Fiskalinė rizika ir jos valdymas. Fiskalinė politika.

Temos aktualumas. Fiskalinė rizika yra ekonominių pokyčių sąlygų analizė, kuri padeda išlaikyti valstybės stabilumą. Fiskalinės politikos tikslas yra sumažinti riziką, stabilizuojant, teikiant visuomenines gėrybes ir perskirstant pajamas. Fiskalines rizikas galima klasifikuoti į ekonominę, finansinę ir sąnaudų riziką. Darbo objektas - fiskalinė rizika. Darbo tikslas - fiskalinės rizikos analizė ir mažinimas. Darbo uždaviniai: : a) ištirti fiskalinės rizikos svarbą; b) išnagrinėti Lietuvos fiskalinės politikos raidą ir fiskalinės rizikos dydį; c) pateikti fiskalinės rizikos mažinimo būdus. Darbo metodai: Internetinių duomenų paieška ir apdorojimas bei duomenų kaupimas, atranka, analizė ir susiteminimas. Svarbiausia naudota literatūra. Rėmiausi Finansų ministerijos pateikiama analitine medžiaga internete, Lietuvos Respublikos nutarimais, Lietuvos mokslininkų darbais. Darbo apimtis ir struktūra. Darbą sudaro įvadas, penkios dalys, išvados ir literatūros sąrašas. Pirmoje dalyje analizuojamos fiskalinės politikos tikslai. Antroje pateikiami Lietuvos fiskalinės rizikos elementai, problemos ir sprendimai. Trečioje trumpai aptariamas vienas iš svarbiausių fiskalinės politikos tikslų – visiškas užimtumas. Ketvirtoje dalyje aprašoma Lietuvos konvergencijos programa. Penktoje išaiškinami svarbiausi fiskalinės rizikos šaltiniai. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 22 puslapiai. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 6 šaltiniai. 1. Fiskalinės politikos reikšmė Fiskalinė politika - tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindima biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, su valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymui, aplinkos apsaugos reguliavimui, vyriausybės garantijų teikimui paskoloms, įmonių atleidimui nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami procedūriniai valstybės finansų tvarkymo klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje srityje.1 Pagrindiniai fiskalinės politikos tikslai yra : žemas nedarbo lygis, pastovus ekonomikos augimas, stabilios kainos ir kolektyvinių prekių pasiūla. Vyriausybės fiskalinės galios veikia poromis, tai pirkti ar parduoti – prekių pirkimas ar atsargų pardavimas, imti ar duoti – mokesčiai ar lengvatos, skolintis ar skolinti – biudžeto deficitas ar perviršis. Vyriausybės, kaip vartotojo, pirkimai stimuliuoja ekonomiką, o pardavimai didina pasiūlą ir mažina kainas, mokesčių didinimas mažina pajamas, o mokesčių lengvatos skatina ekonomiką, biudžeto deficitas sužadina ekonomiką, o jo perteklius dažniausiai ją silpnina. Vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus, kurie šalies ekonomikoje veikia kaip fiskaliniai stabilizatoriai. Šie mokėjimai smarkiai išauga paklausos sumažėjimo laikotarpiu ir sumažinami ekonomikos klestėjimo laikotarpiu. Siekiant reikiamo fiskalinės politikos rezultato, būtina įvertinti daugelį įvairių veiksnių bei aplinkybių. Valstybės fiskalinė politika šalies biudžetą veikia šiomis kryptimis: Biudžeto apimtį bei atskirai imant pajamas ir išlaidas Išlaidų paskirstymo būdus, įskaitant ir kapitalo investicijas Programų finansavimo laikotarpį Valstybės veiklos balansą Programų skaičių bei kontroliuojamų programų skaičių Atsargų kaupimą ir jų pardavimą Didekių korporacijų kontrolę Mokesčių politiką 2 Komentuodamas dvidešimtojo amžiaus patirtį, žinomas ekonomistas Musgrave teigia, kad fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą. Stabilizavimas - tai vyriausybės pastangos išlaikyti nedidelį nedarbą, siekti visiško užimtumo ir subalansuoto mokėjimų balanso. Visuomeninių gėrybių teikimas - tai bendrojo naudojimo prekių ir paslaugų teikimas, nes negalima tikėtis, kad privatusis sektorius jas teiktų ar norėtų teikti. Čia taip pat priskiriamas ir valstybės kišimasis stengiantis užglaistyti rinkos netobulumus ir neigiamus socialinius reiškinius, kurie kyla dėl privačios veiklos rinkoje. Pajamų perskirstymas - tai visa valstybės vykdoma veikla perkeliant pajamas ir galimybes nuo vienos socialinės klasės, kartos, regiono ar grupės kitoms socialinėms klasėms, kartoms, regionams ar grupėms. Valstybei atliekant šias tris funkcijas, fiskalinės politikos pobūdį ir formą lemia socialinės vertybės, ekonominės ir finansinės normos. Laikui bėgant tos vertybės ir normos kinta. Joms kintant atitinkamai keičiasi ir fiskalinės politikos praktika.3 2. Fiskalinės politikos rizika ir problemos Yra daugybė įvairiausių problemų, kurias fiskalinė politika turi spręsti, kadangi daug fundamentalių ekonominių problemų glaudžiai susijusios su viešaisiais finansais. Įspūdinga fiskalinė pažanga yra pasiekta per pastaruosius metus Lietuvoje ir būtina pastebėti, kad daug problemų buvo sėkmingai išspręstos per labai trumpą laiką. Kokios pagrindinės problemos liko neišspręstos, kokios problemos tikėtinos ateityje, kurias privalėsime spręsti? Yra tam tikri techniniai viešųjų finansų politikos aspektai, kuriuos atrodytų lengviau nuspėti, bet yra nemažai ir lengvai nenuspėjamų dalykų. Tačiau net tos problemos, kurias gana lengva prognozuoti ir identifikuoti, gali būti labai sudėtingos ir sunkios tada, kai reikės pasirinkti reformų alternatyvas. Galima tvirtinti, kad per pastaruosius dešimt metų fiskalinės politikos reformos, kurių alternatyvas buvo lengva pasirinkti, nes visos jos buvo gana geros, buvo sparčiai įgyvendintos. Tos, kurias pasilikome kitam dešimtmečiui, turi būti tikrai sunkios, sudėtingos