Ekonominių teorijų bruožai, leidžiantys modeliuoti tolydžią ekonominę plėtrą

ĮVADAS Temos aktualumas. Žmonija įžengė į XXI amžių, į naują tūkstantmetį, todėl kaip tik dabar turėtų susiformuoti iš esmės naujas požiūris į mus supančią aplinką, mokslo ir technikos pažangą, įvairių kultūrų bei tradicijų integraciją ir tolesnę ekonomikos raidą. Praėjusio šimtmečio ekonominės plėtros koncepcijos šiandien jau nebegali tenkinti žmonijos. XX amžius iš dalies jau išsėmė fundamentalių socialinių politinių koncepcijų (koncervatyvizmo, liberalizmo, marksizmo) išteklius, daugelį jų išmėginęs praktiškai. Žmonės susidūrė su neigiamais šiuolaikinės ekonominės veiklos padarinius (tarp jų ir ekologiniais, nes žmonijos plėtotė neatskiriamai susijusi su vis aktyvesniu jos poveikiu gamtai). Ypač pabrėžtina, kad pastaraisiais dešimtmečiais dėl mokslo ir technikos pažangos žmogaus galimybės paveikti gamtą pradėjo gerokai viršyti jo sugebėjimą suprasti, įvertinti ir numatyti šios veiklos padarinius, kurie dažnai yra netikėti bei nepageidautini (Turner et al, 1991). Todėl vis geriau suprantama, kad esant dabartinei ekonominio, politinio ir dvasinio gyvenimo padėčiai, norint suprasti vykstančius transformacinius procesus, prognozuoti galimus jų padarinius, tolesnio vyksmo tendencijas bei parinkti veiksmingas ekonominės politikos priemones, reikės vis daugiau dėmesio skirti ekonomikos gyvavimo teorinėms problemoms. Būtina sukurti naują globalią ekonominę teoriją, kuri būtų ekologinė iš esmės savo požiūriu į problemas, su kuriomis dabar susiduria Homo sapiens palyginti ilgoje ir (iki šiol) perdėtai sėkmingos istorijos lūžyje, kai žmonių veikla mūsų planetoje tapo tokio didžiulio mąsto, kad ji pradeda veikti pačią ekologinę gyvybės sistemą. Darbo objektas – alternatyvių ekonominių teorijų bruožai, leidžiantys modeliuoti tolydžią ekonominę plėtrą. Darbo tikslas – atskleisti naujų ekonomikos teorijų atsiradimo ir kaitos bruožus, tolydžios ekonominės plėtros proceso turinį. Siekiant nurodyto tikslo, reikėjo išspręsti tokius tyrimo uždavinius: • apžvelgti tolydžios ekonominės plėtros sąvokos turinio istorinę raidą; • aptarti tolydžios ekonominės plėtros pagrindines koncepcijas; • apžvelgti aplinkos ir ūkio sąveikos paradigmos vertinimą; • apžvelgti erdvės atskiriems ištekliams skaičiavimo principus. Pagrindinis mokslinio tyrimo metodas – literatūros šaltinių analizė. 1. TOLYDŽIOS EKONOMINĖS PLĖTROS TURINIO ISTORINĖ RAIDA Savo inauguracinėje kalboje JAV Kongrese 1949 m. Prezidentas Harry Truman atkreipė dalyvaujančiųjų dėmesį į gyvenimo sąlygas neturtingose šalyse ir pirmą kertą jas apibūdino kaip „neišvystytus regionus“. Buvo paskelbtas naujasis žodis – plėtra (vystymasis),- ir visi žemės gyventojai, kas greičiau kas lėčiau, pajudėjo viena kryptimi – link plėtros. Kelias link jos buvo aiškiai nubrėžtas – „Didesnė gamyba – raktas nuo gerovės skrynios“. Naująjį požiūrį galima apibūdinti taip: civilizacijos lygis gali būti išmatuotas produkcijos gamybos lygiu. Kalbos apie plėtrą nereiškė nieko daugiau, nei JAV visuomenės modelio projektavimas visam likusiam pasauliui. Vis daugiau socialinio gyvenimo aspektų buvo pajungiama ekonomikos taisyklėms (Sachs, 1990). Visas kompleksas socialinių vertybių ir tikslų, susijusių su plėtra, švedų ekonomisto Gunnar Myrdal (1968) pavadintas „modernizavimo idealais“, septintajame dešimtmetyje tapo „oficialiu požiūriu, beveik nacionaline religija“ daugumoje besivystančių šalių. Bet toks, R. Ayres (1995) žodžiais tariant, politiškai būtinas, ekonominį augimą skatinantis plėtros variantas buvo nesuderinamas su aplinka. Jis „ekonomiškai buvo naudingas, bet sukėlė ekologinių blogybių“. 1.1. Kelias link plėtros Nepaisant visų trūkumų, dauguma makroekonomistų ir toliau laiko ilgalaikį ekonominį augimą vienu iš svarbiausių ekonominių pasiekimų, leidžiančių žmonėms geriau kontroliuoti aplinką, ir taip didinti savo laisvę (Arndt, 1987). Šių ekonomistų žodžiais tariant, tiesiog apsėstų „augimo manijos“, mato: „Viskas turi būti skirta augimui ir viskas bus gauta iš augimo“. Vienas iš „naujosios klasikinės makroekonomikos teorijos“ mokyklos lyderių amerikiečių ekonomistas Robert Lucas (1988) taikliai pastebėjo, kad „kartą pradėjus galvoti apie ekonominį augimą, jau sunku mąstyti apie ką nors kitą“... Tiesa, reikia pripažinti, kad neoklasikinė ekonominės teorijos paradigma, nors ir leidžia augimui tęstis be galo, bet realiai to nereikalauja. Istoriškai amžino augimo ideologiją skatino ne neoklasikinė logika, bet greičiau praktiniai atsakymai į iškeltas T. Malthus (per didelis gyventojų skaičius), K. Marx (neteisingas paskirstymas), ir J. M. Keynes (nesavarankiškas nedarbas ) problemas. Augimas buvo bendras atsakymas į visus šiuos klausimus. Taigi toks ekspansionistinis požiūris į pasaulį, arba ekonominio augimo doktriną teigia, kad visos visuomeninės problemos (socialinės, ekologinės, ekonomines) gali būti išspręstos augant ekonomikai (dar J. M. Keynes teigė, kad „socialinių blogybių kyla dėl materialinės gerovės trūkumo“), yra giliai įleidęs šaknis šiuolaikines Vakarų visuomenes. Tai dominuoja socialinė paradigma, logika lemia ekonomiškai stipriausių šiandienos šalių makroekonominę politiką. Bet iš tikrųjų ekonominė plėtra yra daug platesnė ir gilesnė nei vien ekonominis augimas (pastarasis gali būti geriausiu atveju svarbus plėtros būdas, bet ne jos esmė) ar ekonominė teorija. Jos šaknys glūdi gerokai giliau nei ekonomikos sferos. Todėl turėjo prabėgti dar 3-4 dešimtmečiai, kol pasaulis prakalbo apie ekologiškai tolydžią (stabilią, subalansuotą, besitęsiančią, hormoningą, tvarią) plėtrą. 1987 m. Jungtinių tautų pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija (WCED), įkurta 1987 m. JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos pagrindu, vadovaujama Norvegijos ministrės pirmininkės Gro Harlem Brundtland, pateikė pranešimą prasmingu pavadinimu „Mūsų bendra ateitis“, turėjusį daugiausia įtakos tolydžios plėtros koncepcijai tampant centrine diskusija apie aplinkos ir plėtros sąryšį. Pranešime nurodoma, kad būtina siekti tolydžios socialinės – ekonominės plėtros, įvertinančios ir ekologinius veiksnius. Tam reikia kokybiškai naujo ekonomikos augimo – spartaus ir kartu socialiai bei ekologiškai tolydaus. Tolydžios plėtros filosofija, siekdama tik žmonių, tik visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių harmonijos, kaip pasaulio visuomenės ateities garantijos, kelia idėją, kad industrinio pasaulio istorinių pokyčių procesas gali – ar net turi – būti atmestas besivystančių šalių. Sutinkama, kad realių pajamų augimui turi būti siekiama pirmenybė, bet pažymima, kad to siekiant didelėmis žalos sąnaudomis aplinkai augimas bus netolydus. Todėl aktyvi aplinkosaugos politika laikoma būtina ilgalaikės ekonominės politikos sąlyga. Manytume, kad artimiausiais dešimtmečiais ekonominės politikos pagrindu ir turėtų tapti ekologiškai tolydžios plėtros koncepcija, gimusi kaip reakcija į minėtus naujus socialinės – ekonominės plėtros poreikius. Net ir bendriausia prasme tolydžios plėtros filosofija, lyginant ankstesnėmis ekonominės vadybos ir plėtros planavimo sistemomis, aplinkos kokybę bei bendrąsias paslaugas, kurias mums teikia gamtinė aplinka, tolydžios plėtros koncepcija – požiūris leidžiantis nenutrūkstamai pagerinti dabartinę gyvenimo kokybę ne taip smarkiai naudojant išteklius, kartu paliekant ateities kartoms nesumažėjusias ar net išaugusias gamtinių išteklių ir kitų vertybių atsargas, nesulyginamai geriau atspindi gamtinės ir sukurtos aplinkos atliekamų funkcijų (žmonėms ir visoms Žemės gyvybės formoms) supratimą. Pažymėtina, kad ši koncepcija neprieštarauja klasikinei ekonominio augimo teorijai. Kadangi ekonominis augimas, visuomet yra susijęs su gamtos išteklių naudojimu, logiškai kyla klausimas, kiek daug augimo būtina šiandien, kad nepaliktume ateities kartoms išeikvotų ir suniokotų gamtos išteklių atsargų. Taigi tolygiai ekonominei plėtrai būtina ir kokybiškai nauja ekonomika, pripažįstanti biosferos raidos procesus bei ribas, garantuojanti ekonominės ir ekologinės sistemų pusiausvyrą bei subalansuotumą. L. Brown (1981) vaizdžiai išsireiškė, kad jeigu mes neapginsime biologinių sistemų, savo gyvybiniais syvais mitinančių pasaulinę ekonomiką, visos mūsų ekonominės sistemos yra pasmerktos. Bet žmonija vardan šios minutės naudos ir toliau beveik nesusimąstydami niokoja gamtinę aplinką. JAV mokslininkų duomenimis, žmonija už Žemės teikiamus turtus, tarp naudingąsias iškasenas, orą, vandenį bei maistą, Žemei kasmet įsiskolina po 33 trilijonus JAV dolerių (Costanza et al, 1997). Jeigu kapitalizuotume šį kasmetinį ekosistemų paslaugų srautą naudojant 5 proc. diskonto normą, planetos ekologinių sistemų paslaugų numanoma kapitalinė vertė viršytų 660 trilijonų JAV dolerių. 1.2. Neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai Bet didėjant ekonominės veiklos mastams kartu augo ir neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai – vien per devintąjį dešimtmetį bendras pasaulinis produktas padidėjo 4,5 trilijono JAV dolerių, t. y. globalaus ekonominio produkto augimas per šį trumpą laikotarpį (dešimtajame dešimtmetyje tam prireikė jau tik trejų metų – nuo 1995 m. iki 1998m. ) buvo didesnis, nei per dešimt tūkstančių metų nuo civilizacijos (žemdirbystės) pradžios iki 1950 m. imtinai (Folke et al, 1993). Matyt, neatsitiktinai Laster Brown (1996) prakalbo apie „istorijos pagreitėjimą“ . Šis pagreitėjimas jo žodžiais tariant, „nulemtas ne tik priešakinių technologijų, bet ir iki šiol neregėto pasaulio gyventojų skaičiaus augimo, dar spartesnio ekonominio augimo, bei vis dažniau pasikartojančių kolizijų tarp besiplečiančių žmonių poreikių Žemės gamtinių sistemų ribų. Galima teigti, kad laiko horizontai tuo pat metu darosi vis platesni ir trumpesni. Juk pokyčiai, kuriems anksčiau prireikdavo dešimčių ar net šimtų metų, dabar įvyksta per kelis mėnesius, savaites ar valandas... Akivaizdu, kad jeigu aplinkos tarša ir degradavimas augs tokiu pat mastu kaip ir ekonomika, tai bus padaryta labai didelė žala ir nepaprastai išaugs užterštumas. Todėl visai suprantama niūri Pasaulio išteklių instituto išvada, kad „Pasaulis dabar nėra kreipiamas link tolydžios ateities, bet greičiau link potencialių aplinkos bei žmogiškų katastrofų“ (WRI, 1992 ). Kaip šios perspektyvos alternatyva, ekologiškai tolydi plėtra priešinama mechanistiniam požiūriui į ekonominį augimą bei duoda galimybę teisingesnei socialinei plėtrai. 