Finansų teisė (referatas)

Valstybės finansų veikla 2 VFV metodai. 2 VFV formos. 3 FT dalykas ir sąvoka. 4 FT normos 4 FT sistema ir Finansiniai teisiniai institutai 6 FT šaltiniai 7 FT vieta teisės sistemoje 7 Finansiniai teisiniai santykiai ir FT subjektai 8 FT santykių objektai. 9 FT santykių subjektai. 10 Visuomeniniai-teritoriniai junginiai. Jiems priklauso pati LT valstybė ir savivaldybės. Jų dalyvavimas FT santykiuose yra ribotas. 10 Kolektyviniai subjektai. Jiems priklauso visos įstaigos, įmonės ir organizacijos, turinčios juridinio asmens statusą. Pagal savo padėtį jie skirstomi į: 10 Finansų drausmė. 11 Finansinės kontrolės uždaviniai ir sąvoka. 12 Finansų kontrolės rūšys. 12 Finansų kontrolės valstybės institucijos 13 Finansų kontrolės metodai 16 5 tema.LR biudžetinė sandara ir biudžeto sandara 17 2.Biudžetinių santykių teisinio reguliavimo mechanizmas 17 3.Biudžetinė sandara. Valstybinė biudžeto sistema 18 4.Biudžeto struktūra (pajamos ir išlaidos) 18 5. Biudžetinis reguliavimas 20 6. Biudžetinė kompetencija 21 6 tema. Biudžetinis procesas 22 1. BP sąvoka ir struktūra. 22 2. BP principai 23 3. V ir S B sudarymo ir vykdymo bendri pagrindai 23 6. Biudžeto vykdymas. 25 7.Biudžeto vykdymo atskaitomybė ir kontrolė. 26 VI tema.Valstybės skolinimosi teisinis reguliavimas 27 1.Valstybės skolinimosi (V kredito) esmė. 27 2.Valstybės skolinimosi principai. 28 3.LT valstybės skola ir jos valdymas. 29 5. Paskolų naudojimo priežiūra bei atsakomybė už pažeidimus 31 Vyriausybės vertybiniai popieriai 32 7. Savivaldybių skolinimosi tvarka 32 Valstybės išlaidos ir finansavimas 33 5.Valstybės ir savivaldybių įmonių finansinė veikla. 36 VIII tema. Bankininkystės santykių teisinis reguliavimas. 37 1.Bankinio kredito (BK) sąvoka ir reikšmė. 37 2.Bankinio kreditavimo principai. 38 3.LT kredito įstaigų sistema. 39 4. Kreditinės veiklos licenzijavimas. Kredito įstaigų veiklos sąlygos 40 5. Kredito įstaigų veiklos priežiūra 41 6. Komercinių bankų bankrotas 42 Pinigų apyvartos teisinis reguliavimas 44 Pinigų sistema 44 Grynųjų pinigų apyvarta 45 Negrynųjų pinigų apyvarta 45 Banko sąskaitų atidarymas ir uždarymas 46 Atsiskaitymo sąlygos 47 6.Kasos operacijos (jų vedimo tvarka). 47 7.Užsienio valiutos teisinis režimas. 48 X tema.Tikslinių fondų teisinis režimas. 49 1.Sąvoka ir formavimo tikslai. 49 2.Įstatyminiai fondai. 49 Privalomojo sveikatos draudimo fondas 50 Sveikatos fondas 50 Valstybinis švietimo fondas 51 Valstybinis gamtos apsaugos fondas 51 Kultūros ir fondo rėmimo fondas 52 Kelių fondas 52 Valstybinis socialinio draudimo fondas 52 Privalomojo sveikatos draudimo fondas 53 Sveikatos fondas 53 Valstybinis švietimo fondas 54 Valstybinis gamtos apsaugos fondas 54 Kultūros ir fondo rėmimo fondas 54 Kelių fondas 55 Eksporto skatinimo fondas 55 Energijos taupymo fondas 56 Privatizavimo fondas 56 Finansų teisė Valstybės finansų veikla Valstybė vykdo finansinę veiklą ir toje veikloje naudoja tokius ekonominius svertus kaip finansai. VFV – tai kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų vykdomas planingas piniginių lėšų kaupimas ir panaudojimas valstybės funkcijų reguliavimui. VFV atsiradimo priežastys – bendrieji arba kolektyviniai visuomenės poreikiai, kurių tenkinimui reikalingi dideli pinigai. VFV objektas – tai piniginės lėšos, kurios, paskirstant nacionalines visuomenės pajamas, atitenka valstybei ir naudojamos valstybės funkcijų vykdymui. Taigi, iš vienos pusės FV – tai ekonominės veiklos rūšis, o iš kitos pusės – tai valdymo veiklos rūšis. VFV uždaviniai: 1. Siekiama sukaupti pakankamai piniginių lėšų, kurių pakaktų valstybės funkcijų realizavimui. 2. Teisingai paskirstyti sukauptas lėšas tarp institucijų ir organizacijų, kurios įgyvendina valstybės funkcijas. 3. Nuolatos kontroliuoti valstybės lėšų kaupimą ir panaudojimą. VFV metodai. Pagal VFV sritis skiriami tokie metodai: 1. lėšų kaupimo; 2. lėšų paskirstymo. Lėšų kaupimo metodas – tai TA nustatyti valstybės pajamų gavimo būdai. Skiriami du lėšų kaupimo metodo būdai: 1. Privalomų įmokų metodai; 2. Laisvanoriško lėšų perdavimo valstybei būdas. Privalomų įmokų metodams priklauso visi tie lėšų gavimo būdai, kuriuos besąlygiškai privalo vykdyti FT subjektai (tai mokesčiai, valstybinės ir vietinės rinkliavos, baudų paėmimas). Laisvanoriško lėšų perdavimo valstybei būdams priklauso tie būdai, kai teisės subjektai laisvanoriškai perduoda lėšas valstybei pagal TA reikalavimus (paskolos sutarčių sudarymas su valstybe, vyriausybės vertybinių popierių įsigijimas, savanoriškos įmokos į valstybės fondus, lėšų dovanojimas valstybei). Lėšų paskirstymo metodams priklauso tie TA nustatyti lėšų paskirstymo būdai, kurių pagalba paskirstomos lėšos tarp institucijų. Skiriami trys šio metodo būdai: 1. Finansavimas; 2. Kreditavimas; 3. Finansavimasis. Finansavimas (biudžetinis metodas) – kai valstybė perduoda savo lėšas įstaigoms ir įmonėms neatlygintinai, neterminuotai ir negrąžintinai. Pagal finansavimo subjektų ypatumus skiriamas: 1. Biudžetinių įstaigų finansavimas; 2. Valstybės įmonių finansavimas. Pagal apimtį finansavimas: 1. Pilnas – kai atitinkamo subjekto veiklos išlaidos pilnai padengiamos iš valstybės lėšų; taikomas biudžetinėms įstaigoms (pvz.: valdžios struktūroms). 2. Dalinis – kai valstybė padengia tik dalį subjekto veiklos išlaidų, kai dėl tam tikrų priežasčių subjektas neturi nuosavų lėšų arba vykdo valstybės programas; taikomas valstybės įmonėms (pvz.: komercinėms struktūroms). Kreditavimas - tai valstybės lėšų suteikimas subjektams terminuotumo, atlygintinumo, grąžintinumo pagrindais. Taikomas tada, kai paskolas suteikia LB, kuomet valstybė perskolina savo pasiskolintas lėšas komerciniams bankams ir įmonėms, ir tam tikra prasme, kai platinami vyriausybės vertybiniai popieriai. Finansavimasis – kai atitinkamos valstybės organizacijos veiklos išlaidos pilnai padengiamos iš tos organizacijos lėšų. Taikomas valstybės įmonių veikoje. VFV formos. VFV formos išoriškai atspindi atitinkamų valstybės institucijų veiksmus, surenkant ir naudojant valstybės lėšas. Pagal pobūdį VFV formos yra: 1. Teisinės; 2. Neteisinės. Teisinės VFV formos turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla, sukuriant FT normas ir jas taikant. Pagrindinis šios formos ypatumas – ji susijusi su tam tikrų teisinių rezultatų pasiekimu. Priimami finansinės teisės aktai (FTA). FTA – tai kompetentingų institucijų sprendimai, sukeliantys atitinkamas teisines pasekmes. FTA : 1. sukuria, pakeičia ar panaikina FT normas. 2. Sukelia, pakeičia ar panaikina FT santykius. Pagal juridines savybes FTA: 1. Norminiai – jie įtvirtina tam tikras FT normas (LRS įstatymai, nutarimai). 2. Individualūs – jie taikomi kiekvienam konkrečiam subjektui ir betarpiškai sukelia konkretų FT santykį (mokesčio mokėtojo turto areštas, pranešimo dėl mokesčių nusiuntimas ir pan.)/ Neteisinės VFV formos apima tokius kompetentingos institucijos veiksmus, kurie nesukelia teisinių pasekmių, bet sudaro prielaidas VFV teisinių formų realizavimui (finansinių institucijų darbuotojų apmokymas, mokesčių mokėtojo iškvietimas). FT dalykas ir sąvoka. FT dalyką sudaro finansiniai santykiai (FS), kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą. FS, kaip ir FT dalykui, būdingi tokie požymiai: 1. Per FS visuomenės nacionalinės pajamos paskirstomos tarp valstybės, savivaldybių ūkio subjektų ir gyventojų (paskirstomasis požymis). 2. FS būdingas bendras tikslas – sukaupti pakankamai lėšų, kad valstybė galėtų realizuoti jai pavestus uždavinius. 3. FS būdingas organizacijos požymis – per FS valstybė organizuoja visą savo FV. 4. FS būdingas ekonominis pagrįstumas. FS atsiradimą sąlygoja valstybės poreikis gauti pajamų, kurios šalia valstybės turto sudaro valstybės ekonominį pagrindą. 5. FS apibūdina jų piniginis pobūdis. Pagrindinis tokių santykių objektas – piniginės priemonės, per kurias valstybė surenka savo lėšas į valstybės fondus. FS, kaip FT dalykas – tai visuomeniniai santykiai, atsirandantys valstybei kaupiant lėšas savo fonduose ir naudojant jas savo funkcijų vykdymui. FS skirstymas (grupės): 1. Valstybės pajamų gavimo santykiai; 2. Valstybės lėšų paskirstymo santykiai, subjektams vykdant valstybės uždavinius; 3. Valstybės lėšų panaudojimo santykiai; 4. Lėšų kaupimo santykiai; 5. Lėšų naudojimo kontrolės santykiai. Visos šios 5 grupės santykių reglamentuojamos FT normų, kurių visuma sudaro FT. Vykdant FV susidaro visa eilė FS, reglamentuojamų FT. Jiems nepriskiriami atsiskaitymo, darbo užmokesčio mokėjimo santykiai ir pan.; tokius santykius reguliuoja kitos teisės šakos. FT normos Pagrindinis FTN tikslas – užtikrinti planingą valstybės lėšų surinkimą ir naudojimą. Siekiant tokio tikslo, FTN: 1. įtvirtina valstybės finansinių fondų sistemą; 2. nustato valstybės ir savivaldybių finansinę kompetenciją; 3. reglamentuoja valstybės finansinių fondų sudarymo ir panaudojimo procesą; 4. nustato finansų kontrolės tvarką ir finansinių sankcijų taikymą. FTN – tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios tinkamas vykdymas užtikrinamas prievartos taikymu. FTN būdingi šie bendrieji TN požymiai (tai požymiai, kurie apibūdina FTN kaip TN): 1. FTN išreiškia įstatymų leidėjo valią; 2. FTN priima, keičia, naikina tik įgaliotos institucijos; 3. Tinkamas FTN realizavimas užtikrinamas valstybės prievarta; 4. FTN yra griežtai privalomos adresatui. Specialieji FTN požymiai: 1. FTN turi ribotą taikymo sritį. Taikomos tik VF veikloje. 2. FTN siekia specifinių tikslų – sukaupti valstybės lėšas. 3. FTN suteikia valdingus įgalinimus tik valstybei ar jai atstovaujančiai institucijai. 4. FTN yra griežtai imperatyvaus pobūdžio, išskyrus išimtinius įstatymuose numatytus atvejus. 5. Už FTN pažeidimus pirmiausiai taikomos sankcijos, numatytos FTA (tai delspinigiai ir finansinės baudos). FTN tikslas ne nubausti, bet užtikrinti pajamų, lėšų gavimą. FTN – tai valstybės nustatyta ir saugoma privaloma elgesio taisyklė, įtvirtinanti FS dalyvių teises ir pareigas, kurių tinkamas vykdymas turi užtikrinti valstybei reikalingą lėšų gavimą ir jų tikslingą panaudojimą. FTN rūšys: - Pagal atliekamas funkcijas: 1. Specializuotos (jų paskirtis – įtvirtinti pagrindines FT kategorijas ir FS reguliavimo principus [įtvirtina tokias sąvokas kaip “biudžetas” , “mokesčiai”]; 2. Reguliatyvinės (jų paskirtis – nustatyti FS dalyvių teises ir pareigas); 3. Apsauginės (jų paskirtis – įtvirtinti finansines sankcijas, užtikrinančias valstybės pajamų gavimą ir tikslingą panaudojimą. Šių normų labai mažai, todėl dažnai taikomos administracinės sankcijos ir kriminalinės bausmės). - Pagal turinį: 1. Materialinės – įtvirtina atitinkamą FS būklę (nustato valstybės finansinių fondų sistemą, FS dalyvių teises ir pareigas). 2. Procesinės – reglamentuoja FV procedūrą (nustato valstybės fondų sudarymo procesą ir jų panaudojimo tvarką). - Pagal FS dalyviams daromo poveikio pobūdį: 1. Įgalinančios – jos taikomos tik viename FT institute (Valstybės skolos institutas). Griežtai reglamentuojama TA. Jos panašios į įpareigojančias. 2. Draudžiančios (turi prioritetą); 3. Įpareigojančios (turi prioritetą). - Pagal adresatus: 1. Nustatančios valstybės ir savivaldybių finansinius įgalinimus. 2. Nustatančios valdžios ir valdymo institucijų įgalinimus. 3. Normos, kurių adresatai yra specifinės finansinės institucijos (LB. Ministerijos, departamentai). 4. Nustatančios finansinės kontrolės institucijų įgalinimus. 5. Nustatančios įgalinimus pasyviems FT subjektams (įmonės, organizacijos). - Pagal tikslus: 1. Normos, kurios įtvirtina FT kategorijas. 2. Normos, kurios įtvirtina valstybės finansavimo fondų sistemą. 3. Normos, kurios nustato FS subjektus. 4. Normos, reglamentuojančios įplaukų gavimą į valstybės fondus. 5. Normos, nustatančios valstybės išlaidų padengimo tvarką. 6. Normos, reglamentuojančios finansų kontrolę ir atsakomybės priemonių taikymą. FT sistema ir Finansiniai teisiniai institutai FT sistema – visuma FT normų, suskirstytų į finansinius teisinius institutus, pagal reguliuojamų finansinių santykių giminingus požymius. Finansinis teisinis institutas – funkciniais ryšiais susietų FT normų grupė, kuri reguliuoja vienarūšius finansinius teisinius santykius, atsirandančius valkstybei įgyvendinant finansinę veiklą. Kadangi FT priklauso nekodifikuotoms teisės šakoms, todėl FT sistema nėra įtvirtinta vieningame įstatyme. FT normų kodifikacija yra vykdoma pagal atskirus institutus. Kiekvienas institutas turi vieningą pagrindinį įstatymą. Pagrindiniai FT institutai: 1. Finansų valdymo institutas. Šį institutą sudaro teisės normos, kurios: a) Įtvirtina pagrindines valstybės finansų politikos kryptis; b) Nustato valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją finansų srityje; c) Įtvirtina institucijų sistemą, kurios atsakingos už finansų politikos įgyvendinimą. 2. Finansų kontrolės institutas. Jį sudaro teisės normos, kurios įtvirtina: a) Finansų kontrolės organų sistemą, jų kompetenciją; b) Kontrolės formas bei metodus. 3. Biudžetinių santykių reguliavimo institutas /Biudžetinė teisė. Pagrindinis TŠ – Biudžetinės sandaros įstatymas/. Šį institutą sudaro teisės normos, kurios: a) Įtvirtina LR biudžetinę sandarą; b) Nustato biudžetinių pajamų ir išlaidų sistemą; c) Reguliuoja biudžetinį procesą. 4. Mokestinių santykių reguliavimo institutas /Mokesčių teisė. Pagrindinis TŠ – Mokesčių administravimo įstatymas/. Šis institutas reguliuoja valstybinės mokesčių sistemos nustatymą ir mokesčių surinkimo procesą. 5. Valstybės ir savivaldybių tikslinių fondų institutas. Jis įtvirtina valstybės ir savivaldybių tikslinių fondų sistemą, jų sudarymo ir naudojimo tvarką. 6. Valstybės skolinis institutas /Pagrindinis šaltinis – Valstybės skolos įstatymas/. Šis institutas reguliuoja valstybės ir savivaldybių skolinimosi iš vidaus ir užsienio kreditorių tvarką; 7. Valstybės išlaidų ir finansavimo institutas. Jį sudaro normos; a) Įtvirtinančios valstybės išlaidų sistemą; b) Lėšų panaudojimo valstybės išlaidoms padengti tvarką. 8. Bankininkystės santykių reguliavimo institutas. Šis institutas reguliuoja: a) Kredito įstaigų sistemos nustatymą; b) Jų veiklos licenzijavimą ir priežiūrą; c) Paskolų teikimo santykius, kai paskolas suteikia LB. 9. Draudimo santykių reguliavimo institutas. Reguliuoja santykius: a) Susijusius su draudimo įmonių veiklos licenzijavimu ir priežiūra; b) Atsirandančius įgyvendinant privalomą ar įstatyminį draudimą. 10. Pinigų apyvartos institutas. Jis įtvirtina: a) LR pinigų sistemą; b) Atsiskaitymo grynais ir negrynais pinigais principus; c) Nustato užsienio valiutos režimą. FT šaltiniai FT šaltiniai – tai kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų priimti t.n. aktai, kurie reguliuoja finansinius santykius privalomų normų davimo pagrindu. Palaipsniui FTŠ sąraše įsitvirtina ir precedentas /taikomas sprendžiant finansinius ginčus/ bei paprotys /taikomi finansų įstatymų priėmimo procedūroje/. FTŠ gali būti įvairiai klasifikuojami. Pagal visuomeninių santykių apimtį FTŠ gali būti: 1. Bendrieji, kurie šalia finansinių santykių reguliuoja ir kitus visuomeninius teisinius santykius /pvz., LRK; Įmonių, AB įstatymai/; 2. Specialūs, kurie reguliuoja tik finansinius santykius /pvz., Biudžetinės sandaros, Mokesčių administravimo, Valstybės skolos įstatymai/. Savo ruožtu šie FTŠ skirstomi į teisės aktus, kurie: a) bendri keliems FT institutams; b) reguliuoja konkrečius FT institutus. Pagal galiojimą laike FTŠ gali būti: 1. Nuolatiniai /laikas įstatyme neapibrėžtas/; 2. Laikinieji /galioja iš anksto nustatytą terminą/. FTŠ ypatumai: 1. Ypatingą vietą užima planiniai aktai, t.y. įstatymai ir kiti t.a., kurie įtvirtina finansinės veiklos uždavinius konkrečiam laikotarpiui. Įvykdžius užduotį tokie planiniai aktai netenka galios be specialaus t.a. priėmimo /pvz. dėl einamųjų metų biudžeto patvirtinimo/; 2. FT neturi vieningo kodifikuoto šaltinio; 3. Ypatingus įgaliojimus priimant FT aktus turi specialiosios finansų institucijos /LB ir FM/. Joks įstatymas, nutarimas negali būti priimtas be išankstinio finansų ministro sutikimo; 4. FT aktai yra gana politizuoti. Jie išreiškia valdančios partijos interesus. Pasikeitus valdžiai, keičiami daugelis finansinių įstatymų. Tarptautinės sutartys kaip FTŠ. Pagal galią yra trijų rūšių: 1. Aukščiausios galios. Tai LRS ratifikuotos tarptautinės sutartys. Ratifikavus sutartys tampa FT sistemos dalimi. Jas turi atitikti LR finansiniai įstatymai; 2. Sutartys, kurias pasirašo LRV. Tokios sutartys /pvz., laisvos prekybos, paskolų teikimo/ turi atitikti nacionalinius įstatymus; 3. Susitarimai, kuriuos pasirašo finansų institucijos. Tai tarptautinio bendradarbiavimo sutartys. Jas dažniausiai pasirašo Muitinės departamentas, Mokesčių inspekcija. Tačiau tai nėra FTŠ, kadangi jos pasirašomos ne LR vardu, nesukuria tarptautinių įsipareigojimų LR. FT vieta teisės sistemoje FT – savarankiška teisės šaka. FT ir AT santykis. Pagrindinis skirtumas – reguliavimo dalykas. AT reguliuoja tuos finansų valdymo santykius, kurie atsiranda steigiant finansų valdymo institucijas, nustatant jų kompetenciją ir vidaus darbo organizavimo tvarką. Visus santykius, kurie atsiranda finansų valdymo institucijoms realizuojant savo kompetenciją, reguliuoja FT, o ne AT. FT, CT ir DT santykis. Skirtumai: 1. Objektas: CTO – piniginės lėšos, kurios priklauso konkretiems juridiniams ar fiziniams asmenims; DTO – piniginės lėšos, kurias darbuotojai gauna pagal darbo sutartį; FTO – piniginės lėšos, kurios priklauso valstybei 2. Interesai, kuriuos gina konkreti TŠ: CT – privačius juridinių ir fizinių asmenų interesus; DT – asmeninius darbuotojų finansinius interesus; FT – finansinius valstybės interesus 3. Reguliavimo metodas: CT ir DT – dispozityviškumo (civilinis) metodas; FT – privalomo nurodymo davimo (administracinis) metodas. 