Finansinis verslo vertinimas

ĮVADAS Įmonės finansinės veiklos analizės objektas– tai finansiniai ištekliai ir jų srautai. Pagrindinis finansinės analizės tiksla – objekto finansinės būklės įvertinimas ir veiklos efektyvumo rezervų atskleidimas remiantis finansine politika. Siekiant šio tikslo, naudojama atitinkama metodologija. Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei supratimo ji klasifikuojama į tam tikras rūšis pagal įvairius požymius. Finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais, kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties, analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. VERTINIMO TIKSLAI Finansinės analizės esmę geriausiai apibūdina jos tikslas ir uždaviniai. Finansinės analizės tikslas- teikti vartotojams objektyvią informaciją, padėti įmonių vadovams daryti veiklą efektyvesnę. Pažymėtini finansinės analizės svarbiausi uždaviniai uždaviniai: 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.(Informacija turi būti tiksli, pakankama). 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 3. Išaikinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 4. Išaiškintiekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 6. teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. Finansinė analizė teikia gana daug išsamios informacijos, kurią vartotojai gali naudoti įvairiems tikslams.Taigi ir finansinės analizės tikslai gali būti skirtingi. Juos galima sugrupuoti į tris stambias grupes– finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr.1 lentelę). Toks analizės tiksų sugrupavimas atspindi jos išvadų panaudojimo kryptis: auditoriai įvertina finansų apskaitoskokybę bei patikimumą, kredito institucijų ir finansinių rinkų ekspertai vertina įmonės finansinę būklę, jos finansavimo galimybes, o įmonės savininkams bei vadovams svarbu turėti šios analiės išvadas,kad galėtų priimti tinkamus finansų valdymo sprendimus. 1 lentelė Finansinės analizės tikslai Finansų apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas • išlaidų apskaičiavimas • sąnaudų paskirstymas • pelno apskaičiavimas Finansinė informacija • dinamikos įvertinimas • pelno prognozavimas • pinigų srauto prognozavimas Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė • ekonominės padėties įvertinimas • alternatyvų įvertinimas Vertės nustatymas • ankstesniųjų laikotarpių išlaidų įvertinimas • turto balansinės vertės apskaičiavimas • turto likutinės vertės apskaičiavimas • būsimų išlaidų numatymas Duomenų palyginimas • šakinė analizė • konkurentų analizė • ekonominės aplinkos vertinimas • galimų pataisų sričių įvertinimas Išteklių panaudojimas • investicinė bazė • kapitaliniai įdėjimai • kapitalo išėmimas • žmonių resursai Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas • mokesčių apskaičiavimas • ataskaitų koregavimas Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas • pinigų rinkos tendencijos • vertės pokyčių įvertinimas • rinkos modeliavimas Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos • kapitalo vertė • investuotojų lūkesčiai • rizikos ir pelno santykis Pastaraisiais metais finansinės analizės teikiamos informacijos poreikis nuolat didėja, jos reikia vis naujiems vartotojams ar jų grupėms. Žymus finansinės analizės specialistas B. Rees nurodo keturias finansinės informacijos vartotojų grupes: I. Įmonės akcininkai. II. Verslo partneriai. III. Kiti vartotojai:  - vyriausybė (dėl pajamų apmokestinimo); - centrinė valdžia (dėl vadovavimo politikos); - vietinė valdžia; - visuomeninio sektoriaus kontrolės agentūros; - konkurentai; - visuomenė. IV. Analitikai ir konsultantai. Finansinės analizės šaltiniai rinkos ekonomikos sąlygomis yra tokie: • įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai; • šalies įstatymai, vyriausybės bei savivaldybių nutarimai, valstybės statistikos informacija; • neapskaitiniai šaltiniai (atsiliepimai bei žinios iš masinės informacijos priemonių; informacija, surenkama tokiais pirminio tyrimo metodais, kaip apklausa, stebėjimas, protokolų, posėdžių, konferencijų medžiaga, ūkinės sutartys, darbo brėžiniai ir pan.); Praktikoje dažniausiai naudojamas pirmasis finansų analizės šaltinis. Dabartiniu metu Lietuvoje išoriniams informacijos vartotojams pateikiami tokie finansinės atskaitomybės dokumentai: 1. Balansas. 2. Pelno (nuostolio) ataskaita. 3. Pinigų srautų ataskaita. 4. Nuosavybės (savo kapitalo) ataskaita. 