Estetika ir emocinė kultūra

1. Estetikos kategorijos. Platono paradigma. Kategorija – svarbiausia ir bendriausia pažinimo srities sąvoka. Estetinės kategorijos – tai sąvokos, kurios atspindi bendriausias ir esmingiausias tikrovės estetinio įvaldymo kryptis ir elementus. Estetinės kategorijos skirstytinos į dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtinos šios kategorijų poros: estetiškumas ir meniškumas, grožis ir bjauris, harmoningumas ir chaotiškumas, tragiškumas ir komiškumas, kilnumas ir žemumas. Antrosios grupės kategorijos tokios: estetinis jausmas, estetinė sąmonė, estetinis vertinimas, estetinis skonis, estetinis idealas, estetinis vertingumas. Pirmosios grupės pirmoji kategorijų pora – estetiškumas ir meniškumas – nėra svarbiausia, tačiau glaustai apibūdintina. Šios dvi kategorijos giminingos, tačiau esama ir trijų skirtumų: 1. Estetiškumas – kategorija bendresnė, nes estetiškumas reiškiasi gamtoje, gaminiuose, žmoguje, socialiniuose procesuose (eitynėse, mitinguose, varžybose, išgertuvėse, muštynėse), na ir mene; o meniškumas reiškiasi tik mene. Tad estetiškumo pasaulis platesnis. 2. Estetiškumas yra įvairiausių žmogaus veiklos rūšių dėmuo; pavyzdžiui, estetiškumo elementai yra (ar nėra) politikoje, pedagogikoje, avininkystėje (avys gali būti puošiamos kaspinais, vainikais, liemenėmis ir kt.). Keista, bet savarankiškos estetinės veiklos būk tai nėra (yra manančių ir kitaip). Meniškumas – jau savotiška savarankiška žmogaus veiklos sritis, kurioje be grynojo estetinio dėmens dar gali reikštis politinis, moralinis, mokslinis elementai. Užtat meninės vertybės turtingesnės už estetines. 3. Meno kūrinių forma visada privalo būti puiki nepriklausomai nuo turinio estetiškumo. O gamtoje, gaminiuose, žmoguje, vyksmuose forma gali būti ne tik puiki, bet ir baisi, grasi, bjauri, klaiki, prasta. Taigi skirtumai trys. Bet yra ir dvi bendrybės: 1) estetiškumo iš meniškumo ištaka (kilmė) – ta pati, tai – žmogaus (ne pirmykščio žmogaus, ne aborigeno, ne barbaro, o kultūros žmogaus) veikla; 2) meninis ir estetinis tikrovės įsavinimas apima keturis tuos pačius etapus: meninis suvokimas ↔ estetinis suvokimas meninis pažinimas ↔ estetinis pažinimas meninis vertinimas ↔ estetinis vertinimas meninė kūryba ↔ estetinė veiksena. Didelės svarbos kategorija MENAS turi dvi reikšmes: 1) meistriškas mokėjimas; 2) kūrybinis tikrovės perteikimas įvaizdžiais (įvaizdis – tai vaizdu įkūnytas dalykas). Taigi meistriškas mokėjimas gyventi – gyvenimo menas; šis menas ir yra pats svarbiausias, sudėtingiausias ir sunkiausiai įsavinamas. Yra gyvenimo menininkai ir gyvenimo amatininkai (specialistai, technikai; pavyzdžiui, santechnikai (dabar – ekologai), elektrotechnikai ir kt.). Estetikoje svarbiausioji yra kategorijų pora GROŽIS ir BJAURIS (angl. beauty and ugly, rus. prekrasnoje i bezobraznoje). GROŽIS – aukštoji teigiama savybė, kaip jausminio suvokimo tobulybė. Knyginis šios kategorijos apibrėžimas toks: Grožis – tai visuma savybių, teikiančių pasigėrėjimą per dvi teorines regos ir klausos jusles. Privalu paaiškinti, kad žmogui ir kitiems gyvūnams duotos 5 juslės (jutimo organai): 1. Rega; ši juslė teorinė. 2. Klausa; ir ši juslė teorinė. 3. Uoslė; ji pusiau teorinė. 4. Lyta; tai praktinė juslė. 5. Skana; irgi praktinė juslė, kurią žodynai nepavykusiai vadina ,,skoniu”. Juslės teikia pojūtį; tai savybės atspindys juslėmis – jutimo – rezultatas. BJAURIS (žem. bjauris – bjaurumas, darkumas) – visuma savybių, teikiančių vidutiniškai nemalonius pojūčius per regą, klausą, taip pat per uoslę ir skaną (per lytą – ne). Tad bjaurio pasaulis – platesnis, o grožio – geidžiamesnis, mielesnis, vertingesnis. Stulbinanti yra grožio dialektika (kismai, pervartos): • aplamas, lėkštas, grubus, prastas, skurdus grožis virsta bjauriu; • dekadentiškas (pranc. decadance – smukimas, kultūros, visuomenės vertybių nuosmukis), išsigimėliškas, filisteriškas, manekeniškas, topinis grožis virsta ŠLYKŠČIU. Ak, yra ir grožis tyras, dernus, lavus, skaistus, dieviškas... (ir velniškas?). Kokios savybės lemia grožio kategorijos susiformavimą? Ogi štai: • spalva, • garsas, • pavidalas (forma), • konfigūracija (dalių tarpusavio padėtis ir bendrasis vaizdas, išsidėstymas), • kontūras (kraštinė daikto linija – apybraiža), • saikas, kaip kiekybės ir kokybės vienybė. Žmogaus grožis turi dvi dedamąsias (dėmenis, sandus): a) formaliąją; tai veidas, kūnas, apranga, papuošalai, manieros (išorinės elgesio formos), komunikacijos elementai; b) esmiškąją, arba vidinę; vidinį grožį sudaro pažiūros ir įsitikinimai, dvasios kokybė (vitalinė ir etinė dvasia), protiniai gebėjimai, sielos turtingumas, dorybingumas. Grožis vyrui – ne bereikšmis, bet antraeilis dalykas. Mat grožis – tai tarsi kompensatorius, kurio daugiau prireikia moterims. Didžiojo mąstytojo Aristotelio žiauroku apibrėžimu, moteris – tai suluošintas vyras; užtat čionai reikia kompensacijos (išlyginimo, atlyginimo). Kinų gamtos filosofijoje yra du pradai: • Inj – pasyvus, tamsus moteriškas pradas; • Jan – aktyvus, šviesus vyriškas pradas. Abu pradai sąveikauja, pasipildo, bet pirmam tinka grožis, antras turi būti gyvybingas. Net svarbiau už grožį yra elegancija (pranc. elegante – dailumas, skoningumas, grakštumas, nuosaikumas). Tą svarbų terminą reikia apibrėžti: Elegancija – visų grožio aspektų (atžvilgių) saikas ir tobula dermė. Vartojant elegancijos terminą, galima formuluoti tokį grožio idealo nusakymą: Grožio idealas – asketinė elegancija. Elegancija dar gali būti paaiškinta kaip grožio ir gracijos jungis, o žodis asketizmas reiškia griežtumą, santūrumą, atšiaurumą, kūno valdymą (angl. management), malonumo įgeidžių tvardymą, žemųjų instinktų slopinimą. Kokia grožio paskirtis, arba funkcija (lot. functio – atlikimas, veikla)? Grožis žmogui teikia malonumą, džiaugsmą, pasigėrėjimą, palaimą, didina savimonę, bet ne tik. Pasak vokiečių filosofijos įžymybės Fridricho Nyčės (Nietzsche, 1844–1900), grožis skatina daugintis. F. Nyčė 22 aforizme taip šaiposi iš filosofo estetiko F. Šopenhauerio: ,,Jis ypač giria grožį kaip išvaduotoją nuo ,,valios židinio”, nuo seksualumo, – grožyje jis įžvelgia p a n e i g t ą dauginimosi instinktą... Keistasai šventuoli. Aš būgštauju, kad kažkas tau prieštarauja; ir tai yra gamta. K o d ė l apskritai gamtoje reiškiasi grožis: skambesyje, spalvoje, kvape, ritmingame judesyje? Kas s k a t i n a grožį? – Laimei jam prieštarauja taip pat vienas filosofas. Ne menkesnis filosofas kaip dieviškasis Platonas (taip jį vadina pats Šopenhaueris) teigia kitaip: visoks grožis skatina daugintis, – kaip tik tai yra jo poveikio proprium: nuo žemiausio juslumo į aukščiausią dvasingumą...”