Gamybos organizavimas ir planavimas

1. Gamybos teorijos pagrindiniai principaiGamyba – tai procesas, kurio metu pasikeičia fizinės, cheminės, mikrobiologinės, atominės objekto savybės.Fizinės savybės keičiamos tūris, svoris, plotas ir pan. Keičiantis fizinėms savybės, keičiasi ir cheminė sudėtis. Keičiasi medžiagos paviršinė struktūra.Bet koks pakitimas tikslu pagaminti gaminį, pusgaminį ar detalę yra gamybinio proceso esmė. Procese būtinas gamybos priemonių ir darbo objekto dalyvavimas.Gamybos priemonės tai įrenginiai (darbo vieta, prietaisai) su visais energetiniais resursais. Darbo objektas – tai žaliava, pusgaminis, medžiagos. Darbo jėga, kuri gali padaryt poveikį darbo objektui. Ji gali vykdyti gamybos procesą. Gamybos sampratoje reikia atkreipti dėmesį, jog bet koks pagamintas produktas gamybinėje veikloje gali tarnauti tolimesnėje gamyboje arba veikloje. Jeigu negali dalyvauti tolimesnėje veikloje, jis nėra gamybos proceso objektu, nes jis neturi naudojamųjų savybių arba produktas tampa niekam tikęs ar brokas. Gamybos esmės požiūriu nėra niekad 100 garantijos, kad nebus pagamintas niekalas, t.y. gaminys praradęs vartojamąsias savybes. Gaminys pagamintas pagal seną technologiją, iš greitai gendančių produktų ir garantijos metu nerealizuotas, neatitinnkantis mados ir skonio reikalavimų ir pan. Yra pokyčiai, kurie nevisada gerai išprognozuojami. Reikia atkreipti dėmesį į: gamybos vietą – teritorija, patalpos, kuriose vyksta gamyba ir kuriose įsikūręs gamybinis kolektyvas. Ir vieta ir kolektyvas turi turėti atitinkamą infrastruktūrą (privatizavimo keliai, tiltai, inžineriniai objektai), be kurių neįmanomas gamybos procesas. Pirmiausia gamyba neįmanoma be vandens, neleidžia vykdyti gamybos sanitarinės priemonės. Taip pat svarbus ir kelias. Be šių infrastruktūros objektų tikrai neįmanoma gamyba. Gamyba turi būti juridiškai apiforminta. Kitokiu atveju traktuojama kaip nelegali gamyba, kuri įstatymais yra draudžiama. Tačiau kai kuriems gaminiams gaminti reikalinga turėti specialią licenciją. Juridiniam įteisinimui turime gana planų diapazoną : nuo patento įsipirkimo iki koorporacijos organizavimo. Gamybos įmonė gamina ir įsteigia savo dukterines įmones, kad jos vystytų didmeninę ir mažmeninę prakybą savininkai ir akcininkai tie patys. 2. Gamybos planavimo samprata ir esmėPlanavimo sampratos požiūriu viskas priklauso nuo planavimo strategijos ir yra išskiriami 3 planavimo strategijos lygiai: 1)koorporacijos lygio strategija; 2)verslo vieneto strategija; 3)funkcijinio lygio strategija.1)koorporacinio lygio – tai pati svarbiausia strategija į kurios elementus įeina gamybos produkto realizavimo geografija. Lemiami veiksniai yra resusrsai, rinka, valdžios politika. Korporacija disponuoja eile gamybų skirtingose teritorinėse vietose. Yra užėmusi skirtingas teritorines rinkas. Korporacija sprendžia globolanio lygio problemas. Strategijos nustatymas ribotas. 2)Verslo vieneto strategija apsiriboja konkrečia gamyba ir šios gamybos realizavimo teritorija. Verslo strategijos požiūriu esant kitoms aplinkybėms gali būti perkeliama ir į kitą teritorinę vietą. 