5. Paaiškinamasis raštas VERTINIMO PRINCIPAI Įmonės finansinės veiklos analizės objektas– tai finansiniai ištekliai ir jų srautai. Pagrindinis finansinės analizės tikslas– objekto finansinės būklės įvertinimas ir veiklos efektyvumo rezervų atskleidimas remiantis finansine politika. Siekiant šio tikslo, naudojama atitinkama metodologija. Finansinės analizės metodologija remiasi ekonominių finansinių kategorijų (K), mokslinio instrumentarijaus (I) ir tam tikrų analizės principų (P) sistema: M = ( K, I, P). Finansinės analizės kategorijos, tai pagrindiniai šios analizės terminai, kaip: kriterijus, faktorius, modelis, procentas, marža, pinigų srautas, rizika ir kt. Mokslinis finansinės analizės instrumentarijus (aparatas)– tai moksliniai tyrimo būdai ir metodai. Be to prie finansų analizės instrumentarijaus priskirtini ir įvairūs formuliarai: formų blankai, elektroninės lentelės, diagramos, grafikai, schemos ir kt. finansinės analizės principai– sistematiškumas, kompleksiškumas, reguliarumas, nuoseklumas, objektyvumas ir pan. – reglamentuoja analizės procedūrą metodologine prasme. Vertinant įmonių finansines ataskaitas jas rekomenduojama nagrinėti keliais aspektais. Veiklos tęstinumas. Tai reiškia, kad įmonė bus pajėgi tęsti savo veiklą. Jeigu įmonė turi nutraukti savo veiklą ir per trumpą laiką realizuoti turtą, tai darys didelę įtaką vertinant jos balansinę ataskaitą, ypač turto (galbūt įmonėje buvo naudojami specifiniai įrenginiai). Jeigu numatoma, kad įmonė nesugebės tęsti veiklos, tai turėtų būti pažymėta auditoriaus ataskaitoje. Jeigu įmonės nepatikrino išorinio audito firma, sunku numatyti jos smukimą. Pastovumas. Vertinimo metodai, taikomi atskirais finansiniais metais, neturi būti keičiami. Jeigu buvo pakeitimų, tai turi būti pažymima pastabose ir nurodoma, kaip tai veikia pelną (nuostolį), turtą ir įsipareigojimus bei finansinę padėtį. Sukauptų pajamų ir būsimų laikotarpių išlaidų atskleidimas. Neatsižvelgiant į mokėjimo laiką, pajamos ir išlaidos turi būti parodytos tais metais, kuriems priklauso. Atliekant įmonės finansinę analizę, rekomenduojama laikytis tokio veiksmų nuoseklumo: pasiruošimas, pirminė buhalterinės atskaitomybės apžvalga ir tik tuomet finansinės veiklos analizė. FINANSINIŲ KOEFICIENTŲ REIKŠMĖ Finansiniai koeficientai, naudojami finansinių ataskaitų analizėje, yra geras pagrindas kliento finansiniam stabilumui įvertinti. Finansiniai koeficientai gali suteikti informacijos apie dvi įmonės valdymo sritis: - pajamas, gaunamas iš investicijų; - finansinę įmonės padėtį. Kadangi koeficientų analizė susijusi su kiekybine informacija apie skolininką ir joje neįvertinami kokybiniai veiksniai, koeficientų analize naudojamasi tik kaip pagalbine priemone vertinant finansinį kliento stabilumą. Negalima analizuoti pavienių koeficientų, nes vertinami turi būti kelerių metų duomenys. FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS 1. Finansinės analizės rūšys Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, atsižvelgiant į jų turinį, struktūrą ir skaičiavimo metodiką, analizuojami įvairiais būdais, atskleidžiančiais kokį nors įmonės veiklos aspektą, ypatybę arba dėsningumą. Vakarų literatūroje išskiriamos trys finansinės analizės rūšys: 1. Horizontalioji analizė. Ji atliekama tada, kai finansinių ataskaitų dydžiai lyginami su praėjusio laikotarpio ar užduočių duomenimis, nukrypimas išreiškiamas absoliučiais arba santykiniais dydžiais. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių, dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Ji dažnai taikoma analizuojant įmonės balanso, pelno( nuostolių) ataskaitų duomenis. Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių metų (5-10 ) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių it tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjektų finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. 2. Vertikalioji analizė. Ji atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Užsienio šalių ekonomistai šią analizę dažnai vadina struktūrine analize. Bendras bazinis rodiklis gali būti įmonės balanso aktyvų, pasyvų, pelno, kaštų, pardavimų suma. Atliekant keleto metų finansinių rodiklių struktūrinę analizę, galima nustatyti rodiklių pakitimų priežastis. 3. Santykinė analizė. Santykinių rodiklių analizė labai plačiai taikoma atliekant lyginamąją kelių įmonių ir tam tikro laikotarpio analizę. Taikant santykinius rodiklius galima palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas arba vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansiniu rodiklius. Finansinės veiklos ir jos rezultatų analizė yra sudėtingas procesas. Priklausomai nuo atskirų autorių jai keliamų tikslų bei supratimo ji klasifikuojama į tam tikras rūšis pagal įvairius požymius. Finansų analizės rūšys jungiamos su uždaviniais, kurie dažniausiai yra specifiniai, tačiau glaudžiai susieti su bendraisiais analizės uždaviniais ir priklauso nuo jos funkcijos, paskirties, analizuojamojo laikotarpio bei naudojamų informacijos šaltinių ir dažnai susiję su investicijomis, veiklos finansavimo klausimais. Perspektyvinė analizė apima įvairių projektų (dažniausiai– alternatyvinių) vertinimą, siekiant priimti taktinius bei strateginius sprendimus ūkio subjekto atžvilgiu. Operatyvinė analizė kartais dar vadinama išankstine(preliminarine), nes ji atliekama, nepasibaigus visai savaitei ar mėnesiui, naudojantis laukiamais duomenimis. Tuo siekiama iš anksto diagnozuoti finansinius rezultatus ir pakoreguoti planus ar priimti naują veiksmų programą. Diagnozavimas– tai reiškinio, proceso būsenos išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinimas. 