. Ar esama tobulo grožio pavyzdžių? Taip, esama. Štai tobulo grožio pavyzdžiai muzikoje: • F. Šopeno baladė g-moll, fantazija f-minor; • L. van Bethoveno romansas f-minor, sonata ,,Moonlight”; • F. Šuberto ,,Forellenquintet” ir kt. Užduotys apmąstymui: Ar grožio kategorija tinkama taikyti kitų gyvūnų atžvilgiu? Ar gali karvės būti gražios? Ar kriaušės formos moteris elegantiška? Vertinimo gražu-bjauru: • matas (gr. kriterion) yra estetinis idealas (pranc. ideal – pavyzdys, tikslo vaizdas); • pagrindas – estetinis skonis, išmana (angl. aesthetical intelligence). Didžiulės svarbos terminas SKONIS reiškia estetinės sąmonės įvaldymo lygį. Skonis – didžiai prieštaringas ir itin sudėtingas dalykas. Skonio prieštaringumas išreikštas per du lotyniškus posakius: 1. De gustibus est non disputandum [dėl skonio nesiginčijama]. 2. De omnibus est dubitandum [viskas abejotina]. Grožio supratimą lemia skonis; o skonį lemia asmens inkultūracija ir išsilavinimas (lot. formatio). Privalu pažymėti, kad skonio plotmė (raiškos sritis) smarkiai platesnė už estetikos ar meno sferą, ir apima visų viską, net gamtą, tikybą, pažiūras. Asmens skonis dalinai gali būti siejamas su priklausymu socialiniam-kultūriniam sluoksniui. Socialinis sluoksnis Skonis ir grožio supratimas Elitas (pranc. elite – rinktinis) Subtilus (švelnus), deliktus, rinktinis, – visuomenės viršūnė, rinktinė rafinuotas, jautrus, kategoriškas Inteligentija Tikras, autentiškas, išmanus, tikslus Prastuomenė (plebsas) Prastas (lot. vulgaris), primityvus, banalus Miesčionija Prabangus, ištaiginis, snobinis, pompinis, reklaminis, parodinis ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– Padugnės, drambalai Grubus, barbariškas, storžieviškas Pastaba: snobas (angl. snob) – tai bandykštis (žem. bandykštis – bandos gyvūnas), kuris aklai laikosi mados, dedasi turįs rafinuotą skonį ir stengiasi imponuoti tariama erudicija. Taikant Aristotelio vidurio doktriną, grožis – jausminio suvokimo tobulybė, esanti viduryje tarp vulgarybės (bjaurio, prastumo) ir perversijos (iškrypimo, darkumo, išsigimimo, šlykščio). Gautume tokį vaizdą: ŠLYKŠTIS GROŽIS BJAURIS Šlykštis – grožio perteklius (angl. too much of beauty, pranc. le mieux est l’enemy du bien). Esama šlykščios pornolatrinės spaudos (žurnalai tik vyrams, tik moterims, tik panelėms), televizijos laidų, reklamos, kino filmų, koncertų, konkursų ir kt. Kita kategorijų pora – tai harmonija – chaosas. Harmonija (gr. harmonia – darna) – tai: 1. Visumos ir jos dalių suderinimas; vidaus ir išorės, turinio ir formos atitikimas. 2. Santaika, sandora, vienybė. Helėnų filosofijos švietalo Platono mokymų, harmonija – tai priešybių vienybė; tą vienybę jis pavadino idealiuoju būviu (toliau žymima IB). Sukultūrintam ir laviam žmogui būdingi tikrovės tobulinimo, reiškinių priežastingumo ir sąryšio paieškos, saviplėtos, minčių ir poelgių darnos, tikslų ir prasmių numatymo užmojai. Tokie užmojai, siekiai, troškimai (pranc. ambition – garbės troškimas) suformavo harmonijos estetinę kategoriją. Harmonijos požymiai: proporcingumas, simetrija, ritmas (tolygus pasikartojimas), tvarka, atitikimas. Senovės žmonės manė, kad tvarka ir simetrija puikūs ir naudingi. Mene harmonijai skirtina didesnė svarbos dalis (0,62). Tačiau nemenka svarbos dalis (0,38) tenka chaosui – priešingai kategorijai (gamtoje harmonijos ir chaoso santykis 0,50: 0,50). Chaosas (gr. chaos) – tai netvarka, painiava, išira, maišatis, suirutė (dalinai ir erzelis, bruzda, grūdis, zuina, spirga, spurda). Senovės graikų mitologijoje chaosas – tai atvira praraja, iš kurios radosi žemė (Gėja), meilė (Erosas), migla (Erebas), naktis (Niukta). Chaotiška naudota ir naudojama kaip metodas meninėje kūryboje. Pavyzdžiui, baroko stilius (XVI–XVIII a.) mene grindžiamas asimetrija, aritmija, tiesios linijos keičiamos kreivėmis. Disharmonija ir chaosas siurrealizme (tai tokia meno kryptis; pranc. surrealisme – virš tikroviškumo) tapo net svarbiausiais meniniais principais. Siurrealizme daiktų savybės iškraipomos, objektai absurdiškai sugretinami, išradingai naudojamos metaforos (daiktams suteikiamos nebūtos savybės; pavyzdžiui ,,padangių ašaros”). Kita kategorijų pora – tai tragiškumas–komiškumas (arba tragiška – komiška, jei taikyti niekatrąją giminę). Tragiška tai, kas kelia, žadina, sielvartą, siaubą, šiurpą. Graikiškas žodis tragodia reiškia: 1) dramos žanrą – kūrinį teatrui su baisingais konfliktais ir herojaus žūtimi; 2) didelę nelaimę. Drama (gr. veiksmas)– tai 1) viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (šalia epo ir lyrikos) – kūrinys, skirtas vaidinti teatre; 2) skaudus įvykis, esminis konfliktas. Dar paaiškintina, kad lyrika – tai individo išgyvenimų, jausmų, nuotaikų, svajų, godų eiliuotas perteikimas, o epas – istorinis kūrinys. Tragiškumo kategorija dar esti įvairių formų, pavyzdžiui, tragiškas pesimizmas, optimistinis tragizmas, tragikomedija, tragifarsas ir kt. Komiška – tai juokinga, žaisminga, linksma. Komedija (gr. komodia – linksmo sambūrio daina) – tai dramos žanras, kuriame juokingai, pašiepiamai vaizduojamos blogybės, ydos, piktenybės, keistybės, kvailybės. Čia būdinga sėkminga baigtis (angl. happy end), žūties ir palaikų nėra. Komiškumo kategorija irgi esti daugelio formų: • humoras (lot. humor – vienas iš keturių skysčių, lemiančių žmogaus temperamentą) – nepiktas ydų, keistybių pašiepimas, susijęs su optimistiniu ir kontempliaciniu požiūriu į tikrovę; • satyra – piktas, negailestingas ydų, bjauraties atskleidimas, pagrįstas veikinių deformacija (grotesku, hiperbole). Mene ir gyvenime humoras ir satyra reiškiamas įvairiais žanrais. Humoristiniai žanrai: • gyvenime: pašaipa, anekdotas, sąmojis, pamėgdžiojimas; • mene: humoreska (glaustas juokingas prozos kūrinys; draugiškas šaržas (iškreiptas žmogaus portretas); farsas (vaidinimas, pagrįstas smulkiais konfliktais, storžievišku juoku); parodija (pajuokiamasis pamėgdžiojimas); vodevilis (lengvo turinio komedija, paįvairinta dainelėmis, šokiais). Satyriniai žanrai: • gyvenime: ironija (teksto reikšmė priešinga tiesioginei); sarkazmas (aštri ironija, piktas pajuokimas); feljetonas (trumpas satyrinis kūrinys); – mene: pamfletas (satyrinis kūrinys, išjuokiantis asmenį ar jų grupę); karikatūra (piešinys, išjuokiantis ydas, neigiamybes); pasakėčia (alegoriškas pamokantis pasakojimas; gr. allegoria – kitoks nusakymas; paslėptos reikšmės vaizdas). Galiausiai dar yra kategorijų pora kilnu–žema. Kilnu – tai, kas didu, tauru, kas kelia pagarbą. Žema – tai, kas nesąžininga, negarbinga, neteisėta, nedora, negražu. Kilnumo ir žemumo kategorijos gamtoje ir daiktuose nepasireiškia, nebent pasakėčiose. Šios kategorijos būk tai susietos su estetiniu idealu ir su objekto kiekybine charakteristika. Pavyzdžiui, jei asmuo paaukojo tūkstantinę elgetoms, tai kilnu; jei tik dešimtinę – tat žema. Tokie nepritinkantys estetikai išvedžiojimai reiškia, kad jau pasiekta dalyko riba. Ir iš tikrųjų, virš estetikos dunkso etikos didybė. 