3)Funkcijinio lygio strategija – tai pačio žemiausio lygmens strategija, kuri rengiama labai konkrečios gamybos, kuri kaip įmonė gali neturėti savarankiško statuso ir veikia kaip įmonės ūkiskaitinis padalinys. Jie atlieka įmonės pavestą funkciją.Padaliniui reikalinga strategija. Pagrindinė įmonė gali tik pageidaut kiek gamint, leist padidinti gamybos apimtis. Taip pat strategijoje gali būt dėl darbo struktūros ir darbo jėgos. Su šios strategijos planavimu ir susieta vietinių resursų paieška ir tyrinėjimas. Strategija ddažnai įvardijama kaip misisja, taipogi: koorporacijos misija – globalinė; verslo vieneto – teritorinė; funkcijinio lygio misija – vietinės gamybos. Pav.Strategijos įgyvendinimo procedūra. 3. Planavimo tikslai ir uždaviniaiPlanavimo bendrieji tikslai: 1.Pirmiausia reikia numatyti būsimą veiklą ir jos apimtį. Įmonėje kaip objekte ką mes konkrečiai veiksim. 2.Nuteikti tai veiklai kolektyvą. Nepriklausomai nuo kolektyvo egzistavimo laiko. 3.Gamybinės bazės paruošimas. Kur, kaip veiklą vystysim ir kokiomis priemonėmis ją atliksim. Bazės sukūrimas vienas didžiausių investicijų, ieškoma ekonomiškų variantų. 4.Paruošti rinkos bazę. Pagrindinis dalykas išsiaiškinti galimybes realizuoti savo pagamintą produkciją. Šioje stadijoje sužinoma paklausa gaminamai arba numatomai gaminti produkcijai. Dar nereiškia, kad tas poreikis bus tenkinamas mūsų gaminama produkcija. 5.Reikia paruošti pirkėją šiai produkcijai įsigyti. Dar gaminio rinkoje nėra, bet jau yra reklama tai produkcijai, kad psichologiškai nuteikti pirkėją ta linkme. Dalyvavimas parodose bei parodose-išpardavime. Informacija apie tai ar tam tikra paklausa mūsų reklamuojančiam gaminiui atsiarado. 6.Numatyti maksimalią arba minimalią naudą. Gaminys turi būti geras ir pigus, toks yra principas. Visais atvejais gaminys turi turėti savo pripažintą patikimumą. Greit gendantiems produktams tai negali būti taikoma bei turintiems trumpą garantiją.Tikslai apibendrinant yra socialiniai-psichologiniai veiksniai ir ekonominiai veiksniai, kurie lemia planavimo tikslus.Uždaviniai: 1.Marketingo tyrimas. Pagrinde išeina iš tikslo paruošti rinkos bazę ir pirkėją. 2.Kainos ir kokybės balanso nustatymas. Automatinis surinkimas bus geresnis, o rankinis bus brangesnis. Priklauso nuo apdirbimo. Ypač gaminiams kokybė pabrėžiama rodikliu–garantinis aptarnavimas. 3.Personalo komplektavimas. 4.Gamybos organizavimas. 5.Rinkos paieška ir jos dalyviai. Pagrindinis dalykas su kuo mes galim sudaryti produkcijos tiekimo sutartis, kur mes galim įsteigt realizavimo taškus. 6.Gamybos specializavimo lygį. Visais atvejais planavimo stadijoje reikia nustatyti kiek specializuotas padalinys bus. Kuo daugiau specializuota gamyba, reikalauja specialios technikos ir įrangos, siauros kvalifikacijos darbuotojų bei mažų gamybinių sąnaudų. Specializacijos lygis nustatomas: 1)eksperimentinė gamyba, 2)smulkios serijos, 3)masinė gamyba, jeigu pasiteisina šis procesas. 7.Informacijos kaupimas ir informacijos apdorojimas. Reikalinga turėti visą informaciją tiek vidinę, tiek išorinę. Todėl būtina sudaryti informacijos centyrą, kuris vykdytų informacijos kaupimą, apdirbimą, aprobavimą, pateikimą vykdytojams. 4. Planų tipai ir planavimo periodai.Tikslai→Strategija (planai)→Vienkartiniai planai :projektiniai planai. Programos, verslo planas. Ir pastovūs planai:trumpalaikiai, operatyvūs.Pastovūs planai turi pasaikartojantį pobūdį ir jie priklauso nuo veiklos politikos. Pastovūs planai sudaromi egzistuojančiai gamybai. Jie skirstomi:trumpalaikiai ir operatyviniai. Trumpalaikiai planai numatyti ketvirčiui metų arba mėnesiui. Jie keičiami, kad tenkinti rinką. Operatyviniai arba dispečeriniai planai. Jie sudaromi dienai, savaitei. Juos apsprendžia