Gimtosios kalbos vertė lietuvių literatūroje

Gimtosios kalbos vertė lietuvių literatūroje

Kalba, tai žmonių bendravimo priemonė, kuri vienija žmones ir pasak Mikalojaus Daukšos, tai yra vienas iš svarbiausių valstybės bruožų. Lietuvių literatūroje, apie gimtosios kalbos vertę ir svarbą rašo renesanso epochos rašytojai Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša.

Martynas Mažvydas yra 16 amžiaus rašytojas, 1547 metais parašęs pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmas“, kuri buvo pradžiamokslis žmonėms, neturintiems galimybių į geresnį išsilavinimą ir norintiems išmokti lietuvių kalbos. Knygelė daugiausia parašyta lietuvių kalba, bet pradedama lotyniška epigrama, kuri skirta Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Epigramoje stengiamasi atkreipti bajorų dėmesį į tai, kad daugelis lietuvių vis dar pagonys ir stabmeldžiai, ir jų visų laukia rūstusis Paskutinis Dievo teismas. Į knygelė Martynas Mažvydas įdėjo lietuvišką abecėlę su dvibalsiais, priebalsėmis ir balsėmis, ir vienuolika giesmių. Savo knygos pirmajame lietuviškame eilėraštyje mažvydas aprašo žmonių beraštiškumą ir pagoniškumą, toliau kviesdamas juos iš ,,Katekizmo“ mokytis, šviestis, pradėti tikėti į dievą ir naudotis jiems skirta knyga plečiant lietuvių kalbos žinias: ,,Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit“ , ,,Raginkit žmones šio trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negali stovėti“. ,,Katekizmo“ išleidimas buvo svarbus įvykis ir mūsų kultūros brandos ženklas, kuris padėjo pamatus tolesniam lietuvių kalbos mokslo plėtimui.

Mikalojus Daukša, dar vienas itin išsilavines 16 amžiaus rašytojas, kuris rūpinosi lietuvių švietimu. M.Daukša išvertė Jokūbo Vujeko ,,Postiles“ į lietuvių kalbą ir parašė ,,Prakalbą į malonųjį skaitytoją“. Iš postilių vertimo žmonės galėjo semtis ,,sveiko mokslo, visuotinio tikėjimo mokymo“, ir galėjo išmokti, kaip skaityti Šventąjį Raštą, bei įveikti jo visus neaiškumus. Daukša savo prakalboje drąsiai atskleidžia naujai iškilusį požiūrį i lietuvių kalbą, smerkdamas sulenkėjusius Lietuvos bajorus, kurie nesirūpina gimtosios kalbos skleidimu, puoselėjimu ir ugdymu. Rašytojas savo prakalboje apibrėžė tautos sampratą, tai, kad tautą sudaro kalba, tėvų žemė ir papročiai, ir skatino puoselėti gimtąja kalbą, kuri yra prigimtinis dalykas ir ugdo tautos vienybę, pilietiškumą ir patriotiškumą. Mikalojus Daukša nesmerkė žmonių už kitų kalbų mokėjimą, net gyrė tokius išsimokslinusius žmones, bet smerkė už tai, kad žmonės apleido mūsų gimtąją, lietuvių kalbą, kone ,,išsižadėjo“ jos. ,,Ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri išlaiko ir didina bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“, taip apie kalbą rašė M.Daukša, bandydamas lietuviams parodyti, kad plėsdami ir mokydamiesi savo kalbos, mes, kaip valstybė, tik stiprėsime.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!