Verslo samprata. Skiriamieji verslo bruožai, ekonominiai verslo principai. Pseudoverslas. Antiverslas

l.VERSLO SAMPRATA. SKIRIAMIEJI VERSLO BRUOŽAI, EKONOMINIAI VERSLO PRINCIPAI. PSEUDOVERSLAS. ANTIVERSLAS. Bendriausia prasme verslas traktuojamas kaip ūkinė veikla, kuri paprastai aprėpia prekių (paslaugų) gamybą ir komerciją (pirkimą - pardavimą), jų tarpusavio sąveiką. Ekonominėje literatūroje pateikiami įvairūs verslo apibūdinimai. Paties termino istorija kildinama (apie 1430m.) iš prancūzų kalbos žodžio „enterpreneur" - reiškiančio įmonininką, verslininką. Tačiau anglų ekonomistas Ričardas Kantiljonas (1725m.) yra laikomas termino verslininkas „krikštatėviu", kurio požiūriu, verslininkas tai žmogus veikiantis ekonominės rizikos sąlygomis. Verslininkystė kaip žmogaus ūkinės veiklos apibūdinimas, praėjo keletą evoliucijos etapų. Verslininkystės teorijos ištakos, kaip paprastai, siejamos su J.Šumpeterio (1934m.) ir F. Chajeko (1974m.) darbais. Verslininkystės turinį pagal J.Šumpeterį sudaro gamybos veiksnių „naujų kombinacijų" įgyvendinimas arba įvairios naujovės (inovacijos), o verslininkas tai energingas žmogus, veikiantis ekonomiškai saikingos rizikos sąlygomis. Pagal F. Chajeką verslininkystės turinį sudaro galimybių tyrimas, o verslininkas tai žmogus vykdantis paiešką, realizuojantis naujas galimybes, siekiantis pirmenybės konkurencijoje ir didelių pajamų. Piteris Drakeris (1964m.) teigia, kad verslininkas tai ekonomiškai energingas žmogus, pasinaudojantis bet kokia galimybe gauti maksimalios naudos. Robertas Chizričas (1985m.) savo ruožtu apibūdina, kad verslas - tai ko nors naujo, turinčio vertę, kūrimo procesas, o verslininkas - tai žmogus, kuris skiria tam visą būtiną laiką ir jėgas, prisiima finansinės psichologinės ir socialinės rizikos naštą, už tai apdovanojimu gaudamas pinigų ir pasitenkinimą pasiektais rezultatais. VI. Gronskas pažymi, kad pateiktuose apibrėžimuose, visų pirma, neakcentuojama verslininko teikiamų gėrybių nauda jų vartotojams, antra, neišryškintas verslo ryšys su prekiniais mainais. VLGronsko nuomone, verslas — tai ūkinė - komercinė veikla, teikianti naudą sau ir kitiems per prekinius mainus. Jei nauda gaunama be prekinių mainų, tai nėra verslas. Nauda tai gebėjimas arba galimybė tenkinti poreikius. Pagrindiniai naudos gavimo būdai: 1) natūrinė gamyba (produktai gaminami sau naudoti); 2) labdara, išmalda; 3) dovanos; 4) palikimas, paveldėjimas; 5) plėšikavimas, reketas, vagystės; 6) prekiniai mainai. 1-5 punktuose verslo nėra. Skiriamieji verslo bruožai būtų: 1. naudos siekimas, teikiant naudą kitiems; 2. ūkinė veikla grindžiama savanoriškais abipusiai naudingais prekiniais mainais. Verslas vykdomas vadovaujantis tam tikrais ekonominiais verslo principais: 1) Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija: laisvai pasirenkama veiklos sritis, tiekėjai, pardavimo rinkos. Konkurencija verčia verslininką ieškoti efektyvių gamybos realizavimo būdų. S į principą sunku įgyvendinti praktikoje. 2) prekinių mainų abipusė nauda prekės pardavėjui ir prekės pirkėjui. Esant savanoriškiems mainams, kuriais grindžiamas verslas, turi laimėti abu rinkos dalyviai. Prekinių mainų atveju kiekvienas atiduoda mažesnio naudingumo prekes, mainais už jas gauna naudingesnes prekes. Praktikoje šis principas dažnai pažeidžiamas. 3) pelno gavimas. Kiekvienas verslininkas siekia pelno. Dėl to jis turi efektyviai panaudoti įsigytus gamybos veiksnius, geriau organizuoti darbą, įsisavinti rinkas ir t.t. Šis principas pažeidžiamas, kai vienas iš partnerių nevykdo komercinių įsipareigojimų. TR>TC bendros bendrieji pajamos kaštai TC Q 4) gamybinės bei komercinės veiklos paslaptis. Šis principas padeda gauti naudos sau. Verslininko turima informacija yra jo nuosavybės dalis. Neįmanoma efektyviai dirbti be informacijos apie prekių paklausą, pasiūlą, padėtį rinkoje, konkurentų kainas, verslo aplinkos kitimo tendencijas. Ši informacija negali būti perduodama kitiems rinkos dalyviams, nes kitaip verslininko išlaidos skirtos informacijos kaupimui, neduos naudos. 5) ekonominė verslo rizika. Ji susijusi su rinkos neapibrėžtumu, pokyčiais ir verslininkų rizikingais sprendimais. Kuo siekiama didesnio pelno, tuo labiau rizikuojama. Verslininkas turi numatyti priemones rizikai sumažinti, kurdamas rezervinį fondą, apdrausdamas verslą, diversifikuodamas verslą ir pan. 6) visiška ekonominė atsakomybė už savo veiklos rezultatus. Efektyvus verslas duoda pelną, netinkamai organizuotas verslas patiria nuostolius. Verslininkas neturėtų niekam priskirti savo neigiamų finansinių padarinių ir niekas neturėtų pasisavinti jo teigiamų padarinių; 7) neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini. Nepriimtina kaip verslas -prekyba narkotikais, naudojimasis samdomų žudikų paslaugomis. 8) pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė. Prekės pirkėjas turi kontroliuoti prekių kiekį, kainą, kokybę ir panašiai padeda išvengti nesąmoningų klaidų. Realioje praktikoje šie principai yra pažeidžiami. Pažeidžiant juos susiformuoja pseudoverslas (verslininkas tampa pseudoverslininku). Pseudoverslas suformuoja antiverslinę aplinką. Verslas grindžiamas ekonominiais principais. Verslas skatina ūkinės veiklos efektyvumą, o pseudoverslas - menkina ūkinės veiklos efektyvumą. Greta verslo ir pseudoverslo yra situacija, kurią vadiname antiverslu. Tai ne verslininkų, o kitų žmonių veikla, nukreipta prieš verslą, silpninantįjį. Antiverslininkų grupės: 1) Valstybės valdžios pareigūnai, vykdantys prievartos'funkcijas verslo atžvilgiu; 2) Privatūs žmonės, kurie siekia sau naudos, nesuteikiant naudos kitiems (vagystės, reketas); 3) Eiliniai piliečiai, kurių ekonominės pažiūros bei poelgiai nukreipti prieš verslą. Tokiu būdu galima išskirti verslo ir antiverslo skirtumus: a) verslas grindžiamas savanoriškais abipusiai naudingais prekiniais mainais suteikiant naudą sau ir kitiems. Antiverslas grindžiamas prievarta, agresija kito atžvilgiu, suteikiant naudą tik sau. b) verslas kaip ūkinė veikla užtikrina verslininkui pajamas, antiversle - verslininkų pajamos perskirstomos; c) versle skatinama ekonominė pažanga, antiverslas riboja ūkinės veiklos efektyvumą. Verslo, pseudoverslo ir antiverslo sąveikoje susiformuoja taip vadinamas dalinis arba pusiauverslas. 2. PAGRINDINĖS VERSLO FUNKCIONAVIMO SĄLYGOS. VERSLAS KAIP KŪRYBINĖ VEIKLA. VERSLO KŪRYBOS SUDĖTINĖS DALYS. EKONOMINĖ VERSLO STRUKTŪRA. VERSLO FORMŲ KLASIFIKAVIMAS. KLASIKINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS. Pagrindinės sąlygos verslui funkcionuoti rinkos ekonomikoje būtų šios: 1) Privatinė nuosavybė. Kadangi tik privati nuosavybė skatina ūkio subjektą siekti geresnių veiklos rezultatų, verčia tobulinti gamybos ir darbo organizavimo metodus, priimti racionalius ūkinius sprendimus, rodyti iniciatyvą, novatoriškumą, prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus. 2) Ūkininkavimo laisvė. Be verslo laisvės negalėtų būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo. Verslininkas turi pats turėti galimybę pasirinkti ūkinės veiklos kryptį, numatyti strategiją irt.t. 3) Konkurencija. Ji yra pagrindinis stimulas, verčiantis verslininką kurti ir gaminti aukštesnės kokybės prekes, mažinti sąnaudas ir kainas, diegti naujas technologijas ir pan. 4) Teisinė verslo apsauga ir verslo skatinimas. Tai susiję su visa eile įstatymų, kurie reglamentuoja ūkinę veiklą t.y. įmonių steigimą, funkcionavimą bei likvidavimą. Labai svarbu efektyvi mokesčių sistema, kuri ne slopintų, o skatintų ūkinės veiklos efektyvumą. Tiek teorijoje, tiek praktikoje egzistuoja tam tikra mokesčių naštos riba, kurią peržengus mažėja ūkinės veiklos efektyvumas ir įplaukos į valstybės biudžetą. Mokesčių našta = mokestinės įmokos į biudžetą / BVP * 100% Ūkinės veiklos rezultatus (efektyvumą) lemia verslo kūryba. Verslo kūryba - tai veikla, sąlygojanti kokybiškai naujus rezultatus gamybinėje, komercinėje veikloje ir išsiskirianti unikalumu. Kuo išradingesnis verslininkas tuo didesnė nauda. Verslininkas negali pasiekti kokybiškai naujų rezultatų, jei jo veikla neišsiskirtų originalumu, unikalumu. Kuo ypatingesnė verslo veikla, tuo labiau jis savo rezultatais aplenkia kitus. Niekas negali tapti lyderiu, jei neturi ir nesiekia pranašumų prieš kitus. Verslas, kaip kūrybinė veikla apima tris sudėtines dalis: Verslo kūryba perkant išteklius rinkoje: 1. Žemė - kapitalas - darbas - verslumas, kur žemė ir kapitalas - materialus gamybos veiksnys, darbas ir verslumas - asmeninis gamybos veiksnys. Pinigai - prekės - gamybos priemonės, darbo jėga. (žiū. schemą) 2. Verslo kūryba sujungiant nupirktus gamybos išteklius ir gaminant prekes. Kūrybingas verslininkas taiko efektyviausias gamybos technologijas, atsisako morališkai senų įrengimų bei prekių, naudoja darbą skatinančias apmokėjimo formas. ,, , gamybos priemonės Prekės It N - n-asis išteklis; t - turimi ištekliai. 2) apribojimai, susiję su paklausa: P(n)>Pp N - n-ojo produkto pardavimo apimtis; p - produkto paklausa. 3) finansiniai apribojimai, kada įmonės piniginės pajamos mažesnės negu reikalingos išlaidos. TR

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!