Geras pasiruošimas geodezijos egzaminui

1KLAUSIMAS 1 TEMA.Koordinačių sistemos ir linijų orientavimas. Žemės forma ir didumas Žemės forma – geoidas. Panašiausias į geoidą yra sukimosi elipsoidas, kuris gaunamas sukant elipsę apie mažąją ašį. Atliekant daugelį geodezinių darbų ir sprendžiant daugelį mokslinių problemų, geoidas pakeičiamas geriausiai jį atitinkantčiu elipsoidu. Labai svarbu pasirinktą elipsoidą teisingai orientuoti. t.y. patalpinti taip, kad geoido ir elipsoido centrai, ekvatoriaus plokštumos, sukimosi ašys ir tūriai sutaptų, o elipsoido paviršius nuo geoido paviršiaus skirtųsi kuo mažiau. Elipsoidas orientuojamas atsižvelgiant į tam tikrą teritoriją. Taip orientuotas elipsoidas vad. referenciniu. Astronominės ir geodezinės koordinatės Kampas, esantis tarp astronominio ekvatoriaus plokštumos ir svambalo linijos, einančios per duotąjį tašką, vad. astronimine plokštuma. Jis gali būti 0-90° tiek į šiaurę, tiek į pietus. Kampas, esantis tarp nulinio meridiano plokštumos ir plokštumos, duotos einančios per duotojo taško astronominį meridianą ir svambalo liniją, vad.astronomine ilguma. Nuliniu meridianu yra meridinas, einantis per Grinvičo astronominę observatoriją. Pakeitus geoidą elipsoidu, vietoj astronominių koodinačių naudojamos geodezinės. Geod. Platuma – tai kampas tarp ekvatoriaus plokštumos ir statmens į elipsoido paviršių, einančio per duotąjį tašką. Ji gali būti šiaurės arba pietų, 0-90°. Geod ilguma – kampas tarp nulinio meridiano plokštumos ir plokštumos, einančios per duotojo taško meridianą ir normalę. Aukščių sistemos Nustatant aukščių taškus arba lyginant juos tarpusavyje, reikia turėti pradinį nulinį atskaičiavimo paviršių. Toks paviršius gali būti bet koks sąlyginai paimtas paviršius (ežero, jūros, gyvenvietės). Todėl absoliutiniu nuliniu paviršiumi laikomas pasaulio visų vandenynų ir jūrų paviršius, kuris vad. tiesiog lygio paviršiumi. Kadangi šis paviršius panašiausias į geoido paviršių, tai geriausiai tinka geodeziniams darbams. Tačiau jūrų ir vandenynų paviršius nėra absoliučiai pastovus. Vandens lygis kinta amžių bėgyje priklausomai nuo saulės aktyvumo ir temperatūrinio rėžimo žemėje. Vandens lygiui matuoti jūrų pakraščiuose įrengiamos specialios totys. Remiantis daugelio stočių stebėjimais, apskaičiuojamas H2O vidutinis lygis. Kai negalima gauti duomenų iš visų stočių, pasitenkinama vienos stoties duomenimis. Taško aukštis nuo lygio paviršiaus vertikalės kryptimi vad.absoliutiniu aukščiu, o nuo bet kokio kito sąlyginai paimto paviršiaus – sąlyginiu aukščiu. Atliekant labai tikslius darbus, į gautas aukščių reikšmes įvedamos pataisos dėl nevienodos gravitacinio lauko įtampos. Gauso – Kriugerio koordinačių sistema Atvaizduoti žemės paviršių plokštumoje nėra paprastas, nes perreinant nuo sferos į plokštumą visada gaunamos deformacijos. Jei nedidelį žemės ruoželį projektuosime į apie ją einančio cilindro sieneles, paskui jas ištiesime į plokštumą, gausime mažas deformacijas. Kuo siauresnis ruoželis, tuo mažesnės deformacijos. Gauso sistema patogi tuo, kad tašką galima apibūdinti tiek ilguma ir platuma, tiek ir stačk. koord. x,y. Mat kiekviename ruoželyje, vad zona, yra ašinis meridinas ir ekvatorius, išreikšti tiesėmis. Pagal tarptautinį susitarimą priimta naudoti 3° arba 6° zonas. Pirmoji 