1 PRIEDAS Platono paradigma (gr. paradeigma – pavyzdys) Abstrahavimą galima vaizdingai paaiškinti pasitelkus Platono tekstą – paradigmą, kurioje meistriškai pateikiama reikšminio kalbos vieneto grožis raida iki abstrakcijos, bendrosios sąvokos, idėjos (Platono filosofijoje idėja yra daikto-dalyko esmė, jo pirminis pradas). Patogumo dėlei šį tekstą parafrazavus, jo pavidalas būtų toks: Kas siekia tikrai suvokti grožio paslaptį, turi iš pradžių ieškoti kūno grožio. Vienu iš tų kūnų bus linkstama žavėtis ir net jį pamilti. Paskui pradedama suprasti, kad vieno kūno grožis – vis viena kokio – giminingas kito kūno grožiui, ir jei reikia siekti pavidale glūdinčio grožio, tai būtų nesąmonė nelaikyti įvairių kūnų grožio tapatingais. Tai supratus, pradedama mylėti visus gražius kūnus, o anam pirmajam – vieninteliam – meilė susilpnėja, nes tokia meilė jau atrodo menka ir smulki. Toliau sielos grožis pripažįstamas vertingesniu už kūno grožį ir jei pasitaiko kilni siela kad ir neypatingai gražiame kūne, tai priimtinesnis tampa toks atvejis. Per tokį vyksmą nejučiom pažįstamas gamtos, kasdieninių darbų ir papročių bei meno grožis. Imama suprasti, kad visa, kas gražu, yra gimininga, o kūno grožis imamas laikyti niekais ar mažmožiu. Kas bus stebėjęs ir suvokęs gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslią jų eilę, tas šio kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį, pamatys tą grožį, kuris amžinas, kuris nepažįsta nei mirties, nei augimo, nei nykimo, ir kuris gražus ne vien kuo, ne kažkada, kažkur, kažkam ar lyginant su kažkuo. Šitas grožis nepasirodo nei kaip koks veidas, rankos ar kita kūno dalis, nei kaip žodis ar mokslas, ar koks kitas apibrėžtas pavidalas, gyvenąs žemėje ar danguje, – ne: tik grožis kaip toks, savyje vienalytis ir amžinas. Visi kiti daiktai dalyvauja jame tokiu būdu, kad atsiranda ir nunyksta, o jis nesidaro nei didesnis, nei mažesnis, ir jokia permaina jo neliečia. Tad jei kas pakilo virš atskirų grožio pavidalų ir pradeda stebėti minėtąjį grožį, tas jau beveik pasiekė tikslą. Kaip tik toks eina tiesus kelias: pradėjus nuo pavienių grožio apraiškų, nuolat kilti link aukštesnio grožio, tarsi laiptais lipant nuo vieno gražaus kūno (daikto) prie dviejų, nuo dviejų – prie visų, o paskui nuo gražių kūnų prie gražaus gyvenimo, nuo gražaus gyvenimo prie gražių pažinimų, galiausiai nuo gražių pažinimų prie ano pažinimo, kuris yra aukščiausiojo grožio pažinimas, - tam, kad galų gale pažintum, kas yra grožis. Grožis – ne vienintelė Platono idėjų pasaulio vertybė. Kitos vertybės – laisvė, tiesa, teisingumas, supratimas – ne menkesnės. Tačiau Platono vertybių hierarchijoje viršūnė yra absoliutus gėris. Šios sąvokos Platonas neapibrėžė. 2. Menas, jo šakos ir žanrai. B. Brechto maksima Žodis menas, kaip sąvoka, turi dvi svarbias reikšmes: 1. Meistriškas mokėjimas; pavyzdžiui, kalbėjimo, verslo, gydymo, šunininkystės menas ir (ar) menas vadovauti, mylėti, ugdyti, grumtis. Šia reikšme svarbiausias, sudėtingiausias, sunkiausiai įsavinamas yra gyvenimo menas. Gyvenimo menas reiškia meistrišką mokėjimą sėkmingai, visaverčiai, prasmingai, kūrybingai gyventi numatytą metų skaičių. Gyvenimo meną gvildena ypatinga disciplina, kuri tradiciškai buvo vadinama etika be jokių pažyminių, taigi tiesiog Etika. Ji pažinimo sričių hierarchijoje buvo kvalifikuojama kaip taikomoji filosofija. Palaipsniui žodis etika buvo snobų miesčionių nuvalkiotas, o mokslo sikofantai prasimanė daugybę tariamų etikų, kaip antai – bioetika, verslo etika, inžinerinė, mokslo, žuvininkystės, ekologinė, valdžios, ugdymo ir daugybė kitokių tariamų etikų. Tikrąją, autentišką etiką, ginantis nuo erzacų antpuolio, teko pavadinti elevacine (lot. elevatio – pakėlimas, šviesulio aukštis) etika. 2. Kūrybinis tikrovės perteikimas įvaizdžiais. Čia įvaizdis – tai vaizdu įkūnytas dalykas, o vaizdas – gyvenimo paveikslas. Beje, veiksmažodis vaizdautis reiškia mylėtis, susitikinėti. Šioje temoje bus gvildenamas, aptariamas menas antrąją reikšme. Meno sąvokos apibrėžimai šia reikšme tokie: a) menas – savita visuomeninės sąmonės forma ir tikrovės dvasinio įsavinimo atmaina; šis meno apibrėžimas neinformatyvus; b) menas yra toks žaidimas forma, kuris teikia estetiškai sėkmingą pakeitimą-perteikimą; šis meno apibrėžimas tikslus, bet sausokas. Suformulavau tokį optimalų dalyko apibrėžimą: Menas – jausminio pažinimo ir kūrybos sritis, kurios esmė – pavidalų, kaip raiškos priemonių, žaismas, teikiantis įspūdį. Šiame apibrėžime žodis žaismas reiškia darnų mainymą(si), keitimą(si). Menas būk tai radosi prieš kelias dešimtis tūkstančių metų; mat aptikta meninės kūrybos paminklų iš priešistorinių laikų. Tenka manyti, kad menui atsirasti būtini poreikis jam ir tam tikri gebėjimai. Šie du faktoriai savybingi tik žmogaus rūšies gyvūnams, ir tai ne visiems. Meno paskirtis – žmogaus psichinio-dvasinio pasaulio formacija (lot. formato – kūrimas, pavidalo suteikimas) per emocijų kultivavimą (pranc. cultiver – apdirbimas, lavinimas). Išskleistai meno funkcijos (jos vadintinos socialinėmis) tokios: 1. Reformacinė (lot. reformo – pertvarkau); per meninius įvaizdžius kuriami kitokie idealai, ugdomas ar žlugdomas žmogaus kūrybinis pradas, keičiamas skonis. Dar sykį pabrėžtina, kad skonis nėra tik estetinė kategorija; jis apima daugelį visuomeninių reiškinių: nuo sporto iki švenčių, nuo politikos iki rašysenos, nuo poezijos iki laikysenos. 2. Pažintinė; ši funkcija turtina sąmonę, teikia užpildus intelektui ir sielai. 3. Komunikacinė (bendravimo, keitimosi mintimis, išgyvenimais, patirtimi); ši funkcija suartina ir (ar) supriešina (greičiau išskiria) žmones. 4. Ugdomoji (lavinamoji, auklėjamoji, taurinančioji); išsilavinimo esmė – abstrahavimo gebėjimo įgija; abstrahavimas apskritai reiškia kilimą nuo atskira, konkretu, asmeniška, saviška, pavieniška iki bendra, visuotina, atsieta, visybiška. Auklėjimas – tai mokytinio savivalės palaužimas ir valios bei atsakingumo išugdymas (pagal G. Hėgelį). Ugdymas reiškia žadinimą ir prievartą kilti nuo prasto nemokėlio iki kūrybingos asmenybės. Socialinės meno funkcijos dažniau įmanomos tada, kai menas teikia estetinį įspūdį. O tas įspūdis įvairiopas – ir teigiamas (pasigrožėjimas, pasimėgavimas, pakylėtumas, inspiracija), ir neigiamas (pasibjaurėjimas, pasibaisėjimas, pasibodėjimas). Nėra įspūdžio – nėra meno. Menas yra specifiškas, o jo sandara savita. Kaip visuomeninės sąmonės pavidalas menas atspindi tikrovę meniniais įvaizdžiais; tai ir yra jo specifika. Kai meninio įvaizdžio nėra, tai jau ne menas, o gaminys buičiai, mokslo darbas ar statinys, pavyzdžiui, daržinė. Meninis įvaizdis – tai kūrybinės vaizduotės produktas, sukurtas sugebėjimo estetiškai atspindėti tikrovę pagrindu ir fantazijos dėka kurti naują pasaulį, vienu metu panašų ir nepanašų į tikrovišką aplinkinį. Meniniam įvaizdžiui savybinga: • sąlygiškumas; jis reiškia tikrovės pavidalo nebuvimą; pavyzdžiui, pasakėčioje, kai vaizduojant žvėrių derybas, išjuokiamos žmogaus ydos; žmogaus fantazija sukūrė sfinksą, undinę, kentaurą, nemirtingąjį Kosčėjų (ukr. Čachlik nevmiruščij), Pegasą (poetinės kūrybos ir įkvėpimo simbolį), teletabius ir kt.; • daugiareikšmiškumas; V. Šekspyro herojų Hamletą aktoriai traktuoja (aiškina, vertina) kiekvienas savaip; gi moksle viskas ir visa turi būti vienareikšmiška; • bendra reiškimas per atskira; pvz., vaizdu ,,kur bakužė samanota” nusakoma tėviškė; • objektyvumas per subjektyvumą; subjektyvu – tai priklausoma nuo subjekto, kas turi jo savybių; gi subjektyvizmas – tai šališkumas, vertinimas remiantis tik asmeninėmis pažiūromis, skoniu, interesu; pavyzdžiui, bajorą Benjaminą Kordušą vaizduojant kaip subjektą, per jo savybes atspindimas visos lietuviškos bajorijos išsigimimas; • unikalumas; meninis įvaizdis yra nepakartojamas ir neturi būti kartojamas; moksle yra kitaip: tie patys dėsniai gali būti kelių tyrėjų randami (pavyzdžiui, elektromagnetinės indukcijos dėsnį atrado Faradėjus ir Maksvelas; revoliucijos kaip nuosmukio dėsnį aptiko visas tuntas sociologų). Meno sandara reiškiasi per du pagrindinius komponentus: a) meninį turinį, b) meninę formą; Meninio turinio elementai tokie: a) tema; tai gyvybiškai svarbus dalykas, reikalas, uždavinys, sunkumas (gr. problema), kurį iškelia ir sprendžia autorius (tai gali būti etinis, politinis, teisinis, ekonominis reikalai); tema – tai kūrinio sumanymas; b) idėja; tai pagrindinė kūrybos mintis, siekimai, tikslas; meninėje kūryboje idėja persunkta jausmais, joje atsispindi menininko emocijų ir minčių vienybė. Meninė forma – tai siužetas (pranc. sujet). Siužetas – konkretus įvykis, veiksmas, sąveika, situacija, per kuriuos atskleidžiama kūrinio tema ir idėja. Siužeto sinonimu yra fabula (lot. fabula – istorija, pasaka) – įvykių seka, jų visuma. Bet siužetas – vidinė forma. Be vidinės formos yra ir išorinė forma. Kad vidinę formą vartotojas, žiūrovas, klausytojas įsavintų, menininkas privalo realizuoti ją jusliškai suvokiamai spalvomis, garsais, žodžiais, linijomis, judesiais medžiagose ir meninės kūrybos dėsnių pagrindu sukurti išorinę kūrinio formą. Išorinė forma – tai technika, kuri yra mokėjimas naudotis priemonėmis, būdais. Forma gali sužlugdyti idėją ir atvirkščiai. Kūrybos procese menininkas eina nuo temos ir idėjos link jos realizavimo siužete ir išorinėje formoje. Kūrinio supratimas vyksta atgaline kryptimi, t. y. nuo išorinės formos ir vidinės formos link temos ir idėjos. Meno trityje daugybė šakų ir (ar) rūšių. Nelengva nusakyti, kas yra šaka ir kas rūšis. Šaka yra kaip ir aukštesnė klasifikacijos pakopa, o rūšis – žemesnė. Pavyzdžiui, muzika ir dailė – tai meno šakos, o skulptūra ir tapyba – tai jau dailės rūšys. Daugelis autorių šakų ir rūšių neskiria ir klasifikacijos plonybėmis nesidomina. Dar primintina, kad yra: – vaizduojamasis menas; čia įvaizdis kuriamas formoje, panašioje į tą, kurioje atspindimas objektas egzistuoja tikrovėje (pavyzdžiui, tapyba); tokio meno galia glūdi vaizdume; • nevaizduojamasis (pavyzdžiui, architektūra, muzika) menas; čia meninio įvaizdžio forma neturi atitikmenų tikrovėje; tokio meno galia glūdi emocinių ir dvasinių išgyvenimų, jausmų, polėkių (polėkis – tai minties jėgos jausmas) perteikime; • sintetinis (pagrįstas šakų, rūšių sujungimu) menas (teatras, kinas ir kt.). Išvardintinos ir apibūdintinos tokios meno šakos ir rūšys: 1. Architektūra. Tai meno šaka, kaip erdvinės žmogaus aplinkos formavimas (ji vaizdžiai nusakyta kaip sustingusi muzika). Architektūra – tarsi žmonijos istorijos metraštis akmenyje. Meninio įvaizdžio sudarymo pagrindas architektūroje yra architektonika (gr. architektonike – statybos menas); architektonika – tai kūrinio kompozicinė dermė – visumos ir dalių santykis. Architektūroje įspūdis pasiekiamas ritminiu pastato elementų skaidymu, dydžio santykiu su žmogumi ir aplinka, proporcingumu, spalva, šviesa, skulptūromis ir tapyba, faktūra (tai kūrinio paviršiaus savybės – lygumas, šiurkštumas, grublėtumas). 2. Grožinė literatūra (lot. literatūra – tai, kas parašyta ir jos yra trys rūšys: epas, lyrika, drama). Ši meno šaka skirstoma į grožinę prozą, vadinamą beletristika (pranc. belles-lettres – gražios raidės), kuri yra neeiliuota, ir poeziją, kuri yra eiliuota. Čia meninis įvaizdis kuriamas žodžiu, naudojant gausybę priemonių, stilistinių figūrų, o būtent – metaforas (gr. metaphora – perkėlimas), kaip vaizdingus perkeltinės reikšmės pasakymus (pavyzdžiui, padangių ašaros, vilties žiburys), palyginimus (dviejų dalykų vaizdingus sugretinimus), epitetus (žodžius, pridedamus prie dalyko pavadinimo ir suteikiančius visam junginiui meninio vaizdumo, pavyzdžiui, mėlynieji vandenys), epiforas, ritmą (nuoseklų, periodišką kartojimąsi), rimą (eilėraščio ritminių vienetų sąskambis), inversijas, anaforas (gr. anaphora – iškėlimas) ir kt. Prozos ir poezijos turtai neišsemiami, reikšmė begalinė, galimybės neribotos, nes čia karaliauja žodis. Žodis – reikšminis kalbos vienetas; kalba – minčių ir jausmų žodinio reiškimo sistema. Kalba nėra išankstinė pastovi duotybė, ji kinta ir per ją matoma ta tikrovė, kuri iškyla virš individualios sąmonės. 3. Skulptūra. Tai tūrinių vaizdų (lipdomų, liejamų, kalamų, drožiamų) dailė. Dailė apskritai – tai meno šaka, kurios meninės priemonės – regimieji vaizdai. Skulptūros kūrinių siužetas – žmogus, rečiau – gyvūnas, augalas, daiktas. Skulptūros meninio įvaizdžio pagrindinė priemonė – plastika (gr. plastike – lipdyba). Plastika – tai figūros ar daikto tūriškumo perteikimas. Ši priemonė papildoma faktūra, šviesa, šviesos šešėliais. Skulptūra būna: a)apvalioji plastika; b) reljefas (tai iškilus tūrinis vaizdas, talpinamas ant plokštumos ir gerai tinkantis prie sienos). Pagal padarymą (atlikimą) skulptūra būna: a) (pa)stovinė; tokie kūriniai kilnojami; pavyzdžiui, skulptūriniai portretai – biustai (biustas – dar ir moters krūtinė) ir dekoratyvinė lipdyba; b) monumentalioji; tai paminklai; c) mažaformė (statulėlės). Skulptūra dažnai panaudojama vitrinų (pranc. vitrine – langas, įstiklinta dėžė ar spinta rodomiems daiktams išdėlioti) įforminimui. Čia naudojami: • muliažai; tai tiksli objekto kopija; • modeliai; tai a) dirbtinis daikto atgaminys, panašus į maketą (pranc. maquette – parengiamasis pavyzdys ar mažesnis už daiktą išorės modelis), b) pavyzdys, c) asmuo, pozuojantis menininkui; • manekenai; tai žmogaus pavidalo figūra; drabužių demonstruotojas, bevalis nesavarankiškas žmogus, bet ne marionetė (pranc. marionete – lėlė – klusni vykdytoja, kuriai prie galvos pritaisyta rankena). 4. Tapyba; tai dailės rūšis kaip objektų meninis vaizdavimas plokštumoje piešinio, dažų, spalvų pagalba (dažai – dažomoji medžiaga, turinti dažalo; spalva – šviesos tonas). Meninio įvaizdžio sudarymo priemonės tapyboje – tai piešinys ir koloritas. Piešinys – nupieštas paveikslas kaip vaizdas. Koloritas – paveikslo spalvinė sandara (lot. color – spalva). Yra net spalvų mokslas, vadinamas koloristika. Tapyboje svarbu techniniai dalykai – realios erdvės perteikimas piešiniu ir šviesos šešėliais bei perspektyvos vaizdavimo dėsnių laikymasis. Tapyboje yra tokios raiškos priemonės: • kompozicija (lot. compositio – elementų išdėstymas, jų ryšys ir santykis su visuma; apskritai – sudėstymas); • ritmas kaip tolygus kartojimasis (gr. rhytmos – darnumas); • apšviestumas; • piešinio linijų charakteris (griežtumas, sklandumas, veržlumas); • spalvų simboliškumas (gr. symbolon – sutartinis ženklas); pavyzdžiui, raudona spalva reiškia kovą, mėlyna – rimtį, juoda – baugą. 