2. Vertikalioji analizė (santykiniai rodikliai) ir jos interpretavimas Šiuo metu įmonės veiklai apibūdinti naudojamos keturios santykinių rodiklių grupės: 1. Įmonės mokumo rodikliai, kurie atskleidžia sugebėjimą greitai padengti trumpalaikius įsipareigojimus; 2. Įmonės finansinio stabilumo rodikliai, kurie apibūdina įmonės finansinį stabilumą; 3. Įmonės ūkinės veiklos efektyvumo rodikliai, apibūdinantys ekonominį efektyvumą; 4. Įmonės ekonominio potencialo rodikliai, atskleidžiantys ekonominio potencialą šakos specifikos atžvilgiu. Rodiklių grupės išvardintos atsižvelgiant į finansinį dviejų vartotojų vertinimą: • Kreditoriaus, suteikiančio paskolą tam tikram laikui; • Investuotojo, norinčio įdėti kapitalą arba įsigyti kitos įmonės akcijų. Norint įvertinti finansinę įmonės veiklą, apskaičiuojami žemiau pateikiami rodikliai. 1. Einamojo likvidumo koeficientas (dar vadinamas bendrojo likvidumo rodikliu): trumpalaikiai aktyvai (turtas) trumpalaikiai įsipareigojimai Šis rodiklis parodo įmonės sugebėjimą trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus. Pasaulinėje praktikoje pageidaujama, kad šio koeficiento ribos svyruotų tarp 1,2-2,0, nors Europoje priimtinas 1,0-1,5 rodiklis. Žemas šio rodiklio lygis rodo tai, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus; didelis (daugiau kaip 2,5)- įmonė nepajėgia naudoti apyvartinių lėšų. Koeficientą gali iškreipti sezoniniai svyravimai ir nenormalus mokėtinų sumų mokėjimas prieš balanso sudarymą. 2. Kritinio likvidumo koeficientas: trumpalaikiai aktyvai (turtas) - atsargos trumpalaikiai įsipareigojimai Tai santykinis rodiklis, kuriuo tiksliau nei einamojo likvidumo rodikliu įvertinamas trumpalaikis mokumas, nes jį skaičiuojant įtraukiamas tik trumpalaikis turtas- grynieji pinigai, esantys kasoje, vertybiniai popieriai, gautinos pajamos, nebaigtos vykdyti sutartys, investicijos, terminuotieji indėliai (kurie bus gauti per ataskaitinį laikotarpį), atsargos. Nors gautinos pajamos gali būti labai abejotinos, čia reikėtų žinoti gautinų pajamų struktūrą. Šis rodiklis parodo, kokia einamųjų įsipareigojimų dalis gali būti padengta ne tik grynaisiais pinigais, bet ir laukiamomis įplaukomis. Priimtina jo rodiklio reikšmė- 1,00, ji neturėtų labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio. 3. Įsiskolinimo koeficientas (dar vadinamas bendruoju skolos rodikliu): visi aktyvai (turtas) visi įsipareigojimai Šis rodiklis parodo viso įmonės turimo turto dalį, kuri įsigyta iš svetimų lėšų šaltinių, t.y. skolinto kapitalo. Akcininkai suinteresuoti, kad įmonės turte kuo mažesnę dalį sudarytų skolintas turtas, todėl šis rodiklis neturėtų mažėti. Įsiskolinimo rodiklis atskleidžia, kokia dalis sudarant įmonės aktyvus buvo sava, t.y. finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonės finansinė būklė blogesnė. Priimtina šio rodiklio reikšmė yra 2,00. 4. Sverto koeficientas: nuosavas kapitalas visi įsipareigojimai Šis rodiklis parodo, kokią dalį veiklos įmonė finansuoja nuosavu kapitalu. Jeigu įmonė verčiasi savo lėšomis, jai bus lengviau susidoroti su nuosmukiais. Nuosavą kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos, nepaskirstytas pelnas. Priimtina šio rodiklio reikšmė 2; kuo jis rodiklis mažesnis, tuo daugiau įmonė įsiskolinusi. Jeigu rodiklio reikšmė lygi 1, vadinasi, įmonė yra labai įsiskolinusi ir jos įsipareigojimai lygūs nuosavam kapitalui. 5. Manevringumo koeficientas: trumpalaikiai aktyvai nuosavas kapitalas Apskaičiavus šį rodiklį galima sužinoti, kokia nuosavų lėšų dalis panaudota mobiliausiems aktyvams sukurti. 6. Pardavimų pelningumas: pardavimai, teikiantys grynąjį pelną veiklos pelnas Rodiklis atskleidžia įmonės sugebėjimą kontroliuoti susidarančias veiklos sąnaudas. Šio rodiklio reikšmė neturėtų labai svyruoti laiko atžvilgiu, bet pageidautina, kad ji didėtų. 7. Turto pelningumas: visi aktyvai veiklos pelnas Rodiklis įvertina vadybos efektyvumą, jis skaičiuojamas prieš vertinant mokesčius ir kreditavimo išlaidas ir parodo, kiek turtas duoda pelno (atspindi investicijų į turtą efektyvumą). Kuo didesnis šis santykis, tuo pelningesnė įmonė, t.y. vienas litas, investuotas į turtą, duoda daugiau pelno. 5 lentelė Nr. Santykinis rodiklis Formulė Interpretavimas 1. Einamojo likvidumo koeficientas trumpalaikiai aktyvai (turtas) / trumpalaikiai įsipareigojimai  Žemas šio rodiklio lygis rodo, kad įmonei sunku vykdyti įsipareigojimus; didelis (daugiau kaip 2,5) - kad įmonė nepajėgia panaudoti apyvartinių lėšų. Pasaulinėje praktikoje pageidaujama, kad šio koeficientas svyruotų tarp 1,2 - 2,0, nors Europoje priimtina 1,0 - 1,5 reikšmė. 2. Kritinio likvidumo koeficientas trumpalaikiai aktyvai (turtas) - atsargos / trumpalaikiai įsipareigojimai Šis rodiklis parodo, kokia dalis einamųjų įsipareigojimų gali būti padengta ne tik grynaisiais pinigais, bet ir laukiamomis įplaukomis. Priimtina jo reikšmė 1,0, ir jis neturėtų labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio. 3. Įsiskolinimo koeficientas visi aktyvai / visi įsipareigojimai Šis rodiklis parodo, kokia dalis savo kapitalo panaudota įmonės aktyvams sudaryti, t.y. kokia dalis finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Priimtina šio rodiklio reikšmė yra 2,0. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo blogesnė firmos finansinė būklė. 