3° zona, kaip turinti mažiausias deformacijas naudojama stambių mastelių nuotraukoms (1:500 – 1:5000), 6° zona – vidutinių mastelių nuotraukoms (1:10 000 – 1:100 000). Gauso – Kriugerio kooord sistemoje x reikšmė šiaurės pusrutulyje bus visada teigiama, y reikšmė kiekvienoje zonoje gali būti ir tegiama, ir neigiama. Norint žinoti, kurioje zonoje yra taškas stač. Koord. sistemoje, prieš y reikšmę rašomas zonos numeris, gautas numeruojant zonas iš rytų į vakarus, numeruojant zonas iš rytų į vakarus, pradedant nulinio Grinvičo meridianu. Siekiant išvengti neigiamos reikšmės, prie kiekvienos ordinatės pridedama 500km. Sudarant planus ir žemėlapius, zonų pakraščiuose daromi perdengimai, pereiti iš vienos zonos į kitą. Nedidelėje teritorijoje taškus patogiausia apibūdinti stač.koord. susitarta, kad x reikšmė į šiaurę teigiama, į pietus - neigiama, y reikšmė į rytus teigima. Dažnai geod. Matavimai siejasi su ankstesniais tos vietovės matavimais, iš kurių jau žinomos būdingos kai kurios koord. nesant taškų su žinomomis koord galima sudaryti laisvąją koord sist. Laisvojoje koord sist koord pradžią galima pasirinkti laisvai, todlė pirmojo taško koord taip pat pasirenkamos laisvai. Meridianai Merid – vad didysis žemės apskritimas, kurio plokštuma eina per žemės arba elipsoido ašį ir duotąjį tašką. Kai tarp taškų labai maži atsatumai arba taškai yra ekvatoriuje, jų meridianus glaima laikyti lygiaigrečiais. Vaizduojant žemės paviršių plokštumoje, merid dažn esti kreivės. Kampas tarp dviejų taškų meridianų, taip pat tarp tikrojo ir ašinio meridiano krypčių vad. meridianų artėjimo kampu. Orientavimo kampai Nustatyti kryptį žemės paviršiuje arba erdvėje, naud orientavimo kampai. Azimutas – tai kampas tarp stovėjimo taške einančio meridiano šiaurinio galo ir krypties į stebimąjį objektą. Jis skaičiuojamas laikr.rod kryptimis ir gali buti 0-360°. Jei meridianas yra magnetinis, tai ir azimutas vad. magnetiniu. Skirtumas tarp tikrojo ir magnetinio azimuto priklauso nuo magnetinės deklinacijos. Magn deklin – tai kampas tarp tikrojo ir magnetinio meridianų duotame taške. Magn deklin kinta metų bėgyje, todėl tiksliai nustatyti magn azimuto negalima. Vidut magn azimuto klaida siekia 10-15'. Magn deklin priklauso nuo magn lauko itampos. Azimutas glai buti tiesioginis ir atvirkstinis. Tiesioginis – rastas linijos pradžioje, atvirkštinis – linijos pabaigoje. Skirtumas tarp tiesiog ir atvirkšt azimutų priklauso nuo nuo atstumo tarp taškų ir nuo geog ilgumos. Kampas, kurį sudaro ašinio meridiano kryptis su kryptimi į stebimąjį objektą, skiačiuojant jį nuo merid šiaurinio galo laikrodžio rodyklės kryptimi, vad direkc kampu. Direkc kampas nuo azimuto skiriasi merid artejimo kampu, kuris priklauso nuo taško padėties zonoje. Tiesiog direkc kampas nuo atvirkšt skiriasi 180°. Rumbas – kampas tarp merid kryptieis ir kryptie s įstebimąjį objektą. Jis matuojamas tike nuo šiaurinio merid, tiek ir nuo pietinio galo 0-90°. Be kampo reikšmės, dar reikia žinoti ir rumbo pavadinimą. Kai α = 0-90°, rumbas bus ŠR r= α. Kai α = 90-180°, rumbas bus PR r= 180°-α. Kai α = 180-270°, rumbas bus PV r= α -180°. Kai α = 270-360°, rumbas bus ŠV r= 360°-α. Atvirkš rumbo skaitmeninė reikšmė bus tokia pati tik pasikeis ketvirčio pavadinimas. Pradinių orientavimo duomenų nustatymo metodai