengė Demokritas. Platonas, aptardamas Demokrito pažiūras, rašo, jog Demokrito sekėjai teigia dievų egzistavimą esant gudria išmone, kad iš tikrųjų jų nėra, tačiau jų egzistavimas pripažįstamas tik dėl kai kurių nuostatų ir kad dievai skirtingi įvairiose vietose nepaisant to, kaip kiekviena tauta nustato sukurdama savo papročius... Dėl to jaunus žmones užvaldo nedoros mintys, esą nėra dievų, kuriuos įstatymas reikalauja pripažinti. Panašių teiginių yra ir daugiau. Demokritas kritikavo ne religiją, o tuos dievų įvaizdžius, kuriuos garbino senovės graikai, t.y. tuos, kuriuos reikalauja pripažinti įstatymas. Tie įstatymu įteisinti dievai nesiderino su materialistine Demokrito koncepcija, ir jis juos neigė. Visiems ankstyviesiems graikų mąstytojams būdinga tai, kad jie į žmogų žvelgė tarsi iš kosmoso aukštumų. Jiems žmogus – to kosmoso mikrodalelė. Graikų filosofijos mokyklos konkuravo su religija, dievai buvo traktuojami kitaip, negu to reikalavo orfikų religija. Filosofai galėjo keisti sau, konfrontuoti su religija dėl to, kad graikai neturėjo teologijos su aiškia tabu sistema. Religiniai teiginiai nebuvo susisteminti, aprobuoti. Mitai iš dievų gyvenimo galėjo būti ir literatūros objektu. Pasakojimai apie dievų veiksmus susipindavo su žmonių veiksmais. Orfikai tikėjo, kad ir žmogus pajėgus galynėtis su dievais. Nepaisant to, kad daugelis tokių mirtingųjų mestų iššūkių baigdavosi pastarųjų nesėkme, mirtingieji kartais pergudraudavo dievus. Tokia dievų samprata neleido iš karto nustatyti, kur yra tikroji bedievystė, o kur tik nekaltas pasišaipymas iš dievų elgesio. Sengraikiams dievas-galiūnas panašus į žmogų. Filosofijoje formavosi kitokia dievo samprata – dievas-absoliutas, dvasinė būtybė, tolygi protui. Šią koncepciją ir pratęsia Aristotelis, laikydamas dievą pasauliniu protu, pirmuoju stūmokliu (formų forma). Antikinėje Graikijoje ir Romoje filosofinės ir religinės koncepcijos plėtojasi lygiagrečiai. Filosofai šalia moralės, psichologijos, literatūrinės ir istoriografijos kritikos apmąsto ir religijos problemas. Romėnų filosofinėje prozoje, iš kurios kūrėjų galime paminėti Ciceroną (106-43 m. pr. Kr.), garsesnį savo kalbomis nei filosofija, ir Seneką (4 m. pr. Kr. – 65). Ciceronas filosofinėje prozoje „Apie dievų prigimtį“ polemizuoja su moksliškai pagrįstesnės atsitiktinumo kaip visatos užuomazgos, šalininkais nurodydamas daugiau žmogaus emocijomis pagrįstus argumentus. Jis nesupranta, kad atsitiktinumai gali būti dėsningi, kad dalelytės, chaotiškai judėdamos, gali kažką sukurti. Jis siūlo iš aukso nulieti alfabeto raides ir jas paleisti chaotiškai kristi. Ar iš to gautume nors vieną prasmingą žodį, nekalbant jau apie veikalą, kurį Ciceronas lygina su pasaulio rėda. Kitu savo argumentu filosofas-retorius pateikia visada po žeme gyvenusių žmonių vaizdą, kuriems staiga parodomas antžeminis pasaulis su laikų kaita ir daiktų įvairove, su jo jūromis ir dangumi: „Jei pamatytų jie, kaip vieni tie šviesuliai pateka ir leidžiasi, ir amžinai juda vis tuo pačiu nepakeičiamu keliu – argi nepatikėtų jie, kad egzistuoja dievai ir kad visa tai yra jų sukurta“. Tačiau dievai čia ne sudievintų žmogiškųjų intrigų kūrėjai, kokie buvo Graikijoje, ne tie, kurie dar labiau sužmoginti helenistinėje ir romėnų prozoje, o protas: „Ar matydami, kaip juda dangus, sukdamasis nepaprastu greičiu ir nuolatos sukeldamas metų laikų kaitą visų dalykų didžiausiai gerovei ir išsaugojimui, galime dvejoti, kad visa tai vyksta proto dėka, ir būtent nepaprasto, dieviško proto?“ Ciceronas neigia gamtos objektų atominę sandarą klausdamas, kodėl tos dalelės, jeigu tokios galingos, nesukuria stalo, kėdės ar pastato, juk tai lengviau sukurti nei gamtą. Tad, kaip daiktai yra žmonių rankų darbas, taip pasaulis su jo reiškiniais gal kiek ne tokių kaip mituose, tačiau vis tik dievų darbas. Senekos filosofinėje prozoje dievų egzistavimo taip pat neatsisakoma. „Laiškuose Liucilijui“ (93) teigiama jog žmogus įprasminęs savo atminimą darbais, ypač meno srityje, pasiekia dievų lygį, gyvenimas būna ne praleistas, o pragyventas, šio žodžio kaip savęs tobulinimo ir kūrimo prasme. Klausi, koks pats ilgiausias gyvenimas. – Gyventi kol pasisemsi išminties. Prie jos priartėjęs žmogus pasiekia ne toliausią tikslą, bet didžiausią. Tuomet jis jau gali drąsiai girtis ir dėkoti dievams, o tarp jų atsidūręs ir sau, gamtai priskirdamas nuopelną, kad jis buvo. Išminčius sako: „Aš drąsiai išeinu ne todėl, kad manau, jog šis kelias veda pas dievus. Aš nusipelniau jų priėmimo, jau esu buvęs tarp jų, aš pasiunčiau ten savo sielą, ir jie man atsiuntė savąją. Grožinė proza, kurios suklestėjimas yra vienas helenizmo ir Romėniškojo antikinės literatūros laikotarpio reiškinių, iš visumos išsiskiria ypatinga mitologijos raiška kūriniuose ir išreiškia jos desakralizaciją. Natūralistinis vaizdavimas viską parodo niekuo nepridengiant, aprašinėjama „proziškoji“ žmonių gyvenimo dalis iš „poetiškosios“, tauriosios dažnai ir pasišaipant. Tarp meilės-jausmo ir meilės-veiksmo riba yra išnykusi, mitai vertinami tik kaip literatūra, poezija, pabrėžiama logikos stoka juose, dievai ir didvyriai neretai yra veikėjai, sukeliantys juoką ar šypsnį. Mitais paremti prietarai, būrimai supratingų autorių laikomi pasipelnymo šaltiniu šarlatanams, būdu iš lengvatikių gauti pelno. Ne visi kūriniai tokie. Graikiškasis romanas, pvz., Longo „Dafnis ir Chloja“, mitologinių įvaizdžių nė kiek nesumenkina, tačiau tai – tik idilė ir įkomponuota ten mitologija atlieka daugiausiai vien estetinę funkciją. Grožinė graikų proza ėmė vystytis kur kas vėliau negu poezija. Pirmieji prozos žanrai buvo pasakėčios, beveik nenaudojančios savo laiko realijų ir mitų siužetų, bei nedideli apsakymai apie dievus ir herojus. II a. pr. Kr. ypač populiarus buvo Aristido Miletiečio