4. Teisinio santykio atsiradimo pagrindas: Civiliniai santykiai atsiranda sutarties pagrindu; Darbo – darbo sutarties pagrindu; Finansiniai – įstatymo /su retom išimtim/ pagrindu. 5. Atitinkamų finansinių teisinių santykių sudėtis: CT, DT – fiziniai ir juridiniais asmenys; FT – privalomas valstybės dalyvavimas Finansiniai teisiniai santykiai ir FT subjektai Finansiniai teisiniai santykiai – FT normomis sureguliuoti finansiniais santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą. Požymiai: 1. FTS realizuojama valstybės finansų politika, įtvirtinta FT normose; 2. Privalomas FTS subjektas yra valstybė, kuri gali dalyvauti tiek betarpiškai /pvz., biudžetiniuose, valstybės skolos santykiuose/, tiek per įgaliotas institucijas; 3. FTS dalyvio teises ir pareigas detaliai reglamentuoja įstatymai ir kiti FTŠ. Sutartinės teisės ir pareigos leidžiamos tik išimtinais atvejais; 4. FTS dalyviai yra nelygiateisėje padėtyje. Valdingus įgalinimus turi valstybei atstovaujantys subjektai, o kiti privalo vykdyti privalomo subjekto nurodymus; 5. Pagrindinė tinkamo teisių ir pareigų vykdymo užtikrinimo priemonė – finansinės-ekonominės sankcijos; 6. Visi ginčai, kylantys iš FTS, sprendžiami administracine tvarka. Teisminis nagrinėjimas leidžiamas išimtiniais atvejais ir išnaudojus ikiteisminio nagrinėjimo procedūras. FTS rūšys Pagal institutus: 1. Finansų kontrolės; 2. Finansų valdymo; 3. Biudžetiniai ir t.t. Kiekvieno instituto santykiai skirstomi į porūšius. Pvz., mokestiniai santykiais dar skirstomi pagal mokesčių rūšis, apskaičiavimą, sumokėjimą, išieškojimą ir t.t. Pagal subjektinę sudėtį FTS gali būti: 1. Tarp valstybės ir savivaldybių /dėl finansinės kompetencijos padalijimo; lėšų skolinimasis iš valstybės/; 2. Tarp valdžios ir valdymo institucijų ir finansų institucijų /dėl finansų institucijų kompetencijos nustatymo, biudžeto vykdymo/; 3. Tarp finansų institucijų /LB ir FM. Mokesčių inspekcijos ir ministerijų/; 4. Tarp finansų institucijų ir juridinių ir fizinių asmenų /dėl mokesčių mokėjimo santykiai, biudžeto lėšų paskirstymo, panaudojimo/; 5. Tarp valstybės ir kreditorių. Pagal turinį FTS: 1. Materialiniai, t.y. įtvirtina atitinkamų FTS būklę 2. Procesiniai, kurie reguliuoja valstybės pinigų fondo sudarymo ir panaudojimo tvarką. Pagal tikslus, kurie realizuojami konkrečiame santykyje: 1. Organizaciniai finansiniai santykiai. Tikslas – įtvirtinti valstybės pinigų fondų sistemą ir tokius fondus sudarančių institucijų sistemą; 2. Valstybės pajamų gavimo teisiniai santykiai. Tai santykiai, susiję su įmokų į valstybės fondus apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu; 3. Valstybės išlaidų dengimo santykiai. Tikslas – padengti valstybės programų ir priemonių įgyvendinimo išlaidas iš valstybės fondų; 4. Finansų kontrolės santykiai. Tikslas – užtikrinti finansų drausmės laikymąsi ir patraukti kaltus asmenis atsakomybėn. FT santykių objektai. FT santykių objektais yra tos vertybės, dėl kurių atsiranda konkretus FT santykis. Pagal LT įstatymus yra tokios objektų rūšys: 1. Valstybės ar savivaldybės piniginės lėšos, sukauptos atitinkamuose pinigų fonduose. Pagal centralizacijos lygį pinigų fondai yra: a) centralizuoti (jų lėšos naudojamos arba bendravalstybinėms reikmėms arba savivaldybių bendroms reikmėms. Tokių fondų lėšomis disponuoja valstybės ar savivaldybės vykdomosios institucijos (V ir savivaldybių biudžetai ir tiksliniai pinigų fondai (socialinio draudimo fondas, kelių fondas ir pan.)); b) decentralizuoti (šie fondai naudojami konkrečios įstaigos ar įmonės poreikiams finansuoti. Tokių fondų lėšomis disponuoja įstaigų vadovas ar įmonės valdymo organai (V ar savivaldybės įmonių finansai ir biudžetinių įstaigų lėšos). 2. Piniginės prievolės. FT santykių objektai yra tik tos piniginės prievolės, kurių pagalba formuojami V ar savivaldybių pinigų fondai (mokesčiai, valstybinės ir vietinės rinkliavos, valstybei ir savivaldybei padarytos žalos atlyginimas ir pan.) 3. Pinigai.FT santykių objektai yra tiek nacionaliniai pinigai, tiek užsienio valiuta. FT neturi reikšmės pinigų forma (ar tai grynieji, ar ne grynieji, esantys sąskaitose pinigai). 4. Mokėjimo priemonės. Tai: a) mokėjimo pavedimas b) debeto pavedimas c) inkasinis pavedimas d) čekiai e) vekseliai f) banko kortelės g) ne banko kortelės 5. Fondinės vertybės (tai akcijos ir obligacijos). Akcijos – tai investicijų vertybiniai popieriai, kurie patvirtina fizinio ar juridinio asmens dalyvavimą konkrečios įmonės kapitale. Obligacijos – tai kredito vertybiniai popieriai, kurie patvirtina obligacijos turėtojo teisę į obligacijos nominalios vertės gavimą ir palūkanų išmokėjimą. 6. Auksas ir kiti taurieji metalai bei brangakmeniai. Kaip FT objektas pripažįstami bet kokioje būklėje, išskyrus juvelyrinius dirbinius ir tauriųjų metalų laužą. FT santykių subjektai. FT subjektai – asmenys, pagal įstatymus galintys turėti finansines teises ir pareigas. FT subjektas, kuris realiai įgyvendina savo teises ir pareigas – FT santykių subjektas. Pagal finansinių teisių ir pareigų apimtį visi FT subjektai skiriami į tris grupes: 1. visuomeniniai-teritoriniai junginiai 2. kolektyviniai subjektai 3. individualūs subjektai Visuomeniniai-teritoriniai junginiai. Jiems priklauso pati LT valstybė ir savivaldybės. Jų dalyvavimas FT santykiuose yra ribotas. 1. Tiek V, tiek savivaldybės gali dalyvauti biudžetiniuose santykiuose, nes jos turi atitinkamą biudžetinę kompetenciją. 2. Jos gali dalyvauti tikslinių fondų sudarymo santykiuose, nes kol kas jos turi teisę steigti prie biudžeto atitinkamus tikslinius fondus ir savarankiškai nustatyti tokio fondo režimą. 3. Skoliniai santykiai. Kiekviena valstybė (ir LT), ir savivaldybės turi teisę imti paskolas tiek iš LT kreditorių, tiek iš užsienio kreditorių. Kol kas savivaldybių padėtis finansų srity ribota. Kolektyviniai subjektai. Jiems priklauso visos įstaigos, įmonės ir organizacijos, turinčios juridinio asmens statusą. Pagal savo padėtį jie skirstomi į: a) Aktyviuosius; b) Pasyviuosius. Aktyviesiems priklauso tos įstaigos ir organizacijos, kurios turi valdingus įgalinimus. Jų dalyvavimas finansiniuose santykiuose yra privalomas. Aukščiausią padėtį turi Seimas. Jis formuoja Lt finansų politiką. Pagalbinė Seimo institucija yra biudžeto ir finansų komitetas. Jo funkcijos: • Svarsto V biudžeto projektą • Atlieka bendrąją nuolatinę biudžeto vykdymo kontrolę • Rengia savo iniciatyva finansų įstatymų projektus • Svarsto vyriausybės pateiktus finansų įstatymų projektus • Atlieka parlamentinę LT banko ir finansų ministerijos kontrolę. Vyriausybė funkcijos: • Įgyvendina seimo priimtus finansų įstatymus • Organizuoja V biudžeto projekto sudarymą • Organizuoja valstybės biudžeto vykdymą • Steigia vyriausybinius piniginius fondus (kaimo rėmimo) • Teikia Seimui siūlymus dėl finansinių institucijų steigimo • Steigia vyriausybines finansų valdymo įstaigas • Priima sprendimus dėl LT valstybės skolos • Koordinuoja sau pavaldžių finansinių institucijų veiklą Finansų ministerijos – tai vykdomosios valdžios institucija, kuri vykdo finansų srities valdymą ir vyriausybės pavedimu įgyvendina valstybės finansinę politiką. Prie finansų ministerijos atskiroms finansų sritims valdyti ir tvarkyti įsteigtos specialios institucijos: a) valstybinė mokesčių inspekcija b) muitinės departamentas c) revizijų departamentas d) valstybinio draudimo priežiūros tarnyba Lietuvos bankas. Iš vienos pusės jis yra finansų srities valdymo institucija, atskaitinga seimui. Iš kitos pusės – tai komercinė struktūra, nes įstatymo nustatytose ribose LB gali vykdyti kreditavimo funkcijas. LB turi užtikrinti nacionalinės valiutos stabilumą. Funkcijos: • išleidžia ir išima iš apyvartos LT pinigus • sudaro LT mokėjimų balansą • gali aptarnauti valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas • nustato komercinių bankų veiklos sąlygas • saugo LT tauriųjų metalų ir užsienio valiutos atsargas • prižiūri užsienio valiutos režimą ir pan. Prie jų dar priklauso specifinės finansų kontrolės institucijos. Pasyviaisiais gali būti visų rūšių įmonės (AB, UAB, ŽŪ bendrovės, bankai ir pan.)., išskyrus individualias įmones. Kad jos taptų FT subjektais, jos turi turėti juridinio asmens statusą, savarankiškas pajamas ir balansą, indėlio sąskaitą banko įstaigoje, per kurią vykdomos visos operacijos. Taip pat priklauso biudžetinės įstaigos, viešosios įstaigos, visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai, religinės organizacijos ir pan. Individualūs subjektai. Jiems priklauso LT piliečiai ir užsieniečiai bei personalinės įmonės. FT užsieniečiai pagal savo finansinių teisių ir pareigų apimtį prilyginami LT piliečiams, jei tarptautinėmis sutartimis nenumatyta ko kita. Personalinė įmonė, nors ji atstovaujama savininko, pagal savo padėtį prilyginama kolektyviniam subjektui. Finansiniuose santykiuose personalinė įmonė visada atstovaujama savininko. Finansų drausmė. Vienas pagrindinių finansinių santykių reguliavimo principų – teisėtumo. Bet FT teisėtumas suprantamas kaip finansų drausmės laikymosi užtikrinimas. Finansų drausmė (FD) – besąlygiškas nustatytos pinigų fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos laikymasis bei tikslus piniginių prievolių vykdymas. FD turinio elementai: 1. teisės aktais nustatytos V ir savivaldybių pinigų fondų sudarymo ir naudojimo tvarkos laikymasis; 2. nustatytos piniginių operacijų atlikimo tvarkos laikymasis; 3. nustatytos piniginių prievolių valstybei ir savivaldybei vykdymo tvarkos laikymasis; 4. FD pažeidimų išaiškinimas; 5. Atsakomybės priemonių FD pažeidėjams taikymas Pagal finansų veiklos sritis skiriamos tokios FD rūšys: 1. biudžetinė drausmė – nustatytos V ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir biudžetinių lėšų naudojimo tvarkos laikymasis 2. mokestinė drausmė – mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo terminų bei tvarkos laikymasis 3. kreditinė drausmė – valstybės ir savivaldybės gautų paskolų, taip pat iš LB gautų paskolų ir naudojimo tvarkos laikymasis 4. atsiskaitymų drausmė – įstatymų nustatytų pagrindinių mokėjimų reikalavimų laikymasis FD privalo laikytis visi subjektai (aktyvieji ir pasyvieji). Finansinės kontrolės uždaviniai ir sąvoka. Plačiąja prasme FK – tai visos valstybėje vykdomos kontrolės dalis. Atitinkamus kontrolės įgalinimus turi visos V ir savivaldybių institucijos (seimas vyriausybė, tarybos ir pan.) Siaurąja prasme FK – tai specialiai kontrolės tikslais įsteigtų valstybės ir savivaldybių institucijų veikla, siekiant užtikrinti tikslingą ir efektyvų V ar savivaldybės pinigų fondų naudojimą. FK objektu ura grynųjų ir negrynųjų pinigų apyvarta. FK uždaviniai: 1. užtikrinti FD laikymąsi 2. užkirsti kelią galimiems FD pažeidimams 3. išsiaiškinti daromus FD pažeidimus, juos darančius asmenis bei pažeidimų sąlygas 4. patraukti FD pažeidėjus atsakomybėn 5. išsiaiškinti papildomus V ar savivaldybės finansinių išteklių rezervus 6. užtikrinti V ir savivaldybių finansinių interesų apsaugą. FK turinys (jį sudaro funkcijos): 1. FT aktų ir finansinių planų sudarymo ir vykdymo tikrinimas 2. Finansinių operacijų atlikimo tikrinimas 3. Buhalterinės apskaitos reikalavimų laikymosi tikrinimas 4. Finansinės veiklos efektyvumo vertinimas 5. Pasiūlymų dėl finansinės veiklos gerinimo teikimas 6. Atsakomybės priemonių taikymas Visą FK veiklą reguliuoja atitinkamos FT normos, kurių visuma sudaro FK institutą. FK obj. prasme – tai FT normų visuma. O subj. prasme – tai veikla. Finansų kontrolės rūšys. Pagal FK objektą: 1. išankstinė 2. einamoji 3. rezultatų kontrolė Išankstinė kontrolė – FK, atliekama prieš vykdant atitinkamas finansines operacijas. Jos objektu yra dokumentai, patvirtinantys pasirengimą atlikti t.t finansines operacijas (sudaryto biudžeto projekto tikrinimas, biudžetinių įstaigų sąmatų tikrinimas). Einamoji kontrolė – FK, atliekama jau įgyvendinant konkrečius finansinius planus ar atliekant finansines operacijas. Objektas – finansinių planų vykdymas ar finansinių operacijų atlikimas (biudžeto vykdymas, mokesčių mokėjimo tikrinimas, įmonės kasos revizijos). Rezultatų kontrolė – FK, vykdoma įgyvendinus finansinius planus. Jos objektas – tokių planų įvykdymo rezultatas (biudžeto įvykdymo apyskaitos svarstymas, įmonių finansinės atskaitomybės tikrinimas ir pan.). Pagal kontrolės pagrindą: 1. privaloma (vykdoma remiantis atitinkamais įstatymais) 2. iniciatyvinė (vykdoma konkretaus subjekto užsakymu, kai pvz. įmonės užsako nepriklausomą auditą) Pagal FK institucijų statusą: 1. Bendravalstybinė 2. Savivaldybių 3. Vidaus 4. Auditas Bendravalstybinė FK. Ji vykdoma visos V mastu. Objektas – visų subjektų, naudojančių V lėšas,veikla nepriklausomai nuo jų pavaldumo. Ją atlieka Seimas. Seimo biudžeto ir finansų komitetas, vyriausybė ir specialios institucijos. Savivaldybių FK. Vykdoma tik konkrečios savivaldybės teritorijoje. Objektas – savivaldybės piniginių išteklių naudojimas. Ją kol kas vykdo savivaldybės kontrolierius ar savivaldybės kontrolieriaus tarnyba.Savivaldybių kontrolierius turi teisę tikrinti savivaldybės biudžeto sudarymą ir vykdymą ir nebiudžetinių lėšų sudarymą ir naudojimą. Vidaus FK. Atliekama atskirų įstaigų ir įmonių veikloje. Objektas – įmonei ar įstaigai priklausančių lėšų naudojimas. Vidaus FK dabar vykdo steigiamos vidaus audito tarnybos. Jos privaloma tvarka turi būti įsteigtos visose ministerijose, apskrities viršininkų administracijose, valstybinėje mokesčių inspekcijoje, taip pat visose kitose valstybinėse įstaigose ir įmonėse, kur dirba virš 300 darbuotojų. Jei jų yra mažiau, vietoj vidaus audito tarnybos turi būti steigiama vidaus auditoriaus pareigybė. Pagrindinis jų uždavinys – tikrinti, kaip įstaigos ar įmonės naudoja finansinius išteklius ir ar teisingai vedama finansinė atskaitomybė. Visose kitose įmonėse ar įstaigose vidaus FK atlieka revizoriai ar iš šalies kviečiami auditoriai. Auditas (auditinė FK). Jo tikslas – atlikti nepriklausomą įmonės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės įvertinimą. Tai nevalstybinė FK. Auditą atlieka nepriklausomi auditoriai, kurie dirba audito įmonėse. Auditorius ir audito įmones laisvanoriškai pasirenka pati įmonė, dažniausiai konkurso būdu. Audito rezultatai įforminami audito išvadoje, kur būtinai turi būti pateikta auditoriaus nuomonė dėl įmonės finansinės atskaitomybės teisingumo ir atitikimo įstatymams. Kai kuriais atvejais auditas turi būti atliekamas ir privalomai (komerciniuose bankuose, įmonėse, kurios nori gauti lėšų iš valstybės paskolos, ar kurios nori gauti valstybės garantiją). Šiai dienai visam auditui vadovauja ir prižiūri finansų ministerija (duoda leidimus, egzaminuoja ir pan.)