Mataqvimų praktikoje magn merid kryptį lengviausia nustatyti spec geod prietaisu – busole. Busolė gali būti kaip atskiras prietaisas arba kaip priedas prie teodolito, kipregelio ir pan. Svarbiausias busolės elementas yra magnetinė rodyklė, juri rodo magn merid kryptį. Tuo tarpu atskaitų skritulio nulinis skersmuo rodo vizavimo kryptį. Dirbant su busole, reikia vengti matavimų prie geležinkelių ,aukštos įtampos laidų ir kt. pašalinių dirgiklių, neturėti su savimi geležinių daiktų. Matlankiu direkc kampas arba azimutas gali buti ismatuojamas apytiksliai. Tada sprendžiamas geod uždavinys. FORMULĖ didesnio tiklsumo siekiant, galima matuoti Saulės zenitinius taškus arba stebint Šiaurės žvaigždės padėtį danguje. II TEMA. Topografiniai žemėlapiai ir planai. 2.1 Žemėlapiai ir planai. Planas – sumažintas ir panašus vietovės horizontaliosios projekcijos vaizdas plokštumoje. Mastelis – sumažinimo laipsnis – santykis tarp atkarpos ilgio plane ir atitinkamos atkarpos horizontaliąja projekcija vietovėje. (M 1:100 – vardiklis, skaitmuo rodantis, kiek kartų mažesni atstumai plane už atitinkamus atstumus vietovėje). Kontūriniai planai – vaizduojama, kaip išdėstyti vietovės objektai plokštumoje. Topografiniai planai – kontūriniai planai, kuriuose neįskaitomas reljefas. Vaizduojant didelius plotus, naudojamos specialios kartografinės projekcijos, kurias taikant gaunamas sumažintas žemės paviršiaus vaizdas. Sudarant topografinius žemėlapius, naudojama Gauso – Kriugerio kartografinė projekcija. Žemėlapis – sumažintas ir supaprastintas Žemės paviršiaus vaizdas plokštumoje, sudarytas atsižvelgiant į Žemės sferoidiškumą ir naudojant sutartinius ženklus. Žemėlapiai: topografiniai, fizinius – geografinius, ekonominius, politinius – administracinius, specialiuosius. Topografiniai žemėlapiai – 1: 100 000 ir stambesnio mastelio žemėlapiai, kuriuose vaizduojamas ir reljefas. Ortofoto žemėlapiai ir planai – iš skraidančių aparatų padaryta ir atitinkamu matematiniu metodu transformuojama į plokštumą, tam tikru masteliu vaizduojama, nuotrauka. Topografinio žemėlapio standartiniai masteliai: 1: 1000 000 (500 000; 200 000; 100 000; 50 000; 20 000) – žemėlapiai; 1:10 000 – tarpinis; 1:5000 (2000; 1000; 500; 200) – planai. 2.2 Mastelis. : skaitmeninis( - trupmena, kurios skaitiklis vienetas, o vardiklis skaičius, rodantis kiek kartų visi atstumai žemėlapyje mažesni už atitinkamus atstumus vietovėje) ir grafinis: linijinis ( - mastelinė skalė, sudaromas, remiantis skaitmeniniu masteliu. Pasirenkamas mastelio pagrindas, kuris atidedamas kelis kartus nubrėžtoje tiesėje. Pirmoji atkarpa dalijama į 10 dalių, dešinėje užrašomas 0, kairėje – atkarpą atitinkantis horizontalusis atstumas vietovėje, apskaičiuotas pagal pasirinktą skaitmeninį mast. t=0,02pM; p – mastelio pagrindas; t – mastelio tikslumas; M – mastelio vardiklis) ir skersinis ( - skersinė mastelinė skalė, padaroma iš linijinio mastelio . Grafinis tikslumas – parodo, kokio tikslumo yra duomenys plane ir kokio tikslumo turi būti lauko matavimai, sudarant planą. Iš padalų atžymų iškeliami statmenys, kurių ilgis maždaug lygus pagrindui, dalijami jie į n lygių dalių (dažniausiai 10), per gautas padalas brėžiamos pagrindui lygiagrečios linijos. Kairiosios pagrindo atkarpos dalijamos į m lygių dalių, nulinė