apsakymų rinkinys „Mileto pasakojimai“. II a. pr. Kr. pabaigoje ir I a. pr. Kr. pradžioje susiformavo pagrindinis graikų prozos žanras – romanas. Graikų romanas buvo kuriamas antikinio pasaulio smukimo laikotarpiu. Jame akivaizdžiai matyti atitrūkimas nuo mito: čia pagrindiniai veikėjai ne dievai ir didvyriai, vaizduojami ne jų žygdarbiai, o paprastų žmonių, dažnai žemųjų visuomenės sluoksnių, gyvenimas, jų džiaugsmai ir vargai. Kol graikų literatūra rėmėsi mitologija, atidžiau nesidomėta eilinio žmogaus gyvenimu, jo psichologija. Romano žanrą galėjo sukurti tik ideologija, nutraukusi ar pakeitusi ryšių su mitologija pobūdį, sutelkusį dėmesį į žmogų. Užsimezgęs antikinės visuomenės smukimo laikotarpiu, ideologinio pakrikimo ir religinių ieškojimų sąlygomis, graikų romanas atspindėjo tuos savo meto bruožus. Graikų romanų siužetai įvairumu nepasižymi. Daugumos tokių kūrinių pagrindiniai veikėjai – įsimylėjėliai, kurie patiria daug išbandymų, tačiau galiausiai viskas baigiasi laimingai. Kiek išsiskiria graikiškas Longo romanas „Dafnis ir Chloja“ į mūsų laikus atkeliavęs iš pirmųjų mūsų eros amžių, taigi, vėlyvasis. Jo išskirtinumą lemia šiek tiek kitoks siužetas: nėra kelionės, veiksmas vyksta daugiausiai Lesbo saloje, autorius sako viso kūrinio pagrindu esant nuostabų paveikslą. Atiduodamas duoklę žanrui, Longas įterpia ir plėšikus, ir kaimo užpuolimą, ir Dafnio bei Chlojos meilei grasinančią turtinę nelygybę, galima Dafnio paėmimą vergijon ir t.t. Tačiau visa tai baigiasi tik prasidėjus, o tam įtakos turi dievai ir dievybės. Dafnis ir Chloja jaučia harmoningą ryšį su gamtos jėgomis bei dievybėmis ir sulaukia iš jų pagalbos. Nimfos ir net galingasis, gamtos gyvybines jėgas simbolizuojantis Hermio sūnus Panas, pusiau ožys, pusiau žmogus, savo išvaizda paneigiantis ribą tarp gyvūnijos pasaulio ir žmogaus, saugo, padeda ir gelbsti jaunuosius herojus. Tačiau be to, jog dieviškos jėgos pačios tiesiogiai dalyvauja romano veiksme, ten papasakota ir keletas mitų apie Olimpo dievus. Veikėjai, būdami naivūs kaimiečiai, tais pasakojimai tiki, veda savo gyvenimo ir iš mitų žinomų personažų paraleles. Štai vienas tik trumpai paminėtas populiarus Pario teismo mitas Dafnio, kad paprasto piemens kalbai suteikiantis ypatingos galios. Jis nuskynė aukštai ant obels kabojusį obuolį ir tokia nutrūktgalviška jaunuolio rizika smarkiai išgąsdino ir šiek tiek supykdė Chloją. Dafnis dovanoja mylimajai obuolį ir taria: Brangioji mergele, šį obuolį užmezgė gražiosios Horos, gražusis medis išaugino, Saulė subrandino, o Likimas išsaugojo. Tokią dovaną Afroditė gavo už savo grožį, ir aš dovanoju tau šį vaisių kaip pergalės ženklą. Ir jūs abi turite vienokius teisėjus: anas buvo karvių piemuo, o aš – ožkų. Kartais didžiulė įvairių mitų koncentracija būna kad ir viename kuriame nors sakinyje. Štai šventyklėlės stovinčios Dafnio įtėvio vergo Lamono dekoro aprašymas: Pačiame sodo viduryje stovėjo Dioniso šventykla ir aukuras. Šventykloje buvo piešinių, vaizduojančių Dioniso gyvenimą ir žygius: gimdančią Semelę, miegančią Ariadnę, surištą Likurgą, sudraskytą Pentėją. Čia buvo matyti ir indų nugalėjimas, ir tirėnų pavertimas; visur satyrai vynuoges trypia, visur bakchantės ratelį šoka. Nebuvo užmirštas ir Panas: jis sėdi ant uolos dūdele grodamas, o jo dainelė, rodos, lydi ir satyrų trypimą ir bakchančių šokį. Apskritai mitai palyginimams suteikia ypatingo gyvumo, pagaulumo, mito situacija gerai apibūdina dabartinę vieno ar kito veikėjo būseną. Štai raudà Lamono, kurio sodo gėles sunaikino piktavalis Chlojos gerbėjas Lampis, norėdamas užtraukti Dafnio šeimai šeimininko rūstybę ir, kad išsvajotos Dafnio-Chlojos vestuvės neįvyktų. Lamonas bijodamas bausmės aimanuoja: Kaip aš savo sodą šeimininkui parodysiu? Ką jis pagalvos tai išvydęs? Jis mane, senį, pakars kur nors ant pušies kaip Marsiją! O gal ir Dafnį manydanas, jog tai padarė jo ožkos! Čia paminėtas Apolono mitas, kuriame mūzų choro vadovą, kitaroidą dievą muzikinėms varžyboms iškvietęs frygų satyras Marsijas pralaimėjęs ir už bausmę pakabintas ant pušies bei jam gyvam nudirta oda. Ir glausta, ir vaizdu... Mitų personažai „Dafnyje ir Chlojoje“ ne vien minimi šnekamojoje veikėjų kalboje, neretai artimoje oratorinei, bet ir papasakojami ištisi mitai, dievybės pasirodo sapnuose, epizodinių veikėjų pasakojimuose, liudijimuose. Vienas tokių liudijimų – senelio Fileto pasakojimas Dafniui ir Chlojai. Filetas pasakoja savo sode išvydęs Afroditės sūnų Erotą ir jo atsiųstas pas mylimuosius viską kaip buvo apsakyti, nukreipti tinkama linkme jų meilę. Filetas, taip pat buvęs piemuo, pasakoja: Aš, mano vaikai, esu Filetas, dažnai šių nimfų garbei dainavau, daug kartų Pano garbei grojau, didelę raguočių kaimenę ganiau vien tik dainų gaidomis. Šiandieną apie vidursienį įžengdamas į tą sodą, pastebėjau po granatmedžiais ir mirtomis berniuką, rankoje laikantį granatų ir mirtų uogų, baltą lyg pienas ir geltonplaukį lyg liepsna, žvilgantį, tarsi būtų ką tiktai išsimaudęs. Tada berniukas, labai skardžiai nusijuokęs, prakalbėjo : “ Nesu aš berniukas, ir nors tau atrodau toks esąs, iš tikrųjų esu senesnis už Kroną ir už bet kokį laiką. Dabar aš globoju lyg piemuo Dafnį ir Chloję .