/ Finansų kontrolės valstybės institucijos I.Valstybės kontrolė; II.Valstybinė mokesčių inspekcija; III.Mokesčių policija; IV.Revizijų departamentas. I.Valstybės kontrolė-aukščiausia finansinę kontrolę vykdanti institucija, kuri prižiūri, kaip naudojamas valstybės turtas, kaip vykdomas jos biudžetas. Valstybės kontrolės, kaip aukščiausia finansinė institucijos, statusas pagrįstas tuo, kad ji prižiūri biudžeto sudarymą ir vykdymą. F-jos: 1. prižiūri biudžeto sudarymą ir vykdymą; 2. tikrina valstybės biudžeto finansinių programų įgyvendinimą; 3. tikrina valdžios ir valdymo institucijų finansinę veiklą; 4. tikrina biudžetinių įstaigų ir valstybės įmonių finansinę veiklą; 5. tikrina, kaip ūkio sub-ai ir savivaldybės naudoja iš valstybės biudžeto gautas paskolas ir dotacijas; 6. tikrina, kaip biudžeto lėšas naudoja savivaldos ir visuomeninės or-jos; 7. tikrina valstybės skolos naudojimą; 8. esant reikalui prižiūri savivaldybės biudžeto vykdymą ir savivaldybės įstaigų veiklą. Valstybės kontrolė faktiškai tikrina visų ūkio sub-ų ir institucijų, kurios naudoja valstybės lėšas (išskyrus prezidentą, seimą ir vyr.) Valstybės kontrolę sudaro centrinis aparatas ir regioniniai skyriai (Alytaus, Šiaulių, Klaipėdos ir Utenos) Centrinio aparato struktūra. Skyriai: • krašto apsaugos ir teisėsaugos įstatymų kontrolės; - susisiekimo ir statybos kontrolės; - biudžeto kontrolės; • biudžetinių įstatymų kontrolės; - pramonės ryšių ir energetikos kontrolės; - žemės ir miškų ūkio kontrolės; (- buhalterinės apskaitos kontrolės); Kontrolierių įgaliojimai: 1. gauti visus tikrinimui reikalingus dokumentus; 2. įeiti į visų tikrinamų įstaigų patalpas, kur saugomi pinigai, vertybiniai popieriai ir kt materialinės vertybės; 3. reikalauti paaiškinimų iš vadovų ir tarnautojų; 4. paimti dokumentus ir pridėti juos prie tikrinamo akto; 5. gauti iš LB ir kitų kredito įstaigų dokumentus apie tikrinamų įmonių sąskaitas; 6. taikyti poveikio priemones: piniginių nuoskaitų skyrimas, g siūlyti atleisti iš pareigų asmenis, kurie pažeidžia įstatymus ir savo veikla daro didelę žalą valstybei ar savivaldybei, liepti kredito įstaigoms paskolų išdavimą, skirti administracines nuobaudas, siūlyti atšaukti įmonės registraciją ir pan. Pirmiausia nuoskaitos skiriamos tiems asmenims, kurie savo sprendimais ar veiksmais padaro turt. žalą v-bei, savivaldybei arba V įm., įst., org-jai. Jos skiriamos visais žalos padarymo atvejais, išskyrus tą atvejį, jei praėjo 6 mėn. nuo valstybės kontrolės akto surašymo dienos. Nuoskaitos dydis tiesiogiai priklauso nuo žalos dydžio, bet negali viršyti 6 mėn.atlyginimo. Žala vertinama pgl įmonės ar įstaigos pateiktus nuostolius. Nuoskaitas gali skirti valstybės kontrolierius, jo pavaduotojai ir skyrių viršininkai. Išieškojimas vykdomas pagal darbovietę, jei darbuotojas neturi lėšų, skola išieškoma bendra tvarka iš asmens turto civilinio proceso tvarka. II. Valstybinės mokesčių inspekcijos F-ų kontrolės institucijos paskirtis ta, kad mokesčių insp. Kontroliuoja mokesčių ir kt. įmokų į valst. ir savivald. pinigų fondus apskaičiavimą ir mokėjimą. MI įsteigtos 1990 vietoje FM V-bės pajamų skyriaus ir vykdomųjų komitetų finansų tarybų. Buvo nustatyta, kad visos mokesčių inspekcijos išlaikomos iš v-bės biudžeto. Pagrindiniai kontroliniai MI įgaliojimai: 1. teisė gauti visus tikrinimui reikalingus dokumentus; 2. teisė gauti paaiškinimus; 3. galimybė tikrinti patalpas, pinigus ir kitas materialines vertybes; 4. atlikti finansinės atskaitomybės dok.tikrinimą ; 5. surašyti adm. teisės pažeidimų protokolus; 6. taikyti netiesioginius mokesčių apskaičiavimo metodus; 7. laikinai paimti dokumentus; 8. taikyti poveikio priemones: administracines nuobaudas, areštuoti mokėtojo turtą, išieškoti ………… tvarka įsiskolinimus biudžetui ir piniginiams fondams, duoti nurodymus kredito įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą iš pažeidėjų sąskaitų, taikyti ekonomines sankcijas. Ekonominės sankcijos-tai piniginės sumos, kurias privalo sumokėti mok. mokėtojas, netinkamai vykdantis ar laiku neįvykdęs mokestinės prievolės.skiriamos 2 šios sankcijos rūšys: 1)delspinigiai ; 2)bauda . Delspinigiai pagal savo pobūdį gali būti paprasti ir padidinti. Paprasti- už laiku nesumokėtus mokesčius ir laiku negrąžintas permokas. Į priežastį, kad laiku nebuvo sumokėti mokesčiai neatsižvelgiama, jei įrodoma, kad mokesčiai laiku nesumokėti dėl aplinkybių, kurios nuo mokesčio mokėtojo nepriklausė. Padidinti- tai tokie delspinigiai, kurie skaič., kai MI patikrinimo metu išaiškina nesumokėtus mokesčius. Paprastieji delspinigiai –suma, negalinti viršyti 100% nesumokėtos sumos, o padidinti-150% įsiskolinimo. Delspinigiai netaikomi biudžetinėms įstaigoms. Delsp. dydis nėra fiksuotas, jį nustato F-ų ministras kiekvienam ketvirčiui (dabar paprastieji delspinigiai 0,06%, o padidinti-0.07% įsiskolinimo už dieną). Bauda skiriama, jei MI nustato, kad mokesčių deklaracijose ir buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodomos ne visos pajamos arba jos iš viso nedeklaruojamos. Tokiu atveju skiriama 100% dydžio bauda nuo nedeklaruojamos pajamų sumos. Baudos taip pat skiriamos už piktybinius mok įstatymų pažeidimus-netvarkinga buhalterinė apskaita, naud neregistruotas kasos aparatas, nenurodomos lėšos buh apskaitoje. Jei tokie pažeidimai padaromi I kartą, skiriama 10 proc. nuo paskutinių 12 mėnesių įplaukų bauda, nemažiau nei 20’000 Lt.. Jei pažeidimai padaromi pakartotinai, arba pažeidimas susijęs su alkoholiniais gėrimais, naftos, tabako produktais, skiriama ne mažesnė nei 50’000 Lt. bauda. Baudos skiriamos banko įstaigoms, kurios nevykdo MI nurodymų nurašyti lėšas iš sąskaitų ne ginčo tvarka ar vykdo tokį nurodymą pažeidžiant įstatymo reikalavimus.Bauda ne didesnė nei reikalaujama nurašyti ne ginčo tvarka. Baudos nėra skiriamos biudžetinėms įstaigoms. Jei patikrinimo metu nustatyti keli pažeidimai-galutinė bauda skiriama už tą pažeidimą, už kurį numatyta didžiausia bauda. Tiek baudos, tiek delspinigiai yra skiriami pagal įstatymus, kurie galioja pažeidimų padarymo metu. Jei vėlesniuose įstatymuose nustatyta mažesnės ekonominės sankcijos ar atsakomybė panaikinta, tokie įstatymai taikomi tik tuo atveju, jei įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo skirti nuobaudą priėmimo dieną, o jei sprendimas buvo apskųstas-ne vėliau kaip sprendimo dėl skundo priėmimo dieną. III. Mokesčių policija. Įsteigimo tikslas- sutvarkyti mokesčių administravimą ir užtikrinti, kad mokesčius sumokėtų visi privalantys asmenys. MP turi: • turi išaiškinti ir tirti finansinius nusikaltimus; • vykdyti jų prevenciją; • įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų mokesčių sumokėjimą; • prižiūrėti VMI darbuotojus, kad jie nepiktnaudžiautų tarnybine padėtimi, tinkamai atliktų pareigas. Pagrindinis skirtumas nuo VMI, MP-kontroliuoja ne tik mokėtojus, bet ir inspekcijas. Kai kurie įgalinimai panašūs: • turi teisę areštuoti turtą ir sąskaitas; • duoti nurodymus banko įstaigoms nutraukti pinigų išdavimą; • paimti dokumentus; • atlikti ūkines, finansinės veiklos revizijas ir kt. IV. Revizijų departamentas prie FM. Paskirtis – atlikti finansinės ūkinės veiklos revizijas pagal teismų ir teisėsaugos institucijų pavedimus. Revizoriai turi teisę: 1. gauti ir tikrinti visus revizijai reikalingus dokumentus, patalpas, kuriose saugomos materialinės vertybės ir pinigai; 2. reikalauti, kad būtų atliktos inventorizacijos; 3. užantspauduoti dokumentų, pinigų, vertybinių popierių ir materialinių vertybių saugojimo vietas ir kt. Pagrindinė veiklos forma-revizijų atlikimas. Pagrindas revizijai atlikti yra tardytojo, kvotėjo nutarimas, teismo arba teisėjo nutartis. Priklausomai nuo tikrinimo apimties, atlieka arba revizijos grupė, arba 1 revizorius. Rezultatai įforminami revizijos akte, kuriame būtinai turi būti atsakyta į reikiamus klausimus. Taip pat pridedami dokumentai, priedai, kuriais grindžiama revizoriaus išvada. Revizoriaus aktą pasirašo revizorius ir patikrintas asmuo. Jei asmuo atsisako pasirašyti, pridedamas asmens motyvuota pasiaiškinimas. Finansų kontrolės metodai Metodai – tai finansų kontrolės institucijų kompetencijos realizavimo būdai, kurie atitinka kontroliuojamos institucijos veiklos pobūdį. Metodo taikymas priklauso nuo konkrečios institucijos teisinės padėties, objekto, tikslo bei santykių atsiradimo teisinio pagrindo. Pagrindiniai metodai: • revizija; • tikrinimai; • reidai • ataskaitų išklausymas; • finansinių planų nagrinėjimas; • privalomų nurodymų davimas. Revizija – pilnas išsamus finansinės-ūkinės veiklos patikrinimas, siekiant išsiaiškinti tokios veiklos teisėtumą. Taiko visos kontrolės institucijos, bet skiriasi objektas, atlikimo pagrindai. Ministerija revizuoja jai pavaldžias institucijas, valstybė – beveik visas institucijas, revizijų departamentas – pagal teisėsaugos institucijų sprendimą. Pagal objektą: a) dokumentinės (dokumentai, kurie atspindi įmonių, organizacijų finansinę veiklą – balansai, sąskaitos, kasos kvitai); b) faktinės (dokumentai ir veikla – pinigų saugojimas). Pagal apimtį: a) pilna (visa veikla už tam tikrą periodą); b) tematinė (tik finansinės veiklos sritis pvz.: užmokesčio lėšos). Pagal atlikimo pagrindus: a) planinės (pagal finansinės kontrolės institucijos sudarytus revizijų planus); b) neplaninės (pagal skundus arba aukštesnės instancijos pavedimą). Revizijos rezultatai, įforminti revizijos aktuose, turi būti pateikti institucijai, paskyrusiai reviziją, įstaigos vadovui ir aukštesnei pagal pavaldumą institucijai. Reviziją atlieka pačios finansų kontrolės institucijos, tačiau valstybė gali deleguoti teisę atlikti reviziją valdymo ar savivaldybės institucijoms (pvz.: savivaldybės kontrolieriui). 5 tema.LR biudžetinė sandara ir biudžeto sandara 1.Biudžeto sąvoka ir reikšmė Biudžetas: - materialine prasme – valstybės, savivaldybės centralizuotas išteklių fondas, kuris naudojamas valstybės, savivaldybės poreikiams tenkinti; - ekonomine prasme – visuma ekonominių santykių, kurių atsiradimas susijęs su biudžetinių fondų sudarymu ir naudojimu; - teisine prasme – teisės aktas, kuris įtvirtina valstybės, savivaldybės finansinį planą atitinkamam laikotarpiui; Biudžetą teisine prasme apibūdina 3 požymiai: - universalus finansinis planas; įtvirtinti rodikliai apima visas finansinės veiklos sritis; - tai pagrindinis koordinuojantis finansinis planas; turi prioritetinę reikšmę kitų planų atžvilgiu (jie sudaromi biudžeto pagrindu); - tvirtinamas įstatymu arba savivaldybės tarybos sprendimu, todėl prilyginamas teisės aktui, kurio vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta. Biudžeto funkcijos: - administracinė-teisinė – visa valstybės ar savivaldybės finansinė veikla yra organizuojama pagal patvirtintą biudžetą ; - ūkinė – biudžeto lėšos turi užtikrinti valstybės arba savivaldybės uždavinių finansavimą; juose kaupiama ta nacionalinių pajamų dalis, kuri reikalinga socialinėms programoms finansuoti, valdžios bei valdymo institucijoms išlaikyti, ūkio vystymui palaikyti. Ekonomine ir teisine prasme biudžetai yra tapatūs. Ekonomine prasme B suprantamas kaip pajamų ir išlaidų planas, o teisine prasme-tas planas įgauna įstatymo formą. 2.Biudžetinių santykių teisinio reguliavimo mechanizmas Formuojant ir naudojant biudžetą susidaro finansiniai santykiai, kuriuos reguliuoja biudžetinės teisės institutas – visuma finansų teisės normų, kurios reguliuoja finansinius santykius atsirandančius funkcionuojant valstybės biudžeto sistemai. Dalykas – visuomeniniai santykiai, susiję su biudžetinių fondų formavimo ir naudojimu. Pagrindinės grupės: - santykiai, susiję su valstybės biudžetine sandara bei valst. biudž. sistemos nustatymu; - santykiai, susiję su biudžeto pajamų ir išlaidų sistemos nustatymu ir jų paskirstymu tarp biudžetų; - santykiai, susiję su LR ir savivaldybių biudžetinės kompensacijos nustatymu; - santykiai, susiję su biudžetinio proceso organizavimu. Santykių ypatumai: - funkcionuoja tiktai biudžetinės veiklos srityje; - subjektų sudėtis: valstybė, savivaldybė, apskritys; valdžios ir valdymo institucijos, kurios turi atitinkamą biudžetinę kompetenciją; įmonės, organizacijos, kurios naudoja biudžeto lėšas. Piliečiai bei privačios įmonės gali dalyvauti santykiuose tik per VMI ir kitas T institucijas; - visi ginčai, kylantys iš biudžetinių teisinių santykių, sprendžiami tik administracine tvarka. Pagal biudžetinių teisės normų pobūdį, teisės normos: 1. materialinės (nustato biudžetinę sandarą, pajamų sistemą, išlaidų kryptis, biudžetinę kompetenciją); 2. procesinės (biudžeto sudarymo ir vykdymo procedūra, planavimas ir kontrolė). Pagrindinis biudžetinės teisės šaltinis –1990’ Biudžetinės sandaros įstatymas. Jo reikšmė: apibrėžia LR biudžeto sistemą, įtvirtina pagrindinius biudžeto šaltinius bei išlaidų kryptis, nustato biudžetinio proceso pagrindus. Svarbūs ir kiti teisės aktai: Seimo statutas, Vyriausybės įstatymas, Vietos savivaldos pagrindų įstatymas. 3.Biudžetinė sandara. Valstybinė biudžeto sistema Biudžetinė sandara – valstybės biudžetinė sistemos organizavimo bei sudarymo principai. LR biudžetinę struktūrą sąlygoja valstybės sandara ir administracinis teritorinis suskirstymas. LR valstybinę biudžeto sistemą sudaro savarankiškas LR Respublikos valstybės biudžetas ir taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Valstybės ir savivaldybės biudž. visuma vadinama konsoliduotu nac. biudžetu. Į jį dar patenka v-bės soc. draudimo biudžetas. LR valstybės biudžetas yra centralizuotas finansinių išteklių fondas, kuris naudojamas v-bės funkcijoms finansuoti ir savivaldybės biudžetams remti. Vietos savivaldybių biudžetai yra sudėtinė LR valstybinės biudžeto sistemos dalis. Juose sukaupiamos lėšos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir vietos savivaldybės įstaigoms išlaikyti. Biudžeto sistemos sudarymo principai: • vieningumo – sudaromi pagal vieningus teisės aktus, vieningą biudžetų klasifikaciją, taikant vieningus biudžetinės atskaitomybės dokumentus; • savarankiškumo – visi biudžetai (ir valstybės, ir savivaldybės) savarankiški, t.y. neįeina vienas į kitą, turi savarankiškas teisės aktais nustatytas pajamas ir išlaidas. Tačiau jei savivaldybei trūksta nuosavų pinigų, skiriamos dotacijos ir kreditai iš valstybės biudžeto. Taip pat savivaldybės biudžeto vykdymą kontroliuoja valstybės kontrolės institucijos. Todėl praktiškai priklausomi yra. 4.Biudžeto struktūra (pajamos ir išlaidos) Pajamos – finansiniai ištekliai, kurie paskirstant nacionalines pajamas pereina valstybės ar savivaldybės žinion, bei yra kaupiamos valstybės ar savivaldybės biudžetuose (bendras šaltinis – nacionalinės pajamos). Pagal teisinį režimą jos yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo disponuoja valstybės ar savivaldybės institucijos. Išimtis- pajamos, kurias valstybė ar savivaldybė gauna iš kitų subjektų.Tuo atveju paskolintos pajamos išlieka paskolinusių sub-ų nuosavybe ir suėjus terminui tb grąžintos. Pajamų klasifikavimas. Pgl reikšmę: a)privalomos; b)papildomos. a) Pagrindinis vaidmuo, jos planuojamos gauti einamaisiais biudžetiniais metais, patvirtintos biudžeto įstatyme. b) Nėra patvirtintos biudžeto įstatyme, o gaunamos vykdant biudžetą. Tai įvairios ekonominės sankcijos, pajamos už valstybės paveldėtą ar dovanotą turtą, pajamos už konfiskuoto turto realizaciją. Pagal pajamų šaltinius: a) Iš valstybės ar savivaldybės nuosavybės eksploatavimo ir subjektų ūkio veiklos (valstybinis žemės mokestis, valstybinių įmonių mokestis, už kapitalo naudojimą ir pan.) b) Gaunamos iš privačios veiklos ir privačios nuosavybės naudojimo (mokamos tik įsteigus įmonę, t.p. nekilnojamo turto įmonės) c) Iš gyventojų (perima dalį asmeninių pajamų, dažniausiai per fizinių asmenų pajamų mokestį). Pagal teritorinį kaupimo principą: a) valstybės, b) savivaldybės. Pagal gavimo metodus ar būdus: a) mokestinės, b) nemokestinės. a) Gaunamos surenkant nustatytus mokesčius; b) Gaunamos visais kitais teisėtais būdais: nuomojant valstybės ar savivaldybės turtą, gaunant akcijas, surenkant baudas, skolinantis lėšas ir kitais būdais. Pagal pajamų įskaitymo į biudžetą tvarką: a)priskiriamosios, b)reguliuojamosios, c)skolintos. a) tos, kurios