Geras literatūros autorių konspektas

14. Vincas Mykolaitis- Putinas (1893 – 1967) Simbolizmas (lyrika). Modernizmas (proza). V. Mykolaičio – Putino kūrinys „Altorių šešėly“ dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui ir savianalizei yra laikomas psichologiniu, o dėl raiškos ypatybių – intelektualiniu romanu. Tai pirmasis lietuvių bestseleris. Kūrinio įvykiai yra panašūs į autoriaus biografiją: ir Vincas Mykolaitis – Putinas, ir pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją ir tampa kunigais, tiek Putinas, tiek Liudas Vasaris nesidžiaugia ten būdami, todėl abu nusprendžia palikti kunigų seminariją ir siekti savo svajonių, tačiau romano negalima laikyti autobiografiniu, nes pats Putinas tai neigė. Romanas autobiografiškas kitu požiūriu – jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos paskirtį. Gerokai daugiau gyvenimo patirties turintis pasakotojas atidžiai stebi veikėją ir žino jo brandos raidą. Galima sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. Būtent toks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors laikyti jo autobiografiniu negalima. Romanas (Intelektualinis psichologinis) „Altorių šešėly“ Eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“ Liudas Vasaris Auksė Bajorienė Rainakienė Liucė Variokas Petryla Varnėnas Stripaitis • Individo egzistencijos prasmės klausimas; • Pasirinkimo klausimas; • Pareiga; • Meilės tema; • Individo vadavimasis iš dogmų; • Poeto laisvės tema; • Konfliktas su visuomene; • Kūrybinės savirealizacijos tema; • Savęs pažinimo problema Liudas Vasaris – jaunuolis, skatinamas tėvų ir aukštų idealų dirbant tėvynės labui, įstoja į kunigų seminariją. Liudas Vasaris nuolat save analizuoja, mąsto, ar pasirinkęs teisingą gyvenimo kelią. Jo draugai jam sukelia abejonių, o jaunatviškas maksimalizmas ir meniška siela netelpa tarp kunigų seminarijos sienų. Liudas Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, tyliai maištauja. Jaunuolis nuo mažens jaučia stiprų ryšį su gamta, atsiskleidžia jo poetinis talentas. Vis dėlto, jis pabaigia kunigų seminariją, tačiau kunigo darbas jam nepatinka. Jam sunku suderinti kunigo ir poeto kelius. Didelę įtaką Liudo Vasario gyvenime padaro 3 jo moteris (Liucė, Auksė, Rainakienė), kurios įvairiapusiškai padeda atsiskleisti jo asmenybei. Moterys jam padeda kurti, suprasti save patį ir pasaulį. Nors ir po daugelio metų svarstymų ir abejonių, Liudas Vasaris išsprendžia vidinį konfliktą ir pasirenka poeto kelią. Romane kalbama apie save prastai vertinančio jaunuolio nuolankumą ir ilgą savęs pažinimo, sudėtingą tvirtėjimo ir apsisprendimo kelią. Subrendęs žmogus sugeba prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pats priimti svarbius sprendimus. Žmogaus asmeniniai suvaržymai neleidžia jam būti laimingam ir laisvam, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimų. Rašytojas laikosi nuostatos, kad gyvenimą lemia ne išorinės kliūtys, o vidinės nuostatos, neryžtingumas, prisitaikymas. Tik nuo paties žmogaus vidinio nusiteikimo priklauso tolesni jo žingsniai, jo gyvenimas. Liudą Vasarį nuo pat jaunystės besiremiantį rusų poeto eilutėmis „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/Svajones savo ir jausmus“, nuolat kankino vidiniai prieštaravimai, siekis suderinti du skirtingus pašaukimus – poeto ir kunigo. Išreiškiama žmogaus, atsidūrusio kosmoso begalybės akivaizdoje, patirtis, veržimasis iš pilkos kasdienybės į paslaptingą romantinį svajonių pasaulį, neramios širdies skundas aiškiai nusako būseną („be galo liūdna“). Tokią būseną lemia nuskambėjęs pasaulio nepažinumo motyvas: „Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka“, o „tavo paties būtis“ bejėgė. 15. Jurgis Savickis (1890 – 1952) Modernizmas (ekspresionizmas). Jurgis Savickis – avangardinės prozos kūrėjas, vienas garsiausių lietuvių modernistų. Jo kūryba artima ekspresionizmui, bet ji netelpa į jokios meno krypties rėmus, todėl jis laikomas tiesiog modernistu. J. Savickio kūrybai būdingas skeptiškas, kartais net pesimistinis požiūris į žmogaus prigimtį ir jo būtį. Tai atsiskleidžia ir novelėje „Vagis“. Žmonės atrodo geri, bet tai dar nereiškia, kad jie elgsis gerai „Tėtė sakė geras, bet kodėl taip baisiai vagį muša“. Žmonės mano, kad jie gali bausti vagį už jo blogus sprendimus, tačiau jie patys elgiasi kaip budeliai ir jiems atrodo visa tai normalu, nes jie baudžia kitą. Taip pat kalbant apie vaiką: vienu atveju jis elgiasi gražiai, kilniai, žmoniškai, užjaučia kitą, tačiau jis nepraleidžia progos pademonstruoti savo pranašumą, kai jis baksnoja vagiui šiaudu, taip pat vėliau jis jaučia vagiui abejingumą. J. Savickio novelių pasakotojas dažniausiai stebi veikėją ir šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, tačiau nesmerkia nemoralizuoja. Tai galima pasakyti ir apie novelės „Vagis“ pasakotoją, vaikas paleidžia vagį ir apie tai kalbama, tarsi su pasididžiavimu, kad vaikas subrendo ir buvo įrašytas žmonių tarpan, bet vėliau išgelbėto vagio likimas jam visiškai nerūpi, jis džiaugiasi, kad jis pasielgė labai gražiai ir daugiau jis apie tą žmogų negalvoja. Žmogus gali pasielgti gerai, tačiau tai dar nereiškia, kad jis visada bus geras. Novelė „Vagis “ Novelė „Ad astra“ Novelė „Kova“ Novelė „Fleita“ Vaikas Vagis Dalba Vaikas Motina Žiogas • Meilės tema • Jauno žmogaus brendimas • Žmogaus vienišumas • Žmogaus būtis • Žmogiški ryšiai • Žmogaus kančia • Kultūros, meno tema • Miesto ir kaimo santykis • Vertybių kaita Atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problema. Vaikas išlaisvina vagį, kuris jam asocijuojasi su kankiniu Kristumi. Vaikas jaučiasi pasielgęs kilniai, paskui tampa abejingas. Teigiama, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiškį, už gera dažnai atsimoka blogu. Ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo buities vaizdus, plėtojama nenauja lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns tema. Pagrindinis veikėjas ūkininkas Dalba, reformatoriškų nuotaikų apimtas, nenustygstantis („Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“). Taigi Dalba pasiryžta atsikratyti seno šuns. Regimas žiaurus, gėdos, orumo ir sąžinės netekęs nuniokoto kaimo atstovas. Nors šuo išgelbėja šeimininkui gyvybę, tačiau pastarasis neatsisako savo idėjos. Novelėje ,,Ad astra“ tęsiama taip pat J. Biliūno pradėta žmogaus ir šuns santykių