pagrindo padala jungiama su pirmąja atkarpos padala, per likusius taškus brėžiamos šiai lygiagrečios tiesės, pagrindo galuose surašomi juos atitinkantys atstumai vietovėje. Prieš naudojantis masteliu reikia rasti mažiausios atkarpos ilgį ed=AB/mn; t=0,002pM. 2.3 Topografinių žemėlapių nomenklatūros. Nomenklatūra – žemėlapių (planų) žymėjimo sistema). Tarybų Sąjungoje sudaromi šių mastelių topografiniai žemėlapiai ir planai: 1 : 1 000 000; 1 : 500 000; 1 : 300 000; 1 : 200 000; 1 : 100 000; 1 : 50 000; 1 : 25 000; 1:10 000; 1 : 5000; 1 : 2000; 1 : 1000; 1 : 500. Sudarant 1 : 500 000 mastelio topografinius žemėlapius, teritorija, telpanti milijoninio žemėlapio lape, skaidoma į 4 dalis, kurios žymimos rusų abėcėlės didžiosiomis raidėmis A, B, B, r. Šio žemėlapio nomenklatūra N-35-E. Sudarant 1 : 300 000 mastelio žemėlapį, žemės paviršiaus plotas, telpantis milijoninio žemėlapio lape, skaidomas į 9 dalis, kurios žymimos romėniškais skaitmenimis I, II, ..., IX. Šio mastelio žemėlapio nomenklatūra IX-N-35. Sudarant 1 : 200 000 mastelio žemėlapį, milijoninį lapą užimanti teritorija skaidoma į 36, o lapai žymimi romėniškais skaitmenimis. Žemėlapio nomenklatūra N-35-XXI. Sudarant 1 : 100000 - milijoninį lapą užimanti teritorija skirstoma į 144 dalis, lapai žymimi arabiškais skaitmenimis; nomenklatūra N-35-39. Sudarant 1 : 50 000 mastelio žemėlapį, 1 : 100000 žemėlapio lapas dalijamas į 4 dalis, kurios žymimos didžiosiomis rusų abėcėlės raidėmis. Nomenklatūra N-35-39-B Sudarant topografinius planus valstybinėje koordinačių sistemoje 1:100 000 mastelio žemėlapio lapas skaidomas į 256 1:5000 mastelio lapus, žymimas arabiškais skaitmenimis skliausteliuose, nomenklatūra: N-35-39(33) Lietuvos Respublikos vyriausybės įstatymu 1994m rugsėjo 30d. Buvo įvesta nauja geodezinių koordinačių sistema. Jos sutrumpinimas LKS-94. Ši koordinačių sistema tapati Baltijos valstybių nulinės klasės geodezinio tinklo ir Lietuvos pirmosios bei antrosios klasės GPS tinklų sistemoms. Naujoji geodezinių koordinačių sistema yra praktiškai identiška Europos koordinačių sistemai ETRS 89, nes nulinės klasės geodezinis tinklas yra susietas su Europos geodeziniais tinklais. Lietuvos koordinačių sistema LKS-94 ne tik apibūdina geodezines platumas, ilgumas ir geodezinių aukščius, bet ir kartografinę projekciją su stačiakampių plokštuminių koordinačių sistemomis. 2.4. Reljefo ir situacijos vaizdavimas žemėlapiuose ir planuose. Reljefas – žemės paviršiaus formų visuma. Pagrindinės reljefo formos: 1) kalva – kūgio formos žemės paviršiaus iškylimas su ryškiais šlaitais. Žemiausias taškas – papėdė, aukščiausias – viršūnė. Aikštelės tipo kalvos viršūnė su aiškiais šlaitais – plynaukštė. 2) dauba – uždaros, beveik apvalios formos įduba. Žemiausia vieta – dugnas, vieta, kur dauba susilygina su vietovės paviršiumi – daubos krantas. 3) slėnis – siauras, pailgos formos žemės paviršiaus pažymėjimas, kurį iš dviejų pusių riboja šlaitai, o dugnas nuo vieno iki kito galo yra su vienos krypties nuolydžiu. 4) kalnagūbris – ilga, viena kryptimi ištysusi kalnų grupė su aiškiais šlaitais iš abiejų pusių. Aukščiausi taškai – vandenskyra. 5) Balnakalnis – kalnagūbrio pažymėjimas tarp dviejų viršūnių. 