žaliavų, pusgaminių, gamybinių pajėgumų bei esančių gaminių sandėlyje apimtys. Pastovius trumpalaikius ir operatyvinius planus apima kokybės rodikliai. Šiuos rodiklius apsprendžia griežtas numatytų technologinių standartų laikymasis. Vienkartinis planavimas turi pagrindinį tikslą: tobulinti gamybą visais aspektais (valdymo, organizavimo, technologijos tobulinimo, kokybės gerinimo, informacijos kaupimo, socialinių reikmių tenkinimo). Tam sudaromos programos – programinis planavimas. Programos prototipas yra verslo planas. Projektiniai planai susieti su naujo gaminio įsisavinimu, veikiančio gaminio tobulinimu, gamybinių pajėgumų įsisavinimu ir kitiems dalykams, susijusiems su techniniu projektavimu. Projektiniai planai, programos yra peramti sąmatomis – t. y. kiek kainuoja vienkartinio plano įgyvendinimas. Sudarius sąmatas skaičiuojam vienkartinių planų, programų, projektų efektyvumą. Pastovūs planai yra atsieti nuo vienkartinių planų. Vienkartinio planavimo rezultatai nėra realizuojami gamyboje.Vienkartinio planavimo periodai. Jei įmonė kas 3 metai nekuria vienkartinių planų, tai laikoma, kad po 5 metų ji bankrutuos. Šie planai kaip ir strateginiai planai būna alterrnatyvūs. Pageidaujama, kad pastovių alternatyvinių planų nebutų. Jais išreiškiama didesnės rizikos, todėl atsargūs vadovai juios turi. Pastovūs planai nežinomi visam kolektyvui, o tik vadovui. 5. Planavimo organizavimo principai.Strateginis planavimas nėra apribotas laike, jis gala būti periodiškai kintamas, kaip pastoviai veikianti struktūra. Pastovus planavimo pagrindinė funkcija ta, kad gamyboje vykdyti planą. Kaip tą turi atlikti aptarnaujančios tarnybos. Didesnią sprendžiamąją galią turi linijinių tarnybų specialistai, negu funkcijinio. Strategijos pagrindas yra pastovus planavimas. Brėž.Strateginio planavimo bendraorganizacinė schema. Kaip vyksta planų komponavimo procesas? Kas 3 – 5 metrai turi būti vykdoma strateginis planavimas. Gamybinė veikla be planų negali egziztuoti. Pastoviai vyksta planavimas perdengiantis pastovų planavimą su vienkartiniu ir įgyvendinantis strateginį planą.Strateginiame planavime planuojama finansai, gamybos apimtys, resursai. Čia atliekamas tik principinis planavimas. Vienkartiniame planavime turi būi labai detaliai numatyti gamybiniai pajėgumai, darbo jėgos pritraukimo galimybės, žaliavinė bazė, projekto ar programos įgyvendinimui, piniginės lėšos. Pastoviame plane atsispindi visi reikalingi resursai, jų paskirstymas periodais planui įgyvendinti. Jo tikslas yra numatyti resursų rezervą.Kuo masiškesnė gamyba tuo pastovūs planai detaliau sudaromi ir giliau įeina į gamybos procesą. Kuo gamyba vienetinė ir mažiau masiška, tuo planavimo gylis ir apimtys mažesni. Planavimas skirstomas: planavimas įmonės mastu; planavimas gamybinių barų ir cechų mastu; planavimas konvejerių, agregatų bei kompleksinių darbo vietų mastu;Planavimas darbo vietos mastu. Planai priklauso nuo gamybos specializavimo lygio. Detaliausios ir giliausios vykdomos technologiniame specializavimo lygyje, o mažiausia – daiktinio. 