ir politiškai ginčytinos. Vyriausybėms atsiveria daug didesnė nei anksčiau pasirinkimo laisvė formuoti fiskalinę politiką, atitinkančią socialinius, politinius ir ekonominius uždavinius, kadangi labai daug pereinamojo laikotarpio uždavinių yra išspręsta. Taip pat fiskalinė politika turėtų užimti daugiau vietos vidaus politikoje. Tai daugiau lemia kitos politikos trūkumas negu finansinio valdymo sutvarkymas. Kitose politikos srityse jau dabar yra mažiau pasirinkimo galimybių nei fiskalinėje politikoje. Monetarinė ir lito kurso politika, galima sakyti, juda pakankamai siauru taku nuo valiutų valdybos link Ekonominės ir monetarinės sąjungos. Prekybos politika nulemta laisvos prekybos susitarimų ir Pasaulinės prekybos organizacijos reikalavimų. Daugelis kitų politikos sričių yra sąlygojamos Europos integracijos strategijos.  Jau šiuo metu matome labai daug pavyzdžių, kaip ES integracijos uždaviniai pakeičia pereinamojo laikotarpio uždavinius. Nors ir galimas tam tikras fiskalinis laisvumas, fiskalinė raida bus ateityje pakankamai griežtai apibrėžta ES sutartyje numatytų makroekonominių ir fiskalinių kriterijų ir jų priežiūros procedūromis, taip pat daugybės vidaus rinkos reguliavimo reikalavimų, priversiančių didinti viešąsias išlaidas.  Šiuo metu susidarė būtinybė padidinti fiskalinį lankstumą, kartu didinant atsakomybę ir kontrolę, ypač tada kai monetarinė politika yra griežtai apribota. Tačiau pakankamas fiskalinis lankstumas yra labai svarbus, jeigu ekonomiką gana dažnai sukrečia išoriniai staigūs pokyčiai ir jeigu įsipareigojama siekti trijų makroekonominių tikslų: spartaus augimo, mažos infliacijos ir stabilaus keitimo kurso. Jeigu fiskalinės pareigos bus aiškiai paskirstytos tarp politinių, techninių ir vykdančiųjų institucijų, tai greičiau bus pasiekti laukiami rezultatai. Visų pirma, reikia dar tiksliau paskirstyti funkcijas tarp Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos, kitų ministerijų, VMI ir MD. Politiniai pasirinkimai turėtų būti daromi po detalios techninės analizės, kurią dažniausiai atlieka arba koordinuoja Finansų ministerija. Ir Seimo vaidmuo turėtų būti didesnis vykdant priežiūrą, siekiant pagerinti atskaitingumą, visuomenės dalyvavimą ir informuotumą. Sunkiausias Vyriausybės fiskalinis uždavinys - tai aiškiai, darniai ir neprieštaringai nustatyti vidutinės trukmės fiskalinius prioritetus. Vidutinės trukmės prioritetai turi sudaryti reikiamą balansą tarp ministerijų ir politikos sektorių ir garantuoti, kad ekonominės plėtros politika taptų aiški ir suprantama. 2.1. Fiskalinė rizika Tam tikri labai geri fiskalinės priežiūros dalykai gali tapti kliuviniu tada, kai reikia skubiai atlikti fiskalines korekcijas. Kaip ir kiekviena kita rizika, fiskalinė rizika turi būti valdoma. Šias rizikas galima klasifikuoti į ekonominę, finansinę ir sąnaudų riziką. Pirmoji kyla tada, kai sumažėja ekonominis augimas, antroji - kai sukrečiamos finansų rinkos ir trečioji - kai programos išlaidos viršija numatytąsias. Tokio pobūdžio rizika gali būti valdoma sudarant atitinkamus fiskalinius "paketus", kuriuos privalu vykdyti, jeigu įvykiai krypsta nepalankia linkme. Fiskalinis planavimas tampa palaipsniui vis geriau pasirengęs valdyti tokius nenumatytus poveikius, tačiau norint pagerinti staigaus fiskalinio atsako gebėjimus būtina sustiprinti atsakingas valstybės institucijas.  Fiskalinė politika turi būti pritaikyta besikeičiančioms ekonominėms sąlygoms. Potencialių išorinių staigių ekonominių pokyčių sąlygomis tai visų pirma priklauso nuo institucijų gebėjimo prireikus parengti ir įvykdyti ypatingas fiskalines programas. Pavyzdžiui, vėlavimą reaguojant į šokus dešimtmečio pradžioje galime paaiškinti tuo, kad atsiranda visiškai nauji uždaviniai. Tačiau kai pagrindinis fiskalinis atsakas - 1998 metų biudžeto sumažinimas - buvo atliekamas tik po kelių mėnesių po Rusijos krizės pradžios, jau besibaigiant metams, tai galima vertinti kaip fiskalinių procedūrų inercijos problemą. Siekiant sumažinti Rusijos krizės poveikį Privatizavimo fondas buvo panaudotas Valstybės Iždo piniginiams srautams valdyti. Tuo metu Vyriausybės depozitai bankuose buvo didžiausi per pastarąjį dešimtmetį. Kadangi didžioji dalis valstybės skolos yra trumpalaikė, tai trumpalaikis fiskalinės sistemos stabilumas turėjo būti sutvirtintas likvidumą užtikrinančiomis pakankamo dydžio lėšomis. Privatizavimo įplaukos galėtų būti tam panaudotos ir ateityje, kaip buvo naudojamos 1998 metais, jeigu nenumatytai sumažėtų pajamos. Jeigu būtų nuspręsta šiam tikslui sukurti fondą iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, tai atitinkamai turėtų būti pakeisti teisės aktai, reglamentuojantys Privatizavimo fondo naudojimą.  Nors išlaidų sekvestravimas buvo labai efektyvus metodas makroekonominiam valdymui siekiant kuo veikiau reaguoti į pajamų nuosmukius, būtina įvykdyti išlaidų reformą, kurioje būtų atsižvelgiama į būtinybę valdyti išlaidas mikrolygiu. Keliais procentais sumažinti išlaidas galima greitai, bet tai nėra geriausias valdymo būdas, nes neatsižvelgiama į prioritetus ir sąnaudas. Viešųjų išlaidų optimizavimas siekiant Vyriausybės nustatytų plėtros tikslų ir išlaidų naudingumo padidinimas yra didelis "iššūkis".  