5. Cirkas – meno šaka, pagrįsta jėgos, miklumo demonstravimu, ekscentrika (meninis tikrovės vaizdavimo būdas, paremtas sąmoningu logikos, įvykių nuoseklumo, daiktų sąveikos dėsnių pažeidimu, netikėtu kontrastu), dresiruotų gyvūnų atrakcionais (lot. attractio – pritrau- kimas, patraukli pramoga). 6. Estrada (pranc. estrade – pakyla). Estrada – tai kai kurių meno šakų (muzikos, choreografijos) pramoginių žanrų pavadinimas. 7. Choreografija (gr. choreia – šokis). Tai meno šaka, meninius įvaizdžius grindžianti šokiu. Jai būdinga šokio, judesio, ritminės plastikos, gesto ir muzikos derinys; apima liaudies šokius, baletą, pramoginius ir moderniuosius šokius. Dar choreografija – tai šokio judesių užrašymas simboliniais ženklais. 7. Baletas (lot. ballo – šoku); tai choreografijos rūšis, scenos veikalas, jungiantis šokį, muziką, pantomimą (gr. pan tomimos – viską pamėgdžioju). Pantomima – tai vaidinimas be žodžių, pagrįstas plastiniais kūno judesiais ir mimika (gr. mimikos – mėgdžiojantis); mimika – gebėjimas reikšti mintis ir jausmus veido raumenų judesiais. 8. Magija (gr. mageia – kerai, burtai). Tai sugebėjimas prietarus paversti grynais pinigais (angl. cash). Magija – apeigos, vaidinimas, paremtas tariamu žmogaus gebėjimu valdyti gamtos ir likimo jėgas ir (ar) nesuvokiama įtaigos jėga. Pakartotina: suvokimas – dermės sąmonėje pasieka, supratimas – dermės prote pasieka. Čia dar tinka žodis balaganas (rus. balagan); tai pjesė (dramos ar muzikos kūrinys) su komiškomis scenomis, netvarka, prastu vaidinimu, maivymusi, žodžiu, nerimtas dalykas. Pravartu aptarti ir kelias sintetines meno šakas. 9. Teatras (gr. theatron). Tai meno šaka, kuri meninius įvaizdžius grindžia erdvinių ir garsinių elementų sinteze; dar tai pastatas, vieta, įstaiga, kur kas nors vyksta ar vaidinama. Pavyzdžiui, sakant, kad universitetas – teatras, norima jį sumenkinti. Teatre vaidinamos operos (lot. opera – sceninis muzikinis veikalas, kur dainuojama ir vaidinama, pritariant orkestrui), operetės (it. operetta – maža opera) ir dramos rūšys – tragedijos, komedijos, dramos. 10. Kinas (gr. kinema – judėjimas); tai meno šaka, grindžiama filmuoto (tai vaizdų fotografavimas į sukamą kino juostą) vaizdo ir garso (muzikos, kalbos, triukšmo) sinteze. Kine daug mistifikacijos (gr. mystika – paslaptingumas ir lot. facio – darau), kaip išradingo ir sąmoningo klaidinimo bei apgaudinėjimo, teikiant tiesos regimybę. Kino suvokime itin svarbu demistifikuoti, nustatant filmavimo kameros poziciją. Kinas būna vaidybinis ir meninis. Pirmasis vadinamas ,,muilo operomis”, o antrasis nunyko. 11. Televizija (gr. tele – toli ir lot. visio – regėjimas). Tai sintetinė meno šaka, kaip judamų ir nejudamų objektų atvaizdų, matomų už stiklo, perdavimas per atstumą laidinio ir radijo ryšio priemonėmis. Televizorių išvadino durnadėže, šėtono dėže. Amerikos apžvalgininkas parašė, kad dabar Kalifornijoje šiukšlių nebedegina, nes iš jų daro televizijos laidas. Dar reikia išvardyti: 12. Radijas, 13. Grafika, 14. Meninė fotografija, 15. Taikomoji dailė, 16. Muzika. Pastaroji meno šaka svarbiausia, tad jai reikalinga atskira tema. Menas jausmu grįstas ir jausmui adresuotas. Apibendrintai sakant, estetikos ir meno paskirtys: • hedone (liet. malonumas); • formatio (liet. tapsmas, išsilavinimas), tapsmas figūra, koziriu (liet. švietalas, kaip pranašumas, laikomas atsargoje). Apie žmogų be meno nepalankiai atsiliepė Vydūnas: ,,Žmogus be muzikos, be meno yra gyvulys, nors be ragų, be uodegos. Dramaturgo B. Brechto maksima: Visų menų paskirtis – tarnauti didžiajam mokėjimo gyventi šiame pasaulyje menui. Tas visuminis mokėjimo gyventi menas – etikos objektas. 3. Emocinė kultūra Argi jausmais savais tiki mažiau nei tuo, ką akimis matai? V. Šekspyras Motyvas be emocijos bejėgis, emocija be motyvo akla S. Tomkins Ilgus šimtmečius buvo klaidžiojama, vertinant emocijų ir jausmų reikšmę, pobūdį, vietą, paskirtį žmogaus gyvensenoje. Nurodomas [54] Vakarų filosofijos paklydimas, nutįsęs per du tūkstantmečius ir platinęs tokius teiginius: a) žmogus – išskirtinai racionali būtybė (rationalis – lotyniškas būdvardis, reiškiąs protingumą ir suprastinas kaip apgalvotumas, pagrįstumas, tikslingumas, tausumas, priežastingumas); b) racionalu – tai esmiškai gerai, o emocionalu – iš pagrindų blogai; c) pažinimo ir mąstymo procesai turi įveikti emocijų chaosą ir užimti jų vietą. Tokių bei panašių vadinamųjų racionalistinių nusistatymų laikėsi didžiuma iškilių mąstytojų ir akademinių tyrinėtojų su gausiais pasekėjų būriais. Plito ir formalizuotas vokiečių filosofijos įžymybės Imanuelio Kanto moralinis mokymas, visiškai atmetęs jausmingumo veiksnį. Racionalizmui gimininga kita filosofinė doktrina – intelektualizmas. Lotyniškas būdvardis intellectualis vėl reiškia protingumą, ir vėl tokį protingumą, kuris atmeta emocinį-jausminį pažinimą ir patirtį. Tad čia, kaip ir racionalizme, nustatoma: kas intelektualu – tai gerai, o kas emocionalu – blogai. Racionalizmo ir intelektualizmo vienpusiškumas buvo rasi tie kliuviniai, kurie kliudė kurti darnią asmenybės raidos teoriją, pavyzdinio charakterio vaizdinį bei aprašymą, tinkamą įmokymui. Kita vertus, filosofų etikų ir įžymiųjų menininkų mažuma laikėsi tiesiog priešingų racionalizmui pažiūrų. Jie skelbė tokią poziciją: emocijos, jausmai, aistros yra net svarbesni už racionalumą, logiką, intelektą ir būtent jie valdo bei lemia asmenybės elgseną, jo būtį ir charakterį. Tokia pažiūrų visuma buvo vadinama sensualizmu (lot. sensus – jausmas) ar paniekinančiai – iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Bet mažesnė skaičiumi sensualizmo stovykla galėjo puikuotis J. V. Gėte, F. Šileriu, F. Nyče, Ž. Ž. Ruso, A. Šopenhaueriu, Ž. P. Sartru, Z. Froidu, o dar joje per keletą Europos kultūros raidos šimtmečių buvojo mažne visi didieji menininkai. Pažymėtini sensualizmo šalininkų kūrybos bruožai: elegancija, estetiškumas, romantika, poetika. Iš sensualizmo ir iracionalizmo XIX amžiaus pabaigoje išaugo įspūdinga gyvenimo filosofija, o XX amžiaus pirmoje pusėje suklestėjo iškilus egzistencializmas. Juo ir prasidėjo paskutinis filosofijos raidos etapas; o šis baigėsi vadinamąją hermeneutika, kuri užmaskuotai sprendžia asmens kokybės uždavinį. Antrosios XX amžiaus pusės psichologiniai ir neurologiniai tyrinėjimai išryškino emocijų funkcijas ir sensualizmo teigtą didžiulę jų svarbą. Radosi daugiau aiškumo, o kai kuriais klausimais susiformavo bemaž vieningi teoriniai teiginiai. Pagrindiniam asmens išprusimui šie teiginiai labai svarbūs, tad juos privalu įsisąmoninti ir tvirtai įsiminti. Štai tie teiginiai, kaip būtino pažinimo, ir ypač savižinos, dalelės: I. Žmogus, kaip asmenybė, yra pinkli šešių susijusių sistemų organizacija. Sistemos pavadintos taip: 1. Homeostatinė (gr. homois – panašus ir statos – stovintis) – tai savaimingai susireguliuojanti ir prisitaikanti fiziologinė dinaminė sistema, išlaikanti tarp leistinų ribų kintamuosius, kai kitėja išorės sąlygos; šią sistemą leistina vadinti tiesiog kūnu arba organizmu. 