Konspektai

Privalomų literatūros autorių konspektas

9.4   (2 atsiliepimai)
Privalomų literatūros autorių konspektas 1 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 2 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 3 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 4 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 5 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 6 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 7 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 8 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 9 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 10 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 11 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 12 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 13 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 14 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 15 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 16 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 17 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 18 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 19 puslapis
Privalomų literatūros autorių konspektas 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 Jonas Biliūnas I. Kontekstai • Asmenybė: kilęs iš valstiečių. Pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Gyvenimas davė medžiagos kūrybai. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J.Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige, Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Skaudžiai jausdamas žmonių nely¬gybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks. • Epocha: Jonas biliūnas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios švietėjiškojo racionalizmo epochos rašytojas. • Literatūros srovės: realizmas. Bruožai: 1) visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis. 2) objektyviai ( dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius aplinkos ir visuomenės bruožus. 3) grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema. II. Grožinė kūryba 1. Apysaka - „ Liūdna pasaka“, Novelės : ,,Brisiaus galas“, ,,Kliudžiau”, ,,Vagis”, „Ubagas“, „Lazda“. Šiuose kūriniuose Biliūnas, aprašydamas konkrečius įvykius, daugiau dėmesio skyrė veikėjų vidinėms būsenoms ir konfliktams atskleisti. Kiekviename kūrinyje vyrauja sąžinės balsas, atjauta, supratimas, kančia. 2. Apysaka ,,Liūdna pasaka” (1907m.): a. Tema: veikėjų vidiniai išgyvenimai bei kančios sunkiais lietuvai laikais. Istorinių aplinkybių įtaką žmonių gyvenimui, apie tai, kaip istorija gali sužlugdyti žmonių likimus. Dėmesio centre - kančia ir skausmas. b. Veikėjai: Juozapota ir Petras Baniai. Juozapota – graži, mylinti savo vyrą, darbšti, gailestinga ir pamaldi, tačiau antros dalies ekspozicijoje ryškus išvaizdos pasikeitimas. Ji tampa klaiki, nelaiminga, kenčianti. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. Petras – mylintis žmoną, jautrus, tikįs savo pergalę, drąsus, kovotojas už žemę ir laisvę. c. Problemos: “Liūdna pasaka” paliečiama visai žmonijai aktuali mirties, skausmo ir senatvės problematika, pabrėžiamas bejėgiškumas. Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme. Taip pat apie sukilimo laikotarpį, sukilėlius, žmogaus išgyvenimą dėl meilės kančių. d. Kūrinio kontekstai: 1) Ramūta - tai mylimiausio žmogaus, padėjusio gyventi, kurti ir mirti, įvaizdis (vėliau jį įkūnys juozapota). 2) Ryškus laikinumo, gyvenimo trapumo motyvas. 3) Aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį. 4) Dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, dėl to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Tačiau, pasakotojo ir autoriaus sutapatinti negalima. 5) Stengiamasi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų. 6) Etnografinės detalės, buities reikmenys, užfiksuoti papročiai. 3. Novelė: „Kliudžiau“ (1905m.) a. Tema: Šioje novelėje norima pabrėžti, koks gyvenimas yra žiaurus, parodyti ,kaip lemtingas gyvenimo įvykis pakeičia žmogaus pasaulį, dvasinę pusiausvyrą. b. Veikėjai: berniukas, kuris pašauna katytę. “Tat buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. bet laimingas...” (laimingas, dėl to, kad šis šūvis jį pirmą kartą atvedė į pažinimą, į gyvenimo realybės suvokimą). c. Problemos: trapus jauno žmogaus vidinis pasaulis, mirties problema, atsakomybė už neatitaisomą poelgį, susidūrimas su realybe. d. Kūrinio kontekstai: 1) Žmogus mokosi iš savo klaidų. 2) Gyvybės trapumas. 4. Novelė: „Brisiaus galas“ (1906m.) a. Tema: sunkios senatvės užklupta gyvybė tampa palikta, vieniša ir užmiršta. Ryškiausiai atsispindi nereikalingumo tema, gyvybė tapus nenaudinga – nebereikalinga. Tačiau, pagrindinis veikėjas - šuo Brisius nenori tikėti šiuo šaltakraujiškumu ir iki paskutinės gyvenimo minutės tiki savo šeimininku: “negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas...” b. Veikėjai: Brisius – šuo, kuris visą savo gyvenimą buvo ištikimas ir paklusnus šeimininkams, bet užkluptas senatvės tampa jiems nebereikalingas. „Brisius žilas, apžabalęs“, mato “kaip per dūmus” (dūmai – pilki, o pilka spalva reiškia menkumą, senatvę, vienatvę. Šeimininkas - nušovęs Brisių, buvusį draugą ir ištikimą namų sargą, bėga nuo padaryto nusikaltimo, nes sudrumstė savo sąžinę, nusikalto žmoniškumui. c. Problemos: pasinaudojimas bėjegiškumo ir silpnumu. Žmonių šaltakraujiškumo, nejautrumo ir nužmogėjimo problema. Nereikalingumo problema. d. Kūrinio kontekstai: 1) Žudydamas nekaltą, silpną, bejėgį, žudai žmogų savyje. 2) Kiekvienas tapsime senas, tad nereikia būti nejautriems senesnio amžiaus žmonėms. 5. Novelė: „Vagis“ (1905m.) a. Tema: Apsakyme svarbiausia sąžinė – žmogaus teisėjas. Apsakyme skaudžiai savo kaltę jaučia žmogus, užmušęs vagį, gelbėdamas savo turtą ir gyvybę. Nors daugiau ir nieko nenuskriaudė, neprilietė pirštu, tačiau pirmoji užmušta gyvybė išliko iki senatvės. b. Veikėjai: Jokūbas – kaimo žmogus, nužudęs arkliavagį, bandžiusį pavogtį jo nuosavą turtą. Antraeiliai veikėjai yra gausi Jokūbo šeima, žmona ir vaikai, dėl kurių jis slepia savo padarytą nusikaltimą, kad nebūtų įkalintas, atskirtas ir bejėgis išmaitinti šeimą. c. Problemos: sąžinės graužąties problema. Nusikaltimas žmogiškumui. Padarytas nusikaltimas slegia visą likusį gyvenimą. d. Kūrino kontekstai: 1) Sąžinė – žmogaus teisėjas. 2) Šeima – didžiausia vertybė. 6. Novelė: „Ubagas“ (1906m.) a. Tema: Biliūno novelės centre - atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieninėje gyvenimo eigoje. Tiesa sakant, čia tokios figūros dvi: tiek pats pasakotojas („traukiau silpnon krūtinėn“), tiek ubagaus Sabaliūnas. b. Veikėjai: Petras Sabaliūnas - žilas, geros širdies senelis. Savo praeityje turėjęs jaukų būstą ir gražią šeimyną, vieną dieną Sabaliūnas suvokia, kad viską prarado. Atidavęs meilę, rūpestį, švelnumą savo vaikams, jis supranta labai skaudžią tiesą, kad pasenęs ir ligotas jis tampa niekam nereikalingas, net savo paties vaikams. Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus. c. Problemos: senatvėje žmogus tampa niekam nereikalingas. Žmonėms lengviau imti negu duoti. Atjautos, supratimo stygiaus problema. d. Kūrinio kontekstai: 1) Žmogiškumo motyvai. 7. Novelė: „Lazda“ (1906m.) a. Tema: Pavadinimas kalba apie baudžiavos santvarkos esmę: santykiai su mažuoju žmogumi paremti muštro, lazdos principu. „Lazdos“ centre – žmogaus išgyvenimų visuma. b. Veikėjai: Pagrindiniai ištraukos veikėjai yra atlaidusis Juozapas ir buvęs dvaro prievaizdas Dumbrauckas. Juozapas už Dumbraucką dvasiškai stipresnis. Jis suvokia, kad kitam žmogui padaryta moralinė skriauda persekios visą gyvenimą. Iš kalbos matyti, kad tėvui aukščiausia teisingumo istancija yra sąžinė. Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Juozapas atleido, tačiau to nepamiršo. c. Problemos: abejingumo problema, žiaurumo problema, negalima būti abejingam kitų skausmui, reikia gailėtis menko ir nelaimingo. d. Kūrinio kontekstai: 1) Visa daroma skriauda silpnesniam,tarsi bumerangas, gali atsisukti prieš tave patį. 2) J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams. III. Kultūriniai kontekstai • Juozas Tumas-Vaižgantas, kaip ir J. Biliūnas, išaukšina šeimos vertybę. • Kristijonas Donelaitis, kaip ir J. Biliūnas savo kūrinių potekstėje smerkė bet kokias žmogaus kaukes. • J. Biliūnai kūriniai siejasi su Vydūno filosofija, teigiančia, kad pasaulyje nereikia sėti neapykantos ir keršto • Kristijonas Donelaičio epinės poemos „Metai“ būras Pričkus galima būti lyginamas su J.Biliūnos novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju Juozapu. Abu veikėjus valdo vergo psichologija. • Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ mamatė teigia: „Baisiausias žodis žmonių kalboje yra vergas“. Šią citatą galime sieti su J. Biliūno novele „Lazda“, kurioje ryškus vergo motyvas. • Biblinis kontekstas - ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Kaip ir krikščionybė, j. Biliūnas propaguoja lygybę. Aukojimasis taip pat yra krikščionybės tikslas. • Istorinis kontekstas – 1863 m. – 1864m. Sukilimas, carizmas, kaimo gyventojų priespauda. Sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Smerkiama carizmo priespauda, valdžios neteisybė, nežmoniškumas, iškeliamos liaudies kovos su carizmu. Apie muravjovo žiaurybes sužinome iš juozapotos dialgo su senute elgeta. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Apysakoje „Liūdna pasaka“ Juozapotos paveikslas primena sukilimo sukeltą skausmą tautai. Pabrėžiama šeimos svarba, šeima – didi vertybė, ją reikia puoselėti. Tikros meilės motyvas aktualus šiuolaikino žmogaus vidiniam pasauliui. Kančia dėl tautos likimo primena kiek daug verta mūsų lasivė. Laisvės ir nepriklausomybės svarba šiuolaikiniam žmogui. Pasiaukojimas šiais laikais nuvertinamas. Visais laikas klaidos žmogų veda į pažinimą ir tobulėjimą. Žmonių ydos šiandieniniame pasaulyje – nepagarba, abejingumas kitų nelaimėms, bėdoms. Žmonių nužmogėjimas, jautrumo stygius. Kūrinius gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia, perimta autoriaus iš kaimo etikos: pasigailėk silpnojo. Juozas Tumas - Vaižgantas I. Kontekstai 1. Asmenybė: Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu. Beveik visą gyvenimą Palaikė ryšius su knygnešiais, rūpinosi slaptomis jų draugijomis, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą spaudą. 1918 m. Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“.1920 m. persikėlė į Kauną. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. 2. Epocha: Juozas Tumas – Vaižgantas kūrė XIX a. pab. – XX a. pr., tuo laikotarpiu, kuomet Lietuvoje po 1863-1864 sukilimo Rusijos imperijos valdžia įvedė draudimą europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (o taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Šiuo laikotarpiu Vaižgantas įsitraukė į begalę slaptų draugijų , slapta prisidėjo leidžiant ir redaguojant lietuviškus laikraščius bei juos slapta platinant Lietuvoje. Nemažą įtaką kūrybai padarė ir spaudos draudimo panaikinimas, kuris tapo vienu iš J. Tumo – Vaižganto nuopelnų. 3. Literatūrinės srovės: Juozas Tumas – Vaižgantas priklauso neuromantikų kartai. Neuromantikų kūrybai būdinga ryškūs vidiniai žmonių išgyvenimai, kuriuos neretai sukelia meilės jausmas, valdžios pojūtis, svajonės, vertybiniai svarstymai, neapibrėžtas ilgesys. Dažnas neuromantinio žmogaus palydovas yra gamta, taip pat tautiškumas, lietuviškumas. Neuromantizmas yra nevienalytė literatūros kryptis neturinti aiškių ribų ir vienijama tokių pačių bendriausių tendencijų : 1) grįžimo prie romantizmo estetikos; 2) pasinaudojimo realizmo poetikos atradimais; 3) suartėjimo su modernizmo kryptimis. Neoromantizmas – XX a. pradžio literatūros srovė, Vaižganto kūryba priklauso pirmam lietuvių lit. neoromantizmo etapui. neoromantikai manė, jog menas turi atverti tautos sielą ir gamta – atspindėti žmogaus nuotaikas. II. Grožinė kūryba • Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka „Dėdės ir dėdienės“, išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją i tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta ir pasauliu. • Tema: Apysakoje pasakojama apie socialinius santykius tarp ūkį paveldėjusių ir jame dirbti pasilikusių giminaičių, jų vidinių išgyvenimų subtilumą nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių sekoje. Temos, kuriomis galima remtis rašant rašinį: 1) žmogaus santykiai su gamta 2) šeimos santykiai 3) socialiniai sluoksniai/ socialiniai tarpusavio santykiai 4) vyro ir moters santykiai 5) žmogaus atsidavimas tėvynei • Veikėjai: 1. Mykolas Šiukšta – užima dėdės, t.y. socialinio vieneto šeimoje, statusą. Nors ir myli Severją, tačiau neturi galimybės su ja susituokti – nenori nuskurdinti brolio vaikų; iš gimtinės pasitraukti negali, nes be gimtojo sodžiaus neįsivaizduoja savo gyvenimo. 2. Severja Pukštaičia – po baudžiavos panaikinimo iš aukščiausio socialinio statuso – tijūno žmonos, tampa dėdiene. Jos paveikslu Vaižgantas atskleidė visas priešpriešas ir sujungė svarbiausius moteriškumo variantus: mergaitės skaistumą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters vienišės dalią. 3. Rapolas Geišė – iki baudžiavos panaikinimo eina dvaro tijūno pareigas, po jos – yra žemiausio socialinio sluoksnio atstovas – dėdė. Problemos: Žmonių nelygybė, šeimos santykiai, socialinių sluoksnių atsiradimas, senatvės sulaukusio žmogaus nevertinimas. • Kūrinio kontekstai: 1. Muzika – lyg „gamtos brolis žiogas“ savo muzika intuityviai išreiškia grožio ilgesį ( „sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėlėje, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur – „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį.“) 2. Meilė – 1) Mykoliuko meilė Severijai taip pat natūraliai susijusi su gamta – „ Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.“ 2) Mykoliukui nebūtina matyti Severija – jis ją jaučia („ Jautė ją grįžtant, nors buvo nusigręžęs..“). 3) Severijos meilė Mykoliukui – „.. Su Mykoliuku buvo tik dvasių susituokimas..“. 4) Severijos meilė Rapolui Geišei – „.. Vyrišką meilę ta gmatos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą..“. 5) Rapolas Geišė dievino savo žmoną – „ Rapolas tiesiog sukvaiko iš laimės. Žmona jam dabar rodės nebe moteriškė, tik mistinis asmuo..“ 3. Gamta - Mykoliukui namus atstoja gamta („ Sėdi skersomis lyg našlaitėlis, neturįs prie ko prisiglausti, nei motutės, nei mergelės, tai prisišliejęs bent dirvos motinėlės“ 4. Gyvenimo trapumas – Rapolas Geišė po baudžiavos netenka valdžios ir galios, tampa niekam nereikalingas, nemokėdamas ūkininkauti, virsta plepiu tinginiu. 5. Tijūnavimas - apysakoje lyginamas su tinginiavimu – „... dabar jis buvo sočiai prišeriamas ir gerai apvelkamas“ 6. Rapolo Geišės elgesys su baudžiauninkais – „ Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo.“ III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. Jono Biliūno novelė „Ubagas“ – Šeimos, artimųjų nevertinimas b. Antano Baranausko romantinė poema „Anykščių šilelis“- žmogaus santykis su gamta c. Balio Sruogos istorinis romanas „Dievų miškas“ – žmogaus vertės sumenkinimas d. Kristijono Donelaičio epinė peoma „Metai“ – žmogaus užimama padėtis visuomenėje 2. Istorinis kontekstas (XIX a. pab. – XX a. pr.): a. Po 1863 m. – 1864m. įvykusio sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. b. Po 1863m. – 1864 m. sukilimo iš mokyklų Lietuvoje pašalinta lietuvių kalba, sumažinta lietuviškų mokyklų, vietoj jų steigėsi rusiškos. c. Valačiaus inicijuotos plito blaivybės draugijos, sulietuvinta Katalikų bažnyčia, kunigams nurodyta lietuviškai vaikus mokyti katekizmo. d. Kūrėsi slaptos daraktorių mokyklos ( iki 1905m.) e. 1883m. – 1886m. Mažojoje Lietuvoje pradėtas leisti pirmasis lietuviškas laikraštis (skirtas Lietuvai), kurio leidimą inicijavo Jonas Basanavičius. f. Vincas Kudirka 1889m. – 1905m. pradėjo leisti laikraštį „Varpas“ g. Istorinis (kalba apie baudžiavos laikus Lietuvoje) h. Kultūrinis (vaizduojamas senasis tradicinis Lietuvos kaimas, kai šeima buvo kuriama pagal tėvų/ šeimininkų susitarimus, bet ne iš meilės; aptariamos socialinės problemos, socialinių statusų skirtybės; aprašomi tradiciniai žemės darbai, žmonių gyvensena, drabužiai, papročiai ir tradicijos...) i. Religinis (nelaimingas likimas laikomas Dievo valia) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Tai yra egzistencinio tipo kūrinys, kuriame neretai iškeliama žmogaus vertės sumenkinimo problema. Ši tema yra viena iš aktualiausių ir šiomis dienomis. Taip pat viena iš svarbesnių temų šiame kūrinyje yra šeimos tema. Vincas Krėvė I. Kontekstai 1. Asmenybė: XIX-XXa Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. V.Krėvė domėjosi Lietuvos istorija ir tautosaka. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Organizavo Klaipėdos sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, važiavo į Vokietiją, su kariuomenės vadu Hansu von Sektu Berlyne derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. V.Krėvė, kaip ir Skirgaila, buvo prieštaraujanti, svyruojanti bei abejojanti asmenybė. 2. Epocha: V.Krėvė-Mickevičius yra modernizmo ir neoromantizmo atstovas. Kaip būdinga ir kitų neoromantizmoatstovų kūrybai, šiuo laikotarpiu sukurtoje dramoje vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją. „Skirgailoje“ vaizduojama istorinė lietuvių padėtis yra labai artima realiai XIVa. pab. Lietuvoje vyravusiai padėčiai. 3. Literatūros srovės: Neoromantizmo amžiaus bruožai: 1) Gręžiamasi į lietuvių tautos istoriją. 2) Realusis pasaulis atrodo suskilęs (Skirgailos atžvilgiu). 3) Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – religija Viduramžių bruožai: 1) Žmogaus likimą lemia Dievo valia Realizmo bruožai: 1) Aiškiai jaučiama istorijos raida 2) Žmogus veikiamas aplinkos. Ji lemia jo likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį. II. Grožinė kūryba • „Skirgaila“ — tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti 14 a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi. • Tema: vyrauja tautinė tematika, gręžiamasi į istoriją, taip pat vaizduojamas religinis-politinis konfliktas. Visame kūrinyje Skirgailai tenka spręsti jo šaliai svarbius klausimus, susijusius su jos ateitimi. O negalėjimas suderinti šių klausimų sprendimų su tuo, ką jis jaučia kaip žmogus, ir tuo, ką galvoja kaip geras valdovas, jį priveda prie nužmogėjimo ir moralinio pralaimėjimo. • Veikėjai: SKIRGAILA - Didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, vidutinio ūgio, juodplaukis, su nedidele barzda. Kalba rūsčiai, tvirtai. Niaurus, žiūri į žmones iš paniūrų. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu. DAUGAILA, bajoras, Skirgailos karavadas. Senas, augalotas vyras, stiprus. Plaukai ir barzda žili. Visuomet ramus. STARDAS, vaidila, senyvas vyras, nervingų judesių, nuolat karščiuojasi. KELERIS, jaunas riteris, aukštas, grakštus. Įsimyli Ona Duonutę. ONA DUONUTĖ, Lydos kunigaikštytė. Graži mergelė, jaunutė.Laikoma Skirgailos pilyje per prievartą. • Problemos: nužmogėjimas ir moralinis pralaimėjimas, jausmų ir proto kova, tikėjimo pasirinkimo problema, moters problema. • Kūrinio kontekstai: 1) Sprendimo pasirinkimo sunkumas (rinktis tarp krikščionybe prisidengusių priešų, kurie kėsinasi į Lietuvos žemes, ir tarp savo tėvynainių, vaidilų, ginančių senąjį lietuvių tikėjimą – pagonybę, papročius bei tradicijas) 2) Pasitikėjimo savimi skatinimas (Vaizduodamas dramatiškose aplinkybėse atsidūrusius herojus, kurie atkakliai siekė savo tikslo, V. Krėvė žadino užguitos tautos žmonių pasitikėjimą savimi.) 3) Aukojimas dėl didesnės gerovės (Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę.) 4) Laisvės siekis ir svarbumas (Lietuvos laisvė kunigaikščiui labai svarbi). 5) Nusivylimas artimais žmonėm (Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo.) 6) Tautos ir šalies išaukštinimas (Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas — Lietuvos žemių vientisumas.) 7) Vienišumo tema (Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi dviem aspektais: kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus). III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. Juozas Tumas Vaižgantas. Apysaka „Dėdės ir dedienės“. Moters tema.Severija myli Mykoliuka, bet tenka jai ištekėtu už Rapolo Geišės. b. Maironis. Eilėraštis „Lietuva brangi“. Meilė tėvynei. c. V.Mykolaitis-Putinas. Intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“. Pasirinkimo problema. Liudo Vasaario pasirinkimas tarp kunigystės ir meno. 2. Istorinis kontekstas: XIX-XXa a. Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. b. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai c. 1941 m. birželio 22 d. Hitleris pradėjo karą su SSRS. d. Knygų spausdinimo Mažojoje Lietuvoje laikotarpis. Knygnešių laikotarpis. 3. Biblinis kontekstas: a. Religijos minėjimas- krikščionybės išpažinimas. b. Dievo minėjimas (“SKIRGAILA: Tu sakai, kad tavo dievas vienintelis tikras dievas.“) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Ir šių laikų žmogui tenka susidurti su sudėtingais pasirinkimai,kurie įtakos gali turėti ne vien jam pačiam, bet ir kitiem (prezidentai, verslininkai). Taip pat aktuali ir moters tema.‘ Tėvynės gynėjo tema: 1) „Skirgaila“ (1924 m.) – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija, turinti visus elementus: konfliktą, tragišką situaciją ir kt. 2) dramoje Skirgaila – Lietuvos valdovas, veiksmas vyksta Vilniuje, viduramžiais, 3) Skirgaila – geras valdovas, nes jam rūpi teritorinis Lietuvos vientisumas (kunigaikštytę Oną Duonutę pagrobia ir veda tik todėl, kad jos žemės neatitektų lenkams), 4) išgyvena vidinį dramatizmą tarp proto ir jausmų: nors faktiškai Lietuva pakrikštyta, lietuviai tebėra pagonys; vaidila Stardas kviečia valdovą geriau mirti nei išpažinti svetimus dievus, tačiau Skirgaila, nors širdyje jam pritaria, bijosi prūsų likimo. 5) krivis Skurdulis siūlo žiūrėti į religiją kaip į rūbą, dengiantį tautos kūną – drabužis gali būti nuolat keičiamas (tiek Krėvė, tiek Šekspyras „Hamlete“ valstybę lygina su žmogumi – individo gyvenimo dėsniai tinka valstybės gyvenimui: prisimink, kaip Hamletas nori atstatyti į vietą išnirusį valstybės kūno sąnarį, t. y. padaryti valstybėje tvarką, atkurti teisingumą). 6) kunigaikštis Skirgaila įkūnija visos tautos tragediją. Orumo tema: 1) atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, parodomas savigriovos procesas, nes nepratęs pralaimėti, atstumtas mylimos moters Skirgaila nutaria keršyti, 2) krivis Skurdulis pasiūlo valdovui moralų gyvenimo principą – reikia taip gyventi, kad kito neįskaudintum, 3) Skirgaila norėtų, kad visiems būtų gera, bet nemoka elgtis – jis pratęs tik laimėti, asmeniniuose santykiuse elgiasi kaip valdovas, egoistiškai, savanaudiškai, 4) valdovas Skirgaila ir vokiečių riteris Keleris – dinamiškos asmenybės: patyrus meilės išbandymą, abiejų gyvenimas pasikeičia, kinta ir elgesys: protagonistas Skirgaila deheroizuojamas - nesulaukęs Duonutės atsako, nužmogėja, o plevėsa ir mergišius Keleris įrodo esąs tikras riteris, 5) Skirgaila antžmogiškas, nes siekdamas tikslų nesigaili nieko (Nyčės filosofija), 6) paskutinė dramos scena gali būti aiškinama kaip valdovo ir žmogaus pralaimėjimas. Rašytojas sukūrė tragedijos veikėjams tankų kliūčių ir problemų tinklą. Tragedijos veikėjų pasirinkimai, apsisprendimai kelia vidines ir išorines įtampas. Kiekviename epizode veikėjai susiduria su naujo¬mis kliūtimis, su psichologinėmis, moralinėmis, pasaulėžiūros, politikos problemomis, kurias įveikiant atsiskleidžia gyvi, žmogiški personažų paveikslai. Krėvė nuo pirmųjų dramoje pasakytų Skirgaizlos žodžių kuria personažo vidinį konfliktą, kuris įgyja visuotinumo dimensiją. Pagrindinė mintis: Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą. Krėvė: Reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas: esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais Jurgis Savickis I. Kontekstai 1. Asmenybė: Žymus XX a. lietuvių prozininkas, modernistas. Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Prasidėjus I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. 2. Epocha: Modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu tačiau jo kūryboje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių Prigimties išdaigas atsiveria žmogiški, šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. J. Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvykius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakotojas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina 3. Literatūros srovės: Ekspresionizmo bruožai: 1) Vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija („Fleita“, kai žiogas pas savo gimines neranda sau vietos, nepritampa) 2) Pasaulio katastrofos nuojauta Impresionizmo bruožai: 1) Daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui (Novelėje „Vagis“. Kai apibūdinama vaiko savijauta) 2) Nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita. 3) Daug kalbama apie meilę ( „Menesiena“. Vyro ir moters santykiai) Modernizmo bruožai: 1) Kūryboje ryškus dvilypumas II. Grožinė kūryba • „Šventadienio sonetai" - 1922 m. pasirodė pirmasis apsakymų rinkinys, kuriuo rašytojas iškilo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas. Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos kritikos, J. Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos turinyje nėra šventadienio temų ir forma nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu, apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo savos visuomenės, gyvena savame jutimų pasaulyje. • „Vagis“- novelėje daug impresionizmo bruožų. Vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kai¬miečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas. ◦ Tema: „Vagis“- vienas gražiausių rašytojo apsakymų, kur svarbus ir psichologizmas, ir romantizmas, ir estetizmas. Atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė jo asmenybės formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema. ◦ Veikėjai: ▪ Vagis – kankinį sutinkame jau apsakymo pradžioj:,, jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju”,-imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. ▪ Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame pasaulyje liko vienetai. Išlaisvina arkliavagį. ◦ Problemos: žmogaus kančia, jauno žmogaus brendimas, savarankiškumas. ◦ Kūrinio kontekstai: ▪ Žmogaus, kaip asmenybės, brendimas (vaiko poelgis, teisingas jo, bet klaidingas kitų akimis, subrandino vaiko asmenybę, padėjo pasijusti savarankišku.) ▪ Kankinio vaizdavimas („Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju.“) ▪ Savęs pažinimas (vaikas, priimdamas sprendimus, mokosi pažinti save, bręsta.) ▪ Sąžinės graužatis (Išlaisvindamas vaikas vagiui paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą) • „Ad astra“- epinis apsakymas. Pagrindiniai veikėjai- ūkininkas Dalbair šuo. Tema: žmogaus mąstymo ir elgesio konfliktas. Vertybės: Dalbos turtas ir šuns humaniškumas. Problemos: kodėl nevisada už gerą atlyginama geru?, kiek svarbi gyvybė? Veikėjų jausmai po egzekucijos: šuo nesupranta šeimininko, nenujaučia mirties. Dalba šaltai nutempia šunį į eketę. Tai parodo žmogaus brutalumą, abejingumą. Netgi pačiam paslydus ir įkritus į eketę, kai jį išgelbsti šuo, nesijaučia skolingas jam gyvybę. • „Kova“- novelė, suskistyta į keturis fragmentus. Veikėjai: berniukas, mama, tėvas. Grožis vaikui atrodo kaip antivertybė. Vaikas neprižiūrėtas, kovojantis už šeimą. Temos: gyvenimas kaip teatras. • „Fleita“-novelė. Pagrindinis veikėjas- žiogas. Jis neišmano jokio darbo, gyvena praeitimi, išmestas iš orkestro tapo nebereikalingu giminėm, nes nebeturi pinigų. Temos: žmogaus lengvabūdiškumas, nereikalingumo tema. • „Jono Graužos nuotykiai“-novelė. Pagrindinis veikėjas: Jonas Grauža. Jis skirtingai vertina didmiesčio ir nedidelio nuošalaus miestelio užsienio ir Lietuvos gyvenimą. Graužos požiūris į miestelį atskleidžia jo paties provincialumą, tuštybę, menkumą. • Stilistinės priemonės: ◦ Ironija ◦ Humoras ◦ Parodija ◦ Paradoksas • Būdingi veikėjų jausmai: ◦ Džiaugsmas ir pagieža ◦ Atjauta ir abejingumas ◦ Nuoširdumas ir nepakantumas III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. J.Biliūnas. Novelė „Vagis“. Sąžinės graužatis. Ūkininkui nužudžius arkliavagį pradeda graužti sąžinė ir mintys jeigu išsiaiškins, kad tai jis įvykdė žmogžudystę. b. V.Mykolaitis-Putinas. Psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“. Žmogaus kančios tema. Liudas Vasaris rinkdamasis tarp kunigystės ir kūrybos labai daug kenčia. 2. Istorinis kontekstas: XXa.: a. Atšauktas lietuviškos spaudos draudimas 1880 m. balandžio 22 d b. Nepriklausomybės deklaracija (1918 m. vasario 16 d) ir Lietuvos Respublikos įkūrimas c. Aneksuotas Klaipėdos kraštas d. Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas e. Pramoninė transporto ir kitų priemonių gamyba atpigino ir pagreitino gamybą. Automobilis tapo svarbiausia transporto priemone f. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai g. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo priešiški Rytų ir Vakarų blokai, prasidėjo penkiasdešimtmetį trukęs Šaltasis karas, su jo metu vykusiais konfliktais. 3. Biblinis kontekstas: a. Vagis vaiko akimis yra tarsi Kristus. b. Po kančių vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. 1) stojiška personažų laikysena, orumas priešinamas negatyviai žmogaus prigimčiai, 2) negatyvi prigimtis kartais slepiama po doro žmogaus kauke (ūkininkas iš apsakymo „Vagis“, Dalba iš apsakymo „Ad astra“), 3) kartais nesigėdima negatyvios prigimties – šeimos motina ir tėvas iš novelės „Kova“ nesislapsto, kad vergauja instinktams: „mamanka“ paleistuvauja, jos vyras girtuokliauja, 4) berniuko ir tėvo santykis novelėje „Vagis“: vaikas nusivilia tėvo autoritetu, jam pasipriešina – paleidžia vagį, tačiau tėvą vis tiek myli – klausia vagies, ar šis nemuš jo tėtės, 5) berniukas iš apsakymo „Vagis“, paleidęs vagį, išgyvena iniciaciją – brandą, nes savarankiški sprendimai brandina, 6) transformacijos principas novelėje „Kova“: ne tėvai laukia grįžtančio sūnaus, bet mažametis sūnus turi nuolat laukti iš linksmybių grįžtančių tėvų, 7) berniukas iš apsakymo „Kova“ nekaltina savo tėvų, netgi mėgina apginti motiną nuo įsiaudrinusių vyrų, tačiau yra per silpnas, 8) berniukui iš novelės „Kova“ reikia net ir tokių nebrandžių tėvų – paskutinėje kūrinio scenoje vaikas žiūri į žvaigždes (aukštesnių orientyrų siekis, svajonių lygmuo) ir laukia savo tėvų, 9) išvados: negatyvi prigimtis – žiaurumas, vergavimas instinktams; ori laikysena – brandumo ženklas. Jurgis Savickis – XX a. lietuvių literatūros rašytojas individualistas, siekęs išlaisvinti meninį žodį nuo ideologijos, modernizavęs lietuvių prozą, jos temas, problemas ir stilių. Jo kūryba, ypač laužyto sakinio konstrukcija, darė įtakos vėlesniems modernistams. Ekspresionizmo srovės atstovas J. Savickis savitas ir įdomus tuo, kad savo novelėse avangardiškai, neįprastai žvelgia į realybę, kurios pagrindine ašimi visada yra žmogus, jo individualus pasaulis. Rašytojas daug dėmesio skiria žodžio išraiškai, prasmei, netikėtais posakiais piešia novelių vaizdą. Biografinis ( pagrindinio veikėjo ir autoriaus pasaulėžiūra sutampa; rašo apie skandinavų gyvenimą, kur ilgai pats dirbo diplomatinį darbą; rašo apie Lietuvos kaimo realijas, nes jam natūraliai tai leidžia daryti jo agrariška prigimtis) Kultūrinis (žmogaus moraliniai išgyvenimai, moralinė branda) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Dauguma tėvų šiais laikais trokšta, kad jų vaikai būtu pajėgus jau patys pradėti priimti sprendimus nuo vaikystės, skatinti jų brendimą. Salomėja Nėris I. Kontekstai 1. Asmenybė: Salomėja Nėris yra romantinės pasaulėjautos poetė, priklausanti vadinamąjai neoromantikų kartai. Ši poetė buvo labai jautri, jos poezija rodo tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą. Ji Kauno universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką. Moteris išgyveno nelaimingą meilę germanistikos profesoriui Juozui Eretui. Dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. Rašydama apie moters likimą, rėmėsi savo motinos paveikslu. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių išvyko iš Lietuvos. Poetės lyrika - iš širdies gelmių ištryškusi emocijų versmė, vidinio gyvenimo biografi¬ja, nuausta iš jausmo niuansų ir hiperbolių. Nėriai artima jausmus aukštinanti, jausmu grįsta romantikų poezija. Jos eilėse „širdis" yra jausmo metafora bei gyvo, jaučiančio žmogaus metonimija. Jos po¬eziją galima vadinti širdies poezija. Pirmą kartą 1923m. eilėraštyje ”Jūra banguoja, jūra beribė” pasirašė Nėries slapyvardžiu.Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. Gyvendama Kaune suartėjo su trečiafrontininkais – kairiųjų ir prokomunistinių pažiūrų rašytojais. 1938 m. pirmojoje pusėje išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1940 m. okupacija S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. 1945 m. S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurioje ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. 2. Epocha: Ryškiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja tarp visų neoromantikų. Kūrė Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Salomėja Nėris kūrė XX a. pr. – XX a. vid., tai yra matė ir buvo paveikta Pirmojo pasaulinio karo žiaurumo. Lietuvai atgavus lietuvišką spaudą, pradėjus kilti ekonomikai, atsistatyti kultūrai, kurtis lietuviškoms mokykloms, ilgai laisvai, neokupuotai būti neteko - jau 1915m. Vokietija okupavo Lietuvą, ko pasekoje Lietuva buvo įtraukta į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. 3. Literatūros srovė: Neoromantizmo bruožai: Kūriniams yra būdinga emocingumas, intymus pasakojimo tonas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas, kai kada polinkis į tautosakinę poetiką. Dažnas dangaus motyvas, kultūros ašis yra medis, dažnas moters likimo motyvas II. Grožinė kūryba 1. Eilėračiai: a. ,,Anksti rytą“. Temos: Savosios vertės suvokimas, maksimalizmas, noras pažinti gyvenimą, amžina jaunystė b. ,,Jaunystė“. Temos: Jaunystės trumpalaikiškumas, jaunystės džiaugsmas, kukli jaunystė) c. ,,Kaip žydėjimas vyšnios“. Temos: Trumpalaikiškumas, gyvenimo džiaugsmas) d. ,,Gyvenimo giesmė“. Temos: Gyvenimo meilė, greitai kintantis gyvenimas, laikinumas) e. ,,Be bažnyčios“. Temos: Meilės trapumas, svajonių siekimas, laikinumas) f. ,,Per lūžtantį ledą“. Temos: Meilės ilgėjimasis, silpnumo suvokimas, pasaulio nusivylimas, vienišumas) g. ,,Diemedžiu žydėsiu“. Temos: Laikinumas, atbudimas, atsinaujinimas, liūdesys, vienišumas) h. ,,Tėvynei“. Eilėraštyje išryškėja tėvynės ilgesio tema. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji brangi kaip motina maitintoja i. ,,Lietuvai“ – ryškus tautosakos motyvas j. ,,Maironiui“ – įžvelgiamas gilus poetės ryšys su adresatu, Maironis S. Nėries autoritetas. Eilėrašytyje atgailaujama už savo nuodėmes, už tėvynės išdavimą k. ,,Dideliam name“ – vedama paralelė tarp gamtos ir žmogaus, jaučiamas tėvynės ilgesys l. ,,Aš tau pavydžiu“ – namų ilgesys, artimųjų žmonių ilgesys 2. S. Nėris pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido 1927m., kuris vadinosi „Anksti rytą“, vėliau sekė „Pėdos smėly“ (1931m.), „Per lūžtantį ledą“ (1935m.), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938m.), „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943m.), „Lakštingala negali nečiulbėti“ / „Prie didelio kelio“ (1945 / 1994m.) 3. Anksti rytą“ ( „Anksti rytą“, 1927m.) a. Eilėraščio centre - dramatizmo dar nepaliestas, šviesus subjekto įžengimas į gyvenimą („aš su saule ateinu"), pasiryžimas pažinti tai, kas dar nepa-žįstama („versiu knygą neskaitytą"), savosios vertės suvo¬kimas („Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu"). Eilėraštyje esančios laiko (anksti rytą) ir erdvės (nuo rytų lig vakarų, žemė) nuorodos nėra konkrečios. Tai greičiau simbolinio, romantinį maksimalizmą įkūnijančio vaizdo pagrindas. b. Temos : Jaunatviškas maksimalizmas, savosios vertės suvokimas, amžina jaunystė. 