2.2. Fiskalinės politikos problemos ir jų sprendimai Viena iš pagrindinių pamokų, kurias gauna šalys, patiriančios finansinių sunkumų, ypač turinčios mažą bankinį ir finansinį sektorių, yra tai, kad vyriausybės turi būti labai atsargios tada, kai skolinasi trumpam laikotarpiui ilgalaikėms reikmėms finansuoti. Trumpalaikis skolinimasis yra potencialus nestabilumo šaltinis net tais atvejais, kai palūkanų kreivės rodo, kad daug palankiau pasiskolinti trumpam. Nors Lietuva yra patvirtinusi skolinimosi limitus, tačiau didelė valstybės vidaus skolos dalis yra trumpalaikė. Trumpalaikė skola gali komplikuoti fiskalinį valdymą. Trumpalaikio skolinimosi naudą, mažesnes skolinimosi išlaidas atsveria ilgalaikės skolos nauda, kadangi šalis geriau apsisaugo nuo rinkos nestabilumo rizikos.  Kai nominaliojo BVP augimas mažėjo, ir tai įvykdavo kasmet, net jeigu realiojo BVP augimas didėdavo, naujos skolos dydis, nustatomas pagal limitus (atsižvelgiant į BVP), mažėja. Dabartinis BVP augimo mažėjimas tikrai paveiks ir valstybės garantijų teikimo politiką. Skolos su valstybės garantijomis pateisinamos tada, kai jos reikalingos konkrečiam ekonomikos sektoriui pertvarkyti. Tačiau pinigų srautų valdymo problemos dažniausiai iškyla tada, kai tam tikrame sektoriuje reformos atliekamos ne iki galo, pvz., socialinio draudimo, pensijų sistemos ir energetikos. Šiais metais TVF buvo paskelbęs, kad skaidrumas turėtų būti naujosios tarptautinės finansų sistemos "auksinė taisyklė". Pagal TVF skaidrumo trūkumų būdavo atrandama po finansų krizių kiekvienoje besivystančioje šalyje.  Sprendinys yra gerai žinomas - laikytis "auksinių taisyklių", net jeigu nebūtų rimtesnių pavojų - tai vienas svarbiausių uždavinių. TVF Bendrosios finansų statistikos metraštis pateikia geriausią tarptautinės fiskalinės istorijos aprašą, kuriame pateikiami Lietuvos fiskaliniai duomenys nuo 1991 metų. Nuo 1991 metų pagal TVF metodologiją sudaromas ir skelbiamas Lietuvos konsoliduotas centrinis šalies biudžetas1. Nuo 1998 metų Lietuva prisijungė prie TVF Specialiųjų duomenų platinimo standartų, taip pat vis daugiau fiskalinių duomenų skelbiama Finansų ministerijos interneto tinklalapyje. Nuo 1998 metų internete skelbiamas konsoliduotas bendras šalies biudžetas. Be to, būtina tobulinti ir nacionalinio biudžeto klasifikaciją, kuri yra viena pagrindinių skaidrumo prielaidų. Nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikacija beveik atitinka tarptautinius standartus, bet kadangi kai kurie klasifikacijos fragmentai neatitinka TVF ir ES klasifikacijų (skiriasi ir šių dviejų institucijų reikalavimai), ir kadangi kartu nebuvo patvirtinta finansavimo klasifikacija, būtina koreguoti biudžeto klasifikaciją. Daugiausia ginčų yra sukėlęs privatizavimo įplaukų traktavimas. Aišku, kad Lietuvos fiskalinis skaidrumas priklauso ne tik nuo nacionalinių duomenų pateikimo. Sunkumus sudaro valstybės finansų suskirstymas į biudžetus, fondus ir sąskaitas. Tai ne tik komplikuoja fiskalinį valdymą, bet ir pablogina visuomenės galimybes stebėti padėtį. Yra daug fiskalinės politikos specialistų, kurių nuomone nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos yra nepageidaujami. Tokie fondai prieštarauja biudžeto integralumo, universalumo ir pilnumo principams. Dėl didelio nebiudžetinių fondų skaičiaus fiskalinė politika tampa ne tokia skaidri ir lanksti, apsunkina prioritetų pasirinkimą ir dėl to valdymas tampa sudėtingesnis. Paprastai pateisinamas tik draudimo fondų egzistavimas: t.y. socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir pensijų fondų. Bet kai kurios išsivysčiusios šalys net ir šių fondų neišskiria iš biudžeto. Kylant naujoms makroekonominėms ir struktūrinėms problemoms keisis ir fiskalinės politikos siekiami tikslai. Jei pereinamuoju laikotarpiu pagrindiniai uždaviniai buvo augimas ir stabilios kainos, tai kito dešimtmečio uždaviniai bus augimo ir socialinės gerovės skatinimas bei tolydi išorinių balansų rodiklių raida. Išlieka didžiulė praraja tarp vienam gyventojui tenkančio BVP Lietuvoje, socialinės gerovės lygio ir tų pačių ES šalių rodiklių. Neabejotina, kad fiskalinė politika turės prisidėti prie augimo skatinimo ir neturtingiausių bei nedirbančių asmenų gyvenimo standartų užtikrinimo. Fiskalinė ir valiutos kurso politika yra dvi pagrindinės disponuojamos išorinį balansą veikiančios priemonės. Valstybės finansų ir pajamų politika gana greitai gali paveikti užimtumą, ypač jei realusis darbo užmokestis ekonominėje sistemoje nėra inertiškas. Tačiau ekspansyvi fiskalinė politika didina skolos naštos problemas ir gali būti nepakankamai veiksminga skatinant užimtumą, nes daromas poveikis paklausai padidina importą ir paveikia mokėjimų balansą. Ypač svarbi fiskalinės politikos, vykdomos esant susietam valiutos kursui, užduotis yra neutralizuoti veiksnius, mažinančius užimtumą, ir paskatinti darbo rinkos lankstumą. Valstybės politika gali varžyti efektyvų darbo rinkos funkcionavimą, jei nacionalinio biudžeto išlaidos darbo užmokesčiui didinamos per staigiai ir priverčia realųjį darbo užmokestį augti greičiau negu auga realusis BVP. Pastebėtina, kad daugelis Lietuvos ekonominės plėtros programų yra akivaizdžiai prieštaringos, kai kalbama apie realiojo darbo užmokesčio, realiojo BVP, įmonių pelningumo ir mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito problemas.  