1.3. Termino „plėtra“ supratimas Kalbant apie tolydžios ekonominės plėtros turinio istorinę raidą, pažymėtina, kad teiginys „tolydžios ekonominės plėtros koncepciją sukūrė Pasaulinė aplinkos plėtros komisija 1987 m.“ toli gražu neatitinka ekonominės minties plėtotės istoriškumo. Šis specifinis terminas plėtra yra pokarinių laikų fenomenas. Kaip pastebėjo H. Andt (1981), terminas plėtra iki ketvirtojo dešimtmečio paprastai buvo suprantamas natūralistine prasme – kaip kažko pasirodymas ar iškilimas laikui bėgant. Tik trys autoriai (ar autorių grupės) terminą plėtra vartojo kita prasme – J. Schumpter, nemažai Britų imperijos istorikų, aptarusių Britų kolonijinės plėtros aktą pasirodžiusį 1929 m., ir K. Marx. Bet J. Schumpter (1934)“Ekonominės plėtros teorija“, išleista anglų kalba 1934 m., turėjo stebinančiai menką poveikį pokarinei plėtros sampratos raidai, nes Vakarų ekonomistai šią knygą vertino kaip verslo ciklų teoriją, o ne kaip plėtros teoriją. Be to, J. Schumpter tikėjimas kapitalizmu pamažu išseko, todėl privataus interprenerio vaidmens akcentavimas atrodė nepritaikytinas neturtingose šalyse. Nepaisant daugelio tegul ir neargumentuotų teiginių, kad yra priešingai, manyta, jog anterprenarystės ten beveik nėra. Tai, ką terminas plėtra atspindi dabar – pažangą, modernizavimą,technologijos augimą – Vakarams buvo būdinga nuo septynioliktojo šimtmečio (Arndt, 1987; Rostow, 1971). 1.4. Diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį Diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį yra ilgametės, daugiašakės, sudėtingos ir greičiausiai iš esmės neišsprendžiamos. Šių ginčų pradžia, nors ir siejama su 1776 m. pasirodžiusiu Adam Smith (1723 - 1790) veikalu „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, vis tik dažnai siejama su Thomas Robert Malthus (1766 - 1834) idėjomis, išdėstytomis jo garsiajame poleminiame pamflete „Apybraiža apie gyventojų skaičiaus principą, kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį“ (1798). Nepasidavę įtakingų to meto filosofų, tokių kaip Goodwin ir M. Condercet, pateikiami optimistinei visuomenės vizijai, kaip išvengiant karų, ligų, nusikaltimų ir pagiežos kiekvienas galėtų siekti gėrio, T. Malthus išleido savo knygą, šokiravusią visus, iki tol optimistiškai žvelgusius į ateitį. T. Malthus idėjos smarkiai disponavo su Adam Smith „Tautų turte“ išsakytomis idėjomis apie būtinybę užtikrinti nepertraukiamą ekonominio augimo procesą, suteikiantį vargingiesiems darbo ir teikiantį žmonėms laimę bei pasitenkinimą. Pastarąjį klasikinės ekonominės teorijos pradininkas A. Smith vadino „progreso būkle“. Aiškią stagnaciją – „stacionarią būklę“ – T. Malthus laiko „niūria“ perspektyva žmonijai, nes jei dėl absoliutaus ribotumo, nulemto fiksuoto prieinamo žemės kiekio, vienintelė kliūtis gyventojų gausėjimui yra skurdas, gyventojų skaičius augs tol, kol žmonės nuskurs tiek, kad tai stabdys tolimesnį gyventojų gausėjimą, nes tokiam dideliam žmonių skaičiui nebegalės būti užtikrinamas net egzistavimo lygis. Augančiam gyventojų skaičiui mėginant apdirbti fiksuotą žemės kiekį, ribinis darbo produktas mažės ir žemės ūkio produktų išeiga nebegalės augti tokiais pat tempais kaip gyventojų skaičius. Vienam žmogui tenkanti maisto pasiūla kris tiek, kad badas pradės mažinti gyventojų skaičių tol, kol likę gyventojai teišgalės prasimaitinti esant duotai žemės pasiūlai. T. Malthus, sukūrė savo gyventojų skaičiaus teoriją (sėkmingai priderintą visų klasikinės ekonomikos teorijos mokyklų, panaudojusių ją saviems tikslams), kurioje teigiam, jog gyventojų skaičiaus dinamika riboja mažėjantis naudojamų išteklių rezultatyvumas, tvirtino, kad gyventojų gausėja geometrine progresija (dabar sakytume - eksponentiškai), o pragyvenimo reikmenų – griausiu atveju tik aritmetine. T. Malthus buvo teisus, spėdamas, kad gyventojų skaičius augs geometriškai (kaip pastebėjo J. Schumpter (1965), geometrinio gyventojų skaičiaus augimo idėja tuo metu nebuvo visai nauja – ją jau aptarinėjo XVII a. ir XVIII a. demografai). Tačiau jis klydo, teigdamas, kad maisto produktų gamyba didės aritmetiškai, nes nenumatė žmonijos galimybių geometriškai tobulinti žemės ūkyje naudojamas technologijas bei nesuprato, kad mažėjančio rezultatyvumo ekonominis dėsnis, kurį T. Malthus naudojo savo rentos teorijoje (Malthus, 1815), galioja tik esant nekintamai technologijų būklei. Be to, T. Malthus savo gana paprastame modelyje nenuspėjo demografinių pokyčių (t.y. gimstamumo mažėjimo gerėjant žmonių gyvenimui ir plėtojantis ekonomikai ) bei neįvertino žmonių priklausomybės nuo aplinkos sudėtingumo. Taigi nors T. Malthus pateikė gerai argumentuotą modelį, bet jis dėl paprastumo nebuvo tinkamas pagrindas priimant politinius sprendimus. Tačiau žmonijai visada rūpėjo ekonominės plėtros ribos. Jau dauguma ekonomistų klasikų, tvirtai besilaikiusių minties, kad visuomenė iš prigimties plėtojasi (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill) aiškiai suprato, kad žmonijos turimi gamtos ištekliai yra riboti (nors T. Malthus akcentavo absoliutų ribotumą, susijusį su fiziniu išteklių kiekiu, o D. Ricardo – santykinį ribotumą, lemiamą išteklių kokybės) ir to poveikio ekonominės veiklos mastams. Todėl laikė ilgalaikį ekonomikos augimą nerealiu (Goodland, 1995). Tiesa, didelis pesimistas ekonominės minties apie gamtinius išteklius istorijoje David Ricardo (1772 - 1823) suk8r4 antrąjį ekonominės veiklos sąryšio su aplinka modelį ne todėl, kad buvo susirūpinęs aplinkos degradacija ar žmonijos išlikimu, bet tam, kad parodytų, kodėl žemvaldžiai gaudavo rentą iš savo žemės nuosavybės. Todėl jo numatyta pusiausvyros stacionari būklė nebuvo labai patraukli (1926). D. Ricardo ekonominio augimo modelyje centrinė vieta tenka požiūriui, kad ekonominis augimas galiausiai privalo baigtis dėl gamtinių išteklių ribotumo. Ištekliais tais laikais buvo laikoma žemė ir jos gebėjimas tiekti maistą. Vis tiek, nepaisant pradinių D. Ricardo intencijų, neturėjusių nieko bendro su aplinkos problemomis, jo modelis, parodantis kaip žemės ūkio veikla kopijuoja žemę reaguojant į gyventojų skaičiaus augimą ir maisto kainų pokyčius, yra esminis mėginant suprasti sudėtingus ryšius tarp žmonių išlikimo bei ekologinių gyvybę palaikančiu sistemų. Be to, suformuluotas „Mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad tuo metu gamtos ištekliai ar žemė buvo pagrindinis ekonominių diskusijų objektas. Remdamasis šiuo dėsniu John Stuart Mill (1806 - 1873) 1848 m. savo veikale „Politinė ekonomijos pagrindai ir kai kurie jų pritaikymo socialinei filosofijai aspektai“ priėjo išvados, kad ekonominis augimas, kaip ir bet kuris kitas augimas, yra gailimas tik ribotoje pasaulio dalyje, po kurio neišvengiamai seks stagnacija, arba, geriausiu atveju, dinaminė stacionari būklė, t.y. jis teigė, kad galutinė ekonominių procesų išdava bus stacionari būklė (1848). Tai kitais žodžiais išsakytas teiginys, kad tolydi plėtra gali būti pasiekta tik atsižvelgiant į stacionarią būklę. Juk gamtos išteklių, esančių žaliavomis gamybos procese, požiūriu stacionari būklė gali būti laikoma specifiniu tolydžios plėtros tipu, kuriame gamtos išteklių galimumas lemia fizinį ekonomikos mastą. J. S. Mill ne tik laikė stacionarią ekonomikos būklę natūralia, bet ir numatė bei suprato to reikšmę socialiniam gerovės pasiskirstymui, įžvelgdamas stacionaraus ūkio potencialą būti geresnio gyvenimo vieta. Todėl jis pasisakė už būtinybę visuomenei mėginti taisyti savo „natūralų“ plėtojimąsi bei socialinę elgseną pasitelkiant ir moralinius kriterijus. Šie veiksniai turi neigiamų padarinių ir gantinei aplinkai. Į tai J. Mill taip pat atkreipė dėmesį ir vienas iš pirmųjų tarp ekonomistų pasisakė už būtinumą saugoti bioįvairovę bei stojo prieš viso gamtinio kapitalo pavertimą žmogaus padarytu kapitalu. Priešingai, jam nemažai įtakos padariusiems pirmtakams T, Malthus ir D. Ricardo, šios stabilumo stadijos J. Mill netraktavo kaip stagnacinės, baigiamosios ekonominės pažangos raidoje. Jis manė, kad ateityje žmonės rūpinsis ne vien ekonominiu augimu, bet taip pat nukreips savo energiją į tokius svarbius dalykus kaip teisingumas bei laisvė, t.y. numatė galimybę ne medžiaginei pažangai, atkreipiant dėmesį į tobulesnį, harmoningesnį gyvenimo būdą, o ne į prekes, kurias galime kaupti (Heilbroner, 1986). 