4. „Diemedžiu žydėsiu“ („Diemedžiu žydėsiu“, 1938m.) a. Viena eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ mintis yra ta, kad vienąkart MANĘS nebebus. Bet lygiai tuo pačiu metu (eilėraščio radimosi metu) kalbantįjį ištinka ir kita mintis - mintis apie pavasario galią pažadinti gyvybę. Atjojęs pavasaris savo žvilgsniu prikels subjektą gyventi kitu pavidalu - žy¬dėti diemedžiu. Tad eilėraštis ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvybės stebuklą. Žemės figūra, „įsiterpusi" tarp lyrinio subjekto ir pavasario, šiame eilėraštyje leidžia išspręsti būties-nebūties rūpestį. b. Pagrindinė mintis: Žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. c. Temos: žmogaus laikinumas; panteizmo tema; atbudimas, atsinaujinimas; vienišumas, liudesys ir mirties motyvas. 5. „Maironiui“ a. Atskirtume, atstūmime („Sako: mirdamas mane tu keikei") ieškoma ir bendrys¬tės. Ji matoma visame rinkinyje: nuo įsijautimo į Maironio poeziją iki poetinių laikysenų perėmimo. Poetė tarsi atsiprašydama, tarsi ieškodama pasiteisinimo perima Maironio poezijos užduotį - išsa¬kyti meilę Lietuvai, toli likusios tėvynės ilgesį, kalbėti apie lietuvių ir prūsų kovas Viduramžiais. Eilėraš¬tyje „Maironiui" ne tik kreipiamasi į autoritetą, bet ir apmąstomas savas kelias. Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir ban¬dymas pasiteisinti, ir meilė. b. Temos: Atgaila, tėvynės ilgesys, meilė tėvynei. 6. „Dainuok, širdie, gyvenimą“ a. Eilėraščio „Dainuok, širdie gyvenimą" pavadinimas mena anksty¬vąją lyriką - į antraštę iškeliami raktiniai žodžiai daina, širdis, gyveni¬mas. Dainuojanti širdis - neoromantinės lyrikos poetinė klišė. Šiame rinkinyje balsas nuo širdgėlos beveik užgniaužtas, daina nutrūkusi. Eilėraštyje širdis prašoma dainuoti ne jaunystę, o gyvenimą. Širdies daina yra ir poezija, kūryba, vidinių galių išraiška. Eilėraštyje kuriama antitezė: skaudanti, dainuojanti gyva širdis -ir akmenėjanti širdis. Akmens semantika negatyvi: akmuo šaltas, negyvas, bejausmis („Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu..."). b. Temos: Atgaila, tėvynės meilė ir jos ilgesys. III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūryba: a. Adomas Mickevičius. Poema ,,Ponas Tadas“. Poemoje atsispindi tėvynės ilgesys b. Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Telefui Likui ,,Skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu“. Šiame tekste yra kalbama apie tai, kad žmogaus gyvenimas greitai prabėga, viskas yra laikina šioje žemėje c. Maironio eilėraščiai – meilė tėvynei, patriotiškumas d. Vincas Kudirka – patriotiškumas, meilė Lietuvai e. Antano Baranausko romantinė poema „Anykščių šilelis“ – žmogaus ir gamtos ryšys 2. Istorinis kontekstas: a. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, nuolaidžiaujant Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, prie nacistinės Vokietijos buvo prievarta prijungta Čekoslovakija ir Lietuvai priklausantis Klaipėdos kraštas. 1939m. Vokietija ir SSRS sudarė nepuolimo sutartį (Molotovo ir Ribentropo paktą). Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus Hitleris ir Stalinas Rytų Europą pasidalijo į įtakos sritis. Vokietijai teko dalis Lenkijos ir Lietuva. Sovietams – kita dalis Lenkijos, Latvija, Estija, Suomija ir dalis Rumunijos. Vėliau Lietuva atiduota SSRS. Lietuva priklause Sovietų Sąjungai ir turėjo gyventi pagal okupantų taisykles. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Salomėja Neris nors ir paliko gamtąją šalį, tačiau visuomet jautė dėl to kaltę, gailestį, kuris neretai atsispindi ir jos eilėraščiuose. Jos kūryba yra aktuali ypatingai jaunam žmogui, kuris neretai galvoja apie emigraciją, apie savos gimtinės palikimą. . Jos poezija yra labai reikšmingas indėlis į lietuvių literatūrą, turėjęs didelės reikšmės visam tolimesniam jos vystymuisi, davęs didelį poveikį jaunųjų tarybinių lietuvių poetų kartai. Salomėja Nėris – 20 a. pirmosios pusės poetė, neoromantizmo srovės atstovė. Jos rinkinys ,,Prie didelio kelio“ priklauso egzistencializmo srovei. Turbūt nesuklysime ją pavadinę jaunystės žavesio poete, nes jaunystė jos lyrikoje – tikra vertybė. Pirmieji autorės eilėraščių rinkiniai padarė tikrą perversmą visoje to meto lietuvių poezijoje, o skambus, raiškus, jausmingas žodis, rodos, tebėra gyvas mūsų atmintyje dar nuo vaikų darželio laikų... Net karo metų lyrika, autorės kurta bene sunkiausiu jos gyvenimo etapu, yra viltinga, šviesi, nors kalba apie karo baisumus, dvasines karo skriaudas žmogui. Lyrinis subjektas S. Nėries lyrikoje jausmingai žvelgia į gyvenimą, jausmingai jį vertina – gal todėl eilėraščiuose daug retorinių nutylėjimų, pauzių, sušukimų... Susidaro įspūdis, kad neįmantrus stilius, paprastas, įtaigus, intymus, jausmingas žodis, kuriuo autorė prabyla eilėraštyje, skirtas būtent mums. Kontekstai: Biografinis ( lyrinis aš sutampa su poetės pasaulėžiūra; rašo apie karą, kurį pati išgyveno, sūnelį, Širvintą, tėviškę) Istorinis (karas, pokaris) Kultūrinis (žmogaus pažanga, branda, tikslai) Tautosakinis (yra mažybinių žodelių, liaudies dainų stilistika) Literatūrinis (modernizmo kryptis, neoromantizmo srovė) Balys Sruoga I. Kontekstai 1. Asmenybė: Balys Sruoga - plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. B.Sruoga įsitraukė ir į politinę veiklą: kandidatavo Santaros grupėje rinkimuose į seimą, dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų draugijos, Žurnalistų sąjungos veikloje. 1943m. B.Sruoga buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Dancigo. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus universitete. Sruoga – kandus ir kibus publicistas: karštai gina savo nuo¬monę, provokuoja, erzina. Laikraščiams rašo kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuoja pats su savimi: gi¬ria, kritikuoja, šaiposi… Antanas Rū¬kas rašo: „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė – talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojin¬gas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. Ir maža žmo¬nių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savy, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa.” (An¬tanas Rūkas. Balio Sruogos biografijos bruožai. – Balys Sruoga mūsų atsimi-nimuose. Vilnius, 1996.) 2. Epocha: modernizmas XIX a. vid. – XX a. pr. Bruožai: 1) Pasaulis vaizduojamas perteikiant jo ydas arba idealą. 2) Vertinamas individualumas ir originalus požiūris. 3) Menas tampa pats sau vertybe. 3. Literatūros srovė: simbolizmo-ekspresionizmo-neoromantizmo konvencijas perėmęs rašytojas. II. Grožinė kūryba • Žymiausias Balio Sruogos kūrinys – atsiminimų romanas ,,Dievų miškas“, kuriame kūrėjas, remdamasis asmenine patirtimi, atskleidžia tikrąjį XX amžiaus koncentracijos lagerio gyvenimą. „Dievų miškas”. Ji sukurta 1945 m., per tris mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Balys Sruoga atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais, vaizduojamos kankinimo priemonės, kurios pasiekia neįtikėtina fantastiškumą.Į visą tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai- tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį. „Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. • Tema: Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. • Veikėjai: Balys Sruoga - rašytojas, profesorius, knygoje pateikiami jo paties potyriai nacių Štuthofo lageryje. Veikėjas išsilavinęs, stiprios valios žmogus. Ironiškas žvilgsnis į jį ištikusią gyvenimo tragediją leidžia išlaikyti sveiką protą ir netgi išgyventi lageryje. Jonas, kaip Sruoga visada vadina, "Jonas, bambizas nuo Biržų" - rašytojo draugas, padėjęs iškęsti visas negandas kartu beveik iki paskutinių valandų. • Knygoje taip pat minima daugybė nacių, SS narių, įvairių lagerio gyventojų ir vadovybės vardų ir pavardžių. • Problemos: Kaip fašizmas XX a.vid. galėjo paversti žmogų žvėrimi? ; Kaip tokiomis sąlygomis išlikti žmogumi? ; Kur ieškoti vilties ir kaip neprarasti tikėjimo?; Ar vienišas žmogus gali išgyventi susvetimėjusioje visuomenėje? • Kūrinio kontekstai: 1) Didžiausia vertybė - doras, teisingas, neabejingas žmogus. 2) Žmogui svarbu neprarasti tikėjimo savimi bei likti nepaliestam visuotinės panikos ir susvetimėjimo. III. Kultūriniai kontekstai 1. Istorinis kontekstas: a. Pasinaudojusi palankiomis tarptautinėmis aplinkybėmis ir vykdydama prieš Lietuvos valstybingumą nukreiptą užsienio politiką, Tarybų Sąjunga 1940 m. birželio 15–16 d. okupavo Lietuvą, parengė prielaidas jos aneksijai ir rugpjūčio 3 d. inkorporavo į TSRS sudėtį. Lietuvos okupacija 1940 m. buvo tarptautinis nusikaltimas, kuris nutraukė Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymą ir pakeitė krašto istorinio proceso raidą – prasidėjo pusę šimtmečio trukęs sovietinės priklausomybės laikotarpis „Dievų miške" parodyti du pasauliai - konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas - yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas - kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme - tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta. 2. Kultūrinis kontekstas: a. Balys Sruoga veikė vokiečių okupacijos metais. 