4. Sverto (bendrojo likvidumo) koeficientas nuosavas kapitalas / visi įsipareigojimai Priimtina šio rodiklio reikšmė 2,0; kuo jis mažesnis, tuo daugiau įmonė yra įsiskolinusi. Jeigu rodiklio reikšmė 1,0, tai rodo, kad įmonė labai įsiskolinusi ir įsipareigojimai yra lygūs nuosavam kapitalui. 5. Manevringumo koeficientas trumpalaikiai aktyvai /  nuosavas kapitalas Rodiklis atskleidžia, kokia dalis nuosavų lėšų panaudota mobiliausiems aktyvams sudaryti. 6. Pardavimų pelningumas  pardavimai / veiklos pelnas Šis rodiklis atskleidžia įmonės sugebėjimą kontroliuoti susidarančias veiklos sąnaudas. Jo reikšmė neturėtų labai svyruoti laiko atžvilgiu, bet augimas yra teigiamas reiškinys. 7. Turto pelningumas visi aktyvai / veiklos pelnas Koeficientas įvertina vadybos efektyvumą, jis skaičiuojamas prieš įvertinant mokesčius ir kreditavimo išlaidas; parodo, kiek turtas duoda pelno, atspindi investicijų į turtą efektyvumą. Kuo šis santykis didesnis, tuo pelningesnė įmonė, t.y. vienas litas, investuotas į turtą, duoda daugiau pelno. 3. Horizontalioji analizė Horizontalioji analizė - dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų metų rodiklių dinamiką. Galima lyginti ne tik absoliučius balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos eilučių dydžius, bet ir santykinius dydžius arba jų procentus. Kitaip tariant, atliekant horizontaliąją analizę nustatomas nuokrypis nuo bazinio rodiklio. Šios analizės trūkumas yra tai, kad kaip bazinių rodiklių negalima baudoti neigiamų dydžių arba lygių nuliui. Lyginant santykinius dydžius laiko atžvilgiu gaunama tikslesnė informacija apie įmonės ūkinės finansinės raidos tendencijas. PELNO ANALIZĖ IR VERTINIMAS 1. Pelno vertinimo kriterijai Įmonės ūkinės komercinės veiklos vertinimo kriterijus yra finansinis rezultatas (pelnas arba nuostolis). Praktikoje daug dėmesio skiriama pelnui įvertinti, jį veikiantiems veiksniams apskaičiuoti bei finansinių rodiklių analizei. Norint nustatyti ir objektyviai įvertinti įmonės pelną, būtina atlikti išsamią visų įmonės ūkinę komercinę veiklą apibūdinančių rodiklių analizę. Atliekant finansinių rodiklių analizę, galima apskaičiuoti tik galutinių gamybos rodiklių įtaką pelnui. Tačiau kiekvienu atveju, atliekant analizę, reikia ieškoti veiksnių, nulemiančių įmonės pelną, jos finansinę būklę, taip pat įvertinti jų veikimo kryptį bei priklausomybę nuo įmonės veiklos ir išorinių priežasčių. Ekonominėje literatūroje daug dėmesio skiriama santykinių pelningumo rodiklių analizei bei pelno prognozavimui, tačiau analizuojami ir absoliutūs pelno rodikliai. Analizuojant pelną, keliami tokie uždaviniai: • Nustatyti pelno plano pagrįstumą; • Įvertinti ataskaitinio laikotarpio pelno plano įvykdymą, jo dinamiką ir sudėtį; • Įvertinti pelno kitimą nulėmusius veiksnius bei numatyti neigiamų veiksnių pašalinimo galimybes. Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan. Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai. Analizuojant įmonės pelną, naudojamasi balansu bei pelno ir nuostolio ataskaita. Gali būtų pasitelkta periodinė atskaitomybė ir buhalterinės apskaitos registrai. Šiame darbe pasistengsiu detaliai išnagrinėti finansinius koeficientus: jų reikšmingumą, privalumus bei trūkumus, pasirinkimo bei grupavimo problematiką bei apibūdinti pagrindinius praktikoje akcinių bendrovių analizei naudojamus finansinius koeficientus. Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę. Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas. Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finansinėse ataskaitose. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problema. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuos būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių rodiklių grupę arba sąranką. Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan. Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams. Pasirenkant santykinius rodiklius, reikia vadovautis šiais principais:  1. Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai. 2. Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda. 3. Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi jo problemos. Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti. Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija arba žinios.  Koeficientų trūkumai Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3 pagrindines grupes: 1. Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui. 2. Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes. 3. Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų palūkanas. Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui. Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais rodikliais - tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būti šakos lyderių santykiniai rodikliai. Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos praktika. Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra "geras", o kuris "blogas". Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra daug firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę. Finansinių koeficientų grupavimas Finansinei būklei vertinti naudojama labai daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję. Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina jų nagrinėjimą. Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir bendrumų. Dažniausiai išskiriamos tokios santykinių koeficientų grupės: 1. Pelningumo. 2. Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. 3. Veiklos efektyvumo. 4. Kapitalo rinkos. Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimo metodikoje (NVPB, 1999) akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šių penkių grupių finansinius koeficientus: 1. Pelningumo. 2. Likvidumo. 3. Finansų struktūros. 4. Turto panaudojimo efektyvumo. 5. Rinkos vertės. Kai kurie įvairių šalių finansinių ataskaitų rodikliai skiriasi tiek savo pavadinimu, tiek turiniu, todėl tie patys rodikliai apskaičiuojami su tam tikrais niuansais. Būtina atsižvelgti į mūsų respublikos finansinės atskaitomybės ypatybes ir technologiją. Rodikliai, išskirti į atskiras grupes, auditorių vertinami labai įvairiai, plačiausiai yra naudojami pelningumo rodikliai. Norint analizei panaudoti nedaug santykinių rodiklių reikia juos labai rūpestingai atsirinkti. Priklausomai nuo to, kokios veiklos sferos efektyvumą norime nustatyti, galime pasirinkti atitinkamą pelningumo apskaičiavimo metodiką. 2. Vertinimo koeficientai 1. Pelningumo koeficientai Bendriausia prasme pelnas suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos efektyvumą. Dvi įmonės, gaudamos tą patį pelną, gali būti labai skirtingos vertinant jų komercinės ar gamybinės veiklos efektyvumą. Todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius. Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Kuo didesni pelningumo rodikliai – tuo geriau. Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes: a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą. Bendrasis pardavimų pelningumas atspindi įmonės pelningumą, susijusį su pagrindine jos veikla. Kitaip tariant bendrojo pelno norma (marža) parodo, kiek vienas pardavimų litas uždirba bendrojo pelno, t.y. kiek pelninga parduoti prekes ar paslaugas. Jis apskaičiuojamas taip: Bendrasis pardavimų pelningumas= Bendrasis pelnas/ Pardavimai Bendrojo pelno normos didėjimas rodo teisingą įmonės kainų ir konkurencijos politiką, rezultatyvų marketingą. Šio rodiklio kitimo ribos 10-35 %. Rodiklio lygis žemesnis nei 10 % rodo, kad įmonė turi ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumų, o didesnis negu 35 % lygis rodo didelį gamybos pelningumą. Grynasis pardavimų pelningumas rodo įmonės veiklos efektyvumą, galime sužinoti, kiek vienas pardavimų litas uždirba grynojo pelno. Jis apskaičiuojamas taip: Grynasis pardavimų pelningumas = Grynasis pelnas/ Pardavimai Palyginus grynojo pelno normą su bendrojo pelno norma, galima pamatyti kiek centų iš vieno pardavimų lito tenka veiklos sąnaudoms, kitos veiklos nuostoliams bei pelno mokesčiui padengti. Didesnė rodiklio reikšmė rodo aukštesnį įmonės pelningumą. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis svyruoja nuo 10 iki 25%. Veiklos pelningumas parodo kaip įmonė dirbo nepriklausomai nuo finansinio sverto, mokesčių bei nusidėvėjimo apskaitos. Rodiklis gali būti lyginamas tik tų pačių veiklos šakų. Jis apskaičiuojamas taip: Veiklos pelningumas= (Pelnas prieš apmokestinimą + palūkanų sąnaudos + nusidėvėjimo išlaidos)/ Pardavimai ir paslaugos Rodiklis mažesnis nei 5% laikomas nepatenkinamu. 2. Mokumo (likvidumo) koeficientai Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui. Likvidumo terminas daugiau taikytinas kalbant apie turtą. Likvidus turtas yra tas, kurį galima greitai paversti pinigais. Priklausomai nuo to, ar greitai įmonė sugeba turtą paversti pinigais, galimi įvairūs turto likvidumo, o kartu ir įmonės mokumo laipsniai. Todėl reikia skirti įmonės mokumą nuo turto likvidumo. Svarbus ryšys tarp įmonės mokumo ir pelningumo. Kreditoriams ir investuotojams svarbu, kad įmonė būtų moki ir pelninga. Jei įmonė yra pelninga, bet nemoki, ji gali būti išstumta iš rinkos greičiau nei suspės tapti mokia. Įmonei esant mokiai, bet nepelningai, ji turi keisti savo veiklos strategiją ir siekti naujų ir pelningų veiklos krypčių. Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus padengimo koeficientai. Bendrasis mokumas apibūdina įmonės finansinio stabilumo būklė. Tai nuosavybės ir įsiskolinimų santykis: Bendrasis mokumas= Nuosavybė/ Įsipareigojimai Rodiklis parodo įmonės gebėjimą vykdyti savo trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Paprastai įmonė priskiriama mokių įmonių kategorijai, kai šis rodiklis viršija 1,0. Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip: Bendrasis likvidumas= Trumpalaikis turtas/ Trumpalaikiai įsipareigojimai Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0. Tačiau, jei trumpalaikio mokumo rodiklis pasiekia 2,5 ar daugiau, tai firmos vadovybė turėtų analizuoti, ar įmonė nėra sukaupusi per daug grynųjų apyvartinių lėšų, arba atsargų pertekliaus ir kodėl neracionaliai naudojamas turtas. Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas taip: Kritinis likvidumas= (Trumpalaikis turtas – atsargos)/ Trumpalaikiai įsispareigojimai Greitai realizuojamas turtas, t.y. grynieji pinigai, vertybiniai popieriai, debitorinis įsiskolinimas. Visgi debitorinio įsiskolinimo priskyrimas greitai realizuojamas turtui gali būti ginčijamas. Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1 ar net dar mažesnis. 3. Turto pelningumo koeficientai Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartoja savo turtą. Jis apskaičiuojamas taip: Turto pelningumas (turto grąža)= Grynasis pelnas/ Visas turtas Šis rodiklis parodo kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė yra kreditorių ar akcininkų. Rodiklis atspindi visų įmonės išteklių panaudojimo efektyvumą, t.y. visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo didesnė rodiklio reikšmė, tuo geresnis. Įmonės būklė vertinama kaip labai gera, jei šis rodiklis yra didesnis kaip 20 %, gera – kai rodiklis didesnis negu 15%, patenkinama – jei rodiklis didesnis negu 8 %. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis ir jei jis yra mažesnis, ieškoma išeities padėčiai gerinti. Nuosavo kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek grynojo pelno uždirba vienas savininkų nuosavybės litas. Šis rodiklis yra svarbus akcininkams, nes parodo, kaip greitai atsipirks investuotos lėšos į vieną ar kitą įmonę. Jis apskaičiuojamas taip: Nuosavo kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža)= Grynasis pelnas/ Akcinis kapitalas Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis. Tačiau turto ir nuosavybės pelningumo rodiklių smarkų pasikeitimą paprastai lemia ne tiek grynojo pelno pokytis, kiek nuosavybės ar turto kaita. Investicijų pelningumas parodo, kaip efektyviai naudojamas savas ir skolintas kapitalas. Investicijų pelningumas = (Grynasis pelnas + palūkanų išlaidos) Akcinis kapitalas + ilgalaikiai įsipareigojimai Tik lyginant su panašia veikla užsiimančiomis įmonėmis bei kitomis šakomis ir su praėjusiais laikotarpiais, galima pasakyti ar įmonės pelningumas yra didelis, ar mažas ir kodėl taip yra. 4. Rinkos vertės koeficientai Rinkos vertės finansiniai rodikliai skaičiuojami įmonių, kurių akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržose, analitikų. Kapitalizacija yra lygi paprastųjų akcijų skaičiaus sandaugai su akcijos rinkos kaina. Įmonės kapitalizacija arba rinkos vertė - tai suma, kurią investuotojas turėtų sumokėti, norėdamas rinkoje įsigyti įmonę konkrečiu laiko momentu. Skaičiuojant įmonės kapitalizaciją, atsižvelgiama tik į faktinį išleistų paprastųjų akcijų skaičių sandorio momentu. Jei per metus įmonė išleido vieną ar kelias papildomas emisijas, tai kapitalizacija perskaičiuojama nuo padidinto įstatinio kapitalo įregistravimo dienos. Pelnas akcijai. Yra keli šio rodiklio skaičiavimo variantai. Pateiksime pagrindinio pelno vienai akcijai skaičiavimo formulę:  (Grynasis pelnas - Privilegijuotųjų akcijų dividendai)/ Vidutinis svertinis paprastųjų akcijų skaičius apyvartoje Šis santykis nurodo grynojo pelno dalį, kuri yra akcijos savininko nuosavybė. Kainos ir pelno akcijai santykis (P/E): Akcijos rinkos kaina/ Pelnas akcijai Kainos ir pelno santykis atspindi, kiek investuotojas moka už vieną įmonės pelno litą. Jo pagalba galima palyginti dvi ar daugiau įmonių, nes jis nustato akcijos rinkos kainos ir jai tenkančio pelno dalies ryšį. Dividendai akcijai rodo paskirstytino pelno dalį, tenkančią vienai paprastajai akcijai: (Dividendai - privilegijuotųjų akcijų dividendai)/Paprastųjų akcijų skaičius IŠLAIDŲ IR LŪŽIO (NENUOSTOLINGUMO) TAŠKAS Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas, konkurencija ir kainų sistema. Versle vienu svarbiausių elementų yra išlaidų nustatymas. Natūralu, kad nustatant kainas siekiama padengti gamybos išlaidas ir gauti pelną. Verslo įmonėje išlaidų gali būti daug ir įvairių. Išlaidos skirstomos į: • Tiesiogines- gamybos išlaidas, kurių dydis tiesiogiai priklauso nuo gamybos (paslaugų) apimties (kintamos); • Netiesiogines- išlaidas, kurių dydis nepriklauso nuo gamybos apimties (pastovios). Kadangi tiesioginiai veiklos kaštai gali kisti nevienodu greičiu, tai skiriamos tokios kintamų kaštų rūšys: ◦ Proporcingi, kurie kinta proporcingai produkcijos gamybos apimties atžvilgiu; ◦ Progresyviniai, kurie kinta greičiau nei produkcijos gamybos apimtis; ◦ Degresyviniai, kurie kinta lėčiau nei produkcijos gamybos apimtis. Kad įmonės veikla būtų pelninga, degresyvinių kaštų dalis bendrose veiklos išlaidose turėtų didėti sparčiau nei progresyvinių ir proporcingų. Kaštų ir gamybos apimties pokyčių priklausomybė parodyta 1 paveiksle. Kitas svarbus kaštų analizės aspektas- tai naudingų ir nenaudingų išlaidų atskyrimas veiklos kaštuose. Juos atskirti galima, kai atidžiai išnagrinėjami kaštų šuoliai. Pavyzdžiui, kai įmonė perka naują technologiją ar techniką, ji padaro daugiau išlaidų nei tuo metu reikėtų gamybai plėtoti, tačiau negalima nusipirkti pusės įrengimo. Todėl išlaidų didėjimas yra neadekvatus gamybos apimties pokyčiams ir pastoviųjų kaštų sumoje galima būtų išskirti „naudingas“ ir „nenaudingas“ išlaidas: F= k naudinga dalis + k nenaudinga