2. TOLYDŽIOS EKONOMINĖS PLĖTROS PAGRINDINĖS KONCEPCIJOS IR POŽIŪRIAI Pati tolydžios plėtros koncepcijos esmė yra pakankamai aiški. Dar Otavos Apsaugos ir plėtros konferencijoje visai Brundtland Komisijos pranešimo dvasioje buvo išskirtos šios esminės tolydžios plėtros paradigmos charakteristikos: a) apsaugos ir plėtros integravimas; b) esminių (bazinių) žmonių poreikių patenkinimas; c) galimybės užtikrinti kitus nematerialius žmonių poreikius; d) judėjimas link teisingumo ir socialinio teisėtumo; e) kultūrinės įvairovės gerbimas ir palaikymas; f) socialinio apsisprendimo užtikrinimas ir pasikliovimo savimi ugdymas; g) ekologinio integralumo palaikymas. Tačiau nepaisant to, tikslus tolydžios plėtros apibrėžimas sukėlė daug diskusijų. Ko gero, apibrėžimo sunkumai iš dalies slypi pačioje tolydžios plėtros koncepcijos sudėtinėje (dviguboje) prigimtyje, apimančioje tiek plėtrą, tiek tolydumą. Ekonominėje bei aplinkosaugos literatūroje dabar pateikiama daugiau kaip 70 ekologiškai tolydžios plėtros apibrėžimų, išreiškiančių gana skirtingas subalansuotos plėtros koncepcijas. Vien WCED ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“, jų pateikta net šeši (Munasinghe, 1993a; Pearce et al, 1989; Pezzey, 1989). Šias koncepcijas būtų galima sugrupuoti į tris dideles grupes, išskiriant ekonominį, ekologinį ir socialinį-kultūrinį požiūrį. Juos suderinti ir panaudoti kaip priemones siekiant tolydžios plėtros – labai nelengvas uždavinys, nes visi trys tolydžios plėtros elementai turi būti įvertinti vienodai. 1) Ekonominis tolydumo traktavimas grindžiamas „eklektinio keynes’izmo“ mokyklos atstovo Roberto Solow (1974b, 1986) išplėtota kapitalo pakeičiamumo teorija bei Hicks-Lindahl maksimalių pajamų, kurios gali būti gautos išgaunant būtinas turto (kapitalo), atnešančio šią naudą, atsargas kitoms kartoms koncepcija. Taip įgyvendinamas teisingo paskirstymo tarp tautų principas. Šis požiūris ypač ryškus literatūroje, nagrinėjančioje tolydų atsinaujinančių gamtinių išteklių naudojimą, nes tai pagrindinė optimalumo ir ekonominio veiksmingumo teorija, pritaikyta ribotų išteklių naudojimui. Tačiau čia susiduriama su kapitalo, kuris turi būti išsaugotas rūšių (pvz., žmogaus padaryto, gamtinio ir žmogiškojo kapitalo) nustatymo bei jo pakeičiamumo, taip pat atskirų turto rūšių, tarp jų ir ekologinių išteklių, įvertinimo sunkumais. Be to, papildomų rūpesčių kelia neapibrėžtumo, negrįžtamumo ir katastrofiškų sugriuvimų problemas. Tolydi plėtra kartais kritikuojama, kaip ne maksimizuojanti grynosios dabartinės vertės, įmanomos išgaunant ir naudojant gamtos išteklius. Tuomet analogiškai galima kritikuoti įprastinę ekonominio veiksmingumo sampratą , kadangi ši negarantuoja ilgalaikės tolydžios plėtros. Nėra jokios garantijos, kad net tobula konkurencinė rinka paskirstys išteklius tolydžiai tarp vienos bei skirtingų žmonių kartų (Pearce, Turner, 1990). Pagal ekonominio veiksmingumo dėsnius reikalaujama maksimizuoti kapitalo grąžą, o tai savo ruožtu skatina likviduoti net atsikurianti gamtinį kapitalą ir visas ne-rinkinių paslaugų funkcijas, susijusias su juo (siekiant reinvestuoti gautas pajamas į kurią nors alternatyvią turto formą, duodančią daugiau ekonominės grąžos), jei tik ištekliaus populiacijos augimo laipsnis yra gerokai žemesnis už diskonto laipsnį. Be to, tradicinis ekonominis požiūris daugiausia nukreiptas į gerovės optimizavimą, taigi ir išorinių aplinkos efektų optimizavimą, o ne minimizavimą. Iš tiesų tarp šių dviejų tikslų nėra didelės priešpriešos, turint omeny tai, kad ekonominis veiksmingumas yra makroekonominis tikslas, susijęs su trumpalaikiu individualiu elgesiu, taip pat ir šiandien skirstant ekonominius išteklius. Tolydžios plėtros tikslai yra makroekonominiai ir susiję su ilgalaikiu agreguotu elgesiu. Tiesa, šiuo atveju būtina skirtinga ir daug sudėtingesnė, nei įprasta ekonomistams pati „optimalumo“ samprata. Juk tolydumas yra ilgalaikė problema, ir ilgu laikotarpiu mes negalime daryti prielaidos, kad skoniai bei atiduodamos pirmenybės yra pastovūs – jie kinta per ilgą laikotarpį. Pagal įprastinę paradigmą darytina prielaida, kad skoniai ir atiduodamos pirmenybės yra pastovūs bei duoti, ir kai ekonominė problema yra optimaliai patenkinti šias atiduodamas pirmenybes. Aišku, skoniai ir atiduodamos pirmenybės paprastai nesikeičia labai greitai. Todėl trumpam laikotarpiui ši prielaida apie atiduodamų pirmenybių bei skonių pastovumą yra visai teisinga. Tolydžios plėtros teorijoje buvo iš naujo suformuluota bei gerokai išplėsta ir pati kapitalo kategorija, išskiriant keturias pagrindines jo formas: a) žmogaus sukurtą kapitalą, apimantį mašinas, įrenginius pastatus ir pan.; b) gamtinį kapitalą, apimantį visas atsinaujinančias ir neatsinaujinančias ekologines prekes bei paslaugas, cirkuliuojančias ir necirkuliuojančias rinkose; c) žmogišką kapitalą, dažniausiai suprantamą kaip investicijų sumą švietimui, sveikatos apsaugai, asmenybės ugdymui bei tobulinimui; d) socialinį kapitalą; t. y. socialinę struktūrą bei kultūrinių vertybių sistemą, sudarančią bet kurios bendruomenės ar visuomenės funkcionavimo pagrindą. 2) Ekologinis tolydžios plėtros požiūriu daugiausiai dėmesio skiria biologinių bei fizinių sistemų stabilumui ir grindžiamas kanadiečių ekologo C. Holling (1973) ir jo kolegų darbais. Laikantis šio požiūrio, pirminis ekonominės plėtros uždavinys yra išsiaiškinti gamtinių sistemų ribas įvairiai ekonominei veiklai. Šiuo atveju labai svarbiu tampa subsistemų, kurios yra kritinės visaapimančios ekosistemos globaliam stabilumui, gyvybingumas. Todėl ypač akcentuojama biologinės įvairovės išsaugojimo svarba, užtikrinant pusiausvyrą gamtoje, klimato stabilumą, maistingų medžiagų reciklingą, upių baseinų apsaugą, ekologinių sistemų elastingumą globaliu mastu ir sugebėjimą adaptuotis prie vis spartesnių biosferos pokyčių, išsaugant sugebėjimą neprarasti daugelio ateities galimybių (Brown, 1998; Ehrlich, Mooney, 1983; Growdy, McDaniel, 1995; Smith, 1996). Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo stabilesnės ekologinės sistemos ir tuo jos atsparesnės nepageidaujamiems veiksniams bei produktyvesnės. Todėl biologinės įvairovės būklė – geras krašto ekologinės būklės indikatorius. Dabar gerai žinomas biologinės įvairovės terminas, visuotinai išpopuliarėjęs tik devintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžius JAV Nacionalinės Mokslų akademijos publikacijai „Bioįvairovė“ (Wilson, Peter, 1988), nors ir nėra labai aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas, bet daugiausiai orientuotas į rūšių įvairovę. Kalbant biologinę įvairovę, prisimintina, kad ji negali būti pakeista kuo nors kitu. Jeigu jau kartą kuri nors rūšis ar ekologinė sistema išnyko ar buvo sunaikinta, jos nebesugrąžinsi. Ji dingo galutinai. Šis faktas suteikia stiprią argumentaciją prieš diskontavimo naudojimą bioįvairovės vertės nustatymui. Kai kurie aplinkos ekonomistai apskritai laikosi nuomonės, kad rūšys iš viso negali būti išreikštos pinigine verte. Bet akivaizdu, kad šis požiūris ryškiai kontrastuoja su vyraujančia ekonomine teorija, kurioje „kaštų-naudos“ analizė iš principo laikoma pakankamu įrankiu įvertinti, kiek rūšių gali būti prarasta ekonominės veiklos metu. Teigiama, kad didžiausias ekonominis veiksmingumas bus pasiektas, kai susilygins ribinė nauda ir rūšių išnykimo ribiniai kaštai. Tipiškas tokio požiūrio pavyzdys galėtų būti Wilfred Beckerman (1993) išsakyti ekonominiai argumentai. Rūšių išnykimo neišvengiamumo pateisinimui pasitelkiami ir moraliniai argumentai (Pearce, Moran, 1995). Tačiau vyraujančios ekonominės teorijos požiūris nėra svarbus, kai jis pritaikomas ekologinėms sistemoms, nes dar nėra jokių duomenų, kaip atskirų rūšių išnaikinimas paveiks atskiras ekologines sistemas, savo ruožtu užtikrinančias buveinę daugeliui rūšių, ekosistemų gebėjimą atstatyti savo fizines jėgas (elastingumą). Taip pat nežinia, kaip ši besikeičiančių ekologinių sistemų dinamika atsilieps ekonomikai tiek dabar, tiek ateityje. Biologinė įvairovė garantuoja, kad sistema gali tęsti savo funkcionavimą ir pakitus aplinkos sąlygoms. Kadangi besitęsiančio ekonominio augimo pagrindinis efektas ir yra nuolatiniai aplinkos sąlygų pokyčiai, toks biologinės įvairovės gebėjimas yra labai svarbus motyvas šią įvairovę išsaugoti. Tradicinėje biologinės įvairovės ekonominėje analizėje taip pat nesugebama pripažinti, kad biologinės įvairovės komponentų ekonominė vertė bus skirtingai kildinama ir suvokiama skirtingų žmonių grupių bei esant skirtingo masto požiūriui. Pavyzdžiui, atogrąžų lietaus miškų biologinė įvairovė gali turėti aukštą egzistavimo vertę europiečiams, ir didelę tiesioginio naudojimo vertę žmonėms, kurių gyvenimas glaudžiai su ja susijęs. Be to, tai gali sukelti konfliktus tarp skirtingų naudotojų, verčių ir visuomenės sričių. Pavyzdžiui, globali egzistavimo vertė gali būti laikoma svarbesne už vietinę, ar rinkos vertėms gali būti teikiama pirmenybė, lyginant su nerinkiniu naudojimu. Biologinės įvairovės praradimas taip pat gali turėti skirtingų socialinių padarinių, ypač vietiniams žmonėms (Brown, 1998). Visa tai įvertinant, darosi suprantama, kodėl diskusijose apie biologinę įvairovę gamta pati kaip tokia tampa vertės šaltiniu. Augalų ir gyvūnų rūšys yra ne tiek vertingos kaip ištekliai, kiek kaip vertės šaltiniai (saugyklos), kuriuos tyrimai ir žinios kartu su biotechnologijomis gali perduoti kapitalui ir bendruomenėms. Kita vertus, pati idėja sukurti intelektualių nuosavybės teisių augmenijos ištekliams sistemą daugeliui atrodė ginčytina dėl paprastos priežasties – augalų (ir lakinių, ir sukultūrintu) įvairovė didžiąja dalimi būdinga besivystančioms šalims, o gaunamą ekonominę naudą neproporcingai pasisavina pramoninės šalys. Beveik visą praėjusį šimtmetį augalų įvairovė buvo laikoma žmonijos „bendros nuosavybės paveldu“, laisvai prieinamu kiekvienam, kuris gali jį naudoti. Nuosavybės teises atskiriems asmenims buvo įteisinamos tik per patentinius įstatymus. Tik devintajame dešimtmetyje pripažinta, kad vietiniai gyventojai turi „tradicines išteklių teises“ į augmeniją, kurią jie prižiūri ir žino kaip ją naudoti. Šios teisės turi tokį pat tarptautinį teisinį statusą kaip ir patentinės teisės. Įvertinant net ir antropocentristinį racionalumą (bijantis nenuspėjamos rizikos jokiu būdu nesunaikinti biologinės įvairovės) būtų nelengva paneigti ar atmesti šiuos teiginius. Akivaizdu, kad mes turim prima facie priežastį jokiu būdu lengvabūdiškai nesuardyti biologinės įvairovės, ir, atrodytų, neįmanoma rasti nors kokį protingą argumentą biologinės įvairovės mažinimui pateisinti be nuorodos į naudą, kurią galima gauti sunaikinus dalį šios gamtinės įvairovės. 