Ginkluoto konflikto tarptautinės teisės uždavinys

Reikalavimai: uždavinio sprendimas turi atitikti rašto darbams keliamus kriterijus, t.y. turi būti nurodomi šaltiniai, kurie pagrindžia Jūsų nuomonę ir samprotavimus. Literatūros sąrašas nėra būtinas, nes šaltiniai bus matomi išnašose kuomet cituosite kitus autorius, bylas, konvencijas. Uždavinio sprendimo apimtis: 8 – 10 psl. (titulinis lapas, turinys, patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą nėra įskaičiuojami). Jūs vertinami už tai, kaip sklandžiai argumentuojate savo atsakymus ir kaip remiatės tarptautinės teisės šaltiniais atsakydami į užduotį. Uždavinį atlikti iki 07.04 Uždavinys Nr. 7 Westroko Karalystė ir Valmonto Federacinė Respublika yra dvi Europos pietryčių valstybės. Šias valstybes skiria Rokodeno kalnynai, kuriuose kasinėjami deimantai. XV a. buvo sudaryta sutartis tarp dviejų valstybių, kuria Rokodeno kalnynai buvo padalinti per pusę abiem valstybėms. 1971 m. pavasarį Westroko Karalystėje kilo nepasitenkinimas, kadangi buvo pastebėta, kad Valmonto kalnakasiai naktimis pereina skiriamąją valstybių ribą ir kasinėja Westroko Karalystėje. Dėl to Westroko Karalystėje buvo sustiprinta pasienio apsauga, tačiau kalnakasiai toliau stengdavosi pereiti į kaimyninės valstybės teritoriją. Dėl to dažnai Westroko Karalystės pasieniečiai suimdavo sieną kirtusius asmenis. 1975 m. trys berniukai, kurie gyveno Valmonto Federacinėje Respublikoje, bežaisdami su žaisliniais medžiokliniais šautuvais, kirto ribą, kuri skyrė abi valstybes. Westroko Karalystės pasienietis nušovė visus tris berniukus. Jis teisinosi, kad buvo tamsus paros metus ir jis pamanė, kad tai agresyviai nusiteikę ginkluoti Valmonto valstybės piliečiai. Valmonto Federacinės Respublikos prezidentas kitą dieną sušaukė spaudos konferenciją, kurios metu pasakė: „Valmonto žmonės jau daugelį metų kenčia Westroko Karalystės žmonių priespaudą ir išpuolius. Trijų nekaltų vaikų žūtis buvo paskutinis lašas perpildęs Valmonto žmonių kantrybės taurę, todėl Valmonto Federacinė Respublika skelbia karą Westroko Karalystei“. Westroko Karalystės link buvo pasiųsti kareiviai. 1979 m. pavasarį Valmonto Federacinė Respublika buvo nugalėta. Abi valstybės pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Rokodeno kalnynai atiteko Westroko Karalystei. Tuo pačiu metu buvo pasirašyta Investavimo sutartis, pagal kurią buvo leidžiama Valmonto Federacinės Respublikos piliečiams investuoti Westroko Karalystėje ir plėtoti deimantų kasybos verslą tokiomis pat sąlygomis kaip buvo leidžiama Westroko Karalystės bei kitų valstybių piliečiams. 2005 m. Westroko Karalystės Gynybos ministerijoje buvo sulaikyti du asmenis, kurie prisipažino esantys Valmonto šnipai. Westroko Karalystė nedelsdama pasiuntė bombonešius į Valmonto sostinę. Valmonto Federacinė Respublika taip pat sureagavo ir tankų kolona įsiveržė į Westroko Karalystę. Neilgai trukus Westroko Karalystė paskelbė, kad nutraukia Investavimo sutartį dėl esminių aplinkybių pasikeitimo. Netrukus po to buvo nacionalizuotas visų Valmonto fizinių ir juridinių asmenų įmonių, kurios vertėsi deimantų kasyba, turtas. Valmonto piliečiams nebuvo suteikta teisė skųsti sprendimo nacionalizuoti jų turtą teismuose. Nacionalizuotą turtą Westroko Karalystė pardavė savo piliečiams bei kitų valstybių investuotojams, kurie užsiėmė deimantų verslu. Ginkluotas konfliktas tarp valstybių tęsėsi 7 dienas. Pasibaigus kariniam konfliktui valstybių sienos nepakito, liko galioti visos dvišalės sutartis, išskyrus Investavimo sutartį. Atsakymus būtina argumentuoti konkrečiomis tarptautinės teisės normomis ir šaltiniais, t.y. kokios konvencijos ar kito dokumento konkreti nuostata numato tam tikrą reguliavimą, taip pat pateikti teismų praktiką analizuojamu klausimu. Klausimai: 1. Ar Valmonto Federacinė Respublika teisėtai panaudojo jėgą prieš Westroko Karalystę? Atsakymą pagrįskite. Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos 4 jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo išimtys: 1) savigynos atveju; 2) jėgos panaudojimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimu; 3) teisę panaudoti jėgą turi 5 didžiosios galios, tol kol Saugumo Taryba dar 33 Bendrosios tarptautinės teisės imperatyvia norma laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija, kaip visuma, pripažįsta kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio paties pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. nefunkcionuoja; 4) jėga gali būti panaudojama prieš Antrojo Pasaulinio karo „priešiškas“ valstybes. Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalyje suformuluotas jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas, turėtų būti susijęs tik su jėgos ir grasinimo jėga panaudojimu tarptautiniuose santykiuose. Anot jo, šis principas neriboja karinės jėgos panaudojimo valstybės viduje ir tam skirtos kitos apimties ir turinio normos (žmogaus teisių apsaugos normos, taip pat 1949 m. Ženevos konvencijų dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos 1977 m. Antrasis protokolas. Savigynos tikslais panaudota jėga būtų proporcinga ginkluoto užpuolimo rimtumui bei mastui. Kaip teigia Akehurst, tai yra „logiška, nes priešingu atveju menkiausias pasienio incidentas galėtų tapti pretekstu pradėti totalinį karą“40. Savigynos veiksmų būtina imtis nedelsiant po ginkluoto užpuolimo, nes kitu atveju gali išsivystyti piktnaudžiavimas savigynos pretekstu po tam tikro laiko, kai jau buvo nutraukti priešiški veiksmai. Žodžiai „jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas", aiškinant pažodžiui, reiškia, kad ginkluotas užpuolimas jau turi būti įvykęs ir tik po to gali būti panaudota jėga savigynos tikslais. Kai kurie mokslininkai įrodinėja, kad savigynos teisė gali būti pasitelkiama tik po to, kai šalis, siekianti panaudoti jėgą, pristato tarptautinei bendruomenei aiškius įrodymus, kad ji patyrė agresiją, kad specifinis tarptautinių santykių subjektas yra kaltas dėl atakos, ir kad jėgos panaudojimas yra būtinas apsaugant šalį nuo didesnės žalos 2. Ar turėjo teisę Westroko Karalystė nutraukti Investavimo sutartį? Kodėl? force majeure [sk. fors mažer; pranc], įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti. Karas force majeure aplinkybių sąraše yra pirmoje vietoje. Todėl Investavimo sutartis gali būti nutraukta. Force majeure aplinkybės yra laikytinos itin neįprastomis ir retomis. Verslo santykiuose tokios aplinkybės pasižymi šiais požymiais: jų nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti (t.y. sutarties šalims negalėjo būti nei kiek tikėtina), dėl ko sutarties objektyviai negalima įvykdyti, o neįvykdžiusi sutarties šalis tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar užkirsti joms kelio ir nebuvo prisiėmusi tokios rizikos. Tačiau force majeure yra konstatuojama kiekvienam konkrečiam atvejui atskirai, todėl klaidinga būtų teigti, kad vienas ar kitas įvykis yra savaime laikytinas force majeure aplinkybe. 3. Ar kuriai nors iš valstybių priklauso žalos atlyginimas? Kokias pagrindais? Įrodykite. Geriausias būdas yra senas kaip pasaulis – tarpusavio susitarimas. Tai - kai viena sutarties šalis sako, kad negali vykdyti įsipareigojimo dėl nenugalimosios jėgos, o kita sutinka, kad išties egzistuoja tokia nenugalimoji jėga, dėl kurios negalima vykdyti įsipareigojimų. Tačiau ne visuomet pavyksta susitarti ir tuomet klausimą sprendžia teismas. Bet kuriuo atveju, sutarties šalis, prašanti atleisti nuo atsakomybės, sužinojusi apie kliūtį bei jos poveikį įsipareigojimų vykdymui, kuo skubiau turi pranešti kitai šaliai apie susidariusią situaciją. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties sąlygų neįvykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl force majeure aplinkybių. Įsipareigojimų nevykdanti šalis atleidžiama nuo nuostolių atlyginimo, baudų ir kitų sutartyje numatytų sankcijų (išskyrus prievolę mokėti palūkanas) tol, kol egzistuoja force majeure aplinkybė. Jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui. Pavyzdžiui, jei dėl kilusių neramumų neveiktų ryšių infrastruktūra, interneto ryšys, būtinas įmonės įsipareigojimams įvykdyti, šalis greičiausiai būtų atleidžiama nuo atsakomybės tam laikotarpiui, kuomet ryšys neveikė. Literatūra 1. Jungtinių Tautų Chartiją, rezoliucijos nr. 2625 (XXV) 2. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodţio 14 d. Agresijos apibrėţimas, rezoliucijos nr. 3314 (XXIX) 3. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1987 m. lapkričio 18 d. Deklaracija dėl jėgos nenaudojimo tarptautiniuose santykiuose principo veiksmingumo. 4. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1981 m. birţelio 19 d. Rezoliucija 487.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!