tema. Tik šįkart ūkininkas Dalba neapgailestauja dėl nuskandinto šuns, jo nekankina sąžinės balsas. Jis net pamiršta, kad skandindamas šunį vos nenuskendo pats, kad tas šuo jį išgelbėjo. Grįždamas iš bažnyčios pamiršta ir atgailą, ir dėkingumą- užbaigia sumanytą niekšišką darbą. J. Savickis ,,apnuogina“ kaimietį, įrodo jo apsimetimą, dviveidiškumą, tariamą religingumą. Vaizduojamas išmintingas nelaimingas vaikas, trokštantis, kad jo šeima būtų normali, kad jo tėvas būtų toks pat „kaip ir kiti“, o ne „paprastas girtuoklėlis“, kad „mamanka“ nebūtų tokia graži. Aprašoma vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą. Parodomos vaiko ateities perspektyvos – blogio pergalė. Novelėje ,,Kova“ vaizduojama vaiko kova už savo motiną, kurios grožis ir palankumas vyrams yra pagrindinė problema, o kartu ir vaikystę. Pagrindinis veikėjas pasirodo it artistas scenoje-dideliais batais, sunkia miline. Jis sutinka žyduką, su kuriuo pirmiausia ,,pasikalba“ paleistu akmeniu, o paskui žodžiais, iš kurių išaiškėja skaudi tiesa, gyvenimo kontrastas: žyduko ne tik kad niekas nemuša, bet juo rūpinasi, myli. Į šią skaudžią tiesą sermėgius reaguoja kumštimis. Vėliau bando ,,tvarkyti“ savo gyvenimą, fantazuoja, kad jo tėvas būtų kaip visi: rūpestingas, ūkiškas, krautuvėje pirktų geležis, negertų. Vėl grįžta prie motinos. Įžengia į smuklę, kurioje ji laiką leidžia su vyrais. Dirbtiniu balsu pasirenka stipresnio vaidmenį-ragina ją eiti namo. Bet vyrai vedasi moterį, vienas jų vaikui įspiria batu. Vaikas nori sustabdyti vežimaitį, bet jį parbloškia. Novelė baigiama kontrastingu vaizdu: kažkur ūkininko šeimyna susės prie viena stalo, deja, šiam vaikui lemta likti vienam, nemylimam. Vaizduojamas negailestingas pasaulis, o žmogus jame – tarsi marionetė. Tragiška bejėgio fleitininko Žiogo mirtis atskleidžia žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą, nesaugumą. Novelėj ,,Fleita“ atskleidžiamas kaimiečių Viksvų tariamas jautrumas, nenuoširdumas, požiūris į menininką. Kai į jų namus atvyksta miestietis giminaitis Žiogas, visą gyvenimą grojęs fleita, jį priima svetingai, užleidžia geriausi kambarį, išima gražiausią dubenį praustis. Deja, greitai paaiškėja, kad taip elgėsi, tikėdamiesi, kad šis turtingas, jų ūkyje bus pagalbininkas. Sužinojus, kad nei turtų, nei sveikatos dirbti Žiogas neturi, keičiasi ir požiūris, ir elgesys su juo, vadinamas dykaduoniu, šaipomasi. Atviriausiai kaimiečių apsimestinis jautrumas išryškėja Žiogo mirties valandą, kada neskubama net kunigo pakviesti. Rašytojui rūpi žmogiškų vertybių pasikeitimas senajame kaime. Menininkas nesugebėjo prisitaikyti prie realaus gyvenimo. 16 Jonas Aistis (1904 – 1973) Neoromantizmas. Jonas Aistis – antrosios kartos neoromantikas. Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią“, antroji – žmogaus sielą. Svarbiausiu dalyku tampa individualus pasaulio pamatymas. Pagrindinė poezijos tema – kančia. Tačiau apie asmeninius išgyvenimus kalbama, tarsi žvelgiant į save iš šalies, kartais net su ironija. Tikroji poeto realybė – fantazijos pasaulis, pasaka, kur galima nepaisyti tikrovės dėsnių. Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas. J. Aistis – grynasis lyrikas, vienas ryškiausių savo kartos atstovų. Eil. „Džiazas“ • Meilė Tėvynei • Gamtos grožis, • Kūrybos ir gyvenimo sankirta • Skausmas • Kančia • Tautos likimas Juntamos katastrofinės XX a. vidurio nuotaikos, gilios 1940 m. įžvalgos ir jos meninis apibendrinimas: patriotiniai pažadai liko netesėti. Tėvynės likimo atspindžiai. „Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“ Lentelę apie kūrinius turiu sąsiuvinyje. 17. Henrikas Radauskas (1910 – 1970) Modernizmas. Henrikas Radauskas – kasdienybės estetas. Estetizmas, antilyrizmas, estetinė distancija, poetinės tikrovės transformacija – svarbiausi H. Radausko lyrikos bruožai. Jo eilėraštis – ne jausmų ar idėjų išsakymas, o dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje. Todėl H. Radausko eilėraštyje nėra ir „įprasto lyrinio subjekto – jį pakeičia“ pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija stebintis pasakojamą istoriją. Tikrovė – pagrindinė vaizduotės kuriamo žaidimo medžiaga. Eil. „Pasaka“ Eil. „Dainos gimimas“ Lyrinis subjektas įvairdintas. Lyrinis subjektas įvairdintas. • Gamtos grožis (kaip įkvėpimas kūrybai) • Kūryba, kūrėjas (jo misija) • Priešprieša neoromantizmui • Meilė • Atsiribojimas nuo realybės • Pasakiškosios tikrovės kūrimas • Mirtis Regimas tikrovės, atsidūrusios karo šešėlyje, ir pasakos susidūrimas. Atmetama tikrovė, tėvynės gamta, asmeniniai išgyvenimai, lyrinis subjektas remiasi menu, mitu, poetinio žodžio galimybėmis tarsi iš nieko sukuria savitą pasaulį. Žmogui pasaulis yra atšiaurus, todėl jis renkasi tikėti pasaka. Žmogus negali atsisakyti realaus pasaulio, bet jis gali tikėti pasaka ir gražiais dalykais. „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Atskleidžiamas poeto požiūris į kūrybą, apolitiškumas. Pateikiama kitokia kūrybos samprata, įprasminama Radausko koncepcija „menas menui“, kūrybos estetinė vertė. „Aš nestatu namų, aš nevedu tautos, Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ 18. Salomėja Nėris (1904 – 1945) Neoromantizmas. Salomėja Nėris laikoma XX amžiaus lietuvių poetė, klasikė. Iš neoromantikų kartos jos poezija išsiskiria atvira, jausminga išpažintimi, moters pasaulio atvėrimu. Ankstyvajai S. Nėries lyrikai būdingas jaunatviškas vėjavaikiškumas, džiaugimasis jaunyste ir gyvenimu. Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ – tai karo metų eilėraščių rinkinys. Šiame rinkinyje itin ryškus skaudus savo klaidų apmąstymas, dažnos kaltės ir atgailos temos. Eilėraščiuose tiesiogiai atspindėtų karo vaizdų nėra, bet juose ryškus alinantis, sunkiai išgyvenamas tėvynės, namų mylimojo ilgesys. Didžiausias Salomėjos Nėries kaltė yra Stalino saulės atvežimas į Lietuvą ir jos per didelis įsitraukimas į politiką. Jos įsitraukimas į politiką pakenkė Lietuvai. Žmogus jaučiasi suvaržytas ir jis nieko negali pakeisti dėl savo klaidų. Kai žmogus atsiduria sudėtingose istorinėse aplinkybėse priimti sprendimus yra sunku ir jis negali žinoti pasekmių ir negali įvertinti, ar tie sprendimai yra teisingi. Klaidas pripažinti svarbu, bet jas ištaisyti beveik neįmanoma. „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Alyvos“ „Tėvynei“ Eil. „Maironiui“ Eil. „Prie didelio kelio“ Lyrinis subjektas įvardintas, labai lyriškas, jausmingas, stipriai išgyvenantis. • Gyvenimo trapumas • Gyvenimo džiaugsmas • Laikinumas • Tėvynės ilgesys • Meilė tėvynei • Įsipareigojimas tėvynei • Klaidų apmąstymas • Asmeninis pasaulis • Žmogaus ir gamtos ryšys • Moters likimas • Meilė Salomėja Nėris savo eilėraščiuose “Kaip žydėjimas vyšnios” ir “Alyvos” puikiai atskleidė žmogaus ir gyvenimo trapumą./100 Eilėraštyje “Kaip žydėjimas vyšnios” žmogaus gyvenimo ilgumas yra prilyginamas vyšnių žydėjimui, kuris greitai praeina. Kalbama apie tai, jog gyvenimas yra labai gražus, būtent dėl šios priežasties reikia juo džiaugtis, nes žmogus niekada nežino, kada jis baigsis. Eilėraštyje “Alyvos” taip pat puikiai atsiskleidžia žmogaus laikinumas ir gyvenimo trapumas, tačiau šiame eilėraštyje poetė dar prideda ir pasaulio amžinumą. Eilėraštyje kalbama apie tai, jog žmogaus gyvenimas yra laikinas, o pasaulis amžinas ir kai žmogus miršta, pasaulis gyvena toliau. Ne paslaptis, jog ir pačiai poetei teko patirti skaudžių išgyvenimų. Rašytoja antrojo pasaulinio karo metu buvo priversta su sūneliu iš Lietuvos pasitraukti į Rusiją. Rusijoje Salomėja Nėris jautėsi labai vieniša, ji ilgėjosi Lietuvos ir artimųjų ir kaip pati poetė rašė savo dienoraštyje, tas ilgesys būdavo toks stiprus, jog kartais net kildavo haliucinacijos. Eilėraščio pradžioje išryškėja graudi ir liūdna situacija, tėvynė vaizduojama kaip išduota tautos, niekam nereikalinga, palikta. Ją užgrobė svetimi. Meninės raiškos priemonės, parodančios tėvynės paveikslą: personifikacija “sukruvinta ir apiplėšta. Ji stovi man akyse…/Kol gyvą pamatysiu“, epitetai ”Sukruvinta, apiplėšta” . Galima matyti, kad jaučiamas begalinis tėvynės ilgesys, nes eilėraščio lyrinis subjektas yra pasiryžęs į tėvynę grįžti pėsčiomis “Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”, eilėraščio žmogui nėra svarbu ar tėvynėje lauks sunkumai, jam svarbiausia yra grįžti į gimtąją žemę ir numalšinti tą skausmą ir begalinį ilgesį. Galima teigti, jog eilėraštį įkvėpė tikri išgyvenimai, nes eilėraščio autorė antrojo pasaulinio karo metu buvo priversta iš Lietuvos pasitraukti į Rusiją. Rusijoje autorė jautėsi labai vieniša, ji ilgėjosi Lietuvos ir artimųjų ir kaip pati autorė rašė savo dienoraštyje, tas ilgesys būdavo toks stiprus, jog kartais net kildavo haliucinacijos. Tėvynės ir lyrinio subjekto ryšys yra labai glaudus, lyrinis subjektas prilygina save žolei, o tėvynė apibūdinama kaip maitintoja, globėja, lyrinis subjektas parodo, jog visada buvo ir bus ištikimas tėvynei “Aš saugojau tau savo širdį – Žėruojančią ir gyvą.” Meninės raiškos priemonės: personifikacija ”Mane - kaip lauko žolę - girdė / Gimtosios žemės syvai..”, palyginimas „Mane - kaip lauko žolę”. Eilėraščio kulminacija: “Nepardaviau tavęs aš niekad/ Neišdaviau, mieloji!”