“ Tada pamačiau už jo pečių ir sparnus, ir mažą lanką su strėlėmis tarp sparnų ir pečių, bet greitai nebemačiau nei tų daiktų, nei jo paties. Pasakysiu, vaikai, jog jūs esate paskirti Erotui, ir rūpinasi jumis Erotas. Panašių pasakojimų, liudijimų romane yra keletas. Kartai prieš pasakojant mitą Longas rašo, kad vienas ar kitas veikėjas pasakosiąs pasaką, išgirstą dainą, tad dažnas originalaus ar pakeisto mito vertinimas kaip pasakos perša išvadą, jog tikėjimas tokiais mitais nėra svarbus, svarbiausia yra pavyzdys, situacija, liaudies bandymas paaiškinti, iš ko atsirado vieni ar kiti daiktai bei reiškiniai. Pateiktos kelios sakmės apie muzikinių instrumentų, pvz., siringės, atsiradimą, fizikinio reiškinio aido (Echo) aiškinimas ir t.t. Tiesiogiai romane veikiančios dievybės yra nimfos ir Panas. Nimfos dažnai pasirodo sapnuose, o Panas išgelbėja Chloją iš kaimą nusiaubti atvykusio, dėl tariamo garbingų giminių sūnų pažeminimo keršijančių Mileto miestiečių sutelkto laivyno rankų sukeldamas panišką baimę. Daug Olimpe gyvenančių dievų, tiksliau jų meilės istorijų, paminima parazito sofistiškų argumentų pilnoje Gnatono kalboje, skirtoje įtikinti šeimininko sūnų Astilą atiduoti Dafnį sau už vergą ir žemų jo aistrų objektą: Jei pamilau piemenį, tai pasielgiau taip kaip ir dievai. Anchisas ganė karves, bet juk Afroditė jį mylavo! Ožkas ganė Branchas, o jį pamilo Apolonas! Piemuo buvo Ganimedas, bet juk jį pagrobė dangaus ir žemės valdovas! Kaip jau minėta visas šio bukolinio romano mitologinis pasaulis sukasi apie pagrindinę ašį – meilę. Parinkti tam tinkami mitai ir sakmės, situacijos ir kt. Nors herojai patiria daug išbandymų, išlieja nemažai ilgesio, išsiskyrimo, apmaudo, nevilties ašarų, tačiau su meilę ir džiaugsmą kuruojančių dievų pagalba viskas baigiasi labai laimingai, jaunuoliai sužino apie aukštą kilmę, nusipelnę vergai gauna laisvę ir turto, su visais priešais susitaikoma, iškeliama tradicinė vestuvių puota. Longo „Dafnis ir Chloja“ bando atskleisti meilės jausmo užuomazgos psichologiją, kam labai padeda mitai. Pasaulis yra gražus, jei žmogus nėra godus turto, jei jis geros širdies, jei myli gyvulius ir žmones, augalus ir šaltinius kaip savo brolius suvokia, t.y. vykdo dievų valią savo gyvenimo kelyje, supranta, kad ne gamtos jėgos turi jam tarnauti, o jis privalo laikytis amžinųjų pasaulio dėsnių. Daugelį pagrindinių graikų romano savybių perėmė romėnų rašytojas Petronijus savo veikale „Satyrikonas“. Petronijus gyveno, matyt, pirmaisiais mūsų eros dešimtmečiais ir yra tas pats žmogus, aristokratas, minimas Tacito „Analuose“. Apie veikalą sunku kalbėti piemiausiai dėl to, kad išliko tik fragmentai: vienų nuomone trečioji, kitų – tik dešimtoji romano dalis. Satyrikonas turi graikų romanų bruožų: veikėjai bastosi po įvairias vietas, vaizduojama audra, laivo sudužimas, yra kerėjimų, pranašingų sapnų, priesaikų, grasinimų, bandymų užmušti ir pan. Bet čia viskas apversta aukštyn kojomis. Graikų romanų veikėjai – nepaprastai dori ir skaistūs, didvyriškai saugojantys savo meilę žmonės. Petronijaus romano herojai – du ištvirkę valkatos, kuriems nieko nėra šventa. Enklopijus, kurio vardu vyksta pasakojimas, - degradavęs aristokratas: plėšikas, žmogžudys, šventvagis, suvedžiotojas. Taigi Petronijaus „Satyrikonas“ skamba tarsi graikų romano parodija. Romane į prozos pasakojimą įterpta daug eilėraščių galbūt siekiant parodijuoti Menipo stilių. Kažin ar literatūrinė parodija buvo Petronijaus tikslas, tik aišku viena: talentingo rašytojo rankose parodija tapo negailestinga visuomenės kritikos priemone. Per savo herojus Petronijus parodė ir tą pirmųjų mūsų eros amžių visuomenei būdingą religinį skepticizmą. Petronijaus romane net Priapo šventyklos tarnautoja Kvartila sako: „Mūsų apylinkė pilnut pilnutėlė dievų globėjų, todėl dievą čia lengviau sutikti nei žmogų“ (17 sk.). Enklopijas, užmušęs šventąją žąsį ir išgirdęs šventikės priekaištus dėl tokio „nusiklatimo“, meta jai du auksinus ir sako: „Už juos galite nusipirkti ir dievų ir žąsų“. Atleistinis Ganimedas puotos įkarštyje aimanuoja dėl religijos smukimo visuomenėje. Jis sako, kad „Jupiteris dabar ir sudilusio skatiko nevbevertas“ ir kad dievai „dievai nuo kojų nupuolė dėl mūsų netikėjimo“. Apie sumenkusią visuomenės dorovę kalba ir mokytojas Eumolpas, pats geras ištvirkėlis. Tad Petronijaus veikėjai niekuo nebetiki, jie negerbia nei savęs, nei žmonių, jie neturi gyvenimo tikslo. Jie įsitikinę, kad gyventi reikia tik dėl malonumų, vadovaujantis primytiviai suprastu epikūrišku šūkiu: gaudyk akimirkas (carpe diem). Iš „Satyrikono“ skaitytojas gali sužinoti ir autoriaus pažiūras į literatūrą bei mitologijos apraiškas joje. Petronijus joukiasi iš poetų archaistų, kurie orintuojasi į klasikinį herojinį epą, panaudoja mitologinius siužetus ir rašo nutolusius nuo gyvenimo kūrinius. Kaip tik toks romane vaizduojamas netalentingas poetas retorius Eumolpas. Jis skaito savo poemas „Iliono sugriovimas“ ir „Apie pilietinį karą“. Pirmoji poema yra yra pompastiška retorinė deklamacija apie tai, kaip graikai sudegino Troją, tai – meistriškai perkurta antroji Vergilijaus „Eneidos“ knyga. Matyt šia poema Petronijus išjuokė ir Nerono eiliakalystę. Neronas rašė poemas mitologiniais siužetais, tarp jų ir poemą apie Trojos sudeginimą. Į romaną įspraustoje poemoje „Apie pilietinį karą“ Petronijus išjuokia poetus, mėginančius savo meto gyvenimo siužetus plėtoti heroinio epo stiliumi, pasitelkus dar ir mitologiją. Eumolpo poemoje „Apie pilietinį karą“ vaizduojama Cezario kova su Pompėjumi. Šios kovos priežastimi poetas laiko Plutono pyktį ant romėnų, kurie, kasdami rūdynus, prisirausė vos ne iki pačios požemio karalystės. Kad sunaikintų romėnų jėgą, Plutonas supiudo Cezarį su Pompėjumi. Dievai, kaip ir dera pagal herojinio epo tradiciją suskyla į dvi stovyklas: Venera, Minerva ir Marsas padeda Cezariui, o Diana, Apolonas ir Merkurijus – Pompėjui. Nesantaikos deivė Diskordija kursto kovojančių neapykantą, o jos portretas – tradiciškai nupieštas mitologinis paveikslas, simbolizuojantis blogį ir nesantaiką. Petronijus juokėsi iš savo meto archaistinės pakraipos poetų ir todėl Eumolpą, deklamuojantį savo eiles mitologinėmis temomis, klausytojai apmėto akmenimis. Kartais manoma, kad Petronijus savo romane parodijuoja graikų romaną. Graikų romanai buvo nutolę nuo gyvenimo. Juose paprastai būdavo vaizduojami nepaprastai gražūs