įstatymais yra priskirtos valstybės arba savivaldybės biudžetams ir patenka į atitinkamą biudžetą pilnai arba nustatytu dydžiu. Valstybės biudžetui priskiriami: -Pridėtinės vertės mokestis; -Juridinio asmens pelno mokestis; -Muitai ir tarpt sandoriai; -Konsulinės; -Akcizas, išskyrus tą dalį, kuri patenka į spec fondus; -Žyminis mokestis už valstybės institucijų atliekamus veiksmus; -Pajamos iš valstybės turto (mokestis už aplinkos teršimą, už gamtos išteklius, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą, naftos ir dujų išteklių mokestis) Savavaldybės biudžetui priskiriami: • Fizinių asmenų pajamų mokestis; • Įmonių ir organizacijų nekiln turto mokestis; • Paveldimo arba dovanojamo turto pajamos; • Žemės nuoma; • Vietinės rinkliavos; • Žyminis mokestis už savivaldybės institucijų atliekamus veiksmus; • Palūkanos už savivaldybės kapitalo naudojimą; • Dividendai už savivaldybei prikl akcijas • Kt. b) tos, kurios kiekvienais metais yra perskaičiuojamos tarp savivaldybės biudžeto siekiant išlyginti savivaldybės pajamas ir išlaidas.daugiausia fizinių asmenų pajamų mokestis. c) Tos, kurias valstybė ar savivaldybė skolinasi iš kitų sub-ų siekiant išvengti biudžeto deficito. Gali skolintis tiek iš LR fizinių ir juridinių asmenų, tiek iš užsienio valstybių fizinių ir juridinių asmenų, tarpt finansinių institucijų, o valstybė ir iš kitų valstybių. Išlaidos – pagrindinės biudžeto pajamų paskirstymo, naudojimo kryptys. Išlaidų apimtis tiesiogiai priklauso nuo pajamų (idealiu atveju pajamos lygios išlaidoms). Susidarius skirtumui, išlaidos tb sumažintos ar padengiamos iš papild pajamų šaltinių. Lėšos paskirstomos tarp vienarūšių organizacijų, išskiriant lėšas programoms. Išlaidų struktūra ir apimtis priklauso nuo valstybės vidaus ir užsienio politikos krypčių. Valstybės biudžeto pajamos skiriamos šioms bendravalstybinėms reikmėms: - švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti; - socialiniam aprūpinimui ir socialinei šalpai; - mokslui ir techninei pažangai; - gamtos apsaugai; - ūkio plėtojimui reguliuoti; - krašto apsaugai; - valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti; - dotacijoms savivaldybių biudžetams; - išoriniams valstybės ryšiams; - kitoms priemonėms pagal LR įstatymus įgyvendinti. Be to tb naudojamos valstybės skolos planavimui: skolos grąžinimui, palūkanų sumokėjimui. Savivaldybių biudžetų pajamos naudojamos: - vietos savivaldybių vykdomoms švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto ir gamtos apsaugos programoms bei socialinei šalpai finansuoti; - vietos savivaldybių ūkiui plėtoti ir reguliuoti; - vietos savivaldybių valstybinės valdžios ir vykdomiesiems organams išlaikyti; - kitoms priemonėms pagal LR įstatymus ir vietos savivaldybių Tarybų sprendimus įgyvendinti. 5. Biudžetinis reguliavimas Biudžetinio reguliavimo taikymą sąlygoja Biudžeto sandaros įst nuostata, kad LT biudžetai turi būti tvirtinami be deficito. Kad sulyginti išlaidas ir pajamas dažnai naudojamas biudžetinis reguliavimas – biudžetinių pajamų perskirstymas tarp konkrečių savivaldybių biudžetų, kad subalansuoti pajamas ir išlaidas bei taip išvengti deficito. Savivaldybės skiriasi teritorija, gyventojų skaičiumi, struktūra ir kt objektyviais kriterijais ir ne visos gali turėti pajamų normuotoms išlaidoms padengti. Pagal išlaidų sąmatą nustatomas skirtumas tarp prognozuojamų ir planuojamų išlaidų. Seimas atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymu tvirtina: - kiekvienos savivaldybės biudžetui skiriamą fizinių asmenų pajamų mokesčio dalį procentais; - valstybės biudžeto bendrosios dotacijos dalį, skiriamą kiekvienai savivaldybei mokestinėms pajamoms išlyginti bei savivaldybių išlaidų struktūros skirtumams išlyginti; - specialias tikslines dotacijas, skiriamas savivaldybėms. Pagal tai išskiriami biudžetinio reguliavimo metodai: I. Paskirtųjų savivaldybių biudžetų pajamų išskirstymo į savivaldybių biudžetus (Fizinių asmenų pajamų mokesčio įskaitymo). II. Negrąžinamos paramos teikimas iš valstybės biudžeto. III. Kredito teikimo iš valstybės biudžeto. I. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įskaitymas.Seimas kiekvienais metais įstatymu tvirtina kiekvienos savivaldybės biudžetui skiriamą fizinių asmenų pajamų mokesčio dalį procentais: Vilniuje – 26  pelno mokesčio, o likusi dalis – dotacijoms kitoms savivaldybėms. Likusi dalis naudojama išlyginti tų savivaldybių pajamas, kurių prognozuojamos pajamos yra mažesnės už kitų savivaldybių; II. Negrąžinamos paramos teikimas iš valstybės biudžeto-dotacijų ir spec lėšų teikimas savivaldybėms, kurioms tai reikalinga. Dotacijos – Seimo patvirtintos tvirtos pinigų sumos, kurios pervedamos savivaldybėms iš valstybės biudžeto kas mėnesį lygiomis dalimis. Savivaldybių biudžetams gb skiriamos subvencijos –lėšų skyrimas toms savivaldybėms, kurios dalyvauja konkrečios valstybinės programos realizavime. Ypatinga sąlyga, kad dalį finansavimo išlaidų padengs pati savivaldybė. Pagal pobūdį dotacijos skirstomos į: 1. savivaldybių pajamoms išlyginti; kai planuotos ar planuotos gauti pajamos pajamos yra mažesnės nei planuotos metų pradžioje. 2. savivaldybių išlaidų struktūros skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti; Pvz., didesnis plotas, priemonės nebuvimas, darbingo amžiaus asmenų mažėjimas ir pan. Jeigu Seimas arba Vyriausybė biudžetiniais metais priima sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių funkcijos, kartu ir išlaidos, tokiems pokyčiams finansuoti gb skiriama speciali kompensacija iš valstybės biudžeto, o jei išlaidos sumažėjo, lėšos gb paimamos. III. Kredito teikimo iš valstybės biudžeto. Kreditai teikiami iš tos valstybės bendrosios dotacijos dalies, kuri skiriama sudaryti rezervą nenumatytoms savivaldybės išlaidoms padengti. Kreditai teikiami pagal savivaldybės mero arba valdybos prašymą, sudarant kredito sutartį tarp savivaldybės ir FM. Kol kas kreditai taikomi beprocenčiai. 6. Biudžetinė kompetencija BK - tai visuma įgalinimų, susijusių su biudžeto sudarymu ir vykdymu. Pagal santykius, kuriuose realizuojama BK, skiriama: 1. Materialinė; 2. Procesinė kompetencija. O pagal subjektus: 1. Valstybės /V/; 2. Savivaldybių /S/ kompetencija. Lietuvos valstybės BK sudaro 2 grupės įgalinimų: 1. Lietuvos, kaip suverenios valstybės, įgalinimai B srityje. Šie įgalinimai yra pagrįsti išimtine Lietuvos jurisdikcija visai teritorijai ir išimtine Lietuvos teise reguliuoti biudžetinius santykius. Šiai grupei priskiriami tokie įgalinimai: a) Nustatyti LR B sistemą ir biudžetinės sandaros principus; b) Įstatymais reguliuot B sudarymą ir vykdymą; c) Nustatyti vieningą biudžetinę klasifikaciją, kuri taikoma visai B sistemai; d) Nustatyti B pajamas it išlaidas, jų paskirstymą tarp B; e) Nustatyti S biudžetinę kompetenciją. 2. LR įgalinimai V ir S biudžetų atžvilgiu. Šiai grupei priskiriami tokie įgalinimai: a) LR turi teisę į savarankišką V biudžetą; b) Gauti pajamas iš nustatytų pajamų šaltinių; c) Savarankiškai kontroliuoti V biudžeto vykdymą; d) Keisti patvirtintą V B, o esant reikalui sudaryti papildomą B; e) Nustatyti V B deficito dydį ir numatyti lėšas jo likvidavimui; f) Skirti dalį V B pajamų S; g) Gauti papildomas lėšas iš S, jei dėl S priimtų sprendimų sumažėjo V pajamos. Savivaldybių BK. Kiekviena S turi teisę: 1. Į savarankišką B; 2. Sudaryti, vykdyti ir kontroliuoti B; 3. Gauti specialias dotacijas iš V valstybinėms programoms finansuoti; 4. Gauti lėšas iš V B savivaldybių biudžeto deficitui padengti; 5. Įstatymų numatyta tvarka nustatyti vietines rinkliavas į B 6. Gauti iš V B kompensaciją, jei dėl LR institucijų sprendimų sumažėjo pajamos arba padidėjo S išlaidos; 7. Savo nuožiūra naudoti papildomai gautas lėšas vykdant B Tiek V, tiek S BK realizuoja atitinkamos V institucijos. 6 tema. Biudžetinis procesas 1. BP sąvoka ir struktūra. BP – įstatymais reglamentuota V ir S institucijų, įstaigų ir organizacijų veikla, sudarant ir vykdant B. BP turinį sudaro tokių institucijų veiksmai, kurie reguliuojami BP santykiuose. Visas BP trunka apie 3 metus. LR nustatyta tvarka patvirtintas B galioja kalendorinius metus /nuo sausio 1d. iki gruodžio 31d./. Toks patvirtinto B galiojimo laikotarpis – biudžetiniai metai arba biudžetinis periodas. S B galiojimo laikotarpis trumpesnis, nes jis turi būti patvirtintas per 1 mėnesį nuo V B patvirtinimo. Kitose V biudžetiniai metai gali būti skaičiuojami ne nuo sausio 1d., o nuo pvz., liepos 1d. (Švedija, JAV) Pagal 1998 m. LRS rezoliuciją numatyta, kad V ir S B turėtų būti planuojami 3 metams, o tvirtinami kalendoriniams metams /taip yra ir biudžetinės sandaros įstatymo projekte/. Planuojama sudarinėti 2 B: 1. Einamąjį; 2. Investicinį. BP struktūrą sudaro BP stadijos: 1. B planavimas: a) B projekto sudarymas; b) B projekto svarstymas vykdomosios valdžios institucijose; c) B projekto svarstymas valdžios institucijose (Seimas, S tarybos); d) B tvirtinimas. 2. B vykdymas: a) B pajamų surinkimas; b) B išlaidų finansavimas; c) B įvykdymo kontrolė. Visas BP organizuojamas pagal LRK, “Biudžetinės sandaros įstatymą”, LRV patvirtintas B sudarymo taisykles, finansų ministro įsakymus. 2. BP principai Tai įstatymais nustatyti bendri reikalavimai, kurių laikomasi sudarant ir vykdant B. Pagrindiniai principai: 1. Kompetencijos padalijimas tarp valdžios ir valdymo institucijų. Pagal įstatymus BK įgalinimai suteikiami valdžios institucijoms. Būtent LRS ir S tarybos galutinai svarsto ir tvirtina B, gali keisti patvirtintus B, esant reikalui sudaryti papildomus B, svarsto ir tvirtina B įvykdymo apskaitą. Valdžios institucijoms yra atsakingos valdymo institucijos, kurios organizuoja B vykdymą. 2. B visapusiškumas. B numatomi visi galimi V ir S pajamų šaltiniai ir būtiniausios V ar S išlaidos konkrečiam periodui. Neplanuotoms išlaidoms padengti yra sudaromas LRV rezervo fondas (pagal projektą ir meno rezervo fondas). Jei dėl t.t. priežasčių V ar S negauna planuotų pajamų, toks laikinas lėšų trūkumas dengiamas iš B kasos apyvartos lėšų. 3. B Realumas. B turi būti numatytos realios pajamų apimtys ar jas atitinkančios B išlaidų apimtys. Šis principas turi užtikrinti nedeficitinio B sudarymą; 4. BP viešumas. B apyskaita svarstoma viešosios valdžios institucijų posėdžiuose, patirtintas B turi būti skelbiamas viešai visuomenei susipažinti, be to, turi būti teikiama informaciją apie B vykdymo pažeidimus ir įvykdymo rezultatus. 5. B rodiklių klasifikacija. B pajamų ir išlaidų paskirstymas į grupes pagal giminingus požymius. Visos B pajamos: 1. Mokestinės – gaunamos iš mokesčių; 2. Nemokestinės – gaunamos iš V ar S turto naudojimo; 3. Nepaprastosios – pajamos už V ar S priklausančio ilgalaikio materialaus turto pardavimą; 4. Dotacijos – pajamos iš užsienio, tarptautinių organizacijų, iš V B savivaldybių B. Išlaidos pagal funkcijas: V ir S valdymui, švietimui, apsaugai ir t.t. Išlaidos pagal ekonominius rodiklius: 1. Paprastosios – išlaidos darbo užmokesčiui, komandiruotėms, paskolų grąžinimui; 2. Nepaprastosios – išlaidos statybai, pagrindinių priemonių įsigijimui ir pan. Biudžetinė klasifikacija gali būti suprantama kaip finansų ministro patvirtintas teisės aktas, įtvirtinantis pajamų ir išlaidų paskirstymą. 3. V ir S B sudarymo ir vykdymo bendri pagrindai Tiek V, tiek S turi savarankiškus B. Juos sudarant reikia vadovautis bendrais pagrindais: 1. Jie sudaromi remiantis baziniais duomenimis. Baziniai duomenys: a) Įstatymai ir kiti teisės aktai, įtvirtinantys B pajamas ir išlaidas; b) V statistikos duomenys; c) Socialinės ir ekonominės programos; d) Mokslo ir technikos prognozės. S, sudarydamos B, turi remtis dar “ Savivaldybių pajamų nustatymo metodikos įstatymu”. 2. Jie sudaromi programiniu metodu (VB – nuo 1999m., SB – nuo 2000m.). Šis metodas reiškia, kad V ir S institucijos sudaro savo veiklos programas 3 metams ir teikia jas B sudarančioms institucijoms. Remiantis sudarytomis programomis finansų ministerija ar S finansų tarnybos nustato B asignavimus kiekvieniems metams pagal atskirą programą. 3. Įstatymas nustato V ar S B patvirtinimo terminą. VB (idealiu atveju) 2 savaites iki naujų B metų pradžios, o S – per 1 mėnesį nuo VB patvirtinimo /pagal projektą – per 2 savaites/. Jeigu B laiku nepatvirtinamas, iki jo patvirtinimo mėnesinės išlaidos negali viršyti 1/12 praėjusių metų B išlaidų. 4. V ir S B sudaro ir vykdo įstatymų numatytos institucijos. V B sudarymą ir vykdymą organizuoja V, projektą rengia finansų ministerija, o vykdo per finansų ministeriją mokesčių inspekcijos ir V įstaigos. 5. Tiek V, tiek S B yra tvirtinami pagal įstatymų numatytus rodiklius: a) Tvirtinama bendra B pajamų suma ir pajamų paskirstymas pagal šaltinius; b) Tvirtinama bendra B išlaidų suma ir išlaidų paskirstymas pagal funkcinę ir ekonominę klasifikaciją; c) Tvirtinama B kasos apyvartos lėšų suma. 6. Visos B lėšos yra kaupiamos Lietuvos Banke atidarytoje V iždo sąskaitoje. B projekto rengimas (sudarymas). Tai pradinė BP stadija. Kadangi B tvirtinamas įstatymu, B projekto sudarymas teisine prasme yra prilyginamas įstatymo rengimui. Pagrindiniai etapai: 1. Biudžetinės iniciatyvos pasireiškimas. Ši teisė suteikta LRV. Būtent ji priima nutarimą dėl ateinančių metų V ir S B rodiklių įstatymo rengimo. Toks nutarimas paprastai priimamas einamųjų B metų pradžioje (paprastai kovo mėnesį). Jame nustatomi duomenų, reikalingų B sudarymui, tvarka ir terminai. 2. B prognozės rengimas. Ją rengia finansų ministerija pagal duomenis, gautus iš ūkio ministerijos, kitų ministerijų ir valdymo institucijų. Pagrindiniai duomenys – bendrojo vidaus produkto apimtys (ŪM), transporto plėtojimas (susisiekimo ministerija), duomenys apie mėnesio prekybos apimtis (ūkio ir užsienio reikalų ministerijos), duomenys apie V investicijų poreikius ir apimtis. Finansų ministerija parengia B prognozę ir teikia ją tvirtinti LRV. Šioje prognozėje nurodoma: a) Prognozuojamų gauti B pajamų apimtis; b) Bendras B išlaidų poreikis; c) Lėšų panaudojimo V investicijoms galimybės; d) V skolos padėtis; e) Pajamų ir išlaidų pokyčiai dėl numatomų priimti naujų įstatymų. 3. B asignavimo valdytojų sąmatų sudarymas. V patvirtinus B prognozę finansų ministerija per 10d. praneša ministerijoms ir kt. asignavimo valdytojams apie prognozuojamas jiems skirti B asignavimo apimtis. ŪM pranešami kontroliniai duomenys apie lėšas, planuojamas skirti investicijoms. Šių duomenų pagrindu….pateikia finansų ministerijai skaičiavimus pagal savo programas. 4. Betarpiškas projekto sudarymas. FM rengia galutinį projektą, kuriame išskiriamos V B pajamos ir V B planuojamos išlaidos, nurodant išlaidas pagal ministerijas ir kt. asignavimo valdytojus bei išlaidas socialinės-ekonominėms programoms. Sekančios BP stadijos: 5. Išankstinis B svarstymas. Parengtas B projektas teikiamas išankstiniam LRV svarstymui. Šio svarstymo reikšmė ta, kad jo metu įvertinamas B projekto pagrįstumas ir realumas. Sprendžiamas klausimas dėl galimybės pateikti projektą LRS tvirtinimui. Jei LRV nepritaria FM pateiktam B projektui, projektas grąžinamas FM pataisyti arba papildyti. 