6.Kaštų planavimas Kaštai planuojami ne tik vienkartiniame, bet ir pastoviame planavime.Išreiškiama taip: P=Rp-Ik; Rp-gamybos (perdavimų) apimtis; Ik-pagamintos produkcijos kaštai; P-pelnas.Turime gauti teigiamą P rodiklį. Jeigu gauname nuostolį, turime žinoti iš kur jis.Kaštų klasifikavimas:1.pagal kaštų susidarymo vietą;2.pagal vaidmenį gamyboje;3.pagal gamybos apimties pasikeitimo priklausomybę;4.pagal gamybos išlaidų rūšis ir elementus.5.pagal vietą – tai kur kaštai susidaro.Klasifikavimas: ¤išlaidų bendroji sritis:-nekilnojamasis turtas. Turto išlaikymo sąnaudos (žemė, pastatai);-socialinės tarnybos (valgyklos, sanitarinės tarnybos, bibliotekos, poilsinės);-energija (vanduo, energijos gamyba – dujų, garo);-būklės palaikymas, tai visų pagalbinių cechų ir barų išlaikymas (remontas, energetika, statyba, ūkio dalis).¤medžiagų sritis:-pirkimai, kurių sudėtinės dalys tiekėjai ir laboratorijos (ar atitinka kokybės reikalavimus);-sandėliai, juose vykdoma natūrinė ir piniginė apskaita. Atsakoma už kiek ir kaina.¤Gamybos sritis:-gamybos paruošimas (įrankiai, jų gamyba ir supirkimai; darbo vietos paruošimas (ar ruošiniai patenka į darbo vietą ir ar pats darbininkas juos pasiima)-pagrindinė gamyba (paruošimas ir apdirbimas);-šalutinė gamyba, jai priklauso atliekų pašalinimas ir perdirbimas. Atskira kategorija eina atliekų utilizavimas (nukenksminimas).¤Realizavimo sritis:-pardavimai vidaus ir užsienio rinkoje;-reklama;-persiuntimo sandėliai;-informacijos tarnybos.¤Valdymo sritis:-įmonės tarnyba;-realizacijos tarnybos;-personalo skyriai;-skaičiavimo centrai;-teisės skyriai;-funkcinės tarnybos.Jeigu neegzistuoja gamyba, negalime planuoti išlaidų pagal jų susidarymo vietą.Išlaidų skaičiavimas pagal darbo vietą, t.y. kiek kainuoja įmonei išlaikyti vieną darbo vietą. Kiekviena darbo vieta turės skirtingą vertę. Kiek darbo vieta kainuos savininkui ir darbininkui.2) Kaštai pagal vaidmenį gamyboje. Dažniausiai daroma gaminio savikainos kalkuliacija. Pagrindinis principas kas tiesiogiai gaminio gamyboje dalyvauja ir negrįžtamai sunaudojama:2.1) pagr. medžiagos ir žaliavos;2.2) kompleksiniai gaminiai;2.3) pagalbinės medžiagos (tepalai, emulsijos);2.4) grįžtamos atliekos;2.5) kuras technologijos tikslams (garas);2.6) energija technologijos tikslams (elektra);2.7) pagr. gamybos darbininkų darbo užmokestis;2.8) transporto ir sandėliavimo išlaidos;2.9) socialinio draudimo priskaičiavimai;2.10) naujų gaminių įdiegimo išlaidos;2.11) specialių įrankių ir prietaisų nusidėvėjimas;2.12) įrengimų išlaikymo ir eksploatavimo išlaidos;2.13) cechinės išlaidos.Visi šie punktai ir sudaro cechinių savikainą. Toliau eina bendragamyklinės išlaidos. Į jas įeina viso personalo išlaikymas, pagalb.cechų ir tarnybų išlaikymas, kurios tiesiogiai nedalyvauja gaminio gamybos procese.2.14) bendragamyklinės išlaidos;2.15) negamybinės išlaidos. Jos susietos su produkcijos realizavimu, socialine ir kultūrine įmonės kolektyvo veikla.1-15 tai visa gaminio savikaina.3) Pagal gamybos apimties pasikeitimo priklausomybę.Gaminio kalkuliaciją transformuojam į bendragamybinę kalkuliaciją (bendrų, visų gaminių) ir atskiriam tiesiogines išlaidas nuo netiesioginių išlaidų. Tiesioginės išlaidos: pagrindinės medžiagos, kompleksiniai gaminiai, kuras technologijos tikslams, energija techn,tikslams, darbo užmokestis, darbininkų social.draudimo priskaičiavimai ir įrengimų amortizacija.Visos kitos išlaidos traktuojamos kaip netiesioginės išlaidos. Tiesioginės išlaidos priklauso nuo gamybos apimties ir jos pasikeitimo. Netiesioginės išlaidos nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimo. Didėjant gamybai didėja tiesioginės išlaidos, bet netiesioginės išlaidos santykinai mažėja. Ir atvirkščiai, mažėjant gamybai. Mažėja gamyba, mažinamas ir personalas. 