meilužiai, skaistūs žmonės, jų išsiskyrimas, vienas kito ieškojimas, nuotykiai, kokio nors juos persekiojančio dievo siunčiamos nelaimės ar tiesiog likimo smūgiai, kovos su varžovais ir pagaliau įsimylėjusiųjų susitikimas. Visi šie elementai yra ir Petronijaus romane, tačiau jie pateikti parodijuojamu stiliumi. Meilužiai čia ištvirkę, vieną iš jų „persekioja“ dievas Priapas, tačiau čia tas dievas – ištvirkavimo globėjas. Graikų romanuose kovos tarp varžovų vaizduojamos visiškai rimtai, su pagarba kovotojams, o Petronijaus romane tokios kovos parodytos komiškai. Išlikusiose knygose vaizduojami įvairių socialinių grupių žmonės: aristokratai, vertelgos-atleistiniai, valkatos, vergai, tačiau, nesant viso romano nėra pilno šių veikėjų vaizdo. Tik vienas romano paveikslas išliko pavaizduotas ištisai – tai atleistinio Trimalchiono paveikslas. Iš jo požiūrio į daugelį dalykų, tarp jų ir į dievus, mitologiją, daug kas paaiškėja. Mitologija tėra graži, tauri literatūra, pasakaitės, visiškai neatitinkančios romano veiksmo laiko realijų ir net daugelio žemesnio rato žmonių visiškai nesuprastos, nebeskaitomos. Dabar sudėtingos mitologijos vietą užima primityvūs prietarai, savi ir svetimi būrimai ir orgijos, kurias, bandoma mitais įrodyti, keldavę net dievai. Petronijus parodo, kaip Trimalchionas per puotą stengiasi priblokšti savo svečius patalpų puošnumu, nepaprastų valgių gausumu, kaip jis giriasi turįs dvi bibliotekas: vieną graikų kalba, kitą – lotynų, puikiausiu graikų literatūros mokėjimu ir, kaip, norėdamas tai įrodyti, pasakoja epizodus iš mito apie Trojos karą absurdiškai juos painiodamas: Diomedas ir Ganimedas buvo du broliai. Jų sesuo buvo Helena. Agamemnonas ją pagrobė ir Dianai stirną paaukojo. Taip dabar kalba mums Homeras, kaip kovoja tarp savęs trojiečiai ir parentiečiai. Žinoma, Agamemnonas nugalėjo ir savo dukterį Ifigeniją išleido už Achilo. Nuo to Ajantas pamišo. (59 sk.) Romano dalis Trimalchiono puota - visa tai, kas ten vyko, ryškiausias mitologijos smukimo tiek kaip religijos, tiek kaip taurinančių pavyzdžių įrodymas. Štai Trimalchionas savo apgailėtiną gyvenimą įamžinęs freska ant sienos panašiai kaip yra vaizduojami senovės didvyrių žygiai. Vaizdą matome Enklopijaus akimis: Aš, atgavęs kvapą, atidžiai apžiūrėjau visą sieną. Ant jos buvo išpiešta vergų prekyvietė, kur kiekvienam vergui po kaklu buvo parišta lentelė su jo vardu: patsai Trimalchionas čia buvo pavaizduotas kaip ilgaplaukis vergas su Merkurijaus lazda rankoje. Minervos vedamas, jis įžengė į Romą. Toliau buvo nupiešta, kaip jis išmoko skaičiuoti ir kaip vėliau pasidarė iždininku. Pačiame portiko gale Merkurijus, paėmęs už smakro Trimalchioną, kėlė jį į aukštą tribūną. Šalia stovėjo Fortūna su gausybės rankoje ir trys parkos, verpiančios auksinius siūlus. Be to, viename kampe pamačiau didelę spintą: joje buvo niša su sidabriniais larais, marmurine Veneros statula ir nemaža auksinė dėžutė, kurioje, kaip man pasakė, saugojama pirmoji Trimalchiono barzda. Tad, nors šiaip žmogaus menkumą suprantantis, tačiau vis tiek didybės manija sergantis, Trimalchionas tapatina save su herojais. Daug byloja ir romano vieta, kur Enklopijui pasidomėjus, „kokie vaizdai puošia namo vidų“, gaunamas atsakymas: „-„Iliada“, „Odisėja“ ir Lenato surengtos gladiatorių žaidynės.“ Tokių tolimų, tarpusavyje nesusijusių dalykų sugretinimas Trimalchiono būsto puošyboje rodo, kad Romos idealoginis pamatas – graikų mitologija – labai apgriuvęs. Tiesiog absurdiškai skamba ir mitų personažų vaizdavimas ant puotoje pateikiamų valgių: „Tada mes pamatėme kitą padėklą, ant kurio buvo paukštiena, kiaulių speniai, o viduryje - kiškis su pritaisytais sparnais, vaizduojantis Pegasą“. Situacija taikliai apibūdinama nederliumi ir moralės smukimu besiskundžiančio puotos dalyvio atleistinio Ganimedo: Juk dabar jau niekas dangaus nelaiko dangumi, niekas nepasninkauja, Jupiterio negerbia nė per plauką, - visi, akis užmerkę, tik savo pinigus skaičiuoja. Kitados kilmingos moterys lipdavo į Kapitolijų basos, palaidais plaukais, tyra širdimi ir prašydavo Jupiterį lietaus. Tuojau imdavo lietus pilti kaip iš kibiro: arba iškart, arba niekados, ir visi juokdavosi, šlapi kaip pelės. O dabar dievų kojos supančiotos, nes mes jau netikime. Laukai nedirbami... Ganimedo žosmę nutraukia skudurininkas Echionas: „-Ko šiandien nėra, bus rytoj, - toks gyvenimas“. Toks žmogaus požiūris į save kaip į likimo, atsitiktinumų ir kitų neapibrėžtų jėgų žaislą išplaukia iš mitologijos reikšmės sumenkimo, Romos imperijos santvarkos ir daugybės kitų veiksnių. Dažnas ir nieko nestebinantis „Satyrikone“ yra vulgarizmas, kartais liečiantis ir dievus. Suprantama, kad puotauja ne tikrasis visuomenės elitas, dvasios aristokratai, o tikri dvasiniai elgetos, galintys didžiuotis nebent nesąžinigai įgytu turtu, tad ir jų pokštai atitinkami: „Jei kas iš jūsų nori atlikti savo reikalą [išleisti dujas], tenesigėdina. Juk niekas iš mūsų negimė be skylės. Man atrodo, kad didžiausia kankynė yra susiturėti. Tik šito vieno dalyko negali nė Jupiteris uždrausti“. Kitas vulgarokas juokas romane – Enklopijaus atpažinimas iš padargo Licho laive panašiai kaip Odisėjas Homero poemoje savo auklės buvo atpažintas iš vaikystėje, mrdžiojant šerną, padaryto rando kojoje. Tokia situacija aiškiai pašiepia mitą, kaip ir pati Enklopijaus kalba: Ar gali kas nors stebėtis, kad Ulikso auklė po dvidešimties metų iš rando atpažino savo poną, kada šiam gudruoliui – nors aš buvau persirengęs ir pakeitęs veido bruožus – užteko vienintelio požymio iškart bėgliui atpažinti! Romano pabaiga neišliko ir nutrūksta vietoje, kurioje groteskiniame palikimo medžiotojų mieste Krotone turtingu seniu, besirengiančiu palikti turtą, apsimetęs poetas Eumolpas, nurodo, kad norėsiantys gauti palikimą turės suvalgyti