1943 m. Balys Sruoga buvo įkaitu išveštas kartu su dar keletu inteligentų į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur parašė savo memuarų rinkinį “Dievų miškas”. 3. Tautosakinis kontekstas a. Balys Sruoga buvo lietuvių tautosakos tyrinėtojas, taip pat jo lyrikoje atsispindi daug liaudies poezijos elementų. 4. Filmas: lietuvio Algimanto Puipos režisuotas filmas, pastatytas pagal Balio Sruogos romaną „Dievų miškas‘‘. Filmo pavadinimas – „Dievų miškas“. Metai – 2005m. 1) 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 2) grįžęs per porą mėnesių parašė „Dievų mišką“, nes norėjo išsilaisvinti iš slegiančios patirties, 3) sovietinė cenzūra rankraštinį tekstą kritikavo, nes atseit autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos (romanas išleistas dešimt metų po rašytojo mirties – 1957 m. „atšilimo“ laikotarpiu), 4) trejopa ironija: a. kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); b. kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, (pavyzdžiui, rodoma žmogiškumą žlugdanti lagerio sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; c. kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą nuo beprasmybės pojūčio. 5) trys pasakotojo pozicijos: a. inteligentas, intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, vieno romano skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Arba barakai lyginami su Baroku – žodžių žaismas); b. vienas iš žmogiškumą praradusių SS karininkų, pasakojančių lagerio istorijas kaip anekdotines situacijas (pavyzdžiui, pasakojimas apie dujų kamerą), c. kalinys, absurdiškos nužmoginimo sistemos liudytojas. 6) pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, todėl kūrinys įgauna universalią prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas – tos sistemos liudytoju B.Sruoga – modernus 20 a. rašytojas egzistencialistas. ,,Dievų miškas" – tai memuarų knyga, psichologinis ir istorinis veikalas apie žmogaus išlikimą, jo dvasios bei kūno stiprybę ekstremaliomis sąlygomis. Rašytojas atvaizduoja žmogaus naikinimo sistemą, sąlygotą politinių, istorinių veiksnių. Biografinis kūrinio kontekstas dar labiau sustiprina emocinį siužeto vertinimą, kur didžiausia antivertybe tampa žmogaus sužvėrėjimas, vaizduojamas šiurpiais realistiniais vaizdais, o tikroji vertybė – dvasios, o ne kūno stiprumas, ironija, padėjusi išlikti. Autobiografinis ( pagr. veikėjas pats veikia memuaruose, jis pats drauge su visais išgyvena lagerio išbandymus sugeba išlikti žmogumi, jo pasaulėžiūra sutampa moralės, humanizmo pasaulėžiūra) Istorinis (II pasaulinis karas, prieškariniai trėmimai, mūsų tautos tremtis ir išbandymai, intelektualų naikinimas) Kultūrinis (lietuviškos kultūros naikinimas; humanizmo ir intelektualumo naikinimas; ironija) Literatūrinis ( rašytojo dalia lageryje; filme – ir dramaturgo, režisieriaus pozicija) Religinis (Dievas, tikėjimas juo – vertybės, be kurių eil.žmogus jaučiasi silpnas) Filosofinis (svarbiausia gyvenimo prasmė – išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Kūrinys aktualus kaip istorinis šaltinis. Drama „Dievų miškas“ parodo žmonėms kaip reiktų elgtis kritinėse situacijose, kad reikia neprarasti savitvardos, išlikti stipriems ir nepasiduoti. Taip pat iškeliamos tokios vertybės kaip žmogiškumas, dorumas, pagarba žmogui. Justinas Marcinkevičius I. Kontekstai 1. Asmenybė: Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009). 2. Epocha: XXa. antroji pusė, Lietuvos okupacinis laikotarpis, sovietinio totalitarizmo sąlygos. Į literatūrą Marcinkevičius atėjo tada, kai iš viešumoje pasirodančių jaunųjų rašytojų buvo reikalauta aiškaus idėjinio apsisprendimo – visuotinis džiūgavimas dėl sovietinės pertvarkos turėjo būti išreikštas nuoširdžiai ir įtikinamai, kaip asmeniškas džiaugsmas. 3. Literatūros srovės: Šiandieninė lietuvių literatūra. Dramaturgija: 1. Atsakomybės prieš tautą, atminties tema, kerštas, pavydas, intrigos, motinos ir sūnaus, tėvo ir sūnaus santykiai. 2. Istorija ir istorinės asmenybės (Mažvydas ir kt.). 3. Pilietinės pareigos klausimas. Kitos kūrybos temos: Lietuva (jos istorija ir dabartis), gamta ir kultūra, laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas, meilė. II. Grožinė kūryba 1. ,,Mažvydas“ - drama. „Mažvyde“ vaizduojamas pirmosios lietuviškosios knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis yra kaip istorijos didvyris ir kankinys. Mažvydas krinyje iškyla kaip etninių vertybių nešėjas. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etninio turinio, įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių aplinkinių tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį. a. Tema: Lietuviško rašto ir knygos radimasis b. Veikėjai: i. Mažvydas (istorinė asmenybė, protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas) ii. Benigna (Mažvydo antroji žmona, Kristupo motina) iii. Kristupas (Benignos sūnus, netikras Mažvydo sūnus) iv. Milkus (Vargonininkas) v. Mačys, Nikodemas, Berankis,Tirva, Šliumpa (Špitolninkų choras) vi. Radvila (Kunigas, išgelbėjęs Mažvydą iš Dominikonų vienuolyno požemių) vii. Marija (Buvusi Mažvydo mylimoji, Kasparo mama) viii. Kasparas (Tikras Mažvydo ir Marijos sūnus) ix. Vilentas (Mažvydo pusbrolis, protestantų kunigas, dirbo Karaliaučiaus lietuviškos parapijos klebonu, po Mažvydo mirties išleido jo dviejų dalių giesmyną) c. Problemos: Pareigos ir laimės konfliktas, aukojimosi aukštiems idealams ir asmeninio gyvenimo susidūrimas d. Kūrinio kontekstai: i. Mažvydas nieko nereikalaudamas mainais siekia išmokyti žmones lietuvių kalbos, o mokančiuosius – verčia skaityti ir taip pat moko žmones gerumo kitam žmogui ii. Mažvydui aukščiausia vertybė yra meilė, bet jis paliko mylimąją dėl pareigos iii. Triūsas dėl lietuviško žodžio ne tik nesuteikia Mažvydui džiaugsmo, bet ir sugriauna jo asmeninę laimę iv. Mažvydas kuriamas kaip dvilypės tapatybės herojus. Jam svarbi ir protestantiškoji krikščionybė, ir tautiškumas. Jis gyvena ir dirba valstybėse, kuriose nepriimtina arba viena, arba kita jo savasties dalis 2. ,,Dienoraštis be datų”. Tai knyga apie poeto apmąstymus apie kūrybą, žmogų ir gyvenimą. Viena iš pagrindinių knygos temų – meilė žmonėms ir noras būti mylimam. ,,Dienorašytyje be datų” tiesiogiai kreipiamasi į savo knygų adresatą, tapatinamasi su skaitytoju. 3. Justino Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Justinas Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų – jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Justino Marcinkevičiaus poetinė metaforika. 4. Eilėraštis ,,Toks vakaras”. Lyrinis aš yra atviras pasauliui, atveria širdį, tačiau prašo neįžeisti, neįskaudinti, ,,nesumindžioti” širdies. 5. Eilėraštis ,,Žodžiai”. Eilėraščiu norima perteikti tokia mintis, jog gyvenimas yra visoks, jis gali parodyti, kokiomis vertybėmis reikėtų vadovautis, o rinktis ir priimti sprendimus galima pačiam žmogui III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūryba: a. Šatrijos Ragana. Apysaka ,,Sename dvare”. ( Pagrindinė veikėja Mamatė yra gera, dosni, ištikima, pareiginga moteris) b. Antanas Baranauskas. Romantinė poema ,,Anykščių šilelis”. (Žmogaus santykis su gamta) c. Maironis. Eilėraščių rinkinys ,, Pavasario balsai”. (Gamta ir meilė tėvynei) d. Vincas Krėvė. Drama ,,Skirgaila”. (Lietuvos istorija, religinis konfliktas dėl pagonybės ir krikčionybės išpažinimo) e. Martynas Mažvydas. ,,Katekizmas” (Pirmoji lietuviška knyga, žmonių švietimas) f. Mikalojus Daukša. ,,Postilės” ,,Prakalba į malonųjį skaitytoją). (Lietuvybės skaitinimas, tautos raginimas saugoti gimtąją kalbą) 2. Istorinis kontekstas: a. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, silpstant partizaniniam pasipriešinimui, seko prieš sovietinį režimą nukreipta literatūra. Prasidėjus Šaltajam karui ir nusileidus geležinei uždangai tarp Rytų ir Vakarų, buvo draudžiama bendrauti Lietuvoje likusiems ir į Vakarus pasitraukusiems lietuvių rašytojams. Karo ir pokario metai reikalavo iš rašytojų apsispręsti: arba atvirai priešintis okupantui, arba nusileisti ir priimti jo peršamas gyvenimo ir kūrybos taisykles. Po Stalino mirties 1953m. ir ypač po 1956m. įvykusio SSKP pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo pranešimo SSRS komunistų partijos suvažiavime, kuriame stalinizmo epocha buvo įvertinta kritiškai, politinė padėtis Sovietų Sąjjungoje tapo ne tokia atšiauri. Chruščiovo laikų atšilimo tarpsnis suteikė naujų paskatų plėtotis ir lietuvių literatūrai. Aštuntasis dešimtmetis ir devintojo pradžia – tai SSKP pirmojo sekretoriaus Leonido Brežniavo laikai (sąstingio laikotarpis). Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje jis perauga į literatūrai ir kultūrai palankius pertvarkos metus, tuo laiku įsteigiamas Lietuvos sąjūdis. Justinas Marcinkevičius – 20–21a. modernus kūrėjas, kūręs sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynęs tautos kultūrinę savimonę. Tai intelektualus poetas, eseistas, dramaturgas, kurio visa kūryba remiasi žmogaus ir poeto vienovės principu. Savo kūriniuose poetas (dramaturgas) žmogų suvokia ne vien kaip aukštos civilizacijos produktą, ne tik kaip materialų kūną, bet ir kaip dvasią, protą, išmintį. Iškeldamas žmogų, J. Marcinkevičius atmeta beatodairišką jo garbinimą, iš individo reikalauja atsakomybės ir pareigos jausmo. Jis remiasi ne vien klasikinėmis normomis, bet teigia, kad tautos kūryba yra pasaulio kultūros dalis, kurios šaknys yra gimtojoje žemėje Savo kūryboje poetas siekia lyriškumo, jausmo ir proto harmonijos, ištikimybės humanistiniams idealams, tikrų dvasinių vertybių. Šie kūrybos bruožai leidžia jį laikyti tikruoju 21a. neoklasiku:. 1. Autobiografinis ( lyrinis subjektas kalba ir apie save: jis ir šešiolikmetis, ir jaunuolis, ir mylintis tėvas...) 2. Istorinis (II pasaulinis karas, pokaris, partizanavimas; senovės laikai.) 3. Kultūrinis (lietuviškos kultūros, tradicijų, papročių, nacionalinių bruožų, praeities, atminties, lietuvių kalbos, kultūros, knygos akcentavimas) 4. Religinis (krikščioniška pasaulėjauta) 5. Filosofinis (gyvenimo prasmė – mokėti būti žmogumi krikščioniška, humanistine ir visomis kitomis prasmėmis) Dramoje ,,Mažvydas”, trijų dalių giesmėje, vaizduojama istorinė asmenybė, lietuvių raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas – Martynas Mažvydas. Mažvydas, nors ir lieka sugniuždytas asmeninės tragedijos, nepamiršta savo pareigos žodžiui, lietuvybei: moko skaityti lietuviškai, klausyti širdimi tariant žodį ,,Lietuva“, pajusti medaus ir kraujo skonį – vadinasi, suvokti, kas kiekvienam iš mūsų yra tėvynė ir kas mes esam jai. IV. Kūrybos aktualumas šiandien Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų – asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo. Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas. Juozas Aputis I. Kontekstai 1. Asmenybė: Prozininkas, novelių autorius Juozas Aputis gimė 1936 m. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Literatūros ir meno“, „Girių“, „Pergalės“ (nuo 1980 m.) redakcijose. Nuo 1990-1994 m. buvo „Metų“ redaktorius, nuo 1995 m. – „Metų“ žurnalo prozos skyriaus redaktorius. Nacionalinės kultūros ir meno premijų (1987 ir 2005) laureatas. Juozas Aputis – vienas pirmųjų sovietmečio Lietuvoje, pradėjęs ieškoti giluminio ryšio tarp individo ir Dievo kūrinijos, bendrumo šilumos tarp žmonių. Jis – iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. 2. Epocha: XXa. antra pusė. Modernizmas. Literatūros srovė: proza, novelistika. Bruožai: 1) Istorinė-kultūrinė tematika (pokaris, sovietizacija ir žmogus). 2) Žmogiški santykiai, žmogaus gerumas, dvasios jautrumas ir teisybės ilgesys. 3) Veikėjai – pokario žmonės su savo rūpesščiais ir nepritekliais. 4) Kasdieniška kaimo, o ne miesto, aplinka ir žmogaus-kaimiečio gyvenimas. 5) Dabarties ir praeities priešprieša, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. II. Grožinė kūryba • Iš rinkinio „Keleivio novelės“. Novelė „Įveikti save“ ◦ Tema: J. Aputis prabyla apie amžinąsias vertybes – meilę, rūpestį, pagarbą, pasiaukojimą. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, kiekvienas ieško savų būdų įveikti save, nepasiduoti sunkumams,bei išlikti pačiu savimi sunkiu laikotarpiu. ◦ Veikėjai: Mokytojas savo auklėtiniams sugalvojo užduotį-parašyti rašinėlį, kurio tema-“Įveikti save“. Mokytojas išskiria du rašinėlius - Skruzdelytės ir Barauskiuko. Mergina rašo, kad ji savimi nepasitiki, bijo, kad joks berniukas niekada su ja nebendraus. Ji nežino, kaip įveikti savo nepasitikėjimą. Barauskiukas mąsto kitaip. Jam atrodo, kad įveikinėti save beprasmiška, iš pradžių reikia įveikti kitus. O aš manau, norint įveikti kitus, iš pradžių reikia įveikti save. ◦ Problemos: Ar įmanoma įveikti save?; Ar reikia įveikti save?; Ar žmogus tik įveikęs save gali tobulėti? • Iš rinkinio „Keleivio novelės“. Novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ ◦ Tema: Apučio prozoje stiprus lietuvių literatūros tradicijų pėdsakas. Jo novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ primena Biliūno „Brisiaus galą“. Juose samprotaujama apie moralinės sąmonės permainas kaimo bendruomenėje ir visuomenėje apskritai. Biliūno tekste šuo nušaunamas kažkaip skubotai, šeimininkas po šio veiksmo pabėga, lyg mėgindamas pasislėpti nuo sąžinės balso. Biliūno kaime daug skriaudos, bet tebėra gyvas sąžinės balsas. Apučio laikų pokariniame kaime nebenaudingo šuns egzekucija atliekama ramiai, viešai, demonstratyviai. Teigiama, kad gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. ◦ Veikėjai: Pagrindiniai – šuo ir pieninkas. Antraeiliai – kaimo gyventojai, stebėję egzekuciją. ◦ Problemos: nužmogėjimo, žiaurumo, brutalumo problema. III. Kultūriniai kontekstai • Jono Biliūno „Brisiaus galas“, Jurgio Savickio “Ad astra” ir Juozo Apučio “Šūvis po Marazyno ąžuolu” kūriniai turi tą pačią tematiką: skriauda silpnesniam, brutalumas, žiaurumas. Juozas Aputis - vienas iš įžymiausių 20 a. 7-9 dešimtmečio novelistų. Moderni jo kūryba labiausiai atitinka egzistencializmo srovę, nes jo kūriniai analizuoja žmogaus vidinį pasaulį, jo būtį ir brandą esant sudėtingoms istorinėms ir kultūrinėms sąlygoms - pokariui. Novelėse visuomet jaunoji karta susiduria su senąja lietuviško kaimo karta, kuri gyvena ir tiki savo idealais ir vertybėmis, kurios, beje, skiriasi nuo tuometes jaunuomenės. Didžiausia vertybė, aplink kurią sukasi novelių veiksmas – žmogiškumas. Apučio novelės unikalios ir skaitytojo dėmesį prikausto ne tik žmogiškumą puoselėjančiomis temomis, bet ir pačia novelių kalba, dialogais, kuriais, rodos, labai daug pasakoma vos keletu žodžių. Kontekstai: Istorinis (rašo apie pokario laikus) Literatūrinis (modernizmo kryptis, egzistencializmo srovė: analizuoja žmogaus būtį, egzistenciją, gyvenimo tikslą, vertybes, žmogiškumą, vidinę laisvę, atsakomybę ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, pvz., pokariu). J. Apučio kūryba sovietiniais metais vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideologinių reikalavimų 1) XX a. antros pusės modernistas 2) Aputis - kaimo literatūros rašytojas, o kaimo literatūra, sauganti tautos gyvybę, perspėjanti apie gresiančius nutautėjimo, nužmogėjimo, ryšio su gamta praradimo pavojus, buvo ypač svarbi tuo metu 3) Aputis – J. Biliūno literatūrinių tradicijų tęsėjas, 4) modernizavo to meto lietuvių prozą - įtvirtino joje lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kai kiekviena smulkmena tampa reikšminga, 5) J. Aputis pripažįstamas ezopinės kalbos meistru, kuris sovietmečiu gebėjo rasti būdų, kaip pasakyti nors dalį tiesos 1) J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ – senukas Vinculis nėra vertybių saugotojas kaip buvo įprasta tradicinėje literatūroje, pavyzdžiui, V. Krėvės apsakyme „Skeržius“), 2) vienas pagrindinių rašytojo kūrybos motyvų – žmogaus noras ir gebėjimas pasipriešinti smurtui, todėl dažnai vaizduojami vidinės stiprybės išbandymo atvejai: bandymo neišlaiko Vinculis („Šūvis po Marazyno ąžuolu), sunkiai sergančio vyro brolis („Vakarėjant gražios dobilienos“), tačiau bandymą garbingai išlaiko nepagydomai sergančio tėvo sūnus, susirėmęs su biurokratine sistema („Vakarėjant gražios dobilienos“). 3) rašytojas jaučiasi įsipareigojęs saugoti gėrį: kaip koks graikų tragedijų dievas („Dievas iš mašinos“ – netikėta pagalba), autorius mėgina padėti – paprotinti Vinculį, deja, smurto, jėgos demonstravimo žmonės tiek bijo, kad atsisako kovoti su blogiu. Kita vertus, žmogus, išgyvenęs kitų smurto protrūkį, metaforiška prasme pabuvęs siloso duobėje, išeina kitoks: ką jam daryti su neapykanta smurtautojams? Prisiminkite studento ir trijų traktorininkų dramą. Ir čia autorius bejėgis – jis nežino, ką daryti („Autorius ieško išeities“). 4) J. Aputis pasirinko ne vadinamąją išorinės, o vidinės prozos kryptį: rašyti ne apie tai, kas ir kam nutiko, o kas žmoguje įvyko ir vyksta; ką išgyvena „patikrintas“ studentas („Autorius ieško išeities“), koks laimingas tėvas, galėdamas palikti savo moraliai tvirtam sūnui gyvenimą – gražias dobilienas („Vakarėjant gražios dobilienos“). 