Filosofija Renesanso laikotarpiu

Renesansas (pranc. atgimimas) – tai perėjimo iš viduramžių (vid.) į naujuosius amžius (n. a.) laikotarpis. Klasikinės renesanso kultūros modelis susiformuoja XIV-XVIa. Italijoje. Renesanso kultūra formuojasi radikaliai negiant vid. kultūros epochą, priešpastatant pastarąjį antikos kultūros idealizacijai.
Taigi savo priešiškumą vid. renesanso mąstytojai visų pirma išreiškė orientuodamiesi į antikos kultūros atgaivinimo užduotį. Kiti renesanso autoriai priešiškumą prieš vid. religinę dogminę mąstyseną parodė iškeldami kaip svarbiausią dalyką mokslinio-filosofinio gamtos pažinimo užduotį. Orientacija į antikos kultūros palikimo studijavimą iš vienos pusės ir mokslinį gamtos pažinimą iš kitos pusės sukūrė prielaidas humanitarinio ir gamtamokslinio pažinimo išsiskyrimui renesanso autorių tarpe. Tačiau tiek vienų, tiek kitų mąstymas šioje epochoje grindė nepaprastą žmogaus išaukštinimą, pasitarnavo savotiškam žmogaus kultui.
Renesansas ir yra kultūrinis perversmas ta prasme, jog vid. teocentrizmą šioje epochoje keičia antropocentrizmas, kitaip tariant renesanse pasaulėžiūros svorio centrai nuo dievo persistumia į žmogų. Kita vertus žmogaus garbinimas pasiekia kraštutinę ribą neretai tapdamas besaike pompastika. Tokio pompastinio ir iš dalies karikatūrinio žmogaus kulto pagrindu šioje epochoje tampa naujos gamtos apmąstymo perspektyvos.
Kaip keičiasi gamtos įvaizdis pereinant iš vid. į renesansą? Vid. gamta buvo suprantama kaip kosmologinis dievo duotybės įrodymas, t. y. tarpiškai tik per dievą. Taigi gamta vid. epochos požiūriu prasminėje tikrovės struktūroje neužima savarankiškos vietos. Renesanse į gamtą atsigręžiama kaip į reikšmingą pačia savimi. Tačiau atsigręžiama į gamtą ne todėl, jog nusigręžiama nuo dievo, bet būtent dėl to, jog dabar pats dievas imanentizuojamas (imanentinis – vidujinis), t. y. įvidujinamas gamtoje. Vid. į dievą fiksuotas žvilgsnis dabar nukrypsta į gamtą, nes gamta čia mažiau ar daugiau pradedama tapatinti su dievu. Kitaip tariant vid. religinį transcendentalizmą renesanse kaičia mistinis panteizmas (gr. pan – visur, theo – dievas). Dievo mąstymas čia išlieka, tačiau tokiu ištuštėjusiu pavidalu, jog prarandamas dievo asmeniškumas, o gamta pradedama įsivaizduoti kaip dieviškų, maginių, spiritualistinių galimybių visuma. Tokia sudievinta gamta jau nėra dievas asmuo, į kurį galima kreiptis iš savo asmeniškumo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!