6) terasa/ pakopa – reljefo forma slėnio šlaite. Reljefas vaizduojamas horizontalėmis ar izohipsėmis – žemėlapio linijos jungiančios vienodo aukščio žemės paviršiaus taškus. Horizontalės gaunamos tariamai pjaustant vietovės reljefą horizontaliomis plokštumomis ar paviršiais, lygiagrečiai lygio paviršiui. Vertikalus atstumas tarp dviejų gretimų horizontalių plokštumų, kertančių reljefą – horizontalių laiptas (h), priklausomai nuo plano ar žemėlapio mastelio ir reljefo pobūdžio gali būti 0,25 0,5 2,0 2,5 5,0 10,0 ir tt. Apskaičiuoti galima pagal h=0.2M (M – mastelio vardiklis); reikšmė užrašoma žemėlapio apačioje po masteliu. Horizontalės uždaros ir niekada nesikerta, žymimos ruda – degintos sieros spalva. Kartotinės horizontalės (4 ar 5) yra storinamos ir ant jų rašomos reikšmės skaitmenimis, statmenais horizontalei ir orientuotais į kylantį šlaitą. Atstumas tarp dviejų gretimų horizontalių plane – horizontalių atstumas arba horizontalioji projekcija. Kalnabrūkšniai (bergštrichai) – trumpi brūkšneliai, nurodantys šlaito nuolydžio kryptį. Pusinė horizontalė – horizontalė, kurios reikšmė lygi pusei laipto. Žemėlapių ir planų sutartiniai ženklai: Susideda iš: Kraštovaizdžio elementų ( krantų linijos, hidrografiniai tinklai, keliai, gyvenvietės, reljefas, augalinė danga), matematinio pagrindo elementai (mastelis, koordinačių tinklas), geodezinio pagrindo taškai. Vaizduojant vietovės elementus topografiniuose planuose ir žemėlapiuose naudojami sutartiniai ženklai. Šie ženklai skirstomi į keturias grupes: kontūriniai arba masteliniai -objektai yra panašus į originalą, pagal jos galima nustatyti objekto formą, dydį ir vietą. Linijiniai- šiais ženklais vaizduojami keliai, geležinkeliai, elektros bei telefono linijos ir kiti ištiestos formos objektai. Pagal linijinius ženklus galima nustatyti objekto ilgį, jo vietą, bet ne visada galima spręsti apie jo plotį. Nemasteliniai ženklai- jais žymimi tokie objektai kurių pasirinktų ženklų sumažinus negalima atvaizduoti (šuliniai, medžiai ir pan) jie rodo vietą bet ne dydį. Masteliniai ir nemastelinai ženklai papildomi aiškinamaisiais ženklais – jie rodo objekto pavadinimą, rūšį bei kitas charakteristikas. Prie jų priskiriami užrašai rodantys įvairių objektų pavadinimus. Reljefų vaizdavimo būdai: spalvinis tonavimas bei štrichavimas. 2.5. Uždaviniai, sprendžiami topografiniuose žemėlapiuose ir planuose. 1) Geografinių koordinačių nustatymas. Topografiniuose žemėlapiuose bei planuose paralelės ir meridianai pažymėti tik planšeto rėmeliuose. Juos galima nubrėžti sujungiant vienareikšmes minučių padalas, esančias priešingo rėmelio pusėse. Norint rasti taško A koordinates brėžiamos meridianams ir paralelėms lygiagrečios tiesės ab ir cd. Matuojama atkarpų aA, cA, Ab, Ad, skaičiuojama: Kontrolė: 2) Stačiakampių koordinačių radimas. topografiniuose žemėlapiuose yra stačiakampių koordinačių tinklas – kilometrinis tinklas, kurio kampų ir viršūnių koordinatės išreikštos sveikais skaičiais. Šio tinklo kraštinės lygiagrečios abscisių ir ordinačių ašims. Koordinatės nustatomos nubrėžus per tašką linijas ab ir cd, lygiagrečias abscisių ir ordinačių ašims ir išmatavus atkarpas aA, cA, Ab, Ad, bei skaičiuojant: kontrolė atliekama analogiškai kaip ir 1) tinka ir jo brėžinys. 