jo kūną ir pateikia vaizdingų pavyzdžių. Neaišku, ar Petronijus tokiam supuvusiam ir joudam pasauliui siūlo kokią nors išeitį, tačiau nuosekli satyrinė linija ir opozicinė veikalo dvasia matyti ir iš fragmentų. Visuotinio II m. e. a. romėnų literatūros sumenkėjimo fone vis dėlto išskirtinas įdomiausias šio amžiaus rašytojas Apulėjus (124-180 m.). Apulėjus buvo tipiškas savo amžiaus sūnus. Tuomet be jokių išlygų buvo priimamas absoliučiai nekritiškas įvairiausių tautų grubiausių prietarų mišinys, kuris dar buvo papildomas dievobaiminga apgaule bei tiesiogine šarlatanyste; laikas, kai pirmaeilį vaidmenį vaidino stebuklai, ekstazės, regėjimai, vaiduokliai, spėliojimai apie ateitį, alchemija, kabala ir kitos mistinės nesąmonės. Šios kultūrų samplaikos daigų jau regime „Satyrikone“. Apulėjus tiki į romėnų ir rytiečių dievus, tiki į demonus, dievų ir žmonių tarpininkus, šiam klausimui skiria savo traktatą „Apie Sokrato dievą“. Rašytojo šlovę Apulėjus išsikovojo biografinių detalių turinčiu romanu „Metamorfozės“ („Pavirtimai“). Vėliau šis romanas dėl didelio skaitytojų pamėgimo buvo pavadintas „Aukso asilu“. „Aukso“ reiškė nuostabus, nepakartojamas asilas. Apulėjaus kūrinių pamatas yra liaudies tikėjimas stebuklingu vienų būtybių pavirtimo kitomis, būdingas ir olimpinei mitologijai. Metamorfozių tradicija eina per visą antikinę literatūrą, pradedant Homeru. Nors Apulėjus pasinaudojo jau esamu siužetu, tačiau, pridėdamas pabaigą ir įterpdamas daug naujų novelių, sukūrė originalų kūrinį, romaną, iš pirmo žvilgsnio erotinį-avantiuristinį, bet iš esmės, žiūrint idėjinės koncepcijos, - mistinį-pamokomajį romaną. Neskaitant įterptųjų novelių, romanas papildytas didele nuostabia pasaka apie Kupidoną ir Psichę. Ši novelė turi folkloro bruožų, ir yra pasakos apie nematomą jaunikį variantas graikų-romėnų mitologijos pagrindu. Pasaka kartu yra ir sakmė, nes paaiškina Aistros atsiradimą žmonių bendravimo, meilės sferoje. Pasakoje vaizduojamas Kupidonas, pamilęs mirtingą mergaitę, neapsakomai gražią karalaitę Psichę. Dievo Apolono įsakymu, mergaitė nuvedama į kalno viršūnę ir paliekama viena. Vėjas Zefyras lengvu dvelktelėjimu nunešė ją nuo skardžio į stebuklingą slėnį, į Amūro rūmus. Meilę sukeliantis dievas tapo jos vyru, bet niekad jai nepasirodydavo dieną, o tik naktį. Jis prisaikdino Psichę, kad ji nesistengtų sužinoti, kas jis esąs. Tačiau, pakurstyta pavydulingų seserų, Psichė netesėjo savo žodžio ir buvo nubausta. Jai teko daug vargo, kančių, kol pelnė atleidimą ir tapo nemirtinga deive, visų dievų pripažinta Kupidono žmona. Pasakoje juntamas kritškas požiūris į svarbiausius Olimpo dievus: Dzeusas vaizduojamas kaip geraširdis seniokas, karštas moteriško grožio gerbėjas. Jis žada Amūrui sutvarkysiąs jo santuoką su Psiche ir priduria: O atsilygindamas už šitą geradarystę, tu turėsi man parūpinti mergaitę, kuri yra dabar žemėje gražiausia. (VI, 22) Venera šioje pasakoje irgi ne ta trykštanti grožiu, harmoninga deivė, kokią ją vaizdavo grynosios klasikos laikotarpiu, o pikta, pavydi, senstanti, trokštanti pražudyti netinkančią jai marčią Psichę. Cerera ir Merkurijus paskoje pavaizduoti kaip bailūs dangaus gyventojai, kurie bijo Veneros pykčio ir vykdo visus jos įsakymus, nors bando užtarti Kupidoną ir jo mylimąją. Pasaka dėl to ir gera, kad joje dievai kaip žmonės, kad visas Olimpas žemiškas; gera ir dėl to, kad teigia meilę, gebančią kentėti ir atlikti žygdarbius dėl mylimos būtybės. Apulėjus, rašytojas moralistas, ypač pagarbus mistiniam egiptiečių deivų Izidės ir Ozyrio kultui. Šiems svetimiems dievams priskirta daug olimpo dievų savybių, daug kur jie yra tapatinami su olimpiečiais. Pavyzdžiui, Ozyrio Romoje atributai tirsas, gebenių vainikas rodo tenykščius žmones jį siejus su Dionisu. Apulėjus vis dėl to kai kuriuose tikėjimuose įžvelgia šarlatanizmą. Jis sarkastiškai išjuokia sirų deivės Kibelės žynius, parodo, kaip jie apgaudinėja liaudį, išviliodami iš tikinčiųjų pinigus už „pranašavimus“, kaip ištvirkauja, vagia. Kibelės žiniai buvo sugalvoję vieną vienintelę daugiaprasmę pranašystę: „Dėl to žemelę plėšia jaučiai pajungti,/Kad ateitį siubuotų puikūs mums javai“, ir ją visiems be išimties skelbė, tik, priklausomai nuo situacijos, vis kitaip aiškindavo. Apulėjus smerkia ir tuo metu besiformuojančią ir pagreitį įgaunančią naują vieno dievo religiją - krikščionybę. Toks požiūris buvo būdingas Romos aukštuomenei, nes ši religija skelbusi ir kritikavusi priešingą jų gyvenimo būdui moralę, anot jų, grasino valstybei. Dėl to krikščionims buvo priskiriamas veidmainingumas, prisidengiant aukšta morale, pasileidimas ir girtavimas. Pagrindinis romano veikėjas Lucijus dėl atsidavimo malonumams ir per didelio smalsumo vėliau virtęs asilu ir asilo kailyje išgyvenes beveik metus, yra išsilavinęs, gerą skonį turintis jaunuolis su reikalais atvykęs į nuo seno burtais garsėjusią Tesalijos sritį. Čia jis apsistoja pas Miloną, kurio žmona esanti ragana, susitinka motinos pieno seserį Bireną, kuri įspėja apie Tesalijos ir Milono namų magijos pavojus. Lucijaus gerą skonį įrodo deivės Dianos statulos aprašymas, kurią jis pamato Birenos namuose. Ši Olimpo deivė epizode iškyla su derama pagarba, yra aliuzija į mitą apie Artemidės/Dianos valia elniu paverstą jaunikaitį Akteoną, sudraskytą savo paties šunų, nes pamatė deivę-mergelę nuogą ir pasislėpęs jos grožiu gėrėjosi. Tačiau čia šalia deivės, gal net labiau už deivę, giriamas skulptorius ir tobula technika, leidusi taip realistiškai, tarsi gyvus pavaizduoti mitinius personažus. Lucijus sako: Pačiame salės viduryje stovi Diana iš Paro salos marmuro. Tai nuostabus meno kūrinys! Vėjo plaikstomais drabužiais deivė tarsi išbėga prieš įeinančiuosius ir savo dieviška didybe įkvepia pagarbą. Iš abiejų pusių deivę supa šunys, iš to paties akmens