Gamtos ir žmogaus ryšys lietuvių literatūroje

Nuo senų laikų žmogui gamta buvo be galo svarbi. Ne veltui sakoma, kad gamta – antroji žmonių motina. Žmogus būdamas gamtoje pasikrauna energijos, atsipalaiduoja nuo rūpesčių. Gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, natūralumą, harmoniją, o svarbiausia – tikrumą. Žmogus gamtoje gali būti savimi. Gamtoje labai lengva išreikšti savo jausmus, rasti prieglobstį ir dvasinę ramybę. Todėl gamtos ir žmogaus santykis dažnai pastebimas lietuvių rašytojų kūryboje. Ryškiausiai gamtos ir žmogaus ryšį savo kūryboje atskleidė Antanas Baranauskas, Marius Katiliškis bei Kristijonas Donelaitis.
Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Poemoje ,,Anykščių šilelis“ atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė. Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Lietuvis šile jausdavosi puikiai. Visas tas grožis, kvapai, garsai priversdavo susimąstyti - ,,Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“. Lietuviui tai buvo daugiau nei Anykščių šilelis. Tai buvo vieta, kur žmogus galėjo pabūti savimi, nusiraminti, susikaupti, pailsėti, atgauti jėgas. ,,Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, įkūnyjęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. Antanas Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejosi su gamta. ,,Anykščių šilelyje“ vaizduojamas gimtosios žemės grožis, meilė gimtąjam kampeliui. ,,Anykščių šilelis“ – tai kūrinys apie visą Lietuvą, lietuvių tautą bei žmogų, glaudžiai susijusį su gamta. Gamtoje jis randa paguodą, prieglobstį, gamtoje jis jaučiasi savas, ramus. Gamta taip pat buvo įkvėpimo šaltinis. Senovėje gamta buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Visi gerbė miškus. Taigi, poemoje ,,Anykščių šilelis“ galime pamatyti glaudų žmogaus ryšį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!