3) Taškų aukščių nustatymas. Galimi trys atvejai: a) taškas yra horizontalėj ir jo altitudė lygi horizontalės reikšmei; b) taškas šlaite tarp dviejų horizontalių: nustatant altitudę tarp dviejų horizontalių per tašką A statmenai horizontalėms brėžiama tiesė BC, išmatuojama atkarpos AB ir BC, skaičiuojama: h – horizontalių laiptas. Kontrolė: . c) taškas yra tarp horizontalių su vienodomis altitudėmis. Tokio taško altitudės nustatyti neįmanoma, tik sakoma, kad ji didesne ar mažesnė už horizontalių reikšmes. 4) a)Direkcinio kampo radimas. Per duotos tiesės pradinį tašką brėžiama tiesė, lygiagreti abscisių ašiai ir matuojamas kampas tarp nubrėžtos linijos šiaurinio galo ir duotos krypties. b) direkcinis kampas konvertuojamas į rumbą pagal jų tarpusavio priklausomybę: 0-90 r=α ŠR x+ y+; 90-180 r=180-α PR x-y+; 180-270 r=α-180 PV x-y-; 270-360 r=360-α ŠV x+y- c) azimuto radimas. Per žemėlapio pietinio ir šiaurinio rėmelio taškus su vienodu geodeziniu ilgiu ir duotos krypties pradinį tašką brėžiamas meridianas. Azimutas matuojamas matlankiu laikrodžio rodyklės kryptimi tarp šiaurinio meridiano galo ir duotos krypties. 5) Reljefo nuolydžio bei šlaitų statumo radimas. Šlaitų statumo matas yra nuolydis i. Jis lygus dviejų taškų aukščių skirtumui h, padalytam iš horizontalaus atstumo tarp tų taškų BC ir atitinka linijos poskyrio kampo tangentą. Brėžinys iš 3). i=h/d=tgα. Šią formulę galima taikyti ir linijos nuolydžio skaičiavimui. Norint rasti nuolydį planuose ir žemėlapiuose braižoma speciali nomograma – nuolydžių mastelis. Naudojantis šiuo masteliu, pagal atstumą d randamos nuolydžių reikšmės arba, pasirinkus nuolydį nustatomi atstumai tarp horizontalių. 6) Linijos ilgio radimas. D=dM (M – plano mastelio vardiklis, d – linijos ilgis plane. 7) Profilio sudarymas. Profilis – sumažintas, supaprastintas vietovės vertikalaus pjūvio vaizdas. Sudarant krypties AB profilį, popieriaus lape brėžiama tiesė ab, joje atidedami atstumai 1-2, 2-3 ir tt, lygūs atitinkamiems atstumams tarp horizontalių plane, iš gautų atžymų keliami statmenys, kuriuose laisvai pasirinktu masteliu atidedamos taškų 1, 2, ... altitudės. Iškeltų statmenų galus sujungus tiesėmis gaunamas vietovės profilis. 8) Plotų radimas. a) grafinis – plotas skaidomas i elementarias figūras ir skaičiuojamas kiekvienos jų atskiras plotas paskum viskas sumuojama; tikslumas1/1000. b) mechaninis – naudojamas prietaisas – planimetras. Pritvirtinamas žemėlapio koordinačių tinklelis, smaile apvedamas figūros kontūras, iš atskaičiavimo mechanizmo sužinomas ratuko nuriedėtas kelias, skaičiuojama: P=k(a2-a1) a1, a2 – atskaitos pradėjus ir baigus vesti smailę, k – planimetro vienos padalos vertė; tikslumas 1/600. c) analitinis – atsižvelgiant į tai, kas išmatuota figūroje (tiktai linijos,linijos ir kampai, kokios žinomos koordinatės-stačiakampės ar polinės) naudojamos skirtingos skaičiavimo formulės. Tai pats tiksliausias būdas. 9) Žemės darbų tūrių skaičiavimas. Kai pilnas kvadratas: V=S/4*∑hd; trikampis: V=S/3*∑hd; S – figūros plotas, ∑hd-žemės darbų aukščių, esančių skaičiuojamo ploto kampuose, suma. 2.6. Linijų nuolydžiai ir jų skaičiavimas. Žiūrėti 2.5. 5) ir 6). 