6. V B tvirtinimas. Jį tvirtinta LRS, priimdamas atskirą įstatymą. Projektas turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 75d. (spalio 17d.) iki biudžetinių metų pradžios, o patvirtintas – ne vėliau kaip 2 sav. iki B metų pradžios. B svarstymą ir tvirtinimą reglamentuoja Seimo statutas. Per 3 dienas gautas B projektas turi būti perduodamas LRS frakcijoms, komitetams, LRS valdybos nariams ir V kontrolieriui. Artimiausiame LRS posėdyje yra išklausomas LRV pranešimas apie B projektą. Tokį pranešimą paprastai daro finansų ministras. Jame yra pateikiamas bendras projekto apibūdinimas ir jo palyginimas su praėjusių metų B. Vėliau B projektas turi būti svarstomas LRS komitetuose tam skiriant ne mažiau kaip 15d. Svarsto pagal savo kompetenciją ir iki lapkričio 10d. pateikia savo išvadas ir pasiūlymus biudžeto ir finansų komitetui. V kontrolierius savo išvadą turi pateikti iki lapkričio 15d. Galutinis B svarstymas vykdomas biudžeto ir finansų komitete, kuris gali priimti kitų komitetų pasiūlymus arba motyvuotai juos atmesti. Šis komitetas privalo suformuoti galutinę išvadą dėl B projekto. Iki lapkričio 25d. B projektas turi būti apsvarstytas LRS posėdyje. Jame svarstomas ne tik pats projektas, bet ir komitetų ir frakcijų pasiūlymai (jei jie buvo atmesti). Nurodomi B trūkumai ir LRV teikiami pasiūlymai pataisyti projektą pagal pastabas. Ne vėliau kaip per 15d. nuo I-ojo svarstymo skiriamas II-asis svarstymas. Čia pateikiamas LRV pataisytas projektas /šiame svarstyme jis dar nepriimamas/. Balsuojama dėl B įstatymo priėmimo dienos paskyrimo. Iki balsavimo dėl B leidžiama siūlyti keisti B projektą laikantis įstatymų leidybos procedūrų. Jei II-jame svarstyme buvo pareikštos pastabos LRV, projektas vėl grąžinamas pataisymui, o po 10d. skiriamas naujas svarstymas. Svarstant B galima didinti pajamas, mažinti išlaidas. Kai siūloma padidinti išlaidas, būtina nurodyti papildomus išlaidų šaltinius. Draudžiama mažinti išlaidas, kurios įrašytos į B pagal įstatymą ar tarptautines sutartis (pvz., krašto apsaugai). Tvirtinant B pirmiausia balsuojama dėl B pataisų su kuriomis nesutiko LRV (?). Tokie LRV pataisymai patvirtinami, jei už juos balsuoja daugiau nei ½ LRS narių. Kad B būtų patvirtintas reikalinga paprasta LRS narių dauguma. Jei LRS nepatvirtina B, jis grąžinamas LRV. Tokiu būdu grįžtama prie B svarstymo pradžios. 6. Biudžeto vykdymas. Biudžeto vykdymas (BV) – biudžeto įstatyme užplanuotų pajamų gavimas ir numatytų išlaidų apmokėjimas. Pagrindinis vaidmuo vykdant B tenka įstaigoms, institucijoms ir organizacijoms, kurios moka įmokas į biudžetą ir naudoja B asignavimus. Visą BV procesą organizuoja finansų institucijos ir pagrindinė iš jų – Finansų ministerija. Finansų ministerija: 1) valdo B lėšas, sukauptas valstybės ižde; 2) finansų ministras išduoda lėšas iš B sąskaitos įstaigoms ir įmonėms, numatytoms biudžete. Visas BV susideda iš 2 etapų: 1) B pajamų dalies vykdymas; 2) B išlaidų dalies vykdymas. B pajamų dalies vykdymas – tai nustatytų įmokų mokėjimas į B. a) Juridiniai asmenys (AB, UAB ir pan.) moka įmokas į Mokesčių inspekcijų surenkamąsias B sąskaitas. b) Biudžetinės įstaigos mokesčius ir kitas įmokas moka tiesiogiai į B sąskaitą. c) Gyventojai mokesčius ir kitas įmokas moka kredito institucijoms (tarp jų ir Taupomajam bankui), o jos perveda į Mokesčių inspekcijos sąskaitas. Surinktos MI sąskaitose lėšos pervedamos į B sąskaitas kas dieną. Lėšos, kurios priklauso savivaldybių biudžetams, pervedamos į savivaldybių biudžetų sąskaitas su savivaldybės meru suderintas terminais. Visos įmokos į biudžetą įskaitomos pagal mokėjimo dokumentus, patektus iki gruodžio 31 dienos. Galutinis įskaitymas lėšų į B sąskaitą turi būti baigtas per pirmąsias tris kitų metų darbo dienas. B išlaidų dalies vykdymas – lėšų skyrimas B asignavimo valdytojams įstatymu patvirtintose asignavimo ribose. Visas išlaidų dalies vykdymas prasideda nuo išlaidų paskirstymo. Finansų ministerija turi per 1,5 mėnesio nuo valstybės biudžeto patvirtinimo paskirstyti valstybės biudžeto išlaidas pagal finansuojamas įstaigas ir ketvirčius ir tokį paskirstymą teikti derinti Seimui. Savivaldybių biudžetų išlaidos yra paskirstomos tik ketvirčiais. Bet kuriuo atveju, B išlaidos apmokamos per B asignavimus arba per B kreditus ( lėšas, paskirtas konkrečiai organizacijai, kad ši galėtų finansuoti savo veiklą ir įgyvendinti programas). B asignavimo paskyrimas reiškia, kad Finansų ministerija įgauna pareigą skirti lėšas konkrečiai B nustatytai organizacijai, o iš kitos pusės, organizacija įgyja teisę reikalauti iš Finansų ministerijos biudžeto įstatyme patvirtintų lėšų. B kreditais (asignavimais) naudojasi ir disponuoja asignavimo valdytojai (vadovai tų įstaigų, įmonių ar organizacijų, kurios numatytos biudžete). B asignavimų valdytojų teisės ir pareigos: 1) atsako už tikslingą B lėšų panaudojimą; 2) privalo naudoti B lėšas savo įstaigos veiklai ir programoms finansuoti; 3) turi teisę ir privalo nustatyti ir tvirtinti savo įstaigos bei pavaldžių įstaigų išlaidų sąmatas; 4) gali metų bėgyje keisti pradinę išlaidų paskirtį, nekeisdami bendros asignavimo sumos paprastosioms ir nepaprastosioms išlaidoms; 5) atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą savo įstaigoje ir pavaldžiose įstaigose. Visi einamųjų metų asignavimai gali būti naudojami iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai. Metams pasibaigus, nepanaudotos lėšos turi būti grąžintos į atitinkamą biudžetą iki sausio 10 dienos. [siūloma, kad nebūtų grąžinamos lėšos, skirtos ilgalaikėms programoms] 7.Biudžeto vykdymo atskaitomybė ir kontrolė. BV teisėtumui užtikrinti vedama BV buhalterinė apskaita. Valstybės B buhalterinę apskaitą veda Finansų ministerija, mokesčių inspekcijos ir valstybės B asignavimo valdytojai. B buhalterinė apskaita vedama pagal pajamas ir išlaidas. Mokesčių inspekcijos teikia duomenis Finansų ministerijai apie B pajamų surinkimą, o asignavimo valdytojai teikia Finansų ministerijai duomenis apie B išlaidas, išskirdami paprastąsias išlaidas, nepaprastąsias išlaidas ir išlaidas pavaldžioms įstaigoms. Remiantis tais duomenimis Finansų ministerija (FM) sudaro mėnesinę, ketvirčių ir metinę B vykdymo ataskaitą pagal pajamas ir išlaidas. Metams pasibaigus taip pat sudaromas B vykdymo balansas. Balanso esmė ta, kad jame nurodoma B pajamų surinkimo būklė ir B lėšų likučiai. Metinė B vykdymo ataskaitą (apyskaitą) svarstoma vyriausybėje ir teikiama tvirtinti seimui (nurodoma bendra pajamų suma pagal pajamų rūšis, bendra išlaidų suma ir jų paskirstymas pagal asignavimo valdytojus ir jų programas ir kasos apyvartos lėšų suma).kartu teikiamas seimui ir B vykdymo balansas, bet jis Seimo nėra tvirtinamas. Pagal įstatymus, B vykdymo metinė apyskaita turi būti pateikta Seimo pirmininkui iki naujųjų metų kovo 31 dienos. Seimas perduoda ataskaitos projektą svarstyti komitetams ir valstybės kontrolieriui. Valstybės kontrolierius turi pateikti savo išvadą dėl B įvykdymo per 6 mėnesius nuo jos gavimo. Visą apyskaitą seimas turi patvirtinti ne vėliau kaip iki lapkričio 20 dienos. Jei seimas sutinka, priima nutarimą, kuriuo patvirtina B apyskaitą. O jei nepatvirtina – kraštutinė priemonė – pareikšimas nepasitikėjimo premjeru, finansų ministru arba visa Vyriausybe. Savivaldybių B vykdymo procedūra atskira. Savivaldybių B buhalterinę apskaitą veda savivaldybių finansų tarnybos. B kontrolę vykdo šios institucijos: 1) Seimas; 2) Valstybės kontrolė; 3) Mokesčių inspekcijos; 4) Savivaldybių kontrolieriai. • Seimas privalo ne rečiau kaip 1 kartą per pusę metų svarstyti B vykdymo būklę. • Likusios 3 institucijos: • Tikrindamos BV turi teisę kontroliuoti, ar laiku ūkio subjektai atsiskaito su B; • Ar asignavimo valdytojai tikslingai naudoja B lėšas; • Tikrina, ar laiku ir teisingai vedama asignavimo valdytojų finansinė atskaitomybė. Nustačius pažeidimą, jos turi teisę siūlyti nutraukti konkrečios institucijos ar programų finansavimą iš B. VI tema.Valstybės skolinimosi teisinis reguliavimas 1.Valstybės skolinimosi (V kredito) esmė. V pajamos planuojamos ne tik surenkant privalomas įmokas į B, bet taip pat skolinantis laikinai laisvas kitų subjektų lėšas. Realizuojant tokį valstybės skolinimąsi (VS), susidaro V skolos santykiai, kuriuos reguliuoja V skolinimosi teisinio reguliavimo institutas. VS – FT normų sureguliuoti finansiniai santykiai, kurie atsiranda valstybei skolinantis kitų subjektų lėšas, siekiant padengti nuosavų lėšų trūkumą ir sureguliuoti nacionalinės valiutos apyvartą. Pagrindiniai VS tikslai: 1) kompensuoti nuosavų V lėšų deficitą; 2) finansuoti V investicijų projektus; 3) papildyti įmonių apyvartines lėšas; 4) reguliuoti B ir kitų piniginių fondų pinigų srautus; 5) padengti išlaidas, susijusias su V skola. VS požymiai; 1) VS santykių šalimis yra valstybė (skolininkas) ir kreditoriai. V kreditoriais gali būti tiek JA, tiek FA, tiek įmonės, neturinčios JA statuso. Pagal teisinių santykių su valstybe pobūdį kreditoriai gali būti: 1) vidaus (LR JA ir FA, kurie yra paskolinę lėšų LR valstybei pagal paskolos sutartis ar kitus skolos įsipareigojimus); 2) užsienio (užsienio valstybės, tarptautinės finansinės organizacijos, užsienio bankai bei kiti užsienio JA ir FA). kaip skolininkas, yra ypatingoje padėtyje, nes ji, priimdama įstatymus, turi teisę nustatyti skolinimosi sąlygas, paskolų naudojimo ir palūkanų mokėjimo tvarką, taip pat ji gali vienpusiškai keisti skolinimosi sąlygas. 2) V skola nėra užtikrinama V turtu. Pagal įstatymus, tiek V turimas turtas, tiek numatomas sukurti ateity turtas negali būti įkeistas kaip paskolos užtikrinimo priemonė. Paskolos užstatu negali būti aukso atsargos ir užsienio valiutos rezervas. V skola padengiama tik iš V pajamų ir iš naujai imamų paskolų. 3) V paskolos paprastai imamos tik pinigais. Bet dabar platesnę prasmę įgauna prekių ir paslaugų kreditas. 4) Išimtiniais atvejais taikomos paskolos auksu ir tauriaisiais metalais. Šios paskolos imamos tada, kai sugriūva nacionalinė valiuta. 5) V pasiskolintos lėšos netampa viešąja (valstybės) nuosavybe, ir pasibaigus paskolos terminui gautos lėšos turi būti grąžinamos jų savininkui, išmokant palūkanas. 2.Valstybės skolinimosi principai. 1) V skolos limitavimo principas. Limitavimas – valstybė gali skolintis lėšas, neviršydama patvirtintų metinių skolos limitų. (pas mus tuos limitus tvirtina Seimas, tvirtindamas einamųjų metų V biudžetą; šiais metasi – 1600 000 000Lt). Trumpalaikė paskola imama ne daugiau kaip 25 proc. visos skolos. Užsienio kreditorių skolos negali viršyti 85 proc. visos skolos. 2) Laisvanoriškumo principas. Vidaus ir užsienio kreditoriai gali laisvanoriškai spręsti, ar jie skolins LR V lėšas, ar ne. Laisvanoriškumas – laisvanoriškai pasirenkama paskolos forma ir jos terminai. Išimtiniais atvejais paskola valstybei gali būti teikiama priverstinai (TSRS iki 57 m dalis atlyginimo, o dabar – įšaldytos santaupos). 3) Atlygintinumo principas. Pasibaigus paskolos terminui arba pasibaigus atitinkamam paskolos sutarties terminui, V turi sumokėti palūkanas. Jos paprastai mokamos pinigais, bet atskirais atvejais palūkanos gali būti išmokamos vertybiniais popieriais ar materialinėm vertybėm.palūkanų normą numato: 1)šalys, sudarydamos sutartį; 2)arba vienašališkai valstybė. 4) Grąžintinumo principas. Pasibaigus paskolos terminui, V privalo grąžinti pilnai paskolą ir sumokėti palūkanas. Paskola turi būti grąžinta ta pačia valiuta, kokia buvo paimta. 5) terminuotumo principas. V skolinasi lėšas konkrečiai apibrėžtam terminui. Pagal terminus, paskola gali būti: • trumpalaikė (iki 1 metų); • ilgalaikė (virš 1 metų). Ilgalaikės paskolos dažniausiai imamos finansuoti investicinius projektus. Trumpalaikių paskirtis – finansuoti B lėšų trūkumą. 6) Prioritetinių skolinimosi krypčių nustatymas. Pagal įstatymus, prioritetinės skolinimosi kryptys yra 3: 1) V investicijų investavimas; 2) Vidutinio ir smulkaus verslo skatinimas; 3) V rezervo sudarymas. 7) V paskolų naudojimo nuolatinė priežiūra. Visi subjektai, naudojantys V paskolas, privalo kas mėnesį teikti FM ataskaitas apie paskolų naudojimą ar jų grąžinimą. Komerciniai bankai, kurie naudojasi paskolomis, tokią informaciją teikia L bankui. Kiekvienais metais ūkio subjektai turi teikti FM audito išvadą apie paskolos naudojimą. FM ataskaitas apie paskolos naudojimą ir grąžinimą teikia vyriausybei, o ši metų pabaigoje teikia išvadą dėl V skolos būklės Seimui kartu su V B įvykdymo apyskaita. Pastoviai V skolos naudojimą ir grąžinimą kontroliuoja V kontrolė. 3.LT valstybės skola ir jos valdymas. V skola (VS) – V skolinimosi materialus rezultatas, kuris suprantamas kaip bendra LT V įsiskolinimo suma pagal negrąžintus skolinius įsipareigojimus ir neišmokėtas palūkanas. Teisine prasme VS – LT turtiniai įsipareigojimai vidaus ir užsienio kreditoriams pagal paskolų sutartis, garantinius raštus ir vyriausybės vertybinius popierius. Pagal pobūdį, VS: 1) Bendra skola; 2) Einamoji skola. • Bendrą paskolą sudaro visi LT V skoliniai įsipareigojimai; • Einamąją paskolą sudaro einamaisiais metais gautos paskolos atėmus grąžintas paskolas, einamaisiais metais suteiktos V garantijos, einamaisiais metais paimtos trumpalaikės paskolos ir suteiktos trumpalaikės garantijos, einamaisiais metais grąžintina ilgalaikės paskolos dalis ir išmokėtinos palūkanos. Pagal kilmę LT VS: 1) užsienio S; 2) vidaus S. • užsienio S sudaro visi turtiniai įsipareigojimai užsienio kreditoriams; • vidaus S sudaro visi turtiniai įsipareigojimai vidaus kreditoriams. Į V skolą įeina ne tik piniginiai įsiskolinimai (tiek užsienio, tiek vidaus valiuta), bet ir visos prekės ir paslaugos, už kurias neatsiskaityta, kurių pagrindiniai tikslai yra investicinių projektų finansavimas, piniginių srautų reguliavimas, nacionalinės valiutos stabilizavimas. Nacionalinės valiutos stabilizavimui naudojamos tik iš tarptautinio valiutos fondo gautos paskolos. Visą VS valdo FM. FM: 1) vyriausybei pavedus, skolinasi lėšas vidaus ir užsienio rinkose; 2) nustato vyriausybės vertybinių popierių išleidimo sąlygas; 3) platina ir išperka vyriausybės vertybinius popierius tiek vidaus, tiek užsienio rinkoje; 4) tvarko visų paskolų apskaitą; 5) registruoja visas gautas paskolas ir suteiktas garantijas; 6) rengia V skolinimosi programą; 7) F ministras pasirašo visas paskolos sutartis ir V garantinius raštus. L Bankas: 1) kaupia visas V paskolas; 2) kontroliuoja, kaip V paskolas naudoja komerciniai bankai; 3) registruoja užsienio paskolas ir užsienio paskoloms suteiktas garantijas; 4) valdo tarptautinio valiutos fondo suteiktą paskolą lito stabilumui užtikrinti. Dar šalia FM ir LB dalyvauja komerciniai bankai, teisingumo ministerija ir ūkio ministerija. 4Valstybės vardu duotų paskolų naudojimas Sprendimą paimti paskolą valstybės vardu priima Seimas arba vyriausybė. Seimas jei >40 mlj.Lt., išskyrus paskolą pinigų srauto balansavimui, o vyriausybė 40mlj. Pinigų srautams subalansuoti. Bei išimtinai sprendimą priima FM, jei paskola iki 45 dienų. Valstybės vardu paskolos dažniausiai imamos investicijų projektams finansuoti, valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų AB įsiskolinimams padengti. Šiuo atveju keliamas reikalavimas, kad skolinga įmonė užimtų svarbią vietą LR ir finansinių įsipareigojimų nevykdymas galėtų sukelti neigiamas socialines pasekmes ir daryti neigiamą įtaką valstybės biudžeto pajamų surinkimui. Valstybės vardu gautos paskolos įforminamos paskolos sutartimi, kurią LT vardu pasirašo finansų ministras. Jei paskola iš užsienio kreditorių, tai sutartis pasirašoma tik tuo atveju, jei teikiama teisingumo ministro išvada. ] Visos valstybės vardu paimtos paskolos yra perskolinamos kitiems LT sub-ams: • komerciniams bankams, su sąlyga, kad pinigus naudos smulkaus ir vidutinio verslo programų finansavimui. • konkrečioms įmonėms, jei tokie sub-ai įgyvendina investicinius projektus, įtrauktus į investicijų programą. • konkrečioms įmonėms, jei naudos energijos šaltinių importui. Paskolos teikiamos per komercinius bankus, kurie turi atitikti tokias sąlygas: 1. turi turėti galimybę prisiimti papildomą paskolų grąžinimo riziką; 2. turi prisiimti visą turt. atsakomybę už paskolos grąžinimą; 3. turi mokėti valstybei palūkanas; 4. turi prisiimti atsakomybę už tinkamą paskolos naudojimą; Jei nepriima turt atsakomybės, vyriausybė išimtinais atvejais gali priimti sprendimą perskolinti valstybės paskolas negavus banko garantijų. Tokiu atveju paskolos grąžinimas užtikrinimas konkr įmonės turtu ir ūkio sub-ai moka valstybei vyriausybės nustatyto dydžio palūkanas. Kai kada valstybės paskola forminama valstybės garantija. Sprendimą suteikti garantiją priima Seimas arba Vyriausybė (priklausomai nuo sumos).Garantinius raštus pasirašo finansų ministras. Garantijos suteikimas paskolai teisine reikšme reiškia, kad valstybė prisiima visus turt įsipareigojimus už skolininką, jei jis laiku negrąžina paskolos arba paskolą naudoja ne pgl paskirtį. Tokiu atveju valstybė turi grąžinti iš biudžeto. Garantijos teikiamos tokiais atvejais: • paskolos imamos investiciniams projektams finansuoti; • kai turt atsakomybę prisiima komerciniai bankai; • kai paskolos turi padengti piniginių fondų įsiskolinimus (pvz.,Sodra); Paskolą su valstybės garantija gali gauti tik tie sub-ai, kurių įgyvendinami projektai leistų sukaupti pakankamai lėšų paskolai grąžinti ir duotų pelną po paskolos grąžinimo. Papildomi reikalavimai: 1. įmonės savininkai, akcininkai neturi būti teisti už tyč nusikaltimus; 2. neturi būti iškeltos baudžiamosios bylos už ūkinius ar finansinius nusikaltimus; 3. ūkio sub-as neturi būti skolingas biudžetui ir social draudimo fondui; 4. sub-as neturi būti paskelbtas nemokiu; 5. ūkio sub-as neturi būti pažeidęs įmonių registravimo tvarkos; 6. garantijos teikimo metu neturi vykti turt ginčai trp ūkio sub-o ir kitų sub-ų; 7. ne vietinės produkcijos ir žaliavų; Kiekvienas sprendimas paskolai, garantinis raštas pasirašomas arba pasirašant paskolos sutartį tarp kreditoriaus ir skolininko, arba jau esant pasirašytai paskolos sutarčiai. Už valstybės garantijos suteikimą valstybei mokama vienkartinė rinkliava, kuri siekia iki 3% garantuojamos paskolos.rinkliavos nemoka biudžetinės įstaigos, vyriausybės fondai, ministerijos. Rinkliava įskaitoma į spec sąskaitą, kurios lėšos naudojamos valstybės skoliniams įsipareigojimas padengti, jei ūkio sub-ai negrąžina paskolų. Biudžetinėms įstaigoms leidžiama perskolinti valstybės vardu paimtas paskolas ir suteikti garantijas su sąlyga, kad naujų metų biudžete bus numatytos lėšos tokių paskolų grąžinimui. 