2. Emocinė (lot. emoveo – jaudinu). 3. Perceptyvinė (lot. perceptio – suvokimas). 4. Kognityvinė (lot. cognitio – pažinimas). 5. Motorinė (lot. motor – judintojas). 6. Motyvacinė (lot. motivum – paskata, skatulys); bendriausi pirminiai motyvai yra troškulys, alkis, seksas, patogumas, skausmo vengimas. Individo funkcionavimą (gyvavimą), jo psichinę raidą ir socializaciją (pritapimą visuomenėje) nulemia keturios sistemos, kurios svarbos tvarka rikiuojamos taip: emocinė, perceptyvinė, kognityvinė, motorinė. Žmogaus produktyvumas (sėkmė, laimė, kūrybiniai laimėjimai, įgijos, saviraiška) – tai šių keturių sistemų darnios sąveikos išdava. II. Emocija – tai sąmonės būklė, kurią sukelia pusiausviros santykiuose su aplinka sutrikimas. Per paskutinius penkerius XX a. dešimtmečius tvirtai nustatytas faktas: Sąmonės būklę nusako emocijos; jos ir yra pirminiai sąmonės reiškiniai. Kitu požiūriu, emocija – tai neuroninė programa. Iš daugelio tų programų išskiriama dešimt fundamentalių emocijų. Fundamentali emocija – įgimta neuroninė programa. Štai tų dešimties fundamentalių emocijų pavadinimai: 1) domesys (dažnai sakoma įdomumas, domė, domumas, jaudas ir kt.); 2) džiaugsmas; 3) nuostaba; 4) kančia; 5) pyktis; 6) baimė; 7) bjauris; 8) panieka; 9) kaltė; 10) gėda. Šios dešimt fundamentalių emocijų yra unikalios (vienintelės savo rūšies) visuose lygiuose: neurofiziologiniame, ekspresyviame, subjektyviame. Neigiamų emocijų apmaudžiai daugiau – net septynios. Įspėjama, kad neigiamos emocijos kenkia širdies ir kraujagyslių, hormonų, virškinimo sistemoms; jos engia, sendina, sargdina, naikina. Tačiau reikia teigti, kad neigiamos emocijos veikia ir atvirkščiai, o būtent – įspėja, mobilizuoja, apsaugo, aktyvina, skatina, žadina, gaivina. Apskritai fundamentalios emocijos yra sudėtingoje dialektinėje vienybėje, sudaro darinius (kompleksus), jos net pereina vien į kitą. Darytina išvada: psichinei asmens sveikatai reikalingos ir teigiamos, ir neigiamos emocijos. Dar reikia pažymėti, kad kiekviena fundamentali emocija yra sudėtinė: ją sudaro ta pati emocija ir kelios kitos emocijos, esančios jos papildiniais. Pavyzdžiui, džiaugsmo emociją sudaro (skaičius rodo dedamosios intensyvumą): a) džiaugsmas –17; b) domesys – 13; c) nuostaba – 9; d) drova – 3 (drova – švelni gėdos atmaina). Ta pati emocija esti įvairaus intensyvumo, grynumo, trukmės, tankio ir kt.; esama net dešimt emocijos laisvės laipsnių. Intensyvumui nusakyti vartojami sinonimai, kurių gausu aukšto išsivystymo kalbose. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje emocijos baimė sinonimų daug: bailė, būgštas, išgąstis, baugumas, nerimas, baidulys, siaubas, šiurpas, panika ir kt. III. Emocijos didžiai svarbios visų rūšių ir lygių žmogaus veiklai. Jos įtakoja suvokimą, atmintį, fizines galias, kūrybingumą, socializaciją, saviraišką. Pavyzdžiui, organizmo fizinė būsena nusakoma terminais energija, ramybė, nuovargis, negalia; kognityvinės sistemos būviai – abejonė, savimana, sumaištis, tikrumas. Juos irgi nulemia emocijos. Tad emocijų galia didžiulė, o jų įvaldymas – aukštosios kultūros uždavinys. Palaipsniui plinta ir tvirtėja įsitikinimas, kad ,,svarbiosios etinės gyvensenos nuostatos kyla iš giliųjų emocinių gebėjimų” [44, p. XII]. Žmogui būdingas emocijų poreikis, kurio patenkinimas teikia ar sukelia motyvus, orientaciją, pusiausvyrą, tikslus, prasmes, pilnatvę, viltis. Galima kalbėti apie emocinį peną, kuris nemažiau svarbus nei maistas. Esama žmonių, gebančių užpildyti savo egzistavimą džiaugsmu; jie įstengia tiesiog mėgautis gyvenimo kasdiena, gamta, bendravimu, humoru, menu, kūryba. Esti ir atvirkščiai, kai siekiama kančios, liūdesio, pykčio, skausmo. Emocijų pažinimas ir emocine išmana – svarbus žmogaus raidos faktorius. Greta fizinio, intelektinio išsivystymo yra ir emocinis išsivystymas. Atsilikę žmonės – tai emociniai neišprusę ir neišsivystę asmenys. Ypač svarbus jautris kančiai; jei asmuo kančiai nejautrus, jo raida sustingusi. Net visuomenės, tautos atžvilgiu jautris kančiai kokybiškai reikšmingas. Visuomenė, kuri nepatiria kančių dėl savo demoralizacijos, neteisingumo įsigalėjimo, skurdo, savižudybių, nusikalstamumo, pažeminimų, yra žemoje raidos stadijoje. IV. Elementariausias sąmonės komponentas yra pojūtis (juslinio sąlyčio rezultatas) – tai elektrocheminė organizmo reakcija į dirgiklį ar žadintoją (lot. inductor). Toliau seka emocija, po jos – suvokimas, išgyvenimas ir tik po to – pažinimas. Emocijų ir pažinimo sąveika dabar pripažįstama vieningai. Palaipsniui formuojasi ir tvirtėja įsitikinimai, kad: (1) priešpriešinti ar atsieti intelektą ir emocijas neleistina; (2) emocijos koduoja visą pažinimą, jos sutelkia ir organizuoja pažintinius elementus į nesuskaidomą emocinę-kognityvinę struktūrą, o proceso kartojimas per hierarchinių lygmenų augimą reiškia proto plėtotę!. Prieš pusamžį N. Berdiajevas įžvalgiai aprioriškai buvo apibendrinęs [16, p. 166]: ,,Bet emocinis gyvenimas yra pagrindinis žmogaus gyvenimo faktas ir fonas, be emocionalumo negalimas ir pažinimas”. Tebesama psichologų, teigiančių, kad emocijas ir pažinimą galima atskirti, tačiau emocijų ir pažinimo glaudi sąveika nebeginčijama. Iš to leistina daryti tokią apibendrinančią gilios prasmės išvadą: protas yra emocinė–kognityvinė vientisuma. Toliau, išplėtotą pažinimą įprastai vadinant intelektu, protą įmanoma apibrėžti kaip emocijų daugio ir intelekto sąsają. V. Filosofijos klasikas I. Kantas įrodinėjo, kad emocijos būna steninės (gr. sthenos – jėga) ir asteninės (priešdėlis a– graikų kalboje reiškia nusakytos savybės neigimą arba nebuvimą). E. Fromas paskirstė jas į racionalias ir iracionalias. Dar svarbiau būtų jas skirstyti į gamtines (prigimtines, nesąmoningas) ir kultūrines (išugdytas, įmokytas, įgytas, perteiktas,). Fundamentalios emocijos aiškiai yra gamtinės. Bet emocijų, kaip sąmonės būklių, yra daugiau dešimties; jų šimtai, gal net tūkstančiai, ir jų nemaža dalis – kultūrinės. Iš kultūrinių emocijų reikia išskirti tris ypatingai svarbias žmogaus raidai, tobulos (dorybingos) asmenybės ugdymui ir jos charakterio suformavimui: 1. Ryžtas (angl. resolve, rus. rešimost). 2. Santvarda, kaip susivaldymas (angl. restraint, rus. sderžannost). 