5) kelio/kelionės motyvas. Kelias, kelionė, judėjimas itin dažnas J. Apučio kūrybos motyvas (jį nurodo ir knygų pavadinimai: pavyzdžiui, „Keleivio novelės“). Kelionė yra mėgstamas novelių siužetas (važiuojama einama, ruošiamasi išvykti, parvykti), bet čia kelionė nėra tik veiksmo fonas, o vidinio pasikeitimo sąlyga, kartais – gyvenimo metafora IV. Kūrybos aktualumas šiandien Kūryba aktuali tuo, kad ji parodo žmonių žiaurumą, kuris yra nepateisinamas. Žmonių ydos šiandieniniame pasaulyje – nepagarba, abejingumas kitų nelaimėms, bėdoms. Žmonių nužmogėjimas, jautrumo stygius. Šiuolaikinėje visuomenėje kylanti problema – žmonių nedraugiškumas, savanaudiškumas, egoizmas, patyčios, nepagarba. Diskriminacija, netolerancija supa mus iš visų pusių. Žmogiškumas kuo toliau, tuo labiau nyksta, yra nuvertinamas. Žmogiškumo ir smurto susidūrimas yra pagrindinė Juozo Apučio kūrinių tema, o išeities ieškojimas - didžiausias autoriaus rūpestis. Marius Ivaškevičius I. Kontekstai 1. Asmenybė: Gimė 1973 m. Molėtuose, yra jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir dramaturgas. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Dirbo Lietuvos televizijos laidose „Kultūros spąstai“, „Kūrybos metas“, bendradarbiauja su didžiausiu Lenkijos dienraščiu Gazeta Wyborcza – rašo įvairios tematikos esė. Ivaškevičius išsiskiria iš kitų Nepriklausomybės laikotarpiu debiutavusių rašytojų išradingais kalbos žaidimais, dėmesiu Lietuvos istorijai, tautinei savimonei. Remdamasis pasakojamojo folkloro stiliumi, Ivaškevičius kuria savitą poetinės prozos tipą, kuris ryškiai išsiskiria iš Lietuvių lyrinės prozos kūrinių. Poetinei kalbai būdingos sakmės intonacijos, ritmiškumas, pakartojimai. 2. Epocha: Marius Ivaškevičius priklauso Postmodernizmo (XX a. II pusė) epochai. Ši epocha atsirado tada, kai,daugelio tyrinėtojų nuomone, Vakarų kultūra išgyvena vertybių krizę. Postmodernistai daugiau ar mažiau propaguoja toleranciją praeities menui, atsisakydami griežto vertinimo ar radikalaus atmetimo. Santykis su praeitimi (dabartimi) yra keleriopas: citavimas, parodijavimas, imitavimas. Postmodernistinėje literatūroje dažnai naudojamas neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas suprantamas kaip sąstingio ar net mirties išraiška. Tuo pabrėžiama intuicijos ir skaitytojo improvizacijos svarba. 3. Literatūros srovės: Postmodernizmo bruožai: 1) dėmesys istorijai 2) nėra išankstinės nuomonės, atskleidžiamas naujas požiūris II. Grožinė kūryba • „Madagaskaras“ – pjesė. Pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą, sulaukė itin kritiškos Silvestro Gaižiūno recenzijos. Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius prototipus. • Tema: pagrindinis veikėjas Pokštas, nujausdamas Lietuvos likimą, numato perkelti Lietuvą į Afriką ir ten sukurti „atsarginę tėvynę“. Vaizduojami kilnioms idėjoms gyvenimą paaukoję vyrai ir moterys, kurie turi prototipus tikrovėje. • Veikėjai: ◦ Kazimieras Pokštas – vienas iš pagrindinių veikėjų, sumano perkelti Lietuvą į Madagaskarą. Jo prototipas – Kazimieras Pakštas, XIX a. pab. – XX a. vid. gyvenęs geografas, keliautojas, geopolitikas, visuomenės veikėjas, pasižymėjęs originaliomis idėjomis. Per Pokšto personažą perteikiama nepriklausomos Lietuvos valstybės atsiradimo idėja, subrendimas. ◦ Salė – viena iš pagrindinių veikėjų. Romantiški naivios moters troškimai ir jų neatitikimas tikrovės iš pradžių vaizduojami linksmai, vėliau humoras darosi tamsesnis. Jos žavėjimasis kairuoliškomis idėjomis pamažu pradeda atrodyti grėsmingas, o pjesės pabaigoje poetės pasirinkimas jau suvokiamas kaip tragiška visos tautos klaida. Per Salės personažą perteikiama nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos tragiška baigtis. Jos prototipas – poetė Salomėja Nėris. ◦ Antraeilių veikėjų prototipai – žinomi kultūros, politikos, sporto veikėjai, susiję su vienokiais ar kitokiais tautiniais mitais, originalios asmenybės. ◦ Gerbutavičius – jo prototipas yra Juozapas Albinas Herbačiauskas, modernizmo ideologas, eseistas, poetas, kritikas, lenkų kalbos ir literatūros lektorius, 1933 m. išvyko iš Lietuvos pasijutęs neįvertintas. ◦ Oskaras – rašytojas, diplomatas Oskaras Milašius, Lietuvos atstovas Prancūzijoje, mistikas (išpranašavo Antrąjį pasaulinį karą). ◦ Helė – Elena Vilčinskaitė, aktorė, artimai bičiuliavosi su Salomėja Nėrimi. ◦ Milė – Emilija Kvedaraitė, poeto Putino žmona, Nėries draugė. ◦ Dainius – poetas Vincas Mykolaitis-Putinas. ◦ Lakūnai Steponas ir Stasys – Stepinas Darius ir Stasys Girėnas, žuvo 1933 m ◦ Frenkas – JAV lietuvis ir krepšininkas Pranas Lubinas. • Problemos: „Madagaskare“ keliamas klausimas, kodėl Lietuva prarado nepriklausomybę, nors to laikotarpio žmonėms buvo svarbu tautos garbė, Lietuvos išsaugojimas. Autorius kūrinyje kelia klausimą, kodėl tai, ką laikėme mūsų kultūros pamatais, kodėl pastangos išsiveržti iš „prarūgusios balos“ tampa dekonstrukcijos ir deheroizacijos objektu, kodėl antiidealizmas paskelbiamas vertingesniu už idealizmą, o didžiosios idėjos paverčiamos pajuokos objektu. • Kūrinių kontekstai: 1. Kartų konfliktas (Pokštas valstietiška leksika atskleidžia naująją kartą nuo tėvų kartos skiriantį kultūros, mokslo svarbos supratimą. Jis atsiranda ir todėl, kad tėvai savo kasdienišku, buitišku gyvenimu yra patenkinti ir jiems to užtenka, o sūnaus netenkina toks gyvenimas. Jo manymu, žmogus turi turėti daug didesnių, kilnesnių užmojų.) 2. Donkichotiška kova (Pokšto keliavimas ieškant bendraminčių. Paaiškėja, kad mylėti tėvynę ir dėl jos daryti didžius darbus nėra lengva, kai niekam (jos žmonėms) to nereikia. Vis dėlto nepaisant nepasisekimų Pokštas išlieka optimistas, ištikus nesėkmei, nepasiduoda ir toliau ieško būdų, kaip įgyvendinti savo idėją (Lietuvą perkelti į Afriką (Madagaskarą)).) 3. Tikslų kaita (Jaunystėje Salė svajoja apie mylimąjį, koks jis yra tobulas, visiška jos priešingybė, nori patirti, audringai išgyventi meilę. Subrendus, sėkmingai ištekėjusi ji turėtų būti laiminga, tačiau nori sugrįžti į jaunystę, jaučia nepasitenkinimą ramiu šeimyniniu gyvenimu. Paradoksali situacija – jaunystėje mylimasis buvo svarbiausia, tačiau dabar ji nori pažinti jau nebe žmogaus, o antžmogio meilę.) 4. Ištikimybė savo svajonėms (Pokštas neišsižada savo siekių, Salė net ir nujausdama, kad už antžmogio meilę gali tekti paaukoti gyvybę, vis tiek važiuoja į Maskvą, kur palytėta antžmogio meilės Salė miršta viena, tautos nesuprasta ir pasmerkta (simboliškai vaizdujamas Lietuvos įstojimas į Sovietų Sąjungą).) 5. Per pažinimą ir nusivylimą ateina praregėjimas (Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos idealizmas ir didžiosios idėjos – „pramatymai“ – istorijoje išliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas.) III. Kultūriniai kontekstai 1. Kitų autorių kūriniai: a. K. Binkis, kūrinys „Atžalynas“. Su „Madagaskaru siejasi ir laikotaropiu, ir stilistika. b. M. Mažvydas, pirmoji lietuviška knygelė „Katekizmas“. „Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas.“- citata iš „Madagaskaro“. Mažvydo knygelėje „Katekizmas“ keliamios kalbos, rašto nepažinimo probelmos. c. Migelis de Servantesas, romanas „Don Kichotas“. Kūrinyje „Madagaskaras“ vaizduojama „donkichotiška“ kova. 2. Istorinis kontekstas: XX a. pab. – XXI a. pr. a. Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos, apsišvietę žmonės yra tremiami į Sibirą. 1972 m. susidegino Romas Kalanta. 1989 m. Lietuva ėmė siekti vis didesnio savarankiškumo. 1991 m. sausio 13 d. sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus Islandija pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Marius Ivaškevičius (g. 1973) – jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovas, prozininkas ir talentingas dramaturgas. 2004 m. išleista jo pjesė „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą Lietuvoje. ,,Madagaskaras” – tai ironiškair utopiška drama apie nepriklausomoje Lietuvoje nykstančias valstybines ir tautines vertybes (kurios buvo nepriklausomybės sukūrimo pagrindas), joje keliama tautos ir valstybės išsaugojimo problema (nes nuolatos jaučiama didžiosios kaimynės Rusijos okupacijos grėsmė, invazijos į lietuvišką kultūrą grėsmė), autorius netgi siūlo Lietuvą geografiškai atitolinti nuo grėsmingų kultūtų įtakos – perkelti į Afriką… Kontekstai: Kultūrinis (nes pasakoja apie reikiamybę išsaugoti lietuvių tautines vertybes ir realią kultūros padėtį, kuriai nuolatos grasina svetimų tautų kultūros; paliečiami socialiniai aspektai; kalba apie literatų, teatralų, dramaturgų veiklas, jų gyvenimus) Istorinis (suplaka 2 istorinius laikotarpius: aną Lietuvos nepriklausomybę ir šią: kalba apie tarpukario Lietuvos laikus ir kultūrines bei politines problemas ir didžiuosius įvykius (Dariaus ir Girėno skrydį, S. Nėries kelionę į Maskvą...)ir juos pateikia taip, tarsi tos pačios problemos būtų aktualios ir šiandienos nepriklausomoje Lietuvoje) IV. Kūrybos aktualumas šiandien Mariaus Ivaškevičiaus kūryba aktuali šiomis dienomis dėl to, jog siūlo kitaip pažvelgti į mūsų šalies istoriją, atsisakydamas išankstinių nuomonių

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 9895 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Mokyklinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
20 psl., (9895 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos konspektas
  • 20 psl., (9895 ž.)
  • Word failas 309 KB
  • Lygis: Mokyklinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt