Geštaltpsichologija prasidėjo kaip reakcija į Vatsono biheviorizmą ir Tičnerio introspekcionizmą. Geštaltistų nesutarimas su bihevioristais buvo susijęs su sistematiniu informacijos rinkimu ir analize einant nuo smulkmenų prie bendrųjų principų, išvadų; tyrinėjant elementus atskirai nepripažįstant tų elementų kaip visumos, svarbesnės nei tiesiog jų dali sumos, reikšmingumo. Taigi integruotos visumos koncepcija davė pradžią vokiškam terminui „geštalt“ atsirasti, kuris dažniausiai neturi ekvivalento kitose kalbose, todėl vartojamas originalo kalba. Kita vertus, lietuvių kalboje jis dar vadinamas „pavidalu“. Geštaltpsichologai pritaikė šią koncepciją žmonių tarpusavio santykiams, pažymėdami grupinę žmonių, kurių kiekvienas gali pasiūlyti tam tikrus gabumus, kurie naudojami grupėse duoda geresnius rezultatus nei pavieniui, dinamiką.
Žymus psichologas ir filosofas Imanuelis Kantas buvo vienas iš pirmųjų įtakojusių vėlesnės geštaltpsichologijos atsiradimą ir vystymąsi. Jis teigė, jog žmonės nesuvokia pasaulio tokio, koks jis yra. Kitaip tariant, žmonės pritaiko priežasties-pasekmės ryšius, todėl žmonių suvokimas yra įtakotas patirtimi. Vėliau šis principas išryškėjo M. Vertheimerio darbuose, aiškinančiuose fenomeną žinomą kaip tikroji, akivaizdi eiga (kitaip dar vadinamas „fi fenomenu“).
Nors M. Vertheimeris ir laikomas geštaltpsichologijos pradininku ir įsteigėju, tačiau „geštalt“ idėjos pirmą kartą pristatytos šiuolaikinėje psichologijoje ir filosogijoje K.von Erenfelso. Be to, „geštalto“ idėja yra randama ir J.W. von Gėtės, E.Macho bei jau minėto I.Kanto teorijose. Tačiau išskirtinis Vertheimerio indėlis į tyrinėjimus buvo tas, jog jis teigė „geštaltą“ esą pirminiu suvokimo prasme. „Geštaltas“ apibūdina jo sudedamąsias dalis, o ne egzistuoja kažkur virš tų dalių kaip teigė K.von Erenfelsas. Ankstyvojo XX a. teoretikai K.Kofka, M.Vertheimeris ir W.Kioleris matė objektus suvoktus tam tikroje aplinkoje atsižvelgiant į visus jų elementus paimtus kartu tarsi visuotinis vaizdinys. Šis „geštalt“ požiūris mėgino apibūdinti suvokimo principus – akivaizdžiai įgimtus dėsnius kaip žmonės suvokia objektus.
Minėtieji dėsniai turėjo keltą formų, tokių kaip panašių ar artimų objektų ar elementų grupavimas į bendrą, globalinį procesą ar vaizdinį ir pan. Nors ši idėja buvo kritikuojama dėl buvimo paprasčiausiai aprašomąja, tačiau ji suformavo pagrindus daugeliui tyrinėjimų objektų ir modelių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!