3. Savikliova ( angl. self-reliance, rus. samonadejanost). Šios trys emocijos nuo fundamentaliųjų skiriasi silpna mimika (tai veido raumenų judesiai, išreiškiantys emocijas), jos slūgso, tūno giliai psichikoje ir aktyvuojasi tik reikiamose situacijose. Jas reiktų pavadinti nuostatomis, arba metaemocijomis, nes jų reikšmė asmens gyvensenai ir visuomeninei būčiai didžiulė, jose slypi gausūs asmens raidos ištekliai. Kaip minėta, intelektinio pažinimo priemonė ar metodika yra logika, o emocinio pažinimo ir išmanos lavinimo priemonės bei metodikos iki šiolei nebuvo [44; 45]. Po trukios paieškos ir svarstymų teko nutarti: emocinės išmanos ugdymo metodika ir net atskiras mokomasis dalykas turėtų vadintis patetika. Šis žodis graikų kalboje reiškia jausmingumą (gr. pathos – jausmas ir ethos – įprotis). Perdėtas jausmingumas vadintinas lotynišku terminu egzaltacija (lot. exaltatio), o jausmų silpnumas – galbūt sinepatija (lot. sine – be), o dar geriau – apatija (gr. apatheia – bejausmiškumas). Pasinaudojus Aristotelio vidurio doktrina (įprastai vadinama ,,aukso viduriu”), galima nubrėžti tokią schemą, kuri patetiką vaizduoja teigiamybe, esančia tarp dviejų neigiamų kraštutinumų ( 2.3.1 pav.). Apatija Patetika Egzaltacija 2.3.1 pav. Patetika kaip vidurys tarp dviejų neigiamų kraštutinumų Iki šiol patetikos, kaip mokomojo dalyko, nebuvo; artimiausia jai rasi yra estetika, kuri skirta skonio, grožio pajautos ir meno vertinimo gebėjimų ugdymui. Patetika turėtų apjungti daugiau tradicinių dalykų; be estetikos čia tektų įjungti kai kuriuos psichologijos, neurologijos, fiziologijos, sociologijos skyrius. VI. Kelios fundamentalios emocijos su papildiniais sudaro vadinamuosius emocinius darinius (angl. patterns), kurie irgi nėra įgimti, o susiformuoja per sociumo poveikį. Štai tokių kompleksų pavyzdžiai: • nerimas (dažnai vadinamas egzistenciniu nerimu); šį kompleksą patiria didelė dauguma, rasi net visi žmonės; egzistencinis nerimas yra ,,prarastų galimybių“ kaltės pajauta ir (ar) ateities nežinomybės, pavojų, nesėkmių baimė; nerimas sulipęs su atsakomybe, tad nusikratant atsakomybės, išsivaduojama ir iš nerimo; tenka įspėti, kad atsakomybė ir atsakingumas – skirtingi dalykai; atsakingumas – tai charakterio esminis bruožas; jis taip svarbus, kad Didžiosios Britanijos politikos įžymybė V. Čerčilis suformulavo įsidėmėtiną sprendinį: Didybės kaina – atsakingumas; • depresija (prislėgtumas); štai vienos depresijos rūšies struktūros pavyzdys: (1) kančia – 15; (2) baimė – 14; (3) bjauris –13; (4) kaltė –10; (5) gėda – 9; (6) panieka – 9; (7) nuovargis – 8; (8) pyktis – 8; (9) domesys – 5; (10) nuostaba – 3; apie depresiją parašyta daugybė studijų, monografijų, tačiau jos įveika tebeliko sunkiu uždaviniu, kurį retas išsprendžia; • priešiškumas; tai emocinis kompleksas, būdingas ne tik individui, bet neretai ir visuomenei; šis kompleksas suformuoja sunkų, slogų psichinį emocinį klimatą valstybėje; priešiškumą sudaro tokie dėmenys: pyktis – 14; (2) panieka – 13; (3) bjauris – 11; (4) kančia – 9; (5) energija – 9; (6) abejonė – 8; (7) savimana – 7; (8) baimė – 6; (9) kaltė – 5; (10) ramybė –3. VII. Yra trys žemieji smarkiai negatyvūs emociniai dariniai, arba kompleksai (angl. patterns, bet lietuvių kalboje tinkamo savito žodžio nepavyko aptikti), kilę iš gamtinio instinktyviojo žmogaus prado, nukreipiantys motyvaciją ir vadintini turbūt geidalais, geismais, ambicijomis ar troškuliais: – gobšumo; ėdmenų, daiktų, ištaigos, poligamijos, pertekliaus geidžiai; – pavydo; tai pyktis, tūžmas, kartėlis dėl kitų gerovės, sėkmės, turto, grožio. – viršumo (dominavimo); reiškiasi kaip pranašumo, reikšmingumo, pirmavimo, užvaldymo, šlovės, garbės, puikybės siekiai. Šių trijų žemųjų kompleksų pasekmės, pasak Z. Froido, tokios: a) jei šie kompleksai nesuvaldomi – neurozės; a) kai jie suvaldomi – sveikatingumas; b) jei pavyksta sublimacija – genialumas; sublimacija – svarbus psichoanalizės (Z. Froido įvestas) terminas, reiškiantis moraliai neleistinų siekių pavertimą kūrybos procesu visuomenei vertinga plotme. Godulystę, pavydumą, pranašumą galima, o brandžiam asmeniui būtina, įveikti per sistemingas sąmoningas pastangas. Ši įveika būtina emocinei gerovei, tobulėjimui, net psichinei sveikatai. Prie emocijos sąvokos šliejasi afekto terminas (primintina, kad terminas, sąvoka, kategorija yra sinonimai). Afektas ir emocija yra situaciniai (aplinkybių nulemti) išgyvenimų šaltiniai; jie ir patys yra išgyvenimų didelė dalis, todėl sąlyginai gali būti vadinami tiesiog išgyvenimais. VIII. Afektas – stipri trumpa valios nevaldoma emocinė reakcija į netikėtą svarbių aplinkybių pasikeitimą. Afektas reiškiasi staigiais judesiais ir ryškiais vidaus organų funkcijų pokyčiais: prakaitavimu, kvėpavimo ir širdies plakimo padažnėjimu, sąmonės, regos ir atminties apsiblausimu. Afekto metu elgesys gali tapti nevaldomas, nes afektas turi dominantės (vyraujančio veiksnio) savybių: stabdo su juo nesusijusius psichinius procesus ir sukelia avarinį sprendimą – sprukimą, sustingimą, puolimą, klyksmą ir kt. Afektai būdingesni atsilikusių žemutinių visuomenės sluoksnių individams, nes atsparumas afektams priklauso nuo moralinės motyvacijos lygmens. Yra dar du išgyvenimų šaltiniai – tai jausmai ir aistros; tačiau jausmai ir aistros – jau nebėra situacinio pobūdžio. IX. Jausmai – tai žmogaus santykių su tikrove, kitais žmonėmis, pačiu savimi gilūs ir trukūs išgyvenimai, susiję su asmeniui lemtingomis reikmėmis, svarbiais poreikiais ir su kalba, kaip antrąja signaline sistema. Štai teiginys, nusakantis didžiulę jausmų svarbą: Neužtenka turėti gabumus, išmaną, pažinimą, siekius ir net idealus – visa tai gyvybinga, veiksminga, skatina ir orientuoja veiklą, tik kai siejasi su jausmais Formuluojant kitais žodžiais, intelektas gyvybingas tik dėka jausmų. Žmogui vystantis, jausmai randasi vėliau už emocijas; juos lemia auklėjimo pobūdis, o dar labiau juos veikia išorinė socialinė aplinka ir menas, jei su juo yra tikras sąlytis. O štai dar vienas didelės svarbos teiginys: Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę ir išugdyti jausmai tampa emocijų pamatu ir lemia situacinių išgyvenimų, t. y. emocijų ir afektų, turinį bei dinamiką (eigą, kitimus). Apskritai jausmų kryptingas ugdymas yra didis svarbos dalykas, ne menkesnis už intelekto plėtotę. Deja, švietimo ir aukštojo mokymo sistemoje šis reikalas dažnai pražiūrimas, nuvertinamas, lieka tiesiog nesuvoktas. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad kryptingas jausmų ugdymas, jų kultūrinimas ir (ar) kultivavimas (pranc. cultiver – lavinti, puoselėti, valdyti) yra naujas, gaišus, subtilus ir dažnai nesuvoktas reikalas. Užtat čia ir pasiūlyta patetika, kaip tokios plotmės dalykas, kurį ugdytojams dar reiks suformuoti ir išplėtoti . Jausmai skirstomi į tokias penkerias rūšis ar tipus: 1. Praktiniai. Šio tipo jausmai siejasi su darbu, apyvoka, turtu, poilsiu, liuoba, ruoša ir jie apskritai nukreipti į išgyvenimą. Dideliai daliai žmonių tokie jausmai ir tėra vieninteliai gilesni išgyvenimai. Tuo netenka stebėtis, nes didžiosios žmonijos dalies didysis rūpestis – tik pragyventi. 2. Intelektiniai – pažintiniai. Jie kyla iš mokymosi, tyrinėjimo, kūrybos, tiesiog smalsavimo. 