Viena iš svarbiausių fiskalinių problemų - išlaikyti tinkamą balansą tarp valstybės ir privačiojo sektorių. Valstybė turėtų atsisakyti finansuoti nereikalingus projektus, sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių ir sustiprinti biudžeto kontrolę. Vienas iš ilgalaikio planavimo klausimų kyla dėl pinigų principu tvarkomo biudžeto. Dėl šios priežasties nenustatomi limitai, suteikiantys teisę prisiimti įsipareigojimus. Tai sudaro galimybę priimti įstatymus arba sudaryti sutartis, pagal kuriuos po kelerių metų reikės daryti išlaidas, bet šie įsipareigojimai neįtraukiami nei į einamųjų metų biudžetus, nei į valstybės skolos registrą. Europos Sąjunga tvarko pinigų principu veikiantį biudžetą pagal steigimo sutartį, bet jau pereina prie kaupiamojo principo ir šiais metais ES Ministrų Taryba patvirtino ateinančių septynerių metų įsipareigojimų biudžetus, nors steigimo sutartyje tokio reikalavimo nėra. Kas turi apmokėti valstybinio sektoriaus išlaidas? Yra trys pagrindiniai variantai: dabartiniai mokesčiai, ateinančios kartos, jeigu mes kaupiame valstybės skolą, arba senoji karta, jeigu mes išleidžiame privatizavimo įplaukas. Didesni mokesčių tarifai yra nepopuliarūs. Todėl pasaulyje vyrauja tendencija siūlyti plėsti mokesčių bazę ir naikinti lengvatas. 1997 metais panaikinus PVM lengvatas, biudžeto pajamos labai padidėjo. Tačiau tai, ką buvo sunku pasiekti netiesioginių mokesčių srityje, bus nepalyginamai sunkiau pasiekti tiesioginių mokesčių srityje, kurioje mokesčių našta yra labai akivaizdi mokesčių mokėtojui. Lietuvoje vis dar yra du įstatymai dėl įmonių pajamų, kur mokesčių tarifai priklauso nuo juridinio statuso. Turto mokestis Lietuvoje taip pat priklauso nuo turto savininko statuso. Gyventojai nemoka nekilnojamojo turto mokesčio. Tai sukelia papildomų problemų, kadangi dalis šešėlinės ekonomikos veikia namų ūkių sektoriuje ir turto mokestis, suprantama, nesumokamas, o savivaldybėms nepakanka nuosavų išteklių. Būtina priimti sprendimus dėl šių ekonominės logikos iškraipymų su daugybe bereikalingų teisinių komplikacijų. Pagrindinė kliūtis greitai rasti būdą tiesioginio apmokestinimo problemoms spręsti, yra ta, kad visuomenė nepritaria tiesioginiams apmokestinimo būdams. Didžiąją dalį nacionalinio biudžeto pajamų sudaro vartojimo mokesčiai ir fizinių asmenų pajamų mokesčiai, kurie abu yra neakivaizdūs mokėtojams (t.y. mokesčių mokėtojai gali nežinoti, kad jie išlaiko biudžetą) ir juos galima būtų vadinti "paslėptaisiais mokesčiais". Deja, visuomenė jau priprato prie netiesioginio apmokestinimo ir labai neigiamai vertina visas tiesiogines apmokestinimo formas. Nuo fiskalinės konsolidacijos turinio priklauso jos įgyvendinimo sėkmės tikimybė, kur sėkmė reiškia nuolat mažėjantį valstybės skolos santykį su BVP. Daugelyje šalių įstatymai varžo Vyriausybės skolinimąsi, o dažniausiai minimas pavyzdys yra ES Mastrichto konvergencijos kriterijai. Per pastaruosius kelerius metus palaipsniui įsisąmoninama, kad subalansuotas biudžetas yra ne vien tik teisinis fiskalinio deficito suvaržymas. Sunkiausias uždavinys yra įtvirtinti įstatymų nuostatas, priverčiančias griežtai laikytis deficito suvaržymo nuostatų. Žemesnio lygio valdžią galima priversti mokėti baudas aukštesnio lygio valdžiai, jei pirmoji nesilaiko įstatymuose nustatytų deficito reikalavimų. Tačiau, kita vertus, Vyriausybė gali būti apribota konstitucinių prievolių, reikalaujančių vykdyti įsipareigojimus (pavyzdžiui, mokėti pensijas, nors būtų didelis pajamų nuosmukis). Lietuvoje diskusijos apie subalansuoto biudžeto įstatymo būtinybę vyksta jau kelerius metus. Praėjusiais metais šios diskusijos vyko ir Vyriausybėje, buvo netgi parengtas įstatymo projektas, pagal kurį valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai turi būti tvirtinami ir vykdomi be deficito. Tačiau svarbiausias problemos aspektas - nustatyti bendruosius reikalavimus dėl bendrojo konsoliduoto šalies biudžeto operacijų balanso, o ne tik tų operacijų, kurios dėl istorinių priežasčių įtraukiamos į apskaitą biudžetuose arba kuriuose nors kituose fonduose. Valstybė netiesioginius įsipareigojimus gali sukaupti daugelyje sričių, todėl labai svarbus fiskalinės politikos uždavinys yra juos įvertinti, atsižvelgti į tai fiskalinėse prognozėse ir imtis prevencinių priemonių. Deja, problemos dažnai yra traktuojamos kaip atskirų ekonomikos sektorių problemos ir pripažįstamos fiskalinėmis tik tada, kai jos tampa ne tik problemomis, bet ir fiskaline našta. Viena iš svarbiausių netiesioginių įsipareigojimų sritis yra socialinė apsauga ir rūpyba, valstybės atliekamas pajamų draudimas. Stabili pensijų ir socialinio draudimo sistema reikalinga tam, kad senyvo amžiaus ir skurstantiems žmonėms būtų užtikrinamos pajamos, tačiau tai turi būti efektyviai tvarkoma. Pensijų sistema susiduria su gyventojų senėjimu, paskatų mokėti įmokas trūkumu, nepakankamu įmokų išieškojimu, nepatenkinamu informacijos infrastruktūros klausimais valdymo bei kitomis rimtomis problemomis. Visuotinai sutariama, kad vienas iš geriausių sprendimų yra kelių lygių pensijų sistemos įdiegimas, kai būtų sujungiami privalomieji ir savanoriški, valstybiniai ir privatūs, nustatytos naudos ir nustatytų įnašų, pensijų mokėjimas iš einamųjų pajamų (angl. pay-as-you-go) ir sukauptų fondų bruožai. Norint užkirsti kelią problemoms, reikia dėti pastangas, kad VSDF būtų finansiškai stabilus, ir kad asmenys turėtų pakankamai paskatų taupyti senatvei privačiuosiuose fonduose. Lietuvoje pensijų ir socialinio draudimo sistemos pertvarkymas labai atsilieka nuo Latvijos, Lenkijos, Vengrijos arba Slovėnijos. Lietuvoje nuo 2000 metų įkurtas ir veikia savanoriškas trečiasis privačių pensijų fondų sistemos lygis. Tačiau svarbiausia pensijų reformos dalis yra sukurti antrąjį lygį - privalomą, sukauptais finansiniais ištekliais pagrįstą schemą. Tik iki galo įvykdyta pensijų reforma gali vyresniajai kartai suteikti deramas pajamų