dalis. Naudingą ir nenaudingą išlaidų dalį galima apskaičiuoti žinant įsigyto įrengimo maksimalų pajėgumą ir produkcijos kiekį, kuris faktiškai pagaminamas nauju įrengimu: k nenaudinga dalis = (Nmax – Nf) x F/ Nmax k naudinga dalis= Nf x F/ Nmax. Čia: F- pastoviųjų kaštų suma, Nmax- maksimalus įrengimo pajėgumas vienetais, Nf- faktiškai pagamintos produkcijos kiekis vienetais. Jei įmonės apskaitoje galima rasti informaciją apie kintamus ir pastoviuosius kaštus, bei šių padalijimą apie naudingus bei nenaudingus, tai analitikas gali užtikrinti analizės operatyvumą ir tikslumą. Verslininkui svarbu mokėti sudaryti išlaidų, gamybos apimties ir pelno priklausomybės grafikus, mokėti juos nagrinėti, norint laiku priimti tinkamus sprendimus, pasikeitus rinkos sąlygoms, įmonėje atlikus tam tikrus techninius pertvarkymus. Įmonės vadovui labai svarbu žinoti, kaip pasikeis kaina padidėjus konkurencijai arba sumontavus naujus įrengimus, kaip pasikeis kintamosios išlaidos pasikeitus darbo našumui. Nuo išlaidų, gamybos apimties ir pelno rodiklių priklausomybės priklausys ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai sprendimai bei įmonės konkurencinės strategijos parinkimas. Lūžio taškas- terminas, paaiškinantis tarpusavio priklausomybę tarp išlaidų, gamybos apimties, dalinio pelno ir pelno atskiromis veiklos stadijomis. Lūžio taškas- produkcijos (paslaugų) kiekis, kurio pardavimo pajamos lygios jų gamybos ir pardavimų išlaidoms. Lūžio taško analizė parodo, kokios pardavimo apimties reikia, kad veikla taptų pelninga. Lūžio taško analizė labiausiai taikoma trumpo laikotarpio problemoms spręsti, kai atrodo, jog esanti išlaidų struktūra išliks nepakitusi. Lūžio taškas gali būti nagrinėjamas taikant paprastas formules ir grafikus. Pirmiausia pateiksime formules. Lūžio taško analizės formulės 1. DP PK-I kint. Vieneto pardavimo kaina- vieneto kintamosios išlaidos DP- Dalinis pelnas vienetui 2. KDP DP/ K Produkcijos vieneto dalinis pelnas/ Produkcijos vieneto kaina KDP –dalinio pelno koeficientas, parodantis dalinio pelno dydį kainoje 3. TPA P išl./ DP Pastoviosios išlaidos visai produkcijai/ Dalinis pelnas vienetui TPA-lūžio taškas pagal produkcijos apimtį (vienetais) 4. TPV (P išl. x K)/ DP (Pastoviosios išlaidos x produkcijos vieneto kaina)/ Dalinis pelnas vienetui TPV- lūžio taškas pagal pardavimų vertę 5. TPA pl. P išl. + P pl./ DP vnt. (Pastoviosios išlaidos+ Planuojamas pelnas)/ Dalinis pelnas vienetui TPA pl.- lūžio taškas pagal pardavimų apimtį vienetais, norint gauti planuojamą pelną 6. P pl. A pl x PK Planuojama gamybos apimtis x vieneto pardavimo kaina P pl.- pardavimų vertė, kad būtų gautas planuojamas pelnas 7. Sz A pl. -A lūžio Planuota gamybos apimtis- lūžio taškas prod. Apimtis Sz- saugumo zona Toliau parteikti lūžio taško analizės skaičiavimai. Pradiniai duomenys: Produkcijos apimtis- 35000 vnt. Pardavimo kaina- 7 Lt/ vnt. Kintamosios išlaidos- 4 Lt/ vnt Pastoviosios išlaidos- 50000 Lt. Planuojamas pelnas- 31000 Lt. Parodyti pelną planuotai gamybos apimčiai 270000 Lt. Taikant lūžio taško analizę galima atsakyti į tokius klausimus: koks bus pelnas, jei planuosime parduoti, pavyzdžiui, 27000 vnt? Kiek vienetų reikia pagaminti ir parduoti, kad būtų pasiektas lūžio taškas? Kiek reikia parduoti, kad būtų gautasa pavyzdžiui, 31000 Lt pelnas? Ir t.t. Mūsų pavyzdyje: Dalinis pelnas vienetui DP 7-43 Lt. Dalinio pelno koeficientas KDP 3/7 0.429 arba 43 Lūžio taškas pagal produkcijos kiekį TPA 50000/ 3 16667 vnt. Lūžio taškas pagal pardavimų vertę TPV 16667x 7 116669 Lt. Gaminių kiekis, kad būtų gautas planuojamas pelnas TPA pl. (50000+ 31000)/ 3 27000 vnt. Pardavimų vertė, kad būtų gautas planuojamas pelnas P pl. 27000x 7 189000 Lt. Saugumo zona Sz 27000-16667 10333 vnt. Kiti autoriai lūžio tašką siūlo skaičiuoti taip: • Lygties sudarymo ir sprendimo būdu; • Bendrojo pelno (pirminio pelno, kontribucijos) būdu; • Grafiniu būdu. Šiuo atveju pateikiama tokia lūžio taško skaičiavimo formulė: I Q x (Kv- Vv)- F I- pelnas, Q- veiklos produkto apimtis natūriniais vienetais, Kv- produkto vieneto kaina, Vv- produkto vieneto kintami kaštai, F- pastovūs kaštai. Kritiniame taške I= 0, tai Qkr= F/ (Kv- Vv); Pkr= F/ (Kv- Vv) x Kv. Kontribucija: (pastovūs kaštai+ pelnas)= pardavimai- kintami kaštai. Paveiksle pateikiamas pelningumo ribos nustatymas grafiniu būdu. Taške K1 parodoma kritinė produkto apimtis atsižvelgiant į kaštų visumą ir pelną. Iš paveikslo matyti, kad jei pelnas nebus gaunamas, jei pardavimų apimtis bus mažesnė nei šiame taške. Todėl iš anksto galima spręsti ar verta išleisti tokią produkciją, kuriai pirkėjų užsakymo paketas prilygsta minėtai apimčiai. Praktikoje pardavimų apimties bei kaštų tiesės dažniausiai yra netiesinėje priklausomybėje. Veiklos pradžioje pardavimų apimtis nėra didelė, o kaštai dideli, bet gali būti ir taip, kad kaštai nuo tam tikro veiklos lygio gali staigiai padidėti ir tuomet nagrinėjama priklausomybė keičia savo pavidalą. Šiuo atvejus veiklą naudinga vykdyti tik pelningumo lauke K1 ir K2. Lūžio tašką galima panaudoti kaip pagrindą tolesniems skaičiavimams: 1. Kritinės gamybos apimties apskaičiavimas Q x (p-c)= F→ Q= F/ (p-c)→ Q= F/ PM Q- gamybos apimtis kritiniame taške, vienetais, F- pastovūs kaštai, litais, c- kintami kaštai vienam produkcijos vienetui, litais, PM= (p-c) – pelno marža (kontribucija) pardavus vieną gaminį, litais. 