5. Paskolų naudojimo priežiūra bei atsakomybė už pažeidimus Paskolos sąlygos numatomos paskolos sutartyje. Skolininkai turi: 1. laiku grąžinti paskolą; 2. grąžinti ta valiuta, kuria paskola buvo suteikta; 3. laiku mokėti palūkanas; 4. naudoti paskolą pagal tikslinę paskirtį, nustatytą paskolos sutartyje. Paskolos sąlygų vykdymą kontroliuoja FM, Valstybės kontrolė, LB, komerciniai bankai. Ūkio sub-ai turi teikti FM ataskaitas apie paskolų panaudojimą ir grąžinimą, komerciniai bankai mėnesines ataskaitas atlieka LB.metams pasibaigus FM tb pateiktos neprikl auditoriaus išvados dėl paskolų naudojimo ūkio sub-uose. Iki visiško atsiskaitymo už paskolą ūkio sub-ai, išskyrus komercinius bankus, be raštiško FM leidimo paskolos gavėjui draudžiama: 1. reorganizuoti įmonę; 2. mažinti įstatinį kapitalą; 3. parduoti, išnuomoti arba įkeisti ilgalaikį materialinį turtą; 4. garantuoti savo turtu už kitų subjektų prievolių įvykdymą; 5. teikti paskolas, išskyrus trumpalaikį prekinį kreditą; 6. investuoti už paskolas įsigytą turtą į kitų įmonių kapitalą. FM už pavėluotą su paskolos sutartimi susijusių turtinių įsipareigojimų vykdymą išieškomi delspinigiai. Be to, FM ne ginčo tvarka išieško iš skolininko sąskaitų bankų įstaigose laiku negrąžintą paskolą arba jos dalį. Jei neturi lėšų, išieškoma iš turto. Jeigu delspinigių ir išieškojimo nepakanka, FM gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju FM privalo iš anksto pranešti skolininkui apie galimą bankrotą ir nustatyti terminą esančiam įsiskolinimui padengti. Jei paskola ar jos dalis naudojama ne pagal paskirtį, tai ta dalis grąžinama valstybei; bei sumokama 10 dydžio bauda. Jei paskola buvo su garantija, tai mokama tik 10 dydžio bauda. Jei naudojama ne pagal paskirtį daugiau nei 6 mėnesius, už visą 6 mėnesių laikotarpį mokama apskaičiuota palūkanų dydžio bauda. Šias baudas skiria Valstybės kontrolės pareigūnai, o ne pgl paskirtį naudojamas paskolas išieško FM. Baudos įskaitomos į į spec sąskaitą`ir naudojamos valstybės įsipareigojimų neįvykdymo atvejais. Vyriausybė gali nuspręsti, kad neverta pradėti konkr įmonės bankroto procedūrą, gali nuspręsti neskaičiuoti delspinigių arba gali siūlyti peržiūrėti paskolos sutarties sąlygas, bet šiuo atveju FM turi pateikti išvadą dėl pritaikytų priemonių įtakos kitų metų biudžetui. Vyriausybės vertybiniai popieriai Be paskolų ir garantijų valstybės skola gb įforminama ir vertybiniais atvejais. Vyriausybės vertybiniai popieriai – tai LR vardu išleisti skoliniai įsipareigojimai, kurie įtvirtina valstybės skolą investuotojams ir investuotojų teises. Gb 3 rūšių: • valstybės iždo vekseliai – vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė iki 1 metų; • vyriausybės obligacijos – trukmė virš 1 metų; • vyriausybės lakštai – vertybiniai popieriai, parduodami tik fiziniams asmenims. Gali būti išleidžiami nacionaline ir užsienio valiuta. Gb platinami lt ir tarpt valiutų rinkose. Vyriausybės pavedimu juos į apyvartą išleidžia ir išperka tiesiogiai FM arba valstybės įgaliota kita institucija. Priimdama sprendimą dėl eilinės vertybinių popierių emisijos, FM nustato pagrindines emisijos sąlygas: • nustato vertybinių popierių rūšį; • emisijos apimtis; • vieno vertybinių popieriaus nominalią vertę; • vertybinio popieriaus galiojimo terminą (metai, 45 dienos); • išpirkimo terminus ir sąlygas; • visos sąlygos yra iš anksto skelbiamos viešai- Valstybės žiniose. Vertybiniai popieriai platinami aukciono arba ne aukciono būdu (taupymo lakštai). Vertybiniai popieriai išleidžiami ne materialia forma, todėl investuotojams išduodami ne vertybiniai popieriai, bet atidaromos vertybinių popierių sąskaitos.investuoti gali visi: fiz, jurid asmenys, asmenys neturintys jurid asmenų teisių ir kt. Iždo vekseliai ir obligacijos platinamos pirminėje ir antrinėje apyvartoje: 1) per organizuojamą aukcioną, kuriuose gali dalyvauti komerciniai bankai, finansų maklerių įmonės, LT veikiantys užsienio bankų filialai.Pagrindinis aukciono apribojimas – vienas dalyvis negali įsigyti daugiau kaip 35  eilinės emisijos vertybinių popierių; 2) per vertybinių popierių biržas. Taupymo lakštai platinami pgl taupymo lakštų platinimo sutartį, kurią pasirašo FM arba finansų maklerių įmonė. Visi vertybiniai popieriai išperkami ir palūkanos išmokamos tiems investuotojams, kuriems išpirkimo dieną nuosavybės teise priklausė vertybiniai popieriai. Gali būti išperkami anksčiau termino atitinkamai mažinant palūkanų normą. Be to, yra draudžiama pateikti išpirkimui taupymo raštus jų platinamo laikotarpiu ir 30 dienų po platinimo termino pasibaigimo. Jei laiku vertybiniai popieriai nėra išperkami, jie gb pateikti išpirkti 3 mėn po išpirkimo termino pabaigos, tačiau už tą laikotarpį palūkanos neskaičiuojamos. 7. Savivaldybių skolinimosi tvarka pagal įst., kiekviena savivaldybė tarybos sprendimu turi teisę skolintis lėšas iš LR ir užsienio kreditorių tiesiogiai arba per spec institucijas.savivaldybės turi teisę paimti paskolas iš LT vardu gautų paskolų ir kreiptis dėl valstybės garantijos. Skolos rūšys: • bendra • einamoji • trumpalaikė • ilgalaikė Ilgalaikė gb imama investicijų finansavimui ir tik gavus finansų ministro leidimą. Gb skolinamasi tokiems tikslams: • finansuoti investicijų projektus; • finansuoti projektus, įtrauktus į valstybės investicijų programą; • einamųjų metų biudžeto išlaidoms padengti; • padengti savivaldybės skolas (negali imti palūkanoms mokėti). Bendra savivaldybės skola negali viršyti 20  einamųjų metų biudžeto pajamų (Vilniuje – 30 ). Esant ypatingiems atvejams, FM gali padidinti iki 50 . Jei vykdo valstybės investicinius projektus, vyriausybė atskiru nutarimu gali nustatyti dar didesnius procentus. Paskolos gb perskolinamos savivaldybės įm ar kontroliuojamoms AB. Savivaldybės turi teisę teikti garantijas savivaldybės įm paskoloms dengti, bet reikia FM sutikimo. - gali skolintis tiktai litais. Norint skolintis užsienio valiuta reikia FM leidimo. Jei neįstengia laiku grąžinti paskolos, taryba, suderinus su FM, privalo patvirtinti laikinų finansinių priemonių planus: - padidinti palūkanas už savivaldybės perskolintas lėšas; • biudžetinių išlaidų sumažinimas; • kt. Jeigu priimtų priemonių neužtenka, Vyriausybė, FM teikimu, skelbia skolinimosi moratoriumą toms savivaldybėms, kurių praėjusių metų biudžeto vykdymo rezultatai nepatenkinami. FM gali sumažinti skolinimosi limitus. Visą savivaldybių skolinimosi laikotarpį kontroliuoja FM, kuriai savivaldybės teikia ataskaitas apie savivaldybės skolos naudojimą grąžinimą ir nustatytų skolos limitų laikymąsi.Jei savivaldybė buvo pasiskolinusi iš valstybės gautų paskolų ar gavusi valstybės garantijas, FM negrąžintas lėšas išieško ne ginčo tvarka iš savivaldybės biudžeto. Valstybės išlaidos ir finansavimas 1. Samprata V išlaidų buvimą lemia V vykdomos funkcijos, kurios reikalauja t.t. lėšų. Todėl V išlaidos suprantamos kaip V piniginių lėšų sąnaudos, skirtos apmokėti V vykdomoms funkcijoms. Pagal tikslus V išlaidos: 1. Gamybines /ūkinės/; 2. Negamybinės /socialinės/. Pagal apmokėjimo šaltinius: 1. Centralizuotos; 2. Decentralizuotos. Per finansavimo institutą pagrindinai apmokamos socialinės ir centralizuotos išlaidos. Pats išlaidų finansavimas suprantamas kaip t.n. reguliuojamas lėšų skyrimas iš V piniginių fondų įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurios vykdo V funkcijas. Visas finansavimas vykdomas pagal tokius principus: 1. Finansavimo negrąžintinumas. V skiriamos lėšos neturi būti grąžinamos į V biudžetą ar kt. fondus, išskyrus tuos atvejus, kai a) lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį; b) lėšos iš viso nebuvo panaudotos; c) finansuojama programa pripažįstama nebeturinti V reikšmės. 2. Finansavimo neatlygintinumas. Organizacijos, kurios gauna lėšas per finansavimą, neturi mokėti V jokių palūkanų; 3. Finansavimo tikslingumas. Finansuojant lėšos skiriamos tik tiems subjektams, kurie vykdo veiklą ir programas, numatytas V finansavimo planuose (paprastai biudžete).; 4. Finansavimo ribojimas. T.y., lėšų apimtys kiekvienam finansavimo subjektui yra nustatomos V finansiniuose planuose. Konkretūs subjektai gauti papildomas lėšas turi teisę tik išimtinais atvejais. Pagal finansavimo objektus finansavimas: 1. Komercinių – ūkinių subjektų; 2. Biudžetinių įstaigų. Pagal finansavimo apimtį: 1. Pilnas (taikomas biudžetinių įstaigų atžvilgiu); 2. Dalinis /papildomas/ (taikomas ūkinėms struktūroms). 2. Investicijų finansavimas IF – kompetentingų institucijų veikla surenkant, naudojant, paskirstant ir kontroliuojant V lėšų naudojimą pagrindinių priemonių(?) sukūrimui ir V programų įgyvendinimui. IF reguliuoja ne tik FT, bet ir AT bei CT. Tačiau FT reguliuoja santykius, kurie atsiranda: 1. Planuojant investicijas; 2. Nustatant IF šaltinius; 3. Atsidarant IF sąskaitas ir pervedant į kas V lėšas; 4. Kontroliuojant investicijoms skirtų V lėšų naudojimą. Investicijos gali būti finansuojamos iš tokių šaltinių: 1. V biudžeto; 2. S biudžeto; 3. Specialių fondų (Aplinkos apsaugos investicijų fondas).; 4. Vidaus ir užsienio paskolų; 5. Įmonių ar FA nuosavų lėšų. FT reguliuoja tik tuos santykius, kai investicijos finansuojamos V ar S biudžeto lėšomis, t.y., kai V ar S pripažįstama investitoriumi. IF pagrindas – investicijų programa: 1. V investicijų programa; 2. S investicijų programa. V investicijų programa sudaroma 3 metams. Ją rengia ŪM su FM, o tvirtina LRV. Šios programos pagrindu kiekvienų metų V biudžete yra numatomos lėšos IF. Į V investicijų programą įtraukiami projektai, kurių sąmatinė vertė ne mažesnė kaip 3 mln. Lt, o aplinkos apsaugos objektų – 1,5 mln., ir jei tokius projektus planuojama finansuoti V lėšomis. Visi smulkesni projektai įtraukiami į S investicijų programas. Tam, kad projektai būtų įtraukti į programą, jie turi turėti ne vien t.t. vertę, bet ir atitikti šiuos reikalavimus: 1. Dėl jų įgyvendinimo turi būti LRS ar LRV sprendimas; 2. V turi būti įsipareigojusi pilnai ar iš dalies finansuoti atitinkamą projektą; 3. Yra V įsipareigojimas įgyvendinti atitinkamą projektą pagal tarptautines aplinkos apsaugos konvencijas; 4. Projekto įgyvendinimas turi padėti sukurti naujas darbo vietas, diegti naujas technologijas, plėsti vietinės produkcijos gamybą. Metiniame V biudžete numatomos lėšos atitinkamam projektui finansuoti tik tada, kai yra parengtas projekto įgyvendinimo techninis pagrindimas ir yra patvirtinta visa projektinė dokumentacija. Metinio V biudžeto asignavimo ??? paskirsto tarp asignavimo valdytojų, kurie dalyvauja V investicijų programose. Biudžeto lėšos, skirtos investicijoms, pervedamos asignavimo valdytojams lygiomis dalimis kas ketvirtį. Pervestos asignavimo valdytojams lėšos naudojamos pagal rangos sutartį, kurią pasirašo asignavimo valdytojai su ? būdu pasirinktu darbų vykdytoju. Investicijas kontroliuoja ŪM, FM ir V kontrolė. Aplinkosaugos projektus kontroliuoja Aplinkos ministerija. 3. Biudžeto sąmatinis finansavimas Per BSF išlaikomos biudžetinės įstaigos, t.y. organizacijos, kurios neturi pajamų iš savo veiklos. Išlaidų sąmata – nustatyta tvarka patvirtintas finansavimo planas, kuriame nustatytos biudžetinių įstaigų išlaidų apimtys, išlaidų paskirtis ir paskirstymas ketvirčiui. Teisine prasme išlaidų sąmata reiškia, kad biudžetinės įstaigos įgyja teisę reikalauti iš FM skirti lėšų, kurių reikia įstaigų išlaidoms apmokėti. BSF – lėšų skyrimas iš V ar S biudžeto, nustatyta tvarka patvirtintas sąmatų pagrindu. BSF principai: 1. Visų biudžetinės įstaigos išlaidų apmokėjimas iš atitinkamo biudžeto (V įstaigos iš V biudžeto, S – iš S biudžeto); 2. Finansavimo ribojimas. T.y., kiekviena biudžetinė įstaiga, tvirtindama sąmatą, negali viršyti nustatytų biudžeto asignavimo ribų. (Sąmatos tvirtinamos ne vėliau kaip praėjus 2 savaitėms po V ar S biudžeto patvirtinimo); 3. Išlaidų normavimas pagal biudžetinės įstaigos veiklos ir techninius rodiklius. T.y., biudžetinė įstaiga planuoja savo išlaidas pagal jai nustatytus veiklos ir techninius rodiklius. Veiklos rodikliai yra skirtingi kiekvienai biudžetinei įstaigai. Jie priklauso nuo biudžetinės įstaigos veiklos profilio (pvz., aukštųjų mokyklų veiklos rodiklis – studentų skaičius). Techniniai rodikliai bendri visoms biudžetinėms įstaigoms. Jie apibendrina įstaigos ūkinio aptarnavimo išlaidas. Pagrindiniai – įstaigų naudojamų patalpų plotas, sunaudojamos energijos kiekis ir t.t. Pagal nustatytus rodiklius ir patvirtintas metodikas yra skaičiuojamos konkrečios išlaidos. Visos biudžeto išlaidų sąmatos sudaromos pagal LRV patvirtintas biudžeto vykdymo taisykles ir FM metodikas. Pagal sudarymo pobūdį išlaidų sąmatos: 1. Individualios; 2. Bendrosios. Individuali sąmata sudaroma konkrečios biudžetinės įstaigos. Struktūriškai tokias sąmatas sudaro pati išlaidų sąmata, priedai prie sąmatos. Visada sudaroma išlaidų suvestinė, išlaidų paskaičiavimai pagal konkrečias išlaidų rūšis. Visose biudžetinėse įstaigose turi būti tokie paskaičiavimai: 1. Išlaidos darbo užmokesčiui; 2. Išlaidos patalpų šildymui; 3. Išlaidos apšvietimui ir elektros energijai; 4. Išlaidos komandiruotėms; 5. Išlaidos minkštojo inventoriaus įsigijimui; 6. Išlaidos patalpų remontui; 7. Išlaidos pagrindinių priemonių įsigijimui. Kt. visos išlaidos priskaičiuojamos priklausomai nuo įstaigos veiklos ypatumų (ligoninėse – medikamentams, mokyklose – literatūrai ir t.t.). Bendrosios sąmatos sudaromos FM leidus vienarūšėms biudžetinėms įstaigoms su vieningai vedama buhalterija. Jei einamaisiais metais biudžetinei įstaigai padidinami B asignavimai sudaroma papildoma išlaidų sąmata. Išlaidų sąmatą sudaro pati biudžetinė įstaiga, tvirtina biudžeto asignavimo valdytojai (kurie gali nesutapti su įstaigų vadovais). 4. Biudžetinių įstaigų nebiudžetinės lėšos Pagal galiojančius įstatymus biudžetinė įstaiga gali turėti ir nebiudžetinių lėšų, kurios apskaitomos atskirai nuo biudžeto lėšų. Tokiu būdu nebiudžetinės lėšos suprantamos kaip nebiudžetinės pajamos iš papildomos veiklos, kurias tvarko įstaigos vadovas. Pagal pobūdį nebiudžetinės lėšos: 1. Specialiosios; 2. Pavedimų; 3. Depozitų; 4. Tantjemų (papildomo atlyginimo). Specialiosios lėšos – biudžetinių įstaigų pajamos iš ūkinės veiklos, kuri atitinka biudžetinės įstaigos pagrindinės veiklos pobūdį. Kad biudžetinė įstaiga galėtų gauti specialių lėšų, reikia laikytis dviejų reikalavimų: a) Specialioms lėšoms gauti neturi būti steigiama personalinė įmonė; b) Visos išlaidos specialiai veiklai vykdyti turi būti kompensuojamos iš gaunamų specialių lėšų. Kiekvienai specialių lėšų rūšiai atidaroma atskira sąskaita banko įstaigose ir sudaroma atskira sąmata. Pagal bendrą principą specialiosios lėšos turi būti naudojamos apmokėti už elektros energiją, šilumą, ryšio paslaugas ir kt. įstaigų reikmėms. Jeigu metų bėgyje specialiosios lėšos nepanaudojamos, jos gali būti naudojamos kitais metais. Pavedimų lėšos. Joms priklauso biudžetinių įstaigų pajamos, kurias gauna įstaigos iš kitų FA ar JA, t.t. pavedimui atlikti. Įvykdžius pavedimą įstaiga praneša apie įvykdymą lėšas perdavusiam asmeniui, grąžina nepanaudotas lėšas. Depozitų lėšos. Prie jų priklauso biudžetinės įstaigos laikinai saugomos su t.t. sąlygomis lėšos. Depozitų lėšos pasikeitus saugojimo sąlygoms arba nutraukus saugojimo sutartį turi būti grąžinamos lėšų savininkui. FA lėšos turi būti grąžinamos pasibaigus saugojimo terminui, bet ne vėliau kaip per 3 metus, nuo termino pasibaigimo. Teisėsaugos institucijoms depozituose saugomos lėšos turi būti grąžintos per 6 mėnesius nuo tardytojo nutarimo ar teismo nuosprendžio grąžinti lėšas ? Biudžetinėms įstaigoms priklausančios lėšos gali būti saugomos iki einamųjų metų pabaigos. Visiems kitiems JA depozituose saugomos lėšos grąžinamos per metus nuo saugojimo pasibaigimo. Jeigu per nustatytą terminą lėšos neatsiimamos, jos pervedamos į biudžetą. Tantjemų lėšos. Jas turi teisę gauti valdžios ar valdymo institucijos, kurių pareigūnai atstovauja V ar S įmonėje valdymo organą. Tantjemų paskirtis – mokėti priedus tiems tarnautojams, kurie atstovauja V ar S įmonėje. 