nukalti. Bet geriausiai savo meistriškumą menininkas parodė, kad šunys, iškėlę krūtines, remiasi tik užpakalinėmis kojomis, o pirmutinės bėga. Menininko pagyrimas čia žinoma yra aukščiau deivės. Kitas vieną svarbiausių Olimpo deivių minintis epizodas yra Milono tarnaitės, su kuria Lucijus susidraugavo, lyginimas su veikėjo sąmonėje iš literatūros ir vaizduojamojo meno sąmonėje susidarytu stipriai erotizuotu Veneros atvaizdu: Išsirengusi nuogai ir pasileidusi plaukus, ji pasidarė tokia patraukli meilės džiaugsmams kaip pati Venera, žengianti per jūros bangas, ir uždėjusi savo rausvą delniuką ant glotniai nuskustos vietelės – veikiau kad vykusiai pritamsintų ją, o ne iš gėdos paslėptų Didelę dalį romano kompozicijoje užima plėšikų trobelėje juos globojančios senės papasakota pasaka apie Kupidoną ir Psichę. Pasaka įdomi, nes pagal mitologiją ir tautosaką kuriamos naujos situacijos. Olimpo deivė Venera čia iškyla kaip kerštinga anyta. Ji persekioja būsimą marčią, užduoda keturias užduotis, kurias atlikti mergaitei padeda kalbantys gyvūnai, o kokiu būdu leistis į Hadą, kaip išvengti Veneros ten surengtų spąstų, pataria ant uolos stovintis bokštas. Į Hadą pagal mitologinę graikų tradiciją leisdavosi herojai Heraklis, Tesėjas, Odisėjas ir autoriaus įdėja ten pasiųsti nėščią gražuolę tikrai originali. Galiausiai viskas pasibaigia laimingai Olimpe. Humoras ir ironija nuskamba kai Dzeusas skelbia dievų susirinkimą, kuriame žada įteisinti Kupidono ir Psichės santuoką, už nedalyvavimą grasina pinigine bauda, o į dievus kreipiasi: „Dievai, įtraukti į mūzų sąrašus!“. Romėnams tai turėjo atrodyti juokinga, nes priminė kreipimąsi į senatorius: patres conscripti (įtrauktieji į senatorių sąrašus). Kitos novelės siužetas, su aliuzija į mitą pasakoja graudžią istoriją apie karštą ir ištikimą Charitės ir Tlepolemo meilę. Charitės buvęs gerbėjas, apsimetęs šeimos draugu medžioklėje pribaigia šerno sužeistą Tleptolemą ir tikisi jį nugalėjęs bei iškovojęs jo žmoną ir guolį. Tačiau Charitė, dėdamasi, jog susitaikė su likimu, arkeršija žudikui jį apakindama, o pati ant vyro kapo nusižudo. Charitė, lyg nujausdama ką negero, kaip Venera Adoniui draudė medžioti šernus, taip ir ji „neleisdavo savo vyrui medžioti žvėrių, ginkluotų iltimis arba nagais“. Paklausęs ne jos, o tariamo draugo, jis žūsta ir kaip tragedijose nusineša su savimi ne vieną gyvybę. Romos teatras, kuris taip pat minimas romane, gilaus idėjinio ar bent auklėjamojo turinio pirmaisiais mūsų eros amžiais nebeturėjo, nors buvo ir paremtas mitais. Jo spektakliai vykdavo kaip įžangos į gladiatorių kautynes, kitokias scenoje rodomas žmogaus orumą žeminančias ar jį žudančias scenas, belaisvių ir nusikaltėlių viešas egzekucijas atiduodant žvėrims sudraskyti ir t.t. Tokiame įžanginiame romėnų pantomimos-baleto spektaklyje, kurį Lucijus stebi žeminančiam pasirodymui paruošto asilo akimis, rodomas Pario teismo mitas. Tame spektaklyje, kur šoka trys gražiausios deivės ir jų žaviosios nimfos su amorais, o gražuolis Paris nedvejodamas atiduoda obuolį Venerai, kuri pažadėjo jam pačią gražiausią moterį, buvo daug erotikos, jis tik linksmino, bet neauklėjo. Tačiau rašytojas emocingai savo veikėjo lūpomis išsako pagrindinę daugelio blogybių priežastį, teisindamas savo epochos žmones teiginiu, jog net Olimpo dievų tarpe gyvavo papirkinėjimas, savanaudiškumas, jis tarsi pateikia tam tikrą moralą: Tai ko gi stebitės, jūs, tuščios galvos, jūs teismų gudruoliai, jūs, vanagai, togomis apsivilkę, jei dabar visi teisėjai prekiauja savo sprendimais, kai dar visų daiktų pradžioj į bylą, kilusią tarp dievų ir žmonių, įsipynė prielankumas, ir aukščiausio Jupiterio nutarimu parinktasis teisėjas iš kaimo, avių piemuo, už pažadėtus meilės malonumus atsisakė teisingo sprendimo, tuo pražudydamas net visą savo giminę? Ilgas oratoriams būdingas retorinis klausimas tiek teisina, tiek ir smerkia neteisybę. Svarbiausia, kad neteisybė čia priskirta ir dievams. Kitas šio romano epizodas, teikiąs daug informacijos apie dievus antikinėje prozoje, yra Olimpo ir svetimų kraštų kultų sąjunga. Kaip jau minėta, Ozyris turi Dioniso atributų, Hermis-Merkurijus tapatinamas su Anubiu, nes abu susiję su požemio karalyste ir dalyvauja mirusių teisme, kuris įvairių religijų yra visaip įsivaizduojamas, pvz., Egipto dievas Anubis sveria mirusiojo širdį. Centre egiptietės deivės Izidės kultas, išgelbėjęs Lucijų iš asilo pavidalo ir, šalia patirtų Aukso asilo nuotykių, apvalęs jo dvasią. Greičiausiai apie šį kultą kalbama be humoro, nuoširdžiai, nes Apulėjus be kitų visuomeninių, duoną jam pelnančių pareigų: advokatavimo, kalbų rašymo, pats buvo šių misterijų žinys. Su kokiomis Olimpinio panteono ir kitomis deivėmis yra sutapatinama Izidė, kokie atributai ir veiklos sritys jai priskiriamos, regime iš Izidės-mėnulio apsireiškimo asilui: Mane, vieną dievybę, visas pasaulis garbina daugeriopu pavidalu, įvairiomis apeigomis, visokiausiais vardais. Antai frygai, seniausieji iš visų žmonių, vadina mane Pesinunto dievų motina; senieji savo krašto šeimininkai atėniečiai – Kekropo Minerva; jūrų skalaujami kipriečiai – Pafo Venera; šauliai kretiečiai – Diktina; trikalbiai siciliečiai – Stikso Prozepina; eleusiečiai – senaja deive Cerera. Vieni vadina mane Junona, kiti – Belona, treti – Hekate, dar kiti ramnuntiete, o etiopai, kuriuos užtekanti saulė apšviečia pirmaisiais savo spinduliais, arijai ir pasižymėję savo senuoju mokslu egiptiečiai, garbindami mane kaip dera, vadina mane tikruoju vardu – karaliene Izide. Tokia tad kultūrų sąjunga gyvavo paskutiniais Romos imperijos amžiais, kuomet antika ima neigti pati save. Apulėjui artimesnė Afrikos žemyno deivė turbūt dėl to, kad jo paties šaknys šiaurinėje šio žemyno dalyje. Tačiau Romos imperijoje buvo ir kitų tautybių žmonių ir šio kulto