2 KLAUSIMAS III TEMA. Kampų matavimas. `3.1. Teodolito sandara. Pagrindinės teodolito dalys horizontalusis skritulys 7 su padalomis – limbas, kuriame gaunama matuojamo kampo horizontali projekcija. LL – limbo plokštuma. Virš limbo besisukanti skritulio dalis – alidadė 6. Žiūrono atramos 4 ir gulsčiukas 5, skirtas limbui nustatyti į horizontalią padėtį. HH – gulsčiuko ašis. Alidadės ašis yra limbo ašyje, todėl veržimo sraigtu 8 alidaddę galima nejudamai suveržti su limbu. Šiek tiek pasukti alidadę galima mikronometriniu sraigtu. Alidadės sukimosi centro linija vertikalioji teodolito ašis VV. Žiūrono atramose yra horizontali ašis 3, prie kurios pritvirtintas vertikalus skritulys 1 ir žiūronas 2. Žiūrono apsukimas puse apskritimo vadinamas žiūrono vertimu per zenitą. EE – horizontalioji žiūrono sukimosi ašis. Kai žiūrona reikia ja pasukti nedaug naudojamas mikrometrinis sraigtas. Vertikalusi skritulys žiūrono okuliaro atžvilgiu gali būti dviejose padėtyse: dešinėj SD ir kairėj SK. Vertikalųjį teodolito skritulį sudaro limbas(dažniausiai dalyjami nuo 0 iki 360 laipsnių, nulinė atžyma prie žiūrono okuliaro Priklausomai nuo prietaiso tikslumo, mažiausia limbo atskaitos vertė gali būti nuo 1o iki 1‘.), alidadė ir gulsčiukas(į horizontalę padėtį nustatomas mikrometriniu sraigtu). Kai kurių teodolitų vert skrituly įtaisytas optinis mechaninis kompensatorius(veikiant sunkio jėgai automatiškai taiso nedidelius atskaičiavimo linijos posvyrius). Teodolitas statomas į kelmelį 9, sraigtu 12 tvirtinamas prie stovo 11, kurie tarpusavy remiasi kėlimo sraigtais 10. centravimui kabinamas svambalas 13. Busolė – kompaso atitikmuo, azimutams matuoti. Žiūroną sudaro: 1) objektyvas: 2-3 įgaubti ir išgaubti lęšiai su skirtingais laužimo koef. 2) okuliaras: 3-4 lęšiai 3)ryškumo keitimo lęšis, kuris judėdamas keičia objekto židinio ašį ir daro stebimo daikto vaizdą ryškesniu. 4)siūlelių tinklelis vizavimui, ryškinami sukant okuliarą (kraštiniai horizontalūs siūleliai – tolimatiniai, skirti atstumams matuoti). Siūlelių paralaksas – atsiranda tada, kai ryškumas nustatytas netiksliai, ty daikto vaizdas ir siūleliai yra ne vienoje plokštumoj, naikinamas papildomai nustatant siūlelių ryškumą ar vaizdo ryškumą. Plokštuma, kurią brėžia vizavimo ašis, sukant žiūroną apie horizontaliąją ašį – kolimacinė plokštuma. Žiūrono didinimas: vx=Dobj/Dok D – židinių nuotolis. 18x – 25x. Atkaita limbe: 16o21‘. 3.2. Teodolitų tipai. Didelio tikslumo: ± 0,05“ – ±1“; tikslūs: ±2“, ±5“, ±10“; techniniai: ±15“, ±20“, ±30“. 3.3. Kampų matavimo metodai. Matuojant kampus, vietovėje turi būti pažymėti taškai. Kampo viršūnėj 2 statomas teodolitas, kur jis centruojamas ir gulsčiuojamas. Kraštiniuose taškuose 1 ir 3 statomos gairės(tiesios ir nudažytos pakaitomis balta ir raudona ar juoda spalvomis) arba specialiosios vizavimo markės, taip kad žiūrint iš pagrindinio taško jų centrai sutaptų su linijų 21 ir 23 tęsiniais. Kampų matavimo būdai: a) ruožtų. Vieną kampo ruožtą sudaro du pusruožčiai. Vienas pusruožtis – kampo matavimas, esant vienai vertikaliojo skritulio padėčiai. I pusruožtis SD: 1) atpalaidavus alidadės veržimo sraigtą, žiūronu vizuojama į dešinįjį tašką 1. Priveržus alidadę, vertikalusis siūlelis tiksliai sutapdinams su gairės viduriu, atskaičiuojama ad. 2)atpalaidavus alidadę, vizuojama į kairįjį tašką 3, atskaičiuojama ak. II pusruožtis SK: limbas pasukamas 1-2o kampu, žiūronas verčiamas per zenitą, kartojami I pusruožčio veiksmai. Skaičiuojama: β= ad - ak . Jei ad

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!