5.Valstybės ir savivaldybių įmonių finansinė veikla. Didžioji dalis V gamybinių išlaidų apmokama per decentralizuotus fondus, t.y. per V ir S įmonių finansus. V ir S įmonių visas turtas nuosavybės teise priklauso V ar S, todėl V reguliuoja tokio turto naudojimą. Visos V ar S įmonės finansinės veiklos pagrindas – įmonės įstatinis kapitalas (ĮK). ĮK formuojamas iš: 1) V ar S investicijų; 2) ĮK gali būti didinamas iš įmonės pelno; 3) ĮK gali būti didinamas iš V ar S papildomų turtinių įnašų ir kt. subjektų įnašų. Tais atvejais, kai įmonė nuslepia pelną, iš kurio turi būti padidintas ĮK, įmonės privalo ne tik padidinti ĮK iš nuslėptų lėšų, bet ir sumokėti į biudžetą nuslėpto kapitalo dydžio baudą. 50 % tokios baudos turi sumokėti įmonės savininkai ir buhalteris, o kitą 50 % - iš įmonės lėšų. Kadangi ĮK nuosavybės teise priklauso V ar S, tai V ar S nustato to ĮK naudojimo apribojimus: 1) draudžiama jį naudoti darbo užmokesčiui mokėti; 2) draudžiama jį naudoti premijoms mokėti; 3) draudžiama jį investuoti į kitas įmones; 4) draudžiama jį naudoti kitų subjektų turtinių prievolių užtikrinimui. ĮK leidžiama sumažinti tik LR vyriausybės ar S tarybos sprendimu. Sumažinimas vykdomas tik perduodant dalį lėšų į atitinkamą biudžetą, arba perduodant ilgalaikį materialų turtą biudžetinėms įstaigoms. Kadangi ĮK priklauso V ar S, todėl V ar S privalo gauti pajamas iš tokio kapitalo naudojimo. Pajamų gavimas vykdomas per palūkanų už V ar S ĮK mokėjimą. Palūkanas už V ar S kapitalą moka visos V ar S įmonės, išskyrus VRM pataisos darbų ir socialinės reabilitacijos įstaigos, taip pat susisiekimo ministerijos valstybės kelių įmonės. V įmonės moka į V biudžetą 0,5% ĮK dydžio palūkanas. S įmonių palūkanų dydį nustato S taryba. Jei metų bėgyje ĮK padidinamas ar sumažinamas, palūkanos perskaičiuojamos pagal naujai įregistruoto ĮK vertę. Pagrindinis kiekvienos įmonės piniginių lėšų šaltinis – įmonės pelnas, t.y. įmonių pajamų dalis, kuri lieka įmonei, atskaičius gamybos išlaidas. Įmonės pelnas turi būti paskirstytas per 2mėn. nuo ūkinių metų pabaigos, paskirstoma tokia tvarka: 1) pirmiausia įmonė atsiskaito su savo kreditoriais; 2) jei dar lieka pelno, sumoka draudimo įmokas už ĮK-lą; 3) jei dar lieka pelno, sumoka mokesčius į biudžetą, tame tarpe ir palūkanas už ĮK; 4) jei dar lieka pelno, daro atskaitymus į pelno rezervo fondą. Atskaitymai daromi tol, kol rezervo fondas pasieks 1/20 įstatinio kapitalo. 5) Likęs pelnas naudojamas ĮK didinti ir kt. įmonės reikmėms (premijoms, papildomiems atlyginimams, socialinėms-kultūrinėms išlaidoms). VIII tema. Bankininkystės santykių teisinis reguliavimas. 1.Bankinio kredito (BK) sąvoka ir reikšmė. BK esmę ir turinį sudaro finansiniai santykiai, per kuriuos kredito įstaigose sukauptos lėšos yra skolinamos J ir F asmenims grąžintinumo, atlygintinumo ir terminuotumo pagrindais. BK santykių grupės: 1) Organizaciniai kredito santykiai. Tai santykiai, kurie atsiranda nustatant BK tikslus, bankinio kreditavimo sąlygas, kreditavimo įstaigų sistemą ir kredito įstaigų veiklos priežiūrą. Tokius santykius reguliuoja pagrindinai FT, nes juose dalyvauja V per LT banką (LB). 2) Paskolų teikimo ir grąžinimo santykiai. Jie būna tarp kredito įstaigų ir J ir F asmenų ir juos pagrindinai reguliuoja CT. FT reguliuoja tik tuos paskolos teikimo ir grąžinimo santykius, kai paskolas teikia LB. Pagrindiniai BK tikslai: 1) per BK siekiama kelti ūkio efektyvumą; 2) siekiama spartinti mokslo ir technikos pažangą bei jos rezultatų diegimą; 3) plėsti gaminamos produkcijos asortimentą ir gerinti jos kokybę; 4) stiprinti ūkio subjektų finansinį savarankiškumą; 5) spartinti ir stiprinti pinigų apyvartą; 6) užtikrinti savalaikį įmonių tarpusavio atsiskaitymą. Kreditavimui naudojami šie lėšų šaltiniai: 1) kredito įstaigų nuosavos lėšos; 2) laikinai nenaudojamos V pasiskolintos lėšos; 3) specialiai paskolų teikimui skirtos V biudžeto lėšos; jos saugomos LB-ke ir perduodamos kredito bankams (KB) už atitinkamą palūkanų normą; 4) kredito įstaigose saugomos įmonių ir gyventojų lėšos; 5) KB pasiskolintos lėšos iš kitų KB; 6) Išimtinais atvejais – pinigų emisija. 2.Bankinio kreditavimo principai. Principai: 1) Atlygintinumas. Už suteiktas paskolas K įstaigos ima palūkanas išreikštas procentais nuo paskolos sumos. Palūkanų normą nustato patys KB-ai, atsižvelgdami į kreditų pasiūlą ir paklausą. Palūkanų dydis priklauso nuo skolininko veiklos. Jei skolininkas nevykdo paskolos sutarties sąlygų, jiems KB gali nustatyti padidintas palūkanas. LB turi teisę numatyti vieningas palūkanų normas visiems bankams tik išimtinai atvejais, t.y. kai iškylą grėsmė KB sistemos stabilumui ir kai kreditavimui naudojamos pinigų emisijos. 2) Grąžintinumas. Suteiktos paskolos turi būti grąžintos nustatytu terminu. Kartu KB pasilieka sau teisę išreikalauti paskolas anksčiau termino, jei skolininkai pažeidinėja paskolos sutarties sąlygas. 3) Paskolos užtikrinimo principas. Įsipareigojimo pagal paskolos sutartį vykdymui užtikrinti, kredito įstaiga gali priimti įkeitimui prekes, materialines vertybes, vekselius, vertybinius popierius, prekių lydimuosius dokumentus, valiutines vertybes ir kitą turtą. Paskolos užtikrinimui gali būti sudaromos turto įkeitimo, garantijų ir laidavimo sutartys. Vienintelis apribojimas – draudžiama paskolos užtikrinimui priimti tos pačios kredito įstaigos ar su ja susijusių asmenų išleistus vertybinius popierius ir laidavimo ir garantijos raštus. Jei paskolą teikia LB, tai tokių paskolų grąžinimui užtikrinti gali būti naudojamas auksas, užsienio valiuta, vyriausybės VP, taurieji metalai ir VP, kuriuos turi teisę pirkti ir parduoti LB. Paskolos užtikrinimas – tais atvejais, kai skolininkas negrąžina paskolos ar jos dalies, kredito įstaiga įgyja pirmumo teisę prieš kitus kreditorius patenkinti savo kreditinį reikalavimą iš skolininko turto. 4) Terminuotumas. Paskolos teikiamos konkrečiam terminui, kuris nustatomas paskolos sutartyje. Atskirais atvejais jis gali būti nustatytas ir įstatymu. LB trumpalaikes paskolas nustato 3 mėn. laikotarpiui. 5) Kreditavimo santykių tiesioginis pobūdis. Skolininkas betarpiškai skolinasi lėšas iš savo pasirinktos kredito įstaigos. 6) Paskolos tikslingumo principas. Paskolos teikiamos konkrečiam tikslui, kuris nustatomas paskolos sutartyje. Paskolos naudojimo tikslingumą kontroliuoja paskolą suteikusi įstaiga, kuri nustačiusi, kas paskola naudojama ne pagal paskirtį, turi teisę nutraukti paskolos sutartį anksčiau laiko. 3.LT kredito įstaigų sistema. Ji pradėta formuoti 1990 metų pabaigoje. 1990 03 16 dienos LRV nutarimu įsteigti 6 nauji bankai vietoj 6 tarybinių bankų: 1) LB; 2) LT agropramoninis B; 3) Pramonės ir statybos B; 4) Socialinis B; 5) Ekonominių ryšių su užsieniu B; 6) LTB. Kad užtikrinti naujų 6 bankų veiklos pagrindą, Aukščiausios tarybos nutarimu jiems perduotas buvusių TSRS bankų turtas, išskyrus tarybinių bankų pinigines lėšas (rublius). 1991 m. 6 LT bankai reorganizuoti į 3 bankus: 1) Centrinis LB, pramonės ir statybos B, ekonominių ryšių su užsieniu B ir socialinis B buvo apjungti į LB. 2) LT agropramoninis B reorganizuotas į ŽŪB. 3) Ir liko LTB. Lygiagrečiai su jais pradėti steigti ir KB. Kreditavimo įstaigų sistemos subjektai: 1) Pagrindinis subjektas – kredito bankai (KB). Pagal įstatymą, KB – akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri užsiima indėlių ir kitų grąžintinų lėšų rėmimu, paskolų teikimu ir kita leistina veikla. KB – ribotos turtinės atsakomybės JA, kuris neatsako už steigėjo prievoles. T.p. jis neatsako už V prievoles, o V neatsako už KB prievoles, išskyrus, kai V pati prisiima tokį įsipareigojimą. Visi KB steigiami steigimo sutarties pagrindu. Steigėjais gali būti FA ir JA, įmonės neturinčios JA statuso, taip pat užsienio bankai, siekiant kontroliuoti KB steigimą, V nustato reikalavimus steigėjams. Dabar pagal įstatymą, KB steigiamas tik tuo atveju, jei yra ne mažiau kaip 7 steigėjai. Kiekvienas steigėjas privalo būti banko akcininkas ir B steigimo metu įsigyti ne mažiau kaip 2% steigiamo B akcijų. Tokie reikalavimai netaikomi tada, kai KB steigia LRV ir jei steigiamas dukterinis užsienio bankas. 2) Lietuvos Bankas. LB yra vykdomosios valdžios institucija, todėl užsiimti kreditine veikla gali tik išimtinais atvejais. LB turi teisę teikti paskolas KM-ams, kurie saugo savo privalomas atsargas LB ir tik tokiais atvejais: 1) jei banko klientai praranda pasitikėjimą KB-ais pagal nacionalinę valiutą ir pradeda masiškai atsiiminėti santaupas iš KB-kų; 2) jei KB užima žymią vietą LT kredito įstaigų sistemoje, kuris neturi nemokumo problemų; 3) LB teikia paskolas tiems KB, kurių veikla nors ir yra teigiama, bet klientai pradeda atsiimti santaupas iš to B. Paskolos dydį nustato pats LB konkrečiu atveju, o suteiktos paskolos dydis Kiekvienu konkrečiu atveju negali viršyti 60% KB įsipareigojimų litais ir užsienio valiuta. LB gali teikti paskolas be jokių apribojimų užsienio bankams ir tarptautinėms finansinėms organizacijoms (valiutos fondui). LB gali teikti vienos nakties paskolą. Jos teikiamos KB-ams, kurie laikinai neturi lėšų atsiskaityti su savo klientais. Trukmė – 7 dienos. Šiuo atveju tos paskolos užtikrinamos tik LRV VP-iais. Paskolos dydis negali būti didesnis nei 80% įkeistų LRV VP vertė. 3) Užsienio bankų dukteriniai bankai ir bankų filialai. Dukteriniai bankai. Jiems priklauso tokie bankai, kurie įsteigti LT, kuriuose pagrindinis užsienio bankas valdo kontrolinį akcijų paketą (50 proc. + 1 akcija). Dukterinis B gali veikti LT, jei turi užsienio banko licenciją, jei tokio banko veikla leidžiama pagal užsienio valstybių įstatymus ir jei B turi sukaupęs minimalų įstatinį kapitalą. Užsienio bankų filialai – nesavarankiški užsienio B padaliniai, veikiantys LT pagal užsienio B įgaliojimą. Pagal LT įstatymus, filialus gali steigti patikimi užsienio bankai, t.y. tokia, kurie neužsiima pinigų plovimu, kuriems nebuvo taikytos poveikio priemonės, kurių veikla per 2 metus nebuvo nuostolinga, ir kurių ĮK ne mažesnis kaip 50 mln. eurų. 4) LT įmonės ir kiti ūkio subjektai. Įmonės gali savo lėšas skolinti kitiems ūkio subjektams tik išimtinais atvejais ir suteiktų paskolų suma negali viršyti įmonės įstatinio kapitalo. 4. Kreditinės veiklos licenzijavimas. Kredito įstaigų veiklos sąlygos Be L Banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla. Kredito įstaigos steigėjai, įregistravę banko statutą, išleidę akcijas, sukaupę pagrindinį kapitalą privalo kreiptis į L Banką su prašymu licenzijai gauti; turi pateikti: - statutą (įstatus); - steigimo dokumentus; - verslo planą; - veiklos ekonominį pagrindimą. L Bankas priima sprendimą per 6 mėnesius; praneša raštu. Jeigu pareikalauja papildomų dokumentų, 6 mėnesiai skaičiuojami nuo visų dokumentų pateikimo dienos. Licenziją išduoda, jei: 1) statutas (įstatai) neprieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams; 2) statute (įstatuose) nurodytas pagrindinis kapitalas yra apmokėtas; 3) turi kvalifikuotus, nepriekaištingos reputacijos bei turinčius darbo bankuose patirties banko vadovus (valdybos narius, administracijos vadovus); 4) turimos ar nuomojamos patalpos ir įranga pagal Lietuvos banko teisės aktų reikalavimus yra tinkamos banko operacijoms vykdyti; 5) steigėjai yra sumokėję žyminį mokestį. Licenzija yra neterminuota; pagal turinį; pilna (visoms banko operacijoms), su apribojimais (toms, kurias yra pasirengę atlikti). Išduodamas L Bankas pasilieka teisę licenziją atšaukti: - dėl banko likvidavimo; - dėl reorganizavimo; - jeigu per 6 mėnesius nuo įregistravimo nepradėjo veiklos; - jei pažeidžia LB nustatytas veiklos sąlygas ir įstatymus; - paties banko prašymu, jei bankas pilnai atsiskaito su klientais. Gavęs licenziją ir ją įregistravęs, bankas įgyja teisę vykdyti tas operacijas, kurios joje nurodytos: - priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti; - tvarkyti sąskaitas; - duoti ir imti paskolas; - išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus; - išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir atlikti jais operacijas; - atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.); - atlikti operacijas užsienio valiuta; - pirkti ir parduoti tauriuosius metalus ir pan. Visi komerciniai bankai veikia pagal duotas licenzijas ir teisės aktais ( Komercinių Bankų įst., LB įst., LB valdybos priimti nutarimai) nustatytas sąlygas (su veiklos rizika susiję normatyvai): 1) kapitalo pakankamumo normatyvo; tai santykis tarp banko turto ir kapitalo ir nebalansinių aktyvų. Toks santykis neturi būti mažesnis nei 13 ; 2) likvidumo normatyvas; tai santykis tarp banko likvidaus turto ir skolinių įsipareigojimų (daugiau nei 30 ); tam, kad užtikrinti banko atsiskaitymą su kreditoriais likvidavimo atveju. 3) valiutos normatyvas (išskyrus JAV doleriams); bendras procentas turi būti mažiau nei 30  banko kapitalo; vienos valiutos mažiau nei 20 ; 4) maksimalios paskolos vienam klientui normatyvas; negali viršyti 25  banko kapitalo. Vienas klientas – tai visi asmenys, susiję su pagrindiniu paskolos gavėju. Šis procentas netaikomas LRV, L Bankui, Ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių Vyriausybėms ir centriniams bankams. Šiais metais priimtas didelių paskolų normatyvas. LB turi teisę įvesti ir papildomus normatyvus KB. Jei nesilaiko normatyvų, licenzija gali būti atšaukta. Atskiri komercinių bankų veiklos apribojimai gali būti nustatyti įstatyme: - leidžiama investuoti lėšas į kitų įmonių kapitalą ir akcijas, bet bendra investicijų suma negali viršyti 10  banko pagrindinio kapitalo. Draudžiama įsigyti kitų įmonių kontrolinį akcijų paketą. Šie apribojimai netaikomi, jei lėšos investuojamos į kitas kredito įmones arba finansines įstaigas; - lėšų skolinimo su banku susijusiam asmeniui – paskola negali viršyti 10  banko kapitalo. Apie tokias paskolas turi pranešti L Bankui; - visos paskolų sutartys, garantijos, laidavimo dokumentai turi būti saugomi įst. nustatytą terminą 3 metus po galiojimo termino pasibaigimo; - teikti L Bankui komercinio banko veiklos verslo planus. Jie yra: 1)operatyviniai, sudaromi vieneriems metams; 2)strateginiai – trims metams. Jei komercinis bankas nevykdo strateginio plano priemonių, turi būti paruoštas naujas strateginis planas ir pateiktas LB; - turi formuoti atsargų fondus iš papildomų akcininkų įnašų bei atskaitymo iš pelno, šie atskaitymai daromi tol, kol fondas sudarytas 10  nuo įsiskolinimų užsienio valiuta ir 10  nuo įsiskolinimų nacionaline valiuta; • sudaryti spec. atidėjimus dengti rizikingas paskolas. Nuo 1997 gali skirti iki 100  pelno, kol bus suformuoti atitinkami atsargos fondai 20  rizikos paskoloms, 40  abejotinoms paskoloms ir 100  nuostolingoms paskoloms. 5. Kredito įstaigų veiklos priežiūra L Banko bankų priežiūros departamentas prižiūri licenciją turinčių K bankų ir kitų (įmonių ar įstaigų, kurios L Banko žiniomis užsiima kredito veikla be licenzijos) subjektų veiklą. L Bankas turi teisę: 1) gauti informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti; 2) inspektuoti K bankus ir kitas kredito įstaigas bei jų padalinius, tikrinti jų sąskaitas ir buhalterinius dokumentus; 3) leisti privalomas vykdyti taisykles, instrukcijas ir kitus teisės aktus. 