pasekėjų. Apulėjaus romanas stebina savo stiliaus įnoringumu. Čia ir realistinis gyvenimo vaizdavimas, nežymus graikų romanų parodijavimas, ir veržlus fantazijos polėkis, tradicinių dievų pajuokimas ir Rytų kultų misticizmas, griežta religinė moralė ir švelnus gyvenimo malonumus mėgstančio žmogaus juokas. Vienas mitologiją plačiai naudojantis helėnisitinis autorius yra Lukianas, gimęs 120 m. e. metais ir mitų skeptišką vertinimą išsakęs ne viename kurinyje. Jo darbai – tai dažniausiai dialogo formą turintys prozos vaizdeliai. Tuose dialoguose galime rasti beveik visus pagrindinius antikos mitus. Lukiano kūrybos rinktinė „Dievai, heteros, pranašai“ nesunkiai leidžia suprasti, kas helėnams ir romėnams yra tapęs Olimpas ir jo panteonas. Lukianas mėgsta šaipytis iš dievų, piešti jų linksmą pasaulį, panašų į žmonių kasdieninį gyvenimą. Dievai renkasi Olimpe, jų priešaky visada pagyrūnas, pasipūtęs Dzeusas, greta jo – pavydulinga Hera, darbais apverstas Hermis, be to, Apolonas savo pranašavimais traukia iš žmonių pinigus, įtartino elgesio Afroditė ir jos išdykėlis sūnus Erotas, visada paišinas kalvis Hefaistas, kuris apgauna karo dievą Arėją, ir daugybė kitų mažesnių dievybių. Jos kartu geria, tariasi, mušasi ir taikosi. Sukinėjasi tarp jų ir pašaipos dievukas Momas. Šiai linksmai Lukiano satyrai takus buvo pramynusi komedija. Mat Graikijoje anuomet nebuvo teologijos, draudžiančios ar varžančios laisvesnį fantazijos polėkį. Tereikia paskaityti „Dievų pašnekesius“ ir matome, kaip dažnai dialogas artimas graikų komedijos agonui, dažni barniai, intrigantų bendrininkų pašnekesiai. Mitologijos vietą Lukiano kūryboje ryškiausiai nustatome iš kūrinių „Charonas arba pasaulio stebėtojai“, „Dievų pašnekesiai“ ir kt. Charonas, - keltininkas į mirusiųjų pasaulį, - Lukiano dialoge gauna vadovu po žemę Hermį, kuris jį apie viską informuoja, Charonas žiūri į viską iš savo matymo taško, pabrėžia žemės gyvenimo, žmonių siekimų menkumą, garbės ir turto nevertingumą, nes mirtingieji visi be išimties turės atsidurti požemio karalystėje, užgyventas turtas gali greit pereiti paveldėtojų ar net priešų rankosna, šlovė greit užmirštama, gyvenimo teikiamos gėrybės, nėra pastovios, vieną dieną karalius, kitą – belaisvis arba lavonas... Čia veikia vienas Olimpo dievas amžinai laiko neturintis Hermis ir požemio karalystės „irkluotojas“ Charonas. Kūrinio centre ne dievai, bet žmonės, jų ydos, nesupratingumas. Charono nesiorientavimas žemės gyvenime, jo nesupratimas Hermiui leidžia detaliai apibūdinti žmones, jis aiškina Charonui čionykščią tvarką. Požiūris į mitą kaip į atgyvenusią pasaulėžiūrą, kaip literatūrinę išmonę (Homero) išreikštas daugelyje vietų, bet eilutės, kuriose vagių, gimnastų, pirklių, paskutinės sielų kelionės ir Dzeuso pasiuntinystės dievas su šio pasaulio svečiu ir turistu Charonu užkelia tris kalnus vienas ant kito, kad galėtų apžvelgti pasaulį, yra vaizdžiausios: Hermis. Suprantamas daiktas, bet tu Charonai, esi prastuolis, be poetiškos vaizduotės: taurusis Homeras dviem eilutėm iš karto pdarė prieinamą mums dangų, taip lengvai sukrovęs kalnus. Ir stebiuosi, kad tau tas darbas atrodo toks baisus, o juk aiškiai žinai, jog vienas Atlantas laiko dangaus skliautą ir mus visus. Gal tu girdėjai apie mano brolį Heraklį, kaip jis kartą stojo į atlanto vietą, užsivertė ant pečių naštą, davęs šiam kiek pailsėti. Charonas. Viską girdėjau, bet ar tai teisybė, tik tu, Hermi, ir poetai tegali žinoti. Hermis. Teisybių teisybė, Charonai. Kamgi išminčiai būtų melavę? Todėl pirmiausia išverskime Osą, kaip mums nurodo epas ir statytojas Homeras: Bandė užkelt ant Olimpo jie Osą, ant Osos norėję Kalną Pelijo, apaugusį giriom, užnešti... Vėl panaši vieta, kur Hermis iš aukštai silpnai matančiam valtininkui Homero poemos žodžiais suteikia antgamtinį regėjimą: Hermis. Tamsą nuo tavo akių nuvariau, kuri buvo užpylus. Aiškiai galėsi pažinti ir dievą ir vyrą trumpamžį. Na, ką? Jau matai? Charonas. Puikiausiai! Garsusis Linkėjas buvo tikrai žabalas, palyginus su manim! Be to, pamokyk mane ir atsakyk į klausimus. Tuo tarpu, jeigu nori, tave pagal Homerą klausinėsiu, kad žinotum, jog ir aš jo eiles puikiai moku. Taigi Homeras cituojamas duagelyje vietų, o pats yra nuvainikuotas, nes Charonas, pasirodo, išmokęs garsiojo dainiaus eilių, kai mirusio Homero šešėlis kėlėsi per Stiksą ir nuo valties supavimosi vilnyse, susirgo jūros liga bei vėmė tarp eilių deklamavimo. Tik nereikia manyti, kad vulgarizmas Lukiano kūryboje naujas reiškinys antikinėje literatūroje, užtenka prisiminti graikų ir naująją komediją, o vulgarizmo, net gerokai stipresnio, ten bei helenistinėje ir vėlesnėje literatūrinėje antikos prozoje, ypač romane, randame apsčiai. Kitas svarbus momentas – Delfų orakulo – amžiais buvusios graikams šventa vieta, Apolono pranašautojo šventyklos, vėliau tapusios žmonėms dievo papirkinėjimo, kad pranašystė lemtų tik gerą, kritika. Šiame kūriny ji dar ne tokia akivaizdi. Tik pasakoma, kad dievui tikrai nerūpi žmonių jam aukojami turtai. Hermis ir Charonas stebi ir klausosi pasakiškai turtingo karaliaus Krezo, prieš puolimą atėjusio į Delfus palankios pranašystės ir dėl to atnešusio daug aukso luitų, ir Solono pokalbio: Solonas. Sakyk man, Kreze, ar manai, kad Pitijui reikalingi šitie luitai? Krezas. Be abejo, nes tokios turtingos aukos jis dar neturėjo Delfuose. Solonas. Ar manai, kad dievas jausis laimingas, jeigu greta kitų dalykų turės ir auksinių luitų. Krezas. Kodėl gi ne? Solonas. Tavo manymu, Kreze, baisus skurdas danguje, jeigu dangaus gyventojams reikia persiųsdinti iš Lidijos aukso, kai jo panori. Kitame Lukiano kūriny „Dievų pašnekesiai“ randame labai trumpus dievų pasikalbėjimus, kuriuose jie pasirodo labai nepatraukliai, kaip labai kvaili miesčionys, apimti niekingų aistrų, pergyvenantys