. Šie žodžiai gali būti siejami ir su eilėraščio autore, nes po trejų metų ji grįžta į Lietuvą, kartu su savimi parsiveža eilėraščių rinkinį, kuriame kalbama apie ilgesį, liūdesį ir didžiulę kaltę. Autorė tikisi, jog šis eilėraščių rinkinys bus tarsi atsiprašymas prieš visą tautą, kad išdavė tėvynę ir jog supranta visas savo klaidas ir dėl jų labai gailisi. Audrą galima būtų lyginti su patirtais vargais(karas, okupacija), miškas gali būti apibūdinamas kaip pastovumo simbolis. Visiškai nėra svarbu kiek daug vargų ir išbandymų buvo, vis tiek meilė tėvynei išliks tokia pat stipri, o kad visa tai pabrėžtų autorė parašo ir šiuos žodžius “Širdis gi nemeluoja”, taip parodoma, jog kalba tikrai nuoširdžiai ir iš visos širdies. Lyrinis subjektas jaučia stiprius sąžinės priekaištus dėl padarytų klaidų. Atgailaujama, bausmė, kančia turi suteikti apsivalymą. „Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:“ „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus“ Akmuo simbolizuoja – patyčios, panieką. Eilėraščio žmogus supranta, kad kai žmogus prašys pagalbos jis nieko negaus arba gaus tik patyčias ir panieką. Ji priima šį atpildą ir ji žino, kad ji kentės, ji supranta, kad blogai pasielgė ir ji dėl to atgailauja, nors žino, kad jai neatleis. Jaučiamas stiprus liūdesys, išgyvenimai, nostalgija, nusivylimas esama situacija, žmogaus bejėgiškumas istorinių situacijų verpete. „Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šerdies pačos.“ 19. Alberas Kamiu Egzistencializmas Egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą, kaip gyventi žmogui istorinių katastrofų akivaizdoje. Egzistencializmo temos: 1. Atsakomybė. Žmogus visada gali rinktis ir yra atsakingas už savo veiksmus. Žmogus yra atsakingas ne tik už save patį, bet ir už kitus. 2. Baimė. Baimė paskatina žmogų veikti. 3. Įsipareigojimas. Apsisprendimo negalima išvengti, nes žmogus pasmerktas laisvei ir pasirinkimui. 4. Laisvė. Laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė ir neteisina savęs aplinkybėmis. Filosofas Arvydas Šliogeris „Absurdo paprastumas“ „Gyventi šiame pasaulyje taip, kad jis nepavirstų pragaru“ – turi gyventi taip, kad neskaudintum kitų. „O būti laisvam reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad būtų pažeistos kito žmogaus ar net paprasčiausio daikto būties ribos ir tose ribose išsiskleidžianti jo teisė būti savimi ir sau“ – Gyventi reikia taip, kad neperžengtum kito žmogaus laisvės. Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Alberas Kamiu – prancūzų rašytojas, filosofas, egzistencialistas, viena ryškiausių XX a. vidurio asmenybių. 1957 m. Nobelio premijos lauretas. Pagrindinės Kamiu temos: absurdo ir maišto. Romanas „Maras“(„Svetimas“)priklauso vienam iš didžiųjų kūrybos ciklų apie maištą(absurdą). Filosofiją ir likteratūrą Kamiu laikė būdu pažinti žmogų ir pasaulį. Romanas „Svetimas“ „Maras“ • Merso – abejingas pasauliui, nes jam gyvenimas atrodo monotoniškas, jis gyvenime nemato prasmės. Merso nušauna arabą ir nėra konkrečios priežasties, kodėl jis tai padarė. Ir tai ir yra abejingumas kitiems ir sau. Teismo procese į Merso gyvenimą yra gilinamasi labiau nei į pačią žmogžudystę. Visada yra primenama, kad jis negedėjo, kad po laidotuvių linksminosi. Jis nesielgia taip, kaip įprasta visuomenėje. Į teismą ateina daugybė žmonių, žiūrovai yra abejingi ir Merso kaltina abejingumu, tačiau jie yra tokie patys ir jiems visiškai nerūpi Merso. Merso kaltinamas žmogžudyste, bet nuteisiamas už