8. Pardavimų planavimas.Pardavimų planavimui turi įtakos išoriniai ir vidiniai veiksniai. Prie išorinių priskiriami demografiniai, politiniai, ekonominiai, technologiniai, socialiniai kultūriniai, gamtos konkurenciniai veiksniai. Jie sukelia vadinamuosius nekontroliuojamus veiksnius, kurie turi įtakos įmonės veiklai, tačiau jų negalima valdyti. Vidiniai veiksniai – tai įmonės struktūra, marketingo planas, pirkėjai, pardavėjai. Visų šių veiksnių nustatymas yra vienas iš pardavimo planavimo etapų. Antras pardavimo planavimo proceso etapas – informacijos rinkimas. Tam tikslui naudojami pirminiai (tai įmonės marketingo tyrimų padalinio darbuotojų teikiama informacija) ir antriniai (statistikos biuleteniai, marketingo tyrimų organizacijų biuleteniai) informacijos šaltiniai. Vidinė informacija gaunama iš kitų įmonės padalinių. Trečias pardavimo planavimo proceso etapas – analizė, kuri apima: 1)bendrą įmonės veiklos analizę (įmonės tikslai, gaminamų prekių asortimentas ir jų paskirtis, rinkos segmentai); 2)gamybinės veiklos analizę (gamybinės veiklos sritis, kurioje įmonė konkuruoja; šakos plėtros tempai, šakos ir įmonės gamybiniai pajėgumai); 3)konkurencijos analizę (įmonės konkurentai, jų gamybos apimtis ir pardavimo mastas, padėtis rinkoje); 4)rinkos analizę (rinkos talpumas, rinkos segmentavimas, paskirstymo kanalai); 5)įmonės veiklos analizę (įmonės naudojama strategija ir gauti rezultatai, numatoma strategija ir taktika). Ketvirtas pardavimo planavimo proceso etapas – pardavimo programos sudarymas. Pardavimo programa – tai bendrų ir asortimentinių prekės gamybos ir pardavimo apimčių bei terminų nustatymas. Pardavimo programos sudarymo tikslumas ir operatyvumas priklauso nuo rinkos analizės duomenų aiškumo ir nuo jų pateikimo laiku. Pardavimo programa sudaroma atsižvelgiant į įmonės strategiją rinkoje. Kiekviena įmonė turi susikūrusi savo strategiją, kurią naudoja artimiems ir perspektyviniams tikslams pasiekti ir į kurią reikia atsižvelgti, rengiant pardavimo programą vienai prekei ar visai prekių linijai. 9. Programinis planavimas.Visos programos buvo rengiamos vidinių resursų sąskaita. Pagrindinis principas yra resursų numatymas programos įgyvendinimui. Tai finansiniai, pajėgumų (įrenginiai), energetiniai ir darbo resursai. Programiniame planavime būtina sąlyga materialinis aprūpinimas. Galutinis programinio planavimo rezultatas – gaunama ekonominė nauda įgyvendinus programą. Ekonominė nauda gali būti išreikšta pelnu, sąnaudų sumažėjimu, apyvartos padidėjimu, rinkos užkariavimu. Visais atvejais programinio planavimo principas yra galutinis rezultatas. Programinis planavimas yra vienkartinio plano dalis ir jis turi įsikomponuoti į strateginį planavimą. Tai daug darbo ir kruopštumo reikalaujantis planavimas. Programinis planavimas vyksta ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Programų tipai:1.gamybos plėtimo programa;2.naujos gamybos įsisavinimo programa – projektas;3.gamybos vystymo, finansavimo programa. Šiai dienai vadinama verslo planu, kuris yra orientuotas į Europos Sąjungos fondų panaudojimą. Programose būtina numatyti kreditavimo, finansavimo šaltinius. Bet kokio projekto įdiegimas traktuojamas kaip programinio planavimo objektas. Projektams įgyvendinti reikalinga technologija. Technologijai reikalingos medžiagos. Turint technologiją galima kurti naują produktą. Tinklinio planavimo sistema leidžia gana efektyviai įsisavinti naujas