įvairius meilės nuotykius, turintys visokių žemų polinkių, savanaudiški ir nepaprastai riboto protinio akiračio. Lukianas neprasimano jokių naujų mitologinių situacijų, o tik pasinaudoja tuo, kas žinoma iš tradicijos. Tai, kas kažkada buvo didelės reikšmės ir reiškė gilius graikų tautos jausmus, įgavo komišką, grynai parodijuojamą kryptį. Dabar tereikia kelių citatų teiginiams pagrįsti. Pokalbis „Prometėjas ir Dzeusas“ kūrinyje yra pirmas. Tai lyg didžiojo nepalenkiamo titano derybos, išsipirkimas iš nelaisvės, atskleidžiant paslaptį dėl ryšių su Tetide ir palikuonio, kuris, jei tai įvyks, nuversiąs Dzeusa, kaip šis savo tėvą Kroną. Prometėjas. Tu mane paleisi ne už dyką; aš, Dzeusai, pasakysiu kai ką tau labai svarbaus. Dzeusas. Sakyk pirmiausia, kokią paslaugą, mums reikalingą, tu man suteiksi? Prometėjas. Jeigu aš pasakysiu, kur tu dabar nori eiti, ar tikėsi kitomis mano pranašystėmis? Dzeusas. Žinoma. Prometėjas. Pas Tetidę, kad su ja pagyventum. Prometėjas. Dzeusai, neprasidėk su Nerėjo dukterim! Jeigu ji nuo tavęs pastos, jūsų vaikas pasielgs taip pat, kaip tu pasielgei su savo tėvu. Dzeusas. Na, tada lik sveika, Tetide! O tave už tai tegu Hefaistas išlaisvins! Dzeusas čia Hefaisto gebėjimu pranašauti įsitikina lyg nuėjęs pas būrėją, o vaizdas taip glaustai papasakotas, dialogas toks supaprastintas, taip aiškiai parodantis abiejų veikėjų savanaudiškus siekius, vieno - įsiteikti ir išsilaisvinti, kito – išvengti žiauraus likimo peripetijų, kad charakteriai stačiai komiški. Kiti epizodai dažniausiai kelių dievų savo „kolegų“ apkalbos, Heros ir Dzeuso akistatos, kur ji prikaišioja jam neištikimybę, traukia per dantį nesantuokinius dievų karaliaus vaikus, vėl, tik jau atvirai, puolamas Delfų orakulas ir kvestionuojama mito logika. Kaip Apolonas, pranašų pranašas, nesugeba numatyti savo draugo Narcizo mirties nuo paleisto disko, nelaimingos meilės baigties su nimfa Dafne. Dėl savo plačios veiklos pašiepiamas ir Hermis. Jis amžinai neturi laiko, nes yra daugelio sričių kuratorius ir skundžiasi savo likimu, nori parsiduoti geresniam šeimininkui, nes nebeįmanoma šitaip Dzeusui tarnauti. Apolonas yra apkalbamas Heros ir Lėtojos. Hera jį peikia kaip visų darbų besiimantį, tačiau nė vieno gerai neatliekantį dievą, nes jis ne jos, o Lėtojos vaikas. Hera. Apolonas gi dedasi viską išmanančiu: jis ir šaulys, ir muzikantas, ir gydytojas, ir pranašas; jis įsteigė pranašavimo dirbtuves – vieną Delfuose, kitą Klare, trečią – Didimijoje – ir apgaudinėja tuos, kurie į jį kreipiasi, atsakydamas į klausimus visada miglotais ir dviprasmiškais posakiais, kad apsisaugotų nuo klaidų. Iš to jis kraunasi ir turtą: pasauly daugybė kvailių, kurie duodasi apgaudinėjami. Bet gudresni puikiai supranta, kad jis miglas į akis pučia; juk pats, pranašas būdamas, nežinojo, kad disku užmuš savo mylimąjį, neišpranašavo sau, kad Dafnė pabėgs nuo jo, tokio gražaus ir garbanoto jaunuolio. Hermis savo vergišką likimą apsako motinai Majai, dėl begalės nebepakeliamų pareigų, tarp kurių dar ir tarpininkavimas tėvo Dzeuso meilės dalykuose, jam greitai gali trūkti kantrybė. Hermis. esu visiškai užkankintas, vienas, apverstas visokiais darbais: plyštu nuo daugybės užsiėmimų. Rytą, vos tik atsikėlęs, turiu eiti ir šluoti valgomąjį, sutvarkyti guolius, kiekvieną daiktą padėti į savo vietą, paskui pasirodau Dzeusui ir visą dieną bėgioju aukštyn ir žemyn, nešioju jo įsakymus; vos tik tą darbą baigęs, dar visas dulkinas, turiu paduoti ambrozijos, o seniau, kol nebuvo šito naujo vyno pilstytojo [Ganimedo], aš ir nektarą pilsčiau. O baisiausia, kad aš vienintelis iš dievų, naktimis nemiegu, turiu pas Plutoną vedžioti mirusiųjų sielas, būti numirėlių vedliu ir dalyvauti teisme. Man per dieną dar neužtenka darbų: dalyvauju palestrose, tautos susirinkimuose aš skelbikas, mokau oratorius, mirusiųjų reikalai – taip pat mano pareigos. Išvada tokia: religijos ir mitologijos srityje Lukianas dažniausiai yra komikas ir satyrikas. Taip žvelgti į mitologiją, jam galbūt padėjo tai, jog jis nei graikas, nei romėnas. Jis siras, tobulai įvaldęs graikų kalbą ir stilių. Ne visi kūriniai atspindi būtent tokį požiūrį, tačiau rėmėmės daugumos jo darbų daromu įspūdžiu. Baigiant Olimpo dievų vaidmens antikinėje prozoje analizę, reikia žinoma turėti galvoje graikų ir romėnų mitologijos skirtumus, kitus čia plačiau neaptartus veiksnius. Prozoje matome, kaip Olimpo dievai pamažu netenka epiniame, lyrikos, tragedijos žanruose užimamų pozicijų. Čia jų pozicijos artimesnės egzistavusioms komedijoje. Kiekvienoje prozos rūšyje: ar retorikoje, ar istorijoje, ar filosofijoje, ar grožiniuose žanruose jų vaidmuo šiek tiek skiriasi. Tačiau bendri olimpo dievų raidos literatūroje vaidmuo iš to, kas pasakyta, šiek tiek paaiškėja. Dažną kūrinį skaitant randame savo meto religijoms būdingų reiškinių: tik tradicinio apeigų atlikimo, įvairių aiškinimo srovių atsiradimą, šarlatanizmą, šventų dalykų buvimą pasipelnimo šaltiniu ir kt. Gerai, kad praėjus daugeliui metų, vis dar galime suprasti tą epochą, nuo kurios pagal akademines tradicijas, pradedame beveik kiekvieno dalyko Europoje studijas. O mitologija, anot M. Detienne, „yra visur, ji įsismelkia į gramatiką, apraizgo sintaksę, įsiskverbia metaforomis į kalbą“... Naudota literatūra: 1. A. Losevas, G. Sonkinas, A. Tacho-Godi, N. Timofejeva, N. Čeriomuchina „Antikinė literatūra“; „Mintis“ V.; 1973 2. „Antikiniai romanai ir pasakėčios“ „Vaga“ V.; 1987 3. „Romėnų literatūros chrestomatija“ „Mokslas“ V.; 1992 4. Lukianas „Dievai, heteros, pranašai“ „Vaga“ V.; 1975 5. Dalia Dilytė „Antikinė literatūra“ „Jošara“ V.; 1998 6. Neringa Lūžienė „Graikų mito virsmas literatūra“ „Darbai ir dienos“ 1998.6(15) 7. Bronius Genzelis „Senovės filosofija“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!