savo abejingumą pasauliui. Merso teismo metu užplūsta prisiminimai, jis prisimena, kad kažkada buvo laimingas ir Kamiu parodo, jog žmogus supranta, kad jis buvo laimingas tada, kada jau būna per vėlu. Žmogus pradeda viska vertinti tada, kada visko netenka. Merso yra abejingas viskam, tačiau jis neapsimetinėja ir neveidmainiauja. Kiti taip pat abejingi, tačiau visuomenė reikalauja laikytis nusistovėjusių elgesio normų ir taisyklių, slėpti abejingumą. Merso visada sako tai, ka galvoja, todėl visuomenėje jis yra svetimas. Pasaulis – tai absurdiškas spektaklis, kuriame dalyvauja kiekvienas žmogus. Kilus maro epidemijai žmonės nenori jos pripažinti, o jos nepripažinus ligai leidžia dar labiau plisti. Daktaras Rijė – „Svarbiausia gerai dirbti savo darbą“( dirbti net tada, kai pačiam žmogui nėra palanku, gresia pavojus. Jis prisiima atsakomybę ne prieš kitus, bet prieš patį save ir darys tiek, kiek galės). Jis dirba pirmiausiai dėl savęs, kad jo negraužtų sąžinė, kad kažko nepadarė ar padarė per mažai. Nuo jo priklauso kitų žmonių gyvybės. Daktaras kovoja su nežinomybę ir tai yra žymiai sunkiau nei kovoti su žmogumi. Daktaras Rijė netiki Dievu, nes jis sako, jeigu Dievas būtų, jam nereikėtų gydyti žmonių. Jis nesiliauja kovojęs dėl kitų žmonių ir patirdamas kiekvieną dieną pralaimėjimus, jis vis tiek kovoja, nes nori bent truputį sumažinti kito žmogaus kančias. Žmogus susidūręs su problema, prisiima atsakomybę ir daro viską, ką gali, kad padėtų kitiems. Tėvas Panlu – jis mano, kad maras yra kaip „Dievo rykštė“, kuri baudžia žmones už nuodėmes. Kaltina kitus, o pats jaučiasi geresnis. Vėliau, kai pamato nekalto vaiko mirtį supranta savo klaidą ir renkasi padėti kitiems. Žmogus susidūręs su sunkia situacija dažnai laiko save geresniu ir mano, kad yra su tai nesusijęs, bet pamatęs pasekmes, jis supranta, kad jo pareiga yra padėti kitiems ir tą problemą bandyti įveikti. Ramberas – žurnalistas, kuris atvyko parašyti straipsnį. Jis jaučiasi svetimas, jis nesusijęs su visa situacija, nes jis čia atvažiavo tik dirbti. Nori ištrūkti iš miesto pas mylimąja. Ir kai jau turi progą pabėgti, jis nusprendžia likti ir prisidėti prie kovojančių su maru. Žmogus susidūręs su sunkia situacija bando pabėgti nuo jos, tačiau suvokęs viso to pasekmes, supranta, kad jis yra visos tos situacijos dalis ir supranta, kad jis yra visos tos situacijos dalis ir supranta, kad jo pareiga yra padėti kitiems. Taru – jis į miestą atvyko ieškoti ramybės. Paiūlė įsteigti sanitarinius būrius. Jis savo laisvu noru nusprendžia padėti kovoti su maru. Kai maras atsitraukia, jis užsikrečia maru ir miršta. Tik laisvai apsisprendęs žmogus gali daug, ką nuveikti. Bet kada blogis gali parodyti savo nagus, net tada, kai atrodo, kad jis atsitraukia. Romane keliamos idėjos nepraranda aktualumo ir dabar, nes žmonės susiduria su tomis pačiomis problemomis. Šiomis dienomis koronoviruso situacija labai panaši kaip ir romane: suvaržytas žmonių judėjimas, liga jau pasiglemžė tūkstančius gyvybių. Kaip ir romane, taip ir dabar atsiranda žmonių, kurie savo noru ir nieko nevaržomi stengiasi kovoti su liga ir padėti kitiems:gydytojai dirba viršvalandžius, žmonės