3) Kadangi tolydumas riboja visuomenę ne tik mainams su ją supančiomis gamtinėmis sistemomis, bet ir pačios visuomenės struktūrą, orientuotą į žmones, socialinė-kultūrinė tolydumo koncepcija atspindi sąryšį tarp plėtros bei vyraujančių socialinių normų ir siekia palaikyti visuomeninių sistemų stabilumą, įskaitant lygybės tarp atskirų žmonių kartų bei kultūrinės įvairovės išsaugojimo užtikrinimą ir pražūtingų (griaunamųjų) konfliktų galimybės sumažinimą. Socialinis-kultūrinis tolydumas reikalauja mažiausiai išlaikyti tam tikrus kritinius socialinio kapitalo komponentus, patį socialinį kapitalą (socialinį-kultūrini kapitalą) suprantant kaip visuomenės gebėjimą spręsti socialines, ekonomines ir aplinkos problemas bei būti aktyviai formuoti visos sistemos plėtrą (Berkes, Folke, 1994). Tiems, kurie siekia socialinio teisingumo, tolydi plėtra tapo daugiausiai vilčių teikiančia alternatyva ekonominiam ortodoksiškumui bei neoliberalizmui. Tačiau kalbant apie išteklių lygaus paskirstymo tarp žmonių skirtingų kartų galimybes, neišvengiamai susiduriama su vienu iš rinkos trūkumų. Tokioje kelių žmonių kartų rinkoje pusiausvyra gali būti tolima Pareto optimumui, nes sunku nustatyti tokios rinkos charakteristikų ribas. Reikia pripažinti, kad šis rinkos trūkumo fenomenas iki šiol nėra visiškai suprastas, nors jis žinomas maždaug nuo 1960 m. (Solow, 1974a). Jo vengti ekonominėje literatūroje siūloma, sutapatinus „būsimą kartą“ su „visuomenės nariu, esančiu blogiausioje padėtyje“, išplėsti John Rawls (1971) „maksimino strategiją“ į argumentą reikalauti, kad būsima karta galėtų naudotis bent ta pačia išteklių baze, kaip ankstesnė. Bet, kaip pastebėjo Robert M. Solow (1974a), paprastai „[...] max-min (t. y. Rawls‘o) kriterijus nefunkcionuoja gerai kaip teisingumo tarp žmonių kartų principas [...] Pagal jį reikalaujama [...] nulinio grynojo taupymo, turint stacionarias technologijas, ir neigiamo grynojo taupymo, turint pažangias technologijas“. Demografinis ir materialus ekonominis augimas galiausiai turi stabilizuotis, o kultūrinis, psichologinis ir dvasinis augimas nėra ribojami fizinių limitų. Atsakomybė už planetą reikalauja globalaus solidarumo ir globalaus kultūrinio pagrindo. Tai turi būti siejama ir su vietine plėtra, tai yra vietinių sąlygų ir galimybių pažinimu bei vietine atsakomybe. (Net ir pagal garsųjį posakį „Galvok globaliai, veik lokaliai“ ne tik numanoma, kad problemos gali būti apibrėžtos globaliu lygiu, bet ir tai, kad jos vienodai priklauso visoms bendruomenėms). Todėl neginčytina, kad norint užtikrinti socialiai stabilią plėtrą, šiuolaikinėje visuomenėje būtina ir toliau skatinti pliuralizmą bei kuo platesnį visų žmonių dalyvavimą priimant sprendimus. Reikėtų maksimaliai, kur tik įmanoma, decentralizuoti ir ekologinius (kaip ir ekonominius) sprendimus. Juk ilgalaikiu požiūriu ir globali aplinkos vadyba gali būti sėkminga tik užtikrinus visuotinai atsakingą vietinių ekologinių sistemų vadybą. Žmonių bendruomenės iš esmės visose pasaulio dalyse tradiciškai naudojant išteklius išplėtojo prisitaikymo mechanizmus, užtikrinusius, kad atskirų individų troškimai nesukeltų rizikos šioms bendruomenėms, nes bendruomenė išteklių vadyba buvo grindžiama tradicinės praktikos stipraus grįžtamojo ryšio mechanizmais. Todėl dabar logiškai kyla uždavinys integruoti mokslines bei tradicines žinias, norint tirti sąlygas tikrai tolydžiai plėtrai. (Pažymėtina, kad terminas „socialiai stabilus“ labai glaudžiai siejasi su ekologinių sistemų lankstumu, t. y. šiuo atveju turi būti užtikrintas visuomeninių institucijų gebėjimas sėkmingai funkcionuoti esant įvairiems trikdžiams bei stresams). Galima teikti, kad tinkamiausias apibrėžimas, geriausiai išreiškiantis pačią tolydžios plėtros idėją, yra Brundtlland komisijos pranešime. Jame sakoma, kad „tolydi plėtra – tai tokia plėtra, kuri patenkina dabartinio laikmečio poreikius, nesudarydama pavojaus būsimoms kartoms patenkinti savuosius. Tolydžios plėtros koncepcijoje numatytos ribos – ne absoliutūs limitai, bet ribojimai, taikomi esamos technologijų bei socialinio organizavimo būklės aplinkos ištekliams ir galimybės absorbuoti žmonių veiklos efektus“. 3. APLINKOS IR ŪKIO SĄVEIKOS VERTINIMO PARADIGMOS Apibendrinant skirtingus požiūrius į Gamtą, Žmogų ir ekonominius santykius, remiantis M. Colby (1900), galima išskirti šias paradigmas: a) ribinė ekonominė teorija, b) išteklių vadyba, c) aplinkos apsauga, d) ekologiška plėtra, e) gilioji ekologija. Neoklasikinis požiūris į visuomenės ir gamtos santykius, apibudintas ribinių ekonominių teorijų (šį terminą pasiūlė Kenneth Boulding) paradigma, dominavo visą pramoninės plėtros laikotarpį iki pat septintojo dešimtmečio pabaigos. Jis buvo grindžiamas neriboto augimo ir žmonijos pažangos vizija. Remiantis šia perspektyva, technologinė plėtra yra nukreipta į socialinių-ekonominių sistemų galios panaudoti išteklius didinimą, gamybos augimą bei aplinkos naudojimą neigiamiems padariniams akumuliuoti. Gamta čia laikoma neišsenkama fizinių išteklių šaltiniu bei begaliniu šalutinių gamybos procesų produktų sugėrėju. Tikima, kad prireikus ekologinę žalą visada pavyks ištaisyti (blogiausiu atveju pati gamta pasitaisys). Be to, manoma, kad nenutrūkstama technologinė pažanga, grindžiama žmonių išradingumu bei skatinama žinių įsigijimo, bendravimo su toliau pažengusiais partneriais ir teigiamos aplinkos, kartu su ekonominiu augimu visada padės rasti būdų išspręsti ekologines problemas. Tokio požiūrio priešingybė yra giliąja ekologija grindžiamas holistinis požiūris į gamtą, skatinantis žmones suvokti savo tikrąjį identiškumą susitapatinant (solidarizuojantis) su gamta (Devall, Sessions, 1985; Naess, 1989). Net galima teigti, kad ši paradigma nėra tiesiogiai susijusi su ekonomika ar ekologija kaip mokslais. Tai daugiau filosofinis, etinis judėjimas, iš esmės atmenantis šiuolaikinės industrinės visuomenės funkcionavimo pagrindus ir propaguojantis visų rūšių lygybę bei visos gamtos vertingumą, pagarbą jai. „Giliosios ekologijos“ požiūris grindžiamas dvejomis pamatinėmis A. Naess išplėtotomis idėjomis: a) kad „žmoniškosios ir visų kitų gyvybės formų klestėjimas Žemėje iš vidaus vertinga“; bei b) kad „gyvybės formų turtingumas ir įvairovė savaime yra vertybės, prisidedančios prie žmoniškosios ir kitų gyvybės formų klestėjimo Žemėje“. Taigi šiam požiūriui svetimas vakarietiškai pasaulėžiūrai, grindžiamai krikščioniškąja dvasia ir Imanuelio Kanto etika, Būdingas antropocentrizmas. Vietoj jo siūlomas biocentrinis pasaulio įvaizdis, daug artimesnis besivystančių šalių gyventojams. „Giliosios ekologijos“ mokyklos atstovai kelia pamatinius klausimus apie žmogaus būtį, jo vertybes, visuomeninę pažangą, nagrinėja augimo ir gyvenimo kokybės idėjas, aktyviai ieško alternatyvų žmogui ir žmonijai. Anot vokiečių žaliųjų ideologo J. Fischer: „Siekiama iš principo naujo fundamentalaus ir gilaus požiūrio į gyvenimą. Jo pagrindas turėtų būti vidinis žmogaus ir gamtos artumo jausmas“. Todėl gilioji ekologinė etika orientuota ne tiek į substanciją, kiek į procesus, ne tiek į analizę, kiek į loginę sintezę, vientisą pasaulio vaizdą, ne į redukciją,o į holizmą. Ji teikia pirmenybę intuityviam, jausminiam, o ne kartezianiškajam, eksperimentiniam pasaulio pažinimui. Akcentuojamas savęs pažinimo bei susiliejimo su Gamta, susitapatinimo su ja siekis. „Giliosios ekologijos“ paradigmos šalininkai pasisako už ekonominės, techninės ir kultūrinės priklausomybės mažinimą ir regioninę plėtrą, biologinės įvairovės išsaugojimą, jos skatinimą ir palaikymą. Taip pat siekiama ekonomikos, kurioje nebūtų tradiciškai suprantamo augimo ir paprastesnių technologijų. Nauja civilizacija orientuojama į visapusišką žmogaus ugdymą, svorio centrą perkeliant iš materialinės sferos į socialinę, kiekybinių plėtros rodiklių vyravimą keičiant kokybiniais dydžiais. Kraštutiniai „giliosios ekologijos“ šalininkai, radikaliai prieštaraudami šiuolaikiniai civilizacijai bei pasisakydami už socialinės būties formas, būdingas iki pramoninėms žmonijos istorijos stadijoms, net agituoja grįžti į prieš industrinius laikus. Jie propaguoja natūralią kaimo stiliaus gyvenseną ir gyvenimo standartus. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo S. Pickett ir P. White (1985), kraštutinių koncervatiyistų reikalavimas laukinėje gamtoje išsaugoti viską, jau savaime yra paradoksas. Siekiama apsaugoti tai, kas pagal pačią gamtos prigimtį turi keistis. Visiško darnumo biosferoje niekada ir nebuvo. Kiekviename gyvybės raidos tarpsnyje organizmai keičiasi – stengiasi prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Aplinkos apsaugos paradigmos, gimusios kaip ekonomistų atakos į septintajame dešimtmetyje vykusias diskusijas aplinkosaugos klausymais ir besiremiančios neoklasikiniu uždaros ekonominės sistemos modeliu, pagrindinė strategija grindžiama iš gerovės ekonominės teorijos perimtu aplinkos, kaip ekonomikos išorinio poveikio, įteisinimu. Tai nuosaikiausia ribinės ekonominės teorijos tolesnės plėtros tąsa. Šis požiūris grindžiamas žalos kontrole, kenksmingos aplinkai žmonių veiklos ribojimu valstybės ir savivaldybių lygmeniu, aplinkai daromos žalos įvertinimu aprobuojant projektus, palyginti nedidelių saugomų teritorijų (nacionalinių parkų ir rezervatų) kūrimas. Tačiau iš esmės išteklių išsekimas ir ekologinių sistemų teikiamos paslaugos aplinkos apsaugos paradigmoje nelaikomas ekonomikos plėtrą ribojančiu veiksniu. Toliau mąstoma rinkos ekonomikos terminais, išorinio poveikio koncepcijos nesiejant su tolydumo koncepcija. Todėl normatyvinė sprendimus lemianti „kaštų-naudos“ analizės taisyklė yra nustatyti tokį taršos lygį, kuris maksimizuotų visuminę grynąją naudą. Mažėjančio ribinio naudingumo ir augančių ribinių kaštų atveju pagal šią taisyklę numatoma standartinė veiksmingumo sąlyga: optimalus taršos lygis pasiekiamas taške, kuriame papildomo taršą sukeliančio ūkinės veiklos vieneto ribinė socialinė nauda tampa lygi ribiniams socialiniams kaštams. Tiesa,J. Boyce (1994) iškėlė hipotezę, kad sprendimų aplinkosaugos srityje padarinius geriau paaiškina „pagal turimą sprendimų galią pakoreguotų socialinių sprendimų taisyklė“: užuot maksimizavus grynąją naudą, socialinių sprendimų metu maksimizuojama grynoji nauda, pakoreguota, atsižvelgiant į individų, kuriems ji atitenka, sprendimų lėmimo galią. Naujoji taisyklė sutampa su normatyvine „kaštų-naudos“ taisykle tik tuo atveju, kai visi individai turi vienodą sprendimus lemiančią galią. Kai galia žmonių, kurie gauna naudos iš taršą sukeliančios ūkinės veiklos viršija galią tų žmonių, kurie patiria grynuosius kaštus, „pagal turimą sprendimų galią pakoreguotų socialinių sprendimų taisyklę“ numatomas neveiksmingas per aukštos taršos lygis. Kita vertus, kai gaunantys nauda yra mažiau įtakingi nei tie, kurie patiria grynuosius kaštus, pagal šią taisyklę numatoma „perteklinė“ taršos kontrolė, t. y. taršios ūkinės veiklos ribinė nauda viršija jos ribinius socialinius kaštus. Išteklių vadybos požiūrio pagrindinė mintis – įtraukti visų tipų kapitalą (apibūdindami skirtingas rūšis atsargų, gaminančių (tiekiančių) daugybę įvairių ekologinių ir ekonominių gėrybių bei paslaugų, naudojamų žmonių ūkyje, ekologinės ekonomikos šalininkai išskiria gamtinį kapitalą, žmonių kapitalą (ir/ar kultūrinį kapitalą) bei pagamintą kapitalą (Folke et at, 1994)) ir išteklius (tarp jų ir biofizinis) į apskaitos sistemas, našumo skaičiavimus, plėtros politiką ir investicijų planavimą. Suprasta, kad žmonių veiklos mastai yra tokie dideli, kad jie dabar veikia gamtą ne mažiau, nei gamta veikia žmonės. Šie poveikiai turi grįžtamąjį ryšį žmonių gyvenimo kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams. Nors ekonominio augimo neoklasikinis imperatyvas lieka pirminis plėtros tikslas, bet tolydumas laikomas būtinu ekonominio augimo suvaržymu. Todėl siekdami tolydumo ir norėdami išvengti žmonių gyvenimo kokybės blogėjimo, išteklių vadybos paradigmos šalininkai mano, kad būtina laikytis pagrindinių ekologinių principų, stabilizuoti gyventojų skaičių besivystančiose šalyse ir didinant veiksmingumą sumažinti išteklių vartojimą, tenkantį vienam žmogui industrinėse šalyse. Šis požiūris iš esmės yra antropocentristinis. Rūpestis gamta grindžiamas tuo, kad žalojama gamta pradeda žeisti Homo sapiens, mūsų vienpusiškumo,vienalytiškumo paverstą Homo economicus (ekonominiu žmogumi). Išteklių vadybos paradigmoje iš esmės siekiama ekonomizuoti ekologiją. Didžiąja dalimi stengiamasi rasti visų išteklių teisingas kainas, tam maksimaliai panaudojant ekonominius instrumentus. Ekologiškos plėtros šalininkai siekia restruktūrizuoti visuomenės ir gamtos santykius taip, kad žmonių veikla būtų suderinta su ekologinėse sistemose vykstančiais procesais. Šioje paradigmoje nuo ekologijos ekonomizavimo pereinama į ekonomikos ekologizavimą. Pastarasis procesas turi būti grindžiamas „ekologiniu imperatyvu“, t. y. ekonominiai sprendimai gali būti priimami bei įgyvendinami tik griežtai ribojami ekologijos. Taip pat stengiamasi ištrūkti iš antropocentrinio ir biocentristinio požiūrių prieštaravimų, pateikiant tiek žmonijos, tiek ekologinių sistemų tolesnės plėtros viziją. Žmonija priklauso nuo gamtos, o ne atvirkščiai. Tolydumo principas reikalauja, kad savo orientaciją perkeltume nuo „išteklių vadybos“ prie savęs pačių vadybos, kad išmoktume gyventi kaip gamtos dalis. Pačių tolydžių sistemų geriausiu modeliu laikytinos ekologinės sistemos, skatinančios ir ekonominių sistemų tolydumą grįsti tolesne plėtra uždarais ciklais. Ekosisteminio požiūrio esmę sudaro sisteminės analizės taikymas gamtai, išryškinant jos holistines, hierarchines, tarpusavyje susijusias ir sudėtingas/chaotiškas struktūras bei procesus. Šis požiūris taip pat apima ekosistemų sveikatos koncepciją, kurios pagrindinis rodiklis yra biologinės įvairovės išlaikymas. Tai sukelia adaptyvios vadybos būtinybę. Ekosisteminis požiūris keičia dominuojantį redukcionistinį ir mechanistinį gamtos modeli, gamtą traktuojantį kaip išteklį, kurį reikia eksploatuoti, norint gauti naudojimo ir mainų vertes, į sisteminį ir biologinį modelį. Pastarajame akcentuojamas ekosistemų sveikatos bei integralumo tikslas, kuriant platesnį ir labiau išsklaidytą naudojimo, mainų, egzistavimo, pasirinkimo ir vidinių verčių tinklą (Gale, 2000) 4. APLINKOS ERDVĖS ATSKIRIEMS IŠTEKLIAMS SKAIČIAVIMO TEORINIAI PRINCIPAI Tarptautinės aplinkosaugos organizacijos „Žemės draugai“ vietiniai skyriai 30 – tyje ES, EFTA bei Centrinės ir rytų Europos šalių 1995 - 1997 m. kartu įgyvendino bendrą projektą „Kompanija už tolydžią plėtrą Europoje“, kurio tikslas buvo pažvelgti į Europos gamybą ir vartojimą iki 2010 metų, įvertinant aplinkos erdvę (Towards Sustainable Europe , 1995). Asmeniškai dalyvaujant šiame projekte autoriui buvo gera galimybė kartu su užsienio šalių ekonomistais kurti bei tobulinti aplinkos erdvės atskiriems ištekliams skaičiavimo teorinius principus. 4.1. Energija Šiuolaikinis gyvenimo stilius grindžiamas žaliavų panaudojimo tokiomis apimtimis, kurioms nebuvo istorinių analogijų. Tačiau, kad išliktų šis medžiagų srautas, reikia daugybės energijos. Šiuo požiūriu plėtra, atrodytų, yra ekvivalentiška augančioms mūsų pastangoms padaryti žmonijos gyvenimą galimą. Iškastinis kuras naudojamas palyginti neilgai (apie 300-400), bet dabartinis energijos tiekimas grindžiamas būtent iškastiniu kuru. Mokslininkų tyrimai rodo kad, pasaulinis energijos suvartojimas, dabar siekiantis apie 11 TW (Ricker, 1997), iki 2025 m. turėtų padvigubėti. Tačiau nepaisant to, kad energijos vartojimas labiausiai padidės besivystančiose šalyse, iškastinio kuro naudojimas , tenkantis vienam gyventojui, turtingose šalyse 2025 m. bus maždaug šešis kartus didesnis. Todėl kyla klausymas, ar šis energijos naudojimo didėjimas leistinas esamai (prieinamai) energijos erdvei, kuri yra ribota dėl pačios savo iškastinio kuro rezervų prigimties. Taip pat kils aplinkosaugos problemų, pavyzdžiui, „Šiltnamio“ efekto, susidarymas vartojant energiją. Juk žmonių ūkinės veiklos metu susidaro milžiniški kiekiai dujų, kurios veikia Žemės atmosferos radiacinį biudžetą ir taip kelia pavojų globaliniam klimato stabilumui. Didėjančios „šiltnamio efektą“ sukeliančios emisijos dabar tiesiog sukrečia Gaja procesus, iki šiol užtikrinusios pasaulio klimato pastovumą. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad „šiltnamio efektas“ yra pagrindinė su energetika susijusi šiandieninė problema, ir kaip tik ji yra pagrindas kiekybiškai apskaičiuojant aplinkos erdvę energijai, pastarąją laikant globalia gėrybe. Mokslininkai spėja, kad dabartines energetines politikos tąsa sukeltu globalu atmosferos temperatūros kilimą vidutiniškai 0,3° C per dešimt metu. Siekiant maksimaliai apriboti „šiltnamio efekto“ neigiamus padarinius , mokslininku nuomone, leistinas tik 0,1° C temperatūros kilimas per dešimt metu bei ne daugiau 2° C maksimalus temperatūros padidėjimas lyginant su iki pramoniniu lygiu. 4.2. Gėlas vanduo Bendras vandens kiekis nuo pirmojo apledėjimo prieis 2,5 milijardo metu Žemėje nei didėja, nei mažėja.Tačiau tik 2,5 proc. didžiules (nors ir ne beribes) vandens pasiūlos yra gėlas vanduo, kurio rusu hidrologo M. Lvoviciaus (1979) duomenimis beveik 85 proc. sukaupta poliariniuose ir kalnu ledynuose bei nuolatinėje sniego dangoje. Jo žmogus dar nesugeba panaudoti. Gėlo vandens kieki, prieinama žmonėms, lemia globalus hidrologinis ciklas.Sis kiekis siekia 41 tuks. kubiniu kilometru per metus, bet didesnioji jo dalis prarandama su polaidžio vandenimis ar yra neprieinama.Greičiausiai faktiškai galima naudoti ne daugiau kaip 14 tuks. kubiniu kilometru vandens, bet ir šio vandens kiekio didesnioji dalis turi buti palikta gamtinėms ekologinėms sistemoms palaikyti (Prust, 1995). Tačiau iš principo pasauliniu mastu prieinamas gėlo vandens kiekis yra pakankamas patenkinti visu žemės gyventoju gyventojų geriamojo vandens dabartinius bei ateities poreikius. Negana to, vienodai paskirstant ir racionaliai vartojant, net ir to, palyginti nedidelio vandens kiekio pakaktu išlaikyti dvigubai ar trigubai didesnį pasaulio gyventoju skaičių nei dabartinis. Bet tai nereiškia, kad visur visada yra pakankamai vandens.Vandens balansas smarkiai skiriasi įvairiuose regionuose. Kai kuriuose vietovėse, ypač Pietų Amerikoje, yra labai daug vandens ištekliu ir labai mažai žmonių. O kitur vandens ištekliai menki, bet čia didelis gyventoju tankis. Mokslininku apskaičiavimais, Azijoje yra 36 proc. pasaulio ežerų ir upių vandens, bet tame Žemyne gyvena 60 proc. pasaulio žmonių. Nelygiai pasiskirstęs ir krituliu kiekis. Kai kurie žemės regionai beveik visada sausi; kiti periodiškai kenčia nuo sausrų. Visa tai lemia, kad Vandens vartojimas skaičiuojant vienam žmogui labai skiriasi: JAV pilietis kasdien suvartoja vidutiniškai 600 litru vandens, europietis – 20 litru vandens, o afrikietis – vos 30. Kai kuriuose šalyse vandens suvartojimo indeksas – suvartojama vandens bei galimo gėlo vandens santykis toje teritorijoje yra labai aukštas, net viršija vienetą. Tokio atveju aplinkos erdve yra viršyta. Pavyzdžiui, netolydus vandens naudojimas, t.y. padėtis, kai