technologijas. Ji paremta tuo, kad fiksuojamas įvykio laikas kada turi įvykt vienas ar kitas faktas, t.y. atlikta dalinė proceso procedūra. Gaminio korpuso paruošimas: 1PAV. Visos operacijos priklauso nuo laiko. Tinklinio planavimo principas geras tuo, jog griežtai nustato technologini proceso vykdymo laiką, vietą ir apie tai žinoma nuo aukščiausio vadovo iki operacijos vykdytojo. Svarbu idealiai suplanuot proceso eigą, kad reikalingas produktas būtų pagamintas laiku. Gamybos procesą galima ir sutrumpinti, tai vad. kritinis kelias. Kelią galima sutrumpinti, jei kitos operacijos tam netrukdo. Tinklinis grafikas gali tapti pastovaus plano prototipu. Tinklinis grafikas gali būti vieno gaminio įsisavinimui, gali būt serijinei gamybai ir netgi masinei gamybai. Kadangi grafikas technologinis, tai būtinas technologų dalyvavimas. Be to darbo užmokesčio specialistai. Verslo planuose retai galima pamatyti tokį tinklinį grafiką. Tinkliniame planavime realus darbas tai įvykęs įvykis, atlikta operacija. Todėl labai svarbu operacijų derinimas. 2PAV. Gaminio korpuso paruošimas: 10 Strateginis planavimas.Strateginis planavimas apibrėžiamas kaip formali planavimo sistema parengti ir įgyvendinti strategijai, susijusiai su organizacijos misija ir tikslais. Strateginis planavimas nepakeičia strateginio valdymo, o tik formalizuoja jį kai kuriose organizacijose. Strategijos kūrimas siejasi su tikslų formulavimo, alternatyvų įvertinimo ir geriausios alternatyvos parinkimo žingsniais. Strategijos įgyvendinimas apima strategijos atraminių planų rengimą ir strateginio plano įgyvendinimą. Organizacijose, turinčiose hierarchinę struktūrą, vyrauja trys strateginio planavimo metodologijos: metodologija iš viršaus žemyn. Šiuo atveju planavimo procesą inicijuoja ir jam vadovauja organizacijos centras (štabas). Metodologija iš apačios į viršų kai už planavimą yra atsakingos organizacijos struktūrinės grandys (filialai, skyriai). Organizacijos štabas nustato bendriausius planų sudarymo struktūriniuose padaliniuose reikalavimus. Integruota metodologija kai planų sudarymo procese vyksta nuolatinė diskusija tarp centro ir struktūrinių padalinių organizacijoje. Strateginis planavimas nėra apribotas laiku. Jis gali būti periodiškas kaip pastoviai veikianti struktūra. Strateginiai planai dažniausia aprėpia kelerius metus ar net dešimtmečius ir apima plačią įmonės veiklos sferą. Taip pat jie yra mažesnio detalizavimo lygio. Strateginiame planavime planuojama finansai, gamybos apimtys ir resursai. Atliekamas tik principinis planavimas. Strateginio planavimo bendraorganizacinė schema 11. Tinklinis planavimas T.p. tai yra tokia planavimo rūšis, kai priemonės išdėstomos grafike, jos konstatuoja įvykdymo laiką. Todėl tinkliniame grafike yra nustatomas realus darbas, tai vad darbo procesu reikalaujančiu darbo laiko sąnaudų ir išteklių. Laukimas-tai procesas nereikalaujantis darbo. Bet tam tikrą laiką užimantis veiksmas (sendinimas, ataušinimas, gamtinis poveikis, nusodinimas, rauginimas). Efektyvus darbas tai būtų priežastinis loginis ryšys nereikalaujantis nei laiko, nei išteklių. 1. 2.Tinkliniame grafike orientuojamasi į vieną konkretų gaminį, turi baigtis vienu veiksmu. 3. Negali būti grįžtamojo ryšio, turi būti nuosekliai tolstamas ryšys. 4. Punktyrinėm linijom-fiktyvus darbas. 5. 