garantijas. Makroekonominiu požiūriu antrojo ir trečiojo lygio pensijų schemos padidintų gyventojų taupymo lygį Lietuvoje. Tai savo ruožtu sumažintų mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitą, kadangi padidėtų vidaus taupymas iš kurio būtų finansuojamos investicijos. Perėjimui nuo vieno lygio pensijų mokėjimo iš einamųjų pajamų (angl. pay-as-you-go) sistemos prie kelių lygių sistemos reikia ypač daug lėšų, kurios turi užtikrinti šį perėjimą. Tuo pat metu, kai darbingo amžiaus žmonės pradeda dalyvauti schemose kaupdami lėšas, senyvo amžiaus žmonės jau turi gauti pensijas. Kai kurios šalys, įvesdamos privalomas sukauptų lėšų schemas, panaudojo privatizavimo lėšas labai dideliems lėšų poreikiams kompensuoti. Šioje srityje artimiausią tokį pavyzdį rodanti Lietuvos kaimynė yra Lenkija. Turint omenyje, kad daugeliu atvejų šalys, įstojusios į ES per pastaruosius dešimt metų, negavo iš Europos Sąjungos didesnių nuolaidų pajamų politikos srityje, pagrindinius netiesioginių mokesčių pokyčius lems tai, kaip sparčiai Lietuva sieks narystės. Lietuva turės pertvarkyti pridėtosios vertės mokestį, kai ES priims naująsias PVM direktyvas, kurios gali būti gana greitai baigtos rengti. ES tiesioginis apmokestinimas kelia mažai suderinimo reikalavimų, kadangi fizinių asmenų pajamų mokestis ir nuosavybės mokesčiai traktuojami kaip valstybių narių pajamos. Taigi mes galime drąsiai sakyti, kad daugiausia vidinių veiksnių sąlygotų biudžeto pajamų fiskalinės politikos pokyčių įvyks tiesioginių mokesčių srityje. Šioje srityje svarbus uždavinys yra padidinti tiesioginių mokesčių dalį tarp visų pajamų, ypač savivaldybių biudžetuose, ir tolygiau paskirstyti mokesčio naštą tarp legalaus ir šešėlinio sektorių. Pokyčiai turėtų garantuoti neutralesnį valstybės išlaikymo išlaidų paskirstymą, o įmonių mokesčiai turi gebėti konkuruotii tarptautiniu mastu. Paprastumas, mokestinės bazės plėtimas, lygybė ir efektyvumas yra pagrindiniai tiesioginių mokesčių reformos principai. Fiskaliniai procesai šiuo metu yra per daug uždari ir paslaptingi dėl vienos priežasties (jeigu apskritai ją galima vadinti priežastimi) - ši padėtis tapusi beveik tradicija ir iki, ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Biudžetas vis dar nėra intensyvių visuomenės svarstymų objektas. Būtina paskatinti visuomenės dalyvauti formuojant fiskalinę politiką ir pradėti galbūt nuo viešųjų biudžeto svarstymų. Būtina suplanuoti, kaip palaipsniui decentralizuoti savivaldybių biudžetinę atsakomybę. Itin didelė centralizacija apriboja savivaldybių galimybes naudotis savo fiskaline patirtimi ir regioninės plėtros patyrimu. Fiskalinių įgaliojimų pasiskirstymas tarp Vyriausybės ir savivaldybių turi lemiamos įtakos fiskalinės politikos efektyvumui ir veiksmingumui. Fiskalinė politika nėra tinkama priemonė spręsti visoms iškylančioms problemoms, vienas iš svarbiausių dalykų - nutarti, kurių problemų fiskalinė politika spręsti neturėtų. Pakeisti racionalią politiką atskiruose ūkio sektoriuose fiskalinė politika negali. Didelių mokestinių įplaukų sumų išleidimas (ar atitinkamas atleidimas nuo mokesčių) įgyvendinant trumpalaikę sektorių politiką nepadeda išspręsti šių sektorių problemų. Buvo bandoma jas spręsti taikant PVM, akcizų ir juridinių asmenų pelno mokesčio lengvatas (energetikos ar žemės ūkio sektoriuose), tačiau visiškai nepanašu, kad tai būtų turėję geidžiamą poveikį. Tačiau tokie fiskaliniai "sprendiniai" iškraipo natūralias ekonomines paskatas - vienai "ypatingai" grupei tenka mažesnė mokesčių našta negu kitai, ir galiausiai tokie sprendiniai stabdo gebančių konkuruoti įmonių plėtrą. Taigi fiskalinės politikos veiksmais nereikėtų pakeisti įmonių ar bankų restruktūrizavimo; fiskalinės politikos nereikėtų naudoti siekiant suteikti prekybos lengvatas kokioms nors įmonėms; fiskalinė politika neturėtų būti naudojama dirbtinai reguliuoti kainoms bandant pakeisti monetarinę politiką, teikiant naudos gamintojų ar vartotojų grupei. Užuot sudarius tam tikroms įmonių rūšims ypatingas fiskalines sąlygas, geriau paspartinti privatizavimą ir tęsti įmonių sektoriaus dereguliavimą. Skaidrumas ir tikslus prognozavimas yra nepaprastai svarbūs fiskalinės politikos uždaviniai. Reikia daugelio metų, kad būtų sukurtas pasitikėjimas ir pasiektas sutarimas fiskalinės politikos reformos klausimais. Reikia mažiausiai vienerių metų, kol fiskalinės politikos priemonės visu pajėgumu galės paveikti ekonomiką. Šis ilgas problemų nustatymo procesas ir atotrūkis tarp veiksmų bei poveikio ekonomikai - pagrindinės priežastys, kodėl fiskalinė politika turi būti orientuota į būsimus įvykius, o ne vien reaguoti į dienos aktualijas ir tik atspindėti trumpalaikę būklę.4 3. Fiskalinės politikos tikslas - visiškas užimtumas Iki ketvirtojo dešimtmečio fiskalinius klausimus nagrinėjantiems ekonomistams pirmiausia rūpėjo biudžeto politikos poveikis išteklių naudojimui ir pajamų paskirstymui. Ekonomistai klasikai tikėjo Say dėsniu, t. y. tuo, kad privačioji pasiūla susikuria paklausą. Pagal Say dėsnį negali būti bendro rinkos perpildymo, nes prekės yra mainomos į prekes. Malthus buvo vienas pirmųjų, kurie teigė, kad nepakankamas vartojimas gali sukelti ekonominę krizę, nes gali būti per daug investuojama į gamybos priemones, o vartotojų paklausai gali likti nepakankamai lėšų potencialiam gamybos padidėjimui absorbuoti. Malthus buvo linkęs manyti, kad perskirstymas neturi būti labai didelis, nes dėl nepakankamo vartojimo gali kilti krizė. Tuo pačiu jis įspėjo ir apie "dideles