stoja į savanorių gretas ligoninėse. Žinoma atsiranda ir tokių, kurie stengiasi nuo viso to pabėgti. Kalbant apie ligą kaip apie blogį, žmonės ir dabar su juo susiduria. Šių dienų įvykiai(, nedemokratiški įvykiai Baltarusijoje, iki šių dienų išlikusi diskriminacija dėl odos spalvos, religijos) tik įrodo, jog blogis gali išplisti bet kada ir bet kur ir jei žmogus laimėjo vieną kovą, tai dar nereiškia, kad nereikės stoti į antrą. Žmogus niekada negali būti tikras, kad blogis yra galutinai įveiktas. Romano idėjos yra aktualios, nes kaip prieš daugelį metų, taip ir dabar blogis vis dar egzistuoja ir jo galutinai įveikti yra beveik neįmanoma. 19. Vytautas Mačernis (1921 – 1944) Egzistencialistinė, filosofinė pasaulėjauta, modernizmas, katastrofų literatūra. Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios poezijos pradininkas, lietuvių literatūrą priartinęs prie europinės egzistencialistinės problematikos. Ryškiausi V. Mačernio kūrybos bruožai – filosofiškumas ir bandymas suvokti žmogaus egzistencijos prasmę. „Vizijos“ – vienintelis baigtas eilėraščių ciklas, kuriame ryškiai atsispindi egzistencializmo filosofinės idėjos. „Vizijos“ . • Žmogaus gyvenimo prasmės paieška • Žmogaus, žmonijos misija Žemėje • Tėvų žemė, namai • Gimtinės svarba • Praeities ir dabarties priešprieša Pagrindinė tema – lyrinio subjekto santykis su namais, su juose gyvenusiomis kartomis. Regėjimuose išryškėja, kad jaunas žmogus negali suprasti savo gyvenimo prasmės, kol nesuvokia ryšio su gimtinės žeme, protėviais. Tada supranta savo užduotį – įamžinti namus kūryboje – ir savo kūrybingo gyvenimo svarbą. Informacija sąsiuvinyje „Mokėkime gyventi, nors ir dūžtančiose formose“ „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės.“ Trumpai tegyvenusio poeto, pagarsėjusio intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba V. Mačernio poetinis žodis ištryško po juodu karo debesiu. Dėl kūrybą persmelkusio žemės motyvo prišlietas prie ,,žemininkų“ nespėjo tapti išeiviu, nes susiruošus trauktis iš Lietuvos gyvybę atėmė atsitiktinio sviedinio skeveldra. Karo dramatiškas laikotarpis ,,atkirto“ šį jauną menininką nuo romantikos ir idealizmo, panardino į filosofines gelmes. Eilėraščių cikle ,,Vizijos“ nerimo, nevilties momentai susipina su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Tai savotiška dvasinė poeto autobiografija, nes bundantis egzistencinis nerimas, brėkštanti nelemties ir sudužimo nuojauta čia atsiremia į tėviškės laukų ramybę, senos sodybos saulėtą rimtį ir pastovumą. Lyrinis subjektas prisimena čia gyvenusias gentis, savo senolę. Namuose spindi saulės langas grindyse, aidi ūkininko žingsniai, gesina svajonę ,,kasdienybės šaltas spindylys”. Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta erdvių klajūnai paukščiai, žvaigždės, mirties ledus pralaužus teka gyvybės upė. Erdvę praplečia laiko priešpriešos: iš senų paveikslų žvelgia rūstūs senolių veidai, šiaurės gentys senolių namuose kalba išdidžia tėvų tarme. Šioje aplinkoje išsisklaido lyrinio subjekto nerimas, pajaučiama vienybė su savo gentainiais: ,,Žinau, kad žemėje yra vieni namai,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!