vandens išgavimas iš požeminio vandens išteklių yra greitesnis, nei jie gali būti atkurti gamtoje, budingas ir maždaug 60 proc. didesniu (per 100 tuks. gyventoju) Europos miestu, kuriuose gyvena apie 140 milijonų žmonių. Tai gali versti riboti vandens naudojimą tiek pramonėje, tiek namu ūkyje, kai tai jau atsitiko, pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje, bei sukelti tokiu ekologiniu problemų, kaip pelkių nusausėjimas, dykumejimas, upių nuotėkių mažėjimas, suraus vandens įsiterpimas i pakrančių vandeninguosius horizontus (Water Stress, 1997). Tačiau pasitaiko, kad ir šalyse. Kuriuose vandens suvartojimo indeksas palyginti žemas (pvz., JAV), atskiruose regionuose gali susidaryti vandens trukumas. Gėlo vandens erdve geriamojo vandens tiekimui nėra nulemta galimo gėlo vandens kiekio pasauliniu mastu, o turi būti apskaičiuojama kiekvienam regionui.Regionines gėlo vandens erdves apskaičiavimas yra labai sudėtingas ir kompleksiškas: ja lemia klimatas (krituliu kiekis), vandens sistemos hidrogeologija, šios vietoves augmenija, paviršinio ir požeminio vandens srautu panaudojimo galimybes. Požeminio vandens ištekliai dabar yra pereksploatuojami daugumoje pasaulio svarbiausiu maisto gamybos regionu (Postel, 1996). Tai rodytu ne tik tai, kad čia beliko tik ribotos galimybes plėsti požeminio vandens suvartojimą ateityje, bet ir tai, kad didele dalis dabartines pasaulines maisto pasiūlos yra pagaminama netolydžiai, taigi tampa nebepatikima ilgu laikotarpiu. Tam kad vandens vartojimas butu tolydus, namu ūkiuose jo racionalu vartojimą industriniuose kraštuose reikėtų sumažinti maždaug 40 proc., ten, kur galima,vietoj gruntinio vandens dažniau naudojant lietaus ir paviršinį vandenį. Pramonėje bei žemės ūkyje taip pat teks radikaliai sumažinti vandens naudojimą, technologiniuose procesuose šaldymą vandeniu keičiant oriniu saldymu, veiksmingiau naudojant vandenį drėkinimo tikslams ir nebenaudojant gruntinio vandens ten, kur ji galima pakeisti paviršiniu. 4.3. Neatsinaujinantys gamtos ištekliai Skirtingai nuo žemės ūkio produktu, kurie gali būti nuolat auginami tame pačiame žemės plote, naudojant tolydžius metodus, neatsinaujinančių išteklių išgavimas pagal pačia savo prigimti reiškia pastovu tokiu išteklių atsargų eikvojimą. Tačiau siu ištekliu nenaudojimas savo ruožtu galėtu būti laikomas išvaistymu išteklius, reikalingo ekonomikos augimui. Pagal tolydžią neatsinaujinančių išteklių politika nereikalaujama visiškai uždrausti jų vartojimo, bet siekiama, kad naudojimas butu protingas., ekonomiškas.Taip pat siekiama palikti kiek įmanoma didžiausias atsargas ateities kartoms. Didžiausia problema ta, kad dabartinis neatsinaujinančių gamtos išteklių naudojimas (vien mineralinių medžiagų iš Žemės plutos išgaunama daugiau kaip 100 rūšių) yra pražūtingas aplinkai. Be to, galimas aplinkos erdves kiekis neatsinaujinantiems gamtos ištekliams, pavyzdžiui, metalams yra fiksuotas, nulemtas jų retumo bei aplinkosauginiu kaštų, atsirandančių juos naudojant, tarkime, energijos vartojimo, toksiškumo bei ištakų i aplinka. Metalu ribotumą lemia jų pasiūlos mastas bei suvartojamas kiekis. Pagal tai gali buti apskaičiuotas metalu atsargu išsekimo indeksas (metų skaičius, per kurį metalų atsargos bus išeikvotos). Kadangi tai turi būti grindžiama teisingu aplinkos erdves paskirstymu, racionalu padaryti prielaida, kad pasaulinis metalu suvartojimas prilygs turtingiausiu saliu lygiui. Tada atsargu išsekimo indeksas, pavyzdžiui, aliuminio butu 341 metai, vario – 9,6 metų, švino – 3,4 metų, nikelio – 25 metai, alavo – 6,1 metų ir geležies – 63,6 metų. Taigi akivaizdu, kad esant vakaru saliu vartojimo lygiui, daugumos geochemiškai retu metalu atsargos išsektų mažiau kaip per 50 metu. Geochemiškai gausus metalai, tokie kaip aliuminis, geležis, chromas ir irtis čia tik nedidele išimtis. Reikia atsižvelgti ir i tai, kad metalu tolydumą lemia ne tik (gausiems metalams ne tiek) jų geocheminis ribotumas, bet ir: a) galimas poveikis aplinkai; b) aplinkosauginiai jų išgavimo, naudojimo bei utilizavimo kastai, tokie kaip žemės suardymas, dirvožemio erozija, toksiškumas, energijos naudojimas, įskaitant CO emisijas, ir praradimas; c) neatsinaujinančių gamtos išteklių potencialus galimumas reciklingui; d) galimumas juos pakeisti atsikuriančiais ištekliais. (Būtina įvertinti tai, kad daugeliui iš biosferos išgaunamų medžiagų asimiliacinis talpumas,matyt, yra labiau limituojantis veiksnys nei ribota jų pasiūla (Holmberg, et al, 1996). Kriterijai naudotini nustatant, ar metalu naudojimas yra galimas duotoje aplinkos erdvėje: a)turi būti išsaugotas dirvožemio, oro ir vandens daugiafunkciškumas, b)turi būti įvertintas metalu toksiškumas žmonėms, c)turi būti sumažinti CO išmetimas (žaliavų naudojimas kartu yra ir energijos vartojimas). Pažymėtina, kad skaičiuojant aplinkos erdve nemetalinėms neatsinaujinančioms mineralinėms medžiagoms, susiduriama su analogiškomis problemomis kaip ir retu metalu atveju. Tačiau čia kyla dar ir papildomu sunkumu, ne dauguma nemetalinių mineralinių medžiagų yra sunku ar net neįmanoma įtraukti i reciklingo procesą. 4.4. Žemės ūkio ištekliai Daugiau kaip 99 proc. bendros žmonių maisto pasiūlos tiekianti žemė, ir jos įvairuojantys dirvožemiai , turi būti laikomi ribotu ištekliumi, nes maždaug 78 proc. planetos kraštovaizdžio yra per drėgnas, per sausas, akmenuotas, per status ar per seklus žemės ūkio kultūroms auginti (Cleveland, 1994). Be to, ekologinę prasmę kelia dirvožemio erozija, paviršinio dirbamos žemės sluoksnio išpustymas (defliacija), užteršti gruntiniai vandenys, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio grožio nykimas. Dirvožemio degradacijos laipsnis žmonijai yra labai svarbus, nes praktiškai visas planetos gyventojų maistas yra gaunamas iš žemės ūkio. Vandens ir vandenynų sistemos tiekią tik labai nedidelę jo dalį – ne daugiau kaip 3 procentus. Dabar agrariniai praktikai tinkamos žemės yra apie 3,2 milijardo ha. Šiuo metu pasaulyje jau yra naudojama beveik visa geriausia ariama žemė – apie 1475,43 milijonai hektarų ariamos žemės (Biswas, 1994). Tai sudaro vidutiniškai 0,24 ha vienam gyventojui. Pažymėtina, kad tik maždaug 3 proc. visų Žemės laukų plotų turi aukštos kokybės ariamos dirvos sluoksnį. Jau dabar išsivysčiusiose šalyse naudojama apie 75 proc. visos čia potencialiai prieinamos ariamos žemės. Besivystančiuose kraštuose šis rodiklis kol kas siekia maždaug 35 procentus. Šiuolaikiniai per daug intensyvūs agrariniai gamybos metodai yra netolydūs ir ariamos žemės potencialą kasmet mažina maždaug 16 milijonų hektarų. Mokslininkai apskaičiavo, kad nuo 1945 m. jau prarasta apie 17 proc. visų planetos derlingų žemių ariamo sluoksnio plotų, neskaičiuojant tokių beveik nenaudojamų ir negyvenamų teritorijų, kaip Antarktida bei Gobio dykuma (Miller, 1996). Dabar dirvožemio degradacija yra apėmusi dar 15 proc. visų planetos žemės ūkio naudmenų plotų. Todėl 2010 m. vienam gyventojui bus prieinama tik 0,22 ha – t.y. sumažės 25 proc. per 20 metų. Jeigu šios tendencijos liks iki 2025 metų, žemdirbystei tinkama žemė sumažės iki 0,17 ha vienam žmogui, esant 8,4 milijardo gyventojų. Dar po 25 metų šis kiekis globaliu mastu tesiektų 0,13 ha vienam žmogui, darant prielaidą, kad tada pasaulyje gyventų 9,8 milijardo žmonių (The Concept, 1998). Tai turint omeny, tampa nelengva kalbėti apie atskirų šalių ar žemynų pačių apsirūpinimą maistu: tam besivystančios šalys 2025 m. turėtų mažiausiai padvigubinti grūdinių kultūrų derlius. Ariamos žemės potencialo mažinimui yra keletas priežasčių. Žemės degradavimas Trečiojo pasaulio šalyse dažnai yra susijęs su šių šalių integravimusi į pasaulinę ekonomiką, iš dalies su perteklinių eksportu, plečiamu norint padengti savo skolas. Tam fermeriai skatinama gaminti rinkai, o ne tik savo poreikiams. Dėl to ūkininkavimas tampa labai intensyvus ir žalingas aplinkai. Be to, žemės, tinkamos maisto gamybai, plotai nuolat mažėja dėl gyventojų daugėjimo (nors gyventojų skaičiaus augimas dabar ir sumažėjo nuo 1970 m. buvusio piko – maždaug 2 proc. iki 1,6 proc., kasmet Žemės gyventojų padaugėjo apie 90 milijonų), vis spartėjančios dirvožemių degradacijos, dykumėjimo procesų (kasmet dykumų plotai padidėja 80 000 km ), žemės naudojimo gyvenvietėms, pramonei ir infrastruktūrai. Kadangi dauguma žmonių gyvenviečių yra pačiose derlingiausiose pasaulio vietovėse, užstatomi žemės plotai, pasauliniu mastu jau dabar užimantys apie 0,06 ha vienam gyventojui. Dėl to dažnai negrąžinamai prarandamas didelis ekologinio talpumo kiekis. Todėl, kalbant apie žemės ūkio išteklius, svarbu įvertinti ir urbanistinį aspektą. Nagrinėjant miestų tolydumą, reikia atsižvelgti į tai, kad miestas pagal savo prigimtį yra dirbtinė labai dinamiškai besiplėtojanti aplinka, kur gamtinės aplinkos aspektai yra dirbtinė labai dinamiškai besiplėtojanti aplinka, kur gamtinės aplinkos aspektai jau buvo paaukoti sukurti urbanizuotas aglomeracijas. Taigi nelengva apibrėžti, ką reikštų terminas „tolydus miestas“. Plačiai paplitusi tolydaus miesto interpretacija, kaip miesto, kuriame gamtinės aplinkos aspektams suteiktas prioritetas urbanistinėje politikoje, yra savaip ribota, nes joje nepakankamai įvertinami ar net užmirštami teigiami aspektai, susiję su aglomeracijų pranašumais (sinergetika) mieste. Kartu tolydaus miesto politikai įgyvendinti būtina daugelį aspektų apimanti strategija, kurioje, stengiantis atnaujinti organinius, evoliucinius miestų plėtros momentus, socialiniai-ekonominiai interesai būtų harmoningai derinami su aplinkos ir kultūriniais interesais. Aplinkos erdvė, prieinama žemės ūkio gamybai, apskaičiuotina pagal žemiau dėstomas nuostatas. 