4) taikyti šiame ir kituose įstatymuose numatytas poveikio priemones 1)bankams ir kitoms kredito įstaigoms, pažeidusioms įstatymus bei L Banko teisės aktus arba 2)kai jų rizikinga veikla gali pakenkti finansinės sistemos stabilumui, klientų ir investitorių interesams, arba 3)kai jos savo veikla siekia monopolizuoti kai kurias finansinės sistemos sritis. Poveikio priemonės: - įspėti dėl nustatytų trūkumų, nustatyti terminą trūkumams pašalinti; - taikyti administracines nuobaudas bankų valdytojams (už neteisėtą slaptos informacijos paskleidimą); - atšaukti leidimą vykdyti vieną, kelias arba visas banko operacijas; - laikinai arba visam laikui uždrausti banko filialo veiklą; - reikalauti nušalinti arba nušalinti banko valdybos narį (-ius), arba banko administracijos vadovą; - reikalauti sustabdyti, sustabdyti pats banko tarybos įgaliojimus, nušalinti valdybą bei administratorių bei skirti laikiną administratorių; - LB saugomų- lėšų naudojimo apribojimas; - atšaukti banko licenziją. Poveikio priemonė parenkama atsižvelgiant ne tik į pažeidimo pobūdį, bet ir į priemonės taikymo pasekmes (kokią vietą užima bankas) ir pasekmes visai sistemai. L Banko taryba privalo priimti sprendimą per 3 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo. Jei nuo pažeidimo padarymo praėjo vieneri metai, poveikio priemonės netaikomos. Nutarimo dėl poveikio priemonių taikymo pagrįstumas gali būti apskųstas teismui įstatymų ( per 1 mėn) nustatyta tvarka. Viena iš kraštutinių priemonių yra laikinojo administratoriaus tikslas - apsaugoti banko kreditorių interesus, kol bus įvertinta reali banko padėtis ir imtasi priemonių trūkumams pašalinti ar priimtas sprendimas iškelti bankui bankroto bylą. Taiko, kai dėl banko veiklos kyla pavojus stabiliai banko veiklai, tačiau LB nuomone yra galimybė banko veiklą pagerinti paskyrus laikinąjį administratorių. Sprendimą dėl laikinojo administratoriaus, o jei reikia - ir jo padėjėjų skyrimo ir atleidimo priima L Banko valdyba. Banko tarybos įgaliojimai sustabdomi ir pereina L Banko valdybai; Banko valdyba bei administracijos vadovas nušalinami, o visi banko valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimai pereina laikinajam administratoriui. Šiuo atveju klausimų, priskirtų banko valdybos kompetencijai, sprendimai privalo būti suderinti su Lietuvos banku; visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai įsigalioja suderinus juos su L Banku ir Vyriausybe ar jos įgaliota institucija. Jo veiklos apribojimai: - be visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimų ar sutikimo, draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip perleisti (perduoti) banko nekilnojamąjį turtą, laiduoti ar garantuoti juo kitų subjektų prievolių įvykdymą, reorganizuoti ar likviduoti banką; - per 3 mėn nuo jo paskyrimo dienos turi paskirti visišką banko reviziją, revizorių kandidatūras turi patvirtinti L Bankas; - privalo pranešti visuotiniam akcininkų susirinkimui šio nustatytais terminais ir tvarka apie administravimo eigą ir rezultatus. Laikinasis administratorius atšaukiamas prieš terminą: - L Bankui nustačius, kad bankas gali patikimai ir stabiliai veikti; • įstatymų nustatyta tvarka iškėlus bankroto bylą bankui. 6. Komercinių bankų bankrotas Pagrindas pradėti-banko pripažinimas nemokiu. Banko bankroto bylą teismas iškelia pagal L Banko pareiškimą dėl banko nemokumo, taip pat pagal visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą ar kreditorių pareiškimą, tik jeigu yra Lietuvos banko išvada apie banko nemokumą. Teismas L Banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių ir nustato jam atlyginimą. Teismas per 7 dienas priima nutartį iškelti banko bankroto bylą ir privalo: - pranešti apie iškeltą bylą žinomiems kreditoriams, įmonių rejestro tvarkytojui; - sustabdyti kitų, iškeltų šiam bankui šiame teisme, bylų nagrinėjimą ir pranešti kitiems teismams, kuriuose yra šio banko bylų, apie bankroto bylos iškėlimą, kad būtų sustabdytos kitos šiam bankui iškeltos bylos. Teismui iškėlus banko bankroto bylą: - banko valdymo organai netenka savo įgaliojimų. - uždraudžiami visi finansiniai mokėjimai; - sustabdomas palūkanų skaičiavimas. Banko administratorius - tai banko bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiui skiriamas banko valdytojas. Banko administratoriumi negali būti paskirtas skolininko atstovas, banko savininkas (savininkai), akcininkai, banko tarybos ir valdybos narys, administracijos vadovas, kreditorius. Banko administratorius privalo: - po paskyrimo per 3 dienas bankuose korespondentuose esančių banko sąskaitų likučius perkelti į L Banko korespondentinę sąskaitą, esančią L Banke, arba uždrausti atlikti mokėjimus iš jų; - sudaryti banko skolininkų sąrašą ir pateikti jį teismui; - užfiksuoti indėlius užsienio valiuta pagal oficialų kursą, buvusį tą dieną, kai bankui buvo iškelta bankroto byla; - perskaičiuoti grąžinamas paskolas ir aktyvus užsienio valiuta į litus; - apie administravimo eigą ir rezultatus atsiskaityti teismui ir L Bankui per jų nustatytus terminus ir jų nustatyta tvarka. - L Bankui pritarus siūlyti teismui sanuoti, reorganizuoti ar likviduoti banką. Visus banko administratoriaus sprendimus, dėl kurių didėja banko įsiskolinimai, taip pat kurie yra susiję su banko turto pardavimu ar kitokiu perdavimu, turi patvirtinti teismas. Šie sprendimai be minėto patvirtinimo negalioja; be teismo sprendimo negalima: - parduoti, perleisti turtą; - pirkti, parduoti, atlikti veiksmus, dėl kurių didėtų banko įsiskolinimas. Bankroto procedūra administratoriaus siūlymu gali baigtis: - banko reorganizavimu arba sanavimu; - banko likvidavimu. Banko likvidavimas- tai……………………………………………… Banko likvidavimas: - paprastas; - dėl bankroto taikomas, kai bankas, kuriam buvo pradėta bankroto procedūra, po visų pritaikytų priemonių vis tiek negali vykdyti savo įsipareigojimų. Bankrutavęs bankas gali būti likviduotas tik praėjus 6 mėnesiams nuo sprendimo pradėti jo likvidavimo procedūrą priėmimo dienos. Teismas, priimdamas sprendimą pradėti banko likvidavimo procedūrą, banko likvidatoriumi skiria banko administratorių ar kitą asmenį. Likvidatorius organizuoja bankrutavusio banko turto pardavimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka tenkina kreditorių reikalavimus bei įstatymų nustatyta tvarka atlieka kitus būtinus veiksmus banko likvidavimo procedūrai užbaigti. Banko kreditorių reikalavimai pradedami tenkinti tik teismui priėmus sprendimą pradėti banko likvidavimo procedūrą: 1) ……………………………….. 2) tada eile tenkinami banko darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; 3) vėliau tenkinami Indėlių draudimo fondo reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo kompensacijų banko indėlininkams išmokėjimu, bei FM reikalavimai dėl išlaidų, neviršijančių banko indėlininkams išmokėtų indėlių dalinių kompensacijų; biudžetui, Sodrai, Privalomo sveikatos draudimo fondui, reikalavimai dėl valstybės vardu gautų paskolų ir valstybės garantijų. 4) ketvirtąja eile tenkinami fizinių asmenų reikalavimai dėl indėlio ar jo dalies, neviršijančios 5000 lt, jei nebuvo apdrausti. 5) tenkinami kiti banko kreditorių reikalavimai; 6) tenkinami kreditorių (paskolų davėjų) reikalavimai pagal paskolos sutartį, jeigu paskolos sutarties šalys susitarė, jog, likviduojant paskolos gavėją, reikalavimai pagal šią paskolą bus tenkinami tik atsiskaičius su visais kitais paskolos gavėjo kreditoriais; 7) galiausiai yra atsiskaitoma su banko akcininkais. Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Teismas, nustatęs, kad neliko likviduojamo banko turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus, patvirtina likvidavimo ataskaitą ir priima nutartį baigti banko likvidavimą. Teismo nutartis yra pagrindas išregistruoti banką iš įmonių rejestro. Bankas laikomas likviduotu, kai jis išregistruojamas iš įmonių rejestro. Pinigų apyvartos teisinis reguliavimas Pinigų sistema PS – teisės aktais reglamentuota grynųjų ir negrynųjų pinigų apyvartos organizavimo tvarka. PS turinį sudaro šie elementai: 1. Valstybės oficialaus piniginio vieneto nustatymas (LR pagal pinigų įstatymą – Lt). Kartais piniginio vieneto nustatymas yra siejamas su piniginio vieneto aukso turinio nustatymu. V nacionaliniai pinigai gali būti keičiami į auksą pagal nustatytą piniginio vieneto aukso turinio nustatymu. LR išleisti nacionaliniai pinigai turi būti pilnai padengiami LR aukso atsargomis ir užsienio valiutos rezervu. V piniginio vieneto nustatymas turi reikšmės ir pinigų apyvartai. LR vienintelė teisėta mokėjimo priemonė – nacionalinė valiuta, tiek grynųjų, tiek negrynųjų pinigų forma. Užsienio valiuta gali būti naudojama atsiskaitymams tik išimtinais atvejais (pvz., atsiskaitymams su užsienyje esančiais subjektais, neapmuitintose parduotuvėse ir laisvose ekonominėse zonose); 2. Pinigų, kaip mokėjimo priemonės, ženklų nustatymas. LR – banknotai, metalinės monetos (išskyrus progines monetas), centai. Jei pagal aukso atsargas – centai nepakliūna; 3. Oficialaus nacionalinės valiutos kurso nustatymas. LR oficialus nacionalinės valiutos kursas nustatomas bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinę valiutą parenka ir oficialų Lt kursą nustato LRV LB /banko/ pritarimu. Oficialų nacionalinės valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu nustato LB, atsižvelgdamas į tarptautines valiutos rinkas. Nustatant nacionalinės valiutos kursą naudojamas…???. LB nustato sąrašą valiutų, kurios turi būti keičiamos į Lt (ir atvirkščiai). Be jokių apribojimų – JAV doleriai, Vokietijos markės, Prancūzijos frankai, Anglijos svarai sterlingai; 4. Pinigų apyvarta, atsiskaitant už prekes ir paslaugas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais. Vykstant pinigų apyvartai grynaisiais pinigais, mokėjimo priemone yra V naudojami piniginiai ženklai. Atsiskaitant negrynaisiais pinigais mokėjimas yra vykdomas nurašant pinigus nuo mokėtojo sąskaitos ir įskaitant išskaitytas lėšas į pinigų gavėjo sąskaitą. Grynuosius pinigus pakeičia atitinkami įrašai mokėjimo dokumentuose. Pasirinkti mokėjimo formą (grynaisiais ar negrynaisiais) gali pats ūkio subjektas. Įmonės, juridiniai asmenys tarpusavyje iki 10 000 Lt gali atsiskaityti tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais (prieš porą metų – 3000 Lt). Grynųjų pinigų apyvarta Ji prasideda nuo grynųjų pinigų išleidimo – emisijos. Išimtinė emisijos teisė priklauso LB. LR grynieji pinigai – besąlygiškas LB turtinis įsipareigojimas, užtikrintas LB saugomomis aukso atsargomis ir LR užsienio valiutos rezervu. LB turi užtikrinti, kad bendras naujai išleidžiamų ir esamų apyvartoje Lt kiekis neviršytų aukso ir užsienio valiutos atsargų. Jei LBH nutaria pakeisti apyvartoje esančių Lt kiekį, jis turi sumažinti ir aukso, užsienio valiutos rezervo atsargas. Pagal LR įstatymus bendrą nacionalinės valiutos kiekį sudaro: 1. Apyvartoje esantys grynieji pinigai (Lt); 2. Bankuose esančios indėlių sąskaitos; 3. LB išleisti VP; 4. Kiti skoliniai įsipareigojimai išleisti nacionaline valiuta. Užsienio valiutos rezervą sudaro: 1. LB saugomi užsienio valiutos banknotai, monetos; 2. Valiuta, esanti LB vardu atidarytose sąskaitose užsienio bankuose; 3. LB priklausantys VP užsienio valiuta. Būtina užtikrinti atitikimą tarp LR valiutos ir aukso atsargų bei užsienio valiutos rezervo. LB yra įpareigotas kartą per mėnesį viešai skelbti informaciją apie apyvartoje esančio nacionalinės valiutos kiekį, LR aukso atsargas ir apie užsienio valiutos rezervą. Mokėjimams pagal galiojančią tvarką gali būti priimami nesugadinti, nesusidėvėję ir t.t. laipsniu susidėvėję banknotai ir monetos. Mokėjimams nenaudojami tokie banknotai, kur išlikę ne > kaip pusė ploto ir ne 1/12 praėjusių metų biudžeto išlaidų. Patvirtinus biudžetą, valstybinė sveikatos fondo taryba privalo per 2 savaites paskirstyti fondo pajamas ir išlaidas ketvirčiais. Sveikatos fondas Įsteigtas pagal sveikatos sistemos įst. Formuojamas: 1. Iš B asignavimų sveikatingumo programoms; 2. Pervedama dalis akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius; 3. Pervedama 50 baudų, surinktų už sveikatingumo įst pažeidimus; 4. Pervedama 0,7 prival sveikatos draudimo įmokų; 5. Savanoriškos fiz ir jurid asmenų įmokos; 6. Palūkanos už fondo lėšas, saugomas kredito įstaigose; Panaudojimo kryptys: 1. Finansuojamos valstybės sveikatingumo programos ir jų rengimas; 2. Gb finansuojamos visuomeninių organizacijų įgyvendinamos sveikatingumo programos; 3. Apmokamos sveikatingumo programų ekspertizės ir audito išlaidos; Fondo lėšomis vyriausybės pavedimu disponuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pagal savo patvirtintą metinę fondo sąmatą. Ketvirtinį fondo lėšų paskirstymą SAM privalo derinti su FM. Metų pabaigoje nepanaudotos fondo lėšos paliekamos fondo sąskaitoje, o į B išieškomos ne pgl paskirtį panaudotos fondo lėšos. Valstybinis švietimo fondas Pgl Švietimo įst. Šaltiniai : 1. Savanoriškos fiz ir jurid asmenų įmokos; 2. Užsienio sub-ų bei tarpt or-jų finansinės lėšos; Naudojimo kryptys: 1. Finansuojamas pedagogų rengimas ir kvalifikavimas; 2. Finansuojamas naujų mokymo metodų diegimas; 3. Finansuojami švietimo sistemos tobulinimo moksliniai tyrimai; 4. Gb mokomos asmeninės stipendijos; 5. Finansuojama mokymo literatūros leidyba, švietimo sistemos materialinės bazės pertvarkymas ir pan; Lėšomis disponuoja fondo taryba, kurios sudėtį tvirtina ŠM. Valstybinis gamtos apsaugos fondas Pgl 1993m. Seimo nutarimą, tp laikomą įstatyminiu. Įsteigimas numatytas Gamtos apsaugos įstatyme. Šaltiniai: 1. Lėšos, išieškomos kaip kompensacija už aplinkai padarytą žalą; 2. Baudos už Aplinkos apsaugos įst pažeidimą; 3. Ek sankcijos pgl mokesčio už Aplinkos teršimo įst ir pgl Mokesčio už gamtos išteklius įst; 4. Lėšos, gautos realizavus neteisėtos medžioklės, žūklės ar kt veiklos įrankius; 5. Savanoriškos fiz ir jurid asmenų įmokos; Panaudojimas: 1. Ne 1/12 praėjusių metų biudžeto išlaidų. Patvirtinus biudžetą, valstybinė sveikatos fondo taryba privalo per 2 savaites paskirstyti fondo pajamas ir išlaidas ketvirčiais. Sveikatos fondas Steigiamas pagal sveikatos sistemos įstatymą. Šaltiniai: 1. B asignavimai skirti sveikatingumo programoms finansuoti; 2. Pervedama dalis akcizo už alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius; 3. Pervedama 50 baudų, surinktų už sveikatingumo įstatymų pažeidimus; 4. Pervedama 0,7 privalomojo sveikatos draudimo įmokų; 5. Savanoriškos FA, JA įmokos; 6. Palūkanos už fondo lėšas, saugomas kredito įstaigose; Panaudojimo kryptys: 1. Finansuojamos valstybės sveikatingumo programos ir jų rengimas; 2. Remiamos visuomeninių organizacijų įgyvendinamos sveikatingumo programos; 3. Apmokamos sveikatingumo programų ekspertizės ir audito išlaidos. Fondo lėšomis vyriausybės pavedimu disponuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pagal savo patvirtintą metinę fondo sąmatą. Ketvirtinį fondo lėšų paskirstymą SAM privalo derinti su FM. Metų pabaigoje nepanaudotos fondo lėšos paliekamos fondo sąskaitoje, o į B išieškomos ne pagal paskirtį panaudotos fondo lėšos. Valstybinis švietimo fondas Steigiamas pagal Švietimo įstatymą. Šaltiniai : 1. Savanoriškos FA, JA įmokos; 2. Užsienio sub-ų bei tarpt or-jų finansinės lėšos. Naudojimo kryptys: 1. Finansuojamas pedagogų rengimas ir kvalifikavimas; 2. Finansuojamas naujų mokymo metodų diegimas; 3. Finansuojami švietimo sistemos tobulinimo moksliniai tyrimai; 4. Gb mokomos asmeninės stipendijos; 5. Finansuojama mokymo literatūros leidyba, švietimo sistemos materialinės bazės pertvarkymas ir t.t.. Lėšomis disponuoja fondo taryba, kurios sudėtį tvirtina ŠM. Valstybinis gamtos apsaugos fondas Pagal 1993m. Seimo nutarimą, laikomas įstatyminiu. Įsteigimas numatytas Gamtos apsaugos įstatyme. Šaltiniai: 1. Lėšos, išieškomos kaip kompensacija už aplinkai padarytą žalą; 2. Baudos už Aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimą; 3. Ekonominės sankcijos skiriamos pagal aplinkosauginius įstatymus; 4. Lėšos, gautos realizavus neteisėtos medžioklės, žūklės ar kt. veiklos įrankius; 5. Savanoriškos FA, JA įmokos. Panaudojimas: 1. Ne

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!