3. Estetiniai. Tokie jausmai pagrįsti gebėjimu suvokti dalykus grožio aspektu. Čia svarbu yra skonis, kaip estetinio vertinimo, grožio pajauta. Hermeneutika, kaip paskutinioji ir baigiamoji filosofijos kryptis, skonį vertina labai plačiai, net visuotinai. Tai reiškia, kad skonis apima ne tik estetiką ir meną, bet ir visas kitas žmogiškos būties sritis, pavyzdžiui, politiką, mokslą, sportą, kulinariją, etnosą, save. 4. Etiniai–moraliniai. Jie išreiškia žmogaus santykį su kultūra, vertybėmis, savimi, kitais asmenimis, visuomene, šeima, valstybe, tėvyne. Išlavintam asmeniui savybingi tokie moraliniai-etiniai jausmai: atjauta, atsakingumas, dora, sąžinė, teisingumas, tvirtumas. Per juos formuojasi tobulas dorybingas charakteris, kuris aprašytas atskirame poskyryje. 5. Sakraliniai (lot. sacralis – šventas). Tai religiniai, tikybos jausmai. Čia tenka apsiriboti tik tokių jausmų paminėjimu, nes jų aptarimas per toli nuvestų. Paliko apibūdinti aistros terminą. X. Aistra – stiprus ilgalaikis jausmas, apimantis visą žmogaus asmenybę ir siekius nukreipiantis į vieną tikslą, vieną objektą. Dar papildytina: aistra yra stipraus jausmo ir valios junginys. Aistra, lyginant su afektu, yra sąmoninga, truki, rami. Apskritai šis žodis poetiškas, iškilaus skambesio, tad saikingai vartotinas. N. Berdiajevas aistrą taip sureikšmino: Pasaulis – svarbiausia, daugiausia, pirmiausia – yra aistra ir aistros dialektika. Prancūzų etikas K.A. Helvecijus (Helvetius, 1715–1771) mokė, kad aistringas žmogus – didis istorinis reiškinys; toks žmogus mato toliau už kitus ir geba nuveikti didžius darbus; jis įveikia nepalankias aplinkybes ir atžangias kultūrines tradicijas, pats tapdamas kultūros kūrėju. Tačiau aistra netrunka peraugti į maniją. Manija (gr. mania – aistra, beprotystė, potraukis) – tai liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai pakili nuotaika, perdėti veiklumas ir optimizmas, nerišlus mąstymas. Apskritai manija yra savitas vidutinio sunkumo psichikos sutrikimas. Žodžiuose dromomanija, grafomanija, narkomanija, erotomanija ši neigiama manijos reikšmė lengva justi. Emocijų, jausmų, aistrų kontrolė, valdymas, ugdymas vieningai pripažįstami sunkiu dalyku. Manoma, kad emocijas įmanoma įvaldyti tokiais būdais: 1. Neigimu. Tokiu veiksmu emocija nepripažįstama ir atmetama, numatant ateityje ją apmąstyti, įvertinti, suvaldyti. 2. Slopinimu. Taip siekiama sušvelninti emocijos poveikį, menkinant jos reikšmę, įtikint jos žala, beprasmiškumu. 3. Pakeitimu. Negatyvi emociją ar jausmas keičiami į malonią, steninę, taurią. Šis metodas pripažintas veiksmingiausiu. Galop apskritai privalu įsisąmoninti, kad yra didžiulės svarbos dalykas – emocinis ugdymas; jis dar pradmenų stadijoje, bet jo vertė glaustai nusakyta taip [45, p. 286]: ,,Emocinės išmanos mokymas neišskiriamai susijęs su charakterio, pilietiškumo ir moralumo ugdymu”. UŽDUOTYS 1. Grupinės diskusijos būdu nuspręskite, kurios iš dešimties fundamentaliųjų emocijų būdingos tik žmogui, bet nebūdingos gyvuliams, pavyzdžiui, arkliams, vištoms? 2. Kas valdo nesąmoningų gyvūnų elgseną? Ar čia esti pakitimų? 3. Ar dresiravimo būdu įmanoma keisti gyvūnų, pavyzdžiui, veislinių šunų ar cirko meškų emocijas? 4. Iš dešimties fundamentaliųjų emocijų sudarykite pavydo komplekso struktūrą. 5. Nuspręskite, kuri iš fundamentaliųjų emocijų yra stipriausia, baugiausia. Kurioje plotmėje ši emocija buvo veiksmingai panaudojama? 4. Aukštasis mokymas Tik aiškiais ir tvirtais principais grįstas pažinimas yra tikras; iš klaidžių principų kyla klaidus pažinimas Aristotelis Žmonės esti įvairių įgymių, tačiau jų tapsmas pareina nuo įmokymo ir išugdymo K. A. Helvecijus Mokymas tradiciškai skirstomas į pradinį, vidurinį, aukštąjį. Aukštasis mokymas dar turi paplitusį beveik sinonimą – universitetinis. Pastarosios sąvokos apibrėžimas pasirodė besąs toks keblus dalykas, kad švedų tyrinėtojai, užsimoję nagrinėti mokymą ir jo kokybę Europos universitetuose, prisipažino neįstengę atlikti užduoties vien todėl, kad nesą sąvokos aukštasis mokymas (angl. higher education) apibrėžimo. Tad radosi reikalas sudaryti tikslesnį sąvokos aukštasis mokymas apibrėžimą, be kurio svarstymai mokymo kokybės tema liktų mažaverčiai. Siūlytinos bent šios prielaidos: 1. Aukštasis mokymas turi perteikti ir įtvirtinti tiek pažinimo, išmanos, gebėjimų ir ypač tokias charakterio savybes, kurios reikalingiausios absolvento tapsmui brandžia asmenybe. F. Nyčės žodžiais, aukštasis mokymas privalo sukurti aukštesnįjį žmogų, aukštesnės padermės asmenį, o toks yra inteligentas ar (ir) asmenybė, kurių moralinė sąmonė pasiekusi autonominį lygmenį. Čia sąmoningai pavartotas žodis inteligentas, bet ne Vakaruose plačiau prigijęs terminas intelektualas, nes pirmajame termine moralinio krūvio daug, o antrajame termine dominuoja, stelbia techninis dėmuo. 2. Universitetinis lavinimas turi ugdyti asmenį dvasine būtybe, gebančia kūrybingai abstrahuoti; t. y. kilti nuo asmeniška, laikina, vietiška iki bendra, istoriška, visuotina. 3. Aukštojo ir (ar) universitetinio mokymo siekinys dar galėtų būti išreikštas, kaip proto brandos siekimas brandžioje jaunystėje, taigi apie 25 metus. Toji proto branda senojoje Graikijoje buvo vadinta žodžiu akmė (gr. akmē – viršūnė) ir manyta, kad žmogaus protas visiškai subręsta apie 40 amžiaus metų. Mūsų laiku proto brandą rasi galima pasiekti gerokai anksčiau, ypač jei ugdomas dorybingas charakteris. Deja, vargiai tegalima įžvelgti aukštojo ir universitetinio mokymų skirtumus. Universitetas, akademija, institutas, kolegija – tai sąlyginai istoriškai, taigi tartum iracionaliai, susiklostę aukštojo mokymo įstaigų pavadinimai. Pats žodis universitetas tikėtinai kilęs iš lotyniško žodžio universalis, kuris reiškia visapusiškas, visuminis, visavertis. Tad suprastina, kad universitetiniame mokyme turėtų harmoningai derintis intelektinis (susijęs su materialybe) ir emocinis dvasinis (susijęs su idealybe) pradai. Jau XVIII ir ypač XIX a. Europos universitetuose įsigalėjo siaurai specializuotas mokymas, tenkinęs utilitarinius visuomenės poreikius. Įsišaknijo supratimas, esą universitetai privalo parengti specialistus. Ilgainiui specializaciją imtasi motyvuoti moksliškumu; o metafiziniai, moraliniai, vertybiniai ugdymo elementai buvo nustumti į papildinius. Ir nūnai atsilikusiose pasaulio šalyse, kurias siaubia korupcija ir su ja suaugęs skurdas, tvirtai dominuoja specializuotas mokymas, gi moralinės kultūros ugdymas nuvertintas, užmestas. Tokios orientacijos mokymas retai teišgali išugdyti dorybininką, kultūrininką, valstybininką, kūrėją. Nepolemizuotina, kad specialistas – svaru, labai svarbu, gerbtina; specialistas atstoja dešimtis diletantų nemokėlių. Tačiau šimtas specialistų neatstos vienos iškilios asmenybės. Savo laikmečiu A.Šopenhaueris taip pyko ir arogantiškai šiurkštavo [97-II, p. 6]: ,,Žmonės, pramokę fizikos, chemijos, mineralogijos, zoologijos ar fiziologijos ir daugiau nieko neišmanantys, pasiskelbia mokslo šviesuliais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!