1. Ši aplinkos erdvė apibrėžiama kaip žemės plotas, būtinas aprūpinti šalies gyventojus maistu ir apskaičiuojamas atskirų žemynų lygmeniu. 2. Kadangi žmonių išmaitinimo problema tampa globalinė, viena svarbiausių visos civilizacijos išlikimo problema – apsirūpinimas maistu. (Elementariausia tolydžios plėtros sąlyga yra garantuoti pakankamai maisto visiems pasaulio gyventojams, kurių skaičius kasdien didėja dar ketvirčiu milijono. Nors pasaulis dar toli gražu nepasiekė biofizinis maisto gamybos ribų, jau yra nemažai nerimą keliančių signalų, kad maisto gamybos augimas ėmė strigti. Todėl tiesiogiai vartoti grūdus būtų pats veiksmingiausias ir ekologiškai bei socialiai priimtiniausias galimų maisto tiekimo šaltinių naudojimo būdas. Tai, kaip pažymi H. Kendall bei D. Pimentel (1994), tolygiai paskirsčius, galima būtų išmaitinti 7 milijardus pasaulio gyventojų). 3. Visas žemės ūkis privalo būti tolydus. ( Tai iš dalies reiškia, kad nebegalima daugiau prarasti ariamos žemės, nes apsirūpinimo maistu galimybės priklauso nuo dirvožemio) 4, Kadangi žemė laikoma kontinentiniu ištekliu, reikia siekti, kad visi kontinentai patys apsirūpintų maisto produktais. ( Tai leistų maksimaliai apriboti transporto energijos nuostolius ir išvengti neapibrėžtumo bei įtampos). 5, Daroma prielaida, kad 10 proc. dabar naudojamos žemės turėtų būti pašalinta iš žemės ūkio ir miškininkystės apyvartos ir „grąžinti į gamtą“ aplinkos apsaugos tikslais ( biologinei įvairovei išsaugoti, sukuriant migravimo kelius organizmams, ekologinėms sistemoms „persikeliant“ dėl klimato pokyčių ir panašiai). Didelės dalies pasaulio biologinės įvairovės užtikrinimas dabar atrodo galimas tik išlaikant organizmus jų laukiniame būvyje bei jų egzistavimo erdvėje (McNeely, et al, 1990). Pažymėtina, kad priešingai nei žemės plotų naudojimo gyvenvietėms bei transportui didinimas (vien ariamų laukų plotus mažinantis maždaug 2,5 milijono ha per metus (Doos, 1994)), žemės naudojimas žemės ūkyje bei miškininkystėje dažniausiai nereiškia, kad ji prarandama. Tolydi maisto produktų gamyba veikiau apima dirvos derlingumo atkūrimą, o ne naikinimą. Todėl žemės ūkio ir miškininkystės (80 proc. viso žemės ploto) ekologiškai saugus struktūrizavimas strateginiu požiūriu net yra svarbesnis, nei nepaliestos gamtos išsaugojimas palyginti nedideliame žemės plote. Todėl žemės ūkis, kuris nesukelia žemės degradavimo, turi būti grindžiamas: a) kultūrų rotacija bei įvairovės atkūrimu žemės ūkio kraštovaizdyje (turi būti apribotas laipsnis, iki kurio likęs agrarinis kraštovaizdis gali būti „sumonokultūrintas“, t.y. turi būti išsaugotos ar atkurtos tokios būdingos jo ypatybės, kaip gyvatvorės, apsauginės juostos, atviri upeliai ir kitos gamtinės ribos tarp laukų, bei taikoma įvairesnė kultūrų rotacija); b) maisto ciklų apribojimu mažiausiame regione, gamybos ir vartojimo atliekų panaudojimu (pvz., kompostui ar trąšoms, kaip maisto medžiagų šaltinį laukuose); c) dirbtinių trąšų ir cheminių pesticidų naudojimo sumažinimu iki minimumo, ar net jų atsisakymu, stengiantis užtikrinti dirvožemio derlingumą ir atkurti jo biologinį aktyvumą natūraliomis priemonėmis; d) atitinkamos technikos, leidžiančios išvengti erozijos, naudojimu; e) vietinės aplinkos, dirvožemio tipo, augmenijos, gyvūnijos ir klimato pažinimu (ignoruotu šiuolaikinio agronomijos mokslo) bei išmanymu, kaip pritaikyti ūkininkavimo praktiką ir selekcijos laimėjimus vietinėmis sąlygomis. 4.5. Medienos ištekliai Pasaulio gamtos fondo specialistų skaičiavimais nuo žemdirbystės eros pradžios, t. y. maždaug per 10 000 metų, pasaulio miškų plotai sumažėjo dviem trečdaliai (Mather, Chapman, 1995). Todėl dabar miškai tedengia apie ketvirtadalį Žemės paviršiaus: apie 3604 milijonus hektarų. Atogrąžų miškams tenka maždaug pusė miškų kiekio, bet jie, palyginti su kitais biomais, greičiausiais ir kertami: apskaičiuota, kad dabar kasmet prarandama iki 17 – 20 milijonų hektarų. Nuo 1950 m. jau prarasta apie pusė pasaulio atogrąžų miškų. Medienos naudojimui pasaulyje vis augant ( jei 1900 m. buvo sunaudota 1,5 milijardo m medienos, tai 1960 m. – 1,7 – 1,8, 2000 m. – 4,5, o 2050 m. prognozuojama, kad bus sunaudota apie 7 milijardai m medienos), FAO (1993) duomenimis miškų plotai dabar mažėja mažiausiai 76 šalyse, be to, daugumoje iš jų praradimo tempai spartėja. Miškų plotų nykimo priežastys atskiruose žemynuose, šalyse ir net regionuose labai skiriasi. Daugiau kaip pusę pasaulinės medienos paklausos sudaro malkos. Kasmetinė malkų ir medžio anglių gamyba padidėjo maždaug 270 proc. nuo 700 mln. m 1950 m. iki 1900 mln. m 1994 metais. Didžioji šio kiekio dalis (daugiau kaip 85 proc.) buvo sunaudota besivystančiose šalyse – 40-tyje pačių neturtingiausių pasaulio šalių malkos užtikrina daugiau kaip 70 proc. visų energijos poreikių (Schulte-Bisping, et al, 1999; UNEP, 1993). Šiaurinėje pasaulio dalyje medžių kirtimas pramoniniai medienai, kurios pasaulinės prekybos apimtys šiuo metu siekia 114 mlrd. JAV dolerių per metus, yra pagrindinė miškų nykimo priežastis. (Prognozuojama, kad kasmetinė paklausa pramoniniai medienai pasauliniu mastu išaugs nuo 1,6 milijardo kubinių metrų iki 1,9 milijardo 2010 m., ir jos ne mažiau kaip 70 proc. sunaudos išsivysčiusios šalys). Svarbu įvertinti ir miškų gaisrus. Miškai dega kasmet visame pasaulyje. Dėl to žūva milžiniški žalieji plotai, juose esantys visi gyviai, sunaikinamas miško dirvožemio sluoksnis. Vien tik JAV, Kanadoje ir Rusijoje kasmet liepsnoja 2,5-3 mln. ha miškų. Nemažai žalos miškų gaisrai padaro ir Europoje. Miškai yra labai svarbūs gyvybei Žemėje išsaugoti, daro didelę įtaką aplinkiniams laukams, vandens telkiniams, orui. Jie yra gyvybę palaikančios sistemos, vaidinančios svarbų vaidmenį sutvirtinant upių ir ežerų šlaitus, saugant ir stabilizuojant dirvožemius, mažinant vėjo ir vandens eroziją, užtikrinant maisto medžiagų ciklų tarp dirvožemio ir augmenijos veiksmingumą, reguliuojant klimatą ir atmosferos procesus. Be to, miškams tenka didelė reikšmė maitinant gruntinius vandenis bei formuojant upių baseinus, stabilų jų nuotėkį ir palaikant vandens kokybę. Miškai taip pat yra biologinės įvairovės turtų saugyklos – vien atogrąžų lietaus miškuose, užimančiuose tik nedidelį Žemės sausumos paviršiaus dalį (maždaug 6 proc.), tarpsta apie 50 proc.,o kai kurių mokslininkų duomenimis net iki 90 proc. (Vanclay,1993), visų rūšių, iš kurių daugelis dar neatrastos. Mokslininkų apskaičiuota, kad vienas hektaras miško atneša žmonijai naudos, kurios vertė apie 969 JAV doleriai per metus (Costanza, et al, 1997). Todėl pirmiausia turime rūpintis tolydžia miškų vadyba, orientuota į miško apsaugines funkcijas ir aplinkos formavimo bei bendrą socialinį vertingumą. Tik paskiausiai reikėtų rūpintis medienos tiekimu popieriaus gamybai, statybai, energetikai. Tolydi miškų vadyba labai patrauklus miško išteklių išsaugojimo požiūris, kadangi, bent teoriškai, jis suderina tradicinę ūkinę veiklą su ekologinių sistemų apsauga. Be to, norint išsaugoti biologinę įvairovę ir ekologinius išteklius, daugiau nei 10 proc. viso Žemės sausumos paviršiaus turėtų būti palikta kaip „natūralus“ miškas, gyvenantis pagal tūkstantmečiais nusistovėjusią tvarką, nepažeidžiamus gamtos dėsnius. Šiuose miškuose medžiai netūrėtų būti kertami mažiausiai 250 metų, o žuvę medžiai, tiek gulintys, tiek stovintys, liktų miške ir taptų „biotopo rąstais“. „Medienos erdvės“ skaičiavimai pasauliniu mastu rodo, kad žmonija daugiau nebeturi teisės kirsti medžių likusiuose 2173 milijonuose ha pirminio miško. Likusiuose 1431 milijonuose ha antrinio miško bet kokie kirtimai turi būti tolydūs: neturi būti pažeista biologinė įvairovė bei išsaugotos jų atkūrimo galimybės. Tai reiškia, kad gali būti iškertami vidutiniškai tik 2 m medienos iš ha. (Bendras apskritos medienos išgavimas pasauliniu mastu per paskutinius keturis metus dešimtmečius išaugo nuo 1,5 iki 3,4 milijardo m per metus ir dabar jau yra per didelis, nepaisant optimistinių FAO (1995) skaičiavimų, kad maksimali tolydi medienos išeiga galėtų siekti 5 milijardus m) Pažymėtina, kad statybinės medienos plantacijos, nors ir būdamos gerokai našesnės už gamtinius miškus, nėra išeitis, nes jos neatitinka tolydžios miškų vadybos tikslų. Todėl visuose miškuose diegiant tolydžios miškininkystės praktiką, būtina prieiti prie: a) vietinių plačialapių ir spygliuočių medžių rūšių rinkinio, t. y. prie rūšių, kurios tame regione natūraliai yra paplitusios, b) mozaikiškos miškų struktūros sukūrimo (jauni ir seni medynai, lapuočiai ir spygliuočiai, medynai su tankiu pomiškiu bei traku ir mažos pievelės), nes skirtingų rūšių gyvūnams reikia įvairių buveinių, bei c) selektyvios medienos ruošos, iškertant ne daugiau, nei jos priauga (jaunas miškas turi augti senų medžių priedangoje, kad natūralus atžėlimas taptų norma), nenaudojant plyno iškirtimo būdo, sukeliančio dirvožemio eroziją; tai vėl gi daro neigiamą poveikį vandens balansui. Pagal skaičiavimus 2010 m. galės būti paruošta apie 3 milijardai m medienos. Tai sudarys apie 0,4 kiekvienam pasaulio gyventojui. Palyginimui pažymėtina, kad dabar turtingose šalyse sunaudojama 1,1 m medienos, o neturtingose – 0,1 m. Todėl turtingi kraštai turi ieškoti būdų sumažinti medienos naudojimą. (Kadangi medieną reikėtų laikyti kontinentiniu ištekliu, tai jos importavimas iš kitų žemynų netūrėtų būti toleruojamas). Europoje medienos ištekliai turėtų būti prieinami visoms šalims vienodai. Įvertinant dabartinį labai netolygų miškų pasiskirstymą Europoje (miškingumas čia svyruoja nuo maždaug 1 proc. Islandijoje iki gerokai daugiau kaip 60 proc. Suomijoje), galima numatyti Europoje didėsiant prekybos mediena apimtis. IŠVADOS 1. XX a. pabaigos – XXI a. pradžios ūkinė realybė meta iššūkį ekonominei teorijai. Pagal tradicinę