valstybės skolos blogybes". Keinso (Dž. Keynes) knyga "Bendrojo užimtumo, procento ir pinigų teorija" pasirodė 1936 m., kai Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose siautė Didžioji depresija. Keinsas teigė, kad per didelis taupymas gali sumažinti išlaidas, kurių reikia visiškam užimtumui palaikyti. Jo modeliai įrodė, kad biudžeto politika yra pats svarbiausias visiško užimtumo determinantas, nes šalies ekonomika patenka į likvidumo spąstus, o užimtumas priklauso nuo visuminės paklausos. Visiškas užimtumas buvo pripažintas kaip pagrindinė rinkos ekonomikos tendencija, o ne kaip laikinas ar netgi cikliškas rinkos ekonomikos nuokrypis. Fiskalinei politikai skirtas svarbus vaidmuo - garantuoti didelį užimtumo laipsnį. "Multiplikatoriaus efekto" ir "fiskalinio impulso" analizė valstybės finansams nagrinėti pirmą kartą buvo panaudota Keinso darbuose. Esant tam tikrai įplaukų sumai valstybės išlaidų pokyčiai turi ir tiesioginį, ir netiesioginį poveikį visuminei paklausai. Samuelsono sukurtas (1939 m.) multiplikatoriaus-akseleratoriaus modelis išplėtė multiplikatoriaus analizę, nes jame buvo atsižvelgta į poveikį investicijoms ir pajamų paskirstymui. Per pastaruosius penkis dešimtmečius politikos atsilikimo laiko atžvilgiu analizėje ir ekonometriniuose multiplikatoriaus efekto apskaičiavimuose padaryta didelė pažanga ir jie tampa puikiomis priemonėmis visuminei paklausai sureguliuoti. Naujasis makroekonominis fiskalinės politikos vaidmuo pakeitė ir mokesčių politikos analizės būdus. Vartojimo mokesčiams būdingas didesnis neigiamas multiplikatoriaus efektas, nei mokesčiai, kuriais apmokestinamos santaupos. Taigi viskiško užimtumo biudžetas buvo glaudžiai siejamas su progresyviniais mokesčiais. Šeštajame dešimtmetyje Europoje ir Amerikoje užimtumui vėl pasiekus beveik 100 proc., mokslininkai pradėjo abejoti subjektyviais sprendimais pagrįstos (diskretinės) fiskalinės politikos pranašumais. Friedmanas (1948 m.) teigė, kad verta iki minimumo sumažinti diskretinius fiskalinės politikos spendimus ir apsiriboti automatinių stabilizatorių veikla, o mokesčių tarifus reikia nustatyti tokius, kad kartu būtų galima pasiekti visišką užimtumą bei subalansuoti biudžetą. Kiti ekonomistai teigė, kad negalima visiškai atsisakyti diskretinės fiskalinės politikos, nes staigaus paklausos šuolio rizika yra didelė, o jos pasekmės gali būti gana reikšmingos. Tačiau įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką praktikoje kai kurių valstybių veiklos apimtis labai išaugo, o kitos smarkiai padidino valstybės skolą. Kitur vyriausybės griebėsi infliacinių priemonių, kad galėtų finansuoti didelį biudžeto deficitą. Naujos besivystančių šalių vyriausybės buvo skatinamos vykdyti ekspansines fiskalines programas, nes reikėjo finansuoti vidaus kapitalo sudarymą. Kilo nemažai valstybės skolos krizių. Šiuo metu manoma, kad diskretinė fiskalinė politika ekonominį nestabilumą ne šalina, bet jį sukelia. Didėjantis valstybės įsiskolinimas privertė atidžiau pažvelgti į valstybės finansų tvarumo ir stabilumo problemą. Buvo sukurtos "fiskalinės taisyklės", kurių tikslas - pažaboti per didelį fiskalinį apetitą. Buvo sugalvotos biudžeto ir skolos taisyklės tiek nacionaliniame, tiek ir regioniniame lygmenyje, kuriomis būtų galima apriboti per didelius norus išlaidauti  ir padaryti valstybės skolą tokio lygio, kai ji dar yra valdoma. Tarptautinės finansų institucijos nuolat ragina vyriausybes derinti augimą atsižvelgiant į valstybės galias.5 4. Lietuvos konvergencijos programa   Sparti realioji Lietuvos konvergencija, suartėjimas su aukštu Ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių produktyvumo ir gyvenimo lygiu yra ekonominės politikos paskirtis, pagrindžianti pagrindinį tikslą – visateisę narystę Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Lietuva siekia 2007 m. sausio 1 d. įsivesti eurą. Lietuvos konvergencijos programa (toliau vadinama – ši Programa; Programa) išreiškia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos įsipareigojimus, siekiančius tvarios Lietuvos ūkio rodiklių atitikties konvergencijos kriterijams. Visa reformų programa orientuota į šio tikslo įgyvendinimo priemonių kūrimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Tai būtų: spartūs bei tolygūs realios konvergencijos tempai ir stabili makroekonominė aplinka; palankios verslo plėtros sąlygos ir sėkmingai įgyvendintos struktūrinės reformos; skaidrus valstybės valdymas ir politinis sutarimas dėl vykdytinų reformų; stabili ir prognozuojama teisinė aplinka; gilesnė ekonominė integracija su Europos Sąjunga (toliau vadinama – ES). Nors esama laikinų sunkumų, susijusių su papildoma našta biudžetui, šioje Programoje Lietuva įsipareigojo siekti vykdyti monetarinę ir fiskalinę politiką, užtikrinančią kainų ir valdžios sektoriaus finansų stabilumą, kad išliktų tvirtas pasitikėjimas Valiutų valdybos principų tęstinumu Lietuvoje ir būtų sėkmingai dalyvaujama valiutų kursų mechanizme II (toliau vadinama – VKM II). Programą sudaro 7 dalys, kuriose apžvelgiami pastarųjų metų ekonominiai pokyčiai Lietuvoje, planuojama monetarinė ir fiskalinė politika vidutinės trukmės laikotarpiu, įvertinami rizikos veiksniai, valdžios sektoriaus finansų kokybė ir Lietuvos pasirengimas įveikti visuomenės senėjimo pasekmes, taip pat apžvelgiamos pagrindinės planuojamos struktūrinės reformos. Programoje išnagrinėtos ir įvertintos aplinkos prielaidos pasiekti deklaruojamus ekonominės politikos tikslus. Lietuvos ūkio plėtros prognozės