2. Kritinės pardavimų apimties apskaičiavimas Q= F/ (p-c); p x Q= p x F/ (p-c)= p x F/ p (1- F/p); R= F/ (1-s/p). 3. Kritinio pastoviųjų kaštų lygio apskaičiavimas F= K- C= p x Q- c x Q= Q (p-c) arba F= Q x PM Ši išraiška patogi tuo, kad pagal norimą bendrojo pelningumo maržą galima apskaičiuoti, kokios būtų leistinos pastovios veiklos išlaidos esant tam tikrai gamybos apimčiai. 4. Kritinės kainos apskaičiavimas Kritinę gaminio kainą lemia veiklos kaštai bei gamybos apimtis, t.y.: K= F+ C arba p x Q= F+ c+ Q, Iš čia p= F/Q +c. Jeigu žinoma bendrojo pelno marža, tai minimali gaminio kaina apskaičiuojama taip: P= F/ (1-PM). 5. Minimalios pelno maržos apskaičiavimas Jeigu žinomos pastoviosios išlaidos ir yra pardavimo pajamų planas, tai minimalią bendrojo pelno maržą (PM) galima apskaičiuoti taip: PM, %= F/ K x 100. 6. Būtinos gamybos apimties, siekiant numatytojo pelno, apskaičiavimas Qb= (F+ P)/ (p- c) Čia Qb- būtinas pardavimų kiekis, vienetais, P- planuojamas pelnas, litais. 7. Pardavimų apimties, kuri leidžia gauti vienodą pelną, esant bet kokiai gamybos apimčiai, apskaičiavimas (p1- c1)Q- F1= (p1- c1)Q- F2 iš čia Q= (c2- c1)/ (PM2-PM1) čia F1,2- pastovūs kaštai skirtinguose variantuose, PM1,2- pelno marža esnant skirtingiems variantams. KAPITALO PLANAVIMO PAGRINDAI Kapitalo planavimo metodika - tai finansinių įstaigų sprendimų taisyklės, pagal kurias įvertinamos įdedamos j ilgalaikius projektus lėšos. Ilgalaikiai projektai - tai ilgesnės negu vienerių metų investicijos. Mes siekiame nustatyti kriterijų arba kelis kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti įvertinti investicijų projektai, pasirenkant firmos investicijų portfelio dalis. Investavimo sprendimų priėmimo taisyklės Firmos, norėdamos nustatyti, ar siūlomieji investicijų projektai priimtini, pasitelkia įvairias finansinio kapitalo planavimo metodikas. Svarbiausias ir paprasčiausias rodiklis, padedantis priimti sprendimą, yra investicijų atsipirkimo laikotarpio trukmė (angl. payback period, PBP). Šis rodiklis yra pagrįstas nediskontuotais pinigų srautais. Sudėtingesni yra grynosios (diskontuotos) dabartinės vertės (angį. net present value, NPV) ir vidinės pajamų normos (angl. internal rate ofretum, IRR) metodai. Naudojant šiuos metodus ir sprendžiant pinigų srautų reikšmingumą, terminus ir rizikos lygį, pinigų srautai diskontuojami. Atsipirkimo laikotarpio trukmė (pbp) Atsipirkimo laikotarpio trukmė - tai metų, per kuriuos firma atgauna pirminį, į projektą įdėtą kapitalą, skaičius. Pavyzdys: Tarkime, kad turime du tarpusavyje išskirtinius A ir B projektus. Abiem projektams reikia po 500 dolerių lėšų. A projektas 3 metus kasmet padengs po 250 dolerių. B projektas pirmaisiais metais padengs 300 dolerių, antraisiais metais - 400 dolerių ir trečiaisiais metais - 10 dolerių. Reikia apskaičiuoti kiekvieno šių projektų atsipirkimo laikotarpio trukme ir pasirinkti greičiausiai atsiperkantį projektą. Projektų prognozuojamieji pinigų srautai pateikti laiko eilutėje. A projektas: 0 1 2 3 -500 250 250 250 A projekto atsipirkimo laikas dveji metai. B projektas 0 1 2 3 -500 300 400 10 B projekto atsipirkimo laikas = 1+200/400 = 1,5 metų. Sprendimas. Pagal atsipirkimo laiką vertėtų pasirinkti B projektą, nes jis atsiperka greičiau. Įsidėmėkite, kad B projekto trupmeninė atsipirkimo laiko dalis yra trūkstamasis kiekis pinigų, kurių reikia įdėtam kapitalui per būsimą laiko­tarpį padengti. Atsipirkimo laikotarpio problemos • Pinigų srautai analizuojami tik iki atsipirkimo laikotarpio pabaigos. • Ignoruojama terminuotoji pinigų vertė. Šią problemą galima išspręsti diskontuojant pinigų srautus. Tačiau kapitalui atsipirkus, pinigų srautai ir toliau ignoruojami. Nors kapitalo atsipirkimo metodas turi keletą rimtų trūkumų, tačiau jis neabejotinai teikia naudingos informacijos apie tai, kiek laiko investuotieji pinigai išbus projekte. Jei svarbiausias bendrovės vadovybės siekimas yra įdėtus pinigus kuo greičiau kompensuoti ir reinvestuoti į kitą, galbūt pelningesnį projektą, tada atsipirkimo laikotarpio metodas yra labai naudingas. GRYNOJI DABARTINĖ VERTĖ (angį. Net present value, NPV) NPV - tai paprastai dabartinė visų pinigų srautų, įskaitant ir pradinę investiciją, vertė. Projektas pasirenkamas, jei grynoji dabartinė vertė yra teigiama, o tai reiškia, kad iš investicijos prognozuojama gauti pinigų srautus didesnius už grynąją investicijos vertę. Grynoji dabartinė vertė nustatoma taip: = NPV = CF0 + Čia: CF 0... CFn - pinigų srautai, pradedant pradine investicija ir baigiant paskutiniaisiais pinigų srautais, i - kapitalo kaina. Remiantis grynąja dabartine verte, laikomasi tokios sprendimų priėmimo taisyklės: • projektas pasirenkamas, jei NPV>O, • projektas atmetamas, jei NPVi, • atmetamas projektas, kurio IRR

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!