ekonomikos paradigmą vis sunkiau susieti ir paaiškinti didėjantį naujų faktų bei reiškinių kiekį, apibendrinti susikaupusią ekonominę-ekologinę empirinę medžiagą, pagilinti realybės supratimą. Dabartinis ekonominio pažinimo teorinis arsenalas yra ribotas ir nepakankamas paaiškinti šiandienos realijas. Todėl formuojasi būtinybė ir galimybė atsirasti naujoms paradigmoms, alternatyvioms ekonominėms teorijoms, kuriose bus įvertinti ekologinių veiksnių svarba plėtrai. Svarbiausi dabarties ekologiniai ir socialiniai iššūkiai, mesti šiandieniniai ekonominės plėtros paradigmai išvardijami žemiau. a) Ekonomikos teorijoje ir praktikoje nebegalima ignoruoti fundamentalaus fakto, kad žmonių ūkis yra įtrauktas bei priklausomas nuo mūsų planetos ekologinių sistemų. Perteklinis gamtos eksploatavimas, neįvertinant gamtos savireguliacijos mechanizmo dėsningumų bei biosferos savaiminio apsivalymo nuo teršalų galimybių, lėmė biologinės įvairovės mažėjimą bei sugriovė biologinės apsaugos ir biosferos atsikūrimo natūralius gamtinius mechanizmus. b) Aplinkos problemų socializacija. Ekonominės ir socialinės teorijos tapo ribotos, nekreipiant jose reikiamo dėmesio į fizinę aplinką. Tai neleidžia padaryti aplinkos problemos tinkamas ekonominiam, ekologiniam ir socialiniam modeliavimui. c) Industrinio metabolizmo, įžvelgiančio analogiją tarp ekonomikos ir aplinkos medžiaginiame lygmenyje, įvertinimo svarba. Tačiau technosferoje vykstančius procesus sunku paaiškinti pagal tradicinę ekonomikos paradigma, kurioje plėtros kryptį beveik išimtinai lėmė darbo ir kapitalo ekonomijos interesai bei maksimalaus gamybos veiksmingumo siekimas. d) Integruota aplinkosaugos vadyba. Tradiciniai veiklos modeliai bei turimos priemonės, sėkmingai sprendę aplinkosaugos problemas, kurių kilimo šaltiniai ir priežastys buvo gerai suprastos bei apibrėžtos, pasirodė netinkami iškilus ekologinėms problemoms, kurių priežastys yra labai išsklaidytos, sunkiai apribojamos erdvėje bei „paslėptos“ laike, taigi dar ne visai aiškios. 2. Tolydžios plėtros terminas ypač išpopuliarėjo Pasaulinei aplinkos ir plėtros komisijai 1987 m, paskelbus pranešimą „Mūsų bendra ateitis“. Tačiau kalbant apie tolydžios ekonominės plėtros turinio istorinę raidą, būtina pažymėti, kad pačios diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį yra ilgametės, daugiašalės ir labai sudėtingos. Pagal įvairių laikotarpių ekonomistų teorinius teiginius, būtų galima išskirti šiuos svarbiausius požiūrius ir tolydžios ekonominės plėtros turinio raidos etapus. a) Ekonomistų klasikų nuostatos. Jie aiškiai suprato žmonijos turimų gamtos išteklių ribotas galimybes ir to poveikį ekonominės veiklos mastams. Todėl laikė ilgalaikį ekonomikos augimą nerealiu. b) Neatsikuriančių ir atsinaujinančių išteklių optimalaus naudojimo teorijos. Jose akcentuotas globalinių bendros nuosavybės išteklių pereksploatavimo pavojus. c) Neoklasikinis požiūris. Neoklasikinėse teorijose taikoma maržinalistinė analizė tapo pagrindine priežastimi, kodėl jose nebuvo įvertinta ekonominėms gamybos, vartojimo ir gerovės priklausomybė nuo gamtos išteklių ir ekologinių sistemų. d) Romos klubo pranešimai ir projektai. Juose garsiai prabilta apie globalinės pusiausvyros užtikrinimo būtinumą bei pasisakyta už labiau holistinį požiūrį į globalią aplinką. e) Alternatyvios ekonominės teorijos. Jose akcentuota iki tol neoklasikinėje ekonomikos teorijoje beveik visiškai ignoruota galimo ekonominės veiklos masto ribotos globalios aplinkos atžvilgiu problema bei išryškinta termodinamikos svarba ekonomikos teorijai. f) Pasaulio apsaugos strategija. Ji turėjo aiškų praktikinį tikslą: skatinti labiau sutelktą požiūrį į gyvų išteklių vadybą ir pateikti politines gaires kaip tai galėtų būti įgyvendinta. Ši strategija tapo nauju požiūriu, mėginusiu kartu apimti gamtos išsaugojimą ir panaudojimą, po „apsaugos“ koncepcijos skėčiu sujungiant aplinkosaugos ir plėtros tikslus. h) Brundtland komisijos pranešimas „Mūsų bendra ateitis“. Jame ankstesnė grynai ekologiškai pagrįsta tolydžios plėtros koncepcija, kokia išdėstyta Pasaulio apsaugos strategijoje, buvo transformuota į socialinį-ekonominį turinį. 3. Visuomenė suformuluoja tolydumo tikslus, bet jie turi būti nuolat apsvarstomi, peržiūrimi bei iš naujo tikslinami. Laipsnis, kuriuo šie tikslai yra įgyvendinti, gali būti sėkmingai išmatuotas naudojant indikatorius. Todėl darbe siūloma praktiška, orientuota užkirsti kelią taršai atsirasti, lengvai suprantama tiesiogiai išmatuojamų, nesunkiai teoriškai ir atskirų socialinių žmonių grupių atžvilgiu palyginamų poveikio aplinkai indikatorių sistema. 4. Ieškant sprendimų kaip įvertinti ekonominės plėtros tolydumo tikslų pasiekimą, gali būti naudotas „aplinkos erdvės“ ir „ekologinės pėdos“ koncepcijos. Jos abi atspindi biofizinę realybę: išliekančią žmonių materialinę priklausomybę nuo gamtos rodo, kiek daug žemės ploto reikia norint palaikyti bet kurį specifinį gyvenimo stilių. Šių koncepcijų kilimo šaltinis yra tas pats – susirūpinimas pertekline gamyba ir vartojimu Šiaurėje bei plėtros perspektyvomis Pietuose. Tačiau šioms koncepcijoms būdingi skirtumai, kurių esminiai būtų šie. a) Ekologinės pėdos koncepcija. Ekologinė pėda, kurioje ištekliai norimu agregavimo lygiu sujungiami į vieną konkretų rodiklį – hipotetiškai reikalingą žmonių veiklai palaikyti žemės plotą. Ji apibudina bendrą produktyvios žemės ir vandens ekosistemų plotą, reikalingą tiekti išteklius, kuriuos gyventojai sunaudoja, ir absorbuoti teršalus, kuriuos gyventojai pagamina, kad ir kur mūsų planetoje ši žemė bei vanduo būtų, padaro tolydumo iššūkį skaidresnį. Priimantys sprendimus turi intuityviai aiškų, skaitmeninę forma išreikštą fizinį kriterijų įvertinant politikos, projektų ar technologines galimybes pagal jų ekologinį poveikį. b) Aplinkos erdvės koncepcija. Aplinkos erdvę, apibrėžiamą kaip aplinkos taršos absorbcinio gebėjimo, neatsinaujinančių išteklių, energijos, žemės ūkio naudmenų (žemės), vandens ir miškų bendras kiekis, kuris yra leistinas visai žmonijai naudoti paslaugoms kurti nesumažinant galimybės ateities kartoms pasinaudoti tuo pačiu jų kiekiu, sunkiau suprasti ir panaudoti praktikoje, nes joje, skirtingai nuo ekologinės pėdos, ištekliai nėra sujungiami į vieną konkretų rodiklį. 5. Ligšioliniai aplinkos erdvės ir ekologinės pėdos koncepcijų panaudojimo projektai dar nepateikė visapusiškai išplėtoto scenarijaus kaip užtikrinti tolydumą, o tik nurodė pagrindinius galimos krypties matmenis ir įgyvendinimo principus. Taigi jie yra neišbaigti. Todėl dar bus daug diskusijų metodologiniais klausimais, nustatant aplinkos erdvės kiekį. Atramos tašku, skaičiuojant aplinkos erdvę, galėtų būti šios nuostatos: a) reikia naudoti atsinaujinančių išteklių (žemės ūkio naudmenų, miškų, žuvų) ne daugiau, nei gali būti suvartota be rimtos žalos aplinkai; b) neatsinaujinantys gamtos ištekliai turi būti vartojami uždaroje sistemoje; c) taršos kiekis, kurį „pagamina“ žmonės , neturi viršyti aplinkos asimiliacijos potencialo. 6. Aplinkos erdvę apibūdinančiuose rodikliuose būtina įvertinti ir jos dinamiškumą – tai, kad žmonių poreikis (paklausa) ir poveikis aplinkai, jos atliekamoms funkcijoms ilgainiui kinta. „Žemės draugų“ tarptautinės aplinkosaugos organizacijos inicijuotame projekte aplinkos erdvė skaičiuota daugiausia ne pagal išteklių prieinamumą, o pagal išteklių naudojimo poveikį aplinkai. Skaičiuoti aplinkos erdvę atskiriems ištekliams siūloma žemiau išvardijamas teorines nuostatas. a) Energija. Kiekybiškai apskaičiuoti aplinkos erdvę energijai atskaitos taškas yra „šiltnamio efektas“ – pagrindinė su energetika susijusi šiandieninė problema. b) Gėlas vanduo. Apskaičiuojant regioninę gėlo vandens erdvę geriamo vandens tiekimui, turėtų būti taikomas vandens suvartojimo indeksas – suvartojamo vandens bei galimo gėlo vandens santykis toje teritorijoje. c) Neatsinaujinantys gamtos ištekliai. Jiems aplinkos erdvės kiekis yra fiksuotas, nulemtas jų retumo bei aplinkosaugos kaštų, atsirandančių juos naudojant, pavyzdžiui, energijos vartojimo, toksiškumo bei išlakų į aplinką. d) Žemės ūkio ištekliai. Aplinkos erdvė, prieinama žemės ūkio gamybai, buvo apskaičiuota pagal šias nuostatas: 1. ši aplinkos erdvė yra apibrėžiama kaip žemės plotas, būtinas aprūpinti šalies gyventojus maistu ir apskaičiuojamas atskirų žemynų lygmeniu; 2. apsirūpinimu maistu teikiama aukščiausia pirmenybė; 3. kadangi žemė laikoma kontinentiniu ištekliu, reikia siekti, kad visi kontinentai patys apsirūpintų maisto produktais; 4. daroma prielaida, kad 10 proc. dabar naudojamos žemės turėtų būti pašalinta iš žemės ūkio ir miškininkystės apyvartos ir „grąžinti į gamtą“ aplinkos apsaugos tikslais. e) Medienos ištekliai. Medienos erdvė skaičiuojama pagal šias nuostatas: 1. nebegalima kirsti medienos pirminiuose miškuose; 2. antriniuose miškuose bet kokie kirtimai turi būti tolydūs; 3. medieną reikėtų laikyti kontinentiniu ištekliu. 7. Dabar, kai žmogus atrado gamtos ribas, suvokė ją kaip biosferą ir joje išsivysčiusios gyvybės unikalumą, vis labiau ryškėja kelias, kuris padės žmonijai išvengti savo civilizacijos plėtotės ekologinės aklavietės. Tolydi plėtra – ją suprantant kaip fundamentalų percepcijų, verčių ir tikslų svarstymą iš naujo – siūlo tvirtą pagrindą į kurį gali atsiremti visų mūsų pastangos sukurti Mūsų Bendrą Ateitį. Bet tam prireiks daugelio dešimtmečių atkaklaus darbo ir didžiulių visų mūsų pastangų. LITERATŪROS SĄRAŠAS Knygos: 1. Remigijus Čiegis (2002). Tolydžios ekonominės plėtros alternatyvios teorijos Elektroniniai šaltiniai: 1. Darnus vystymasis. Vilnius: Lietuvos respublikos APLINKOS MINISTERIJA, [žiūrėta 2004m. Lapkričio 27d]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!