grįstos prielaida, kad nagrinėjamu laikotarpiu išorinė ekonominė Lietuvos aplinka iš esmės išliks stabili. Buvo naudotasi prielaidomis, artimomis ES Komisijos naudotoms prielaidoms. Kritinė ekonominių rodiklių ir fiskalinio deficito projekcijų prielaida yra ta, kad parlamentinės partijos pasirašys principinių susitarimų sutartį, užtikrinančią šioje Programoje pasiūlytų priemonių įgyvendinimą, būtiną Stabilumo ir augimo pakto įsipareigojimams vykdyti ir euro įvedimui 2007 metais užtikrinti. Pagal Valiutų valdybos principus nacionalinę valiutą susiejus su euru, infliacija išliko maža – 0,3 procento 2002 metais, o 2003 metais dėl euro kurso kilimo JAV dolerio atžvilgiu ir aštrėjančios konkurencijos telekomunikacijų rinkoje vidutinis kainų lygis laikinai krito 1,2 procento. Lietuvos narystė VKM II žymi Lietuvos ir ES glaudaus ekonominio bendradarbiavimo etapą, paremtą ekonominės politikos derinimu, kuris yra neatsiejama sąlyga užtikrinti tvarų ir gilesnį Lietuvos integravimąsi į ES bendrąją rinką. Lietuvoje sukurta lanksti rinkos ekonomika. Kylant nominaliam valiutos kursui, ūkio konkurencingumas buvo išlaikytas, nes nuosaikiai didėjo nominalus darbo užmokestis ir buvo stabilios kainos. Sparti Lietuvos eksporto ir investicijų plėtra didino bendrąjį vidaus produktą (toliau vadinama – BVP) ir mažino nedarbą sparčiausiai tarp ES valstybių. Lietuvos fiskalinės politikos orientavimas pagal Stabilumo ir augimo pakto tikslus gerino rinkos dalyvių lūkesčius dėl artėjančios narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, mažino investicijų Lietuvoje rizikingumą. Sparčiai didėjančios investicijos užtikrins ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą, o trumpuoju laikotarpiu padidins investicinių prekių importą, einamosios sąskaitos deficitą. Nuo 2000 metų vykdyta griežta fiskalinė politika ir nuo 2002 metų apdairiai su euru susietas lito kursas sąlygojo rinkos dalyvių lūkesčius dėl ankstyvos Lietuvos narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, todėl mažėjo atotrūkis tarp palūkanų už paskolas litais ir eurais (1 pav.), vis dažniau buvo pasirenkamos paskolos eurais. Sumažėjus palūkanoms, sparčiai plečiamo finansinio tarpininkavimo sektoriaus finansuojama privati paklausa leido didinti naujus gamybinius pajėgumus ir geriau panaudoti esamus. Fiskalinės politikos uždavinys – valdyti paklausos pokyčių poveikį ūkiui. Kainų lygio sektoriuose, susijusiuose su statybomis, stabilizavimas leistų išvengti potencialų BVP mažinančio netvaraus nekilnojamojo turto kainų šuolio. Padidėjus kainoms už žemės ūkio produkciją po stojimo į ES ir smarkiai pašokus naftos kainoms, būtina pateisinti vartotojų lūkesčius dėl kainų stabilumo ir tvaraus kainų konvergencijos kriterijaus tenkinimo. Vartotojų kainų ir gyvenamojo būsto kainų stabilizavimas leistų išvengti neigiamų socialinių pasekmių, didintų pasitikėjimą ilgalaikio taupymo institucijomis. Siekiant išvengti neigiamų socialinių ekonominių pasekmių ir susilpninti ciklinius ūkio svyravimus, šioje Programoje numatomos priemonės paklausos didėjimui kontroliuoti. Numatoma įgyvendinti valdžios sektoriaus pajamų didinimo priemones, kurios leistų išvengti išlaidų mažinimo. Nekilnojamojo turto mokesčio bazės išplėtimas, kapitalo ir gyventojų pajamų mokesčių tarifų subalansavimas, „šešėlinės“ ekonomikos mažinimas sudarys sąlygas vykdyti fiskalinio deficito planus, išvengti netvaraus nekilnojamojo turto kainų didėjimo, suteiks pagrindą tikėtis stabilių vartotojų kainų ir palūkanų normų, padės išsaugoti pasitikėjimą makroekonominiu stabilumu. Numatomas mokesčių sistemos tobulinimas sąlygos geresnį darbo ir kapitalo apmokestinimo subalansavimą. Vidutiniu laikotarpiu bus siekiama išlaikyti tendenciją perorientuoti dalį darbo apmokestinimo naštos į kapitalo apmokestinimą. ES Bendrosios ekonominės politikos gairės įpareigoja Lietuvą viršplanines valdžios sektoriaus pajamas, galinčias atsirasti dėl verslo ciklo ar geresnio mokesčių surinkimo, skirti papildomam fiskalinio deficito mažinimui ir vengti prociklinės politikos. Šia Programa įpareigojama viršplanines biudžeto pajamas ir nepanaudotas ES paramos bendrojo finansavimo lėšas skirti fiskaliniam deficitui mažinti. Griežtos fiskalinės politikos priemonės užtikrins tvarų privačių asmenų investavimą ir vartojimą, kurių reikia realiai konvergencijai paspartinti. 5. Fiskalinės rizikos šaltiniai ir prognozės   Prognozuojami pagrindiniai fiskalinės rizikos šaltiniai yra: indėlių draudimas, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas, valstybės įmonių skolos bankams, santaupų atkūrimas, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Indėlių draudimas. Bendra draudžiamų indėlių suma 2004 m. rugsėjo 1 d. buvo 15598,9 mln. litų, arba 25,6 procento BVP. Santaupų atkūrimas. Šie įsipareigojimai 2004 m. gruodžio 1 d. sudarė 1640 mln. litų, arba 2,7 procento BVP. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas. Lėšų poreikis kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius išmokėti 2004 m. gruodžio 1 d. sudarė 1051 mln. litų, arba 1,7 procento BVP. Lėšų poreikis piliečių nuosavybės teisėms į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkurti ir kompensacijoms už išperkamą nekilnojamąjį turtą religinėms bendrijoms išmokėti 2004 m. gruodžio 1 d. sudarė 291 mln. litų (0,5 procento BVP). Dar apie 0,63 procento BVP įsipareigojimų numatyta padengti vertybiniais popieriais. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-792) 8 straipsnio 2 dalis numato, kad piliečiams neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos indeksuojamos kiekvienais metais atsižvelgiant į praėjusių metų infliaciją. Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Rizika susijusi su Ignalinos atominės elektrinės veikla ir užsienio finansavimu šiai veiklai nutraukti. Ignalinos atominei elektrinei uždaryti 20042006 metais ES paskyrė apie 315 mln. eurų. Lietuvos skaičiavimais, 2007–2013 metais techninėms ir socialinėms-ekonominėms išlaidoms prireiks 950 mln. eurų. Pastarųjų išlaidų finansavimas priklausys nuo derybų dėl 2007–2013 metų ES finansinės perspektyvos rezultatų. Biudžetų kreditorinis įsiskolinimas. Bendras savivaldybių kreditorinis įsiskolinimas (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas ir paskolas) 2004 m. spalio 1 d. sudarė 218,4 mln. litų, arba 0,4 procento BVP. Palyginti su 2004 m. sausio 1 d., kreditorinis įsiskolinimas sumažėjo 44,4 mln. litų (16,89 procento). Savivaldybių kreditinė skola pastaraisiais metais tolydžio mažinama. Numatytos kreditorinio įsiskolinimo sumažinimo priemonės: informacija apie savivaldybių kreditorinius įsiskolinimus skelbiama spaudoje kiekvieną mėnesį, neteikiamos paskolos ir garantijos dėl imamų paskolų toms savivaldybėms, kurios nesilaiko skolos limitų ir nemažina kreditorinio įsiskolinimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 621 sudaryta komisija stebi savivaldybių finansų būklę. Valstybės garantijos. Viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidutinės trukmės skolinimosi politikos krypčių – mažinti suteikiamų garantijų apimtį (nuo 2003 metų naujos valstybės garantijos neteikiamos, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės garantijos teikiamos suteiktoms paskoloms su valstybės garantija grąžinti). Paskolų portfelis su valstybės garantija 2004 m. lapkričio 1 d. sudarė apie 2 procentus BVP. Prognozuojama, kad ši suma vidutinės trukmės laikotarpiu turėtų sumažėti iki 1,2 procento BVP. Paskolos iš valstybės vardu gautų lėšų ir suteiktos su valstybės garantija paskolos. Siekiant geriau valdyti kredito riziką, valstybės suteiktos paskolos, taip pat paskolos su valstybės garantija skirstomos į 5 rizikos grupes (remiantis komercinių bankų praktika). Rizikos grupė nustatoma atsižvelgiant į skolininko būklę, vertinamą pagal paskolos grąžinimo tvarkingumą, paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktus, skolininko finansinės ir ūkinės veiklos būklę, faktinį investicijų projekto vykdymą. Lietuvos ūkio subjektų, kurių daugiau nei 51 procentas akcijų priklauso valstybei, negrąžintos valstybės jiems perskolintos paskolos 2004 m. rugsėjo 31 d. siekė 241 mln. litų, arba 0,5 procento BVP. Penktajai rizikos grupei priskirti skolininkai 2004 m. birželio 30 d. duomenimis negrąžinę apie 586 mln. litų (0,9 procento BVP) valstybės jiems perskolintų paskolų ir kreditoriams negrąžinę apie 157 mln. litų (0,26 procento BVP) paskolų su valstybės garantija.6   Išvados 1.Fiskalinė politika - tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. 2.Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų 3.Pagrindiniai fiskalinės politikos tikslai yra : žemas nedarbo lygis, pastovus ekonomikos augimas, stabilios kainos ir kolektyvinių prekių pasiūla. 4.Fiskalinės politikos vaidmenį galima suskirstyti į stabilizavimą, visuomeninių gėrybių teikimą ir pajamų perskirstymą. 5.Trumpalaikis valstybės skolinimasis yra potencialus nestabilumo šaltinis. 6.Fiskalinė raida bus ateityje pakankamai griežtai apibrėžta ES sutartyje numatytų makroekonominių ir fiskalinių kriterijų ir jų priežiūros procedūromis, taip pat daugybės vidaus rinkos reguliavimo reikalavimų, priversiančių didinti viešąsias išlaidas. 7.Aiški tendencija yra mažinti Vyriausybės įgaliojimus fiskalinio valdymo srityje ir didinti fiskalinę priežiūrą. 8.Ekonominės plėtros politika turi būti aiški ir suprantama. 9.Fiskalinė rizika turi būti valdoma. 10.Fiskalines rizikas galima klasifikuoti į ekonominę, finansinę ir sąnaudų riziką. 11.Visiška valstybės biudžeto priklausomybė nuo vartojimo mokesčių yra fiskalinio valdymo problema. 12.Fiskalinių įgaliojimų pasiskirstymas tarp Vyriausybės ir savivaldybių turi lemiamos įtakos fiskalinės politikos efektyvumui ir veiksmingumui. 13.Fiskalinė politika nėra tinkama priemonė spręsti visoms iškylančioms problemoms. 14.Skaidrumas ir tikslus prognozavimas yra nepaprastai svarbūs fiskalinės politikos uždaviniai. 15.Fiskalinei politikai skirtas svarbus vaidmuo - garantuoti didelį užimtumo laipsnį. 16.Lietuvos konvergencijos programa yra stabilumo garantas. 17.Prognozuojami pagrindiniai fiskalinės rizikos šaltiniai yra: indėlių draudimas, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimas, valstybės įmonių skolos bankams, santaupų atkūrimas, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Literatūra 1. BUŠKEVIČIŪTĖ, Eugenija.(2006) Viešieji finansai. Leidykla “Technologija”. Kaunas.441 p. ISBN 9955-25-016-X 2. . Elektroninės bibliotekos leidiniai, [interaktyvus], [žiūrėta 2006m. lapkričio 10d.] Prieiga per internetą: 3. Elektroninės bibliotekos leidiniai, [interaktyvus], [žiūrėta 2006m. lapkričio 12d.] Prieiga per internetą: 4 Elektroninės bibliotekos leidiniai, [interaktyvus], [žiūrėta 2006m lapkričio 22d.] Prieiga per internetą: 5. Elektroninės bibliotekos leidiniai, [interaktyvus], [žiūrėta 2006m. lapkričio 12d.] Prieiga per internetą: 6. Elektroninės bibliotekos leidiniai, [interaktyvus], [žiūrėta 2006m. lapkričio 12d.] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!