6. Privalumai: kad akivaizdžiai grafiškai gali specialistai viską pastebėti, lengva įrodyti grafiko privalumus, racionalizuojant gamybą grafiką galima modeliuoti, panaudojant programinę įrangą, galima pateikti siūlymus dėl gamybos tobulinimo ir išvegti nebūdingų operacijų. 12.Operatyvusis planavimasDispečeriavimas derina operatyvųjį planavimą įvertindamas pastaruosius planus (t.y. ketv.metinius) su įmonės pajėgumais ir žaliavine baze.Dispečeriavimo užduotis kasdien, kiekvienu momentu įvertinti situaciją, nustatyti galimybes pagaminti kokybišką produkciją ir įnešti tam tikras korekcijas gamybinių planų vykdyme.Todėl atsiranda kita dispečeriavimo funkcija koregavimas. Koregavimas vykdomas gamybinės programos apimtyje. Gamybinė programa – gaminių išleidimo grafikas dienomis bei valandomis. Koregavimo principas yra perspėti gamybą aprūpinančiai tarnybai apie galimus gamybinės programos pakeitimus būsimos paros ar planavimo metu. Koregavimo procesas gana sudėtingas daug tarnybų bei veiksnių apimantis procesas. Koregavimo procesas gali prieiti iki pastoviųjų planų, tačiau tai nėra teigiamas dalykas. Nes koregavimo procese atsiranda prieštaravimai tarp centralizuoto ir decentralizuoto valdymo. Nes koregavimas gali vykti ne tik iš apačios bet ir iš viršaus. Koregavimas iš apačios yra taip pat neigiamas dalykas. Sukelia decentralizuoto valdymo imidžą ir galutiniame rezultate nepasitikėjimą aukščiausio rango valdžia. Optimaliausias koregavimo variantas ir teisingiausias tuomet, kada turi pilną informaciją, visos gamybos grandys. Nesvarbu iš kur koregavimo iniciatyva ateina – iš viršaus ar iš apačios. Gamybos programos koregavimo principas yra geriausias, nes visi supranta kad tai reikia daryti. Koregavimo procesą reikia vykdyti tik tuomet, kada gaunamas visų instancijų pritarimas. Techninės priemonės pagerina gamybos programos vykdymą (pvz. Telefonas ir pan.)Kontrolingas tai organizacinė planavimo ir kontrolės integracija. Kontrolingui svarbiausias dalykas yra galutinis produktas. Jis apima ne tik operatyvųjį planavimą, bet ir strateginį planavimą. Tam, kad valdytų, reguliuotų ir perspėtų apie veiklos nukrypimus nuo strateginio plano. Kontrolingo funkcija įsigilinti į operatyvių planų eigą ir į kokybę. Kontrolingo lygiai yra du strateginio planavimo lygmuo ir įmonės informacinės sistemos lygmuo. Kontrolingo tarnybos gali būti ir atskiruose lygmenyse: įmonės vadovybės srityje; gamybos veiklos srityje, tuomet turi būti centrinė kontrolingo tarnyba. 13. Gamybos organizavimo samprata ir esmėGamybos organizavimas yra procesas, kuriuo metu sukuriami gaminiai tinkami vartojimui. Gamybos procesą apima:Vieta; Teritorija; Patalpos; Pajėgumai; Darbo jėga. Šiuolaikinę aplinką apibūdina techninis inovaciškumas, rinkos internacionalizavimas, konkurencija, visuomeninių vertybių įvertinimas. Gamybos organizavimą lemia: 1) rinkos pokyčiai, rinkos prisotinimo lygmuo, kokybiniai rodikliai, rinkos internacionalizavimas. 2) technologiniai pokyčiai, t.y. darbo našumas, gamybos lankstumas, gamybos automatizavimas, kokybiniai gamybos rodikliai, ekologinė aplinka. 3) vadybos pokyčiai, t.y. gamybos humanizavimas, žmogaus veiksnio svarbos padidėjimas, orientacija į darbingumo didinimą, naudojant įvairias pastabas, orientacija į kolektyvinį ir grupinį darbą. Vadybos pokyčiai – tai atsilaikymas globalinėms problemoms. Gamybos organizavimo sąvokos: gamybos procesas prasideda gaminių, pusgaminių, darbo vietos ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu. Gamybos organizavimas susideda iš operacijų. Operacijos gali būti: gamybinė ; transporto; kontrolės. Pagrindinis gamybos organizavimo principas - atsakyti į klausimą „ ką reikia daryti?“ t.y. reikia išsklaidyti atliekamas operacijas pagal jų pobūdį ir sujungti su darbo objektu konkrečioje erdvėje. Visų operacijų vykdymui turi būti priskirti vykdytojai. 14. Gamybos proceso rūšys: Pagrindiniai procesai: darbo objekto savybės, forma, matmenys, vidinė struktūra, fizinės bei cheminės savybės, išvaizda bei padėtis viena kito atžvilgiu. Pagrindinis proceso rezultatas yra gatava produkcija arba atliktas aptarnavimas. Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai be sutrikimų vykti pagr. procesui. Pagalbinių proceso produkcija nerealizuojama. Ji naudojama įmonės vidaus lygmens tenkinti, pvz.: įrankių gamyba, įrenginių remontas ir pan. Aptarnavimo procesai: jiems priklauso nenutrukstamas pagr. ir pagalbiniai proceso aptarnavimas. Tai: transporto, sandėliavimo procesai, kontrolė, ūkinė dalys, aptarnavimas buitinių patalpų. Pagalbiniai procesai gali būti samdomi iš šalies. Gamybos fazės: 1) paruošimo fazė: kuo aukštesnė lygmens paruošiamoji fazė, tuo paprastesnis gamybos procesas. Dažnai naud. štampavimas, kalimas, lankstymas ir kiti. 2) Apdirbimo fazė: jos metu atliekami pjovimo terminio apdirbimo bei galvanimo procesai. Apdirbimo fazėje dažniausiai naudojamas tikslaus ir švaraus apdirbimo technologijos. Tam, kad išvengti dilimo, skutimo ar kitokio tikslesnio paleidimo operacijos. Surinkimo fazė: gaminio techninių parametrų atsiekimas. Prie surinkimo priklauso gaminio išbandymas, dažymas, poliravimas, spec. dengimas ir įpakavimas bei gaminio paruošimas realizacijai. Pagr. gamybos organizavimo principai:Yra gamybos proporcingumo, nenutrūkstamumo ir ritmingumo principas. 1) Proporcingumas gali būti išreikštas koeficientu, kuris nustato atskirų gamybinių barų, cechų, struktūrinių vienetų ar net gamybos fazių, gamybinių pajėgumų santykį. Bendrąjį pajėgumą nustato gamybinė programa natūriniais vienetais. K=Σn1 Ni / Np ; Ni – atskiro strūkt. vieneto pajėgumas, n – strūk.vienetų skaičius, optimaliausias variantas kai K= 1. Naudojami energetiniai resursai, papildomai dirba pagalbinės ir aptarnaujančios tarnybos, jeigu padaliniai dirba skirtingomis pamainomis. 2) Gamybinio proceso nenutrūkstamumas – tai atskirų cechų, barų, gamybinių struktūrinių vienetų veikla laiko atžvilgiu suderinta tarpusavyje. Padaliniuose nėra laukimo proceso. K=Σ Ti / Tp; Ti – technologinių operacijų atlikimo trukmė. Kuo K artimesnis 1, tuo gamybos nenutrūkstamumas yra pasiektas geresnis. Teoriškai K=1 pasiekti galima, bet tai tik teorinės prielaido. Nebent dar galima pasiekti automatizuotoje gamyboje. Masinėje gamyboje iki 3% leidžiamas brokas. 3) Ritmingumas. Ritmas – tai laiko tarpas. Per kurį įmonė išleidžia vieną konkretų gaminį. Kiekvienas iš struktūrinių gamybinių vienetų netgi daeinant iki darbo vietos, gaminio išleidimas turi turėti labai griežtą laiko atžvilgio ritmą. Jei to nėra, tai turime gamybines disproporcijas, kurios galutiname rezultate atsiliepia į viso kolektyvo veiklą. Ritmą laiko požiūriu galiam nustatyti pagal tą pačią formulę, orientuojantis į vieno gaminio išleidimą, bet gali būti kitokių būdų: laiko normų įvykdymo vidurkiu. K=Σ1n Li; ten kur nustatomos vienetinės normos. Kuo K=1, tuo geriau K=100%; kuo K>100% yra blogiau. Taip pat ir kai K

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!