Fonema ir alofonas

Tai, kad kalbą galima padalinti į atskirus mūsų skiriamus garsus, atrodo akivaizdu. Nekyla abejonių, kad mes niekada nesupainiosime žodžių butas bei batas, ar pešimas bei piešimas, nes atskirsime juos pagal skambėjimą.
Tačiau iš tiesų šie dalykai nėra tokie akivaizdūs, garsinių kalbos dalių negalima struktūruoti vien iš klausos, nes klausa nėra neginčytina: korėjietis negalės atskirti r nuo l, arabas – o nuo u, prancūzas geriau girdi balsių, nei priebalsių skirtumus, o rusui sunku atskirti e ir ie. Vadinasi, garso vienetų išskyrimas priklauso nuo kalbinės sandaros.
Svarbu suprasti skirtumą tarp garso, kaip akustinio, fiziologinio reiškinio, ir garsinio kalbos vieneto, turinčio konkrečias funkcijas ir apibrėžiamo konkrečiomis charakteristikomis. Pastaruosius vienetus vadiname fonemomis.
Graikiškai žodis „fonema“ reiškia „balsas, garsas“.
Šį terminą pirmasis pasiūlė vartoti Ferdinandas de Sosiūras, žymus prancūzų lingvistas. Tačiau jo fonemos supratimas buvo abstraktus ir metafizinis. Apie fonemą jis rašė šitaip:
„Fonema – tai akustinių įspūdžių ir artikuliacinių judesių suma“, „girdimas ir tariamas vienetas.“ Tačiau juk bet kuris garsas yra tokia suma, nors, kaip žinia, ne kiekvienas garsas gali būti pavadintas fonema.
Dr. M. Dobrogajevas apie Sosiūrą rašo šitaip: „Galima teigti, kad Sosiūras pastebėjo paprasčiausių nedalių garsinių vienetų egzistavimą kalboje, bet juos aprašydamas leidosi į psichologinę abstrakciją, neišanalizavo fonemos vaidmens atskiro kalbinio kolektyvo buityje, jos genezės kalboje kaip amžinai besikeičiančio individualaus bei socialaus gyvenimo reiškinio.“ Tai yra, Sosiūro teorijai trūksta konkretumo, moksliškai pritaikyti ją sunku. Tačiau ji padėjo pradžią tolesniems fonemos tyrinėjimams.
Po Sosiūro fonemą dar buvo siūloma vadinti ir kitaip, bet įsigalėjo jo pasiūlytas terminas.
Tolesni fonemos tyrimai
Kad sužinotume, kiek kalboje yra garsinių vienetų, reikia:
a) išskaidyti kalbėjimą į mažiausias garsines atkarpas,
b) suprasti, kurios iš tų atkarpų skirtingos, o kurie vienodos.
Tokio kalbos dalijimo mechanizmus pirmas parodė rusų mokslininkas L. Ščerba 1912 metais. L. Ščerba domėjosi fonetika1 ir buvo, greta N. Trubeckojaus, vienas fonologijos mokslo pradininkų, įkūręs Leningrado fonologijos2 mokyklą. Jis sutiko su savo pirmtako Bodueno de Kurtenė anksčiau iškelta hipoteze, kad...

Daugiau informacijos...